Senovės kinų traktatai

2011 m. Nr. 2–3

Pirmąją publikaciją „Senovės kinų traktatai“ spausdinome 2009 m., Nr. 12

 

Mengzi konfucianizmas

Iš senosios kinų k. vertė Kristina Karvelytė

Mengzi (lot. Mencius, liet. Mengdzi) (371–289 m. pr. Kr.) – garsus Kinijos filosofas Meng Ke, Konfucijaus1 sekėjas, konfucianizmo idėjų skleidėjas, kar­tais laikomas ir vienu neokonfucianizmo pradininkų. Kinai vadina jį Meng­zi („mokytoju Meng“), arba Yasheng („antrasis po išminčiaus“, t. y. Konfuci­jaus).

Paties Mengzi gyvenimas labai panašus į jo dvasinio mokytojo biografi­ją. Jis gimė Cao kunigaikštystėje (dabartinė Šangdongo (Shangdong) provin­cija), kuri tiek istoriškai, tiek kultūriškai yra itin glaudžiai susijusi su Lu kunigaikštyste – Konfucijaus gimtine. Kaip ir pastarasis Mengzi daug kelia­vo, o savo mintis išdėstė knygoje, kurioje užrašyti jo pasikalbėjimai su mo­kiniais, valdovais ir oponentais.

Mengzi tėvas mirė anksti, todėl sūnaus auklėjimo našta gulė ant motinos pečių. Vėliau jį mokė Konfucijaus vaikaitis Zi Si2, iš kurio Mengzi tiesiogiai perėmė visus tradicinės konfucianistinės ideologijos principus. Dar vėliau jam buvo pasiūlyta patarėjo vieta Qi kunigaikštystės valdovo Xuanwang3 dva­re. Po penkiolikos metų tarnystės, suvokęs, kad tiek patį valdovą, tiek dva­riškius pasilinksminimai ir tarpusavio karai domina labiau, nei teisingo valstybės valdymo teorijų studijos, Mengzi palieka rūmus ir, skleisdamas savo bei Konfucijaus mokymo idėjas, keliauja po šalį. Galų gale filosofas apsistoja Huiwang4 dvare, kur jo idėjos yra bent iš dalies įgyvendinamos. Po valdovo mirties Mengzi nutaria pasitraukti iš aktyviosios politikos ir likusį gyvenimą paskiria bendrauti su mokiniais bei knygoms rašyti. Manoma, kad jis išgyveno per aštuoniasdešimt ketverius metus.

Mengzi idealiai atliko socialinio kritiko, etikos filosofo bei politikos veikėjo vaidmenis. Daugelyje savo doktrinų jis rėmėsi Konfucijaus mokymu, tačiau gerokai nutolo nuo savo mokytojo.

Skirtingai nei Konfucijus, Mengzi neidealizavo auksinės Zhou5 dinastijos valdymo sistemos, piešė abstraktesnį ir sistematizuotą idealios praeities vaiz­dą. Be to, jis atitrūko nuo tradiciniams konfucianistams būdingos itin išaukštintos ritualo funkcijos, pabrėždamas dvi aukščiausias dorybes – teisin­amą (yi) ir žmoniškumą (ren).

Mengzi buvo idealistas. Jis – pirmasis konfucianistas, iškėlęs teoriją, kad žmogaus prigimtis iš esmės yra gera (xingshan – „gerosios prigimties“ teorija), o pagrindinės moralinės nuostatos – teisingumas (yi), rituališkumas (li), išmintis (zhi) ir humaniškumas (ren) yra įgimtos ir auga mumyse lygiagre­čiai su fiziniu kūnu. Vystosi spontaniškai, be poreikio jas pažinti ar ugdyti, tik reikia sugebėti nukreipti teisinga linkme. Mengzi pabrėžė, kad šių mo­ralės normų puoselėjimo jokiu būdu negalima skatinti prievarta, kitaip jos žlugs. Siekiant iki galo tas normas realizuoti, savo prigimtį reikia ugdyti savidisciplina ir tvirta valia.

Filosofą domino būtent žmogiškoji, ne bendroji prigimtis. Anot jo, tik ta­da, kai remiamės specifine žmogiškąja prigimtimi, galime teigti, kad ji yra gera.

Mengzi žmogus – vienintelė būtybė pasaulyje, žinanti kelią į Dangų (tian) ir jį įsisąmoninanti.

Kalbėdamas apie likimo (ming) sąvoką, Mengzi pabrėžė, kad kiekvienas asmuo gali pasirinkti „teisingą“ ar „neteisingą“ likimą, t. y. kiekvienas gali jj nulemti pats.

Dar viena svarbi šio filosofo siūloma idėja – „teisingo valdymo“ (renzheng) koncepcija. Jis kalbėjo apie humanišką išmintingo valdovo valdymą, kuris be prievartos viską, kas gyva, palenkia savo kosminei visagalei valiai. Anot jo, valdžia gali būti įgyta tik laimint žmonių širdis geranoriškų valdymu. Svarbu kažką daryti todėl, kad tai teisinga ir geranoriška, o ne skaičiuo­jant, kiek iš to bus naudos. Nors Mengzi nebuvo demokratas, jo nuomone, žmonių palaikymas suteikia valdžiai teisėtumą, o jų priešiškumas įrodo, kad valdymas neteisingas. Valdovo lūpomis jis teigė: „Dangus mato tai, ką mato mano žmonės, dangus girdi tai, ką girdi mano žmonės.“ Kalbėdamas apie socialinius santykius, jis mėgo akcentuoti, kad žmonės – svarbesni už valstybę, valstybė – svarbesnė už valdovą, o valdovas, kuris nesielgia, kaip jam derėtų, gali būti ne tik atvirai kritikuojamas, bet ir visai nušalinamas nuo valstybės valdymo vairo. Ideali valstybė paremta ne jėga, o humaniškumu. Mengzi tikėjo pašaukimu: „Visi yra žmonės, bet vieni yra dideli žmonės, – maži žmonės.“ Tie, kurie sugeba mąstyti, protauti, gali atrasti savo pašaukimą ir didelį žmogų savyje. Taigi mentalinę veiklą Mengzi vertino labiau nei fizinę.

Mengzi buvo sofistas, mažai dėmesio kreipiantis į logiką. Itin svarbus jo Naudojamas analogijos metodas. Pats mąstytojas nemėgo abstrakčių svars­tymų, rėmėsi konkrečiais, apibrėžtais pavyzdžiais. Skelbdamas žmonių lygybę „geruose jausmuose“ jis tvirtino, kad kiekvienas gali tapti tokiu, kokie buvo didieji senovės išminčiai.

Mengzi knygą (taip pat vadinama tiesiog Mengzi) sudaro septyni skyriai, kiekvienas suskaidytas dar į dvi dalis. Iš viso joje – 261 skirsnis. Nors knyga parašyta dialogo forma, tai nėra lakoniškų aforizmų rinkinys kaip Kon­fucijaus „Lunyu“6. Mengzi knygai būdinga sudėtingesnė argumentacijų sis­tema, ištęstumas, čia gausu įvairių metaforų ir analogijų. Vis dar nesu­tariama dėl šio veikalo autorystės. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad Mengzi, kuri yra viena konfucianistinės keturknygės (Sishu) dalių, vis dėlto buvo parašyta jau po didžiojo filosofo mirties, jo mokiniams surinkus ir susiste­minus visas mokytojo mintis ir doktrinas.

I skyrius, II dalis

6 skirsnis

Mengzi kreipėsi į Qi kunigaikštystės valdovą Xuanwang:

– Tarkim, kas nors iš valdovo tarnų patikėtų savo žmoną su vaikais draugo globai, o pats iškeliautų į Chu kunigaikštystę. Grįžus paaiškėtų, kad draugas valdovo tarno žmoną su vaikais laikė šaltyje ir marino badu. Kaip jam derėtų tokiu atveju pasielgti?

Valdovas tarė:

– Nutraukti tokią draugystę.

Mengzi tęsė:

– Tarkim, teismo pareigūnas nesugeba išnagrinėti bylų. Kaip tokiu atveju reiktų pasielgti?

Valdovas atsakė:

– Atleisti tokį pareigūną.

Tada Mengzi vėl paklausė:

– O ką daryti, jei tarp keturių valstybės sienų nėra tvarkos?

Valdovas apsižvalgė ir nukreipė kalbą kitur.

8 skirsnis

Qi kunigaikštystės valdovas Xuanwang paklausė Mengzi:

– Ar tiesa, kad valdovas Tang⁷ ištrėmė Jie⁸, o valdovas Wuwang⁹ sutriuškino Zhou¹⁰?

Mengzi atsakė:

– Tą byloja metraščiai.

Tada valdovas paklausė:

– Ar gali pavaldinys užmušti savo poną?

Mengzi atsakė:

– Tie, kurie kenkia žmoniškumui, vadinami niekšais. Tie, kurie pasityčioja iš teisingunio, vadinami griovėjais. Niekšai ir griovėjai vadinami atskalūnais. Gir­dėjau, kad buvo nubaustas atskalūnas Zhou, bet neteko girdėti, kad būtų buvę nesikėsinta į garbingą poną.

II skyrius, II dalis

1 skirsnis

Mengzi sakė:

– Palankios oro sąlygos neprilygsta toms, kurias sukuria žemė, o žemės su­kurtos palankios sąlygos neprilygsta žmonių vienybei. Įsivaizduokite nedidelį pilies miestą, kurį iš vidaus juosia 3 li¹¹ ilgio gynybinė siena, o iš išorės – 7 li ilgio siena. Priešas apsupo ir puolė miestą, bet nesugebėjo jo užimti. Kad apsuptų ir pultų pilį, jiems būtinai reikėjo sulaukti palankių orų. O nesugebėjo užimti miesto tik todėl, kad ir geriausios klimato sąlygos neprilygsta geografinėms. Bet štai įsivaizduokime, – miesto sienos yra aukštos, apsauginiai grioviai aplink jas yra gilūs, karių ginklai anaiptol nėra nei prastai nukalti, nei blogai išgaląsti ir maisto atsargų nestinga. O gynėjai ima ir, viską metę, pabėga iš miesto. Tai rodo, kad ir geriausios geografinės sąlygos neprilygsta žmonių vienybei. Todėl ir sa­kau, – žmonių bendruomenė neatsiranda vien nubrėžus ribas jai gyventi, o ku­riant galingą valstybę neužtenka pasikliauti vien ją supančiais stačiais kalnais ar srauniomis upėmis. Tam, kad išgąsdintum pasaulį, nepakanka vien ginklų šveitrumo. Valdovui, kuris yra pažinęs tikrąjį kelią, daug kas suteikia paramos; valdovą, kuris iš to kelio yra išklydęs, mažai kas remia. Kai nenoras remti pa­siekia kraštutinę ribą, išduoda net artimiausi giminės. Jeigu parama valdovui tokia didelė, kad didesnė būti nebegali, po dangaus skliautu jam paklūsta visi. Tarkime, tas, kurio valioje visa dangaus paskliautė, sumanys pasinaudoti jam paklūstančia jėga, idant užpultų tą, kurį išdavė net giminės. Geras valdovas ne visada rinksis karą, bet jei kariaus, tai būtinai laimės.

Versta iš: THE CHINESE–ENGLISH BILINGUAL SERIES OF CHINESE CLASSICS THE FOUR BOOKS. Changsha: Hunan chubanshe, 1994

---

Huainanzi

Iš senosios kinų k. vertė Ieva Rutė

„Huainanzi“ („Išminčiai nuo pietinio Huai upės kranto“) dar vadinamas iš „Huainan honglie“ („Didysis žygdarbis nuo pietinio Huai upės kranto“) – tai senovės kinų filosofinis ir mokslinis veikalas, parašytas II a. pr. Kr. Huainano (dabar – Anhui provincija) valdytojo Liu An (174–122 m. pr. Kr.) rūmuose. Liu An, Han dinastijos įkūrėjo Liu Bang (256 ar 247–195 m. pr. Kr.) vaikaitis, savo rūmuose surinko garsiausius to meto išminčius, būrėjus, ast­rologus, gydytojus ir kartu su jais sukūrė kelių dalių veikalą, kurio „Vidinę dalį“ sudarė 21 skyrius, o „Išorinę dalį“ – 33 skyriai. Iki mūsų dienų išliko tik „Vidinė dalis“. „Huainanzi“ skyriai yra tarsi atskiri traktatai, kuriuose plačiai aptariami įvairūs žmogaus gyvenimo ir gamtos pasaulio aspektai – to­kie kaip kosmogonija, gnoseologija, valstybės valdymo teorija, istorija, karo menas, geografija, fizika, kalendoriniai skaičiavimai. Veikalas priskiriamas eklektikų enciklopedistų mokyklai, nors dominuoja daoistinė pasaulėžiūra. Jame naudojama daug skirtingų šaltinių – daoistinių, konfucianistinių, legistinių, įvairių padavimų, legendų, mitų. „Huainanzi“ išdėstyta visatos atsiradimo teorija padarė didžiulę įtaką senovės materializmui ir gamtos mokslams.

XVIII skyrius „Pamokymai žmonėms“

Išmintingas valdovas skleidžia dorovingumą¹² ir teikia malonę neprašyda­mas atlygio iš paprastų žmonių. Dangui ir žemei, kalnams ir upėms atnašaujama, protėviams aukojama ne dvasių ir dievų palankumo siekiant. Ten, kur kalnai aukščiausi, kyla debesys, ten, kur vanduo giliausias, gimsta potvynius sukelian­tis drakonas, ten, kur kilnus vyras pasiekia Dao¹³, grįžta laimė ir titulai.

Tas vyras, kuris į šešėlį pasitraukia savo dorybėmis nesigirdamas, bus atly­gio spinduliais nušviestas; tas, kuris slapta gera daro, įgis skambią šlovę.

Senovėje apsauginiais kanalais bei pylimais niekas nesirūpino ir vanduo pri­darydavo žmonėms daug bėdos, todėl Yu¹⁴ prakirto Longmen¹⁵ kalną, atvėrė Ičiue¹⁶ skardį, sutramdė vandenis ir žemes, padėjo žmonėms apgyvendinti sau­sumą. Paprasti žmonės nežinojo giminystės ryšių, negerbė penkerių žmones sie­jančių santykių¹⁷, todėl Sie¹⁸ švietė žmones, mokydamas juos pareigingumo – val­dovo ir pavaldinio santykiuose, giminiškumo – tėvo ir sūnaus santykiuose, skirtybės – vyro ir žmonos santykiuose, eiliškumo – vyresniojo ir jaunesniojo santykiuose. Laukai ir pievos nebuvo įdirbtos, todėl žmonėms nepakako maisto, tuomet Houdzi¹⁹ išmokė juos arti žemę ir puoselėti pievas, tręšti laukus ir apsėti slėnius, pasistengė, kad paprastų žmonių namai nestokotų maisto. Todėl vė­lesnėse kartose nebuvo tokių, kurie nelaikė šių trijų protėvių pasaulio valdovais, nes jie dorybėmis savo nesigyrė. Džou dinastįjai²⁰ patyrus nuosmukį, ritualui ir teisingumui nebeliko vietos, todėl Konfucijus, trįjų dinastijų nutiestu keliu eidamas, pasauliui skleidė savo mokymą. Palikuoniai ir šokėjui jo garbinti Iig šiolei nenustojo. Todėl, kad gerus darbus jis daro tyliai. Čin valdovas²¹ užgrobė dan­gaus paskliautę, bet pats pražuvo, Džibo²² įsiveržė į svetimas žemes ir buvo paskandintas, Šang Jang²³ buvo ketvirčiuotas, Lisi²⁴ suplėšytas vežimais. Trijų dinastijų įkūrėjai puoselėjo dorovingumą ir buvo vadinami monarchais, Čj kuni­gaikštystės valdovas Huangong²⁵ prikėlė tuos, kurie buvo sutriuškinti, taigi va­dina jį hegemonu. Todėl, pasėjęs šerytę, neužaugins sorų, pasėjęs pyktį – nesu­lauks dorybės.

Tarp netoli pasienio tvirtovės gyvenusių žmonių buvo toks, kuris gerai iš­manė dorybingo gyvenimo meną²⁶. Kartą jo žirgas nei iš šio, nei iš to pabėgo į bar­barų²⁷ žemes. Visi žmonės guodė jį, tik tėvas tarė: „Kodėl šis praradimas negalėtų virsti laime?“ Praėjus keliems mėnesiams, jų žirgas sugrįžo, kartu parsivesdamas eiklius barbarų ristūnus. Visi žmonės sveikino jį, tik tėvas tarė: „Kodėl ši sėkmė negalėtų virsti nelaime?“ Kai namai praturtėjo gerais žirgais, jo sūnus pamėgo jodinėti ir kartą nukritęs nuo arklio susilaužė šlaunikaulį. Žmonės vėl guodė jį, tik tėvas tarė: „Kodėl tai negalėtų virsti laime?“ Prabėgo metai ir dau­gybė barbarų įsiveržė į jų žemes. Visi pilnametystės sulaukę vyrai, apsiginklavę lankais ir strėlėmis, išėjo kariauti. Iš kiekvienos dešimties pasienio tvirtovės vyrų žuvo po devynis. Tik tas vaikinas, kuris apšlubo nukritęs nuo žirgo, išsigel­bėjo ir jo šeimoje liko gyvi abudu – ir tėvas, ir sūnus. Taigi laimėje slypi nelaimė, o nelaimėje slypi laimė, jų kaitai nėra pabaigos, jų gelmės – neišmatuojamos.

Versta iš: Zhao Zongyi. HUAINANZIYIZHU. Harbin: Heilongjiang renmin chubanshe, 2002.

---

Apmąstymai ir pašnekesiai

Iš senosios kinų k. vertė Vytis Silius

Lunyu

„Lunyu“ tekstas susiformavo maždaug prieš 2400 metų, vokiečių filosofo Karlo Jasperso išskirto „ašinio laiko“ metu, tai yra „istorijos lūžio“ laiko­tarpiu, kai keliose pasaulio vietose, nepriklausomai viena nuo kitos, užgimė svarbiausios religijos, mąstymo tipai, kategorijos, suformavusios, anot K. Jas­perso, kokybiškai naują asmenybės tipą ir veikiančios žmonių mąstymą bei gyvenimą iki pat šių dienų. Tuo metu Graikijoje kūrė Homeras, Herakleitas, Platonas, Indijoje gyveno Buddha, atsirado Upanišados. Kinijoje tai – bene visų svarbiausių filosofinių mokyklų atsiradimo metas, kai gyveno filosofai ir mąstytojai Laozi, Moži, Zhuangzi, Kongzi. Pastarajam tradiciškai yra pri­skiriama „Apmąstymų ir pašnekesių“ autorystė.

Kongzi (lotynizuota forma – Konfucijus, 551–479 m. pr. Kr.) gimė Lu vals­tybėje (dabar – Shangdongo provincija), daug keliavo po įvairias Kinijos kuni­gaikštystes, įkūrė filosofijos mokyklą pagal įvairius šaltinius, turėjo net iki trijų tūkstančių mokinių. Dėl erudicijos ir išsilavinimo buvo plačiai žino­mas ir gerbiamas. Konfucianistinė tradicija jam priskiria senųjų kinų rašy­tinių kanonų – „ Permainų knygos“ („Yijing“), „Poezijos knygos“ („Shijing“), „Seniausių darbų knygos“ („Shujing“) ir kt. – redagavimo bei sisteminimo nuopelnus, „Permainų knygos“ komentarų bei „Lunyu“ autorystę, tačiau absoliuti dauguma šiuolaikinių tyrinėtojų mano, kad Kongzi pastarojo kūri­nio nerašė, o „Lunyu“ tekstą, remdamiesi Mokytojo idėjomis bei pamoky­mais, surinko jo mokiniai ar mokinių mokiniai. Galutinai „Apmąstymai ir pašnekesiai“ buvo kanonizuoti Song dinastijos epochoje (X–XIII a.). Tekstas nėra vientisas ir nuoseklus, o sudarytas iš dvidešimties skyrių, kuriuos su­daro tarpusavyje nesusijusios pastraipos.

Pagrindinės Konfucijaus „Apmąstymų ir pašnekesių“ kategorijos yra ren, verčiama kaip „žmoniškumas“, „humaniškumas“, „geranoriškumas“, bei li – „ritualas“, „etiketas“, „ceremonija“. Taigi pagrindinė (bet tikrai ne vieninte­lė) „Lun Yu“ tema yra etika – žmonių tarpusavio santykių aptarimas, ap­imantis visas gyvenimo sferas, – nuo šeimos iki valstybės valdymo.

 

VI.18.²⁸ Mokytojas²⁹ tarė: „Kai prigimtis užtemdo kultūringumą (wen), tam­pama laukiniu; kita vertus, kai kultūringumas užslopina prigimtį, tampama sau­su metraštininku. Tik tas, kuriame taikingai sugyvena abi šios savybės, tampa kilniu žmogumi (junzi)“

VII. 22. Mokytojas tarė: „Jei keliu eina bent trys žmonės, tarp jų būtinai rasiu sau mokytoją. Išsirinkęs gerąsias jo savybes, pats jomis seksiu. Jeigu jo trūku­mus savyje pastebėsiu, juos ištaisysiu.“

IX.19. Mokytojas tarė: „Tarkim, aš pilu kalną; kai iki sėkmingos darbo pabai­gos trūksta tik vienos pintinės žemių, sustoju. Tai aš sustoju. Arba, pavyzdžiui, lyginu duobes; net jei esu išvertęs vienintelę pintinę, tęsiu darbą ir žengiu pirmyn. Tai aš žengiu.“

XII. 7. Zi Gong³⁰ paklausė, kada galima sakyti, jog valstybė valdoma gerai. Mokytojas atsakė: „Kai yra užtektinai maisto, pakankamai ginkluotės ir kai žmonės pasitiki valdžia.“ Zi Gong vėl paklausė: „Jei aplinkybės priverčia atsisakyti vi^{eno iš šių trijų} dalykų, kurio iš jų reiktų atsisakyti pirmiausia?’ – „Ginkluotės“, – atsakė Konfucijus. Zi Gong dar kartą paklausė: „Jei prieš savo valią tektų atsisakyti dar vieno, katrą iš likusių dviejų dalykų paaukoti pir­miau?“ – Konfucijus tarė: „Atsisakyk maisto. Vis tiek nuo pat seniausių laikų visiems ateina metas mirti, bet jei žmonės nepasitikės valdančiaisiais, valstybė nesugebės išlikti.“

XV. 24. Zi Gong paklausė: „Ar yra koks vienas žodis, kuriuo visą gyvenimą būtų galima vadovautis?“ Mokytojas atsakė: „Tai būtų „kilniadvasiškumas“ (shu)! Ko pats nenori susilaukti, to ir kitam nedaryk.“

XVI. 7. Konfucijus tarė: „Kilnus vyras (junzi) turėtų saugotis trijų dalykų: gundančių moters kerų jaunystėje. kol jaunatviškas užsidegimas dar neapvaldy­tas; karingumo ir kovos, pasiekęs brandą, kai būdas jo ką tik baigtas ugdyti; nepasotinamumo senatvėje, kai vidinė gyvata jau slopsta.“

Versta iš: LUN YU. THE ANALECTS. Hunan People’s Publishing House: Foreign Languages Press, 1999

---

Tao Yuanming

Iš senosios kinų k. vertė Indrė Varnelytė

Tao Yuanming (365–427) – vienas žinomiausių kinų poetų ir mąstytojų. Kitas vardas – Tao Qian. Gimė dabartinėje Jiangsi provincijoje, ne pačios aukščiausios kilmės aristokratų šeimoje. Jo senelis ir tėvas ėjo provincijos gubernatoriaus pareigas. Daugelį metų paaukojęs jam nemielai valstybinei tarnybai, keturiasdešimt vienų Tao Yuanming atsisako oficialių pareigų, sugrįžta į gimtuosius kraštus ir, pasitraukęs į gamtos prieglobstį, mėgaujasi žemdirbio kasdienybe.

Tao Yuanming, sąmoningai nutraukęs ryšius su praeitimi ir nestabilia valstybine karjera, kūrybą bei tiesioginį bendravimą su gamta paverčia Pagrindiniu savo gyvenimo tikslu. Jis įgyja tvirtą menininko atsiskyrėlio reputaciją ir įkvepia vėlesnių epochų menininkus išpažinti dogmų nevaržomo mąstymo ir būties vienovę. Toks atsiribojimas nuo išorinių neesminių poveikių, tiesioginis kontaktas su gamta padeda pasiekti ypatingų dvasinių praregėjimų ir meninių aukštumų.

Pagrindinis poeto įkvėpimo šaltinis – įstabus, stulbinantis įvairove ir nuolatos besikeičiantis gamtos pasaulis. Tao Yuanming svarbiausia ši bū­ties akimirka. Pagrindiniai jo estetikos ir kūrybos principai – paprastumas, natūralumas, spontaniškumas. Tao Yuanming poezija išsiskiria emocinio poveikio daugiaplaniškumu ir gilia filosofine potekste, gebėjimu pilką kas­dienybę pakylėti į išaukštintų dvasinių vertybių pasaulį.

Du mėgstamiausi Tao Yuanming įvaizdžiai – vynas ir rudens chrizante­ma, kuri žydi nepaisydama žvarbaus oro. Dėl savo paprastumo Tao Yuan­ming eilėraščiai, jam esant gyvam, nesulaukė populiarumo. Poetas tampa pripažintas ir yra itin vertinamas Tang (618–907) ir Song (960–1279) dinas­tijų laikotarpiais.

Garsiojoje fantazijoje „Užrašai apie versmę žydinčių persikų giraitėje“ („Taohuayuanji“) jis piešia idealios visuomenės vaizdą. Už olos atsiverianti lyguma su derlingais laukais, amsinčiais šunimis, uždara bendruomene, ap­saugota nuo išorinių grėsmių, tapo ne tik paties poeto svajonių išraiška, bet ir utopinės kinų idėjos simboliu, o „persikų giraitė“ – „rojaus žemėje“ sino­nimu. Tačiau tas, kuris bandys pabėgti nuo tikrovės į Tao Yuanmingo su­kurtą idilišką pasaulį, jo neras, nes joks kelias neveda į tai, kas neegzistuoja.

Užrašai apie versmę žydinčių persikų giraitėje

Dzin dinastijos³¹ Taijuan laikais³² Uling³³ valsčiuje buvo žmogus, kuris už­sidirbdavo pragyvenimui gaudydamas žuvį. Kartą, plaukdamas pasroviui upokš­niu, užmiršo, kokį atstumą nukeliavo. Staiga priplaukė žydinčių persikų giraitę, kuri driekėsi abipus upės keletą šimtų žingsnių, kitokių medžių ten nebuvo. Po persikais augo sodri kvapi žolė, sūkuriais krintantys žiedlapiai barstė žemę. Žvejys tuo labai stebėjosi ir, norėdamas pasiekti miško galą, plaukė tolyn.

Giraitė pasibaigė vandens versme. Šalia jos žvejys išvydo kalną, kuriame buvo maža anga. Atrodė, tartum iš jos sklistų šviesa, todėl žvejys paliko savo valtį ir įžengė vidun. Pradžioje kelias buvo toks siauras, kas jis vargiai galėjo eiti. Tačiau po kelių dešimčių žingsnių takas staiga išplatėjo, atsivėrė šviesi erdvė su tolyn nusidriekusia lyguma. Matėsi tvarkingai išdėstyti namai, derlingi laukai, skaidrūs tvenkiniai, šilkmedžių, bambukų įvairovė, visomis kryptimis išsišakoję keliai, girdėjosi šunų amsėjimas ir vištų kudakavimas. Visur vaikščiojo žmonės, jie sėjo, dirbo laukuose. Vyrų ir moterų drabužiai, jų kepurės buvo panašūs į sve­timšalių. Ir vaikai, ir seni žmonės atrodė laimingi ir džiaugėsi gyvenimu.

Visi, išvydę žvejį, labai nustebo, klausė, iš kur jis atvykęs. Šis papasakojo, o viena šeima pakvietė jį į savo namus. Ištraukė vyno, nukirtę galvą vištai, padarė valgyti. Kaime pasklido gandai apie atvykėlį ir visi suėjo sužinoti naujienų. Kaimiečiai patys papasakojo, kad jų protėviai, bėgdami nuo Čin³⁴ laikų suirutės, išsivedė žmonas, vaikus ir pažįstamus, atvyko į šią atkirstą nuo pasaulio vietą ir nebeiškeliavo. Nutrūko jų ryšys su anapus likusiais žmonėmis. Šeimininkai klausė žvejo, kokio dabar valdovo era. Jie nieko nežinojo apie Han³⁵ dinastiją, ką kalbėti apie Wei³⁶ ir Dzin. Kol žvejys smulkiai papasakojo, ką pats buvo girdėjęs, kaimiečiai iš nuostabos aikčiojo. Kitos šeimos irgi kvietė jį į savo namus. Visi traukė gėrimus ir valgius. Paviešėjęs kelias dienas, svečias atsisveikino ir susirengė išvykti. Išlydėdami jį tenykščiai paprašė:

– Būtų geriau, jei kitiems apie mus nepasakotumėte.

Išėjęs iš olos, žvejys susirado savo valtį, o grįždamas ta pačia upe, žymėjo kelią pat namų. Parvykęs į miestą, iš karto nukako į gubernatoriaus rūmus ir apsakė, ką buvo matęs. Gubernatorius nedelsdamas pasiuntė su žveju žmones ieškoti paliktų ženklų. Bet jie pasiklydo ir neberado kelio.

Liu Ziji³⁷ iš Nanyang³⁸ buvo didis išminčius. Išgirdęs visą istoriją, jis labai susijaudino ir pradžiugęs ketino eiti į olą. Bet jam nebuvo lemta tai padaryti, nes netrukus kilnusis vyras susirgo ir numirė. Po to jau niekas nebeieškojo ten vedančio kelio.

Versta iš: GUWEN QUDU / Patrauklūs senosios kinų kalbos skaitiniai. Beijing shifan daxue chubanshe, 1992.