literatūros žurnalas

Petras Dirgėla. Žydiška laimė. Filmo scenarijus

2014 m. Nr. 2

Literatūrinio scenarijaus vaidybiniam kino filmui pagal Abraomo Karpinovičiaus apsakymų knygą „Paskutinis Vilniaus pranašas“ fragmentas. Scenarijus parašytas dalyvaujant Algimantui Puipai

 

Vilnius, Žydų kvartalo gatvės bendras planas. Kamera lėtai leidžiasi žemyn. Eina, žirglioja, tapena žmonės, moterys ir vyrai, apspurę, tačiau atvirai žvelgiantys, kupini savitos inteligencijos.

Balsas už kadro: „Vilne mano, Šiaurės Jeruzale! Noriu Jums papasakoti apie miestą, kuriame aš gimiau, bėginėjau basas smėlėtu Neries krantu ir paragavau pirmojo jaunystės bučinio, saldaus kaip medus.“

Kamera lėtai slenka gatve atidžiai įsižiūrėdama į žmonių veidus. Mes negirdime, apie ką jie kalbasi susitikę. Mes girdime balsą už kadro: „Miestas mums teikė visas galimybes svajoti didžias svajas siaurose gatvelėse.“

Kamera praslenka murzinų vaikigalių veidais. Šurmuliuoja turgus. Šūkauja pupų pardavėjos, apkūnios moteriškės įkyriai siūlo žuvį.

Balsas už kadro: „Vilnius buvo labai vargingas miestas. Bet žmonės jo gatvėmis ėjo pakėlę galvas. Tokių žmonių kitur nebūtum sutikęs.“

Kamera slenka gatvės grindiniu. Kiemas. Moterys džiausto skalbinius. Kubile maudo vaikus. Pro atdarus langus kalbasi kaimynai.

Balsas už kadro: „Vilniuj nebuvo paprastų prekiautojų, vidutinybių amatininkų. Kiekvienas turėjo savo talentą ir savo filosofiją, labai gražią, kupiną ydų. Netikėta mintis, pakilus žodis, pamokantis sakinys būdavo svarbiau negu sotus valgis. Su ašaromis akyse menu juos, šelmius, svajotojus ir mąstytojus. Jie išnyko, neišnyko jų sielos ir tikėjimas ateitimi.“

Kino kamera pro langą žiūri į šaltkalvio dirbtuvę. Palinkęs prie geležų dirba meistras.

Balsas už kadro: „Štai Mėsinių gatvėj šaltkalvis Kivė dirbdavo lakštingalos pavidalo spynas, užrakinamos ir atrakinamos jos čiulbėdavo.“

Kamera sustoja ties staliaus dirbtuvės iškaba.

Prietemoje skendinti staliaus Babruskės dirbtuvė. Karste guli pagyvenęs žydas. Vyriausias sūnus uždengia mirusiojo akis ir burną molio gabalėliais. Jaunesnysis sūnus įdeda į tėvo karstą smuiką, žmona ir duktė plėšiasi nuo kūno rūbus.

Balsas už kadro: „Neužmirštamas stalius Babruskė, kurį Vilniuje vadino Stiklių gatvės Stradivarijum. Jis gamindavo smuikus kaip italų meistras. Sakydavo, kad Vilniuje malkų per akis. Stygų galima pirkti gatavų, stryką padaryti iš arklio uodegos, o arklių Vilniuje netrūksta. Štai jums ir baigtas darbas!“

Kameros objektyvas priartėja prie raukšlių išvagoto barzdoto žydo veido.

Balsas už kadro: „Štai Šarabanas Grafas, garbingiausias miesto elgeta, visus perspėdavo: „Mažiau kaip dešimt grašių neimu!“

Kino kamera fiksuoja iškabą „Fotoateljė“. Prasiveria durys. Chaimas Rasputinas, lenkdamas pirštus prilaiko koja duris iš ateljė išeinančioms moteriškėms.

Balsas už kadro: „O elgeta Rasputinas su savo septyniomis žmonomis pagalbininkėmis, kurias sustatydavo visose sankryžose, ar blogi aktoriai buvo?“

Kamera įeina pro duris vidun. Fotografas Švarcas palinkęs prie fotoaparato. Fotografuoja būrelį paauglių ir galvą atkraginusį vyriškį.

Balsas už kadro: „Jankelis Arklių gatvėje laiko mokyklą. Ne, jis ne mokytojas, jis – geriausias pradedančiųjų kišenvagių ugdytojas Vilniuje.“

Stop kadras. Sustingusioje paauglių fotografijoje aiškiai matyti, kad bent dviejų vaikigalių rankos lenda į bičiulių kišenes ieškoti smulkių.

Kamera sustoja ties mokyklos „Tora emet“ užrašu. Pro atdarą mokyklos langą šypsodamasis dairosi į gatvę mokytojas Geršteinas. Šalia jo – garbanotos mokinių galvos.

Balsas už kadro: „Štai, mokytojas Geršteinas. Jis auklėjo vaikus, kuriuos pažinojo tik iš pravardžių. Štai Motkė Tešlainis, Hirškė Tompakas, Zamkė Veidrodėlis arba Mejeris Ožka ir dar daug tokių, kurių namai buvo gatvė.

Vilnius buvo nuostabus miestas. Čia visi lavinosi. Stengėsi į savo verslą įdėti visą širdį. Planai ir svajonės pranokdavo galimybes. Užtat gyvenimas buvo veržlus kaip upė.“

Kamera seka labai spėriai žingsniuojantį Olkevickį.

Balsas už kadro: „Štai šis ponas, Olkė Olkevickis, gyvena palėpėje, yra įtikėjęs, kad žydai kada nors įkurs savo valstybę, ir jis užsibrėžęs sukurti jai žydiškus pinigus. Kad to nepadarytų kas nors kitas, Olkė privalo skubėti.“

Štai Olkevickis žygiuoja per Sinagogų kiemą. Ir čia verda gyvenimas. Cypaudamos laksto paauglės mergaitės. Suplukęs, ranka už suknyčių padelkučių gribšėdamas, mergaites gaudo Judkė Mergininkas. Kelios mergaitės įspriegia į medį, žemai paskleidusį storas šakas. Iš apačios atrodo, kad mergaitės plikos, Judkė Mergininkas žiūri į jas džiūgaudamas.

Mokytojas Geršteinas (pro mokyklos langą):

Ei, Judke! Antai prausykla, eik ir atsivėsink vandeniu!

Olkevickis (Judkei, praeidamas):

Smirdžiau, gėdykis!..

Mergaitėms nepatinka, kad praeivis trukdo žaisti su priekvaiša. Jos šoka nuo šakų ant grindinio ir lyg žiogai strykčioja vis artyn prie Olkevickio. Šis vis greičiau žygiuoja, pradeda bėgti.

Įnyra į tamsią bibliotekos arką.

Sinagogų kiemas. Ant laiptų sėdi nenusakomo amžiaus vyriškis ir valgo kopūsto lapus.

Jie mano, kad aš čia ilgai sėdėsiu. Jeigu jie nori, kad pamaldas laikyčiau šį šeštadienį, tai gerai, jeigu ne… – vyriškis numeta kopūsto galvą ant laiptų ir paėmęs į rankas blizgantį arbatinuką lėtai eina sinagogos durų link.

Balsas už kadro: „Isersonas buvo pamišęs dėl kantorystės. Kelerius metus jis buvo kantoriaus Sirotės padėjėju, kol vienąsyk giedodamas pamatė du angelus ir neteko sąmonės. Jį atgaivino, tačiau balsas buvo dingęs.

Isersonas pradėjo matyti visokius regėjimus, nelaimę lemiančius ženklus. Savo pranašystes jis skelbė visam miestui, ir daugelis neabejojo, kad žmogus pamišo.“

Sinagoga. Prie fisharmonijos stovi Isersonas.

Po rabino pirštu klimpsta gilyn klavišas. O, koks ūmus garsas…

Rabinas:

Do! Ar girdi? Do-o-o! Do sujungia viską, žemę ir dangų. Na, dabar giedok, Isersonai.

Isersonas:

Kodėl mane tikrinate, reb Karelica?

Rabinas:

O ką daryti? Tavo balsui cvik atsitiko.

Isersonas:

Cvik! Kas tas tavo cvik? Aš giedojau čia dešimt metų! (Reikšmingai pastato ant fisharmonijos spindintį metalinį arbatinuką) Štai jis.

Rabinas:

Kas – jis?

Isersonas:

Liudininkas. Jis atsimena visas giesmes, kurias aš giedojau.

Rabinas:

Kas – atsimena? Arbatinukas?

Isersonas:

Šis daiktas nėra tik arbatinukas. Jei aš ką užmirštu, jis atsimena.

Rabinas:

Argi aš tau prieštarauju? Aš ir sakau, kad tau atsitiko cvik. Man tavęs nebereikia, Isersonai.

Rabinas vypteli, liūdnas šypsnys sustingsta veide. Dunksteli užsiversdamas fisharmonijos viršus.

Gatvė. Stovi karieta. Į ją įlipa Isersonas. Šalia pasistato arbatinuką.

Isersonas:

Į stotį.

Vežėjas nesukruta, neparagina arklio.

Isersonas (oriai):

Į stotį.

Vežėjas žiūri per petį, vypso.

Vežėjas:

Isersonai, Isersonai…

Isersonas neskubėdamas išverčia kišenes ir rodo jas vežėjui.

Isersonas:

Štai – pinigų nėra. Tačiau kai reikia užmokėti už kelionę į stotį, pinigų atsiranda. Nuvežk, ir pamatysi, kad atsiranda.

Vežėjas atsilošia, papučia barzdą ir paragina arklį:

Vio! Vio!..

Karieta rieda per miestą, į kurį oriai žvelgia Isersonas.

Mokykla „Tora emet“. Mokinys, neišmokęs pamokos, stovi prie lentos ir spokso į mokytoją Geršteiną išsigandęs.

Geršteinas:

Abraške, ko į mane žiūri? Žiūrėk į lentą, uždavinys lentoje.

Tyla. Geršteinas grybšteli mokiniui per kelnių užpakalį.

Geršteinas:

Abraške, kelnių nesi prikrovęs. Tai kas yra?

Mokinys (sukdamasis iš padėties):

Aš tų uždavinių negaliu spręsti.

Geršteinas:

Kodėl?

Mokinys:

Man gėda. Aš stoviu prieš klasę sulopytais batais.

Klasėje pasigirsta kikenimas ir prunkščiojimas. Geršteinas lėtai nužvelgia mokinių veidus.

Geršteinas:

Vaikai, sulopyti batai, jeigu gerai nublizginti, – ne gėda. Vaikščioti kiaurais kaliošais ir toli nueiti – ne gėda.

Geršteinas prieina prie lango.

Geršteinas (žvelgdamas pro langą):

Tampyti ryšulius stotyje ir parnešti namo grašį – ne gėda.

Pro langą mato gatvę. Pupininkes, siūlančias praeiviams karštų pupų iš nešiojamų puodų. Krautuvėlės vitriną ir reklamą joje: „Karštos pupos – atgaiva, karaliui siūlyti – ne gėda.“

Geršteinas ima uosti orą lyg karštos pupos būtų po nosimi. Veidas iš malonumo burksta, apvalėja.

Geršteinas (markstydamasis iš malonumo):

Vaikai, vaikai!.. Gėda – tai ne jūsų uniforma. Jūsų uniforma – orumas ir drąsa!..

Ima šaukti pro langą:

Judke! Judke! Neliesk mergaičių! Atstok nuo mergaičių! (Susikrimtęs kelia rankas į dangų) Viešpatie, kodėl Judkei pripylei drąsos pilnas kelnes, o man pašykštėjai?

Geležinkelio stoties aikštė. Iš sustojusios karietos išlipa Isersonas ir dairosi sunerimęs. Iš kur tas vėjas pakilo?

Atvažiavėliai prie stulpo arkliams rišti gaubstosi galvas gobtuvais.

Nuo atvažiavėlių vėjas atneša balsus:

Tai jis!..

Tikrai, tai Isersonas!..

Apsiaustų skvernai plaka moterų pakinklius. Šnypščia perone garvežys. Ima trinksėti ratai.

Isersonas, galvą iškėlęs, oriai žengia į aikštės vidurį.

Isersonas (skaičiuodamas žingsnius):

– …Septyni, aštuoni…

Dešimt žingsnių, ir jau aikštės vidurys. Isersonas sustoja, neskubėdamas atsisagsto kelnių antuką ir šlapinasi. Jaučia palengvėjimą ir pūslėje, ir širdyje.

Čiurkšlę vėjas išskleidžia, suardo į purslus, nuneša į šalį ir sumaišo su pirmais lietaus lašais.

Virš aikštės ritasi garvežio dūmų draikanos. Vis garsiau bilda traukinio ratai.

Ir vis labiau įsilyja.

Isersonas neskubėdamas užsisagsto kelnes. Nugalėtojo akimis žvelgdamas į atvažiavėlius, į jų arklius ir dūmus virš arklių, žingsniuoja atgal prie karietos.

Isersonas (vežėjui):

Ar matei? Aš nusišlapinau ant visų pasaulio stočių, ir pradėjo lyti.

Vežėjas:

O pinigų kišenėj ar atsirado?

Isersonas:

Netikėli! Stotyse pinigų neatsiranda. Pinigų atsiranda namie.

Vežėjas atsidūsta ir suplaka botagu arklį.

Biblioteka. Olkevickis sėdi ant kėdės kraštelio rankas nusvarinęs. Liūdnai dėbso į lentynas, į knygų gausybę.

Storulis bibliotekininkas, Chaikelis Lunskis, pritykina prie vienišo lankytojo minkštais lyg katino žingsniais.

Chaikelis Lunskis (maloniai):

Ar galėčiau jums padėti?

Olkevickis atsuka į bibliotekininką sudžiūvusį veidą ir drumstas – lyg užgesusias – akis.

Olkevickis:

Ai, ai, jūra knygų!.. Ir visos apie rabinus, karalius ir meilę. Ir nėr nė vienos apie žydiškus pinigus.

Lunskis (nustebęs):

Apie žydiškus pinigus?

Olkevickis:

Na, juk turėjome kadaise valstybę Erec Izraelį. Ar nežinai, Lunski, kokie pinigai ten buvo?

Bibliotekininko susirūpinimas atslūgsta, veidas ima švisti.

Lunskis:

A, pinigai, pinigai!.. Toroje, skirsnyje apie Saros gyvenimą, parašyta, kad protėvis Abraomas užmokėjo keturis šimtus šekelių už olą žmonai Sarai palaidoti. Abraomo pinigas buvo šekelis.

Olkevickis (pašokdamas ant kojų):

Šekelis! Koks gražus pavadinimas!

Jo akys atgyja ir sužiba.

Olkevickis:

Ir naujasis žydų pinigas bus šekelis! Ir jis rasis čia, Vilniuje!

Lunskis (pakreipęs galvą):

Žmogau, ką čia šneki?

Olkevickis (jau įkvėptai):

Naujasis šekelis rasis čia! Viską pirksim ir parduosim už šekelius!

Lunskis (nusivylęs pašnekovu):

Žmogau, pinigui reikia valstybės. Mes neturim valstybės nei Vilniuje, nei Jeruzalėje.

Olkevickis (pridėjęs prie lūpų pirštą ir išpūtęs akis):

Tšš!.. Tšš!..

Apsisuka ir risčia lekia iš bibliotekos. Plaukai, papurę ir plastiški, supa jo galvą tarytum nerami aureolė.

Daržas prie Isersono namų. Šnaresys. Šnara lapuose lietus. Šnara iš laistytuvo ant agurkų lysvės plačiai besiliejantis vanduo.

Isersono žmona stovi priebuty ir žiūri, kas dedasi: lietus lyja, Isersonas laisto daržą, o prie vartelių stovi karieta.

Isersono žmona (vyrui):

Ei, ko ta karieta stovi prie mūsų namo?

Isersonas (laistydamas):

Goldele, ar nematai, kad laukia?

Golda:

Ko laukia?

Isersonas (patetiškai):

Dievas mato, laukia, kol mūsų namuose atsiras pinigų!..

Golda eina per daržą prie vartelių. Sustoja. Žiūri į susikūprinusį vežėją. Iš moters akių byra ašaros.

Ji nusisega nuo kaklo juodų karoliukų vėrinį ir įleidžia vežėjui į delną. Vežėjas šnairomis dėbso. Susirangęs vėrinys delne atrodo kaip sauja juodų, liūdnai spindinčių serbentų.

Vežėjas (pašnabždom):

Isersonai, Isersonai…

Kirpykla „Pas Bendelį“. Samdomas kirpėjas Orčikas kerpa siuvėją Benjomkę. Dirsčioja pro langą. Mato: jauna moteris (Tamara Ilgšė) alėjoje kasa duobę. Graži moteris, gražiai kasa. Rūpestingai įleidžia medelio šaknis į duobę. Keistas, žavus vaizdas, Orčikas į jį užsižiopso.

Bendelis (šeimininkiškai):

Orčikai, Benjomkė neprašė, kad tu spoksotum pro langą. Benjomkė prašė, kad tu jį apkirptum.

Orčikas (atsisukęs į klientą):

Benjomke, ar matei? Mergaitė pasodino kaštoną!

Bendelis (krizena):

Mergaitė!.. Šita mergaitė Bertos Angos lindynėje į minkštą vietą pasodina visų girtuoklių kaštonus!..

Orčikas piktai sužiūra į Bendelį, tačiau atsikirsti neišdrįsta.

Benjomkė (atsistodamas nuo kėdės):

Gana kirpti. Nusibodo.

Bendelis (susirūpinęs):

Pone, aš pabaigsiu kirpti! Už pusę kainos.

Benjomkė:

Bendeli, tu nesupratai, man nusibodo viskas. Nebebūsiu siuvėju. Nebesiūsiu. Nebesikirpsiu. Nebevalgysiu kukulių…

Bendelis:

Vai, vai! Tai ką tu darysi, Benjomke?

Benjomkė:

Užsiimsiu filosofija.

Bendelis tyli, neišmanydamas, ką galvoti.

Dabar ir Benjomkė, ir Orčikas žiūri pro langą. Mato, kaip Tamara Ilgšė apmeta žemėm kaštoniuko šaknis.

Orčikas (žavėdamasis):

Nuostabi!..

Benjomkė (ramiai):

Atsiųsta.

Orčikas (suklusęs):

Iš kur atsiųsta?

Benjomkė reikšmingai pažvelgia į viršų, suprask, ši moteris atsiųsta iš dangaus.

Bendelis (dalykiškai):

Ei, Benjomke, chalatus raudonomis apykaklėmis mano kirpėjams gal dar pasiūsi?

Benjomkė:

Ne, Bendeli. Gyvenimas bėga. Laikas užsiimti filosofija. (Paduoda ranką Orčikui) Ačiū.

Orčikas:

Sėskis, pabaigsiu kirpti.

Benjomkė:

Pabaigsi nuosavoje kirpykloje. Tau chalatą jau pasiuvau. Mėlyna apykakle. Iki pasimatymo, Orčikai.

Išeina.

Bendelis remia Orčiką savo dideliu pilvu prie sienos.

Bendelis:

Orčikai, mesk iš galvos nuosavą kirpyklą. Užmiršk mėlyną apykaklę. Nė nemanyk konkuruoti su raudonomis apykaklėmis. Raudonų apykaklių niekas nenukonkuruos.

Orčikas (lyg neišgirdęs):

Mergaitė pasodino medį!.. Aš dar nesu pasodinęs medžio…

Korsetininkės Lizos kambarys. Dega kelios žvakės. Liza vieną užpučia. Ir antrą. Šviesa tampa neskaidri. Liza čia yra moteris, nuo kurios priklauso, kokio skaidrumo šviesos reikia.

Lizos suknelė raudona. Juoda skrybėlaitė, juoda mantija. Atvira krūtinė. Intymus spektaklis meilužiui Karpeliui, dažytojui, žvairam vyrui.

Į rankas jiedu paima taures. Tamsus gėrimas dega taurėse vos regima melsva liepsna.

Liza:

Dievinu degančius gėrimus.

Karpelis spokso į jos lūpas.

Liza:

Jie svaigina, kol dega.

Karpelio žvairioji akis mato jos suknelės iškirptę ir tarpkrūčio slėnį.

Liza (romantiškai):

Juslės ir aistros sudega. Ir kai liepsna užgęsta, lieka rami meilė.

Ji prisiglaudžia prie Karpelio.

Liza:

Gražiausia meilė – rami, ar ne?

Karpelis:

Aš nelaimingas… Apie sudegusius daiktus mąstau kaip apie išnykusius.

Staiga jis užsiverčia taurę ir išmaukia.

Liza (baisėdamasi):

O siaube!..

Karpelis padeda ant stalo tuščią taurę, spokso į Lizą, balindamas akis.

Liza:

Tu pakvaišai! Tu išgėrei liepsnojančią taurę!.. Kas dabar bus?

Karpelis:

Aš nelaimingas, turiu išeiti, kai tu tokia graži.

Liza (nekantriai ir storžieviškai):

Karpeli, kur tu dabar turi eiti? Ar pas žmoną?

Karpelis:

Dievaži, Liza, artėja streikas, turiu eiti į susirinkimą. Dažytojai ir mūrininkai nebegauna pašalpų. Kasa tuščia…

Liza (pertraukdama):

Kasa? Tuščia?

Karpelio žvairose akyse spingso liūdesys. Žmogus jaučia, kad praranda šią raudoną suknelę, šią juodą skrybėlaitę, šias lūpas ir šį slėnį…

Liza (plėsdama akis ir stebėdamasi):

Karpeli, kodėl čia stovi ir laki liepsnojantį vyną? (Stumia prie durų) Eik, neleisk visai ištuštinti kasos!..

Karpelis:

Liza, mieloji…

Liza:

Karpeli, mielasis, papilnės kasa, ir tu vėl ateisi.

Uždaro duris jam prieš nosį. Pabučiuoja duris tarytum jo lūpas. Ir apmaudžiai plekšteli sau per šlaunį. Nusviedžia ant lovos juodąją skrybėlaitę.

Karpelio balsas (iš už durų, liūdnas):

Liza, aš nekaltas… kasa kalta… ji ėda mūsų gyvenimus…

Liza uždaro ir antras duris. Ir antras pabučiuoja.

Palengva atsigręžia. Eina prie stalo.

Taurėje gėrimas tebedega mėlyna vos regima liepsna.

Liza paima taurę, su smarkumu užpučia liepsną. Išgeria taurę iki dugno.

Ūmai žengia prie lango ir atlapoja jį. Prieš akis atsiveria – apačioje – vakaro gatvė, šviesos ir žmonės.

Liza (šaukia, atrodo, visai gatvei):

Hirške! Hirške!

Gatvėj sustoja praeivis. Užverčia galvą. Spokso į Lizą.

Liza:

Hirške!

Praeivis:

Moterie, ko šauki? Ar tave kas pjauna?

Liza (praeiviui):

Kvėša, ne tau šaukiu. Eik savo keliais.

Pro langą antrame aukšte iškiša galvą Hirškė Kanarėlė.

Liza (žiūrėdama žemyn, į Kanarėlę):

Hirške, buvo Karpelis. Sakė, kasa tuščia. Girdi? Tuščia.

Hirškė Kanarėlė (didžiai nusivylęs):

O velniava, o velniava!..

Liza (šaukia):

Nekišk nagų prie dažytojų kasos! Kasa tuščia!

Hirškė Kanarėlė (supykęs):

Prakeikimas! Nagai niežti, kaip pinigų reikia!

Liza (prašančiu balsu):

Hirške, jeigu nagai niežti, eik pas rabiną. Kasos neliesk. Eik pas rabiną, sakyk, nagai niežti. Rabinas tau padės.

Hirškė (visai gatvei):

Man nagai niežti! Man nagai niežti!

Liza žvangiai uždaro langą.

Lengviau atsikvepia.

Atsistoja prieš didelį veidrodį. Gražiai nusvirusia plaštakėle paima už kaklo juodą butelį ir užsiverčia.

Liza (spoksodama į save veidrody):

Regina Cunzer!.. Kas yra Cunzer prieš Lizą Korsetininkę? Pelytė… Varlytė… Apseilėta aktoriūkštė…

Pastato ant stalo butelį.

Netvirtais žingsniais slenka prie durų. Stovi priešais duris. Švelniai pabučiuoja duris, pro kurias neseniai išėjo Karpelis.

Ir pradeda tyliai verkti.

Sinagoga. Rabino Mejerio Karelicos celė. Patalpoje langų nėra. Spingso žibintas. Rabinas mezga, Isersono žmona Golda sėdi priešais kaip turkė ir verkia, pasakodama liūdną savo gyvenimo istoriją.

Golda:

Isersonas buvo gražus… Isersonas buvo protingas… Aš ketinau pagimdyti jam Eliją arba Sarą… Tačiau dabar jis laisto daržą lyjant lietui…

Bilstelėjimas.

Rabinas pameta virbalus ir mezginį. Ir skuba į tamsią celės kertę.

Tamsoje girdėti brazdesys.

Rabinas vėl išnyra į šviesą, rankoje laiko už uodegos didelę žiurkę.

Rabinas Karelica:

Moterie, ar matai? Mūsų miestą graužia žiurkės. Žiurkių kelias eina per mūsų būstus ir šventyklas.

Golda tyli.

Rabinas praveria duris į tamsų koridorių.

Rabinas:

Kis, kis, Murke, kis, kis!

Koridoriaus tamsoje suspindi geltonos katės akys. Šlept – tamsoje nukrinta ant grindų žiurkė, ir katės akys dingsta.

Mejeris Karelica užveria duris ir atsigręžia į Goldą Iserson.

Rabinas:

Tai kas tau atsitiko, moterie?

Golda:

Reb Mejeri, lietus lyja, o mano vyras daržą laisto. Jis beprotis. Gali mane žibalu apipilt ir padegti…

Rabinas (skubiai):

Ui, ar grasino?

Golda (purto galvą):

Ne, reb Mejeri, negrasino. Tačiau aš bijau gyventi su bepročiu!..

Rabinas (vėl imdamas į rankas mezginį):

Negrasino. Vadinasi, iki pamišimo toli.

Golda:

Nebegaliu gyventi su bepročiu, noriu išsiskirti su bepročiu!..

Rabinas (meiliai šypsodamas):

Moterie, eik namo, ir tu vėl suprasi, koks jis tau brangus.

Dažytojų maldykla. Laikas po pamaldų. Dažytojų ir mūrininkų susirinkimas.

Mūrininkas Calė rėžia ugningą kalbą.

Calė:

Žvelkim plačiai, žvelkim toli! Pasaulis kovoja dėl laisvės. Mandžiūrų Mandžiūrija kovoja dėl laisvės! Ir mums reikia smėlio, kalkių, teptukų, šviesios ateities ir proletariato diktatūros. O savitarpio pagalbos kasa tuščia!..

Balsas iš salės:

Tai ar proletarai ją pripildys?

Calė:

Žydai, kad jus perkūnas trenktų! Streikuokim! Visas mūsų kasas ir kišenes pripildys streikas!

Ir atsistoja visu ūgiu laibas iškabų dažytojas Karpelis. Žvelgia žvairomis akimis į lubas, o abiem rankomis rodo į Calę.

Karpelis:

Viešpatie mūsų, atsakyki man, kam tu sutvėrei tokį bybį – auksaburnį, kuris gaišina mūsų brangų laiką?

Maldykloje stoja antgamtiška tyla.

Susirinkusiųjų akys išgąstingai klajoja sinagogos sienomis ir paveikslais. Visi šventi daiktai tarytum užsidarė savyje, atsiribojo nuo netikėlių.

Įžeistas Calė atsikvoši ir puola prie Karpelio.

Calė:

Žvairy, suplėšysiu tave kaip silkę!

Keli vyrai pastoja Calei kelią, nutveria mūrininką ir laiko.

Calė (rėkia, sprogindamas akis į Karpelį):

Chamas! Tepliorius! Liaudies išdavikas!

Karpelis stovi, mirksi žvairomis akimis ir tyli. O visi jau šneka, ginčijasi, girgsi kaip žąsys.

Karpeli, kaip tavo liežuvis apsivertė?

Ui, ką jis padarė?

Žydų maldykloje įžeidė žydą!

Priekaištavo Dievui!

Šamesas Chaimas Gordonas (rodydamas į spintą):

Pažiūrėkit! Štai Aron-kodešas, ten Tora, Karpelis suteršė Torą!

Triukšmingame šurmuly pasigirsta ramus, tyras giedojimas.

Šurmulys ima rimti. Visi dairosi, ieškodami akimis giedotojo. Ir pamato Šmerelį Šarafaną, miesto poetą. Jis ką tik leidosi iš antro aukšto žemyn ir vidury laiptų sustojo, išvydęs peštynes.

Šmerelis Šarafanas (gieda):

Chanuka, o Chanuka!

Įvyko tai seniai,

Bet nuostabioji pasaka

Skamba ir nūnai…

Šamesas Gordonas:

O, Šmereli, liūdesys tau svetimas! Padėk išspręsti mūsų ginčą.

Siomkė Kaganas (Šmereliui):

Susimildamas, skelbk nuosprendį mąstytojo požiūriu.

Šmerelis Šarafanas:

Aš mąstau.

Siomkė Kaganas:

Šmereli, tu giedi!

Šmerelis:

Ne, Siomke, aš mąstau. Iš giesmių kyla visos mintys.

Šmerelis Šarafanas mąsliu žvilgsniu nužvelgia maldyklos lubas ir sienas.

Ir staiga Šmerelis ima šypsotis.

Šmerelis (džiugiai):

Žydai, jūs rodote į Toros ritinius ir sakote, kad Karpelis juos suteršė. Aš jums rodau sieną ir sakau: štai ji – balta, visai balta!..

Visi sužiūra į sieną. Spokso į ją lyg avinai. Na taip, siena balta, visai balta – na ir kas iš to?

Ir visų žvilgsniai vėl nukrypsta į Šmerelį Šarafaną. Apie ką jis kalba? Ką jis nori pasakyti?

Šmerelis:

Vilnius yra Šiaurės Jeruzalė. Mes taip sakome. Mes tai pripažįstame. Tai ir nuspręskime šitaip! Tegul Karpelis nutapo ant mūsų baltos sienos Jeruzalės Šventyklos Vakarinę sieną! Kotel-maaravi. Kaip grožis nuvalo bjaurastį, taip Karpelis išvalys, ką čia priteršė. Ar gerai?

Šamesas Gordonas (džiugiai užgieda):

Chanuka, o Chanuka!

Įvyko tai seniai…

Ir kiti ima giedoti. Ir mūrininkas Calė gieda. Visų veidai giedrėja lyg sunkus akmuo nuo širdžių būtų nusiritęs.

Tik dažytojas Karpelis nusiminęs pėdina lauk pro duris iš maldyklos.

Sinagogų kiemas. Ir čia neramu. Šurmuliuoja daug žmonių. Ir juokiasi, ir piktai šūkčioja Isersonui, pasilipusiam ant sinagogos laiptų.

Isersonas stovi ant laiptų kaip koks nors vadas. Skeryčioja rankomis ir kalba. Tačiau Karpelis negirdi, ką kalba. Kalbėtojas per toli.

Karpelis lėtai dūlina tarp žmonių. Plaukai, veidai, akys, burnos, dantys, švarkai, suknelės, krūtys, užpakaliai, kojos, batai ir bateliai. Bendravimas – šnabždantis, šnarantis, šlamantis, riaumojantis, besijuokiantis ir žvilgantis.

Isersonas užsikosėja. Ilgai kosti. Žmonės švilpia.

Karpelis sustoja ir žiūri į Isersoną. Akys kupinos atjautos.

Isersonas atsikosėjęs vėl ima skelbti savo išmintį.

Isersonas:

Vilniaus žydai! Aš jums kalbu istoriškai! Kristaus gimimo metais Saturnas, Jupiteris ir Marsas susibūrė į Žuvies žvaigždyną! Ir žydų karalystę ištiko kolapsas! Aš jums pasakysiu kodėl. Todėl, kad planetų sueigoje dalyvavo Marsas!

Minia kvatoja, švilpia, rėkia.

Isersonas (iš visų plaučių):

Klausykite, ką kalbu! Dabar susibūrė Saturnas, Jupiteris ir Plutonas. Akiraty Marso nėra! Ar girdite? Išmušė Dievo valanda žydų valstybei prisikelti!

Karpelis nuduria galvą ir eina tolyn, kliuvinėdamas už erzeliuojančių žydų. Stumteli kirpėją Orčiką, bet šis to nė nepastebi. Orčikas seka akimis toli minioje šmėsčiojančią Tamarą Ilgšę.

Avremkė Avantiūristas (Orčikui):

Ko ji tau parūpo? Jos žvaigždyne nėra nei Saturno, nei Jupiterio. Jai šviečia tik Venera. (Kiša Orčikui prie akių nedidelį veidrodį). Ar šitoks tavo kirpyklai tiks?

Orčikas paima veidrodį ir pasuka taip, kad matytų tolstančią Tamarą. Atspindy ji atrodo plonytė, keičia pavidalus, jų linijos pradeda žaisti su Aušros vartų vaizdu.

Neskaidrioje šviesoje atspindžiai atrodo efemeriški, neaiškiai įžiūrimi.

Karpelio butas. Kabykla. Drabužinė. Ant grindų – batai: aptaškyti dažais, susiraukšlėję, raukšlėse juoduoja šešėliai.

Abraškė, paauglys vaikigalis, žiūri į batus užkandęs žadą.

Pirštų galais, kišdamasis naktinius marškinius į baltąsias kelnes, pereina tuščią kambarį. Prie pravirų durų sustoja, ištempia kaklą ir žiūri į tėvo miegamąjį.

Medinė lova, baltos pagalvės, sujaukta antklodė. Tėvas keliasi. Nuleidžia ant grindų basas kojas.

Tėvas vilki baltais apatiniais marškiniais. Sudžiūvęs, apžėlęs ilgais plaukais ir šeriuota barzda. Nosis ilga, ausys didelės, atlėpusios. Akys rudos, žvairos, žiūri nemirksėdamos.

Tėvas nusvarina galvą ir siūbuoja per liemenį, tykiai niūkdamas. Ką jam skauda? Ko jis ilgisi?

Abraškė tūpteli ir apsisukęs tapena į virtuvę.

Nuo pakuros, kurioje dega ugnis, atsisuka motina.

Karpelienė:

Ar tėvas jau atsikėlė?

Abraškė:

Keliasi.

Tyla.

Karpelienė dūsaudama atsistoja.

Karpelienė:

Abraške, ar žinai, kur tėvas vakarais eina?

Abraškė:

Nežinau, mama.

Karpelienė:

Ir aš nežinau.

Tyla.

Karpelienė (nutveria sūnų už rankos):

Reikia sužinoti. Vakare nueisi pas Visaregę Libką.

Abraškė (akis išversdamas):

Aš bijau Libkos!

Karpelienė:

Nebijok. Libka žino, kad ateisi. Libka viską mato. Parodys ir tau, ką mato.

Abraškė dyrina nusiminęs į savo kambarį. Akyse vėl šmėsteli dažais aptaškytieji tėvo batai. Ir berniukas puola į savo miegamąjį, krinta kniūbsčias į margus patalus.

Nuo sienos, iš teatro afišos, į kniūbsantį Abraškę žiūri garsioji aktorė Regina Cunzer.

Abraškė pakelia į ją akis.

Abraškė:

Regina Cunzer, Regina Cunzer, apžavėk mano tėvą ir atstumk, kad jis visada bijotų kitų moterų.

Šeindelės arbatinė. Judkė Mergininkas gašliai vypso, vis gnybteli Šeindelei į minkštas strėnas, kai tik ji neša pro šalį arbatą ar raugintą pieną.

Olkevickis išvynioja popieriaus ritinį, patiesia ant stalo, baksnoja pirštu į piešinį, rodydamas jį Maušai Engelšternui, „didžiajam liaudies daktarui“.

Olkevickis:

Mauša, įsižiūrėk. Tai – šekelis, naujas žydų pinigas, visi žydai turės jį pažinti. Banknoto centre – Mogen Dovydas, šešiakampė žvaigždė… Kursas – dešimt grašių.

Mauša Engelšternas (apsidairydamas):

Bijok Dievo! Kas garsiai kalba, kad padirbinėja pinigus?

Olkevickis (ir supykęs, ir įkvėptai):

Šekelis – tikras! Engelšternai, šekelis – tikrų tikriausias žydų pinigas! Isersonas atkuria žydų valstybę, aš – jos pinigus! Valstybė be pinigų – gyvi niekai…

Mauša Engelšternas (pritariamai juokiasi):

Gyvi niekai! Gyvi niekai!

Olkevickis (įsižeidęs ir pasipūtęs):

Nesijuok iš mūsų valstybės, Engelšternai! Žydų valstybė greitai atsiras, visos nelaimės tai rodo.

Engelšternas (susirūpinęs):

Argi aš juokiuosi? Ar girdi, kaip Isersonas kosti? Šitaip kosėdami valstybės neįkursime! Pirmiausia turime būti sveiki!..

Isersonas: suplyšęs puspaltis, kiauri kaliošai, kosti beveik neužsičiaupdamas.

Kai tik kiek atsikosėja, pasilenkia prie savo arbatinuko, kurį turi pasistatęs ant stalo, ir rymo.

Akys žvelgia kažin kur, nežinia ką mato.

Isersonas (šnabžda į savo arbatinuko snapelį):

Atmink: kosėjimas – tai nelaimė… Nujaučiu didelę nelaimę…

Šeindelė atneša stiklinę karštos arbatos. Isersonas iš pradžių įninka arbatą pūsti, paskui susigriebia, kad sveikiau arbatos garais pakvėpuoti.

Šeindelė (ir pašaipiai, ir užjaučiamai):

Isersonai, ko tu tuos garus į plaučius trauki? Rochelė tave myli. Nueik – užvirins tau kraują!..

Isersonas (išsigandęs, užspaudęs delnu savo arbatinuko snapelį):

Tšš! Neminėk Rochelės! Jos vardą nuo jo aš slepiu…

Šeindelė:

Nuo ko slepi?

Isersonas (vėl užsikosėjęs, susijaudinęs):

Jis pažįsta tik Goldą… Jis atsimena tik žmonos vardą…

Šeindelė:

Tai argi tu turi žmoną? Jeigu turėtum žmoną, turėtum ir vaikų, Isersonai.

Isersonas (kosti, mosikuoja rankom):

Eik tu šalin!.. Eik!.. Eik sau!..

Šeindelė:

Isersonai, Isersonai, vargsti kaip kryžius… Nei tavo žmona – žmona, nei tavo arbatinukas – arbatinukas…

Prieina ir šlumšteli prie staliuko Mauša Engelšternas.

Mauša:

Šeindele, nebark jo, jis serga. Jam – sloga.

Isersonas:

Baisi sloga.

Šeindelė baisingai sucypia – Judkė Mergininkas vėl įgnybo jai į šlaunį. Ir Šeindelė įsivelia į „mašalų žaidimus“ su tuo gašlūnu.

Mauša (Isersonui):

Žmogau, paklausyk manęs, seno gydytojo. Nekvėpuok garais. Negerk karštos arbatos. Nešildyk pelenais kaklo. Nemirkyk kojų karštam vandeny. Patikėk manimi. Karštinę, šiltinę, slogą gydyk tik lediniu vandeniu. (Patyli) Ar netiki?

Isersonas (susikrimtęs):

Reb Mauša, nujaučiu nelaimę, tik dar nežinau kokią. Ji ištiks mus visus. Aš turiu sužinoti, kas ištiks. Jeigu aš nesužinosiu, niekas nesužinos. Ir nelaimė mus užklups netikėtai!..

Mauša:

Sirgdamas nieko nesužinosi. Pirmiausia turi būti sveikas.

Isersonas:

Prakeiktas kosulys!.. Dar niekada taip bjauriai nekosėjau…

Mauša (ryžtingai):

Nenusimink, Isersonai, aš tave išgydysiu!

Paima Isersono arbatos stiklinę, nuneša ir išpila į kibirą grindims plauti.

Mauša (valdingai):

Eime, Isersonai.

Neries pakrantė. Daug šešėlių. Juo geriau miestas apšviestas, juo daugiau jame šešėlių. Vandens tėkmė švituliuoja lyg besimainanti gyvatės oda, šalta ir atgrasi.

Mauša Engelšternas:

Isersonai, aš senas žydas, mano protėviai atsikraustė iš Balkanų į Vilnių prieš du šimtus metų. Neteisybės aš jau nebekalbu. Prisimink, Isersonai! Ar kada nors matei tikrą žydą karštoje vonioje? Tikras žydas šlampa darganoje, šąla speige ir visada yra sveikas. Tikrus žydus pažinsi ne iš godaus akių blizgėjimo – iš jų širdies skausmo… Brisk į vandenį, Isersonai!

Isersonas įbrenda.

Mauša (sunerimęs, suabejojęs savo teisybe):

Palauk!

Isersonas (kalendamas iš šalčio dantimis):

Aš, tikras žydas, brendu!..

Mauša (apstulbęs, kad juo žmogus tiki, kad jo tiesa žmogui suprantama):

Tu būsi pats sveikiausias žydas, Isersonai!

Isersonas:

Tai ko dar liepei laukt?

Mauša (lyg atsiminęs, ką norėjo pasakyti):

A! Duokš, palaikysiu arbatinuką!

Isersonas, iškėlęs rankas, pastiręs iš baimės ir šalčio, brenda į upę. Stovi įsibridęs iki barzdos, virš vandens tik galva kyšo.

Praeivių balsai:

Žmogau, gelbėkis!

Ei, gelbėkit žmogų!

Subėga daug smalsuolių. Šurmulys. Daugelio rankų pynė ištraukia Isersoną iš upės.

Isersonas nepajudina nei rankų, nei kojų, nei lūpų. Jo barzda šarmota, plaukai – apledėję.

Žmonės neša jį kaip ledinį kryžių.

Mauša Engelšternas (kaip niekad anksčiau tikėdamas savo tiesa):

Ei, barbarai, kodėl nešate jį į ligoninę? Jis visų tikriausias, visų sveikiausias žydas!

Įžengęs į ligoninę nutyla, spokso išplėtęs akis. Mato: Isersonas guli ant balto stalo, daktaras Zarcinas kirvuko pentimi daužo ir trupina ledo luobą, kad seselės ir sanitarai galėtų nuplėšti šlapius ir sušalusius drabužius.

Priešais Maušą Engelšterną išdygsta Golda, Isersono žmona. Ji išplėšia arbatinuką iš Maušos rankų.

Golda:

Atiduok, sukčiau, sidabrą! Tai brangiausias jo daiktas! Išviliojai iš jo!

Priešais Maušos akis užsitrenkia ligoninės priimamojo durys.

Namas, kuriame gyvena Liza Korsetininkė. Kai kurie langai šviesūs. Iš viršutinio aukšto sklinda muzika.

Visaregė Libka sena, atrodo kaip elgeta: skara, šimtasiūlė, keli sijonai, viršutinis – purvinas. Jos veidas surukęs, tarp lūpų nematyti dantų.

Visaregė Libka:

Duok, avinėli, ką mama įdavė.

Abraškė paduoda jai banknotą. Senė popierinį pinigą liežuviu palaižo, tikrindama, ar nepadirbtas. Tinka. Banknotas dingsta gal rankovėje, gal sijonų klostėse.

Abraškė:

Mama sakė, kad duosi grąžos.

Visaregė Libka:

Avinėli, o kiek grąžos reikia?

Abraškė:

Dviejų zlotų.

Visaregė Libka (baisisi):

Dviejų zlotų! Tokių pinigų! Aš niekada neturėjau tokių pinigų!

Nutveria Abraškę už rankos ir tempia.

Visaregė Libka:

Eime, avinėli, nebijok, avinėli, skolinga neliksiu.

Senė įveda Abraškę į arką. Mūrinėje sienoje pasimato anga. Angoje durų nėra…

Koridorius aukštas, blandus. Jame nematyti nė gyvos dvasios. Traukia skersvėjis.

Visaregė Libka:

Ui, Abraške, kiek tau metų?

Abraškė tyli.

Visaregė Libka:

Nesvarbu, kiek tau metų, aš tau skolinga neliksiu.

Senė vėl ima Abraškę už rankos, ir jiedu lipa laiptais žemyn. Laiptų aikštelėje atsiduria priešais šventojo Pranciškaus paveikslą. Šis nupieštas ant sienos.

Visaregė Libka:

Akys kiauros. Pažiūrėk, avinėli, jos kiauros. Pro jas pamatysi, ko nesi matęs.

Abraškė žiūri pro šventojo Pranciškaus akį nealsuodamas. Mato kambarį. Veidrodį, pusiau uždengtą juoda gelumbe. Tamsų butelį ir taurę ant stalo. Ant grindų susirangęs guli rimbas. Ant lovos padriekta raudona suknelė ir numesta juoda skrybėlaitė.

Visaregė Libka perbraukia delnu per jo kelnių antuką, ir Abraškei pradeda vaidentis, kad kambaryje mato ir moterį. Gal ir iš tikrųjų jau mato. Ir ką ji daro, ką ji daro…

Visaregė Libka:

Avinėli, pasakyk mamai: tavo Karpelio Lizai nereikia. Liza pati pasidžiugina.

Abraškė atsiremia kakta į sieną, kad nenualptų. Užsimerkia. Regi, kaip Liza Korsetininkė rimbu plaka sau nugarą. Prie Abraškės artėja jos geidulingos drėgnos akys.

Berniuko sėkla plūsteli į Libkos saują. Abraškė ima rėkti iš skausmo, nepatirto ir pritrenkiamai keisto.

Susivokia, kad jau bėga gatve.

Karpelių butas. Abraškė atidaro duris. Sunkiai kvėpuodamas išberia:

Tėvas – šventas. Tėvas piešia šventą sieną.

Karpelienė (keldama rankas aukštyn):

Šventą sieną! (Tvoja rankom į viryklę, subarška puodai) Libka tau neparodė, kas už tos sienos. Katino darbas kovo mėnesį – štai kas už tos sienos!.. Na, aš juos užklupsiu!

Cocho namas. Olkevickio nuomojama palėpė. Pro langą matyti suodžiais apneštas stogo šlaitas.

Actininkas Borovskis ir limonadininkas Bergeris atsiima iš Olkevickio pluoštelius nupieštų etikečių. Kiemsargis Vincentis kraipo galvą.

Vincentis:

Kodėl jūs terliojatės? Ką rankom pieši mėnesį, spaustuvė atspaudžia per valandą!

Limonadininkas Bergeris (juokiasi):

A, mes priešinamės pažangai. Mums patinka senasis pasaulis.

Actininkas Borovskis (Vincenčiui):

O kam tavęs reikia prie vartų? Užtektų pakabinti spyną, ar ne?

Olkevickis:

Ponai, neatsižadėkim rankų. Pasaulis sugrius, jeigu atsižadėsim rankų.

Actininkas ir limonadininkas išbilda iš palėpės, ir kiemsargis Vincentis prieina prie Olkevickio. Gailiai žiūri jam į akis.

Vincentis (atjaučiančiu balsu):

Buvo atvažiavęs ponas Cochas. Priminė, kad nesi sumokėjęs nuomos mokesčio.

Olkevickį nervina šnekos apie mokesčius. Jis atsisėda, permeta koją per koją, barbena pirštais į stalą.

Olkevickis (oriai):

Pasakyk Cochui: Olkė pradėjo didį verslą, turtais veikiai prilygs Bunimovičiui!..

Vincentis (liūdnai vypsodamas):

Bunimovičiui!.. Ai, ai!..

Suka prie durų.

Olkevickis (pašoka):

Palauk!

Krato iš juodo maišelio ant stalo savo šekelių pluoštelius.

Vincentis žiūri į tuos gražius popierius prasižiojęs. Pripiešk tu šitiek pinigų!..

Olkevickis (triumfuodamas):

Na? Ar ne bankas? Už šiuos pinigus Moišės teatras penkerius metus galėtų samdyti geriausius Europos aktorius!..

Vincenčiui į akis sušoka ašaros. Jam gaila ir Olkės, ir jo iliuzijų.

Vincentis:

Kas jau esame, tai jau esame – pirmiausia žydai esame… Ai, ai!..

Aimanuodamas girgžda iš palėpės laiptais žemyn.

Ligoninė. Maža balta palata. Lovoje miega Isersonas. Miega neramiai. Blaškosi.

Geležinkelio stoties aikštė. Juodi lietaus debesys, dar juodesni garvežio dūmai.

Peronas. Krūpsi bėgiai. Garsėja metalinių ratų trinkesys, sirenos klyksmas. Didelis kaip kalnas lokomotyvas pašėlusiai greitai artėja. Ant perono kniumba stoties pastato fasadas, lūžta kolonos, laikančios sinagogos lubas, plyšta purpurinės Aron-kodešo užuolaidos, ant plytgalių, tinko ir dulkių kalvų išrieda Torų ritiniai ir užsiliepsnoja, degančių namų griaučiai švyti prieš akis lyg efemeriški ugnies nėriniai – Vilnius dingsta, skradžiai žemę smenga Isersono akyse, jo spindintis gražus arbatinukas kyla per juodus dūmus į dangų kaip nemarūnė vėlė, apleidusi kūną, ir iš Isersono širdies gelmių išsiveržia viltingas pagalbos šauksmas:

Gelbėkit!

Isersonas atsisėda lovoje, išsigandęs šaudo akimis į visas puses. Šaukė jis ar nešaukė? Girdėjo kas nors jo šauksmą ar negirdėjo? Ar tai, ką sapne regėjo, ir yra ta nelaimė, kurią artėjant jis nujaučia?

Lyg iš po žemių pasigirsta moters balsas. Nesusapnuotas. Tikras.

Isersonui širdis atlėgsta. Jis šluostosi nuo kaktos prakaitą ir ropščiasi iš lovos. Styrina per palatą. Atsargiai praveria duris.

Pro plyšį mato: koridorius, kitos atdaros durys, daktaro Zarcino priimamasis, priešais daktarą sėdi Rochelė.

Rochelė:

Daktare, kai dirbau Jekaterinos Didžiosios rūmuose, buvau sveika… Paskui… Dabar… (Patyli) Man gėda…

Daktaras Zarcinas:

Pasakok, pasakok.

Rochelė:

Man skauda. (Patyli) Nemoku apsakyt, kaip skauda. Ausyse ūžia, akyse raibsta… Ir vis atrodo, kad kadaise buvau sliekas… buvau sliekas ir miriau… buvau zylė ir miriau… buvau žolės lapas ir…

Isersonas spokso į Rochelę užkandęs žadą. Tie nėriniai, jie papurę ant jos krūtinės, nėrinių šešėliuose slėpynių žaidžia krūtys…

Rochelė:

Atrodo, aš jau daug kartų nukeliavau tą kelią, kuriuo dabar einu… Daktare, ar aš galėjau būti sliekas, zylė, žolės lapas, Isersono žmona?..

Daktaras Zarcinas:

Isersono žmona galėjai būti.

Rochelė (sutrikusi):

Isersonas, Isersonas… Iš tikrųjų, jis tarnavo Jekaterinos pranašų kolegijoj… Iš akių matydavau, kad ir jam skauda…

Balsas už kadro: „Rochelę, mažą mergaitę, girtas šeigecas, kitatikis, išprievartavo Šnipiškių kalvose. Jau daug metų ji gyvena Sinagogų kieme. Visa Žydų gatvė žino, kad Rochelė iki ausų įsimylėjusi Isersoną.“

Daktaras Zarcinas:

Matote, brangioji Rochele, kaip gražu sirgti žydiškai! Skausmas toks mielas!..

Rochelė pajunta, kad ją ir dar kažkas stebi. Pasuka galvą. Rochelė ir Isersonas valandėlę žiūri kits kitam į akis.

Rochelė… Jos akių gelmė tamsi, toje tamsoje jai negera ir šalta…

Isersonas skubiai, tačiau tyliai užveria duris. Užspaudžia jas visu kūnu. Eiti… Kur eiti? Ką daryti? Parklumpa prie lovos, jaukia, verčia patalynę, iš po čiužinio ištraukia mėlyną velvetinį gniutulą.

Kol išvynioja ryšulėlį, akyse prisitvenkia ašarų. Pro ašaras skustuvas rankoje krusčioja lyg gyvas – juoda rankena, spindulingi ašmenys…

Biblioteka. Tylu. Žmonės skaito laikraščius. Šnara verčiami puslapiai.

Tamara Ilgšė grąžina bibliotekininkui Chaikeliui Lunskiui perskaitytą knygą.

Tamara:

Reb Chaikeli, „Šnipės“ tęsinio nebeimsiu.

Chaikelis Lunskis:

Nusibodo?

Tamara:

Norėčiau knygos, kuri už širdies griebtų… Apie tokią meilę, dėl kurios mušasi…

Į biblioteką įžengia Benjomkė. Pamatęs kampe skaitantį Orčiką, stabteli. Ketina prieiti prie jo. Tačiau Orčikas užsitempia ant akių skrybėlę ir plačiai išskleidžia laikraštį, kad paslėptų veidą.

Benjomkė lėtai pasuka galvą. A, Tamara… Benjomkė pėdina prie jos, už nugaros sustoja, spokso į žaižaruojančius moters plaukus.

Chaikelis Lunskis (Tamarai):

O taip, o taip, apie meilę parašyta jūra knygų. Apie meilę skaityti nėra lengva. Skaityti ir kentėti nėra lengva… Kad ir „Dama su kamelijomis“…

Tamara:

– „Dama su kamelijomis“ – kas tai? Knyga ar kinas?

Chaikelis Lunskis:

O, tai knyga! Tai graži, purvina knyga. Gyvenimą sunku suprasti… Toji dama su kamelijomis mylėjo visus, o mirė vieniša kaip akmuo…

Tamara:

Kaip akmuo? Nebuvo šalia net vieno žmogaus?

Benjomkė (pasilenkęs prie Tamaros, pašnabždomis):

Apsidairykite.

Tamara atsuka nustebusias akis į Benjomkę.

Benjomkė:

Plačiau apsidairykite.

Tamara skubiai permeta akimis skaityklą, skrybėles ir išskleistus laikraščius. Ir tuojau jos akys vėl susitinka su bibliotekininko Chaikelio akimis.

Chaikelis:

Eik, vaikeli, tenai (linkteli galva į plyšį tarp knygų lentynų) ir palauk manęs. Vienu du pasikalbėsime.

Tamara purpteli, tarp lentynų sustoja, atsigręžia į Benjomkę.

Benjomkė (Tamarai):

Blogai apsidairei. Nepažinai jo. Tačiau dar pažinsi.

Tamara dingsta jam iš akių.

Chaikelis Lunskis (Benjomkei):

Kriaučeli, noriu paprašyti… (Ištraukia iš po stalo gražiai sulankstytą audinio atraižą) Sena angliška medžiaga. Gal pasiūtum man kelnes?

Benjomkė:

Gaila, reb Chaikeli, nebesiuvu. Mečiau savo amatą.

Chaikelis (nustebęs):

Kodėl, Benjomke? Argi moki ką nors dirbti geriau nei siūti?

Benjomkė:

Laikai neramūs, visi kažko laukia ir bijo sulaukti…

Chaikelis (pertraukia):

Taip! Visada taip buvo!

Benjomkė:

Būsiu filosofu.

Chaikelis stovi, spokso į Benjomkę ir tyli.

Benjomkė:

Duok man filosofijos.

Chaikelis:

Kokios filosofijos?

Benjomkė:

O argi filosofų daug?

Chaikelis:

Taip, vaikeli, daug…

Benjomkė:

Kiek?

Chaikelis (atsilošdamas ir skėsdamas rankas):

Tūkstančiai! Pačių didžiausių – šimtai! Nuo Aristotelio iki Kanto, nuo Rabenu Šeom Icchakj iki Ibin Erra Abraomo Ben Meir…

Benjomkė tyliai švilpteli iš netikėtumo.

Benjomkė:

Na ir cechas!.. Nemaniau, kad toks didelis…

Stora knyga Benjomkės rankose. Delnas slysta viršeliu lyg švelniu kailiu.

Chaikelio Lunskio delnas krusčioja ant senos angliškos medžiagėlės.

Chaikelis:

Verčiau pasiūk man kelnes, ką, Benjomke?

Benjomkė:

Gerai, Chaikeli, kelnės tau bus paskutinės, kurias aš pasiūsiu. Kelio atgal man nebėr.

Paima medžiagėlę, įsiaučia į ją filosofijos knygą.

Žuvų turgus. Triukšminga prekyba. Rubinšteinas, literatūros mokslininkas, viena koja šlubuodamas, lėtai žirgčioja. Akylai dairosi, ausylai klausosi.

Kaip dirba rankos! Pardavėjų pirštai po žuvų geldas laksto tarytum fortepijonais groja.

Rochelė, žuvų jau nusipirkusi, Chanai Merkai turi dar šį tą papasakoti.

Rochelė:

Kaip keista… Kvailį Isersoną pažįsta visi, protingą Isersoną pažinau tik aš…

Chana Merka (stebėdamasi):

Ai, ai, kad tave neštų ir giedotų!

Rochelė:

Tas protingas Isersonas taip pat tarnavo Jekaterinai. Aš – damų kamaroj, jis – pranašų kolegijoj…

Ružka (kumšėdama Chanai):

Ir čia kažin koks išminčius pranašas stypso. (Parodo akimis Rubinšteiną) Ar matai? Į tave spokso. Ir kažin ko?

Chana (įtariai):

Vien protas į turgų dar nieko nėra atvedęs…

Rochelė (susijaudinusi):

Kodėl jūs manęs nesiklausot? Aš galėjau tapti to pranašo Isersono žmona, daktaras Zarcinas patvirtino: galėjau!..

Ružka (Chanai):

Gal jis, velnias, iš magistrato? Jei baudą uždės, špygos jam neparodysi… Ačiū Dievui, sako, Zelikas Geradaris tuoj iš kalėjimo išeis. Apgins mus.

Chana Merka (Rubinšteinui):

Eikš, ponuli, duosiu tau kilogramą ūsorių!

Rubinšteinas sutrinka, neišmano, ką atsakyti.

Chana:

Kuo turiu, tuo duriu. Imk ūsorių!

Šypsosi, žibina Rubinšteinui į akis savo auksiniu priekiniu dantimi.

Rubinšteinas:

Man nereikia žuvų…

Chana:

Nemeluok! Meluodamas gal ir toli nueisi, bet atgal negrįši. Imk! Lynų pridėsiu!

Rubinšteinas (rašydamas į bloknotą):

Puiku! Man to ir reikia.

Chana (suklususi):

Ko reikia?

Rubinšteinas:

Patarlių ir prakeiksmų.

Ružka (džiūgaudama):

Moterys, eikit šen! Žydas perka prakeiksmus!

Prie Chanos prisigrūda storulė pupininkė. Ant apverstos geldos pateškia šekelį.

Pupininkė:

Chana, pasakyk, ar čia tikras pinigas?

Olkevickis (prišokdamas):

Čia žydiškas pinigas!

Ružka:

Jei žydas moka žydiškais pinigais, tai arba žydas – ne žydas, arba pinigai – ne pinigai.

Chana Merka:

Bet Olkė – žydas! Vadinasi, ir jo pinigas yra pinigas. (Pupininkei) Įberk jam pupų už tą pinigą!

Pupininkė:

Chana, kai tu parduosi jam karosą, aš jam įbersiu pupų.

Olkevickis savo akimis netiki: į jo krepšį krinta žuvėkas, į popierinį maišelį byra karštos pupos!..

Olkevickis ima stūgauti ir šokti iš džiaugsmo.

Avremkė Avantiūristas, vyriausiasis dėvėtų drabužių prekijas pereinamajame kieme, užmeta Olkevickiui ant pečių lokeną.

Cirkas! Žydas šoka turguje. Šlumsi sunkiais lokio žingsniais, tarytum per tankmę brautųsi ir prasibraut nepajėgtų. Atrodo, Olkevickis įdeda į šį šokį visą žydų dalios beviltiškumą ir jos pergalę.

Avremkė Avantiūristas:

Loky! Ir aš noriu turėti tavo šekelių!

Olkevickis – lokys:

Ką man parduosi?

Avremkė Avantiūristas:

Fraką! Fraką! Atrodysi kaip bankininkas!

Geras pažadas suteikia „lokiui“ dar daugiau energijos šokti pergalės šokį.

Kamera kyla aukštyn. Regime Olkės šokį turgaus žmonių knibždėlynėje iš aukštai. Rylininko Šmuelio muzikėlė, ėmusi akompanuoti šokančiam „lokiui“, pasiekia mus tarytum iš nebeįžvelgiamų tolumų.

Balsas už kadro: „Niekas nežinojo, kad gyvena prieš Katastrofą. Atlapaširdžiai žydai džiaugėsi kiekviena sėkme, labiausiai – pirmąja. Pardavėja paėmė iš Olkės Olkevickio pirmąjį šekelį! Jo žydiškus pinigus pripažino bendruomenė! Olkės džiaugsmui nebuvo ribų. Šauniojo aktoriaus Morevskio Lokio šokis spektaklyje „Ducus“ nė iš tolo neprilygo šiam džiaugsmingam Olkės šokiui turguje. Olkė šoko pirmą ir paskutinį kartą gyvenime…“

Sinagogų kiemas. Dažytojų maldykla. Palei baltą sieną pirmyn atgal vaikšto Karpelis. Ant suolo sėdi mokytojas Geršteinas, uodžia orą ir raukosi.

Ant grindų tyso virvė, kertėje – teptukai, dažų skardinės, šepečiai, popieriaus ritiniai.

Baltos sienos vidury – neaukštos, siauros durys. Durelės. Karpeliui jos nepatinka.

Karpelis:

Kur dėti duris?

Mokytojas Geršteinas (raukydamas nosį):

Mąstyk, Karpeli, mąstyk.

Karpelis:

Ar Jeruzalės Šventyklos Vakarinėj sienoj yra durys?

Geršteinas:

Nėra.

Karpelis:

Kas yra?

Geršteinas (pats stebėdamasis Sienos paprastumu):

Akmenys. Žolių kuokštai tarp akmenų.

Karpelis (greitai palei baltą sieną žingsniuodamas):

Prakeikimas!.. Kur dėti duris?

Geršteinas (vėl bjauriai suraukęs nosį):

Karpeli, pasijusti, kad esi bejėgis – ne gėda. Iš bejėgių išeina einšteinai.

Netekęs kantrybės atsistoja.

Geršteinas:

Kas čia smirda? (Patylėjęs) Štai ką aš tau patarsiu: sienos viršų turėtum padaryti lygų, nes ant jo po žlugimo užlipo jaunieji šventikai ir perdavė Šventyklos raktus angelams. Apačioje akmenis nublizgink, nes juos kartų kartos ašaromis plovė. Atstumk juos vieną nuo kito, kad liktų plyšių sudužusių širdžių maldoms ir prašymams. Aptrauk visą sieną mūsų liūdesiu… Tapyk širdimi. Nežiūrėk taip dažnai į popierių. Labanakt, Karpeli.

Karpelis, likęs vienas, taip pat ima uosti orą.

Atsisėda ant suolo. Nuspiria nuo kojos dažais aptaškytą batą. Nusitraukia kojinę.

Pauosto ir bjauriai susiraukia.

Nuspiria nuo kojos ir antrą batą, nusimauna ir antrą kojinę.

Įvynioja kojines į didelę nosinę ir įsikiša į kelnių kišenę.

Stovi priešais tas nelemtas dureles basas. Susimąstęs vaikšto palei baltą sieną.

Avremkės Avantiūristo skudurynas, dėvėtų drabužių sandėlis.

Olkevickis, jau vienmarškinis, nusimauna ir apibrizgusias, sulopytas kelnes. Stypčioja plonomis, kreivomis kojomis.

Ant skudurų krūvos sėdi Visaregė Libka ir stebi, kaip Avremkė Avantiūristas nukabina nuo pakabos juodą padėvėtą fraką.

Avremkė išskleidžia fraką prieš Olkevickį. Šis įkiša į rankovę vieną, paskui antrą ranką. Glosto frako medžiagą. Delnu spaudžia prie krūtinės atsiknojusius atvartus.

Prasideda įvilktuvės į dryžuotas kelnes. Tai jau ritualas. Avremkė iškelia juodas su baltais dryžiais kelnes ir purto.

Avremkė:

Kelk koją, Olke!

Olkevickis pakelia.

Avremkė:

Kišk drąsiai, Olke!

Olkevickis kiša.

Avremkė:

Teateinie, Olke, karalystė kaip skylė, pro kurią visi įlįsime, pasiimsime ir vėl išlįsime!

Visaregė Libka:

Olke, prieik.

Olkevickis eina prie senės.

Ji sėdi ant skudurų krūvos apsigaubusi skara, apsivilkusi šimtasiūle. Kaulėtu, sukumpusiu pirštu krusčioja, kviesdama Olkevickį prieiti dar arčiau.

visaregė Libka:

Ui, avinėli, parodyk, ar kelnės ne ankštos.

Įgudusia ranka apčiupinėja strėnas, šonus. Staiga Olkevickis sucypia ir šoka į šalį.

Visaregė Libka (Avremkei):

Nerasi kelnių, kurios jam būtų ankštos.

Avremkė kvatoja.

Avremkė (Olkevickiui):

Nešiok į sveikatą, Olke! Atrodai taip, kaip ir turi atrodyti žydiškų pinigų tėvas.

Avremkė įmeta Visaregei Libkai į skreitą šekelio banknotą, kurį Olkevickis davė jam už drabužius.

Avremkė (kikendamas):

Vakar turėjau tris šekelius, du pragėriau, šįryt kišenėj radau keturis. Geras pinigas šekelis!

Visaregė Libka banknotą akylai apžiūrinėja. Įsikiša kampą tarp lūpų ir ima želėti bedante burna.

Visaregė Libka (patvirtina):

Geras. Galima padirbti.

Avremkė:

Galima… Bet štai Zelikas iš kalėjimo išeina. Jis tą žydišką pinigą gali gerbti…

Kalėjimas. Lukiškių kalėjimo atšiaurūs mūrai, grotuoti langai.

Atsiveria geležiniai vartai. Į laisvę pro juos žengia senyvas, tačiau aukštas ir dar labai stiprus vyriškis.

Balsas už kadro: „Tai Zelikas Kalmanas Geradaris. Jis padarė miestui daug gero, tačiau už tabako kontrabandą iš Lietuvos pusantrų metų ramiai ilsėjosi kameroje.

Zelikas Geradaris pirmininkavo Brolių sąjungoje, jungiančioje oriausius Vilniaus padugnes. Be to, jis buvo vyriausias patarėjas, laimindavęs kiekvieną vagystę mieste. Jei kildavo reikalas grąžinti pavogtą nuosavybę – visi žinojo, reikia kreiptis į Zeliką. Todėl ir pravardė – Geradaris. Visas Vilnius gerbė Zeliką Kalmaną.“

Minia pasitinkančiųjų džiaugsmingai puola artyn prie Zeliko.

Minioje jis atrodo didelis lyg begemotas.

Žurnalistas Siomkė Kaganas ropščiasi ant didelės šiukšlių krūvos, apžėlusios kiečiais. Pasistato stovą ir fotografuoja Zeliko išėjimo į laisvę akimirkas.

Jaunas, aukštas ir stiprus vyras tvirtai apkabina Zeliką.

Zelikas:

Sūnau, kieno rankose dabar miestas?

Sūnus dar tvirčiau apkabina tėvą ir tyli.

Zelikas:

Taip ir maniau, Efraimai. Tu dar per silpnas valdyti miestą.

Efraimas Kalmanas paleidžia tėvą iš glėbio.

Efraimas:

Prisiekiu, tėve, aš būčiau išlaikęs miestą savo rankose, tačiau Orka Šimtinė nesilaikė verslo taisyklių.

Zelikas nusijuokia, ploja sūnui per petį.

Zelikas:

Atmink, sūnau. Mūsų verslą valdo tas, kuris taisykles rašo.

Efraimas:

Pirmiausia Orka Šimtinė ėmė kontroliuoti skerdienos kelius.

Zelikas:

O! Tai gerai. Skerdienos kelias – pelningas. Tačiau ir pavojingas. Orka Šimtinė pavojų ilgai nepakelia.

Efraimas (suklusęs):

Ką manai daryti, tėve?

Zelikas:

Ar Galperinas dar gyvas?

Efraimas:

O! Neįsivaizduoju jo negyvo!

Zelikas:

Pasakyk Galperinui, kad Zelikui reikės finkų.

Zeliką glėbesčiuoja jo draugai – Hirškė Kanarėlė, Elinka Išstypėlis, Zimka Sparnelis.

Hirškė:

Zelikai, iš Amerikos grįžo Chona…

Zelikas:

Koks Chona?

Elinka Išstypėlis:

Kacmanas.

Zelikas:

Kacmanas! Sėdėjo Sing Singe už traukinio apiplėšimą. Argi jau atsėdėjo?

Hirškė:

Reb Zelikai, Chona nori su tavim susitikti. Turi amerikietiškų verslo projektų.

Zelikas:

Na, aš pas traukinių plėšiką neisiu. Jei netikėtai susitiksim – pasikalbėsiu.

Zimka Sparnelis (juokiasi):

Netikėtai! Viskas įvyksta tik netikėtai!

Draugai traukia per minią tolyn nuo kalėjimo vartų.

Ligoninė. Daktaro Zarcino priimamasis. Atsisveikinti užeina Isersonas.

Zarcinas negali patikėti savo akimis. Isersonas atėjo plikai galvą nusiskutęs ir be barzdos!

Zarcinas:

Isersonai, kaip tu atrodai? Kur barzda? Kur plaukai? Tavo galva maža kaip žirnis!

Isersonas:

Man vis tiek pat.

Zarcinas:

Tu buvai solidus! O štai tokių veidų pilna visur, kur pasisuksi…

Isersonas:

Man vis tiek pat.

Zarcinas (susidomėjęs):

Gal žmona privertė tave nusiskusti?

Isersonas:

Aš pats turiu gerą skustuvą. Stoviu plikas prieš jus, kad pažintumėt, kas esu.

Zarcinas:

Isersonai, tu esi Isersonas, mes tave pažįstam.

Isersonas:

Isersonas yra pranašas, pranašo jūs dar nepažįstat.

Zarcinas (atsidusdamas):

Ką padarysi, geriau žydas be barzdos, negu barzda be žydo…

Isersonas pakreipia į šoną mažą galvytę, žiūri į Zarciną gailiomis akimis.

Isersonas:

Daktare, prašau, išvažiuokite iš Vilniaus. Šitas miestas žlugs. Visi žus.

Zarcinas (išsišiepdamas ir pakeldamas prie galvos delnus):

Stop! Stop!

Isersonas:

Nelaimės sustabdyt nebegalima, daktare.

Zarcinas:

Tai kas atsitiks? Kas čia dėsis?

Isersonas valandėlę tyli. Apsiaustas apibrizgęs, kaliošai kiauri. Stovi suvargęs žmogus… sukrypęs… akyse – nuoskauda.

Isersonas:

Ką galėsiu pasakyti, pasakysiu visiems.

Zarcinas (murma):

Visiems… Visiems…

Iš baltos spintos išima porą blizgančių kaliošų, įbruka į rankas Isersonui.

Zarcinas:

Imk. Nešiok… Ir neužmiršk manęs…

Jiedu apsikabina ir stovi suglaudę galvas.

Galperino geležies dirbinių parduotuvė. Laikas prieš uždarymą. Efraimas Kalmanas, Zeliko sūnus, tyrinėja pjūklus, bando jais pagroti, laukdamas, kol išeis paskutinis pirkėjas. Pagaliau išeina.

Efraimas įbeda akis į Galperiną. Žiūri. Tyli.

Galperinas purto galvą, skėsčioja rankomis.

Efraimas (atsukęs ausį):

Ką sakai?

Galperinas:

Efraimai!.. Duoklę už apsaugą dabar moku Orkai Šimtinei.

Efraimas:

Man reikia finkos.

Galperinas tūpteli, kyšteli ranką į tamsą prie kojų. Padeda ant prekystalio suomišką peilį, puikų, aštriu galu.

Galperinas (liūdnai):

Efraimai, Efraimai!..

Efraimas:

Man reikia daug finkų.

Galperinas (išplėtęs akis):

Efraimai!..

Tačiau padeda ant prekystalio dar du peilius. Žiūri Efraimui į akis. Efraimas tyli. Galperinas pažeria ant prekystalio dar kelis peilius. Efraimas tyli.

Galperinas:

Efraimai, bene tavo tėvas vėl ima miestą į savo rankas?

Efraimas:

Ima.

Galperinas tupiasi, šnarpščia, brazda. Ištraukia iš tamsos ir padeda ant prekystalio didelę dėžę, pilną suomiškų peilių.

Galperinas:

Efraimai, pasakyk, ką atsakyti policijai, jeigu teirausis, kas peilius pirko?

Efraimas (imdamas į glėbį dėžę):

Bom!

Galperinas (primerkęs akis):

Bom!

Efraimas (nešdamasis dėžę pro duris):

Kad ir kas ko klaustų, sakyk: bom. Ir nieko daugiau.

Galperinas, likęs vienas, ilgai mąsto, dėbsodamas priešais save.

Nuslenka ir užrakina duris.

Ištaria:

Bom.

Nuleidžia žaliuzes.

Ištaria:

Bom.

Teatro pastatas. Spalvinga iškaba: „Jung-teater“. Rėksminga aktorės Reginos Cunzer afiša.

Balsas už kadro: „Regina Cunzer buvo gastroliuojanti aktorė. Kadangi suvaidino kelis spektaklius Paryžiuje, Vilniaus žydai ją laikė žvaigžde. Teatro direktorius Moišė Karpinovičius pakabino jos afišas devyni mėnesiai prieš gastroles. Jei kas norėdavo pareklamuoti savo prekę, kalbėdavo atsistojęs prie afišos. Zelikas Kalmanas Geradaris, išėjęs iš kalėjimo, savo veiklą pradėjo taip pat prie Reginos Cunzer afišos.“

Zelikas Geradaris stovi ant laiptų ir būriui žydų aiškina apie verslą ir pinigus.

Zelikas:

Už ką aš sėdėjau kalėjime? Už tai, kad tabaką Lietuvoje pirkdavau už lietuviškus pinigus, o Vilniuje pardavinėdavau už lenkiškus pinigus.

Žemėliau ant laiptų stovi Olkevickis, apsivilkęs fraku ir dryžuotomis kelnėmis. Keičia savo valiutą – šekelius – į legaliuosius zlotus.

Zelikas:

Žydai, jeigu tabaką Vilniuje būčiau pardavinėjęs už žydiškus pinigus, į kalėjimą nebūčiau sėdęs. Tačiau tada šekelių Vilniuje dar nebuvo, Olkė dar nebuvo jų sukūręs!

Išsikeičia zlotus į šekelius kepėjas Prabė.

Zelikas:

Krapštykit zlotus iš piniginių lauk, kimškit į pinigines šekelius!

Olkevickis (azartiškai):

Keičiu mažesniu kursu! Zlotas – aštuoni šekeliai! Pelnas – žydams ka- liniams šelpti!

Pro dešrininką Talaikinskį ir vaistininką Frumkiną prasispraudžia prie Olkevickio daili, efektingai apsirengusi pana.

Talaikinskis (panai):

Leika Juodoji, kodėl lendi už akių?

Leika Juodoji:

Nesistumdyk!

Olkevickis:

Keičiu mažesniu kursu! Pelnas – žydams kaliniams šelpti!

Leika Juodoji (Olkevickiui, vylingai):

Olke, eikš su manim, daug šekelių paimsiu!.. Tau patiks mainai!..

Olkevickis (Leikai Juodajai):

Eik šalin! Tu kompromituoji žydišką pinigą!

Leika (pasitraukdama):

Fit. Fit!

Ir eidama krypčioja klubais.

Frumkinas:

Kokia moteris!.. Moteris kaip lindynė!.. už šekelius aš su ja eičiau…

Olkevickis keičia į šekelius Frumkino zlotus, tačiau iš padilbų vis dėbčioja, kaip tolsta per aikštę Leikos Juodosios kojos ir siūbuoja klubai.

Siomkė Kaganas (pasivijęs Leiką):

Ei, mažyte! Turiu naują planą. Steigiu meilės mokyklą.

Leika Juodoji:

Prostitučių profsąjungą jau įsteigei. Ačiū.

Siomkė Kaganas:

Dovanok, profsąjungos neįsteigiau. Tačiau meilės mokyklą tikrai įsteigsiu. Jaunuolius reikia mokyti, kaip elgtis su moterimis. Tai rimtas reikalas.

Leika Juodoji:

Kokio rimtumo čia reikia? Svarbiausia, kad meilužis neliptų į lovą su puskojinėm.

Siomkė Kaganas:

Ne nuo puskojinių meilė prasideda! Meilė prasideda nuo meilių žodelių: „Mano gražute, mano stirnute…“

Leika Juodoji sustoja. Pasikelia sijoną, atsisega ir nusimauna tamsią kojinę, ima ją sukti virš galvos kaip vėliavą:

Meilužis privalo nusimauti puskojines! Tai ne mano biznis mokyti apsiseilėjusius bankininkų vaikus romantikos. Mūsų versle svarbu užsirioglinti ir nusirioglinti. Nėra laiko romantikai.

Kaganas:

Gerai, gerai. Aš mokykloj dėstysiu teoriją, tu – praktiką.

Leika Juodoji:

Žiūrėk, perplėšei kojinę! Iš tavęs – trys zlotai.

Kaganas:

Betgi tu pati!

Leika Juodoji:

Suplėšei kojinę – trys zlotai. Tokia praktika. Na, krapštyk piniginę!..

Žuvų turgus. Žmonių prie geldų retėja, žuvų pardavėjos nusirišinėja prijuostes.

Chana Merka pastebi Rubinšteiną, spoksantį į ją. Chana išsišiepia. Žibindama Rubinšteinui į akis savo auksiniu priekiniu dantimi:

O, ponulis prakeiksmų atvyko! Sulaužykime vartelius ir spirginkime blusų skilvelius. Toks svečias nebuvėlis.

Rubinšteiną užlieja šiluma:

Sakykite ką nors, o aš užrašysiu jūsų žodžius.

Rašykite, kad norite. Argi maža Vilniuje bepročių. Aš tik norėčiau žinoti, ar tai jūsų darbas, ar tai darote iš dyko buvimo?

Dar kelios žuvų pardavėjos prisigretina prie Chanos Merkos ir ištempia ausis. Cirla Luošė nori kažką pajuokiamo pasakyti, bet Chana Merka neleidžia ir sušunka moterims:

Jei norite kloti žmogui prekę, tai gerai, o jei ne, nešdinkitės ir…

Ji nori dar šį tą pridurti, bet susigėsta prieš Rubinšteiną.

Rubinšteinas ima aiškinti Chanai Merkai taurius tautosakos tikslus. Jis kalba, o žuvų pardavėja pritariamai linkčioja.

Balsas už kadro: „Metų metus Rubinšteinas buvo įnikęs rinkti tautos išmintį. Jis buvo tiesiog kupinas priežodžių, prakeikimų, pasakėčių. Užkietėjęs viengungis buvo tikras, kad yra apsaugotas nuo moteriškų pagundų. Tačiau susitiko Chaną Merką ir mokslo vyras atsidūrė pavojuj.“

Chana Merka įkvepia oro ir išpyškina:

Jeigu jau esi šuo, nebūk kiaulė… kad tave neštų ir giedotų… ant tavo žarnų skalbinius tekabina…

Rubinšteinas (tūpteldamas, plėsdamas akis):

Chana, jūs lobis! Gražiausių žodžių indas. Iš jūsų kyla nešvaraus miesto skaisti kultūra! Ant jūsų laikosi visa ši sukta ir širdinga civilizacija…

Chana Merka įsispokso į Rubinšteiną susirūpinusi.

Chana:

Kas yra? Kodėl jūs žiūrite į mane taip, lyg už mano nugaros stovėtų kita moteris? (Numoja ranka) Aaa… Kai nevykėlis pjauna vištą, višta purpteli sau…

Vaizdingas posakis Rubinšteinui toks gražus, kad jis tučtuojau jį užsirašo.

Bertos Angos lindynė. Vakaras. Mėsinių gatvė menkai apšviesta. Gatvėje žmonių reta.

Olkevickis – frakuotas, dryžuotomis kelnėmis – neryžtingai, šaudydamas akimis į šalis, praeina pro lindynės vitriną. Joje šmėkso gosliai sukeistos korsetuotos moters kojos.

Olkevickis grįžta. Apsidairęs, ar niekas nemato, įsmunka pro duris į vidų.

Viduje – vos įžvelgiama prieblanda. Ant suolo prie apsilaupiusios sienos sėdi gaisrininkas Mendelis, valkatėlė Senderis Mikčius, vežikas Heršelis, neūžauga, kojos tabaluoja, nesiekdamos grindų.

Lindynės šeimininkė Berta Anga laiko rankoje ilgą kandiklį. Cigaretė baigia rūkti, ir šeimininkė užgesina ją peleninėje.

Paskambina varpeliu. Varpelio skambėjimas – tai ženklas, kad klientams laikas keistis.

Zacharkė Beausis, amatininkas iš Vokiečių gatvės, išdyrina iš Tamaros Ilgšės kambario, kišdamasis į kelnes marškinius.

Prie durų trumpomis kojomis šleivoja vežikas Heršelis. Berta Anga į jį piktai žiūri. Į kandiklį įdeda naują cigaretę, patraukia dūmą, kandiklį atremia į peleninę.

Tamaros Ilgšės kambarys. Sujaukta lova. Heršelio meilės įnykis. Už durų šeimininkė skambina varpeliu. Heršelis pašoka lovoje.

Heršelis:

Tai neteisinga! Berta tyčia užgesino cigaretę! Ji manęs nekenčia!

Tamara Ilgšė:

Dar nenori išeiti? Aš tavęs neišvarau. Pagulėk, kol išgersiu arbatos. Šiandien dar neturėjau laiko išgerti arbatos.

Heršelis laimingas iššoka iš lovos, sukrypusioje spintoje tarp Tamaros suknelių ir apatinių susiranda vyrišką chalatą. Juo apsivilkęs, atsigula šalia Tamaros kaip vyras šalia žmonos. Švelniai glosto Tamaros plaukus.

Tamara mėgaujasi arbata. Iš knygos skaito:

Kartą žydas leidosi į pasaulį. Plaukė laivu per jūrą. Kilo audra, laivas ėmė skęsti. Ir keleiviai pagavo raudoti, laužyti iš skausmo rankas. Žydas priėjo prie labiausiai kenčiančio keleivio ir paklausė: „Pasakykite, kodėl jūs tai graudžiai raudate?“ Keleivis išpūtė akis: „Argi nematote? Laivas skęsta?!“ – „Na ir kas? – nusistebėjo žydas. – Laivas juk ne jūsų.“

Heršelis kikena.

Už durų pasigirsta antras – jau atgrasus – varpelio skambėjimas. Ir tuoj – beldimas kumščiais į duris.

Girdėti Bertos Angos žodžiai:

Heršeli, eik lauk! Tu gadini biznį!

Klientų koridorėlis. Duris atidaro Tamara Ilgšė. Vienoje rankoje laiko arbatos puodelį, kita atsiremia į staktą.

Tamara Ilgšė:

Berta, aš geriu arbatą. Aš turiu teisę išgerti arbatos?

Berta Anga (rodydama į kandiklį, atremtą į peleninę):

Cigaretė sudegė. Heršelio laikas baigėsi.

Olkevickis (išdidžiai):

Na ką gi, jei jau Tamara geria arbatą, aš einu į Pylimo gatvę pas Esterą Akiniuotąją.

Berta Anga pasiunta:

Tamara, to man per daug! Klientai išeina! Eik ir tu arbatos gerti kur nors kitur!

Supyksta ir Tamara:

Ir eisiu. Mano lovoje galioja mano taisyklės.

Berta:

Tavo lova patvoryje!

Tamara užtrenkia duris.

Berta (šaukia):

Man tavęs nebereikia! Girdi, man tavęs nebereikia!

Pirmas iš kambario išsprunka trumpakojis Heršelis, labai išsigandęs. Įkandin išeina ori Tamara Ilgšė. Apsivilkusi palteliu, nešina krepšiu.

Sprunka laukan Senderis Mikčius ir gaisrininkas Mendelis.

Berta (Olkevickiui):

Viešpatie, kiek ji nuostolių man pridarė!.. (Pašnabždomis) Gal užeisi pas Brunią? Jai tik šešiolika!..

Olkevickis (oriai):

Ačiū, – nusilenkia. – Ačiū. Susilaikymas – dorybė.

Gatvė. Bedarbę Tamarą Ilgšę, nuliūdusią ir sugniužusią, pasiveja Olkė Olkevickis.

Tamara (piktai, per petį):

Eik šalin. Gatvėje neaptarnauju.

Olkevickis (paduoda pluoštelį banknotų):

Čia tau…

Tamara (sustojusi):

Kas tai?

Olkevickis:

Pinigai. Šekeliai.

Priduria:

Žydiški. Būk patriotė, imk žydišką pinigą.

Tamara:

Žydišką? Už ką?

Olkevickis:

Aš kaltas.

Tamara:

Kodėl – tu?

Olkevickis:

Jei nebūčiau pasipūtęs ir pareiškęs, kad einu pas Esterą, Berta nebūtų tavęs išvariusi. Dovanok man, – pasuka skersai gatvę, medžių šešėlyje sustoja.

Olkevickis (iš šešėlio):

Ar girdėjai? Zelikas Geradaris iš kalėjimo išėjo. Gal jis užtartų tave ir duotų pylos tai Bertai Angai?

Tamara:

Negerbiu aš to Zeliko. Manai, kad jo gauja gera? (Nusijuokia) Zeliko pagalbą velniai gaudo.

Velfkės Usiano restoranas. Tai didelis restoranas, kelių „pakopų“, viename gale burblena „kilnuomenė“, kitame gale dūzgia „įvairuomenė“. Šiame gale sėdi ir Zelikas su savo draugais.

Teatro direktorius Moišė Karpinovičius kerta pigiausią patiekalą – blužnį su koše – ir įkvėptai dalijasi idėjomis.

Moišė:

Reb Zelikai, sugalvojau teatro kieme užveisti sodą. Sodas – gražus, sodas – naudingas, ar ne? Prinoksta vaisiai, ir į teatrą suplūsta minios žiūrovų!

Zelikas:

Džiaugiuosi tavimi, reb Moiše. Tu jau supratai, kad medį reikia pasodinti, o ne išpjauti iš faneros ir pastatyti scenoje.

Abraomas Morevskis, aktorius ėdrūnas, persivalgė, sunkiai kvėpuoja.

Morevskis (gailiai):

Velfke, aš alkanas! Oi, bėda, Moiše, nežiūrėk taip liūdnai į mane. Teatrui pinigų neturiu. Netrukus pradėsiu valgyti ketvirtą aukštą. Mano namas rytoj bus nebe mano… bankas smaugia už skolas…

Prie Zeliko prieina restorano šeimininkas Velfkė Usianas. Sako:

Reb Zelikai, antai prie lango sėdi amerikonas. Jo pavardė Chona Kacmanas. Vakar Moišės teatre pavogė jo piniginę su šimtu dolerių.

Moišė (išpūtęs akis):

Zelikai, teatre vagia! Gelbėk teatro garbę, Zelikai!

Zelikas Kalmanas Geradaris apsidairo, atsistoja ir eina tarp stalelių prie Saškos Epileptiko.

Zelikas:

Saška, atiduok piniginę.

Saška Epileptikas:

Chm, piniginę. Kurią?

Zelikas:

Tą, kurioje yra šimtas dolerių.

Saška Epileptikas (pasipiktinęs):

Kokie neteisingi žmonės! Piniginėj buvo tik dvidešimt dolerių!

Zelikas paima iš Saškos Epileptiko piniginę ir eina į restorano „kilnuomenės“ galą.

Ant stalo priešais Choną Kacmaną padeda piniginę.

Chona (nustebęs):

Vei! Miracle*!

* Stebuklas – angl.

Zelikas:

Piniginėj buvo dvidešimt dolerių. Kodėl miestui paskelbei, kad šimtas?

Chona:

Amerikoj pinigus skaičiuoja apytikriai, mister.

Zelikas (Chonai į ausį):

Čia ne Amerika, čia Vilnius. Čia pinigus skaičiuoja tiksliai.

Chona (taip pat pašnabždomis):

Amerikoj gerai eina vienas įdomus biznis. Gal pasikalbėtume?

Zelikas krypteli galva į durų pusę.

Abu žingsniuoja link durų.

Zelikas (Hirškei Kanarėlei, Elinkai Išstypėliui, Zimkai Sparneliui):

Mes einame pasikalbėti.

Hirškė, Elinka, Zimka susižvalgo, taip pat ruošiasi kilti ir eiti.

Velfkės Usiano restoranas. Durininko kambarėlio durys pirmame aukšte. Durininkas, priglaudęs prie durų ausį, klausosi.

Kambarėlyje vyksta slaptas pokalbis svarbaus verslo klausimais.

Chona Kacmanas:

Amerikoj klesti išpirka. Amerikos ekonomika kyla kaip ant mielių. Miracle! Jeigu išpirka suklestėtų Vilniuje, Vilnius taptų Los Andželu!..

Zelikas:

Apie ką kalbi? Kas ką išperka?

Chona:

Tėvai – vaikus.

Zelikas:

Vaikus?

Chona:

Vaikus.

Zelikas:

Mažus vaikus?

Chona:

Yes! Little, little! Tarkim, mes pavagiam bankininko Bunimovičiaus Mišką. Bunimovičius jį išperka!

Zelikas:

Ir kiek sumoka? Šimtą, du šimtus?

Chona (nesitverdamas kailyje):

Million, million!

Zelikas (atsistojęs priešais Kacmaną):

Aš, Kalmanas, tau, Kacmanui, štai ką sakau: grįžk atgal į Ameriką.

Chona (nustebęs):

Kodėl? Čia neužimta rinka, nėra konkurentų…

Zelikas:

Vilniui tavo verslas netinka.

Chona:

Vei! Kaip aš grįšiu į Ameriką? Aš pabėgau iš Sing Singo!

Zelikas atlapoja langą. Gatvėje derybų pabaigos lūkuriuoja Zeliko draugai – Hirškė Kanarėlė, Elinka Išstypėlis, Zimka Sparnelis, Motka Karaliukas.

Zelikas (šaukia jiems, tačiau taip, lyg visai gatvei):

Ei! Ar žinote, kodėl kyla Amerikos ekonomika? Vagys vagia vaikus, tėvai juos išperka! (Patylėjęs) Klausiu: ar tinka toks verslas Vilniui?

Draugai žvilgčioja vienas kitam į akis. Vogti ir pardavinėti vaikus? Kieno vaikus? Kodėl vaikus? Tvirti kvadratai gūžčioja pečiais. Netiki tuo, ką išgirdo.

Hirškė Kanarėlė:

Netinka, reb Zelikai.

Elinka Išstypėlis (ima spiegti):

Nekalbėkim apie tai! Nenoriu apie tai kalbėti!

Motka Karaliukas (Elinkai):

Nemyžk į kelnes, Elinka. Praeis šimtas metų, ir čia vaikus vogs.

Zelikas (pamatęs būryje Efraimą):

Sūnau, ar Galperinas – bom?

Efraimas:

Bom, tėve.

Zelikas:

Jei bom, tai bom. Pakasysim Orkai Šimtinei padus. (Karaliukui) Motka, tu gerai su peiliais šoki. Pamokyk ir vaikus šokt.

Mėsinių gatvė. Isersonas stovi atsirėmęs į gatvės žibintą ir aiškina miestui savo regėjimus:

Vilniaus žydai! Jūsų vardu šaukiuosi dangaus! O visagali, negriauk Vilniaus, o išsaugok Vilniaus Gaono rabi Elijahu maldos namus – Didžiąją sinagogą! Jeigu jūs darysite tai, ką aš jums liepsiu, išsigelbėsite. Tik pažiūrėkite, kaip Vilnius mane gerbia! Štai matau minioje orius žmones – reb Zeliką Geradarį ir reb Orką Šimtinę. Ar jūs jau sutarėte, kas turi vogti, o kas sėdėti naktį namuose ir nelaužyti spynų? O štai ten, kampe, matau Aroną Chanovičių ir gatavų drabužių parduotuves.

Ir kaipgi neateis į mano paskutinę prakalbą Miška Gražuolis, Saška Epileptikas, Hirškė Kanarėlė? Net Akiniuotoji Estera, kuri laiko bordelį su dviem mergom Pylimo gatvėje, ir ta atėjo manęs pasiklausyti!

Vilniaus žydai! Kai jūs miegate su savo žmonom, manote, kad jau sučiupote Dievą už barzdos! Ne! Šventasis nuosprendis jau pasirašytas. Mūsų galvoms gresia skerdynės! Daugiau jūsų nebarsiu ir nepeiksiu. Aš jus perspėjau! Aš…

Isersonas pravirksta, nes niekas jo neklauso. Pamišėlis stovi vienišas tuščioje gatvėje…

Sinagoga. Rabino Mejerio Karelicos celė. Patalpoje nėra langų. Spingso žibintas. Rabinas mezga, daktaras Zarcinas sėdi prie stalo. Jis sutrikęs.

Daktaras Zarcinas:

Reb Mejeri, Isersonas nėra ligonis. Tik neurotikas.

Rabinas (pasibaisi):

Tik!..

Zarcinas:

Ta Golda Iserson visą laiką verkia. Tegul nustoja verkti, ir vyras pasveiks, ir nebereikės jokių skyrybų.

Rabinas (ramiai):

Reikės. Isersonas per toli nužengė. Vilnius žlugs – ką tai reiškia? Argi tai mažmožis? Šiaurės Jeruzalė, Gaono miestas – žlugs! Reikia būti labai pavojingam, kad tokius žodžius ištartum.

Daktaras Zarcinas sėdi niūrus, tyli, tankiai alsuoja. Žiūri į rabiną kaip į smauglį.

Bilstelėjimas.

Rabinas pameta mezginį, kuičiasi tamsioje kertėje, parsineša iš jos žiurkę, laikydamas už uodegos.

Rabinas:

Daktare Zarcinai, ar matai? Žiurkės mūsų mieste sveikos. Mūsų bendruomenė – serganti. Pamišėliai ją graužia kaip plaučių džiova.

Zarcinas:

Reb Mejeri, neilgai reiktų ieškoti pavyzdžio, kai protingas žmogus, sąžiningai laikęsis šabo, pasimirė nuo plaučių džiovos.

Rabinas (plėsdamas akis):

Daktare, užmiršk tą savo logiką! Pamišėlių mieste daugėja. Jie jau pajuto savo jėgą! Jie stoja prieš protinguosius! Steigia meilės mokyklą, meilės miestą, meilės valstybę! To negalima leisti. Beprotybei reikia pastoti kelią. Bepročius reikia atskirti, išskaidyti, uždaryti!.. Imti už uodegų kaip žiurkes…

Rabinas praveria duris į tamsų koridorių.

Rabinas:

Kis, kis, Murke, kis, kis!

Daktaras Zarcinas dėbso iš padilbų į rabiną. Šis – dramblotas, šleivas, nenusakomų kontūrų…

Zarcinas:

Reb Mejeri, ką padarysi, tau akivaizdžiai trūksta švelnumo…

Koridoriaus tamsoje suspindi geltonos katės akys.

Katė žiūri, laukia savo žiurkės.

Gatvė prie Cocho namo, kuriame Olkevickis nuomoja palėpę.

Vartai, geležinės pynutės. Olkevickis dyrina į kiemą. Kelią jam pastoja kiemsargis Vincentis.

Vincentis:

Olke, kodėl nebematai šeimininko?

Olkevickis atsigręžia. Kitoje gatvės pusėje stovi pakinkytas ponis ir karieta. Karietoje sėdi ponas Cochas.

Olkevickis (Vincenčiui):

Ką daryti? Sesuo iš Johanesburgo šį mėnesį dolerių neatsiuntė.

Vincentis:

Olke, tu nesumokėjai nuomos jau už tris mėnesius. Eik ir aiškinkis.

Olkevickis eina prie karietos. Nepriėjęs kelių žingsnių, išverčia tuščias dryžuotų kelnių kišenes ir stovi, iš padilbų žiūrėdamas į poną Cochą.

Cochas:

Pone Olkevicki, o žydiškais šekeliais ar gali sumokėti?

Olkevickis negali patikėti savo ausimis. Nė vienas didelis ponas šekelių iš jo dar neėmė.

Olkevickis vikriai iš užančio ištraukia pluoštą šekelių ir kiša ponui Cochui.

Vincentis (Cochui, įsiteikdamas):

Mano pone, ką darote? Neimkite netikrų pinigų!

Cochas (Vincenčiui):

O kuo tau tikresni zlotai? Ar lenkai Vilnių valdo teisėtai? (Džiugiai tampydamas vadžias) Ne viskas auksas, kas auksu žiba, Vincenti.

Ir karieta pajuda. Cochas (sukdamas virš ponio botagą):

Vio! Vio!

Ponis bėga vis greičiau. Vis garsiau darda karietos ratai.

Ir Cochui atrodo, kad, gavęs žydiškų pinigų, pavirto paukščiu ir skrenda virš tikrų tikriausios Jeruzalės.

Biblioteka. Lietus barbena į langus. Tamarai Ilgšei liūdna. Ir eiti nėra kur. Ir ji skaito, skaito…

Bibliotekininkas, storulis Chaikelis Lunskis, pritykina prie jos minkštais lyg katino žingsniais.

Padeda priešais Tamarą Ilgšę „Damą su kamelijomis“. Šypsosi.

Tamara (nustebusi):

Galiu išsinešti?

Chaikelis Lunskis:

O taip, o taip! Jums reikia gražios knygos!..

Tamara (dar labiau nustebusi):

Su kamelijomis?

Chaikelis Lunskis (šypsodamasis):

Su kamelijomis, su alyvomis, su jazminais…

Nudžiugusi Tamara pašoka ant kojų ir apkabina gerąjį bibliotekininką.

Šeindelės arbatinė. Isersonas, pavargęs ir nusiminęs, kad minia jo nesuprato, įeina į triukšmingą patalpą. Rankoj laiko popieriukų pluoštą.

Triumfuoja Olkevickis. Šeindelė ima jo šekelius! Olkevickis tekšt ant prekystalio šekelį – Šeindelė jau ir neša įsilinksminusiems vyrams arbatos arba rauginto pieno. Tekšt du šekelius – jau ir pila iš butelio vyno arba degtinės.

Šmerelis Šarafanas, miesto poetas ir dainius, linksmai traukia:

Valdovai du pasaulį valdo ir prižiūri:

Saulė – dangų, šekelis – sausumą ir jūrą…

Vyrai geria, kvatoja, glėbesčiuojasi. Kirkia, cypauja mergos, keliaudamos nuo kelių ant kelių.

Isersonas įsidrąsina ir prieina prie Šarafano.

Isersonas:

Reb Šmereli, gal reikia pagalbos?

Šarafanas (suklusęs):

Kokios pagalbos?

Isersonas (iš pluošto popieriukų paėmęs vieną lapelį):

Štai viza. Su ja galite išvykti iš Vilniaus kur norite. Į Šveicariją, į Austriją, Ameriką…

Šarafanas (pradėjęs suprasti, apie ką šnekama):

A, viza!.. Viza… Viza… (Sužiūra Isersonui tiesiai į akis) O kas ją pasirašė?

Isersonas (visiškai pasitikėdamas savimi):

Aš, konsulas Isersonas.

Šarafanas (kvatodamas):

Konsulas Isersonas! Kaip malonu susitikti! Cha cha cha! O kodėl nedryžuotos tavo kelnės?

Isersonas (ramiai):

Reb Šmereli, tu teisingas ir visų gerbiamas žmogus. Jeigu vizą paimtum tu, paimtų ir kiti. Išgelbėtum daug žmonių.

Šarafanas tekšteli ant stalo šekelį, rodo į jį pirštu.

Šarafanas (Isersonui):

Štai – šekelius pasirašo prezidentas Olkė Olkevickis. Jo kelnės dryžuotos. Matai? Jo kelnės dryžuotos.

Šarafanas pasilenkia Isersonui prie ausies.

Šarafanas (šnabžda):

Isersonai, nusipirk dryžuotas kelnes. Kol neturėsi dryžuotų kelnių, niekas konsulu tavęs nepripažins. Niekam nereikės tavo vizų.

Isersonas supyksta, tačiau pačiaupo lūpas, susitvardo. Žvelgia Šmereliui į akis.

Isersonas (tyliu balsu):

Reb Šmereli, aš nesu vertas patyčių. Aš tik noriu jus išgelbėti.

Staiga nusuka akis. Ketina eiti prie prekystalio, tačiau sustoja kaip įbestas – į jį atsainiai žvelgia žmonos Goldelės akys. Šalia Goldelės sėdi Avremkė Avantiūristas, jis palengva stojasi.

Avremkė (guviai):

Ei, Isersonai, girdėjau, kad ir tau reikia dryžuotų kelnių. Ar tikrai reikia?

Isersonas negirdi, ką Avremkė Avantiūristas kalba. Isersonas spokso į Goldelę. Jos veidas įraudęs. Juodas sijonas trumpas, susiraukšlėjęs ant šlaunų kaip armonika. Pečiai pliki, siauros petnešėlės laiko dideles krūtis, kad neištrūktų iš palaidinukės. Madona.

Isersonas:

Golda, eikim namo.

Golda (pakreipusi galvą):

Kur kur?

Šeindelė (priėjusi prie Isersono):

Ai, ai, tu dar nežinai, Golda su tavim išsiskyrė. (Drąsinamai nusijuokia) Eik pas Tamarą Ilgšę, padėsi galvą ant jos pagalvės.

Avremkė:

Isersonai, ei, Isersonai! Ateik pas mane rytoj, duosiu tau dryžuotas kelnes!

Šeindelė (šnabžda):

Mielasis, brangusis, nepyk ant jų… Tavo kelias tolimas, ir jie nenori taip toli su tavim eiti…

Šeindelė stybteli ir pabučiuoja jį į apšepusį skruostą.

Isersonas apsisuka eiti.

Šmerelis Šarafanas (dainuoja):

Jupiterį ir Marsą, daug kitų dievybių

Valdovais laiko žmonės, aukština galybę,

Tačiau nėra didesnio ir svarbesnio pono

Kaip šekeliai mašnoj, skambantys prie šono!..

Traukia jau beveik visi:

Kaip šekeliai mašnoj, skambantys prie šono!..

Skambant nedarniai, kleigojančiai dainai Isersonas neskubėdamas išeina iš arbatinės.

Isersonų namai. Naktis. Priebutis. Atidaromų durų girgždėjimas.

Į namų tamsą krinta žibintuvėlio spindulys. Šliaužioja daiktais. Džiūti apverstas auseklis. Ant suolelio padėtas gorčius miltų. Lova. Marškonis gobtuvas nuo musių. Stalas, arbatinukas. Įskilęs lango stiklas…

Isersonas užsikniaubia ant stalo, prisitraukia savo spindintį arbatinuką, žiūri į jį, ima kuždėti į jo snapelį…

Isersonas:

Tau pavojaus nėr… Kad ir kas atsitiktų, tu išliksi… Atmink: visi norėjo gyventi… turėti namus… šeimas… ir po mažą paslaptį… širdy…

Isersonas atsistoja, pasiima arbatinuką ir išeina iš savo namų.

Per daržą pro vartelius slenka lėtai švytuodamas žibintuvėlio spindulys…

Vytautas Martinkus. Dvynių paradoksas Dirgėlos „Karalystėje“

2022 m. Nr. 2 / Kai ant akmens kapinėse jau būna iškalta mirties valanda, gyvieji paprastai dar lenkia pirštus – tebeskaičiuoja į Amžinybę išėjusiojo gimtadienius. Čia ne vien paprotys ar trinkančios atminties reikalas.

Jūratė Sprindytė. Tvirtas Petro Dirgėlos buvimas

2016 m. Nr. 5–6 / Apie Karalystę. Petrą Dirgėlą kalbina Vilius Bartninkas. – Vilnius: Naujasis židinys-Aidai. – 2016 m. – 146 p.

Vytautas Martinkus. In memoriam. Atsikuriančios Lietuvos metraštininkas (Petras Dirgėla)

2015 m. Nr. 5–6 / Petras Dirgėla 1947.II.21–2015.III.29 / Gal nesunku rašyti metraštį? Juk tereikia pastebėti, kas vyksta, ir kuo pilniau apsakyti. Dar reikėtų tai, ką užrašinėji, susieti su tuo, kas jau yra, buvo ar bus. Matyti istorinį pilnį. Viskas gana paprasta.

Jūratė Sprindytė. Tekstų alibi

2005 m. Nr. 2 / Petras Dirgėla. Alibi knygos. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. – 387 p.

Petras Dirgėla. Marija Lupu, mergaitė našlė

2004 m. Nr. 12 / Romanas / Įjojęs į miestą, kunigaikštis Boguslavas apsistojo dideliame mediniame name, kurį nuomojo kunigaikštienė Marija Lupu. Po pietų giminaičiai svetainėje liko vieni.

Jūratė Sprindytė. Lošti iš romano

2004 m. Nr. 8–9 / Nebėra abejonių, kad romanas pasidarė rinkos dievaitis. Visi puolė rašyti romanus arba tuos savo tekstus, kuriuos anksčiau vadino įvairiais prozos ir kri­tikos žanrais, dabar vadina romanais. Rašytojas be romano – ne rašytojas.

Petras Dirgėla. Sąskambiai

2003 m. Nr. 7 / Laureato žodis Antano Vaičiulaičio premijos įteikimo iškilmėse / Apsakymą „Arklių šventėj“ baigiau rašyti 2001-ųjų rugsėjo mė­nesį, naktį iš 11-osios į 12-ąją dieną. Teroro išpuolių prieš Ameriką sukrėstas, veikiausiai tik rimties reikalaujančiu…