literatūros žurnalas

Władysław Wielhorski. Dienoraštis

2020 m. Nr. 1

2020 1 virselis

Iš lenkų k. vertė Irena Aleksaitė

 

Władysławo Wielhorskio (1885–1967) asmenybė šiais laikas primiršta tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje, žinoma tik siaurame specialistų rate. Todėl Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Lituanistikos skyriaus darbuotojų aptiktas bibliotekos rankraštyne jo 1915–1917 metų dienoraštis, rašytas Balčių dvare (dabar Raseinių rajono Nemakščių seniūnija), yra puiki proga tiek grąžinti lituanistikai jo asmenybę, tiek susipažinti su Žemaitijos kasdienybe Pirmojo pasaulinio karo metais. Tokių šaltinių lietuvių literatūroje nėra (gretimiausiu galima laikyti Gabrielės Petkevičaitės-Bitės „Karo metų dienoraštį“), todėl ir kilo mintis atrastą tekstą išversti į lietuvių kalbą ir pristatyti Lietuvos skaitytojams.

Pats autorius neabejotinai buvo viena iš svarbiausių asmenybių, kurie formavo Lietuvos įvaizdį tarpukario Lenkijoje. Kilęs iš Žitomiro apylinkių, studijavęs Kijeve bei Krokuvoje, prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą vedė Celiną Lewoniewską iš Balčių. Baigiantis karui W. Wielhorskis įsitraukė į didžiąją politiką, suartėjo su lenkų „pilsudskininkų“ stovykla. Nepriklausomoje Lietuvoje ūkininkavo Balčiuose, tapo Lietuvos lenkų politiniu veikėju, tada ir atsiskleidė jo publicisto talentas. Būtent jo aršūs, kritiški Lietuvos valdžiai tekstai tapo viena iš priežasčių, kodėl jis 1924 m. pradžioje buvo iš Lietuvos ištremtas ir apsigyveno Vilniuje, kur tęsė politinę ir mokslinę veiklą.

Lietuvą okupavus sovietams, buvo suimtas ir įkalintas. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, išvežtas į Rusijos gilumą ir laikytas Gorkio kalėjime, iš kur buvo paleistas Lenkijos emigracinei vyriausybei pasirašius sutartį su Sovietų Sąjungą. Likusį gyvenimą aktyviai veikė lenkų emigracijos politinėse ir mokslinėse įstaigose.

„Metų“ skaitytojams siūlome dienoraščio 1915 m. birželio mėn. ištrauką, kurioje persipina dvi pagrindinės W. Wielhorskio pasakojimo plotmės: „vietos kronika“ ir politinė publicistika.

Tomasz Błaszczak

2 sąsiuvinis
1915 m. pavasaris ir vasara Balčiuose
Vokiečių kariuomenės Žemaitijos užpuolimo laikų užrašai

 


Birželio 1 d., pirmadienis

Štai praėjo ir gegužė, o vokiečiai vis dar trypia mūsų kraštą. Rytojus slypi už neperregimos uždangos. Šiandien politikos srityje pranašų nėra. Daug jų buvo – bet visi pasirodė esą netikri. Toji pramoga nusibodo, sensacijos išblėso, ir jau gerus porą mėnesių nesigirdi jokių „karinių prognozių“.
Tuo tarpu skaičiuojant tikimybes galima spėti, kad sąjungininkams atėjo laikas pulti visuose frontuose. Nuo Italijos įsitraukimo į karą praėjo trys savaitės. Buvo laiko atlikti nuoseklią mobilizaciją ir pervežti kariuomenę į Prancūziją, Dardanelus ir prie Austrijos sienos. Veikiausiai ir Anglija tą laiką išnaudojo tam, kad savo armiją perkeltų į žemyną, o Rusija – pasiruoštų puolimui. Taip pat užteko laiko deryboms su Rumunija, Bulgarija ir Graikija. Tad atrodytų, jog artimiausiomis dienomis išaiškės dvejojančiųjų pasirinkimas, vadinasi, ir šansai anksčiau ar vėliau užbaigti vykstančius mūšius. Bet tai tik prielaidos. Gyvenimas mums gali pateikti ką nors… visiškai netikėto.
Tuo tarpu Balčiuose lyja ir šlapio vakarų vėjo genami pralekia debesys. Ne kokie apspurę debesys, o visa eilė trumpų lietučių, kurie vis dėlto šiek tiek sudrėkino žemę ir atgaivino orą.
Labai panašu, kad prasidėjo dargana. Tai būtų tikra palaima, bet sunku tuo patikėti. Liūtys išvytų švabus iš Žemaitijos ne prasčiau už rusų patrankas.
Nesu nusiteikęs rašyti dienoraštį. Šie puslapiai yra vietinė kronika – niekas daugiau. Retai kur rastum asmeninę nuomonę. Man visų pirma rūpėjo šio krašto įvykiai, susiję su karu. Pabrėžiu, kad čia beveik nebus refleksijų, nors kiek atitolusių nuo šios valandėlės problemų, netgi susijusių su jomis kiek laisviau.
Ir aš pranašavau karo veiksmus Žemaitijoje. Bet irgi likau netikras pranašas. Tvirtinau, kad iki birželio 1-osios vokiečių čia nebeliks – o jie tebėra!

 


Birželio 2 d., antradienis

Peržydėjo alyvos… vadinasi, prasideda vasara. Šiandien vėl porą kartų iš greitai dangumi lekiančių debesų papurškė lietutis. Vaikščiodamas po žiemkenčius žiūrėjau į skausmingą juodą juostą, einančią skersai lauko. Tai pėdsakas, kurį paliko balandžio 15-ąją pražygiavę prūsų ulonai. Tame vieškelyje, kurį drėgname molyje išmalė trakėnų pasagos, vos kur ne kur kyšo želmenėlis. Kad ir kur įsitvirtina kryžiuočių galia, visi vietiniai dalykai turi žūti po jų arklių kanopomis. Ten turi augti tik teutonų javai. Tik prūsų kultūra turi lipdyti naujus piliečius, penėti jų dvasią. Vietiniams elementams vietos ten nebėra! Ir maskoliai norėtų tą patį su mumis daryti – bet jiems trūksta jėgų.
Jokių naujienų. Penkių dienų senumo laikraščiai sako, kad Rumunija liks neutrali dėl… esą Rusijos šykštumo, kuri Rumunijos labui nenori sudėti visiškai jokių aukų. Laikraštis sako, kad dėl to Italija ir Prancūzija nusivylė „sąjungininke“. Iš to matyti vienas dalykas – vyksta karštos derybos. Turbūt jos greitai baigsis, jeigu dar nesibaigė. Manau, kad Anglija ir Prancūzija nepritruks argumentų priversti Rusiją Besarabijoje padaryti teritorinių nuolaidų. Tos valstybės pateikia svariausius argumentus – auksą.
Porą dienų mūsų fronte tvyro ramybė. Pabūklų griausmo beveik nesigirdi. Ir aeroplanai nustojo skraidę. Tiesa, gali būti, kad jiems nepalankus oras. Bet tokia būsena labai slegia. Jei vokiečiai čia pabus dar porą savaičių ir ateis laikas šienauti dobilus ir pievas – viskas, ko nesunaikino saulė ir sausra, nueis į jų arklių gerkles. Tiesiog nevertės rinkti ir vežti – nes netrukus iš daržinės bus viskas paimta. Tad aplinkiniai ūkiai turi melstis, kad užpuolikai kuo greičiau išsinešdintų.
Šiandien mūsų Aniutei suėjo du mėnesiai. Vystosi taip, kad jau vakar ant pagalvės norėjo atsisėsti. Jai labai patinka, kai gimnastikuoju jos rankytėmis ir kojytėmis. Tada plačiai praveria burnytę, akis ir apskritai visas veidelis įgauna O raidės formą.

 


Birželio 3 d., trečiadienis

Vakar iš Tilžės atvežė laikraštį. Karininkai padavė jį Stasei. Maskoliai toliau stumiami iš Galicijos. Pietuose atsitraukė net iki Dniestro, o iš vakarų kokius 50 varstų nuo Lvovo. Kelcai irgi užimti austrų. Prie Varšuvos be pakitimų. Mūsų fronte nieko naujo: kaunasi kairiajame Dubysos krante ir palei Liepojos geležinkelį. Šiauliai rusų rankose, o Liepoja – vokiečių.
Tokia padėtis nė kiek neskatina Rumunijos prisidėti, juolab kad Bukovinoje rusų jau apskritai nėra. Kas dedasi Dardaneluose, Prancūzijoje ir Italijos pasienyje, laikraštis išvis neužsimena.
Nuolatinis Rusijos traukimasis Galicijoje negali būti aiškinamas priešo kiekybine persvara. Arba rusams trūksta amunicijos, arba armija yra demoralizuota, arba ir viena, ir kita. Kareivio kokybė visose armijose nuo karo pradžios smarkiai krito. Šiandien pulkų sudėtyje gal tik penkta dalis yra tų, kurie ėjo į pirmąją ugnį. Kiti – rekrūtai, apmokyti per paskutinius mėnesius. Rusų kareivio žemas intelektinis lygis – karinės rutinos trūkumas jo vertę sumažina labiau nei vokiečių kareivio. Atrodo, kad labai trūksta ir karininkų, o tai irgi skaudžiau išgyvena rusų armija nei vokiečių, nes rusų valstiečiui karininkas turi būti auklė, kuri iš dalies turi jam atstoti gebėjimą mąstyti.
Vis dėlto dabartinė situacija pranašauja, kad karas užsitęs, o tai vėlina ir mūsų išvadavimą. O čia dar niekaip negalime susisiekti su giminėmis!
Po pietų buvome Milžavėnuose; žinoma, pėsčiomis, nes dabar kitaip keliauti negalime: likusios kumelpalaikės vežioja mėšlą, o išvažiuojamųjų arklių nėra. Stulgių senukas kunigas užvakar susijaudinęs pasakojo, kaip prieš kelias dienas buvo į frontą varoma partija sužeistų kareivių. Kelias dienas pagulėjus lazarete, lengviau sužeistiems pėstininkams buvo liepta grįžti į apkasus. Tie vargšai žmonės ėjo – aptvarstytomis rankomis, kojomis, galvomis, raišuodami ir aimanuodami. Nedaug žmonių jie teturi, kad imamasi tokių priemonių sukomplektuoti kariuomenę.
Aeroplanų ir šiandien nesimato. Su pertraukomis, bet girdisi šaudymas toli nuo Raseinių, Saudininkų ir Kražių. Pas mus apsistoję kareiviai džiaugiasi, kad netrukus žmonės ims šienauti pievas ir dobilus. Tada pašarininkams bus lengvas darbas: nuvažiuoji į laukus, sukrauni gatavą šieną į vežimus ir pargabeni į arklides. Bet panašu, kad lietuviai bus linkę paleisti į pievas savo gyvulius, nei šienauti ir rinkti šieną… vokiečių arkliams. Jei mūsų įnamiai „svečiuosis“ Žemaitijoje dar kelias savaites, mums bus visiškai neįmanoma apsirūpinti pašaru ir kils rimta problema – kaip peržiemoti galvijams ir arkliams, kurių dar neišsivedė. Gal klausimas išsispręs, kai pagrobs ir tai, kas dar liko. Nereikės rūpintis, kuo juos per žiemą šerti. Pastarosiomis dienomis rekvizicijos komisija ypač kruopščiai šukuoja aplinkinius miškus ir išgaudo juose vargšų paslėptą turtą. Balčių miškininkai sako, kad per tas gaudynes plėšikai nuima gerą derlių.
Sudėję visas pastaruoju metu surinktas žinias, žinome, kad vokiečiai iškasė apkasus ir padarė spygliuotos vielos užtvarus ilga linija, besitęsiančia per 12 varstų nuo Balčių iš rytų į vakarus. Linija eina nuo Dubysos per Liolius, Žadvainius, Kražius ir toliau į vakarus. Jei teks trauktis, galės čia įsitvirtinti. Kiti sustiprinimai – tik už Skaudvilės. Tad žinia tikra, jog arti Balčių didesni mūšiai nenusimato. Užtat Žadvainiai beveik tikrai pasmerkti būti sudeginti!

 


Birželio 4 d., ketvirtadienis

Vakar vakare, grįžę iš Kelmės, mūsų karininkai sakė, kad prie Šiaulių vyksta „sunkūs mūšiai“. Visą naktį buvo girdėti tolimi, bet netilstantys patrankų šūvių atgarsiai. Šiandien nieko nesigirdi. Kaupiasi lietus. Žmonės sako, kad vakar plentu vėl varė kelis tūkstančius belaisvių rusų.
Prastai nusiteikęs vaikštau po kiemą. Apsistoję kareiviai ant kiekvieno daikto uždeda griuvėsių antspaudą. Tvoros sulūžusios ir apdegusios, tik kur ne kur styro pavieniai statiniai arba kuoleliai. Visos tvartų ir pašiūrių durys išrautos su vyriais, mėtosi ant žemės. Vienoje vietoje visa siena išlaužta ir išrinkta į rąstus – tarsi išdaužtas langas tarp dviejų stulpų rodo tamsų pastato vidų. Žemė palapinėms statyti iškasinėta grioveliais, styro daugybė kuoliukų, pilkuoja laužavietės, mėtosi dėžutės, dirželiai, cigarų nuodagos ir pan.

 


Birželio 5 d., penktadienis

Tiek vokiečių, tiek mūsų – užgrobtųjų – numatytas ir laukiamas rusų puolimas šiame fronte niekaip neprasideda. Nuo vakar „sunkūs mūšiai“ prie Šiaulių nurimo. Vėjuota, pralekia debesys ir lietūs, kartais kruša. Oras neleidžia žvalgytis iš oro. Aeroplanai ilsisi. Išsvajota valandėlė ryžtingiems ir nelauktiems – vietos ir krypties atžvilgiu – veiksmams. Tačiau – gėdinga tyla.
Negalime atsistebėti mūsų „svečių“ nemeile tvarkai. Dvare dabar gyvena: trys karininkai, jų ordonansai, irgi trys, karininkų virėjas. O viršuje, kambaryje virš virtuvės, dar įsikūrė vachmistras, raštininkas ir trimitininkas. Pačiame dvare iš viso 10 žmonių. Kambariai apačioje, kur gyvena karininkai, taip pat didelis prieškambaris ir priebutis, ordonansų buveinė, – nepaprastai netvarkingi ir apleisti. Batai net limpa prie grindų – toks purvo sluoksnis jas dengia. Visur mėtosi laikraščiai, dėžutės, šoviniai, skudurai, kuokštai linų, kažkokie spalvoti švabų anonsai, garderobo ir ekipuotės dalys – per priebutį reikia žengti atsargiai, kad už ko nors neužkliūtum. Bet keisčiausia, kad ir salonai, kuriuose apsigyveno karininkai, irgi ištisas savaites nemato grindų šepečio ar dulkių šluostės. Ordonansai ištisas dienas su karabinais per petį slankioja po kaimelius ir vagia kiaušinius. Tik pavakare, kai kolona turi grįžti iš tarnybos, išneša purviną vandenį, pakloja lovas ir padengia stalą. Gal vokietukai mano, kad kare apsileidimas yra būtinas dalykas, kaip dekoras riteriškai dvasiai, netekusiai kasdienių poreikių? Tačiau taip nėra. Tam prieštarauja mūsų karininkučių kasdien geriami prancūziški ir ispaniški vynai, valgomi delikatesai ir konservai, kurių virėjas kartkarčiais važiuoja net į Tilžę. Matyt, jie nepamiršta savo nuodėmingų kūnų… bet tik vienpusiškai. Patikslinsiu – jie prisimena tik savo gomurį ir skrandį.

 


Birželio 6 d., šeštadienis

Iš puskarininkio, važiuojančio į Skaudvilę, turime sužinoti, ar nebūtų galima iš Skaudvilės išsiųsti registruotą laišką į Varšuvą. Nes nelabai tikiu, kad atvirlaiškis, prieš mėnesį išsiųstas padedant „denščikams“, t. y. ordonansams, pasiekė adresatą.
Naujienų jokių, nei išorinių, nei naminių. Vakar kolona grįžo vėlai vakare, o šiandien prieš pietus išskubėjo nugabenti šovinius iš Pakražančio į Kelmę. Dabar juos vaiko kaip reikiant.
Keli mūsų kolonos puskarininkiai šiomis dienomis turi būti išsiųsti į mūšio lauką. Vaikšto nuliūdę. Jie pasakojo, kad dabar mūšiai vyksta tarp Mažeikių ir Liepojos, todėl šūvių nesigirdi. Nuo Balčių iki Mažeikių – kokių 100 varstų, iki Liepojos dar toliau.
Vakare gavome šios dienos rytinį Tilžės laikraštį. Rusai nuo Sano nustumti net iki Horodoko[1], per 25 km nuo Lvovo. Prie Dniestro laikosi tvirtai. Prancūzijoje, kaip matyti iš subtilių vokiečių štabo užuominų, prancūzų ir anglų puolimas daro pažangą. Rumunija linksta stoti prieš Austriją. Ten laukiama kabineto pasikeitimo. Anglija oficialiu štabo laišku rašo, kad anglų tauta būtų rami. Karas bus sėkmingai baigtas ir vokiečiai sunaikinti. Jie tiki savo jėgomis. Nori savo laivynu ir auksu, taip pat rusų raumenimis – nusukti galvą prūsų hidrai. Ligšioliniai sunkumai jų nė kiek neatbaidė.

 


Birželio 7 d., sekmadienis

Vakar vakare išsiuntėme du registruotus laiškus. Vieną mano mamai į Varšuvą. Kitą į Vilnių Cesiutės dėdei. Vienas iš mūsų dabartinių „kaimynų“, kolonos raštininkas, porai dienų buvo nuvažiavęs į Įsrutį (Insterburgą) ir pasiūlė mums išsiųsti laiškus iš ten. Jeigu jam pavyks ir gausime išsiuntimo kvitus, galima būti tikriems, kad po kurio laiko tie laiškai galiausiai nueis. Jiems reikės nukeliauti labai ilgą kelią: per Vokietiją, Daniją, Švediją, Suomiją ir Rusiją. Tuo keliu dabar eina laiškai iš Vokietijos į „Russland“. Laiškus rašėme vokiškai ir išsiuntėme neužklijuotuose vokuose, kad neerzintume cenzūros.
Jokių naujienų. Pasibaisėtini orai nesikeičia. Jazminas jau savaitė kaip sukrovęs pumpurus, bet dėl sausros, vėjų ir šaltų naktų negali pražysti. Artimiausiose fronto atkarpose mūšiai nevyksta, nes nieko nesigirdi. Aeroplanai praskrenda retai: vos vieną ar du kartus per parą. Sprendžiant iš paskutiniųjų vokiečių laikraščių, mūšio linija mūsų krašte pasislinko truputį už Dubysos, kur prieš savaitę rusai atsitraukė. Frontas eina nuo Nemuno Šilinės rajone iki Ariogalos, Žaiginio, Šiluvos. Pastarosios dvi gyvenvietės įsikūrusios per 7–10 varstų už Dubysos. Paskui vėl grįžta prie upės ir priešais Bubius pereina į vakarinę plento pusę, o paskui eina per Kurtuvėnus Mažeikių (Muravjovo)[2] ir Liepojos link.

 


Birželio 8 d., pirmadienis

Pasiuntėme žmogų sužinoti, kas dedasi Žadvainiuose. Grįžo naktį. Visame dvare gyvena kareiviai, išskyrus du kambarėlius, paliktus nuomininkui. Kambariuose nebuvo baldų, išskyrus vieną seną kanapą, kurią jau spėjo sulaužyti. Sode nukirstas gražus senas klevas, kuris uždengė vaizdą, o šalia keliose tuopose įrengtas stebėjimo punktas. Į gyvenamąjį namą atvestas telefono ryšys iš apkasų, einančių iškart už Vėžaičių[3], per varstą iki dvaro. Nuolatinai apsistojusių kareivių Žadvainiuose nėra, bet kasdien pilna vis naujų. Manau, kad tas telefonas atvestas tam atvejui, jei minėtuose apkasuose prasidėtų mūšis. Tada dauboje pasislėpę Žadvainiai veikiausiai taptų štabo būstine, na, o po mūšio… pelenų krūva. Visuose kambariuose vokiečiai iš lentų sukalė keturaukščius gultus, išklojo šiaudais. Taip taupant erdvę, kiekviename kambaryje gali miegoti po keliasdešimt kareivių.
Iš nuomininko atėmė visus padargus, jis nespėjo nė baigti sėjos, tiesą sakant, vos ją pradėjo – ir prarado arklius ir sėklą.
Mūsų pasiuntinys matė žmogų – pabėgėlį iš už Raseinių. Vakar į Žadvainius atvyko tiesiai iš mūšio, kuris vyko šeštadienį per keturis varstus į pietus nuo Raseinių. Nežinau, ar galima ta žinia patikėti. Prie Žadvainių yra ir žmonių iš už Dubysos. Sako, kad vokiečiai stovi prie Žaiginio, Šiluvos ir Tytuvėnų. Kitoje plento pusėje pastarosiomis dienomis vyko mūšiai prie Šaukėnų, kur, atrodo, pelkėse buvo apsupta daug vokiečių – daug jų išmušta ar paimta į nelaisvę. Tą žinią patvirtina visos ankstesniosios apie tuose kraštuose nusitiesusį kovos frontą. Tik viena žinia kelia abejonių: tasai mūšis prie Raseinių. Taip arti toje pusėje maskolių neturėtų būti.
Mūsų kolona, ankstų rytą traukdama į Kelmę, pasiėmė 20 pūdų dvaro rugių, kad pakeliui užvežtų į vandens malūną. Toji paslauga padaryta mums komendanto nurodymu. Vakare grįždami turi atvežti miltus. Pirmą kartą per du mėnesius turėsime pikliuotos duonos ir kukulių!
Diena karšta, nors vėjuota. Kelius dengia smulkios lyg dantų milteliai dulkės. Lapai pamažu netenka gaivumo; netrukus šuliniuose ims trūkti vandens.

 


Birželio 9 d., antradienis

Pagal kalendorių šiandien – pirmoji vasaros diena[4]. Kartu galime minėti aštuonias prūsų viešpatavimo Žemaitijoje savaites… Kas būtų patikėjęs, kad jie čia taip ilgai užsibus! Nebent tik senoji valdžia, liepusi viską išvežti už 100 varstų nuo sienos, išskyrus maisto atsargas dviem mėnesiams – tai leidžia spėti, kad rusų štabas numatė, jog priešas šioje teritorijoje bus du mėnesius. Bet po poros dienų tie du mėnesiai ir baigsis. Ar artimiausiomis dienomis turėtume laukti energingesnių rusų veiksmų? Iki šiol visos viltys ir troškimai buvo apvilti. Gal maskolių puolimą šiame flange stabdo jų nesėkmės Galicijoje, nes pajėgos metamos į pietus „gelbėti“ Lvovą.
Tuo tarpu vasaros saulė rieda giedra dangaus mėlyne ir ant perdžiūvusios žemės lieja negailestingą karštį. Visiška tyla. Kvepia žydinčių rugių laukai; reti, išplikusiomis vietomis šviečiantys laukai. Ir iš vokiečių išgelbėti dobilai tokie prasti, kad gaila juos šienauti. Verčiau palikti sėklai. Tai bus saugiau, nei šienauti… prūsų kumelšėms. Likusieji laukai ir dobilai – jei nebuvo saulės išdeginti – dejuoja po sunkiomis vokiečių arklių pasagomis. Iš ten jau nėra ko tikėtis. Netgi prieš mėnesį pasėti burokėliai, dar prieš lietutį, išdygo tokie menki, kad tų daigų neužteks persodinti į lysves. Žodžiu, ūkyje visur bėdos.
Mūsų kolonos kareiviai aplinkiniuose kaimuose paskleidė labai įdomų paprotį: visos spintos ir skrynios „turi būti atidarytos“! Ten, kur randa uždarytas, sukelia baisų skandalą ir plėšia dar labiau. Tai tikras teroras. Trobose jie ima pagalvių užvalkalus – matyt, tam, kad galėtų supakuoti ir išsiųsti į Vaterlandą[5] Žemaitijoje pavogtus daiktelius prisiminti, jog buvo prie Dubysos. Užvakar atėjo boba iš kaimyninio kaimo pasiskųsti, kad kareivis vidury baltos dienos troboje ištraukė jai iš sijono kišenės piniginę ir nuėjo į Balčius. Komendantas liepė jai atpažinti kaltininką. Ji vaikštinėjo palei išrikiuotus visus kareivius – bet atpažinti negalėjo.
Aeroplanai po vieną nuo Nemakščių ryte ir vakare skraido Kelmės link ir atgal. Šešias dienas niekur nesigirdi jokių šūvių. Tik prieš valandėlę, jau saulei nusileidus, Raseinių pusėje nuskardėjo keliolika šūvių, ir vėl stojo tyla. O gaisrų matome kasdien, po kelis fronto linijoje palei Dubysą.

 


Birželio 10 d., trečiadienis

Jokių naujienų. Ore tvyro beviltiška tyla. Gerų naujienų pranašų nėra. Tais pranašais dabar būtų debesys ir šūviai. Juk kraštas kenčia nuo sausros ir prūsų. Bet nėra nieko, kas leistų tikėtis išsilaisvinti iš abiejų.
Vokiečiai išsiaiškino vagišių, kuris bobai iš ant sienos kabančio sijono kišenės pavogė piniginę. Paaiškėjo, kad dar jis kaimiečiams pardavinėjo savo kolegų batus. Jį teis karo teismas.

 

Parengė Tomasz Błaszczak ir Asta Miltenytė

 


[1] Horodokas (lenk. Gródek) – Galicijos miestelis  į vakarus nuo Lvovo, nuo 1906 m. Jogailos Horodokas (lenk. Gródek Jagielloński), Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos mirties vieta. db. Ukrainoje, Lvovo apskrityje.
[2] Nutiesus 1871 m. Liepojos–Kaišadorių geležinkelio liniją Mažeikų stotis Vilniaus generalgubernatoriaus garbei buvo pavadinta Muravjovo, nuo 1899 iki 1918 taip pat oficialiai vadintas Mažeikių miestas.
[3] Turima omenyje kaimas Kelmės rajone maždaug 5 km į pietvakarius Kelmės.
[4] Lenkiškoje tradicijoje kalendorinė vasara prasideda birželio 22 d.
[5] Vaterland (vok.) – tėvynė.

Ihar Babkov. Trys manifestai

2015 m. Nr. 4 / Iš baltarusių k. vertė Irena Aleksaitė ir Birutė Jonuškaitė / Manifestų autorius Iharis Babkovas, baltarusių poetas, filosofas, prozininkas, vertėjas. Baltarusijos valstybiniame universitete baigė filosofijos studijas ir aspirantūrą, yra filosofijos daktaras.