Adam Michnik. Chamai ir angelai
2023 m. Nr. 11
Iš lenkų k. vertė Irena Aleksaitė
Adamas Michnikas (g. 1946) – lenkų disidentas, istorikas, vienas iš judėjimo „Solidarumas“ įkūrėjų, eseistas, politinis publicistas, laikraščio „Gazeta Wyborcza“ vyriausiasis redaktorius, vienas iš demokratinės opozicijos įkūrėjų. Lietuvos istorijos institutas išleis dviejų tomų A. Michniko politinių esė rinkinį, pirmasis pasirodys kitais metais.
Esė cituojamus eilėraščius vertė Nora Jazbutytė.
Prieš pusę amžiaus buvau mažas vaikas, kuris nieko nesuprato. Bet prieš trisdešimt metų, žiūrėdamas į Kovo įvykių1 žurnalistų išsišokimus, šį bei tą supratau. Supratau nuo grandinės paleisto chamiškumo dinamiką. Todėl gerai suprantu publicistus, kurie šiandien su nerimu stebi dar vieną, eilinę chamiškumo invazijos į lenkų viešąjį gyvenimą fazę. Tačiau nederėtų to paprasčiausiai sieti su tuo, kad komunistai užgrobė valdžią. Netiesa, kad tada į valdžią atėjo „neišsilavinę, be jokio išsiauklėjimo žmonės, nemokšos, chamai ir prasčiokai“. Aimanos, kurias šiandien girdime, turi ilgą istoriją.
I
Edmundas Burke’as, vienas geriausių savo epochos politinių rašytojų, garsiojoje knygoje „Apmąstymai apie Prancūzijos revoliuciją“ („Reflections on the Revoliution in France“, 1790) rašė: „Riteriškumo laikai praėjo. Atėjo sofistų, ekonomistų ir skaičiuotuvų laikas, o Europos šlovė užgeso amžiams. Niekada, jau niekada nepamatysime to didžiadvasiško lojalumo rasei ir lyčiai, to išdidaus nuolankumo, kupino orumo paklusnumo, nuoširdaus atsidavimo, kurie net nelaisvėje žadino pakilią laisvės dvasią. <…> Nuo gyvenimo turėjo būti brutaliai nuplėšta visa padorumo regimybė. Visos iškilnios idėjos, kilusios iš moralinio jautrumo lobyno, įsišaknijusios širdyje, bet patikrintos protu kaip būtinos pridengti mūsų nuogą, sužalotą sielą ir mūsų pačių akyse suteikti jai garbingumo, turėjo būti atmestos kaip juokingos, absurdiškos ir senamadiškos atgyvenos. <…> Kai valdinių taisykle tampa maištas, karalių strategija tampa tironija.
Kai iš mūsų atima senuosius įsitikinimus ir gyvenimo taisykles, prarandame šį tą nepaprastai vertingo. Nuo tos valandėlės nebeturime kompaso, kuriuo galėtume vadovautis, ir nežinome, į kokį uostą plaukiame.“
II
Prieš dvidešimt metų Piotras Wierzbickis parašė „Traktatą apie glindas“ („Traktat o gnidach“), aštrų pamfletą prieš oportunizmą ir lenkų kultūros elito melą. Tos esė pagrindinė mintis ta, kad elitas įgavo glindos pavidalą: bailių rašeivų, kurie vingriai pagrindžia savo tarnystę totalitarinei valdžiai. Man toji esė sukėlė nerimą – kaip vienmatis ir prasčiokiškas pasaulio atspindys. Pasijutau „glinda“ ir parašiau repliką, kurią pavadinau „Glindos ir angelai“ („Gnidy i anioły“). Ir dabar, po daugelio metų, ta esė atrodo parašyta lygiai gerai, bet ir lygiai vienmatės konstrukcijos: chamams skirtas pamfletas nori išgirti „gerbiamus šviesuolius“ ir „gerbiamus ponus“. Todėl noriu pareikšti: esu „Chamas“. Kitaip sakant, manau, kad mes – žmonės iš Darbininkų gynimo komiteto, žmonės iš „Solidarumo“ pogrindžio – visi esame „Chamai“. Ir ne nuo šiandien. Nuo seno.
III
Chateaubriand’as, aristokratas pagal kilmę ir protą, įžvalgios diagnozės meistras ir plunksnos menininkas, savo dienoraštyje „Pomirtiniai užrašai“ rašė: „Liepos 14 d., Bastilijos paėmimas. Mačiau, kaip buvo puolami tie keli invalidai ir nedrąsus valdytojas: jei vartai būtų buvę užrakinti, liaudis niekad nebūtų įsiveržusi į tvirtovę. Du ar tris kartus buvo šauta iš patrankų, tačiau tai padarė ne invalidai, o prancūzų gvardiečiai, atsidūrę bokštuose. De Launay, ištrauktas iš savo slėptuvės, po tūkstančio pažeminimų buvo pribaigtas ant Rotušės laiptų; Flesselleso, Paryžiaus burmistro, galvą perskrodė pistoleto kulka: štai vaizdas, kurį beširdžiai veidmainiai laiko labai gražiu. Tarp žudynių vyko orgijos kaip Otono ir Vitelijaus laikais Romos maišto metu. Puskarietėse puikavosi Bastilijos užgrobėjai, laimingi girtuokliai, smuklėse paskelbti laimėtojais; jų eskortą sudarė prostitutės ir sankiulotai, kurių gretos jau ėmė retėti. Praeiviai su baiminga pagarba nusiimdavo kepures prieš tuos didvyrius, kurių keli dėl išsekimo triumfo neišgyveno. Daugėjo Bastilijos raktų; juos visiems galintiems susimokėti kvailiams siuntinėjo į visas keturias pasaulio šalis. <…> Čia susitikdavo puikiausi kalbėtojai, žinomiausi rašytojai, labiausiai vertinami tapytojai, populiariausi aktoriai ir aktorės, pašėliausios šokėjos, garsiausi užsieniečiai, ponai iš dvaro ir Europos ambasadų: senoji Prancūzija atėjo į tą vietą, kad užbaigtų savo egzistavimą, naujoji – kad jį pradėtų.“
Bastilijos paėmimas – „kruvini atlaidai“ – atvėrė naują erą.
Chamas įžengė į miesto centrą anksčiau, nei Raudonoji armija užėmė Lenkiją; Chateaubriand’ui Chamas įžengė į miestą tą valandėlę, kai užėmė Bastiliją.
IV
Paskutiniai Lenkijos istorijos šimtas metų – tai „Kordiano“2 ir „Chamo“ susitikimo dialektika. Kordianas buvo patriotas, o Chamas primityvus kvailys, prasčiokas, kuriuo galima manipuliuoti, nemokantis užsirišti kaklaryšio politikas, kuris vos numetęs mėžlavežio šakes brovėsi į salonus.
Bet Kordianui reikėjo Chamo. Todėl sukilimo dalyviai, revoliucionieriai Chamą idealizuodavo, nes be jo joks sukilimas ar revoliucija negalėjo tikėtis sėkmės. Taip pat Chamas be vargo patekdavo į tautos Panteoną: kaip šaunusis Bartoszas Głowackis, kosinierius nuo Raclavicų, kaip drąsusis batsiuvys Janas Kilińskis, patriotas iš Varšuvos, kaip Michałas Drzymała3, kuris savo vagonu pergudravo vokiečių administraciją.
Konservatoriai šaipydavosi iš Chamo, nes tasai turėjo savo, kitokią atmintį, savo siekius, savo kvapą. Į salonus žengiančio chamo vizija žavėjo pažangiuosius ir kėlė siaubą tradicinių pažiūrų žmonėms. Bet chamas likdavo Chamu – Galicijos „sukilimo“ ar „pjautynių“, kai „pjūklu pjovė“, simboliu, 1863 m. sukilimo pralaimėjimo simboliu, kai valstiečiai sukilėlius ar sąmokslininkus nugabendavo į rusų policijos nuovadą. Nors anais laikais buvo rašoma, kad „narsiausiai kaunasi karaliai, o dažniausiai žūsta valstiečiai“.
Laisvės, Nepriklausomybės ir Revoliucijos idėjos – kiekviena savaip – buvo elitinės, kiekviena jų turėjo savo ypatingą Pirmąją brigadą4, mitusią įsitikinimu, kad jie yra nedidelė kilnių beatodairiškų narsuolių grupė bailumo ir chamiškumo jūroje. O Aleksandras Fredro, komedijų „Kerštas“ ir „Panelių pažadai“ autorius, nuoseklus konservatorius, rašė: „Patriarchalinė valdžia priklauso dvarininkams, niekas jos atstoti negalėtų…“
Kordianas užmezgė tam tikrą ryšį su Chamu, bet grafas, jo artimas giminaitis, mokėjo parodyti Chamui jo vietą.
V
Prisimindamas tarpukarį Witoldas Gombrowiczius ne kartą rašė apie savąją Chamo baimę. Tos baimės didelės akys ir ilga istorija. Ji išgyveno iki šių dienų. Toji baimė nėra absurdiška. Ortega y Gassetas, garsiojo traktato „Masių sukilimas“ autorius, manė, kad jau XIX a. vidury prasidėjo regresas barbariškumo link, tai yra „žmonių grįžimas prie naivumo ir primityvumo, žmonių, kurie neturi praeities arba ją pamiršo“. Bolševizmas ir fašizmas, Ortegos nuomone, tai „tipiški masiniai žmonių judėjimai, kuriems vadovauja prastesni, esantys už laiko ribų, neturintys atminties ir istorinės sąmonės žmonės“.
Reikalas tas, kad bolševizmą ir fašizmą sugalvojo ne Chamas, o intelektualai, mažiau (Gobineau) ar daugiau (Marxas) rafinuoti. Chamo vieta buvo muštynėse arba ant apatinių valdžios pakopų, o kopėčių viršuje ir salonus turėjo užimti naujojo elito žmonės, apsėsti narkotinio susižavėjimo galia, savo pačių ideologijos vaizdinių.
Ne fašizmas ar bolševizmas nutiesė Chamui kelią į salonus – tai padarė visuotinių demokratinių rinkimų į parlamentą tvarka. Chamo balsas tapo svarbus, su jo nuomone reikėjo skaitytis. Nuo Chamo galėjo priklausyti rinkimų rezultatas, tai Chamas streikavo fabrike arba nuolankiai dirbo. Chamas rengė manifestacijas ir streikus, Chamas reikalavo aštuonių valandų darbo dienos. Chamas ėmė kandidatuoti į parlamentą.
Ir galiausiai Chamas prabilo savo balsu.
Kai 1912 m. Galicijos seime konservatyvūs delegatai kvietė „naujojo Szelos5“ dvasią, liaudies judėjimo vadas Wincentas Witosas jiems replikavo: „Turiu griežtai įspėti, kad nežadintumėte 1848 m. vaiduoklių, kad neaitrintumėte neužgijusių žaizdų ir neprimintumėte to akto tiems, kurie jame nedalyvavo ir kurie niekuo nebuvo kalti. Tiesą sakant, jau didis poetas K. Ujejskis atleido nuodėmes tų baisių pjautynių įrankiams, visą kaltę suvertęs kitiems „šėtonams“, kurie ten veikė, – bet manau, kad nepakenks, jei ir šiandien pasakysiu, jog liaudis tą baisų aktą padarė apimta šėlo ir įsiūčio, kurį sukėlė amžius daromos skriaudos jausmas. O jūsų kaltė, kad amžius nesirūpinote jums patikėta liaudimi, baisiausiai ją skriaudėte. Juk buvote gyvenimo ir mirties viešpačiais, juk jūs mokėte, o valstiečiai išlaikė egzaminą.“
Taip skambėjo Chamo, kuris ant XX a. slenksčio priminė apie savo teisę į orumą, balsas.
VI
O paskui buvo ilgas karas ir nuostabi nepriklausomybės atgavimo valandėlė. Kordianų dorybės buvo apdovanotos. Bet euforija netruko ilgai. Jau 1920 m. jaunutės Žečpospolitos likimas pakibo ant plauko: į Lenkiją įsiveržė bolševikų armija su šūkiu: „Visa valdžia į Chamų rankas!“ Bet Chamas nepaklausė bolševikų: nuėjo į lenkų kariuomenę ir apgynė Žečpospolitą nuo raudonarmiečių išlaisvinimo. Apie tai rašė iki širdies gelmių sujaudintas Stefanas Żeromskis: „Kaip galėjo nutikti, kad – kaip kadaise caro komisarai, taip dabar sovietų komisarai – rado kelią į mūsų miestus ir kaimus, į mūsų bažnyčias, namus ir meno šventoves? Kaip galėjo nutikti, kad tiek vieni, tiek kiti tai čia, tai ten rado kelią ir į mūsų liaudį? Reikia atvirai ir viešai pripažinti, kad Lenkijos, stebuklu prikeltos iš mirusiųjų, dvasios tingumas užtraukė ant šalies bolševikų botagą. Tingiai gyveno Lenkijos dvasia, apraizgyta kiaulystėmis, spekuliacijomis, kyšininkavimu, noru pralobti – ir visa tai liaudies sąskaita per bergždžią biurokratizmą, karjeros siekimą ir valdžios neatsakingumą. Visas iškilnumas, dvasioje gimęs nelaisvės dienomis, apmirė pačią pirmą laisvės dieną. Kova dėl valdžios, be abejonės, visur pasaulyje vykstanti kaip visuomeninių jėgų, partijų, stovyklų ir grupuočių kovos išraiška, Lenkijoje įgavo milžiniškas formas. Valdžios vairą pasiekdavo ne gabūs, nusipelnę, išsilavinę, išmintingi žmonės, kurių šalyje turime daugybę, o partijų ir stovyklų vadovai, stipriausi ir apsukriausi. Tarsi nuleidus tvenkinio vandenį, pamatėme šlykščias šliužų ir gyvačių raizgalynes. Viešoje regykloje tai galėjo pamatyti kiekvienas, o tolumoje viskas liko kaip nelaisvės dienomis <…> – milžiniška bežemių ir benamių žmonių armija. <…> Tie, kurie maskoliams užpuolus kraštą stojo ginti savo rūmų, dvaro, miesto namo, savo nuosavybės, buto, pilno baldų, paveikslų ir atminimų, savo trobelės ant žemės sklypelio, sodybos, visko, kas užgyventa, savo padėties ir tarnybos, – tie žinojo, ką gina gindami tėvynę. Tačiau tie, kurie neturėjo visiškai nieko, stodami ginti tėvynės nežinojo, dėl ko kariauja. Gynė ateityje turėtiną turtą. Gynė svetimų turtą, gynė rūmų neliečiamumą, tolesnį dvarų klestėjimą, teisę turėti būstą mieste, gynė butus, kurių niekada nėra matę ir nepamatys, galiausiai gynė valdžią, kuri juos pačius dažnai negailestingu batu sutrypia. <…> Jei tos visuomenės atliekos, kurias mes mindėme taip pat, kaip mūsų pirmtakai maskoliai ir vokiečiai, paėmė šautuvą ir kartu su ponais, su miesčionimis, su inteligentais, su ūkininkais ir fabrikų darbininkais patraukė pulti priešo, mūšyje praliejo kraują ir kartu su visais iškovojo pergalę, turbūt tas jų poelgis mus įpareigoja. Įpareigoja ne maloningai paplekšnoti per petį, ne apdovanoti už pralietą kraują, o atiduoti viską, kas yra jo tėvynėje. Reikia ištraukti jį iš dvasios tinginystės. Tas kraujas mums šventas amžiams – ar jis Varšuvos mūšio lauke tryško iš liaudies didvyrio, kunigo Skorupkos širdies, ar upeliais tekėjo iš bevardžių lenkų kareivių, bežemių valstiečių žaizdų. <…>
Dabar savo veiksmais turime įtikinti pasaulį, priversti jį pripažinti tiesą, kad idėjos, už kurias kovose su Raudonąja armija žuvo mūsų kareiviai, tapo šimtą kartų aukščiau nei tiesos, nukaltos siaurame Maskvos oligarchų rate, kurias jie norėjo mums primesti. Tų idėjų dar nepavyko įgyvendinti, bet nešiojame jas širdyse. Turime nepaneigiamais įrodymais sugriauti nuomonę, kad buvome ponų ir bajorų tauta, tamsuoliška šalis, kad neva mūsų armija buvo „baltoji Piłsudskio armija“. Vakarų ir Rytų, Anglijos, Prancūzijos, Italijos, Amerikos, pačios Vokietijos ir pačios Rusijos darbo pasaulis turi pripažinti, kad netiesa, jog Lenkija buvo buržuazinės Europos žandaras, ant savo ginklo smaigalio nešęs pasaulio pažangos pralaimėjimą. Negalime leisti, kad tas faktas, jog mūšio lauke įveikėme Raudonąją armiją – gindami savo tėvynės sienas, gindami savo liaudį, vieningos kalbos, nedalomą, neišardomą, per amžius vienvaldę gentį, gindami savo kalbą ir laisvę savo valia pasirinkti tvarką – taptų turtuolių, ponų, posėdžiautojų sluoksnio triumfu ir vargšų pralaimėjimu, pasaulio pažangos lėtinimo faktoriumi. Mūšio lauke įveikus bolševizmą, reikia įveikti ir jo idėjų gelmes. Vietoje bolševizmo reikia iškelti aukštesnes, teisingesnes, išmintingesnes ir tobulesnes idėjas nei jo. Reikia sugriauti Lenkiją senąją, supuvusią, apėjusią nuodais, kuriais ją užliejo grobikai. Rugpjūčio audra <…> turi išvalyti mūsų orą, apnuodytą niekšybės išskyromis.“
Taip po pergalingo 1920 m. karo su bolševikais Kordianas rašė apie Chamą.
VII
„Niekšybės išskyros“ – toji Stefano Żeromskio formulė yra tiek talpi, kiek ir toli nuo vienareikšmiškumo. Kokie tais laikais buvo niekšybės veidai?
Turbūt tai buvo panieka Chamams, kurią rodė „gerbiami ponai“ ir „gerbiami šviesuoliai“. Tačiau tai buvo ir į salonus įsiveržusių Chamų demonstruojamas brutalus godumas. Korupcija, konjunktūra, klientelizmas – dėl viso to parlamento kėdes galėjo užimti plebėjai. Tačiau reikalas tas, kad Chamui egoizmo ir korupcijos pavyzdys buvo „gerbiamų ponų“ egoizmas ir korupcija.
Jaučiuosi genetiškai susijęs su Chamais: pamatęs apsukrias gerbiamų ponų karjeras imu pavydėti ir pasijuntu esąs snobas; pamatęs Chamą, kuris kitus išstumdo alkūnėmis, jaučiu pyktį ir gėdą. Tačiau viduje su Chamu esu solidarus: esame vienodai brutalūs, vienodai ambicingi, mus kamuoja tie patys kompleksai.
Todėl esu atsparus antichamiškai retorikai: prisimenu, kad iš Chamų yra kilęs Wincentas Witosas, taip pat Romanas Dmowskis. Galiausiai prisimenu, kad Józefas Piłsudskis, didysis kovos už nepriklausomą Lenkiją architektas, rašydamas apie „išvietę“ arba įžeidinėdamas parlamentarus, neretai vartojo ne itin parlamentišką kalbą; tasai šlėkta, maištaujantis prieš savo visuomeninės klasės vergiškumą, irgi būdavo „pamuštas Chamu“.
„Lenkijos istorijos paradoksas tas, – rašė Marija Dąbrowska, – kad Gegužės perversmas6, kurį įvykdė, galima sakyti, demokratinės jėgos gaivalai, remiami radikalių visuomenės grupių, privedė prie valdymo sistemos, atvirai priešingos demokratijai. Tačiau to reiškinio keistumas ir paradoksalumas gali būti tik tariamas. Mums, lenkams, nė nereikia rodyti į Sorelį ar socialistinę Mussolinio, Hitlerio ar Stalino praeitį, kad pamatytume neabejotiną kraštutinio, doktrinieriško socialinio revoliucionizmo ryšį su iš jo kylančiomis antidemokratinėmis valdžios sistemomis. Tereikia perskaityti Ludwiko Mierosławskio „Poznanės sukilimą“ („Powstanie poznańskie“). Ten rasime ir diktatūros, ir valstybinio totalitarizmo užuomazgų, ir šiandieninės „vadiškumo“ idėjos pradų, ir racionalizmo mistikos, ir visos visuomenės karinės drausmės būtinybės, visuomenės, pakeltos iki aukščiausio kolektyvinio gyvenimo principo. <…> Naujajame vyriausybės kurse buvo įžvelgtas „stiprios rankos“ pagrindas, rankos, galinčios priešintis „neatsakingiems visuomenės eksperimentams“, prie kurių dvarininkai visų pirma priskyrė žemės reformą.“
Tad jei kalbame apie „niekšybės išskyras“, reikia nepamiršti demagogijos, kurią II Žečpospolitos visuomenės viešajai nuomonei siūlė beveik visos politinės stovyklos, pliūpsnių. Witosas valstiečius perspėjo: „Saugokitės, kad per jūsų pečius viršun neliptų visokie tušti, rėksmingi žmonės, kurie šoka apie jus tol, kol esate reikalingi, o paskui rūpinasi jumis kaip sulūžusiu rakandu. <…> Jeigu jūs <…> nemokėsite pasinaudoti savo jėga, jeigu bet kokio agitatoriaus rėkalojimai galės išmušti jus iš pusiausvyros, jeigu jus kaip nendres lankstys kiekvienos demagogijos vėjas, labai brangiai sumokėsite už tai, kad leidote pasinaudoti savo kūnais.“
Jie mokėjo tą kainą – ir ne tik valstiečiai. Lenkų pusiau diktatūra, įsprausta tarp hitlerinio Reicho ir stalinistinės Sovietų Sąjungos, neįstengė – netgi iškilus hitlerininkų grėsmei – suformuoti „tautinio sutarimo“ vyriausybės; Žečpospolitos vyriausybė negebėjo didžiadvasiškai susitaikyti su priešininkais, tokiais garsiais savo piliečiais kaip Witosas ar Korfantis, kurie grįžo iš emigracijos. Panieka Chamui buvo politinės kultūros ir demokratinės tvarkos pieno sesė.
VIII
Marija Dąbrowska su kartėliu komentavo Lenkijos istoriją: „Nuodingos priešiškumo sėklos, barstytos nuo amžių, gavo stiprią maitinamąją terpę, o prakeiktas šlėktos šiaudų kūlys su kerštingu įkarščiu tik pagilino iškastą prarają.“ Savo įžvalgioje knygoje „Kryžkelės“ („Rozdroże“) Dąbrowska citavo „Varšuvos dienoraščių“ autorių, tikintį, kad „suteikti laisvę tamsiems kaimiečiams – tas pat, kas įduoti kardą bepročiui“. O iš tikrųjų, rašė „Naktų ir dienų“ („Nocy i dni“) autorė, „lenkas, iš kurio priešai atėmė privilegijas ir turtus, mokėjo oriai į tai reaguoti. Dėl tūkstančio gerų ir blogų priežasčių mokėjo pats lengvabūdiškai prarasti dvarus. Šventą ir numylėtą žemę prarasdavo per kortas, lėbavimą, fantazijas. Atiduodavo ją žydams ir vokiečiams už skolas. Tik niekada nenorėjo jos atiduoti valstiečiams, tėvynės ir tautos pagrindui.“ Gerbiamiems ponams buvo akivaizdu, kur veda žemės reforma. „Taip pat, – sakydavo, – prasidėjo ir Rusijoje.“
„Kampanija prieš žemės reformą, – replikavo Dąbrowska, – kaip ir daugelis kitų slegiančių mūsų gyvenimo reiškinių, – tai tik atsitiktinė didelės ir spontaniškos visuomeninės-politinės reakcijos „diversija“. Negalime čia nagrinėti to painiausio, sunkiausio mūsų amžiaus klausimo. Šiandien gal atėjo mada būti reakcingiems, kaip anksčiau buvo madinga būti pažangiems. <…> Dauguma dabar populiarinamų šūkių ir įvedamų ar net trokštamų (botago ilgesys) valdymo būdų tėra grįžimas prie seniai susikompromitavusio reakcingumo ir priespaudos pavidalo. Nauji pavadinimai nieko neturėtų apgauti. Reakcija, kaip kiekviena blogybė, dažnai užsideda kaukę.“
„Praeities šmėkla klastoja savo pasą“, – kartojo ji Victoro Hugo žodžius.
IX
Tačiau tikrasis „paso klastojimas“ prasidėjo po 1945 m. Būtent tada kartu su revoliucija, daroma prisidengiant sovietų durtuvais, bet prieš lenkų tautos valią, užsimezgė specifinis lenkiškas mazgas: po socialinio teisingumo vėliava vyko „gerbiamų ponų“ turto – dvarų, namų, pozicijos valstybėje ir visuomenėje – nusavinimas. Pasitvirtina garsusis Dąbrowskos perspėjimas, rašytas II Žečpospolitos saulėlydyje: „Jei šiandieniniai mūsų konservatoriai, prisidengę komunizmo pavojumi, iš tikrųjų renkasi visuomeninę reakciją, ir jeigu tai yra ta antroji priežastis, paaiškinanti pastaruoju metu labai sustiprėjusią kampaniją prieš žemės reformą, tai blogas ženklas. Nes tas, kuris renkasi priespaudą ir reakciją – ar valdantysis, ar pavaldinys – galiausiai pasirenka svarbiausią pavojų – fermentus ir revoliuciją.“
Reikalas tas, kad Didžiuosius Pokyčius lydėjo Didžioji Destrukcija: Chamas ištiesė ranką į svetimą nuosavybę ir svetimą poziciją, sunaikindamas tautinės tradicijos, demokratijos ir valstybės teisės papročių „likučius“. Tačiau lenkiškas paradoksas šiek tiek kitas: Chamo ir bolševizmo koaliciją pagrindė kiti „gerbiami ponai“, miesčioniškų namų vaikai, susižavėję Socialine Revoliucija. Vienas jų rašė:
Įtūžęs vienišas šviesuolis,
Jis tą, kur Vavelyje ilsis,
Lyg Trojos didžiavyrį, broliai,
Giesme norėtų apipinti,
Bet ji seniai jau nuplasnojus
Ir tanku rieda, ji – kariūnė,
Jaunatviška jėga pulsuoja
Po miline širdis galiūnė.
O miniai nevalia jo teisti,
Kai semia mus raudonas tvanas.
Išbalęs gatvės šūksnių klausos,
Vis dar kovas aiškiausiai mena,
Bet chamai jau valdžion sušokę
Raudonus antspaudus dėlioja
Ant savo popiergalių liaudžiai.
Ne apie tai kadais svajojom.
Rūstus maršalka špagą spaudžia.
Ar tai nėra taiklus – nors karikatūriškai piktas – šiandieninės Andrzejaus Szczypiorskio sąmonės aprašymas?
Juk nereikia pamiršti, kad Chamo ir sovietinio bolševizmo koalicijai – deja, natūraliai – priešinosi žmonės su chamišku, o ne gerbiamo pono gomuriu: Stanisławas Mikołajczykas, lenkų kaimo vadovas, kardinolas Stefanas Wyszyńskis, lenkų Bažnyčios vadovas, Władysławas Gomułka, komunistų „nacionalistinio dešiniojo nukrypimo“ vadovas. Tai jie tapo pasipriešinimo Stalino priespaudai simboliais. Tuo pačiu keliu, per pasipriešinimą, tremtį ir kalėjimo celes liaudis įžengė į senamiestį.
„Gerbiami šviesuoliai“ ir „gerbiami ponai“ irgi buvo pasidaliję – kaip ir Chamai. Tereikia prisiminti skamandritus – Lechońį, Wierzyńskį, Wittliną emigracijoje, o Iwaszkiewiczių, Słonimskį, Tuwimą priešingoje pusėje; tereikia prisiminti bičiulius iš Tautinių radikalų lygos Bolesławą Piaseckį pasauliečių katalikų PAX draugijoje ir Wojciechą Wasiutyńskį Tautos partijoje, tereikia prisiminti du brolius Bocheńskius; Józefą Mariją, dominikoną, Fribūro profesorių, sovietinį marksizmą demaskuojančių knygų autorių, ir Aleksandrą, stalinistinio seimo parlamentarą, knygos „Lenkijos kvailybių istorija“ („Dzieje głupoty w Polsce“) autorių, kuris smerkė romantines svajas ir pagrindė poreikį bendradarbiauti su komunistiniu režimu.
Tik nepainiokime komunistinio valdymo ir Chamų valdymo – mūsų, Chamų, buvo visur: tarp saugumo žinybos karininkų ir tarp tos pačios žinybos kalinių. Kaip „gerbiamas ponas“ ir „gerbiamas šviesuolis“ nebuvo sovietinio agento sinonimas, taip ir Chamas nebuvo oportunisto ir išdaviko sinonimas. Tų buvo visur.
X
Tada, dėl hitlerinės ir sovietinės okupacijos, emigracijos ir egzekucijų, Lenkija suchamėjo. Visa Lenkija – toji komunistinė, kolaboruojanti, ir toji antikomunistinė, antisovietinė. Tai Chamas tuometinę Lenkiją kolektyvizavo, ateistino, sovietino. Ir tai kitas Chamas jam priešinosi. Chamas išniekino Lenkiją ir Chamas Lenkiją apgynė. Nekaltinu „gerbiamų ponų“ ir „gerbiamų šviesuolių“. Jų irgi buvo abiejose barikadų pusėse. Tik truputį kitu pagrindu – jie suprato pasaulio sudėtingumą, dialektikos paslaptis, geopolitikos slaptybes, tautinės substancijos apsaugos poreikį.
Chamas nieko negalvodamas tarnavo komunistams ir lygiai nieko negalvodamas maištavo. 1956 m., 1968 m. kovą, 1970 m. gruodį Poznanėje. Tik 1976 m. birželį maištaujantis Chamas susitiko su sukilusiu „gerbiamu šviesuoliu“. „Gerbiamas šviesuolis“ aiškino pilietinės visuomenės ar civilinės gynybos teorijas, Chamas reagavo daugiau viduriais nei protu. Todėl sakydavo: taip, taip – ne, ne. Dažniau sakydavo „taip“. Tačiau savąjį „ne“ įstengė sakyti taip įtaigiai, kad sudrebino sovietinės imperijos pamatus.
Keistas tai buvo Chamas – aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose tarp streikų vadovų netrūko Lenkijos jungtinės darbininkų partijos narių.
Pabandykime tai suprasti – Lenkijos Liaudies Respublika Chamui suteikė papildomą vertę. Davė jam žemės, davė galimybę iš kaimo persikelti į miestą. Galiausiai leido jam pajusti savo vertę – tegu sumeluotą.
Chamas buvo šlovinamas kiekviena proga: darbininkas, valstietis, darbo pirmūnas, saugumietis. Chamas su malonumu klausėsi, kad „ne abitūra, o nuoširdus noras padarys iš tavęs karininką“, Chamas džiaugėsi tapęs direktoriumi. Kitaip sakant: Chamas – išsidrėbęs valdžios salonuose – buvo neišvengiama komunistinio melo apie socialinį teisingumą dalis. Tačiau kitas Chamas atpažino komunistų ir valdžios salonų melą – nes turėjo orumo, ne taip apmeluoto. Lechas Walęsa, Zbigniewas Bujakas, Władysławas Frasyniukas – tai jie, tie „Solidarumo“ Chamai – nuvertė komunizmą.
Todėl buvau, esu ir būsiu Chamų pusėje. Todėl man nesunku kartu su komunistiniu poetu pasakyti:
Eina dulkėtas, pavargęs žmogus,
Neša iš miško malkų ryšelį.
Jeigu užkalbintum, atviras bus:
Laikas tik žeidė jį, klupdė ant kelių.
Nors vien tik juo šita žemė gyva,
Gyslom, kaip kraujas, istorija graužias.
Kaltės kitų – jo našta amžina.
Kas jis? Atminkite, tai – MŪSŲ LIAUDIS.
XI
Bet žinau, kad tai nėra taip paprasta. Kairuoliškos inteligentijos sąjunga su liaudimi, tai yra „gerbiamo šviesuolio“ su Chamu, nuo pat pradžių buvo paremta melu ir vedė prie tolesnių melų.
Chamas – prisiminkime – pritarė komunistiniam režimui, nes tas nereikalavo nusitraukti kepurę ir bučiuoti dvarininkui ranką, padarė galą kasdieniam žeminimui. Kairuoliškas „gerbiamas šviesuolis“ maištavo prieš Senojo Režimo mandagybes, kurių sudedamoji dalis buvo tasai žeminimas – nenorėjo jame dalyvauti.
Tolesnę šios istorijos dalį meistriškai aprašė Sławomiras Mrożekas pjesėje „Tango“, o interpretavo Janas Błońskis (knygoje „Visos Sławomiro Mrożeko pjesės“ („Wszystkie sztuki Sławomira Mrożka“).
Mrożekas, išskirtinai įžvalgus pasakotojas ir lenkų likimo slaptybių analitikas, atvaizdavo kairuoliškų „gerbiamų šviesuolių“ šeimą. Ten kartojama, kad „būti laimingam – tai mūsų naujosios epochos išsilaisvinusių žmonių teisė ir pareiga. <…> Yra tik viena taisyklė – nesivaržyti ir daryti tai, ką nori <…> Žmogus remiasi į save patį, nugriauna senus dievus ir save pastato ant pjedestalo.“ Prisimindamas tuos maišto prieš tradicijas ir papročius laikus, Mrożeko personažas pasakys: „Negi manai, kad buvome tik akli anarchistai? Taip pat buvome maršas į ateitį, judėjimas, istorinis procesas. <…> Maištas – tai epocha, kurioje pažanga stato savo bažnyčią. Kuo platesnė maišto teritorija, tuo erdvesnė toji statyba.“
Tos maišto ir pažangos religijos rezultatas, teigia Blońskis, buvo „pirmiausia tikėjimas, kad blogį iš pasaulio pavyks pašalinti kartu su karaliaus privilegijomis, bažnyčios visavaldyste ar netgi neteisingai padalinta nuosavybe“, ir tada įsivyraus „socialinė pusiausvyra, kai pražys vertybės, kurias iki tol tramdė institucinės aplinkybės. Tai bus laisvė ir sąžiningumas, kaip manė jakobinai, verslumas ir gerovė, kaip įsivaizdavo utilitaristai.“
Tačiau tų permanentinių saloninių kontestacijų rezultatas buvo ne laisvė, sąžiningumas ir gerovė, o Edeko epocha, Edeko, berno, kuris fizinę jėgą ir normų nebuvimą palaikė Naująja Norma, reguliuojančia žmonių santykius: „Man atrodė, „gerbiamas šviesuoli“, kad mus valdo tarpžmoniškumas ir už tai žmoniškumas keršija, žudydamas mus. Bet matau, kad tai tik Edekas.“ Tad „Edekas“ – tai „ateinantis chamas“, laisvė, pakeista laisvumu. „Gerbiamų šviesuolių“ maištas prieš religiją, susitarimus ir tradicijas buvo „atsisveikinimas su epocha“, kas buvo laikoma „naujos epochos pradžia“. O nauja epocha – Edeko pergalė – buvo „nihilizmo revoliucija“. „Maištas prieš susitarimus, – rašo Blońskis, – baigėsi urvinio žmogaus oloje.“
XII
Mrożekas, o paskui Blońskis, preciziškai aprašė ypatingą maištaujančių „gerbiamų šviesuolių“ susižavėjimą Chamu. Iš Mrożeko pjesės matyti įsitikinimas, kad po „gerbiamų šviesuolių“ svajonių, ambicijų, manipuliacijų, ištikus nesėkmei, karui ar revoliucijai, aikštėje liks tik Chamas. O „Chamas yra tas, kuris – kaip Edekas iš „Tango“ – žino savo. Tas, kuris yra tikras savo teisybe ir tikras dėl savo kūno, kas apsipratęs savo buityje kaip karvė ar ryklys. Žodžiu, tas, kuriam egzistavimas – egzistencija – nekelia problemų.“
Su Chamu bendrauti neįmanoma. „Chamas nepralaidus.“
Kokius jausmus žadina Chamas? „Minios, kuri nesukuria nieko daugiau, kaip tik riksmą, baimę.“
Chamas nėra visuomeniškai apibrėžtas. „Žinoma, kadaise jis tarnavo… jis arba jo tėvas, iš čia baimė, kad bus liepta tarnauti, bus atkeršyta, nusileis sunki baudžianti ranka. Tačiau dabar jis pasirodo kaip pataikūnas, valstietis, uždarbiaujantis prasčiokas, paskui smulkus miesčionis, netgi monarchas… tai yra pareigūnas.“
Chamo papročiai plebėjiškai prasčiokiški, bet Chamas „dėl savo tobulo neproblemiškumo – reiškinys labiau metafizinis nei socialinis“.
Blońskio išvadų esmė – tezė, kad „kiekviename žmoguje koegzistuoja stereotipas ir žvėris. <…> Snaudžia chamas ir pučiasi intelektuali marionetė.“
XIII
Tačiau toji „pasipūtusi intelektuali marionetė“ būdavo drąsus ir protingas intelektualas, gebantis pasielgti didvyriškai; tačiau tasai Chamas įstengė tapti išmintingu vadu – pirmiausia Didžiojo Streiko, o paskui visos tautos. Tasai Chamas sukėlė viso pasaulio nuostabą ir susižavėjimą. Tai jis išjudino pasaulio pamatus.
Paini naujausia Lenkijos istorija. Tie patys žmonės tarsi keitė kaukes, figūras, papročius ir charakterius kaip Stevensono romano herojus: geras ir švelnus daktaras Džekilas tampa ponu Haidu, pabaisa ir nusikaltėliu.
Janas Blońskis teisus. Tokia metamorfozė užkoduota kiekviename mūsų. Snarglius geba elgtis kaip valstybės vyras, šūdžius, gindamas laisvę ir nepriklausomybę, pasielgia herojiškai. Deja – būna ir atvirkščiai: tautos didvyriai smulkiose intrigose suniekšėja, mitiniai „nepaperkamieji“ paskęsta korupcijos liūne, kuklumas ir tolerancija virsta puikybe ir fanatizmu.
Tas pat nutinka ir Chamams, ir „gerbiamiems ponams“, ir „gerbiamiems šviesuoliams“.
Tai kodėl jaučiuosi labiau esąs Chamas, o ne „gerbiamas šviesuolis“? Todėl, kad mes, Chamai, neįstengiame taip gerai meluoti – mus išduoda prasčiokiškos manieros, primityvus žodynas ir nevalingas nuoširdumas, kuris yra rafinuotos vaizduotės trūkumo kūdikis.
Mes, Chamai, žinome, kad mūsų prasčiokiškumas ir brutalumas viešajame gyvenime imasi arba – kaip revoliucija – iš skurdo ir pažeminimo, arba iš buvimo despotiškoje valdžioje, kuri leidžia žeminti kitus. Esame brutalūs ir chamiški, tačiau bent nesekame pasakaičių apie istorinę tradiciją, tautinę substanciją ir istorinę būtinybę, kurias apima disponavimas valdžia.
Na, ir mes, Chamai, žiūrėdami į savo brolių, kasyklų, laivų statyklų, metalo liejyklų kolegų demonstraciją, į jų nevilties kupinus veidus ir beprasmiškus šūkius – suprantame, kas pastatyta ant kortos. Tai jie „išstreikavo“ laisvę – ir tai jie krito jos aukomis. Tikėjo, kad savo streikais iškovos ramybę ir gerovę, o laisvei nugalėjus – jiems į akis pažvelgė nedarbas. Tai jie jaučiasi pralošę ne dėl savo kaltės. Tai jie gavo į kaulus.
Mes, Chamai, suprantame, kad rinkos ekonomika turi savo teises, bet prisimename, kad savo teises turi ir baimė bei skausmas.
Mes, Chamai, žinome, kad triumfuojantis nemokša su aukštojo mokslo baigimo diplomu, kuris apsimeta esąs Kordianas, nė per plauką nėra geresnis už valdžios aparato Chamą. Tik kad labiau apsimelavęs.
XIV
Nemanau, kad tai lemia mano išsilavinimas ar atliekamas darbas. Lemia identifikacijos rūšis: būti chamiškos formos tas pat, kas pritarti nuskriaustųjų, pažemintųjų, pralošusiųjų siekiams ir jaustis jų pasaulio dalimi. Galima būti dalimi, susipykusia su savo pasauliu, kad tik išliktum jautrus pažemintųjų ir pralošusiųjų likimui.
Per gražų lenkų kraštą ritasi Didis Verksmas. Tai angelai rauda dėl nuodėmingos lenkų formos. Prieš dešimtį metų pasigirdo rauda, kad lenkų intelektualai yra „glindos“ – bailūs, apsimelavę oportunistai, kolaborantai. Karo padėties metu girdėjome verksmus, kad Lenkiją užvaldė pragaištinga antivalstybinio radikalizmo dvasia. O dabar iš visų pusių vėl girdime, kad Lenkija nyksta, nyksta dėl tos priežasties, kad šalį valdo liberalais apsimetę komunistai, o kartais – kad įsiviešpatavo Chamų visavaldystė.
Kiekviena tų raudų yra tiek pat suklastotos, kiek ir naudingos; suklastotos – kaip ir visi platūs apibendrinimai, naudingos – kaip kiekvienas signalas, kad „kažkas čia ne taip“. „Iš mažos tiesos sėklytės išaugink melo augalą“, – taip prieš pusę amžiaus Czesławas Miłoszas apibūdino Istorijos Dvasios garbintojų pastangas.
Raudantiems angelams – nors jie elgiasi panašiai – nenorėčiau priskirti klastingų intencijų. Galiu suprasti jų sielvarto riksmus, kad „ta stiklinė pusiau tuščia“. Tačiau šalyje, kur ištisus šimtmečius stiklinė buvo apskritai tuščia, reikia tik džiaugtis, kad šiandien ji pusiau pilna. Patikėkite mano žodžiu, joje tiek daug skanaus gyvenimo vandens…
[1999]
1 1968 m. kovo įvykių, Gdansko politechnikos instituto ir kitų aukštųjų mokyklų studentų protesto akcijos.
2 Pagrindinis Juliuszo Słowackio dramos, parašytos 1833 m., personažas. Tai viena žymiausių lenkų romantizmo dramų, laikoma vienu geriausių J. Słowackio kūrinių.
3 Lenkų valstietis, gyvenęs Prūsijos valdomame Didžiosios Lenkijos regione, lenkų liaudies didvyris, nes kai Prūsijos valdžia jam neleido savo žemėje pasistatyti namo, nusipirko cirko vagoną ir gyveno jame.
4 1914 m. gruodžio 19 d. austrų valdžia oficialiai įsteigė Lenkų legionų 1‑ąją brigadą, pirmąją XX a. lenkų karinę formuotę, kuriai vadovavo Józefas Piłsudskis.
5 Jakubas Szela vadovavo 1846 m. valstiečių sukilimui prieš lenkų bajorus Galicijoje.
6 1926 m. gegužės 12–14 d. įvykęs perversmas, kuriam vadovavo J. Piłsudskis, faktiškai iki 1935 m. įvedęs karinę diktatūrą, nors oficialiai užėmė pareigas ministerijoje.