Grigorijus Kanovičius. Feliksui Vaitiekūnui atminti
2016 m. Nr. 7
Tik jo amžina, legendinė, smarkiai pakreipta į vieną šoną beretė bylojo jį esant susijusį su kokiais nors menais, galbūt net su teatru.
Pastebėjusi, kad esu kiek sumišęs, Aldona Liobytė tarė:
– Susipažinkite: Feliksas Vatiekūnas, nuostabus vertėjas ir redaktorius.
Mes susibičiuliavome, ir nuo to tolimo laiko mūsų draugystė net man išvykus gyventi į Izraelį nenutrūko.
Mirus pirmajam mano kūrybos vertėjui į lietuvių kalbą – išėjus nuostabiam, aristokratiškajam Dominykui Urbui – jį pakeitė Feliksas. Jis ne tik išvertė beveik visą mano prozą ir dramaturgiją, bet ir akivaizdžiai padėjo man ištobulinti šnekamąją lietuvių kalbą, o kūrinius jo atidus redaktoriaus žvilgsnis išvalė nuo klaidų ir klaidelių.
Visko nenupasakosi.
Atsiminimai apie išėjusius anapilin dažnai primena nuvytusias kapinių gėles. Mirties niekam neduota atšaukti. Ji, mirtis, nededa kablelio. Tik tašką. Garbus Felikso amžius – jis beveik sulaukė devyniasdešimtojo gimtadienio – jokia paguoda jo draugams ir artimiesiems. Geri žmonės turėtų gyventi ilgai, gyventi ir gyventi. Tų gerų žmonių pasaulyje vis labiau trūksta.
Man, kaip ir daugeliui Feliksą pažinojusių, sunku susitaikyti su mintimi, kad jo nebėra. Nebeturiu kam iš užsienio vežti dovanų berečių. Pamenu, kaip atvežiau jam dar iš Vokietijos Demokratinės Respublikos tokį „blyną“ – iš labai geros medžiagos. Bet Feliksas ją išbrokijo – kraštai neįtiko. Jei jėgos leistų ir aš vėl galėčiau atvykti į Lietuvą, turbūt iš papratimo vis viena atvežčiau jam beretę.