literatūros žurnalas

Ales Razanau. Versetai

2001 m. Nr. 10

Iš baltarusių k. vertė Alma Lapinskienė

LENTELĖS

   Ant medžių – lentelės.
   Jose parašyta, kiek medžiui metų,
kaip jis vadinasi, koks jo storis ir aukštis.

    Žmonės praeina pro medžius, nepa­stebėdami
jų, – jie skaito lenteles…

   O medžių liudijimai taip ir lieka
neišgirsti,
   o medžių rašmenys taip ir lieka
neperskaityti.


ŠIOJE ŽEMĖJE

   Vieni klausia manęs kelio į rytus,
kiti – kelio į vakarus…

   Tarsi kryžkelė aš rodau visiems,
kur eiti, o pats lieku vietoje – šioje žemėje,
po šiuo dangumi,

   pernelyg lengvas gelmei,
   pernelyg sunkus aukščiui,
   pernelyg vientisas, kad judėčiau į kurią
nors pusę…

    Štai mano kairė ranka, štai – dešinė…
   Aš dedu grūdą į žemę – ir jo išauga
medis:
   ant vienos jo šakos saulė,
   ant kitos – mėnulis,
   įvairiabalsiai paukščiai iš viso pasaulio
kraštų gieda jame savo
giesmes ir suka lizdus…

   Čia mano vakarai ir čia, – rytai


* * *

   Du prieštaringi tikslai manyje susilieja:
tikslas – viską turėti ir tikslas – visko atsikratyti.

   Ką atkovoju iš dienos – iš manęs atima naktis,
   ką atiduodu kryžkelei – grąžina man sankryža.

   Ir neužtenka man dienos, kad visur
suspėčiau, ir neužtenka nakties, kad iš visur
sugrįžčiau,
   ir neužtenka gyvenimo, kad gyvenčiau,
   ir, kad negyvenčiau, neužtenka mirties…

   Aš turiu – viską ir neturiu – visko.
   Stebiuosi šešėliais dieną ir žvaigždėmis –
naktį.
   Tolimame kaime plyšoja gaidžiai.
   Kmynai ir pelynai juosia mano kelią.
   Pasaulio širdis plaka manyje.


ŽAIBAS

   Tada, kai as įėjau į maldyklą ir,
uždaręs duris, ėmiau kalbėtis su dangumi,
iš dangaus ūmai krito žaibas ir perskėlė
maldyklą pusiau.

   Žmonės, atėję auštant, iš vienos
jos pusės atstatė aušros maldyklą,
o žmonės, atėję temstant, iš antros
jos pusės atstatė prieblandos maldyklą,

   – Eikš pas mus, – kviečia mane vieni. –
Juk tai tavo
maldykla: tu vėl čia galėsi tarti
savo žodžius dangui…
   – Eikš pas mus, – traukia mane kiti, –

tai tavo maldykla: tu vėl čia galėsi klausytis,
ką sako dangus…

   O aš vis stoviu toje pačioje vietoje
   sustingęs,
   sukrėstas,
   nušvitęs,
   bežadis, kad kalbėčiau, –
su žaibu širdyje.


TOLUMA

   Toluma tai priartėja, tai nutolsta ir visur
vietoj jos randu prietemio žemę, gilų vandenį,
grublėtus medžius.

   Aš jų klausinėjau apie tolumą.

   Sako žemė: tai – mano klausa.
   Sako vanduo: tai – mano regėjimas.
   Sako medžiai: tai – mūsų kvėpavimas.

   Aš apsisuku.
   Aš galiu būti tiktai čia, kur stoviu, kur
jau esu.

   Toluma – mano prarastas rojus: jis
atsispindi sapnuose ir miražuose.

   Aš pasiunčiau į tolį įvairiomis kryptimis
strėles, o strėlės grįžta, taikydamos į mane.


ŽENKLAI

   Kad apsisaugotume nuo atsitiktinumo,
mes apsitverėme akmenine siena,
   išgrindėme žemę,
   pastatėme žaibolaidžius,
   sukūrėme įstatymus,
   suplanavome savo gyvenimą toli į priekį –
dešimtmečiams, šimtmečiams, bet…

   Bet pačioje vasaros pradžioje pagelto
bar­žas skvere,
   bet prie pat rotušės staiga skrisdamas krito
negyvas paukštis,
   bet apkarto vanduo šaliniuose,
   bet seni žmonės sustoja kelyje ir sako:
   „Mes girdim, kaip verkia mūsą tėvai…“


* * *

   Kalbu, įsiklausydamas į patį kalbė­jimą:
kas jame?!
   Žiūriu, įsižiūrėdamas į patį žiūrė­jimą:
kas jame?!
   Mąstau, susimąstydamas apie pačias
mintis: kas jose?!

   Greta manęs, iš kairės, žengia plėšrus
žvėris, iš dešinės – bebaimis robotas,
   priekyje šviečia saulė,
   užpakaly juoduoja šešėlis.

   Kuo aš vienišesnis, tuo labiau visų,
   kuo labiau nepakartojamas, tuo dau­giau
sugėręs pasikartojimų,
   kuo nemirtingesnis, tuo atviresnis mirčiai,
   kuo senoviškesnis, tuo jaunesnis.

   Matuoja žmogų vienu matu žemė,
   priešingu – dangus ir dvigubu matu pats save
žmogus.

   Žvėris žvilgčioja į mane savo grasi­nančia
akimi, o robotas vieną po kito var­dija
skaičius, tai atimdamas iš manęs, tai pride­damas
prie manęs žvėries sumą ir savęs sumą…

   Aš – žodis, kuris mokosi kalbėti,
   mintis, kuri mokosi mąstyti,
   gyvenimas, kuris mokosi gyventi.

Alma Lapinskienė. Esmės mirtis nepasiekia

2021 m. Nr. 10 / Rugpjūčio 26 dieną atėjo skaudi žinia – po sunkios ligos, eidamas septyniasdešimt ketvirtuosius metus, mirė baltarusių poetas, vertėjas, Lietuvos rašytojų sąjungos garbės narys Alesis Razanavas.

„Poezijos pavasario 2018“ svečių poezija

2018 m. Nr. 5–6 / Poezijos pavasario svečių kūryba: Aleś Razanau. Alí Calderon. Anna Halberstadt. Lone Horslev. Rein Raud. Uldis Berzinš. Vanni Biaconni. Georg Buchner.

Ales Razanau. Lietuviški punktyrai

2017 m. Nr. 12 / Vertė Alma Lapinskienė / Linai mėlynuoja * Linai mėlynuoja: žemė įsimylėjo dangų. * Auštant: lašas po lašo strazdo giesmė laša. * Apsipranta: tarp kranto ir srauto svyruoja nendrės. * Žemė pašalusi: žengiu…

Alma Lapinskienė. Alesius Razanovas: Lietuvoje jaučiausi savimi

2017 m. Nr. 12 / Baltarusių poetas filosofas, vertėjas, lietuvių kultūros mylėtojas Alesius Razanavas šių metų gruodį pasitinka neeilinę sukaktį. Viena iš jo įžvalgų byloja: „Kelias, kurį nueiname, lieka ne už mūsų…

Ales Razanau. Sraigė iškelia ragelius

2015 m. Nr. 1 / Alesius Razanavas (Ales’ Razanau, g. 1947) – baltarusių poetas, pasaulėjauta ir kūrybiniu braižu ryškiai išsiskiriantis savo šalies poezijos panoramoje. Rašo eilėraščius, poemas, versetus, punktyrus, yra išleidęs keliolika poezijos knygų…

Ales Razanau. Devyni versetai

2011 m. Nr. 10 / Iš baltarusių k. vertė Alma Lapinskienė / Iš dangaus ant manęs krenta ugninės
žarijos, senovės kunigaikštysčių monetos,
varlės ir žuvys, įvairiaspalviai akmenys;