literatūros žurnalas

Renata Šerelytė. Sunku būti vyru

2005 m. Nr. 2

Sigitas Parulskis. Doriforė. – Vilnius: Baltos lankos, 2004. – 259 p.

Prisiminus, kokių palankių atsiliepimų sulaukė pirmasis S. Parulskio romanas „Trys sekundės dangaus“, antrasis, mįslingai pavadintas „Doriforė“, nemažiau intriguoja ir žada malonias skaitymo iliuzijas. Deja, iliuzijos turi savybę blėsti, o dar nesmagiau, kai jos virsta tiesiog aliuzijomis – tiesmukomis nuorodomis, baksnojimu į tai, ką išsilavinęs žmogus, regis, ir taip žino. „Tris sekundes dangaus“ J. Sprindytė pavadino autentišku ir egocentrišku romanu – „Doriforei“ egocentrizmo irgi netrūksta, bet autentiškumą pakeitė kultūrinis autoritarizmas. Skaitytojas, nors kartais ir sunku tuo patikėti, visgi yra savarankiškai protaujantis (ir net sugebantis pasidaryti išvadas) žmogus – gali ir įsižeisti, jei laikysi jį mulkiu. Rusai turi neblogą posakį – metod naučnovo vtykivanija. Taigi žmogus, skaitydamas „Doriforę“, gali ne tik žavėtis pasakotojo intelektu, bet ir jaustis kaip kačiukas, snukiu murkdomas į… na, tarkim, J. W. Goethe’s parafrazę „Mehr Scheisse“ (p. 12). Aišku, frazė labai sąmojinga. Bet juoktis iš jos gali nebent arklys. Senovės graikų mitai, lotyniškos citatos, Jobas ir R. Descartes’as – kultūringam žmogui šito nereikia naučno vtykivat’, o nekultūringam ir su kuoka neįmuši. Beje, tai, kad pasakotojas painioja Dianą su Afrodite (Diana – graikų Artemidės atitikmuo romėnų kultūroje), regis, labai simptomiška ir būdinga šiuolaikinei vyriškajai kultūrai (meilės ir medžioklės sferų suliejimas). Tai, kad didingas doriforas (karys, sportininkas, vyras) romane virsta dorifore (sportuojančia „palydove“, „antikinio pavyzdžio kekše“, moterimi), iš esmės yra vyriškosios kultūros ir tradicijos (sportas, karas, medžioklė) iliustracija, pasijų, turinčių žudikišką atspalvį, įsikūnijimas. Sakyčiau, kad doriforė – ne kas kita, kaip pasakotojo alter ego. Prabilti kitoniškų personažų balsais autoriui nepavyko, nors, regis, to siekta. Dianos žodžiai, turėję įkūnyti šiuolaikinės moters emancipaciją („Vyras net įsivaizduoti negali, kad moteriai kartais reikia tik jo kūno <…>, kūno paslaugos“, p. 185), iš tikrųjų atliepia tik vyro fiziologiją ir archetipines baimes. Jis bijo pripažinti moteriai dvasią (šonkaulis „iš šviežiai išminkyto molio“, p. 8) ir baiminasi moters kūno – jis traktuojamas kaip svetimas. Tačiau svetimas glūdi jame pačiame, jeigu jau tikėsime moters sukūrimu iš šonkaulio. Džiugu, kad baimė šiek tiek skiriasi nuo neapykantos, ir autorius neužsiima viduramžiška mizoginija, kai moters kūnas buvo įsivaizduojamas kaip purvo, kraujo ir išskyrų maišas. Baimė – universali jausena, nes ir šiuolaikinis vyras suvokia esąs toks pat fiziologiškas. Na o moters intelektas, saviraiškos laisvė ar atskira dvasinė duotis, regis, tebėra naujiena ir pačioms moterims. Moteriškosios visuomenės dalies patriarchališkumas tik paliudija, kaip stipriai vyriškosios struktūros veikia mūsų būtį. Pasakotojas sako: moters „kūnas <…> neturėtų reflektuoti savo laisvės, jis turėtų siekti to instinktyviai, nesąmoningai ir jau tikrai nebūti velniškai ironiškas“ (p. 188). Regis, jis nuoširdus – moters refleksijai suteikiamas tik instinkto lygmuo, lyg netyčia pamirštant, kad ką nors instinktyvesnio už medžioklę vargu ar surasi. O prisidengimas ironija – tik klaidinantis sėlinančio medžiotojo judesys.

Tiesa, bandyta moters paveikslą ir sudvasinti (tiksliau, suintelektualinti). Kaip opozicinė figūra Dianos kūniškumui iškyla Liza, kuri „niekad ir nebuvo iš kūno“ (p. 225). Pasakotojas čia, sakyčiau, iškyla kaip tikras vargšo šonkaulio tironas: atimti iš moters jos bene metafizinį dėmenį – kūną!.. Pagieža tai kokia ar nesusipratimas?.. Ar vėlgi alter ego variacija?.. Bekūnė Liza tokia bejėgė, kad jos net negaila.

Nors teksas sukurtas pasitelkiant novelių romano principus ir žiedinę kompoziciją (pabaigos – pradžios „lankas“), skyriai kaip novelės yra tuščiaviduriai, ir branduolio reikėtų ieškoti arba pačioje struktūroje, arba potekstėje, arba siužete. Nors siužetui (brolis – doriforė) bandyta suteikti savotišką dramaturginį „lanką“ ir sujungti šias dvi viena su kita menkai susijusias temas, jos tik grumdosi kaip dvi atskirtos girnapusės, leisdamos ne miltų, o dulkių debesis. Žmogaus likimas – nenusakomas, gyvenimas – pilnas mistikos ir metafizikos, bet ar neverta viso šito „suspausti“, suteikti tam formą?.. Knygai aiškiai trūksta ne tik tematinio vientisumo, bet ir loginio pagrindo. Nemaža tekstų primena esė, fragmentus, kurių jungtis dirbtinoka, „iš reikalo“. Jie puikiausiai galėtų gyvuoti atskirai, ir jokiam kritikui dėl to neskaudėtų galvos. Ogi dabar skaitydamas tas kritikas ima ir pasigaili, kad „Doriforėje“ pavaizduotas gana blaivaus proto leidėjas nėra romaną išleidusios leidyklos vadovo prototipas.

Atgijusios statulos tema artima ne tik graikų mitologijai, bet ir visai senovės kultūros, pirmykštei pasaulėjautai – bene svarbiausias čia yra stebuklo, tegu ir baugaus, laukimas, nuojauta. Siela atvira vaizduotei, fantazijai, širdis – pakylėtai aistrai, kur lygia teise susitinka kūniškumas ir dvasia. Gaila, kad „Doriforėje“ kuriančiai fantazijai nėra palikta vietos, dominuoja konstrukcijos, tikrovės muliažai, kultūrinių refleksijų, neretai sarkastiškų, erdvė. Naujos kultūros istorijos nesukursi, tačiau bent galima nuo jos atitolti, labiau pamiršti. (Laidotuvių namų ir ten vykstančių peripetijų scenos, unitazo formos paminklai – labai blankus E. M. Remarko „Juodojo obelisko“ aidas). Šimtu procentų pateisinčiau nebent R. Descartes’o posakio, kaip labai tiesmuko, parafrazę (iš tiesų, anokia čia naujiena mąstyti!..): „<…> laukiu, vadinasi, gyvenu <…>, vadinasi, mirsiu“ (p. 17). Mirties laukimo nuojauta bent jau pateisina geismo sublimaciją („Vyro galvoje visuomet haremas <…>, simultaninė sekso partija“, p. 72), glaudžiai susijusią su tradicija ir vyriškąja būties struktūra. Seksas čia – švelnus mirties palydovas. Kad meilė šitoje struktūroje painiojama su geismu (kaip ir Diana su Afrodite), liudija tokie, sakytum, laukiniai kai kurių tautų papročiai – išprievartavęs moterį, vyras, negalėdamas pakęsti tuštumos, atsiradusios patenkinus geismą, moterį nužudo (A. Makine’o „Prancūziškame testamente“ su pasakotojo senele taip pasielgia Vidurinės Azijos basmačiai). Beje, ir šiuolaikiniai vyrai taip daro, gal tik nepalyginamai švelniau, o atsiradusią tuštumą užpildo civilizuotais būdais. Jei moka rašyti – rašo, jei nemoka – geria. Jeigu šiuos dalykus pavyksta suderinti – dar geriau. Ir ko paskui stebėtis, kad pasakotojo paveikslas atrodo „visiškai iškreiptas, liguistas ir besimėgaujančios ironijos sklidinas <…>“, p. 244). Atrodo, kad šituo liguistumu irgi galima žaisti, naudoti kaip literatūrinės raiškos būdą, ironišką žaisliuką. Šita ironija visiškai sužlugdo humorą, neretai atsirandantį iš liūdnų ir nekomiškų dalykų. Kad mokėtum juoktis, reikia mokėti verkti. Ironija nėra nei juokas, nei ašaros. Tyčiotis iš tabu irgi vargu ar verta, kad ir kokie jie būtų juokingi – jie mums padeda suprasti kitus. Juk, anot O. Wilde’o, gyvenimas dažniau imituoja meną, nei menas – gyvenimą.

Pasakotojas, regis, nėra toks kvailas, kad to nesuvoktų (ir neišskeltų kokios sąmojingos parafrazės). „Tu per daug literatūriškas, pats tai supranti, bet bijai sau prisipažinti“ (p. 245). Na, matot?.. Aš gi sakiau. Literatūriškumo fobija – duok Dieve kiekvienam tokią. Prisipažinus neuždarys į psichiatrinę, veikiau paguos (o gal net pagirs) artimų draugų rate. Juk doriforo virtimas moterimi – irgi literatūriškas dalykas, vadinasi, visiškai neskausmingas. Juolab kad vyras, virtęs moterimi, mums nieko naujo ir pritrenkiamo nepasako.

Man būtų įdomiau sužinoti, ką ištarė atgijusi Galatėja Pigmalijonui. Istorija tą nutyli, mat istoriją rašė vyrai. (Kaip ir Bibliją – patogiau, kai moteris yra šonkaulis, o ne būtybė, kuri, neduok Dieve, iš vyro gali pareikalauti net elementaraus etiketo.) Todėl visiškai nenustebčiau, jeigu Galatėja imtųsi savo kūrėjo tobulinimo. Tai pagaliau logiška – meilei reikalingas abipusis tobulumas. Na o jeigu jau nori būti tobulas vienas pats, nereikia virsti moterimi. „Hermafroditine idėja persisunkusios visos gyvenimo sritys“ (p. 73), pripažįsta pasakotojas, įnirtingai mąstydamas apie gėjų ir lesbiečių identitetą bei naršydamas po internetinius pornografinius puslapius, o skaitytojui, užvertus romaną, kyla mintis, kad autorius bus ne tik sugadinęs romaną ir likimo valiai palikęs bene svarbiausią temą, bet ir apvylęs kai kurių skaitytojų lūkesčius…

Jūratė Baranova. Eseistika: tarp įspūdžio ir naratyvo

2004 m. Nr. 11 / Vieną iš eseistikos pakraipų Billas Roorbachas knygoje „Šiuolaikine negrožinė kūryba“ vadina personaline eseis­tika1. Anot šio autoriaus, negrožinei kūrybai, be personalinės eseistikos, taip pat priklauso formalioji ir mokslinė esė…

Mindaugas Nastaravičius. Paslaptis iš Sigito Parulskio „Paslapties“

2021 05 31 / Jeigu manęs paprašytų išrinkti vienintelį Sigito Parulskio eilėraštį, atsiversčiau pirmąją, 1990 metais pasirodžiusią, jo knygą „Iš ilgesio visa tai“, atsiversčiau knygos pradžioje esančią „Paslaptį“.

Eugenijus Žmuida. Trumpa Sigito Parulskio laimė, arba Užsikirtęs triukšmas ir įniršis

2018 m. Nr. 11 / Sigitas Parulskis. Amžinybė manęs nejaudina. – Vilnius: Alma littera, 2018. – 240 p. Knygos dailininkas – Agnius Tarabilda.

Sigitas Parulskis. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 8–9 / Iš ryto minu elipsinį treniruoklį šiek tiek geometrijos, šiek tiek literatūros dėsnių, be abejo, dar gravitacija, ir ontologija, viskas ką matau, ką jaučiu, viskas veikia mane,

Erika Urbelevič. Rinktinė su raudonu tašku

2016 m. Nr. 8–9 / Sigitas Parulskis. Be teisės sugrįžti . – Vilnius: Alma littera, 2015. – 192 p.

Virginija Cibarauskė. Naujai senas Sigito Parulskio romanas: vyro-kūrėjo kančia ir postmodernizmas

2016 m. Nr. 5–6 / Sigitas Parulskis. Nutylėtų lelijų miestas – Vilnius: Alma littera, 2016. – 240 p.

Nerijus Brazauskas. Tamsos partneriai ir aukos

2013 m. Nr. 10 / Sigitas Parulskis. Tamsa ir partneriai. – Vilnius: Alma littera, 2012. – 256 p.

Ana Audicka. Kūryba kaip nesibaigiantis iššūkis

2012 m. Nr. 1 / Talentingas kūrėjas (ar jis kurtų žodžiu, garsais, mintimi ar vaizdais) neišvengiamai sukuria naują idealią visatą, kurioje viskas vyksta pagal kūrėjo sugalvotas žaidimo taisykles. Kitaip kūryba būtų tiesiog neįmanoma.

Renata Šerelytė. Herojaus vienaskaita

2011 m. Nr. 8–9 / Sigitas Parulskis. Prieš mirtį norisi švelnaus. – Vilnius: Alma littera, 2011. – 218 p.

Brigita Speičytė. Nepoetinis eilėraščio menas: posovietinės lietuvių poezijos linkmės

2009 m. Nr. 1 / Naujausioje lietuvių literatūroje su romano išpopuliarėjimu koreliuoja išryškėjęs polinkis eksploatuoti naratyvines kalbos formas poetinėje kūryboje.

Jūratė Baranova. Poetas kaip kritikas

2008 m. Nr. 5 / Aidas Marčėnas. Būtieji kartiniai. – Vilnius: Apostrofa, 2008. – 414 p.

Jūratė Baranova. Sigito Parulskio pasakotojų pėdsakais

2005 m. Nr. 8–9 / Romanas „Doriforė“ – trečia Sigito Parulskio prozos knyga. Kas pasikeitė rašytojo kūrybinėje stilistikoje, lyginant su eseistikos knyga „Nuogi drabužiai“ ir pirmuoju romanu „Trys sekundės dangaus“? Tas pats „Parulskis“, ar jau kitas?