literatūros žurnalas

Vidury audros: Stefano Zweigo ir Romaino Rolland’o laiškai Pirmojo pasaulinio karo metais

2024 m. Nr. 5–6

Iš vokiečių k. vertė Inga Bartkuvienė

Stefano Zweigo (1881–1942) ir Romaino Rolland’o (1866–1944) intensyvus susirašinėjimas Pirmojo pasaulinio karo metais – tai unikalus laiko liudijimas. „Metų“ skaitytojams siūlome pluoštą laiškų, kuriuose atsiveria abiejų rašytojų asmenybės ir autentiška patirtis. Čia susitinka du pacifistai, kuriems svarbiausia egzistencinė užduotis – rūpestis ir tarnystė žmonijai. Tarnystė skleidžiasi viešu savo pozicijos išsakymu apie karo realybę, kūryba ir vertimais bei padedant talentams, tiek literatams, tiek muzikams, rasti savo nišą kultūroje. Ir S. Zweigas, ir R. Rolland’as pasirodo kaip įkvėpti, veiklūs, atkaklūs kūrėjai.

Jaudinantys laiškai, dokumentuojantys, kaip abu rašytojai stengėsi padėti Raineriui Mariai Rilkei susigrąžinti prarastus ir Prancūzijos aukcionuose išparduotus daiktus bei užrašus. Vertindami kitus kūrėjus, jie dažniausiai pabrėžia žmogiškumą – tai visa ko pamatas, jis jiems svarbesnis ir už literatūriškumą. Karo sąlygomis išlikti žmogumi, išlaikyti ir puoselėti vertybes yra aukščiausias moralinis imperatyvas. Laiškuose neretai pasirodo Hermanno Hessės vardas, kurį abu pažinojo ir vertino kaip orios humanistinės laikysenos žmogų ir kūrėją. Kitas abiejų draugas, kuriam skirta nemažai laiškų, – belgų rašytojas Emilis Verhaerenas.

Karą ir S. Zweigas, ir R. Rolland’as suvokia kaip savojo laiko beprotybės išraišką, jis smerktinas, nepateisinamas, baisus – žūsta žmonės, naikinamos kultūros vertybės, traiškomi likimai. Tačiau nors abu rašytojus dažnai apima beviltiškumo ir beprasmybės jausmas, jie nepasiduoda rezignacijai – vienas kitą nuolat drąsina, ragina veikti, dalinasi tekstais ir nuorodomis, planuoja darbus ir publikacijas, galvoja, ką išleis po karo. Reikšmingi jųdviejų susitikimai Šveicarijoje (čia R. Rolland’as gyveno karo metais, S. Zweigas praleido paskutiniuosius karo metus) – kartu praleistos dienos abu įkvėpė naujiems darbams ir suteikė optimizmo.

Laiškuose ryški abiejų autorių dvasinė bendrystė, daugeliu klausimų jie laikosi tų pačių nuostatų, nesudrebinami abiejų etiniai įsitikinimai. Įsimintini S. Zweigo laiškai, kuriuose jis kalba apie baisią Europos žydų ateitį po karo. Matyt, jausdamas antisemitines nuotaikas to meto visuomenėje, jis pateikia nuojautas ir įžvalgas, kurios dabartiniam skaitytojui pasirodo kaip baisi pranašystė.

1915 m. R. Rolland’ui paskiriama Nobelio literatūros premija, S. Zweigas nuoširdžiai džiaugiasi bičiulio įvertinimu. Tai, kad R. Rolland’as nesivaikė šlovės ir pinigų, nėra tušti, vien laiškuose deklaruojami žodžiai – didelę dalį premijos jis paskyrė Raudonajam Kryžiui.

Ir S. Zweigas, ir R. Rolland’as savo laiškuose aiškiai išsako, kad reikia atremti absurdą, nepasiduoti bejėgystei. Tačiau jų veikimas ne politinis, o intelektualinis. S. Zweigas reikalavo atskirti dvasią nuo politikos, o save laikė apolitišku, tačiau, kaip ir R. Rolland’as, pasisakė už vieningą Europą.

Dabar vykstančio karo akivaizdoje liūdna skaityti 1915 m. parašytus S. Zweigo žodžius, kad „tautoms šis paskutinis, šis baisusis karas taip slėgs atmintį, jog tai bus perspėjimas visų tautų vaikams ir anūkams“.


Stefanas Zweigas Romainui Rolland’ui

Viena VIII, Kochgasse 8
[pašto antspaudas: 1914-10-06]

Rašau vokiškai, nes laiškai į užsienį greičiausiai skaitomi!
Labai dėkoju Jums, mielas, gerbiamas drauge, už Jūsų atviruką šiuo laiku! Niekada anksčiau ir širdingiau negalvojau apie Jus nei šiomis dienomis, niekada nejaučiau, jog vien dėl teisingumo, paskutiniojo tiesumo, esame viens kitam tokie svarbūs. Ir kaip keista: mes abu veik tuo pat metu apie save ištarėme, jog ne savo valia patekome tarp laukinių aistrų, ir aš niekada nerandu Jūsų žodžiuose (Jūs mano žodžiuose, viliuosi, taip pat ne) žodžio
neapykanta ar net jo šešėlio. Kai vakar perskaičiau, kad Charles Péguy1 žuvo, vien gedėjau, vien buvau sutrikęs, niekaip savo širdyje nepriskyriau jo vardui žodžio priešas! Kaip gaila kilnaus, tyro žmogaus! Ir kiek pasaulis neteko šiomis dienomis tokių, kurių mirties ankstume glūdėjo neatskleistas didis menininkas, galbūt Beethovenas ar Balzacas. Niekada Europa nesužinos, ką prarado šiuose mūšiuose, nes mirusiųjų sąrašai – vien pavardės!
Visur taip pat: kaip Jūs gražiai sakote, mes nenorime lyginti savo skausmo. Aš nenoriu, kaip kai kurie, kalbėti su Jumis viešai, pasirodžius Jūsų pirmajam [atviram] laiškui, kurį laikau labai kilnaus ketinimo, ko iš Jūsų ir vyliausi, tačiau – mano nuomone – klaidingu spėjant. Levenas
nėra sugriautas, jo meno vertybės išgelbėtos, ypač rotušę karininkai neapsakomomis pastangomis išgelbėjo per patį vidurį gaisro, vien biblioteka labiausiai nukentėjo: apie tai man tiesiogiai pranešė, mačiau miesto planą, kuris parodo sugriautas ir išlikusias dalis. Kiek kaltės tenka prancūzų spaudai, kuri dar taikos metu nežinojo priešiškumo ir neteisybės ribų ir be abejonių pranešė, kad Leveną padegė vien iš gryno keršto ir dėl juoko, to negaliu suprasti: bet kuriuo atveju tiksliai žinau, kad, išskyrus [bibliotekos] pastatą, Levenas labai nenukentėjo, išgelbėti ir visi paveikslai. Tai žinau iš draugo, kuris pats ten buvo per vieną (beje, labai baisų) antpuolį ir kuris man parašė visas detales: tačiau aš ir be to būčiau tikėjęs mūsų laikraščiais. Nežinau, ar dabar Jums prieinami vokiški laikraščiai, bet aš manau, kad jie rašo nepaprastai oriai. Niekur nesutiksi fiktyvių naujienų, niekur nebandoma pašiepti prancūzų tautą ar pavaizduoti jos armiją kaip sadistinę gaują. Ir ar Jums, Romainai Rolland’ai, – atviriausiai kalbant! – neskaudu prancūziškuose laikraščiuose matyti ilgiausias diskusijas apie tai, ar reikia gydyti vokiečių sužeistuosius? Man gyslose stingsta kraujas, kai galvoju apie negaunančius pagalbos žmones, kurie su pūliuojančiomis žaizdomis ir išdraskytomis kūno dalimis turi pūti be pagalbos ir priešiškume! Netikiu, kad bent vienas prancūzas laikytųsi šių rekomendacijų, kad apie tai apskritai diskutuojama, Romainai Rolland’ai, viešai diskutuojama, kokia gėda! Kur vyksta karas, ten mes – apie tai aš esu ir rašęs, – manau, turime tylėti, tačiau sužeistieji, ligoniai, belaisviai – tai jau nebe karas, tai tik nelaimė, be galo tragiška žmonių nelaimė, juos rašytojas turi ginti. Tikiuosi, kad užtarsite sužeistuosius, ligonius, nes negalėdami padėti kitiems, kurie turi žudyti ir leistis žudomi, jei negalime nors valandėlei sustabdyti veiksmo baisybės, turime bent būti aukų pusėje ir apeliuoti už meilę tiems, kurie negauna pagalbos! Neseniai su viena dama ligoninėse lankiau rusų sužeistuosius, dama kalba jų kalba, aš mačiau, kokie jie laimingi vien girdėdami savąją kalbą, priešo krašte gulintiems sužeistiesiems meilė dvigubai labiau reikalinga! Jūs, Romainai Rolland’ai, pats sirgote ir žinote, kad gerumas ir švelnumas tokiomis valandomis yra begalinis balzamas, kadangi siela dėl kūno kančių yra daug budresnė, ir kad priešiškumas, net žvilgsnio ar žodžio, žaizdas tik užaštrina, o kančią padidina šimtus kartų. Todėl kviečiu Jus, ne todėl, kad Jūs mano draugas, o Jus kaip rašytoją, kaip žmogų. Padėkite tiems, kurie negauna pagalbos! Kvieskite būti gerus ligoniams ir užkirskite kelią tai apgailėtinai diskusijai, kuri Prancūzijai daro gėdą! Žinokite, kad ir aš pasiruošęs veikti Vokietijoje vardan žmogiškumo – kalbėkite moterims, jei, kaip ir aš, manote, kad nekovotojui kare dera tylėti, tačiau kalbėkite, Romainai Rolland’ai, kalbėkite! Praėjus keleriems metams, kai tik atminsime šį karą: klausite savęs, ką tada nuveikiau? Ir jei būsite padaręs tik tiek, kad ligonis svetimame krašte bus susilaukęs bent kruopelės gerumo, galėsite apie save pasakyti: to laiko nepraleidau tuščiai! Waltas Whitmanas į karą išėjo kareiviu, o ten tapo slaugytoju: nieko jo gyvenime nėra didingesnio už šį pokytį ir nieko gražiau už jo to laiko laiškus. Lai kiti eiliuoja karo dainas, Jūs, Romainai Rolland’ai, turėtumėte kviesti gerumui, ypač moteris, Jūs turėtumėte vokiečių sužeistuosius apsaugoti nuo pikto žvilgsnio ir nemalonaus žodžio! Atminkite tai, kad žaizdos daug labiau skauda visų pamirštiems svetimame krašte nei kad savo žemėje, ir kad ligonis jau nebekariauja! Apsaugokite kenčiančiuosius nuo kančios, o savo tėvynę nuo gėdos!
Apie save nenoriu nieko rašyti, aš lyg sumišęs nuo to, kas vyksta! Viso, ką ketinau dirbti, nebetęsiu, mano nervai man nebepaklūsta. Turiu daug draugų karo lauke, ir čia, ir ten – ar tik Bazalgette’as2, Mercereau3, Guilbeaux4 nėra pavojuje? – apie savo mylimiausią žmogų Verhaereną5 nežinau nė žodžio!!! Jūsų atvirukas mane nepaprastai pradžiugino, jame buvo kažkas, kas atkeliauja iš kito krašto ir neturi priešiškumo, o vokiečiams šiandien visa, kas yra už jų sienų, – priešas, visas pasaulis! Tai yra baisus laikas, jis iš mūsų reikalauja būti žmonėmis visomis išgalėmis, idant nebūtume to laiko neverti!
Viso geriausio brangus, gerbiamas drauge, visada ištikimas Jūsų
Stefanas Zweigas


Romainas Rolland’as Stefanui Zweigui

Ženeva, Šampelis, viešbutis „Beauséjour“
1914 m. spalio 10 d., sekmadienis

Mielas Stefanai Zweigai,
Jūsų laiškas suteikė man daug džiaugsmo. O, kad galėtume vienas pas kitą atvykti! Aš manau, didžiausias dalykas, kuriuo žmonės kaip mes – besistengiantys panaikinti nesusipratimus tarp tautų ir sumažinti karo baisumus, galėtume pasitarnauti pasauliui, būtų susitikti neutraliame krašte, kad drąsiai pasikalbėtume apie kančią ir neteisybę, kurias esame padarę vieni kitiems. Jei mes – Jūs, Gerhartas Hauptmannas6, Dehmelis7, Verhaerenas, Frederikas van Eedenas8, Bazalgette’as ir aš – iš karto karo pradžioje būtume susitikę Ženevoje ar Berne, kokiam kiekiui melų būtume galėję užkirsti kelią ir kaip veiksmingai būtume galėję kovoti prieš neapykantą! Mums pačioje kovoje ir kalbant apie kovą tenka vaidmuo tokių, kurie kalba už „nuosaikumą“. Ir tai mes galime atlikti tik labai netobulai, jei kiekvienas liekame savo krašte: susikalbėti taip niekada ir nepavyks; negalime vienas kitam rašyti visko; o jei neparašome visko, nors ir nemalonu, iki galo nežinome visko apie tai, kas priešininką skatina veikti. Taip memorandumai, kaip antai „Kreipimasis į kultūros pasaulį“, kurį parašė vokiečių intelektualai, ne tik kad nepasiekia trokštamo poveikio, bet veikia net priešingai.
Ką galėčiau Jums pasakyti vokiečių sužeistųjų klausimu? Tai, kad aš tokį neapykantos kurstymą prieš gailesčio vertus, neapsaugotus žmones laikau labai gėdingu, tačiau ir tai, kad aš nieko tokio neskaičiau ir kad tokie nusikaltėliški pasažai, kuriuos Jūsų laikraščiai iš mūsiškių rūpestingai iškarpo ir pabrauko (ar nematote, kad būtent čia – jų šališkumas), pranyksta nepastebėti mūsų laikraščių gausoje. Kas mūsuose rimtais laikė Clemenceau’o straipsnius? Jie buvo parašyti politinio diletanto, žongliruojančio mąstymo bei veikimo paradoksais, saujai literatūrinių diletantų. (Beje, mūsų vyriausybė iš Bordo jį nutildė.) Ši pati vyriausybė viešai nurodė, kad ji, jei prancūzų gydytojas ar sanitaras tinkamai neatlieka savo pareigos vokiečių sužeistiesiems, privalės atsisakyti jų paslaugų, kad ir kokios vertingos jos būtų. Ar Jūsų laikraščiai tai minėjo? – Dažnai pasitaiko, kad mūsų cenzūra laikraščių straipsniuose išbraukia raginimus nekęsti: štai iš kur tos tuščios vietos tarp sakinių. – Prancūzų vyriausybė atlieka savo pareigą. O mūsų paprasti kareiviai atlieka ją dar geriau. Žinau nemažai broliškumo vokiečių sužeistiesiems pavyzdžių! Kai kurie iš jų leidosi sutvarstomi tik po to, kai bus sutvarstyti vokiečių sužeistieji. Kai kalbate apie savo laikraščių orumą (tų, kuriuos skaitote, – o aš juos taip pat skaitau), tada nesuvokiate, kokių baisių ar šmeižikiškų sakinių esama tuose, kurių neskaitote; yra prancūzų žurnalistų, kurie juos skaito ir perspausdina pirmame puslapyje. Pateiksiu tik menką pavyzdį, mūsų niekas taip nesupykdė, kaip trumpa žinutė viename Miuncheno laikraštyje, kuri brutaliai ir nepadoriai juokiasi iš karo belaisvių, lyg būtų kalbama apie žvėrių pasirodymą cirke. (Ir greičiausiai išties juos Miunchene taip ir rodė.)
Kas dar prisideda prie to, kad perlenkiama lazda – tai Belgijos ir Lotaringijos pabėgėlių liudijimai. Mielas Zweigai, Jūs aiškinate, kas atsitiko Levene; ne mūsų spauda, o Wolffo telegrafo biuras
urbi et orbi pirmasis pranešė, kad „Levenas turėtų virsti vien pelenų krūva“. – Jūs protestuojate prieš šio brutalaus pranešimo kvailybę ir melagingumą; tačiau paryžiečiams tereikia išeiti pro vartus, kad pamatytų, kas liko iš Senlio ir kitų žavingų vietų, kurios nekaltos net tuo, jog būtų gynęsi.
Jei įmanoma, gal galėtumėte man atsiųsti tuos pasažus iš prancūziškų straipsnių, kuriuos manote esančius tokius nedovanotinus? Aš savo ruožtu stengsiuosi surasti atitinkamus vokiškus straipsnius. Ir aš parašysiu „Journal de Genève“, ką manau apie pražūtingą abiejų pusių spaudos vaidmenį. Jūs padarykite taip pat. Vienykimės, kad bent jau būtų kariaujama be neapykantos.
Aš dirbu Ženevoje karo belaisvių informavimo biure (kuriam vadovauja tarptautinis Raudonasis Kryžius), tarpininkaujančiame vokiečių, austrų, rusų ir prancūzų belaisviams bei jų ieškančioms šeimoms. Kasdien virš keturių tūkstančių laiškų. Per mūsų rankas pereina visos pasaulio baimės. Vargšai ir turtingieji, dideli ponai ir valstiečiai. Skausmo akivaizdoje visi lygūs.
Ypač žiauri civilių belaisvių būklė, nes dėl jų nėra jokių nurodymų, o Raudonojo Kryžiaus draugijos atsisako jais rūpintis. Kaip žinote, abiejose pusėse tūkstančiai šių pasigailėtinų žmonių buvo suimti, staiga išplėšti iš savo šeimų, neturėdami laiko pasirūpinti pinigais, ar drabužiais, kuriuos galėtų išsikeisti. (Kas žino, ar mūsų Verhaereno nėra tarp jų?) Ir apie juos nėra jokių žinių, net negalima sužinoti, kur jie internuoti. Mielas Stefanai Zweigai, man regis, šioje srityje privati labdaros iniciatyva galėtų daug nuveikti, ypač kai trūksta oficialios. Jei Austrijoje, Vokietijoje ir Prancūzijoje atsirastų kilniaširdiškai nusiteikusių vyrų ir moterų, kurie būtų pasiruošę surasti tų civilių internuotųjų stovyklas, sudaryti jų sąrašus ir jais, tarpininkaujant tarptautiniam Raudonajam Kryžiui, tarp šalių pasikeisti, ar tai nebūtų didelis humanistinis darbas; ir aš nematau, kur čia galėtų susikirsti mūsų vyriausybių planai – nes keičiantis tokia informacija būtų išlaikytas pats tiksliausias abipusiškumas.
Bet ar taip pat nemanote, kad tokios veiklos būtų pats geriausias veikimo baras paliestųjų šalių intelektualams?
Viso gero, mielas Stefanai Zweigai. Aš nuoširdžiai galvoju apie Jus –
Romainas Rolland’as

Mano adresas Ženevoje: viešbutis „Beauséjour“, Ženeva-Šampelis. Karo belaisvių informavimo biuro adresas – Musee Rath, Ženeva.
Šią minutę man pranešė, kad oficialiai paneigta, jog Clemenceau’as yra išsakęs tas nusikaltėliškas mintis, jis esą niekada apie tai nekalbėjęs, jog reikia palikti vokiečių sužeistuosius, o tik pabrėžęs, kad pirma reikia rūpintis prancūzais. – Apie tai galima kalbėti. Bet kuriuo atveju, tame nėra barbarybės. Bet Jūsų laikraščiai gudriai vengė paskelbti, kad tai paneigta.


Stefanas Zweigas Romainui Rolland’ui

Viena VIII, Kochgasse 8
1914 m. lapkričio 9 d.

Mano mielas ir gerbiamas drauge, rašau Jums vieną sunkiausių valandų savo gyvenime. Tik šiandien dorai supratau, kaip karas nuniokojo mano žmogiškąjį, mano dvasinį pasaulį: kaip bėglys, nuogas, neapsirūpinęs, turiu sprukti iš degančio savo vidujo gyvenimo namo, o kur – nežinau. Pirmiausia pas Jus, kad pasiskųsčiau, kad išsakyčiau savo pasibaisėjimą. Perskaičiau vieną Verhaereno eilėraštį (kurį Jums pridedu kartu su jo skurdžiu komentaru) ir pasijutau taip, tarsi krisčiau į bedugnę. Manau, Jūs žinote, ką man reiškia Verhaerenas: žmogus, kurio gerumą aš taip be galo mylėjau, jog net maniau, kad jį reikia papeikti už tai, nes jis buvo toks beribis. Niekad negirdėjau iš jo neapykantos žodžio, esu labai pasipiktinęs, nes anksčiau didelis supratingumas sušvelnino jo paties pyktį. O dabar!!
Nelaukiau, net dėl teisingumo reikalavau, kad Verhaerenas netylėtų, matydamas tai, kas vyksta jo tėvynėje. Jis – savo tautos balsas, kuriam tepavyko išreikšti vargingumą ir neapykantą! Laukiu iš jo prakeikimo, atšaukimo. Bet tai, ką jis parašė, yra baisu
jam! Ar jis išties mano, kad vokiečių kareiviai į savo sunkias kuprines buvo prisidėję nupjautų vaikų kojų, kad turėtų ką valgyti kelyje? Ar tokios prastos bobučių pasakos išties galėjo rasti kelią į tokias širdis, tada joks pyktis, jokia neapykanta nėra per didelė tokiems tiesos iškraipytojams. Mąstau pakankamai aiškiai ir žinau, brutalių dalykų įvyko, nes ir šimtui tūkstančių vyrų gyvenant giliausioje taikoje kasdien įvyksta žmogžudysčių, vagysčių ar prievartavimų, jau nekalbant apie milijonų karą. Tam nėra disciplinos, nėra įstatymo! Bet aš šiurpstu pagalvojęs, kad jis tame įžvelgia sistemą, o ypač tautos bruožą. Ar jis mus visai užmiršo, savo draugus, Rilkę, Dehmelį, mane, o pirmiausia ją, didžiąją šių dienų kankinę, prieš kurią mano gailestis nuolatos puola ant kelių, karalienę? Patikėkite manimi, mano brangus, mano gerbiamas drauge, man šios eilutės buvo baisiai nelauktos, niekad netikėjau, kad man miela ranka galėtų suteikti tiek skausmo. Man skaudėjo ne todėl, kad darytų mums gėdą, o todėl, kad žmogų, kurio gyvenimą regėjau kaip išbaigtą, dabar matau įveiktą svetimos dvasios, ir tai, kad jo neapykanta stipresnė nei valia būti teisingam. Jei sėdėčiau prieš jį – kaip šimtus kartų – ir paklausčiau jo, kreipdamasis į jo gilią širdį, ar jis šiais faktais išties tiki, ar tik nori tikėti, – jis turėtų tai paneigti. Ir vis dėlto, jis šiuos lėkštus melus, kurie būtų nudvėsę kasdienių plepalų purve, iškelia savo tyromis rankomis ir doru savo vardu parodo juos visam pasauliui, jis juos pagerbia savo menu, auksu nutapo baisių fantazijų ir nesulaikomo priešiškumo kirminą.
Aš pats galiu tik kentėti ir tylėti. Jei dabar Vokietijoje – kur jį taip mėgo, daug labiau nei Prancūzijoje ar kur kitur, – kils audra, man teks saugotis. Nes
kalbėti su jais kartu aš nenoriu, man per daug šis didis žmogus ir brangus draugas mielas, tačiau kaip pateisinti tai, ko negalima paaiškinti? Šios eilutės kažką manyje sugriovė, tai, kas priklausė brangiausiems gyvenimo dalykams, – daugiaplanės tėvynės saugumo jausmą. Aš maniau, kad esu tvirtai jo širdyje, o dabar tenka jausti, kad jam manęs nepakako: antraip jis nebūtų manęs taip įskaudinęs.
Man baisu dienų ir metų, kurie ateis. Koks bus mano gyvenimas, kuris iki šiol buvo laisvas nuo prietarų, kaip galėsiu, esant šiam priešiškumui, kvėpuoti? Už Vokietijos ribų tebus neapykanta, metai po metų, Vokietijoje vėl neapykanta kitiems, bijau paties savęs, kad teks nesąmoningai pasiduoti šiam nuodijimui. Mano gyvenimas, man regis, sudraskytas, aukščiausias dvasinis džiaugsmas išplėštas, kas sugrąžins man europietišką, bendražmogišką jausmą? Šimtai mirusiųjų kalbės per garsiai, jie užgoš mums erdvę ir atims laimę! Jaučiu, kad geriausia savo gyvenime jau patyriau, ir kartais, nuo šiol, savęs klausiu, ar ne geriau man būtų mestis į šį sąmyšį ir jame žlugti. Mano pasaulis, pasaulis, kurį mylėjau, jau sugriautas, visos sėklos, kurias pasėjome – sumindytos. Kam pradėti iš naujo?
Negaliu Jums pasakyti, mielas drauge, kas man šiomis dienomis yra geros pažiūros. Tai, kad galiu kam nors kalbėti už savo kalbos ribų, man suteikia laimės, kurios net negaliu apsakyti. Viso baisumo akivaizdoje atminkite savo kilnų poelgį, kad Jūs bent jau šiuo metu padėjote
vienam žmogui, kad jam kalbėjote, jį išgirdote. Kad Jūs jam išlikote atviras, ir kad prancūzas Jumyse vis dar mena apie tai, kas bendražmogiška, ir yra teisingas paskutinių bendrybių atžvilgiu.
Kiekvienas iš mūsų, norintis išlikti ištikimas savo praeičiai, jaučia, kad jam keliami reikalavimai skaudesni, nei galėjome tikėtis. Tai, kad galiu vadinti Jus savo draugu ir kad Jūs, paduodant man savo ranką, neatitraukiate savosios, man yra daugiau, nei galiu išsakyti, ypač šiandien, kai kita man tokia miela ranka mane taip įskaudino. Geros kloties, nuoširdžiai dėkingas Jūsų ištikimas
Stefanas Zweigas


Romainas Rolland’as Stefanui Zweigui

Ženeva
[1914 m.] lapkričio 12 d., ketvirtadienis

Mano mielas vargše Stefanai Zweigai,
Jūsų skausmingas laiškas mane giliai jaudina. Suprantu Jūsų kančią. Drąsos, mano brangus drauge! Nesakysiu, kad neturite kentėti (tai būtų neįmanoma, ir aš taip pat labai kenčiu). Bet priešingai, kentėkime vyriškai ir pabandykime padaryti taip, kad šis kentėjimas pakylėtų ir nuskaidrintų.
Žinojau Verhaereno eilėraštį. Nenorėjau Jums apie tai sakyti; mieliau būčiau tai nuo Jūsų nuslėpęs, nes žinojau, kokį rūpestį jis Jums sukeltų. – Bet, mano drauge, Jūs turite šį pasigailėjimo vertą žmogų suprasti. Jūs negalėsite net apytiksliai išmatuoti, kiek šis žmogus patyrė. Laiške, kurį jis man parašė, pasakyta: „Aš kupinas gėlos ir neapykantos. Pastarojo jausmo niekad nebuvau jautęs; dabar jį pažįstu. Negaliu jo išguiti iš savęs, ir vis dėlto tikiu, kad esu padorus žmogus, kuriam kadaise neapykanta buvo žemas jausmas.“
Tik pagalvokite apie kančias, kurias šios eilutės išreiškia ir kurios šį tokį gerą, tokį atidų žmogų taip pakeitė, kad jam pačiam nuo to bloga! Mielas Stefanai Zweigai, savaime aišku, kad Verhaereno eilutės yra aistringas tiesos iškraipymas, bet ir pati ši tiesa yra bjauri, ir drįstu teigti, kad Jūs jos nežinote. Galiu su Jumis apie tai pakalbėti. Ilgai, ilgai dėl to dvejojau. Daugiau nebegaliu. Tačiau dvi ar tris savaites, karo pradžioje (dabar tai sustabdyta), skirtingose vietovėse vyko neįvardijami dalykai. Tai buvo beprotybė, apsvaigimas, greičiausiai išprovokuotas matant kažkokius individualius žiaurumus. (Spėju, tai buvo belgų gyventojai, kurie išprovokavo šį baisingą judėjimą.) Jūs žinote apie tai, kad tam tikri veiksmai gali užkrėsti žmones, kurie prarado pusiausvyrą mūšio įkarštyje ir baisume. Tačiau faktai yra faktai – Belgijoje, Lotaringijoje. Pas mus vengiama apie juos skelbti, kad nebūtų gąsdinami gyventojai. Tačiau aš tuos faktus žinau, bent jau iš dalies.
Mano drauge, kartoju, nieko nekaltinu, kaltinu tik karą, ir raudu dėl daugybės nelaimingųjų, kurie tapo sumišusiomis šio karo aukomis – dėl tų, kurie daro bloga, ir dėl tų, kurie iškenčia bloga. Tačiau Jums pačiam reikia išsivaduoti iš savo užliūliuojančio pasitikėjimo. Šių dienų situacijos tragiškumas tas, kad visose pusėse, visose stovyklose yra pakankamai priežasčių pateisinti baisiausius priekaištus vieni kitiems, kaip ir entuziazmą, kurį jaučia kiekviena tauta, kovodama už savo pusę.
Negalima prarasti drąsos. Tai didžiosios išbandymų dienos, herojiški laikai mūsų kirpimo žmonėms. Kas bus su pasauliu, kai šie neapykantos ciklonai pasitrauks? Kas liks iš mūsų Europos? Nežinau. Tačiau žinau, kad
mes liksime ir kad mums teks išgelbėti europietišką – ne, to negana – universaliąją dvasią. Prieš išgelbėdami pasaulį (ir netgi tam, kad jį išgelbėtume), turime pirmiausia išgelbėti save. Prieš prasidedant šiai (neišvengiamai) katastrofai, netrūko visa apimančios brolybės pranašų. Bet tai, ko jiems trūko, buvo tai, ką nuolankieji Galilėjos pranašai turėjo – nepalaužiamo, vandeniu einančio tikėjimo ir galimybės jį įrodyti. O dabar bangos kyla aukštai; ir kuomet tiek netikrų pranašų išsigelbėjo savo valtyse, tenka eiti jūra. Duokime, Zweigai, pavyzdį žmonių, kurie neatsitraukia ir kurie savęs neišsižada.
Įtaka pasauliui daroma ne priežastimis, o pavyzdžiais. Nebandau atversti žmonių. Tik bandau dievišką lobį, kuris man patikėtas, išgelbėti iš audros. Jei jį išlaikysiu, bus naudos žmonijai. Bet man nereikėtų žvelgti taip toli. Šiai dienai pakanka rūpesčio. Vien šiandieninis – toks sunkus. Kas bus iš manęs po šio karo? Galbūt tokiems žmonėms kaip mes nebus Prancūzijoje ir Vokietijoje vietos? Kas žino, ar mums neteks vykti į Ameriką? (Neseniai skaičiau buvusio Harvardo universiteto prezidento Charles’o W. Elioto pasirašytą amerikiečių manifestą, kuris spalio 2 d. buvo išspausdintas „New Yok Times“, o lapkričio 12 d. „Journal de Genève“. Nuo karo pradžios neskaičiau nieko, kas būtų kilniau išreiškę idėjas, kurioms aš atstovauju ir kurias būčiau norėjęs išreikšti taip gerai.)
Aišku tai, kad pirmiausia atliktina užduotis bus surinkti pasaulyje stiprius, laisvus individus, kurie yra išsilaisvinę nuo savo šalių ir visų pusių prietarų. Aš jau dabar tam dirbu. Niekada daugiau neįsiliesiu į savo tėvynės aplinką (ir net į dviejų šalių aplinką, kaip tai atsitiko kūrinyje „Žanas Kristofas“. Šis baisus karas mane taip paveikė, kad visi mano narvo virbai išlaužyti).
Mano mielas Zweigai, nežinau, ar dar ilgai galėsiu Jums rašyti. Mano šeima, mano draugai ragina mane grįžti į Paryžių, kad pasipriešinčiau puolimams. Mano vidinis jausmas bando mane nuo to atkalbėti, galimai prielankumas mane privers bent jau kuriam laikui suteikti saviškiams malonumą. Bet kuriuo atveju dar niekas nenuspręsta. Gerai jaučiu, kad mano vieta čia, kur aš galiu kalbėtis su visa Europa ir galiu visiems atlikti ką nors naudinga. – Bet kuriuo atveju Jums pranešiu, jei išvyksiu iš Ženevos. – Ir patikėkite manimi, kad ir kas nutiktų, aš esu ir liksiu Jūsų draugas kaip ir anksčiau, net labiau nei anksčiau.
Iš visos širdies spaudžiu Jums ranką
Jūsų atsidavęs
Romainas Rolland’as

Kokia Jūsų situacija dėl armijos? Ir Jūs galop atleistas nuo karinės tarnybos?
Atleiskite mano skubų raštą. Aš apsikrovęs darbu.


Stefanas Zweigas Romainui Rolland’ui

Viena VIII, Kochgasse 8
1915 m. kovo 23 d.

Mano mielas ir gerbiamas drauge, Jūsų 20 dienos laišką (atsakymą į mano skubrų 17 d. laišką) gavau. Leiskite tik šį tą pakartoti iš savo 12 dienos laiško: padėką. Man Jūs labai padėjote tuo laiku. Ne tai, jog būčiau parpuolęs ir mane reikėtų pakelti, bet būtent tą, ką Jūs ir sakėte, aš skausmingai jaučiau, vienatvę ir pasipriešinimą, ir savo paties budrumą, kai kiti apsvaigę. Vienas žodis, vienas vienintelis, gali išganyti ta prasme, kaip kad vienas vienintelis tonas gali sukurti disonansą; vien suvokimas, kad esama aukštesnės harmonijos su brangiausiais žmonėmis, gali palaimingai pakeisti visą jauseną. Šis laikas labiau sujungia žmones, garsieji kartu šaukia, tylieji kartu tyli, bet visiems sąryšis ir broliškumas būtini, tiek išmintingiesiems, tiek kvailiams. Dabar būti vienišam būtų daug blogiau nei kada nors. Todėl ačiū, ačiū už kiekvieną Jūsų žodį!
Perskaičiau Verhaereno žodžius „Temps“ ir „Anales“, mūsų laikraščiai juos perrašė. Perskaičiau vietą, kur jis manęs viešai atsisako („ten turėjau draugų, dabar visų jų išsižadu“), ir perskaičiau tai neskausmingai. Jei jis išties taip jaučia, jei kiekvieną paskirą žmogų, kuris kalba vokiškai, jis laiko priešu, tada mūsų ryšys nutrūko ne dėl nacionalinio, o dėl žmogiško disonanso. Jūs žinote, kaip labai jį mylėjau – kaip tėvą, kaip meistrą, – o dabar negaliu gedėti, nes apskritai negebu taip stipriai jausti asmeninės kančios šiuo kentėjimo už visus ir su visais laiku. Vis sakau sau: tūkstančiai motinų praranda savo vaikus, tūkstančiai vaikų – tėvus, ar galiu skųstis, jei šis karas atima iš manęs draugą? Viduje suvokiu, kad nesu jam kaltas nei žodžiu, nei mintimi, todėl atsisveikindamas jaučiuosi laisvas ir nelaikantis kartėlio. Mano žydiškas kraujas jau seniai mane išmokė su šypsniu iškęsti likimą, asmeniškai būti nekenčiamam dėl savo rasės; dabar šį likimą turėsiu pakelti kita savo esmės prasme – kaip vokietis. Ir būtent jo pasisakymų veržlume – kuris pranoksta gatvės šūkaliotojų šūksnius savo kvailumu – jaučiu gilų skausmą, beviltiškumą, kurį gerbiu, nors pačius pasakymus ir laikau vertais paniekos (man sunku net parašyti šį žodį, jaučiant jam tokią pagarbą).
Aš Jums tai pasakoju, mano mielas ir gerbiamas drauge, nes jaučiu vidinį poreikį, o ne todėl, kad turėčiau slaptą viltį, jog Jūs pabandytumėte jį ir mane sutaikyti. Galbūt jis ir būtų linkęs man suteikti išskirtinę vietą, tačiau aš tai atmetu, taip, kaip aš, kaip žydas, taip pat atmesčiau visokias malones ir lengvatas. Tik žinau, jei jis išliks sąžiningas (nes ir jo aistra dabar sąžininga), tai vėliau jis jausis buvęs neteisus: o aš – ne, kadangi tylėjau (kad ir kaip mane būtų spaudę atsakyti, bet aš nesileidžiu spaudžiamas).
Gavau „įsitikinimo kupiną“ laišką iš Grautoffo. Aš jį labai mėgstu, kaip geranorišką, padorų, protingą žmogų, tačiau jis pasiduoda bet kokiai sugestijai. Apie jo kūrinį, apie „Prancūzų lyriką“, „kalbantieji vienu balsu“ jam pripūtė savų teorijų, tad jis dabar kovoja už ką kita.
Jis labai Jus myli, tai žinau, bet ne be tuštybės. Ir tada – rašiau Jums jau seniau – nesu tikras dėl jo takto. Tada jam patariau nepublikuoti Jūsų privačių laiškų, o dabar per kitus patariau, kad būtų atidus rengdamas brošiūrą apie Jus, viliuosi, kad iš to buvo naudos. Vos tik gausiu atsakymą iš leidyklos, iškart Jums parašysiu.
Šiaip mano gyvenimas čia teka ramiu, rimtu ritmu. Turiu daug darbo – tai yra gerai. Matau mažai žmonių, tai taip pat gerai. Netrukus atsiųsiu Jums straipsnį, kurį noriu publikuoti, jis apie lenkų ir žydų kančias: greičiausiai pasirodys per Velykas. Turiu daug planų ir veržlumo dirbti, jau dabar jaučiu jaudulį galvodamas apie tai, ką ateityje reikės padaryti. Labai viliuosi Jūsų pagalbos, o Jūs taip pat galite jos laukti iš manęs, kad ir ką sumanytumėte. Ką galvojate apie žmonių liudijimų iš karo knygą? Ją taip pat reikėtų parengti. Bet visa tai dar toli, dabar turime šių dienų įkarštyje leisti sielai degti ir suteikti šilumos, iš kurios vėliau gimtų meilė. Be paliovos galvoju apie vargšą velionį van der Stappeną – jis man metai iš metų pasakojo apie savo didįjį monumentą „La bonté éternelle“, kurį jis norėjo sukurti kaip savo gyvenimo kūrinį, ir kaip jis man skundėsi esantis jau per senas. Jis sakė, jau jaunystėje reikėję jį pradėti statyti, ir diena iš dienos vien apie jį ir galvoti. Jis mirė, taip jo ir nepabaigęs: tai man visada primena, jog nevalia prarasti nė dienos. Mes taip pat dirbame prie šio amžinojo paminklo.
Su meile ir ištikimybe siunčiu Jums labų dienų!
Jūsų
Stefanas Zweigas


Romainas Rolland’as Stefanui Zweigui

Ženeva, Šampelis, „Beauséjour“
1915 m. kovo 26 d., penktadienis

Mielas Stefanai Zweigai,
jau gavau Jūsų 22 dienos atviruką ir 23 dienos laišką. Taip, patikėkite manimi, jaučiuosi Jums labai artimas – artimesnis, nei kada nors buvau! Esant tokioms krizėms pažįstame žmones; patikriname jų moralines vertybes. Kiek buvo tokių, kuriais buvo tikima, ir kurie dabar pasirodė esantys bejėgiai ir neturintys giluminio gerumo! Kiti, priešingai, pakyla, nors iš jų nebuvo to tikėtasi. Tik nedaugelis išlieka tokie, kokie buvo. – Mielas drauge, šiomis dienomis stipriau nei anksčiau pajutau Jūsų širdies ir mąstymo kilnumą. Niekas manyje jau niekada negalės to ištrinti.
Kartu su jumis apraudu, jog praradome
šį draugą, kuris turėjo liūdnos drąsos išsižadėti visų savo vienos tautos draugų, vien todėl, kad ši tauta kariauja su jo tauta. Jis kenčia dėl neteisybės ir, nelaimingasis, nepastebi, kad tą pat akimirką pats yra baisiai neteisus! Aš apraudu ir jį. Vieną dieną supras, kad klydo. – Bet, mano mielas Stefanai Zweigai, aš visų pirma galvoju apie Jus, apie Jūsų rūpestį: nes žinau, kad esate susirūpinęs, nors ir labai tauriai tą rūpestį pridengiate šydu. Pažįstu šią kančią; savo gyvenime patyriau ją keletą kartų: šį paliktumą (nedrįstu naudoti aštresnio žodžio – išdavystė – nors tai ir yra išdavystė, tik nesavanoriška), kai palieka sielos – vyrų, ypač moterų sielos, brangiausios, mylimiausios, kai staiga nuo tavęs atsiskiria (tai pastebi tik vėliau), nežinant kodėl. Manau, tai žiauriausia kančia gyvenime.
Bet reikia patirti visa ir išlikti ramiam, nejausti kartėlio. Būtų neteisinga pykti ant žmonių dėl jų silpnumo. Nes dažniausiai tai tik silpnumas – neturintis nieko pikta. Ir jie čia niekuo dėti…
Dėkoju Jums, kad esate su manimi toks atviras. Žinau tokio pasitikėjimo kainą. Esu Jums dėl to labai artimas.
Vėliau mums teks atlikti didelius dalykus. Mes juos jau dabar darome (tą aiškiai suprantu), jau vien todėl, kad vidury audros mes esame tai, kas esame.
Kitą kartą parašysiu Jums išsamiau.
Iš visos širdies Jūsų
Romainas Rolland’as


Stefanas Zweigas Romainui Rolland’ui

Viena VIII, Kochgasse 8
Pašto antspaudas [1915-09-20]

Mielas gerbiamas drauge, labai džiaugiuosi žinodamas, kad vėl dirbate: tikiuosi, kad jau grįžote ir į puolimus galite atsakyti asmeniškai. Ar žinote, kad Hessė taip pat patiria daug priešiškumo, jis, kurio laikysena visada buvo kilniai poetiška, kiek tik įmanoma pagalvoti. Džiaugiuosi, kad buvote su juo susitikęs. Jau prieš kiek metų mes taip pat esame su juo praleidę gerų valandų prie Bodeno ežero. Jo naujausia knyga „Knulpas“ man yra pati gražiausia iš visų jo knygų: joje yra tokia Vokietija, kokios niekas nepažįsta, net mes, vokiečiai, ir tai yra išties pasigėrėtina – gabalėlis švabiškojo pasaulio su mažu miesteliu ir gatve, su paprastais žmonėmis ir muzikos džiaugsmais.
Man klojasi ne taip gerai. Kai grįžau namo iš Galicijos ir vėl esu tarnyboje, mano nervai trūkinėja. Visada daviau jiems daug oro, laisvės ir judesio. Kadangi dabar visų šių dalykų atsisakiau, esu labai pavargęs ir įsitempęs. Mane slegia ne vien asmeniniai dalykai, bet ir bendrieji, pasaulio įtampos, nors aš – turiu Jums tai atvirai pripažinti – kas susiję su gailesčiu ir veikliu dalyvavimu, pasidariau silpnesnis. Kada nors egoizmas (toks, kuris gelbsti, pajautimo egoizmas) sugrįžta į kiekvieną žmogų: daugiau nei metus gyvenau vien vyksmui, vien šiam laikui, tačiau beviltiškumas, bepagalbiškumas, visų siekių bejėgystė galop vėl sugrįžo. Sakau atvirai, kaip nuo to pats benustėrčiau, kad būna minučių, kai šio laiko kančioms lieku abejingas – ir, manau, daugelis taip jaučiasi. Gėdijuosi šio abejingumo, šito savęs atkirpimo – tačiau mano jausmai dabar suparalyžiuoti. Dirbu sau, dar labiau užsidarau nuo žmonių, kad daugiau negirdėčiau žodžių, kurie neatneša jokios naudos. Visi žodžiai išsakyti, visi veiksmai – padaryti, – to, kas aukščiausia, jau nepralenksime. Manau, dabar daugeliui yra taip. Ir nuo to, ką šiame kare reikėjo atlikti didelio, dabar telieka sielos nuovargis. Bet gal tai ir gerai pačia paskiausia prasme, kad tautoms šis paskutinis, šis baisusis karas taip slėgs atmintį, jog tai bus perspėjimas visų tautų vaikams ir anūkams.
Kartu atsiųsiu Jums ir savo straipsnį apie Galiciją. Daug mačiau ten dalykų, kuriuos galiu patikėti tik savo dienoraščiui, bet vis dėlto – gal Jums pavyks susidaryti įspūdį. Viskas, ką sakau, yra absoliučiai tikslu, ir gyventojų (labiausia žydų) džiaugsmas, kai grįžo austrai, neperdėtas. Kaip ir visur, šių žydų kančia buvo labiau sąlygota baimės, prisiklausius baisių istorijų, kurios juos labiau kankino nei kazokai. Ten taip pat kaip ir Prancūzijoje ir Belgijoje: baimės jausmas viską sutirština, o melas tautoms tampa rykšte.
Nežinau, kas su manim bus toliau. Kurį laiką liksiu čia, paskui gal išvyksiu – nesu savo valios viešpats. Pradžiuginkite mane vėl savo žodžiu. Man taip gera žinoti, kad Jūs vėl dirbate, kad Jūs vėl pakilote, nepaisant visos vienatvės, ir kiekvienas Jūsų laiškas man yra geresnio laiko pranašas.
Ištikimai Jūsų
Stefanas Zweigas


Romainas Rolland’as Stefanui Zweigui

Vevė, viešbutis „Mooser“
1915 m. spalio 10 d., sekmadienis

Mielas drauge,
Gavau Jūsų rugsėjo 20 d. laišką. Jūsų dabartinė abejingumo būklė manęs nestebina, tai būtina organizmui, kuris ginasi, kad gyventų. Dabar pastebiu, kad daugeliui atsirado poreikis skaityti ką nors linksmo. Hermannas Hessė (jis pašauktas į karo tarnybą, tačiau nėra pavojuje) neseniai man rašė, kad skaito „Don Kichotą“, nors jam pačiam sunku tai pripažinti net sau. Kiti skaito Rabelais ar „Tūkstantį ir vieną naktį“. To negalėčiau. Bet paskutinius mėnesius praleidau įnikęs į Spittelerio eiliuotus epus – bent jau akimirkomis, kai kasdieniai rūpesčiai kiek nuslūgdavo. Šią savaitę laukiu Spittelerio apsilankymo. Jis labai mėgsta muziką, ir aš jam žadėjau supažindinti su gražiaisiais senaisiais praėjusių laikų meistrais. Porą kartų mačiau Sienkiewiczių, kuris čia gyvena jau metus.
Deja, negaliu taip dirbti, kaip vyliausi. Šiame mažame mieste, kuriame gyvenu visai atskirtas, mano priebėgą greitai suranda ir sutrikdo mano vienatvę. Beje, nesu jokiais būdais nutolęs nuo to, kas vyksta visuomenėje. Polemika prieš mane dar niekad nebuvo tokia aštri kaip per pastaruosius porą mėnesių, per kuriuos nieko nepublikavau: tai įrodymas, kad mano pažiūros paplitusios. Galvoju, kad po karo teks daug ką ištrinti ir vėl atkurti. Bet iki tol baisų jėgų švaistymą visame pasaulyje stebiu, kaip čia geriau pasakius, su
palaimingu pasidygėjimu. Prisimenu romanišką statulą, kuria spirališkai, iš apačios į viršų kyla gyvūnai ir žmonės, ryjantys viens kitą; vienas iki pusės lindi kito snukyje, o pats jau siekia kito. Didžioji Europos orgija daro man tokį pat įspūdį. Žemė alksta.
Kada ateis į protą? Sunku pasakyti. Niekur nematyti besiginčijančių nuovargio. Net galvočiau, kad jie prie to pripranta. Daugeliui bus sunku sugrįžti į savo ankstesnį gyvenimą.
Savo ruožtu, turint omeny, kaip laisvė žemėje nyksta, jaučiuosi vis laisvesnis. Laisvesnis nuo viso to, kuo visi tie žmonės tiki. Dar anksti tai įvardinti. Tačiau vieną dieną tai padarysiu. – Kaip mums šiandien trūksta tokių kaip Tolstojus ir Renanas9! (Galbūt Jums Renano vardas nesako tiek daug kaip man. Dažniausiai jis vertinamas pagal savo „Jėzaus gyvenimą“ ir keletą vėlyvųjų filosofinių anekdotų. Tačiau pažinojau jį asmeniškai, kalbėjau su juo ir žinau, kokia platoniškosios ironijos poetinė išmintis glūdėjo jo neeilinėje galvoje.)
Viso gero, mano drauge, dėkoju Jums už taip šviesiai parašytus straipsnius, – vilties blyksnis jau horizonte. Pastebiu jį taip pat. Juk negalėčiau gyventi, jei nejausčiau šios vilties degant manyje.
Su nuoširdžiausiais linkėjimais
Romainas Rolland’as


Stefanas Zweigas Romainui Rolland’ui

Riušlikonas prie Ciuricho, viešbutis „Belvoir“
1918 m. gegužės 31 d.

Mano brangus ir didis drauge, nuoširdžiai dėkoju Jums už Jūsų širdingą laišką. Net nenutuokiate, kaip mane pradžiuginote, kad apsilankėte. Šis džiaugsmas liks gyvas mūsų atmintyje, kartu su kitais prisiminimais apie mūsų geriausias praeities valandas.
Gillet tomą taip pat gavau. Perverčiau jį. Bet atleiskite, jei mano nuomonė apie kūrinio vertę kitokia nei Jūsų. Knyga pamokanti, pagarbos verta, kupina gerų ketinimų – tačiau visai be vizijos ir negebanti pažinti vidinės vienovės. Ji nepasiekia Jūsų mąstymo ištakų, nesupranta vyraujančios Jūsų kūrybos idėjos. Gera
Ecole Normale absolvento knyga, tačiau neturinti intuicijos.
Matau, kad Jūsų kūryboje dominuoja tam tikras dėsnis. Aš suvokiu visa, kas vyksta, kaip būtinybę. Tai liečia didžiuosius ir mažuosius įvykius. Veikia likimas, nuojautos valia, net ir menku faktu, kad ši knyga neišėjo: buvo per anksti. Ji būtų Jūsų kūrybą tiems, kurie nori ją suprasti, sumenkinusi, užuot iškėlusi. Jūsų gyvenimas, kaip reto kurio gyvenimas, kupinas peripetijų, būdingų meno kūriniui, ir taip jau daugelį metų – jis vingiuotu keliu žengia į nežinomą tikslą. Manau, kad šis tikslas – moralinis Jūsų idėjų išbandymas šiame kare. Nežinau, ar man pavyksta teisingai suformuluoti, bet jūsų kūryba, kad ir kokia žmogiška, kad ir kokia daug aprėpianti, nebūtų savo etine verte nieko pasiekusi, jei ne šis išbandymas: jei ne karas, Jūs būtumėte buvęs karvedys, genialus kariautojas, kuris išeina į užtarnautą poilsį, niekad taip ir neturėjęs progos įrodyti savo gebėjimų. Visos Jūsų mintys buvo išsakytos jau pradžioje, Jūsų ankstyvojoje kūryboje. Bet jų grožį suprantame tik dabar, kadangi jas lydi Jūsų tikėjimo išpažinimai.
Niekad žmonės nebūtų suvokę Jūsų kūrybos vientisumo, jei nebūtų karo: Jūsų kūryba – tai moralinė pranašystė. Ir kaip visa tai suauga su Jūsų gyvenimu. Šlovė Jus pasiekė labai vėlai. Tačiau reikiamą akimirką, idant suteiktų Jums autoritetą šitame sąmyšyje. Įsivaizduokite save esantį kare 1910 metais: niekas nebūtų išgirdęs Jūsų balso. Manau, Jūs pats niekad iki galo nesuprasite, kaip laimingai ir dėmesingai Jūsų gyvenimą formavo likimas: taip pat, kaip ir jautėte jo kietą ranką. Tačiau mes regime grynąją formą. Koks džiaugsmas bus man parodyti, kad niekas nebuvo vien atsitiktinumas, kad visa – būtinybė: Malwida von Meysenbug10, Tolstojus, socializmas, muzika, Didysis karas, Jūsų kančios, idant taptumėte tuo, kuo tapote.
Atleiskite man, kad šiandien dar nesiunčiu Jums „Laikas ateis“ egzemplioriaus. Iš pradžių taip uoliai dirbau, jog išverčiau tris ketvirtadalius dramos, ir dabar man trūksta dar poros dienų, kad vertimą pabaigčiau. Aš geras darbininkas – jei man leidžiama dirbti. Vėliau galėsiu dar pataisyti – bet, mano mielas drauge, norėčiau Jums patarti, jei tai ne esmiška, nekeisti nė žodžio. Noriu Jums paaiškinti kodėl, ir galbūt mano argumentai Jus įtikins. Dabar jau esu iš esmės susipažinęs su šia drama: nepaisant visos jos žmogiškosios ir meninės vertės, ji
stebina savo pranašiškumu kaip dabartinės mūsų tikrovės vizija. Jei ji bus pateikta publikai su pastaba, kad parašyta prieš šešiolika metų tokia, kokia ir yra, tai suteiks Jums nepalyginamos garbės ir net prisiekusieji Jūsų priešai turės pripažinti, kad Jūs vienintelis per savo viziją supratote, ką žmonijai teko suprasti tik baisingai daug paaukojus. Bet jei Jūs pakeisite nors žodį, tai jau bus perdirbtas kūrinys, ir visi galvos, kad Jūs savo dramą perrašėte pagal esamą situaciją, Jūsų idėjos radosi a posteriori, kai tuo tarpu jos yra a priori. Jūsų drama – istorinis faktas, mano manymu, Jūs neturėtumėte jos daugiau liesti. Išdidžiai pasakykite: tai pasakiau ir numačiau jau prieš šešiolika metų, galbūt joje esama tankiai suaugusių sakinių, bet aš ją pateikiu tokią, kokia ji yra. Mano argumentacija tokia: galite taisyti bet kurį savo kūrinį (aš to linkiu net keletui „Žano Kristofo“ puslapių), tačiau šis kūrinys yra pranašiškas liudijimas ir todėl neliečiamas. Savaime suprantama, kad aš [vertime] elgsiuosi vien pagal Jūsų valią, bet juk Jūs nesupyksite dėl mano atvirumo.
O dėl „Liluli“, tai aš dar neperžvelgiau jo atidžiai, kadangi iš pradžių norėjau vienu ypu pabaigti „Laikas ateis“. Kūrinys taip pat spėriai perrašomas ir manuskriptas jau greitai bus baigtas. Ir aš labai lėtai versiu jį greta savo darbo. Noriu panirti į savo studijas, idant negirdėčiau naujai prasidėjusių tautų žudynių balsų ir patrankų perkūnijos. Beje, žemėlapyje radau Klamesi prie Soisonso, tačiau tai kita vietovė. Mane kankino mintis, kad ten siaubiama ir niokojama, todėl man palengvėjo.
Tikriausiai leisite man Gillet knygą čia pasilaikyti dar aštuonias ar keturiolika dienų. Noriu kai ką pasikonspektuoti. Knygą tausoju. Už viską dėkoju, ištikimai Jūsų
Stefanas Zweigas


Romainas Rolland’as Stefanui Zweigui

[pašto antspaudas 1918-06-03]

Mielas drauge,
kadangi ketinate kai ką susikonspektuoti iš knygos apie mane, pamaniau, gal Jus sudomins ir puslapiai, kuriuos pridedu. Tai yra įvadas mano pradėtai studijai apie Shakespeare’ą. Tačiau aš pasidaviau pagundai truputį rašyti savo malonumui ir suteikiau tekstui autobiografinių bruožų, dėl ko delsiu šį tekstą pridėti prie Shakespeare’o studijos. Tame tekste Jūs rasite kai ką, kas prilygsta dvasiniams išpažinimams, tai palydės Jus į mano vaikystės ir jaunystės vidinį pasaulį. Dar niekam to nerodžiau. Kai kuriuos pasažus galite panaudoti, su nuoroda, kad jie paimti iš dar nespausdinto kūrinio. – Išties surinkau daug medžiagos apie Shakespeare’ą ir jo laiko teatrą, tačiau parašiau tik tris skyrius. Vienas jų, labai trumpas, pavadinimu „La Pitié“, publikuotas leidinyje, skirtame Shakespeare’o trijų šimtų metų jubiliejui (Britų akademijos leidinys, Londonas); kitas skyrius „La Vérité“ pasirodė 1916 m. žurnale „Demain“; trečiasis skyrius „Le Génie libérateur“ yra didesnės apimties ir šiek tiek panašus į santrauką.
Taip pat atsiųsiu Jums trumpą straipsnį, kuris pasirodė Lozanos „Revue Politique Internationale“. (Jūs galite tą egzempliorių pasilikti: aš turiu dar keletą; manau, rasite ten ir daugiau įdomių tyrimų, ypač Claparède’o ir Granville’io.)
Mačiau, kad laikraštis „National-Zeitung“ paskelbė Jūsų puikius Verhaereno laiškų vertimus. Širdingai dėkoju Jums už tai.
– Taip, Jūs teisingai rašote apie likimo vaidmenį mano gyvenime. Ir ką pasakytumėte, jei apie šį gyvenimą žinotumėte dar daugiau! Su savotiška galia aš pats tai keturis ar penkis kartus pajutau, kai buvau pasiekęs vieną ar kitą lūžio tašką, krizinėmis valandomis, kurios apsprendė mano gyvenimą. Ir aš nesusilaikiau to nepapasakojęs keletui sau artimų žmonių. Gerai žinau, kad nepaprastai galinga valia man liepė ar davė progą – ar netikėtai užklupus pavedėjo – eiti ten, kur nenorėjau eiti, bet vis dėlto kur turėjau
eiti. Jei turėčiau sudaryti visų „imprévus“ savo gyvenime sąrašą, galėčiau šiais nelauktais dalykais apibrėžti keletą pagrindinių savo raidos etapų. Ir patys skausmingiausi iš šių netikėtų dalykų (kurių nenorėjau priimti) buvo patys geriausi. – Tačiau šioje vietoje turėtume išsiaiškinti, ką abu suvokiame kaip likimą. Suponuoju, kad Jūs neturite galvoje dievybės, kuri egzistuoja anapus mūsų. Aš savo ruožtu atmetu idėją apvaizdos, kuri budi prie keleto išrinktųjų likimo, o kitus pasmerkia skurdui ar – kaip šiomis niūriomis dienomis – skerdykloms. Aš tikiu, kad jei ne visi žmonės, tai bent daugelis mato, kaip nemažai skirtingų galimybių praeina pro šalį, kartais taip pat laimė ir garbė. Tačiau jie jų nesučiumpa. O tie, kurie jas pagauna, to nelabai net suvokia, kartais visai nesuvokia: nes tai, kas jiems kalbėjo, tebuvo tamsus instinktas, galbūt rasės balsas ar… kas žino?.. „didesniojo Aš“ balsas…
– Gerai suprantu priežastis, kurias pateikiate, kad nekeisčiau nieko dramoje „Laikas ateis“. Jos labai įtikina. Tačiau mano pakeitimai tebus literatūriniai, šį tą tik išbrauksiu, nieko nepridėsiu; mano žmogiškoji ir literatūrinė nuovoka piktinasi daugiažodžiu sentimentalumu, kuriuo pasižymi veikėjas Klifordas, ypač trečiame veiksme: šis karys alpsta kaip maža mergaitė; ir nors šiems žilagalviams salos gyventojams dažnai būdingas naivumas, jie vengia tai parodyti. – Beje, čia ketinu tik kai ką atidžiai retušuoti. O jei kas norėtų abejoti kūrinio autentiškumu, tegul atsiverčia pirmąjį leidimą, kurio egzempliorių visada bus „Cahiers de la Quinzaine“ rinkiniuose.
Viso gero, mielas drauge, dėl mano prielankumo būkite tikras.
Staiga aptikau Jūsų vardą nedidelėje lyrikos antologijoje, kurią Paryžiuje leidžia žurnalas „Les Humbles“. Jo vadovas Maurice’as Wullensas daug kartų yra išsakęs, kad nuoširdžiai Jumis žavisi.
Romainas Rolland’as


1 Charles Péguy (1873–1914) – prancūzų rašytojas, savo esė skelbė vadinamojo revanšo kartos patriotines nuotaikas, žuvo vieno didžiausių Pirmojo pasaulinio karo mūšių ties Marna išvakarėse.
2 Maurice’as Léonas Bazalgette’as (1873–1928) – prancūzų literatūros kritikas, biografas ir vertėjas.
3 Alexandre’as Mercereau (1888–1945) – prancūzų poetas simbolistas, literatūros kritikas.
4 Henri Guilbeaux (1885–1938) – prancūzų politikas ir poetas.
5 Emile’is Verhaerenas (1855–1916) – Belgijos rašytojas. Per Pirmąjį pasaulinį karą pasitraukė į Didžiąją Britaniją, dirbo karo korespondentu. Sukūrė patriotinių, antimilitaristinių eilėraščių.
6 Gerhartas Hauptmannas (1862–1946) – vokiečių rašytojas.
7 Richardas Dehmelis (1863–1920) – vokiečių rašytojas. Savanoriu dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare; dalyvavo okupuojant Lietuvą.
8 Frederikas Willemas van Eedenas (1860–1932) – olandų rašytojas.
9 Josephas Ernestas Renanas (1823–1892) – prancūzų filosofas, filologas, religijų istorikas.
10 Malwida von Meysenbug (1816–1903) – vokiečių rašytoja, pirmoji moteris, nominuota Nobelio literatūros premijai. 1860 m. Romoje susipažino R. Rolland’u.

Donatas Petrošius. Oro gynyba

2024 m. Nr. 5–6 / Visi kalbėjimo būdai yra pavojingi, bet tyla – dar labiau.
Kalbėsi per dažnai – įgrisi, per daug emocingai – įsipyksi, išklosi viską, ką žinai, – išgąsdinsi.

Ieva Rudžianskaitė. Eilėraščiai

2024 m. Nr. 5–6 / keistai žeidžiantis tavo buvimas
tarytum neatpažintas žvėriukas –
matau jį bet negaliu ištarti

Jonas Mekas. Trumpos istorijos

2024 m. Nr. 5–6 / Iš anglų k. vertė Dominykas Norkūnas / Šiemet lietuviškai pasirodys Jono Meko knyga „Trumpos istorijos“, kurią pats autorius vadino „dienoraštine biografija“. Lakoniški ir šmaikštūs pasakojimai byloja ne vien apie J. Meko gyvenimą…

Neringa Butnoriūtė. Netolygūs poezijos dydžiai

2024 m. Nr. 5–6 / Apžvalgoje aptariamos poezijos knygos: Aido Marčėno „Mirkt: eilėraščiai iš pasibaigusio pasaulio“ ir Tomo Venclovos „Už Onos ir Bernardinų“.

Regimantas Tamošaitis. Klaipėdos krašto išminties knyga

2024 m. Nr. 5–6 / Nijolė Marytė Šerniūtė. Vilkų Kampo Eliza. – Vilnius: Slinktys, 2023. – 227 p. Knygos dailininkas – Rokas Gelažius.

Sara Poisson. Šito gyvenimo skonis

2024 m. Nr. 5–6 / Vėliau atėjo laikai, kai užkąsti mokykloje ar net papietauti galėjai už dešimt ar dvidešimt kapeikų. Todėl dešimt kapeikų buvo labai daug – išeidavo du cukriniai gaideliai ant pagaliuko arba šimtas gramų tamsios saulėgrąžų chalvos…

Lina Simutytė. Sirena E

2024 m. Nr. 5–6 / Kaip ir buvo galima tikėtis, baldais iš „Komiso“ nusivylę pirkėjai pirmiausiai skųsdavosi Elžbietai. Reikalaudavo grąžinti pinigus, prekes pakeisti kitomis arba tuoj pat kviesti parduotuvės savininkus.

Vytautas Kaziela: „Tylą sunku užrašyti“

2024 m. Nr. 5–6 / Poetą Vytautą Kazielą kalbina Tomas Vyšniauskas / Poetas, žurnalistas, leidėjas Vytautas Kaziela eilėraščiuose nedaugžodžiauja, neretai nutylėjimu bylodamas ne mažiau svariai nei raidėmis.

Virginijus Gasiliūnas. Pasiūlymas Vilniaus vyturiams, nemėgstantiems jubiliejų

2024 m. Nr. 5–6 / Pernai buvo galima švęst Vilniaus dvigubai apvalų, su dviem nuliais gale, jubiliejų – 700-ąjį gimtadienį. Nors nelabai tas žodis miestui tinka; gal krikštadienis, kai tavo vardą įrašo knygon? Tiek to, nesvarbu.

Romain Gary. Priekabiavimo visuomenė

2024 m. Nr. 5–6 / Iš prancūzų k. vertė Ingrida Bakutytė / Sėdėdamas priešais televizorių, stebėjau antrąjį įsiveržimą į Čekoslovakiją, šį kartą komunistų puolamųjų būrių: kartėlis ir neviltis, gėda, pasipiktinimas ir bjaurus visiško…

Mykola Chviliovyj. Slankos

2024 m. Nr. 5–6 / Iš ukrainiečių k. vertė Antanas A. Jonynas / Ukrainiečių poetas, prozininkas, publicistas Mykola Chviliovyj (tikr. Mykola Fitiliovas) gimė 1893 m. Trostianece, tuometinėje Charkivo gubernijoje…

Alis Balbierius. Eilėraščiai

2024 m. Nr. 5–6 / Ir plaukė tolyn su debesim ir lijo
Su lietumi žalias žalvario garsas