literatūros žurnalas

Deividas Varanius. Dienoraštinė poezija

2022 m. Nr. 10

Ramunė Brundzaitė. Tuščių butelių draugija. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. – 72 p. Knygos dailininkė – Dovilė Bagdonaitė.

Viską svarbu užrašyti, „nes taip lengviau paleisti“ (p. 10). Atrodo, toks sakinys galėtų būti antrojo Ramunės Brundzaitės poezijos rinkinio „Tuščių butelių draugija“ raktas. Naujausioje poetės knygoje yra reflektuojama praeitis: kai buteliai dar buvo pilni, vėliau tuštėjantys, galiausiai tušti, ir vaikystė, kai buteliais grojo tėvas.

Antrasis R. Brundzaitės eilėraščių rinkinys, lygiai taip pat, kaip ir pirmasis („Drugy, mano drauge“, 2013), išsiskiria ryškia kasdienybės estetika. Tai lyg buitine kalba parašyta išpažintis, kuri, suskaidyta į eilutes ir išdalinta į strofas, virsta, ar bent jau turėtų virsti, eilėraščiais. Šis virsmas rinkinyje ne visuomet įvyksta sėkmingai, poezijos drugys kartais vis dėlto pasilieka lėliukėje, o skaitytojui lieka eilėraščiai-aprašai, kuriuose ganėtinai sudėtinga atrasti sielą atgaivinančių poetinių plazdėjimų. Regis, poetė itin pasitiki kelių įtaigesnių eilučių galia, turinčia surišti likusių eilučių gijas į vienį ir tekstą paversti eilėraščiu. Pavyzdžiui, eilėraštis „naktim virtęs šuo“ (p. 24) primena dienoraščio fragmentą, ir kone vienintele prošvaiste išsilaisvinti iš absoliučiai demetaforizuotos poetikos tampa paskutiniame sakinyje pateikiamas klausimas: „jeigu šuo nebegrįžtų, ar geresnis būtų eilėraštis?“. Bet net ir čia iškyla įtaigumo problema. Paskutinė eilėraščio eilutė kaip akcentas, nors ir provokuojanti, nėra novatoriška meninės raiškos priemonė ir todėl lieka ne tokia sugestyvi (Gintaras Grajauskas savo poezijoje jau daugybę metų panašiais būdais kvestionuoja pačią poeziją ir eilėraščių rašymą).

Kitas pavyzdys galėtų būti eilėraštis „nauji Windowsai“ (p. 41). Kaip leidžia suprasti pats pavadinimas, yra pasitelkiama kasdienybės atributika, kartu ryškėja poezijos šiuolaikinimo siekis. Bet po ilgo aprašo, ką patys ir taip galėtume pamatyti atsivertę atnaujintus „Windowsus“ ir to, kam subjektas juos naudoja, eilėraščio kulminacija neatrodo pakankamai stipri, kad skaitytojo akyse „pateisintų“ ilgus aprašinėjimus: „ką turėčiau spragtelti / kad grįžtume // du apsikabinę įsimylėjėliai / prie senų Windowsų“. Tad čia ir kyla probleminis klausimas, ar tekstas gali būti gyvas ir laikomas eilėraščiu tik su viena kita gyvybinga ir poetinę cirkuliaciją bandančia palaikyti eilute?

Kasdienybės įsismelkimas į eilėraščių erdves nereiškia, kad plėtojamos temos negali turėti svarbių aktualijų variklio. Eilėraštyje „psichologinės konsultacijos“ (p. 56) tariamąja nuosaka yra išreiškiamas rašymo užmojis: „norėčiau rašyti apie rimtesnius dalykus / apie karą, kaip ukrainiečiai, / Paryžiaus katedros gaisrą.“ Galiu patvirtinti, kad „Tuščių butelių draugijoje“ pasiryžimas rašyti apie „rimtesnius dalykus“ tikrai išryškėja. Savitame cikle „Maršrutizatoriai Afrikai“ (p. 31) iškyla darbo absurdas, kai antrinės paslaugos turi būti siūlomos asmenims iš šalių, esančių karo zonoje: „– Sakote, Libijoje pilietinis karas? / <…> / Puiku! / <…> / Tai galimybė plėstis, rinkoje išsiveržti į priekį.“

Kitos aktualios temos yra išrašomos reflektuojant asmeninius patyrimus: itin atvirai pateikti vaikystės išgyvenimai, kuriuose dažnai ryškiausiai vaizduojama tėvo figūra: „skambėdavo tavo iškreiptas balsas, / tavo nerangus kūnas, atsitrenkdamas / į grindis, į laiptus, stumdamas mamą // nesupratau kas tave perkeisdavo / kas paversdavo tą, kurį vadinau tėveliu / į tą kurį nežinojau kaip pavadinti“ (p. 19); išryškinamas jauno žmogaus patiriamas socialinis spaudimas: „Metai prieš trisdešimtmetį / Dar viena grupiokė segasi nuotakos / nuometą / O tu?“ (p. 46); įžodinamas retai poezijoje aptariamas kasdienis jauno žmogaus nerimas dėl patiriamos „viešumo“ ir „matomumo“ gėdos, kuri atitiktų anglišką „social anxiety“ terminą: „sėdžiu, žiūriu į savo džinsus / ir man gėda / paslapčia apžiūrinėju kitų šalia sėdinčių merginų / džinsus“ (p. 60).

Kaip matyti iš pateiktų pavyzdžių, daugumą rinkinio eilėraščių jungia bendrų temų laukas: alkoholio (ne)vartojimas, praeities išgyvenimai ir patirtos traumos. Užmojis poezijoje aktualizuoti ir išryškinti socialines problemas, kurios dažniausiai neperžengia anonimiškumo ribų, yra sveikintinas. Šių temų lauke kartokai suskamba autoironijos stygos: „šaudama kamštį / prilaikau rankšluosčiu, / kad kambariokės neišgirstų / piluosi į puodelį / (taurių į šį butą neatsivežiau, / puikus būdas / mesti gerti)“ (p. 49); retoriniai klausimai keliami belaukiant išėjimo iš reabilitacijos, jie nuskamba egzistenciškai ir jautriai: „kas mes būsim, kai išeisim? / kur eisim?“ (p. 53). Demetaforizuotas aprašymo principas dažnas ir šias temas gvildenančiuose eilėraščiuose. Detaliu AA (Anoniminių alkoholikų) susitikimo aprašymu tarsi siekiama išryškinti šiuos susirinkimus lankančių žmonių įvairovę, kas turėtų prisidėti prie visuomeninių stigmų naikinimo. Tačiau eilėraštis taip ir lieka paprastu aprašymu su paskutinėmis gana bergždžiai iš aprašomojo stiliaus bandančiomis išsiveržti eilutėmis: „esame / dvi pirmos abėcėlės raidės“ („AA“, p. 55). Žinoma, šiame kontekste, kai pabrėžiama, jog AA susirinkimas vyksta šalia šarvojimo salių, pats junginys „AA“ gali įgauti dvejopą prasmę (ir organizacijos pavadinimo, ir amžinojo atilsio trumpinio). Bet net ir tokiu atveju šios eilutės vargiai ištempia tekstą iš dienoraštinio aprašymo rėmų į tikros poezijos vandenis. Esu beveik įsitikinęs, kad didžioji dalis šių eilėraščių geriau derėtų eseistikos knygoje, virtę esė, nes naudojama eilėraščių forma ir stilistika ne visada sugeba išlaikyti plėtojamos problematikos svarumą ir sunkumą.

R. Brundzaitės poeziją dėl jos stipraus autobiografiškumo ir poetinės stilistikos norėtųsi pavadinti nuogąja arba tuštėjančia poezija. Taip yra ne tik dėl buitinės, kaip poetinės, eilėraščių kalbos vartojimo, bet ir dėl minimalizuoto siekio poetiškai atspindėti „aukštesnius“ bei „žemesnius“ žmogaus dvasinius patyrimus eilėraščiuose ir, žinoma, dėl plėtojamo „nuogos“ asmeninės kasdienybės aprašinėjimo. Tai galbūt ir yra eilėraščiuose iškylančių kasdienių, bet ir iki skausmo subanalėjusių klausimų priežastis: „kiek tęsiasi meilė? / kada ji prasideda ir baigiasi?“ (p. 43). Tačiau kartais vis dėlto išryškėja ir siekis atgyvinti suakmenėjusias metaforas. Eilėraštyje „Kita stotelė – Menų gimnazija“ (p. 14) upės ir tatuiruotos bei auskarą po lūpa įsivėrusios paauglės palyginimas yra šiuolaikiškas ir įdomus: „kokia skysta laiko metafora – / neištekanti, amžina, tatuiruota paauglė, / išsipaišiusi medžių ornamentais / po tiltu pakibęs metalinis dirižablis – auskaro burbulėlis / po lūpa.“ Taip pat paskutiniame pirmojo ciklo eilėraštyje „Kita stotelė – Troleibusų parkas…“ (p. 17) žavus miesto, kaip troleibusų-upių vagojamos žemės, estetizavimas: „miesto upė yra troleibusas / kas rytą į centrą / juo įteka / prabudę miegamųjų rajonų žmonės / kas vakarą / nuovargis išteka atgal / į pilkų dėžučių žiotis.“

Eilėraštyje „Gijomis išausta istorija…“ (p. 39) subjektas, įsižiūrėdamas į gobeleną, jį nusirašinėja, iš jo audžia „žodeleną“, „audėraštį“. O tuo metu aplink lakstanti vaikų klasė subjekto akyse rodosi kaip „istorijomis išaustos gijos“, kurios „veja viena kitą / į naują gobeleną“. Nors teksto ir audinio palyginimas turėtų būti žinomas kiekvienam filologui vien iš literatūros teorijos paskaitų, bet šiame kontekste „nusirašomas“ gobeleno rašto vaizdinys gali tapti tikslia metafora, siekiant apibūdinti R. Brundzaitės poetinį pasaulėvaizdį. Kaip ir minėjau anksčiau, rinkinio eilėraščiai primena dienoraščio iškarpas, nes poetė kasdienybę tarytum „nusirašo“ kaip eilėraštyje minimą gobeleną: fiksuoja akimirkas, grįžtančius prisiminimus ir juos bando sujungti, suausti į vientisą paveikslą – paveikslą iš paveikslų. Todėl neretai ir susidaro įspūdis, jog nemaža dalis rinkinio ir yra suausta iš momentinių fiksacijų, eilėraščių-greitukų, kurie užrašinėjami pertraukėlių metu: „o aš tuo metu įsigudrinu / skaityti eilėraštį / rašyti eilėraštį / greituką / nes laiko nėra, bet poreikiai lieka“ (p. 38).

Mano manymu, stipriausia knygos dalis yra pirmą skyrių „Tuščių butelių“ pradedantis „CIKLAS UPĖ~~~“. Dviem personifikuotais troleibusais, pavadintais Ciklo ir Upės vardais, keliaujama per atminties ir miesto stoteles. Taigi ši kelionė nėra tik realios erdvės kismas, drauge yra žymima ir kelionė per subjekto gyvenimą, prisiminimus, susijusius su kiekviena stotele. Ciklo stiprybė (ir ko trūksta viso rinkinio eilėraščių visumai) – tai aiškiai įrėminta ir apibrėžta struktūra – kelionėmis per stoteles struktūruojamais eilėraščiais yra sėkmingai aprėpiamos svarbiausios rinkinio temos. „CIKLAS UPĖ~~~“ yra poezijoje novatoriškai panaudotos kasdienybės estetikos pavyzdys, todėl norėjosi, kad kelionė troleibusu tęstųsi ir taptų viso rinkinio centru, nes tokio paties išbaigtumo antrajam knygos skyriui „draugija“ pristigo. Skyrius „draugija“ – struktūriškai ne itin darnus, kai kurie eilėraščiai (tokie kaip „kino pavasaris“, „džinsai“) atšlyja nuo bendros tematinės ašies, siejamos su „butelių ištuštėjimu“ – gyvenimu reabilitacijoje ir gyvenimu po reabilitacijos. Tai ir yra priežastis, kodėl pats rinkinys nesusiaudžia į vientisą gobeleną, nes ne visos istorijos vienodai stiprios, ne visos gijos reikalingos, o ir jų išdėstymas ne visais atvejais tinkamas. Tačiau per visą rinkinį vilnijančios bendros temos padeda išryškinti galutinį vaizdinį, nors ir plyšiai yra aiškiai pastebimi.

Šį rinkinį lyginant su pirmuoju „Drugy, mano drauge“, nesunku pastebėti, kad eilėraščių stilius ir forma nerodo ryškių pakitimų. Vis dėlto yra plečiamas tematinis laukas ir todėl kinta pats turinys, o turinio atžvilgiu ši knyga yra „sunkesnė“, todėl, mano nuomone, svaresnė už debiutinę. Taip pat manyčiau, kad tokio tipo poezija visados atras savo skaitytoją, nes rinkinio kalba – aiški ir paprasta, o eilėraščiuose atsiskleidžiantis nuoširdumas ir atvirumas, ypač plėtojamų temų kontekste, visuomet gali pasirodyti žavingas. Tai, kad viskas verčiama į tekstą, „nes taip lengviau paleisti“, – primena ir dienoraščio terapiją. Nors nemaža dalis tekstų vis dėlto drąsiai gali būti kvestionuojami poetinių priemonių (ne)pasirinkimo atžvilgiu, skaitytojas, veikiamas poetės atvirumo, turi galimybę eilėraščiuose išgirsti ir savo balsą, pasitikrinti požiūrį į rinkinyje paliečiamas socialines problemas. Betgi, galiausiai, į rankas pasiėmus poezijos knygą, norėtųsi mažiau dienoraščių, mažiau eseistikos ir daugiau pačios poezijos.

Neringa Butnoriūtė. Painūs estetų rūpesčiai

2022 m. Nr. 8–9 / Apžvalgoje aptariamos knygos: Tomo Vyšniausko „Vokais išvirkščiais“, Dominyko Norkūno „Tamsa yra aštuonkojis“ ir Ramunės Brundzaitės „Tuščių butelių draugija“.

Ramunė Brundzaitė. Saldžioji vasara, tu niekad mūsų neapleisk

2021 09 06 / Su Nijolės Miliauskaitės tekstais mane suvedė, galima sakyti, atsitiktinumas. Jos eilėraštis be pavadinimo, prasidedantis eilute „dienom jau tirpo sniegas, naktimis“, buvo vienas trijų tekstų, kuriuos radau atsivertusi…

Ramutė Dragenytė. Kulinarinė poezija

2014 m. Nr. 2 / Ramunė Brundzaitė. Drugy, mano drauge. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013. – 88 p.

Ramunė Brundzaitė. Supantis tarp pradžios ir pabaigos

2011 m. Nr. 6 / Mindaugas Nastaravičius. Dėmėtų akių: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010. – 96 p.