Giedrė Kazlauskaitė. Nimforomanas

2011 m. Nr. 4

Gabija Grušaitė. Neišsipildymas: romanas. – Vilnius: Baltos lankos, 2010. – 175 p.

Debiutinę Gabijos Grušaitės knygą „Neišsipildymas“ anotuoja toks saki­nys: „Tiek mano, tiek Ugnės istorijos buvo tokios nenacionalinės, nelietu­viškos, netikros, kad turėjo likti nepa­pasakotos. Žinojau, kad mano šalis mėgsta aiškumą ir šaltą šiaurietišką melancholiją, o mes buvome gyvos, stiprios ir pasmerktos ištverti savo likimą.“ Turiu iškart nuvilti autorę – abi jos veikėjos labai nacionalinės, ti­pinės, simptomiškos. Tą tvirtindama remiuosi šiokia tokia jaunos literatū­ros skaitymo patirtimi, kad ir subjek­tyviu, bet kasdieniniu jos amžiaus autorių mentaliteto pažinimu.

Skaičiau dar neišleistą rankraštį, o kai įsigijau knygą ir prisėdau jos ap­rašyti, per televizorių kaip tik rodė animacinį filmą apie mažą vilkiuką ir jo tėvą. Vilkiukas labai norėjo medžioti ir suaugti, tad vilkas popieriniu įgar­sintojo balsu jam gan dramatiškai už­dainavo: It’s your destiny. Aišku, atro­dė komiškai. Komizmo nestokojo ir ką tik perskaityto „romano“ pseudofilosofiniai pasvarstymai apie gyvenimą bei mirtį. Dingtelėjo, kad jis gali būti graduojamas kaip ir Vilio Normano „Pavojingas protas“ (kurio nuosekliai taip ir neperskaičiau, tačiau induktyviai negalėjau nepastebėti žavios eg­zaltacijos ir juokingų sakinių konst­rukcijų). Tai ne literatūra, tai – roma­no erzacas, ligi kurio entuziastingai ri­tasi tokia nebloga leidykla kaip „Bal­tos lankos“. Dar blogiau – tokie lite­ratūriniai bandymai skatinami; jie išleidžiami su paantrašte „romanas“, pigiai reklamuojami kaip „iki šiol lietuvių literatūroje neišsivystęs žan­ras – kosmopolitinis romanas <…>, sukelsiantis nemažą šurmulį lietuvių literatūroje“. Suprantama, į romaną čia net nepanašu. Romanas nėra in­krustacijų lipdinys ar minčių kratinys. Geriausiu atveju primena mokslei­viškus tekstus, atsiunčiamus į jaunųjų filologų konkursą (beje, kodėl leidyklai potencialo nepasiieškojus kaip tik tarp jų – ir užpernai, ir pernai buvo ne­blogų). Eksplikuojama dar nesusifor­mavusi pasaulėžiūra, prieštaraujant sau kas antrame skyriuje. Tekstas ne­reabilituoja autorės amžiaus, ji dar neturi duomenų romanui parašyti. Lieki su įspūdžiu, jog tai, ką pasakoto­ja vos aprėpia į kelių spaudos lankų ryšulį, ką tik pradėta reflektuoti kaip nuosava melancholija, dar neįgijusi jokių emocinio savęs pažinimo bruožų. Pradžioje skaityti masino anotacijoje žadėta siužeto intriga, tačiau greitai ėmė aiškėti, kad siužetas čia labai silp­nai išvystytas, ir knygą teko pabaigti tarsi nuobodų darbą. Bet, kaip sako Edgaro Aleno Poe veikėjas – ir mano pačios sielą slegia vienas kitas eilėraštpalaikis.

Gal reikėtų pradėti nuo bendros situacijos: po dramatiškųjų gėjų eity­nių ne vienas rašantysis staiga suvo­kė, kad tokia tema kaip homoseksua­lumas lietuvių literatūroje gali būti pikantiška ir gal net pirmeiviška. Žo­džiu, žmogus tiksliai žinojo, kas šiuo metu paklausu, gal net „skandalinga“ (nepaisant to, kad tai gali būti ir auto­biografinis, vadinasi, visu savo gyve­nimu rašytas romanas) – vien jau dėl to leidybos intencija nuvertintina. Lie­tuviškojo M. Prousto paieškomis kve­pia nebent ten, kur nėra televizorių, o gėjų gynyba ar integracija niekam ne­aktuali kaip socialinė idėja, kurią būti­na eksplikuoti „mene“. Žodis „menas“ čia, be abejo, gali būti rašomas tik ka­butėse. Tiesa, pagrindinė veikėja kaž­kodėl įtikėjusi savo genialumu – tą aiškinti turbūt reikėtų tuo, jog žmonės paniškai bijo būti neįgalūs meno srity­je ir iš tos baimės dar labiau sumauna savo reikalus. Neva trisdešimtmetė, bet vis dar jaučia pagiežą vidurinei mokyklai (p. 8–9) – tikrovėje tai ne itin dėsningas reiškinys, jeigu manosios kartos trisdešimtmetis bent jau ne mokykloje dirba. Stulbinantis pižonizmas – veikėjos maskatuojasi po pa­saulį, buvoja banaliuose „romantiš­kuose“ miestuose, o skaitytojui patei­kiami tik žurnalų reklamose daug kartų matyti vaizdiniai – skrybėlėta dama su vyno buteliu ir drabužių eti­ketės (lyg jos kam nors iš tų, kurie pajėgs perskaityti šią knygą, būtų įdomios;, visiškai neatsiplėšiant nuo „glamūrinės“ savikūros. Intonacijos kaip reta provincialios (skaitydama negalėjau patikėti, kad autorė yra buvojusi užsienyje). Panašu, kad kaip tik dėl to (trumpoje biografijoje nuro­domos studijos svetur i jai organiškai būtina susidoroti su „provincialumu“ („Prisiminiau melancholiškus Vilniaus universiteto kiemelius, kurie išmokė taip stipriai nekęsti provincialumo, kad pati tapau viena iš jų“, p. 44). Čia gal net išryškėtų G. Grušaitės kartos tendencija: talentas gali tapti vertybe, turtu, į kurį investuojama (tiksliau, tikima, kad investuojama į jį, o iš tik­rųjų tik į įgūdžius). Išsilavinimas taip pat, tačiau jis labai fragmentiškas, tokią knygą galėjo parašyti ir bet kuris gabesnis panašaus amžiaus jaunuolis, niekad neiškėlęs kojos už Tėvynės ri­bų, net nebaigęs universiteto. Knygos anotacija sukurpta neblogai išmanant viešuosius ryšius: tikrai daug emig­rantų ir potencialių emigrantų susita­patins su „nenacionaline“ istorija, nors kaip tik lietuviškumu imi laikyti tą provincialumo sindromą. Neretai nejaučiamas stilius, pereinantis į žur­nalinį, tačiau netampantis jo parodija („Jo tėvai neapsakomai džiaugėsi anūku“, p. 141). Žurnalinis pasaulis lyg ir suvokiamas kaip paviršinis, plokš­čias, visiškai neįdomus, tačiau kažko­dėl suvilioja pasakotoją savo aroganci­ja ir panieka silpnesniajam. Kaip ir kiti „Pravdos“ generacijos bruožai: ta­riamoji bjaurumo estetika (ak, nenusibodus), tariamoji drąsa imtis feminizuojančios krypties, vulgarizavimas ligi niekam nebeatraktyvaus ekshibi­cionizmo, negebėjimas transformuotis į nieką kitą, be pirmojo asmens. Per visą tekstą jaunoji nimfa (pasakotoja) skendi solipsizme, todėl jis itin dienoraštiškas. Ir jeigu tai tikrai būtų ro­manas, reiktų koreguoti jo porūšį – tai jokiu būdu ne kosmopolitinis, o nimforomanas. Aišku, nebandau pasakyti, kad tokio rašymo nereikia, arba kad rašyti reikėtų kitaip – turbūt reikia, ačiū, kad rašote. Visų pirma dėl to, kad knyga atskleidžia tam tikros amžiaus grupės požiūrį, vertes, galimybes. Ypač vertinu pastangas aprašyti meilę.

Sigmundas Freudas rašymą gan tiesmukai siejo su rašančiojo fantaza­vimu; tuo literatūriniu fantazavimu galima įveikti kompleksus, patenkinti slaptas aspiracijas. Lieki apimta įspū­džio, jog tekste autorė „sudoroja“ vy­rus, kurių nekenčia, bet tai tiesiog jos asmeniška terapija, pasakojimas nepa­kyla iki tikros literatūros. Man ir pa­čiai toks rašymas visą laiką buvo bū­dingas; nuo to sunku, beveik neįma­noma gydytis. Daug sykių kartojamas absoliučiai televizinis žodis „išdulkin­ti“ – turbūt stengiantis akcentuoti at­sainų pasakotojos požiūrį į pasaulį; tačiau tasai atsainumas jau yra virtęs mirtina banalybe, kuri net savo bana­lumu nieko nepraneša, netraukia, ne­stebina. Kažkokie visiškai neįdomūs, beformiai, beveidžiai antraplaniai vei­kėjai; neįsisąmonintos svajonės apie moterį (sykiu ir simbolinę motiną, ku­rią įkūnija Miranda), apmokančią pra­šmatnaus menininkaujamo gyvenimo išlaidas. Iliuzijos apie kančią, kuri bū­tų verta(!) Kristaus, knygoje atrodan­čio tik kaip groteskiška puošmena, nieko bendra neturinti su autentiškais religiniais jausmais.

Kai kurie autoriai iš recenzentų ti­kisi (beje, kartais kaip tik to ir su­laukia), kad bus ilgai ir nuobodžiai analizuojamos jų siužeto sąrangos, vei­kėjų portretai, spėliojama simbolika bei bandoma išgalvoti semantinė „gel­mė“. Deja, kritinė recenzija – tai susi­dorojimas su tuo savimi, kurio labiau­siai bijai; su savybėmis, kurių labiau­siai savyje trokšti. Su knyga, kurios pati neparašei. Recenzijos tikslas – ne spėlioti galimas nereikšmingų detalių reikšmes, o atspėti knygos vertę. Ap­maudu, kad LLTI įtraukė šį kičą į kū­rybiškiausių 2010–ųjų knygų dvyliktuką, nes jos vieta geriausiu atveju pa­auglių metų knygos penketuke, turint galvoje, kad tame penketuke būna ir visai prastų knygų. Įdomu tai, jog Vai­dos Blažytės romanas „Ieškojimai“ (ly­ginu, nes bendraamžė), išėjęs 2007 m., buvo neabejotinai geresnis, bet jo LLTI net nepastebėjo. Matyt, Šiuolaikinės literatūros skyrius Lietuvą laiko atsi­likėlių kraštu, kuriame net tokie socia­liniai projektai kaip ,Anarchija Žirmū­nuose“ ar „Porno melodrama“ sutin­kami kaip šedevrai. Žinau, kaip turėtų būti reaguojama į tokius pasvarsty­mus – „pavydi“. Teisinga, normali reak­cija. Tarkime, tikrai pavydžiu. Ypač tokių sakinių, kaip „tuomet jis nuėjo ir aš pajutau orgazmą, tokį stiprų, lyg tai būtų gimimas“ (p. 114). Bėgu rašyti at­sakomojo romano, juk visą gyvenimą taip troškau padaryti ką nors madinga.