literatūros žurnalas

Ales Razanau. Devyni versetai

2011 m. Nr. 10

Iš baltarusių k. vertė Alma Lapinskienė

 


ĮVYKIAI

    Iš dangaus ant manęs krenta ugninės
žarijos, senovės kunigaikštysčių monetos,
varlės ir žuvys, įvairiaspalviai akmenys;
      žemė po mano kojomis virsta čia
liūnu, čia smėlio dykuma, čia dinozaurų
kapinėmis;

      o kai mes einame per kaimus, ant
tvorų šoka gerklingi gaidžiai, o iš patvorių
mane puola pikti šunys ir žąsinai.

      Būna, aš juokiuosi iš susižavėjimo,
būna, verkiu iš skausmo ir nuoskaudos.
Bet paskui mane atkakliai seka du mano
piemenys – manekenai, kurie saugo
mane nuo begalės netikėtumų.

     – Mes galime pasikeisti vietomis, –
siūlo man manekenai, – ir tada niekas
nevyks.
     Aš atsisakau.
     Aš kaip anksčiau viską sutinku pirmas
ir kaip anksčiau pasaulis kalbasi su manimi
įvykių kalba.

 

    ERDVĖ

      Kiek siekia mano klausa ir regėjimas –
ten mano erdvė. Ji mano tęsinys, mano
žingsnis, mano iškovojimas.
       Aš išrandu vis galingesnius teleskopus,
vis jautresnius garso imtuvus – aš visą laiką
plečiu savąją erdvę. Ji jau apima ne tiktai
žemę, bet milžiniškas galaktikas ir visatas.

     Tačiau kartais girdžiu, kaip ant mano
erdvės ribų kažkas šnekasi: „…Vargšelis,
jis vis dar vietoje… Jis vis dar niekaip negali
peržengti savo erdvės…“

 

        BE RIBŲ

     Pusę gyvenimo einu į pasaulį, pusę –
grįžtu iš pasaulio,
     pusę gyvenimo rašau kelyje
savo vardus,
     pusę – braukiu, ką parašęs,
       pusę gyvenimo augu nuo žemės,
pusę – augu su žeme:

      ir vis mažiau manyje manęs, ir vis
labiau aš beribis.

 

        PAUKŠTIS

     Virš manęs sklando didžiulis rajus
paukštis. Aš žinau: jis laukia mano žūties.
Tada jis alkanas, kimiai suklykęs,
nutūps ant mano kūno ir kietu
snapu kirs man į veidą.

    Aš įtempiu lanką ir paleidžiu strėlę.
Strėlė nenuskrieja iki paukščio, krenta
žemyn. Aš pakeliu ją ir vėl dedu prie
lanko: dabar pabandysiu šauti aukščiau…

     Bet ten, kur buvo, paukščio jau
nebėra. Tarsi kažką sumąstęs, jis skristeli
pirmyn – ten, kur einu ir aš.

      Bekraštė stepė.
      Ir mudu dviese: aš ir paukštis – mano
amžinas priešas.
      Jis vienas lydi mane mano gyvenimo
kelyje.

      Ir pagaliau kaip aš žinočiau, kur man
      eiti, jei jis kartkartėm neskristeltų
pirmyn?!

 

        HAVORKA SAŠA

       Mano vienmetis Havorka Saša, giliai
susimąstęs, sėdi šalia geležies laužo
krūvos geltonoje ražienoje:
      marškiniai jo atsisagstę,
      prie smilkinio sukepęs kraujas…

      – Saša, – šaukiu jį, – eime
kartu su visais, su mumis!..

      O jis neatsako ničnieko,
      o jis lieka toje pačioje vietoje,
      o jis lieka tame pačiame laike,
      o jis lieka aname pasaulyje,

      žiūrėdamas su nuostaba į kelią, kuriuo
vis labiau tolsta jo vienmečiai.


ŠULINYS

     Trokštu vandens.
      Bet prie šulinio sėdi sargas ir
neduoda man atsigerti.

      Jis žvilgteli į šulinį ir sako: „Žiūrėk!..“
Šulinys gilut gilutėlis ir skaidrus jame
vanduo, ir jis – man rodosi – virpčioja
tarsi širdis ir kyla iki paviršiaus.

      – Jame matyti tavo troškulys, – sako
man sargas. – Kai tik jis pasieks patį
kraštą, tavo akyse viskas pasikeis: vanduo
išsilies per viršų ir tada galėsi atsigerti
į valias, bet iki tol – ne…

      Aš tikiu sargu,
      aš tikiu šuliniu,
      aš tikiu neatpažinta savo paskirtim –
      ir pasiryžęs kęsti, kiek reikės
iškęsti,
      ir pasiryžęs degti ant nematomo
troškulio laužo, kiek reikės degti, kad
įvykdyčiau, ką privalau ir ką galiu…

      Prie šulinio stoviu ir pats esu panašus
į keistą šulinį, kuris visa savo esybe
trokšta vandens, o gelme giliausia –
troškulio.

         ATOLAS

      Pjaunu žolę, kurią pjoviau anksčiau, –
atolą.
     Dvelkia ruduo.
     Blausiasi vasara.
     Tolumų varpus liečia liūdesys.
     Nepastebimai auga žolė, nepastebimai
keičiasi metų laikai.

     Iš vieno pievos galo pasuku
į kitą pievos galą.
     Laikas kaip žolę mane augina ir
laikas kaip žolę mane pjauna, ir mirtis
virsta gimimu, kai nieko neatsimeni,
kas buvo prieš jį.

         Skubėki augti, žole,
   skubėki, viena akimirkos pusė
 susilies su kita puse, –
         kad įvyktų stebuklas, kad spėtų
visi gimti ir nespėtų mirtis nieko
papjauti dalgiu.

 

        SENI MEDŽIAI

       Mūrinės, sunkia spyna užrakintos
bažnyčios kryžiai, pirkelės, įsikniaubusios
į senovę, kalva, kur kažko anksčiau
būta, o dabar apaugę velėna ir subyrėję
į akmenis:
      diena gimtinėje draugo, kuris kartą
negrįžo n i e k u r, bet kuris mane čionai
buvo pakvietęs.

     Viskas draugo gimtinėje be draugo
prarasta, ir kai baigiantis ūkanotai
dienai aš susiruošiu iš ten eiti, tuščiame
skersgatvyje pastebėsiu tai, kas tarsi
erdvės lūžis patrauks mano dėmesį ir
pasirodys nuostabiai pažįstama, –
senus augalotus medžius,
      ir aš, susitikimo nuojautos pagautas,
žengsiu jų pasitikti.

 

       AUDRA

      Tarsi sumanė kažką audra…
      Bangos, kurios siautė jūroje ir jaudrino
jūrą, staiga nurimo ir stojo tyla.
       Ir toje įtemptoje grėsmingoje tyloje
tarsi skilo jūra pusiau, palengva iškilo dvi
milžinės bangos ir, kildamos vis aukščiau
ir aukščiau, iki pat palinkusio žemėn dangaus,
puolė viena ant kitos…

      Tai buvo užvakar, o šiandien vėl
dangus aukštas ir vėl, tarsi kažką
prisimindama, nerimsta jūra, ir savo
lemties įkalinta dvasia vėl svajoja
apie audrą.

Alma Lapinskienė. Esmės mirtis nepasiekia

2021 m. Nr. 10 / Rugpjūčio 26 dieną atėjo skaudi žinia – po sunkios ligos, eidamas septyniasdešimt ketvirtuosius metus, mirė baltarusių poetas, vertėjas, Lietuvos rašytojų sąjungos garbės narys Alesis Razanavas.

„Poezijos pavasario 2018“ svečių poezija

2018 m. Nr. 5–6 / Poezijos pavasario svečių kūryba: Aleś Razanau. Alí Calderon. Anna Halberstadt. Lone Horslev. Rein Raud. Uldis Berzinš. Vanni Biaconni. Georg Buchner.

Ales Razanau. Lietuviški punktyrai

2017 m. Nr. 12 / Vertė Alma Lapinskienė / Linai mėlynuoja * Linai mėlynuoja: žemė įsimylėjo dangų. * Auštant: lašas po lašo strazdo giesmė laša. * Apsipranta: tarp kranto ir srauto svyruoja nendrės. * Žemė pašalusi: žengiu…

Alma Lapinskienė. Alesius Razanovas: Lietuvoje jaučiausi savimi

2017 m. Nr. 12 / Baltarusių poetas filosofas, vertėjas, lietuvių kultūros mylėtojas Alesius Razanavas šių metų gruodį pasitinka neeilinę sukaktį. Viena iš jo įžvalgų byloja: „Kelias, kurį nueiname, lieka ne už mūsų…

Ales Razanau. Sraigė iškelia ragelius

2015 m. Nr. 1 / Alesius Razanavas (Ales’ Razanau, g. 1947) – baltarusių poetas, pasaulėjauta ir kūrybiniu braižu ryškiai išsiskiriantis savo šalies poezijos panoramoje. Rašo eilėraščius, poemas, versetus, punktyrus, yra išleidęs keliolika poezijos knygų…

Ales Razanau. Versetai

2001 m. Nr. 10 / Iš baltarusių k. vertė Alma Lapinskienė / Ant medžių – lentelės.
Jose parašyta, kiek medžiui metų,
kaip jis vadinasi, koks jo storis ir aukštis.