Martyna Bražiūnaitė. Įstrigęs klampioje būtyje

2010 m. Nr. 8–9

Sigitas Parulskis. Pagyvenusio vyro pagundos: eilėraščiai. – Vilnius: Baltos lankos, 2009.

Naujas poeto, prozininko ir dramaturgo Sigito Parulskio eilėraščių rinkinys „Pagyvenusio vyro pagundos“ susilaukė nemažai prieštaringų vertinimų tiek literatūrinėje, tiek populiariojoje spaudoje. Apie šios knygelės dizainą ir pristatymą pasakyta tiek, kad vargu ar verta ką pridėti. Neišsiskirsiu iš minios pasakydama, kad ir man, vos nusipirkus, trūko viršelį juosianti juoda gumelė (gal čia koks specialiai paruoštas triukas, siekiant sugroti silpnais skaitytojų nervais?), o per knygos pristatymą išgirdau daug „parulskiško“ sąmojo, neabejotinai keliančio jo populiarumą liaudyje, ir gavau dozę taiklių, jau sparnuotais posakiais spėjusių tapti frazių. Perskaičiusi rinkinio pavadinimą susimąsčiau: pagyvenęs dėl to, kad patyręs, matęs ir šilto, ir šalto, ar kad pavargęs, viskuo nusivylęs? Bet kuriuo atveju atrodo, kad šįkart poetas įkvėpimo sėmėsi iš Šiaurės miestelio, kuriame, kaip teigia, „gyventi galima“.

Recenzijos įžangai pasirinkau lengvą toną, juk ir pati knyga, Evaldo Ignatavičiaus žodžiais tariant, parašyta tarsi „kaire ranka“, tuo pabrėžiant autoriaus meistriškumą ir gebėjimą kurti nededant ypatingų pastangų. Rinktinė persmelkta atviros ir turbūt nieko nebešokiruojančios, bet tekstą pagyvinančios erotikos, desakralizuotų krikščionybės įvaizdžių, kūniškos graikų mitologijos ir egzistencinės tematikos. Autorius leidžia suprasti, kad ši knyga yra poetinė kūrėjo brandos ir kartu eilinio vyro vidutinio amžiaus krizės išraiška, kai balansuojama ties autoironijos ir narcisizmo riba. Nors atrodo, kad knyga pasiduoda šiuolaikinėms tendencijoms, kad ji pristatoma kaip prekė, o literatūrologai kritikuoja jos apipavidalinimą, tačiau, mano galva, tai tėra postmodernistinis rašytojo žaidimas su skaitytoju. Kalbu ne tik apie „praktišką“ vokelio kyšiams rausvai švytinčiu vidumi sprendimą (lietuviai per daug drovūs, kad panaudotų jį pagal paskirtį), bet ir apie miesto kultūros ženklus, mirkčiojančias angarų šviesas, spalvotus ekranus, vaitojančius liftus fiksuojančios poezijos ir padūmavusių nuotraukų simbiozę. Kone visos jos paskendusios rūke arba tamsoje, tačiau vilties teikia į tinklą įsipainiojęs angelas ir kamuoliniais debesimis virstantis užsirūstinęs dangus. Dar yra Berlynas, Amsterdamas, Viena.

Pirmame eilėraštyje sutinkamas axis mundi yra knygos centrinė ašis, kuri simbolizuoja priešybių – dangaus ir žemės, vyro ir moters, aukštosios ir žemosios sferų – susitikimą, vyriškumą ir kūrybines galias. Gausu mitinių jungčių ir opozicijų: „iš didingo, bet šalto ir atšiauraus dievų pasaulio“ („H 1“) šiuolaikinio skubaus gyvenimo magistralėmis ir trasomis leidžiamasi į požemio sferas („leidžiantis į olą Jama Vilenica“), Dievas ir moteris sutapatinami kaip dvasinio ir fizinio malonumo, simbolinio atgimimo šaltiniai („D&M“), žmogus lieja įtūžį ant nebylaus Dievo („nuomininkas“), kurio kūnas tampa dar vienu lengvai pasiekiamu dalyku („kai gulime nuogi vienas šalia kito, išvarginti aistros“), vyro ir moters vienatvė susitinka ant neperžengiamos jų pasaulių ribos („valymas“). S. Parulskio poezija dažnai vadinama vyriška, tam neįmanoma nepritarti. Knygos pavadinimas išduoda orientaciją į savąjį ego, tačiau nemanau, kad apskritai nėra aš ir tu santykio. Nors moteris kai kuriuose eilėraščiuose suvokiama kaip objektas – „kai matau / tas voveraites, žvelgiančias / į mane kaip į viešpatį, bent jau kaip į fauną / na, mažų mažiausiai, kaip į seną ir / raišą satyrą“ („voveraitės“), – tačiau didžioji aistra jau išblėsusi, o ironija pirmiausia nukreipta į save: „taigi eilėraštis turėtų skambėti taip: vėjas atriša / moters plaukus, vyras nedrįsta atrišti jos / batų raištelių, jis apsivėlęs / pseudokrikščioniška sofistika / ir scholastiniais kliedesiais apie / nuodėmę ir atgailą, sunkus / kaip barža, plukdanti pro šalį / vienkartinį pasaulį, liūdesį, neviltį / ir senatvinį marazmą“ („pagyvenusio vyro pagundos“). Moters pasaulis egzistuoja kažkur paraleliai, lyrinis subjektas susitinka ir vėl amžinybei išsiskiria su ja tik „trumpiausios metro linijos stotelėje“ („Claudia“) arba jį žeminančioje situacijoje, kai moteris tampa pranašesnė dėl savo konkrečios misijos šioje žemėje išmanymo: „moteris anapus / prekystalio nuožmiai tylėjo, atsitvėrusi / baltame lape juodai iškaltomis raidėmis: likimo kryžiai nekeičiami ir negrąžinami“ („parduotuvėje“).

Eilėraštyje „paskutinė moteris“ motinos ir mylimosios figūros susijungia į bendrą moters paveikslą, turintį Kristaus motinos Marijos bruožų: „dabar ji stovi pasilenkusi ties mano guoliu / kuriame guliu vienas <…> / dabar ji stovi greta ir puošiasi mano baimės / prakaito vėriniu, gražėja / jaunėja / dabinasi plaukus paskutinėm / mano agonijos valandom.“ Visą rinkinį gaubia autoriaus tapatybės klausimas ir metafizinių tėvo ir sūnaus santykių tematika. Pirmame eilėraštyje nerandame nieko originalaus – kalbantysis pretenzingai išsižada poeto vardo, o poezijos sakralumą keičia buitiškas proziškumas: „tavo krūtys, kai išeini iš vonios / kambario, – jeigu būčiau tikras poetas, sakyčiau – / iš alyvų giraitės“ („voveraitės“), vėliau paaiškėja kodėl: kūrėjas jaučiasi esąs už pasaulio literatūros ribų, į kurį negali patekti net pasibalnojęs Trojos apgaulės arklį: „net jei rėkčiau, kad įminiau Šekspyro mįslę, kad žinau, kieno / vardu prisidengęs Bibliją kūrė Jahvė / esu tik šešėlis, sėdžiu prie Hado vartų kartu su pasipūtėliu Odisėju / ir pasakoju savo nuoskaudas viskam abejingai tėvo šmėklai“ („poetiniai interesai“). Neįmanoma nepastebėti hamletiškos problematikos ir antikos autoritetų demitologizavimo. Vėl kartojasi axis mundi, mistinio slenksčio tarp kūrybos ir nekūrybos, būties ir nebūties, prasmės ir tuštumos motyvas: „dabar, kai vis dažniau jaučiuosi / esąs Empedoklis, bergždžiai mėginantis / sukurti maišą vėjams gaudyti / galvoju, kas mano žodžiams, kuriems / kaip ir iečiai ar sparnui, reikalingas vėjas / kas jiems atidaro vartus ir uždaro“ („vartai“).

Paskutinis rinkinio eilėraštis reziumuoja visus gyvenimo prasmės ir kūrybinio įkvėpimo ieškojimus, besibaigiančius nesėkme ir kartėliu: „kiekvienas lytinis aktas turi dvi stadijas – prieš tai / ir po to, kaip ir viskas mūsų gyvenime, prieš / nuopuolį ir po to / ir apgailėtina senatvė tik dar vienas, paskutinis / po to / ir kaip gi gyventi po to, po akto, po pietų, po / mirties“ („šokėjos“). Pesimistinę nuotaiką kuria regresuojančio gyvenimo, gyvenimo mirties link, merdėjimo suvokimas. Sustingusi amžinybė ir pagauto momento laikinumas sustiprina šį įspūdį: „skaičiau bibliotekininkų sąrašą, sėdėdamas / šalia seno / Mančesterio bibliotekos židinio, jis priminė / žmogų, kuriam viskas / šiame pasaulyje / daugiau ar mažiau panašu į / dulkes“ („židinys Mančesterio bibliotekoje“). Laikas suvokiamas kaip praeinantis, todėl reflektuojami praeities prisiminimai, kertiniai vaikystės patyrimai: „matau nueinančią motiną su šunim / bet negaliu pajudėti, suprantu, kad tai paskutinis jų / pasivaikščiojimas, negaliu pajudėti / matau, pasidengia lapais, sniegu, užauga žole / takelis, kelias, horizontas“ („klevo sėklos“). Lyrinis subjektas jaučia būties laikinumą ir kartu jos tąsą, kurios simboliu tampa tėvo batų matavimasis – savotiška sūnaus iniciacija, iš kartos į kartą perduodamas ritualas: „sūnus avi mano batus / nežinau, dar negaliu suprasti / ar dalis manęs sugrįžo į batų namus / ar dalis jau išėjo, ir kuri dalis būtų geresnė“ („batų deginimas“).

Sūnaus ir mirusio tėvo santykis apmąstomas monologu, kuriuo išreiškiama tiek stiprus prisirišimas, ilgėjimasis, tiek nuoskauda dėl tėvo meilės trūkumo: „kartais tavęs neapkenčiau, kartais labai ilgėjausi / motinai buvai neišsipildžiusi meilė / man – neužgyjantys paauglystės sapnai“ („Telemachas prie Odisėjo kapo“). Savo kūrėjui sūnus jaučia prieštaringus jausmus, siekia išvyti jį iš sielos, arba reikalauja lygiaverčių santykių: „tegu dabar Jis / žiūri į mane ir sprogsta / iš pavydo“ („tarkim, keletą akimirkų jaučiausi, lyg man sektųsi“). Mesdamas iššūkį Dievui, žmogus bando jam atkeršyti už nepaliaujamą kaltės ir graužaties jausmą, kurį yra priverstas nuolat kentėti, tačiau kartu negali visiškai nuo jo atsiriboti. Vargu ar be šio trūkinėjančio ryšio ir nuolatinio savo santykių su kūrėju aiškinimosi žmogaus būtis ir jo ieškojimai būtų bent kiek prasmingi. Panieka Dievui pinasi su nuolankumu, todėl šis santykis vertinamas ironiškai: „ko gero, teks man palaukti ligi savo / mirties valandos, o tada jau žiūrėsim / tada pasakysiu jam viską, ką norėjau per / visą savo gyvenimą, o / svarbiausia, velniai rautų, – kiekvienas / padorumas / turi turėti ribas“ („nuomininkas“)

Eilėraštyje „išmalda“ moralumas įgauna visai kitokį atspalvį – tai, kas patenkina asmens ego, nėra laikoma geru darbu. Pajuokiamas padorios visuomenės sugebėjimas lengvu judesiu atsikratyti nereikalingos sąžinės graužaties: „tris kartus nedaviau išmaldos, todėl / vakare, manau, jis, tamsusis / šlykštynė mano viduje, nusipelnė / pačios prabangiausios kekšės, kokią tik išgalės / parūpinti viešbučio personalas ir mano / taurioji, šviesioji / išmintingoji, gailestingoji pusė“. Taip pat demaskuojami holokausto vykdytojai („biblioteka“) ir patys žydai, sukūrę įgrisusią, nesibaigiančią krikščionybės „muilo operą“, kurios pagrindiniai veikėjai – kenčianti, apgailėtina žmonija ir ją išduodantis dangus („tarkim, keletą akimirkų jaučiausi, lyg man sektųsi“). Pasak E. Ignatavičiaus, „Sigitas S. Parulskis yra vienas sąžiningiausiai praeities sąskaitas apmokančių mūsų rašytojų“, kuris ir šiame rinkinyje nevengia atkurti nemalonių prisiminimų, susijusių su dujų kameromis, žydų vėlėmis ir Jeruzalės akmenų spalva. „Pagundose“ taip pat nepamirštama atiduoti duoklės praeitį palaidojusiam ir nieko nauja neatrandančiam postmodernizmui, apsistačiusiam geležinėmis uždangomis, kapituliuojančiam ir netekusiam paskutinės vilties: „tyla, jokio bandymo išsikapstyti, per šitiek metų nė vieno / mėginimo išsikasti tunelį į Tibetą, prakirsti / Mirusiųjų sieną į Kiniją, į Berlyną / bent jau į gretimą miestelį, nors į kaimyno daržus, kur / galuvagy žydi aguonos“ („tamsieji žemės vandenys“).

Kasdienybės gairės – tai ligos, senėjimas, susvetimėjimas. Čia pasakotojo ironija tampa dominuojančiu savo tapsmo, vidinių ir išorinių įvykių ir aplinkos apmąstymo principu: „negaliu susilaikyt nepasakęs: / aš gyvenau, kol man nuleido širdį“ („gydytoja“). Dekartiškasis „cogito ergo sum“ virsta kiek kitokiu moto: „sėdžiu ir nieko nedarau, žinau, kad / tai nelabai gerai, ir negerai tik / dėl to, kad žinau / ką gi aš žinau, velniai rautų“ („nuotrauka su cigarete“). Anot Jūratės Baranovos, „ironija visada šiek tiek agresyvi, ji liudija ironizuojančiojo galią žaisti savus žaidimus, gebėjimą apsimesti menkesniam, nei esi iš tikrųjų“ (Baranova J. „Filosofija ir literatūra“, p. 337). Lyrinis subjektas vadina save jausmingu iškrypėliu, pro kurio stebintį žvilgsnį niekas nepraslysta („Krokuvos žydų kvartalas“). Ironizuojama ne tik rašančiojo misija: „vaikštau aplink aukštą įkvėpimo ir idealų sieną / niekas negirdi mano balso“ („poetiniai interesai“), bet ir kasdieninis santykis su supančiu pasauliu: „paskui grįžau namo / pažiūrėjau per TV paskutines žinias / ir išjungiau savo šešėlį / ir vėl pasijutau esąs vientisas, nesusitepęs / nei šiuo pasauliu, nei kitu“ („svarbiausias dalykas man šviesos šaltinio nustatymas, kadaise yra sakęs mano bičiulis Šarūnas S.“).

S. Parulskio tekstuose mirtis yra vienas svarbiausių mąstymo objektų. Pasakotojas žino, kad kelio gale laukia mirtis, bet šis žinojimas nesukelia graudulio. Autoironija tampa savigynos priemone, šiek tiek atvėsinančia įtemptus santykius su nebūties jėga. „Kelias į mirtį akivaizdesnis ir aiškesnis per savo paties artėjimo į mirtį patirties įsisąmoninimą“, anot J. Baranovos. Lyrinis subjektas mėgina įsijausti į nykstančią mirusiojo sąmonę: „dar matau, dar paskutinį sykį man leista: / kažkas paskubom kemša senus laikraščius / į tuščius mano batus, kad nosys / per šermenis nebūtų subliuškę / senus laikraščius / su mano tuščia atmintim“ („tuščia“). Mirtis priartėja prie žmogaus gyvenimo įgaudama apčiuopiamą pavidalą: „atidarau šaldytuvą, gelsvai apšviestame / morge guli bekraujė tėvo galva“ („vidinis kraujavimas“). Ironija virsta makabrišku grotesku – parodijuojamas bejėgiškas žmogiškos būties trapumas ir trumpumas, vienadieniai gyvenimai: „jų daug čia, sunkiais / sparnais įstrigusių tirštam ore / tarp spalvotų daugiaaukščių dėžučių / skuba namo pamaitint vienišų televizorių / eina iš banko ar iš ligoninės, o gal tik trumpam / užsuks atsipūsti pakeliui į kapus / galiu eit ir smaigstyti juos, bejėgiškai / plastančius būties voratinklyje“ („tvankuma, varanti iš proto ir nuteikianti mizantropiškai“). Tekste paryškintas nebūties, nykimo motyvas, kurį žmogus įsisąmonina kaip pagrindinį savo „buvimo patvirtinimą“ (Parulskis S. „Doriforė“, p. 18–19).

Smagu stebėti, kaip vienas su kitu pinasi S. Parulskio tekstai: atsikartoja ne tik motyvai ir filosofinis požiūris į egzistenciją, bet net situacijos, laikas, vieta. Pavyzdžiui, rinkinio eilėraštis „karštos dulkės“ tarsi atkartoja eilėraštį „Šaltis“ iš 1994 m. rinkinio „Mirusiųjų“. Tas pats leidimosi į rūsį motyvas, tas pats iki kaulų smegenų persismelkiantis šaltis ir mirtingumo suvokimas. Tik naujesniame eilėraštyje šis epizodas įgauna gilesnes dimensijas, atkartodamas patirtą nieko pojūtį: „kiek nedaug reikia, kad išgyventum / egzistencinę dramą, susitaikytum su nenumaldomai / krešančio laiko dulkėm.“ Viename iš labiausiai įsiminusių šio rinkinio eilėraščių „vidinis kraujavimas“ grįžtama prie romano „Doriforė“ ietininkės įvaizdžio: „ką tik kažkas / su romėniška ietim / ieškojo manyje / Dievo.“ Kyla klausimas, kas iš nelaimingo vaiko kompleksų neišaugusiame lyriniame subjekte bando rasti kokį nors jo egzistavimą pateisinantį motyvą. Tas, kuris valdo žmonių likimus, kuris eksperimentuoja žmonėmis kaip vaikas su varle? Ar antrasis „aš“, moteriškasis rašytojo alter ego variantas, negailestingas jo laisvės naikintojas, galintis paversti į varlę, žiurkę ar driežą, savo nepajudinama tvirtybe grasinantis sugriauti iki pamatų menkavertiškumo jausmo apnikto herojaus egzistenciją: „ji, kodėl ji kiekvieną vakarą / gali vienu brūkštelėjimu nusivalyti / veidą, o man / o kaip gi aš / ir aš norėčiau nusivalyti, nusigremžti / pradėt kiekvieną dieną iš pradžių / kur po velnių, kur / su kuo nuvalyti tai, kas esu“ („valymas“). Moteris suvokiama arba kaip mylimoji, su kuria „rojuje“ dalijamasi egzistencinės kaltės prieš dievo rūstybę jausmu: „tavo oda / ką tik prašiaužusios nuodėmės skonio“, arba kaip priešininkė, kurią siekiama nužudyti visiškai užvaldant: „norėčiau pasinert į tave taip giliai, kad išnerčiau kitoje / laiko ir erdvės pusėje, kekšės / glėbyje, su kruvina / Dievo mėsa burnoje“ („kai gulime nuogi vienas šalia kito, išvarginti aistros“).

Kruvinas žuvėdrų kapojamas vakaras („prieblanda“), lėktuvo plėšoma dangaus nekaltybė („Šiaurės miestelis“), rausvų kraujosruvų išvagoti geltoni lapai („ruduo“) ir kitokios miesto betone mirštančios gamtos agonijos šiek tiek primena radauskišką impresionizmą, tačiau labiausiai – su niekuo nesupainiojamą S. Parulskio tiesmukumo ir ironiškos žaismės derinį. Geografines ir kultūrines platumas vienijanti visagalė ironija gelbėja pasakotoją ir pačią kūrybą nuo vidutinio amžiaus vyro ir kitokių krizių, senatvės, mirties. Autoriaus sugebėjimas apversti įprastas prasmes ir reikšmes aukštyn kojomis ir žaidimas su pabodusiomis klišėmis nuo pirmojo poezijos rinkinio „Mirusiųjų“ pasirodymo tapo neatskiriamu S. Parulskio bruožu. „Šventa“ poetinė kalba šio kultūros chamo lūpose virsta pilkų Vilniaus daugiabučių kiemuose ant suoliuko semkes triauškiančių vaikėzų blevyzgojimu, tačiau to nepabūgusiam skaitytojui tenka susidoroti su trykštančių metaforų fontanais ir intelektualių įžvalgų srautu.