Renata Šerelytė. Debesis – lietus – žemė

2010 m. Nr. 1

Grigorijus Kanovičius. Debesis, vardu Lietuva. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009. – 351 p.

„Lietuvių literatūros enciklopedijoje“ (2001) Algis Kalėda, apibūdindamas Gri­gorijaus Kanovičiaus kūrybą, rašo, jog šio autoriaus kūriniuose „žydų bend­ruomenės buitis neretai pakylėta į me­tafizikos lygmenį“, o „kai kuriuose vė­lesniuose romanuose ryškėja mitografinė intencija bei kūrybinė maniera, arti­ma magiškajam realizmui“. Be abejonės, šioms mitografinėms intencijoms atsi­rasti ir magiškajam realizmui kaip sa­votiškam pasakojimo būdui susiformuoti didelę įtaką turėjo ne tik turtingas žydų kultūros paveldas, bet ir nerami, per­maininga žydų tautos istorija, savaip at­liepianti visos žmonijos kelią ir likimą. Manyčiau, kad ir naujoji G. Kanovi­čiaus apsakymų knyga „Debesis, vardu Lietuva“, kurioje vaizduojamas papras­tas, eilinis, vadinamasis „mažasis“ žmo­gus, atspindi tai, kas svarbu, lemtinga ir neretai skausminga kiekvienai tautai (tėvynės ir namų tema, atskiro žmogaus ir visos tautos likimas). Tai pakylėja kūrinį į tokį lygmenį, kai jau galima daryti universalius apibendrinimus.

Šie universalūs apibendrinimai (pa­vyzdžiui, kad ir bendras žmogiškas skausmas dėl netekčių ir praradimų) nėra nei lengvai atskleidžiami, nei pa­prastai atspindimi. Sakoma, kad, jei nori žinoti, ką reiškia tikras džiaugs­mas, turi patirti ir tikro skausmo gelmę, o neapykanta nėra vien tik meilės priešininkė, kartais ji būna ir sąjun­gininkė. Taigi gal ir nėra netikėta, kad autorius, prieš sugrodamas rekviem prapuolusiam prieškario žydų pasau­liui, pradeda nuo tylaus ir jausmingo meilės prisipažinimo miestui, vadina­mam „dingusia Jeruzale“ („Sapnas apie dingusią Jeruzalę“). Svajonių miestas, kurį savaip sapnuose įsivaizduoja sen­mergė teta Chava, rabinu Vilniuje trokštantis būti dėdė Leizeris, kepėjas Rachmielis. Tai ne tik visų troškimų įsikūnijimų miestas (Vilniuje kepėjo bandelių rytais užeina paragauti pats Viešpats Dievas), tačiau ir „žydų sala“, sapno linija atskirta nuo nedraugiško pasaulio. Sapnas–svajonė čia įkūnija magišką – mitografinę – liniją, kuria pasakoje atskiriamas gėris ir blogis kaip dvi antinomijos. Pasukas herojus stebuklinga kreida apsibrėžia ratą, ku­rio negali peržengti priešiškos jėgos. Tačiau G. Kanovičiaus vaizduojamame pasaulyje žydai, kaip amžini klajūnui, tarsi ir neturi vietos, kur toji „šviesa“ ir „tamsa“, tos antinomijos būtų atskirtos, toji vieta paprastai jau apgyventa, persmelkta kitos tautos papročių ir dvasios. Taigi žydų „salos“ atskyrimo nuo priešiškų jėgų funkciją knygoje atlieka svajonė–sapnas. O kaipgi kitaip, jei tauta neturi žemės, kurią būtų galima laikyti pasakos „karalyste“?.. Piešda­mas nedidelio provincijos miestelio žydų likimus, autorius suteikia savo veikė­jams ne žemiškosios, o kitos mito– grafinės linijos galimybę: apgyvendina mirusį batsiuvį danguje, kur jis toliau kala puspadžius angelams ir serafi­mams, nors vargu ar angelams reikia batų, tačiau to reikia Šimonui Dudakui, nes jo pasaulis yra „kojų pasaulis“ („Genys Šimonas Dudakas“); Aizikui kaip išsigelbėjimą nuo žiaurios kasdie­nybės suteikia beprotybę („Geriausia apsauga nuo blogio – beprotybė“, p. 78, „Kvėša Aizikas“), vežiką Pinchasą pa­verčia arkliu, saulėlydyje žvanginančiu kamanas („Kamanų žvangesys saulėly­dyje“). Šita „magiškuoju realizmu“ pa­vadinta autoriaus kūrybinė maniera ne tik iškalbinga ir kūrybinga, teikianti peno vaizduotei, tačiau ir savaip liūdna, tragiška, nesuteikianti pasirinkimo, liudijanti „bežemės“ tautos klajonių tūkstantmečius (ne veltui knygoje ap­tinkame tokias frazes, kaip „Egipto vergiją pranoko sovietinė“, p. 19, „Sap­nas apie dingusią Jeruzalę“ ar „bėgimas nuo faraono“, p. 95, „Kamanų žvangesys saulėlydyje“). Tai savaip atveria ir žydų požiūrį į kitataučius, jų papročius, kalbą, kultūrą, tikėjimą. Pavyzdžiui, į lietuvius, kuriuos sunku būtų įsivaiz­duoti be žemės, be gilios žemdirbiško­sios tradicijos, su žeme kaip su sak­raliniu objektu susijusių apeigų, pa­pročių, ritualų. Pagaliau netgi krikš­čionybė lietuvių kultūroje giliai per­smelkta chtoniškos, archajiškos žemės dvasios ir žemiško sėslumo, prisirišimo jausmo. XIX a.–XX a. pr. lietuvių prozo­je neretai atsispindi žemdirbiškosios Lietuvos sodiečių požiūris į „bežemį“, žemės nedirbantį ir jai „nesimeldžiantį: žydą kaip į keistą, nesuprantamą, sve­timą, neretai netgi su baimės ar pa niekos atspalviu, kuriam susiformuoti įtakos turėjo ne tik legendos, gandai ir mitai, bet ir to meto politinės, socialinės visuomeninio gyvenimo sąlygos. Galima suprasti ir žydų, turinčių tūkstantmetę kultūros ir rašto istoriją, požiūrį į „chtoninę“ lietuvių tautą, kurios nacionalinio identiteto formavimasis irgi neapsiėjo be įvairių išbandymų ir paradoksų.

Ir jeigu bandytume žvelgti į žydų ir lietuvių kultūrų paraleles metafizinės „buities“ aspektu, galima būtų teigti kad vieniems Lietuva – žemė, o ki­tiems – debesis. Plotmė, susijusi su oru, vandeniu, garais, sapnu, iliuzija, nei su sunkia, pasveriama ir išmatuo­jama materija, kurioje mirusių deivių ir dievų kaulelių galbūt daugiau, negu sėjai išberiamų grūdų. Šiuo požiūriu itin iškalbingas G. Kanovičiaus apsa­kymas „Debesis, vardu Lietuva“: Jose– lė, perbėgėlis iš Lenkijos, ir Rafaelis iš Lietuvos įsivaizduoja Lenkiją ir Lietu­vą kaip du debesis, ant kurių gyvena jų tauta, o žydus skriaudžiantys vo­kiečiai lieka ant žemės. Šioji žemė įvardijama kaip žydus „atstumianti“ erdvė. Tai galbūt ir natūralu, jei pri­siminsime anksčiau sakytus žodžius apie žemės, kaip „savos“ erdvės, ap­gyvendinimą. Galbūt dėl to autorius (bene intuityviai) stengiasi savo tau­tiečius „kilstelėti“ nuo nesvetingosios materijos: vaizduoja juos medžiuose su paukščiais („Kvėša Aizikas“), tapusiais paukščiais („Paukščių gaudytojas Leizeris Dovydas“), skriejančius ant de­besų ristūnų („Menachemas Čigonas“) ar apskritai pavirtusius debesimis… O kadangi žydų kultūrai nepaprastai svarbus Pažadėtosios žemės motyvas, tai imi ir susimąstai, gal šita žemė iš tiesų ne iš molio ir smėlio, ne iš šlako ir pelenų, o „debesiška“, „dangiška“, kur nereikia brėžti blogį ir gėrį ski­riančios linijos, nes visa toji neaprėpia­ma debesų „žemė“ yra sava…

Antra vertus, G. Kanovičiaus apsa­kymų knygoje randama ir kita, ne „žemiška“ debesies kategorija: debesiu apibūdinama našlaitystės sąvoka („Kur įkėlė koją žydas – ten jo našlaitystė. <,„> Ji sėlina paskui mus, slenka kaip tas besvoris, bebaimis debesėlis“, p. 200, Neblėstančio liūdesio šviesa“). Tai kartu ir sielos metafora (debesėliu pavirsta pro Maidaneko krematoriumo kaminą išlė­kusi Menachemo esybė ir sušaudytieji „debesų šalies gyventojai“ Joselė ir Rafaelis). Galbūt tai ir vienatvės bei ne­tekties būsena, kuriai artimas užsisklen­dusi, išsilyti nepajėgiančio debesies metafora („Ir nepasakysi jai: sustok, ištirpk, išsiliek lietumi,..“, p. 200).

Taigi debesis šiuo atžvilgiu turi ir ledo negailestingumo, kietumo, atšiau­rumo, uždarumo, kurį įveikti galėtų nebent bendražmogiška atjauta, pagal­ba, savitarpio supratimas, ne tik kalčių, bet ir kilnumo įrodymas. To šioje kny­goje esama („Karmen iš trečio aukšto“: du žydų vaikus iš geto išgelbėjusi lietu­vių šeima). Ir turbūt nesvarbu, kaip atrodo Dievas (ar jis „nematomas“, ar panašus į „apšepusį“ žmogų, ar į nieką nepanašus), kokius reikalus jis turėtų spręsti visų pirma, ar turi gailėtis, sukūręs vieną ar kitą tautą. Dekalogo šviesa skirta visoms tautoms. Tautoms tos žemės, iš kurios molio mes esame nulipdyti, ir to efemeriško debesies, kurį Dievas įpūtė kaip savo sielą. O žemę ir dangų sujungia lietus…