„Metų“ anketa. Icchokas Meras, Grigorijus Kanovičius

2007 m. Nr. 6

1. Kaip Jūs vertinate Lietuvą šiandienos pasaulyje? Kokias regite mūsų šalies ateities perspektyvas, o gal – pavojus?
2. Kokia yra šiuolaikinė grožinė kūryba? Kokias tendencijas išskirtumėte? Kaip lietuviškos knygos atrodo pasaulinės literatūros kontekste?
3. Ką reiškia, negyvenant Lietuvoje, būti Lietuvos kultūros žmogumi?

Icchokas Meras

1. Manau, kad vietą pasaulyje Lietuva jau susirado – ji nepriklausoma demokratinė valstybė Europos bendrijoje.
Atitinkamos ir šalies ateities perspektyvos – kaip ir kitų Europos valstybių, tegu ir pagal savo išgales.
Visa tai, be abejo, – teigiama, toks ir vertinimas.
Nematau jokių išorinių pavojų Lietuvai.
Tad gyventi galima būtų saugiai, ramiai, gražiai, turiningai ir netgi pasiturimai, jei bus atitolinti visi įmanomi vidiniai pavojai, vidinės grėsmės.
Ar tai jau taip paprasta?
Ir taip, ir ne.
Aštuonerius su puse metų savo akimis nematęs Lietuvos, paklausiau seną bičiulį:
– Kaip gyventi, kad žmonėms būtų geriau?
– Labai paprastai, pagal Dešimtį Dievo įsakymų, – atsakė jis.
– O jei negali žmogus pagal Dešimtį?
– Tegul tada pagal Vienuolika ar Dvylika. Teprideda kiekvienas nuo savęs – ta pačia dvasia – dar vieną kitą.
– Ar įmanoma?
– Būtina. Tik tada kiekvienas pajus atsakomybę. Aš – greta gyvenantis, taip pat ir tu – nors gyveni toli.

2. Teisę apibendrinti palieku kritikams, literatūrologams, be to, šiuolaikinę savo kolegų kūrybą pažįstu epizodiškai, nedaug kūrinių man į rankas tepatenka.
Negaliu tad rimtai kalbėti ir apie tendencijas, kurios irgi kritikų prerogatyva.
Bet lietuvių literatūroje išgyvenau dešimtmečius, esu senbuvis, visko matęs, daug patyręs, kartu su ja praėjęs ugnį, vandenį ir vario trimitus, o ir paskaitęs jau esu šį bei tą nauja, ne taip seniai parašyta, tad galiu drąsiai teigti – lietuvių grožinė kūryba vystosi vingriai, kartais neapčiuopiamomis kryptimis, bet vis į priekį.
Kaip lietuviškos knygos atrodo pasaulinės literatūros kontekste, parodys tik laikas.
Visada buvome, esame ir būsime kažkuo originalūs, kartais – tik sau, retkarčiais – ir kitiems.
Kartais kiti mus įvertins, kartais – ir mes patys, ir gal net nesusigaudysim, kas teisus.
Niekada nežinai, kokio likimo susilauks tas ar kitas kūrinys – tai mano asmeninė patirtis. Vienas mano romanas gražiai paplito po pasaulį, iki šiol leidžiamas tai vienoj, tai kitoj šaly, bet jei paklaustumėt manęs, norėčiau, kad kitas mano kūrinys būtų skaitomas dvidešimčia kalbų.
Svarbiausia, kad mūsų kūriniai būtų autentiški, nemėgdžiojantys svetimų madų, be pastangų dirbtinai „europeizuotis“, „amerikonizuotis“ ar dar kaip „-izuotis“.
Dabar pasaulis pasidarė mažesnis, glaudesnis, ir įvairios įtakos ateis pačios – geros ir blogos, ir puiku, ir taip gyvensime, kol gyvensime.
Per daug ryškūs gal niekada nebūsime pasaulinės literatūros kontekste – per maži esame ir rašome kalba, kuri mažai kam tepažįstama, tokia ir liks.

3. Neįmanomai sunku Lietuvos kultūros žmogui svetur.

Grigorijus Kanovičius

1. Kaip kiekvienas gerokai pagyvenęs žmogus aš pradėsiu nuo prisiminimų. Būdamas Sąjūdžio deputatas tuometinėje Sovietų Aukščiausiojoje Taryboje, 1990 metais lankiausi Los Andžele su ganėtinai sudėtinga misija – rūpinausi Sąjūdžio idėjų propagavimu JAV masinės informacijos priemonėse, „verbavau“ Lietuvos nepriklausomybės šalininkus. Į viešbutį manęs kalbinti atėjo vieno didžiausių vietos laikraščių korespondentas. Dar neįjungęs diktofono, jis paklausė:
– Jūs iš tiesų tikite, kad Lietuva bus nepriklausoma? Jūs įsitikinęs, kad nepriklausomoje Lietuvoje žydams bus geriau negu prie sovietų?
Turiu prisipažinti, kad jo klausimai akimirkai suglumino. Bet tik akimirkai.
– Tikiu, – pasakiau. – Esu tikras, kad geriau bus visiems – ir lenkams, ir žydams, ir rusams. Ir, savaime suprantama, lietuviams.
Nežinau, kokio atsakymo tikėjosi nepriklausomybe abejojantis mano pašnekovas, bet atsakiau jam nuoširdžiai. Nors ne viskas išėjo taip, kaip svajota ir tikėtasi.
Bet vis dėlto. Vis dėlto esu laimingas, kad dabar, praslinkus kone dviem dešimtmečiams, niekas nė nemano abejoti ar kvestionuoti Lietuvos nepriklausomybės. Nepriklausomybės, kurios didžiausias nuopelnas, kad ji suteikė ir tebeteikia lietuvių tautai ir visiems Lietuvos piliečiams vis naujas perspektyvas. Ir atsakomybę. Lengviausia išmokti imti. Sunkiausia yra išmokti duoti. Kai niekam nesi skolingas. Kai jauti atsakomybę ne tik dėl savo, bet ir dėl kaimyno vaikų. Manau, kad didžiausias Lietuvai gresiantis pavojus nėra išskirtinis tik Lietuvai – visas pasaulis aukoja dvasios gyvenimo vertybes dėl ekonominių interesų. Galbūt dėl to dažnai perskaitau, kad ne tik verslininkai, bet ir kai kurie politikai žiuri į Lietuvą kaip į prekę. Apmaudu. Lietuvių Tėvynė tėra viena – tai Lietuva. Kitos pažadėtosios žemės lietuviai neturi ir neturės. Didžiausia Lietuvos perspektyva – tai šios dienos dešimtmečiai ir dvidešimtmečiai. Didžiausias valstybės dėmesys turi būti skiriamas švietimui.

Didžiausias Lietuvos pavojus? Tai jaunoji ekonominė emigracija. Esu Lietuvos žydas. Deja, jau nesunkiai, veik be jokių pastangų, įsivaizduoju Lietuvą be žydų. Tačiau dar baisiau ją įsivaizduoti be lietuvių. Nesuprantu, kodėl iš jų, kaip ir iš kitų Lietuvos piliečių, atimama galimybė turėti dvigubą pilietybę. Ar tų 400 000 į Airiją ir kitur išvažiavusių lietuvių Lietuvai nebereikia?

Nesu orakulas ar pranašas – žmogaus likimo, juolab valstybės, neįmanoma išpranašauti. Viliuosi, kad Lietuva bus tokia, kokią ją tikėjomės matyti tais ankstyvojo Sajūdžio metais – teisinga savo sūnums ir dukterims. Visiems, be išimties ir nepriklausomai nuo jų geografinės padėties, tautybės ir turimo paso. Viliuosi, kad jau dabar išaugo kartos, kurios suvokia, kad laisvė ir valdžia nėra tik galimybė greitai ir lengvai padalyti Tėvynę. Laisvė ir valdžia yra pirmiausia pareiga ir atsakomybė.

2. Man yra keblu vertinti šiuolaikinę grožinę literatūrą ir jos tendencijas – nesu literatūros kritikas.
Ligi šiolei labiausiai vertinu realizmą – ne tą, „barzdotąjį“, o amžinai gyvą, atsinaujinantį ir stebinantį pasaulį savo nesuskaičiuojamom galimybėm.
Kiek galėdamas stebiu Lietuvos literatūros naujienas – ar Nidos bibliotekoje, kurioje lankausi kiekvieną vasarą, ar internetu, dažnokai paštu šį bei tą atsiunčia ir plunksnos broliai. Negaliu būti plunksnos brolių teisėju…
Aš nesugebu išmatuoti pasaulio literatūros konteksto. Kiekvienos tautos literatūra yra to konteksto dalis, bet neįsivaizduoju, kaip galima būtų jį įvertinti.
Kadaise matavo tiražais, dabar madinga matuoti vertimais, dalyvavimu tarptautinėse knygų mugėse. Gal nekuklu, bet mano kūryba yra išversta į trylika pasaulio kalbų. Be jokių prodiuserių ir tarptautinių mugių – tais laikais apie jas tegalima buvo pasvajoti. Kita vertus, aš nežinau, ar prancūzams įdomu, kaip jie atrodo pasaulinės literatūros kontekste… Svarbiausia rašyti nemeluojant. Sau ir skaitytojui. Nemėgdžiojant, nemėginant būti panašiam į…
Niekad nemaniau, kad iš leidėjų išgirsiu tokį sakinį – „Ir literatūrai galioja rinkos dėsniai“. Tai ką, sakau, jie galioja ir žmogaus dvasiai, kuriai tobulėti ir yra skirta tikroji literatūra? Deja, šiandien naujosios grožinės literatūros leidybą dažnai lemia ne dvasios, bet rinkos dėsniai, kurie dažniau tarnauja šėtonui, ne Dievui. Nors man pačiam skųstis leidėjų stoka nepritiktų – nei Lietuvoje, nei užsienyje.
Dar literatūrines aukštumas matuodavo ir tebematuoja visokiomis premijomis. Pavyzdžiui, nacionalinėmis. Aš norėčiau pasinaudoti šia proga ir pasveikinti visus be išimties plunksnos brolius, kurie gavo Lietuvos nacionalinę literatūros premiją per pastaruosius septyniolika metų. Tačiau, kita vertus, skaitau tuos dabartinius premijos skyrimo nuostatus ir, norom nenorom, gūžčioju pečiais – „kūrinys neturi būti parašytas seniau, negu prieš 5 metus“. Gal todėl nūdienos, naujų kartų skaitytojų sąmonėje Bronius Radzevičius tėra paprasčiausiai talentingas, per anksti iš gyvenimo išėjęs rašytojas. Mes juk galime atitaisyti ANOS valdžios neteisybę. Bet netaisome.
Galbūt dėl to mano kolegos Icchoko Mero „Lygiosios trunka akimirką“ iki šiol nėra įvertintos visiškai pelnyta nacionaline premija žemės, kuri išugdė rašytoją.
Šį sąrašą galėčiau pratęsti. Ir tik dėl to, kad tos knygos buvo parašytos anksčiau nei prieš penkerius metus…
Kaip grąžinsime į tautos savimonę dėl biurokratų užmirštus autorius? Kol šitaip bus literatūroje, kaip ir gyvenime, triumfuos vidutinybės.

3. Jaučiuosi esąs Lietuvos kultūros dalis, galbūt net daugiau negu Lietuvos kultūra laiko mane savo dalimi. Dvidešimt metų atidaviau Lietuvos kinui, manau, kad tariau su režisieriais ir savo žodį Lietuvos teatre, parašiau ir teberašau Lietuvos žydų gyvenimo sagą, išverčiau didesnę lietuvių literatūros klasikų kūrybos dalį į rusų kalbą. Viliuosi, kad Lietuvos kultūroje esu kiekvienąsyk, kai rankose turiu plunksną. Kartą, grįžus į Lietuvą, buvau paklaustas Eimunto Nekrošiaus: „Kaip jaučiatės grįžęs į Tėvynę“? Atsakiau, kad grįžti galima tik ten, iš kur esi išvažiavęs. Kol rankoje turiu plunksną, nesu niekur išvažiavęs. Esu čia ir dabar.