Ales Razanau. Versetai
2001 m. Nr. 10
Iš baltarusių k. vertė Alma Lapinskienė
LENTELĖS
Ant medžių – lentelės.
Jose parašyta, kiek medžiui metų,
kaip jis vadinasi, koks jo storis ir aukštis.
Žmonės praeina pro medžius, nepastebėdami
jų, – jie skaito lenteles…
O medžių liudijimai taip ir lieka
neišgirsti,
o medžių rašmenys taip ir lieka
neperskaityti.
ŠIOJE ŽEMĖJE
Vieni klausia manęs kelio į rytus,
kiti – kelio į vakarus…
Tarsi kryžkelė aš rodau visiems,
kur eiti, o pats lieku vietoje – šioje žemėje,
po šiuo dangumi,
pernelyg lengvas gelmei,
pernelyg sunkus aukščiui,
pernelyg vientisas, kad judėčiau į kurią
nors pusę…
Štai mano kairė ranka, štai – dešinė…
Aš dedu grūdą į žemę – ir jo išauga
medis:
ant vienos jo šakos saulė,
ant kitos – mėnulis,
įvairiabalsiai paukščiai iš viso pasaulio
kraštų gieda jame savo giesmes ir suka lizdus…
Čia mano vakarai ir čia, – rytai
* * *
Du prieštaringi tikslai manyje susilieja:
tikslas – viską turėti ir tikslas – visko atsikratyti.
Ką atkovoju iš dienos – iš manęs atima naktis,
ką atiduodu kryžkelei – grąžina man sankryža.
Ir neužtenka man dienos, kad visur
suspėčiau, ir neužtenka nakties, kad iš visur
sugrįžčiau,
ir neužtenka gyvenimo, kad gyvenčiau,
ir, kad negyvenčiau, neužtenka mirties…
Aš turiu – viską ir neturiu – visko.
Stebiuosi šešėliais dieną ir žvaigždėmis –
naktį.
Tolimame kaime plyšoja gaidžiai.
Kmynai ir pelynai juosia mano kelią.
Pasaulio širdis plaka manyje.
ŽAIBAS
Tada, kai as įėjau į maldyklą ir,
uždaręs duris, ėmiau kalbėtis su dangumi,
iš dangaus ūmai krito žaibas ir perskėlė
maldyklą pusiau.
Žmonės, atėję auštant, iš vienos
jos pusės atstatė aušros maldyklą,
o žmonės, atėję temstant, iš antros
jos pusės atstatė prieblandos maldyklą,
– Eikš pas mus, – kviečia mane vieni. –
Juk tai tavo maldykla: tu vėl čia galėsi tarti
savo žodžius dangui…
– Eikš pas mus, – traukia mane kiti, –
tai tavo maldykla: tu vėl čia galėsi klausytis,
ką sako dangus…
O aš vis stoviu toje pačioje vietoje
sustingęs,
sukrėstas,
nušvitęs,
bežadis, kad kalbėčiau, –
su žaibu širdyje.
TOLUMA
Toluma tai priartėja, tai nutolsta ir visur
vietoj jos randu prietemio žemę, gilų vandenį,
grublėtus medžius.
Aš jų klausinėjau apie tolumą.
Sako žemė: tai – mano klausa.
Sako vanduo: tai – mano regėjimas.
Sako medžiai: tai – mūsų kvėpavimas.
Aš apsisuku.
Aš galiu būti tiktai čia, kur stoviu, kur
jau esu.
Toluma – mano prarastas rojus: jis
atsispindi sapnuose ir miražuose.
Aš pasiunčiau į tolį įvairiomis kryptimis
strėles, o strėlės grįžta, taikydamos į mane.
ŽENKLAI
Kad apsisaugotume nuo atsitiktinumo,
mes apsitverėme akmenine siena,
išgrindėme žemę,
pastatėme žaibolaidžius,
sukūrėme įstatymus,
suplanavome savo gyvenimą toli į priekį –
dešimtmečiams, šimtmečiams, bet…
Bet pačioje vasaros pradžioje pagelto
baržas skvere,
bet prie pat rotušės staiga skrisdamas krito
negyvas paukštis,
bet apkarto vanduo šaliniuose,
bet seni žmonės sustoja kelyje ir sako:
„Mes girdim, kaip verkia mūsą tėvai…”
* * *
Kalbu, įsiklausydamas į patį kalbėjimą:
kas jame?!
Žiūriu, įsižiūrėdamas į patį žiūrėjimą:
kas jame?!
Mąstau, susimąstydamas apie pačias
mintis: kas jose?!
Greta manęs, iš kairės, žengia plėšrus
žvėris, iš dešinės – bebaimis robotas,
priekyje šviečia saulė,
užpakaly juoduoja šešėlis.
Kuo aš vienišesnis, tuo labiau visų,
kuo labiau nepakartojamas, tuo daugiau
sugėręs pasikartojimų,
kuo nemirtingesnis, tuo atviresnis mirčiai,
kuo senoviškesnis, tuo jaunesnis.
Matuoja žmogų vienu matu žemė,
priešingu – dangus ir dvigubu matu pats save
žmogus.
Žvėris žvilgčioja į mane savo grasinančia
akimi, o robotas vieną po kito vardija
skaičius, tai atimdamas iš manęs, tai pridedamas
prie manęs žvėries sumą ir savęs sumą…
Aš – žodis, kuris mokosi kalbėti,
mintis, kuri mokosi mąstyti,
gyvenimas, kuris mokosi gyventi.