Renata Šerelytė. Obuolio graužtukas

1995 m. Nr. 7

Jurga Ivanauskaitė. Agnijos Magija: romanas. – Vilnius: Vaga, 1995 – P. 310.

Harmonijos ar pragaišties troškimas metodiškai vedžioja ar keistai blaško daugybę agnijų po aikščių ir skverų ketvirtainius, gatvių linijas ir paraleles, prospektų tieses ir skersgatvių kreives?.. Iliuziniams miestams, ku­riuos mes kuriam savo mintyse ir svajonėse, taip pat būdingos tos metrines miesto figūros, besisiejančios su griežtumu ir logiškumu. Tai, kas išsprūsta, išslysta iš jų, sunkiai apibūdinama ir subjektyvu, tą kiekvienas suvokia savaip… Galbūt toji geometrinė darna tėra labirinto priedanga, ir slegia ne žinojimas, kad jame slypi Minotauras, o tai, kad paskui bus Ariadnės praradimas, juodos burės jūroje, tėvo žūtis…

Nei galėjau, nei norėjau detaliai ir objektyviai (kažin, ar toks dalykas kaip objektyvumas išvis egzistuoja) nagrinėti Jurgos Ivanauskaitės romaną „Agnijos Magija“. Nenoriu pasiduoti viršeliuose slypinčioms „provokacijoms“ (romanas skirtas ne intelektualams; tirada apie KITOKIUS) ir aliuzijoms, kurios griūte užgriūva, ir visos – abejotinos vertės. Tiesiog skaitydama keliavau maršrutu Amsterdamas – Vilnius – Laiko Skylė (Tušuma, Vientisybė ir pan.) – Rea­lus pasaulis. Nieko nuostabaus, ši epocha – kelionių metas. Kam neleidžia kišenė, tas gali keliauti vaizdi­niuose ir sapnuose. Tiesa, nei suve­nyrų, nei atvirukų iš tokių kelionių neparsiveši, bet argi tai svarbu?.. Tai tėra svetimos būties liudijimas. O svetimoj būty ištirpt norėtų gal tik Agnija, „Gėdingo, purvino, balsaus galo geismas“ (p. 12) labiau pageidau­tinas ten, kur tavęs niekas su nieku skaudžiai nesieja. Pasaulis lyg didelis Miestas, turįs ir Amsterdamo, ir Vil­niaus, ir Delio, ir kitų – egzotiškų ir iki šleikštulio perprastų – miestų ir miestukų bruožų, kurie kartais lyg aptirpsta, minkštėja, ir jis tada tam­pa iliuzinis, egzistuojantis galbūt tik vaizduotėje. Tik niekuomet taip neatsitinka, kai „perverta netekties jausmas viskam dar tik prasidedant“ (p. 216), Kas tas „viskas“?.. Galbūt – tik seksas. Žinojimas, kad Pažinimo obuolys negali būti kremtamas be galo, – liks graužtukas, kotelis ir sunokusios sėklos. O gal apskritai visa, ką vaizduotė sukuria, bet kas nebū­na įgyvendinta. O to daryti ir nerei­kia. Daugialypė žmogaus prigimtis, ko gero, nepajėgi generuoti daug reikšmingų idėjų.

Daugybė agnijų suteikia tekstui sa­votiško žaismingumo, jų replikos lyg ir įdomios, tačiau… atrodo, lyg tai būtų kaukės grimasos, Pačios Agnijos, matyt, reikia ieškoti kitur, ir ge­riausiai ji atsiskleidžia, mano many­mu, pirmoje dalyje – „Agnija“. Galima koneveikti ir niekinti gyvenimo smulkmenas, tačiau būtent per jas atsiveria viena gyvenimo gelmių. Trumpalaikis ir lemtingas mažmožių žavesys. Amsterdame Agnija lyg ko­kiame postmodernistiniame Edene su Kedaru ragauja „didžiulį, žalią, neįkandamą obuolį“ (p. 27), – aliuzi­jas palieku skaitantiems, – junta ir „per pusę skylančio androgino gėlą“ (p. 28), ir to androgino klek mechanišką, brutaloką sujungimą, kurį, ro­dos, atlieka aplinka („…Juodos ir bal­tos linijos suveržė mūsų kūnus it metaliniai lankai“, p. 23). Nepasa­kyčiau, kad romane dominuoja vien kūnų kalba. (Ji, be abejo, svarbiau­sia ir greičiausiai išgirstama.) Yra ir žodžių, bet jie užleidžia savo vietą formoms, jausmams, sapnams ir vaizdiniams – ir, ko gero, pelnytai, nes tik žodis gali meluoti, išduoti ar paprasčiausiai nieko nereikšti. Jis nei gali būti neišgirstas. Paradoksas – tada juk neišgirstama ir sielos kal­ba. O jei neišgirstama – pro kur ji prasiveržia?.. Susidaro įspūdis, lyg jos nėra pačiame kūne, ji – kvapas, smilkalas, gaisas, purpurinio dra­bužio šmėkšlelėjimas, jutimas… Daugelyje E. A. Poe novelių aprašomi irsiančio kūno pojūčiai, kada siela arba miršta anksčiau, arba dūla kar­tu su audiniais – labai palengva, tyliai, kol viską paglemžta tamsa. Yra panašumų ir J. Ivanauskaitės roma­ne. Tik siela čia nenori „natūraliai“ supūti, suirti – ji dingsta arba Laiko Skylėj, arba Nirvanoj, arba dar kur. Tiesą sakant, man tos būsenos visos vienodos. Žmogus – ribota būtybė, įsivaizduojanti, kad visada bus maždaug tokios substancijos, kokios yra dabar.

„…tai, kas tikra, visada truputėlį baugina“, – sako Agnija (p. 181). Šventa teisybė. Ne tik baugina, bet ir nervina, nes tasai tikrumas neleidžia nugrimzti nei į euforiją, nei į kančią, nei – leptelsiu ereziją – į Nirvaną (nie­ku pavirsti irgi labai sunku). Du po­liai: a) tai, kas realu, b) tai, ko nebū­na – lyg du avinai ant tilto surėmę ragus, piemuo jų nei ragina, nei peršnioja lazda, kad liautųsi, todėl ir nežinai, ar ilgai jie ten styros, kuriam pirmiau nusibos. Fantazijos reikšmę rašytojo darbe yra akcentavęs ne vie­nas kritikas, tačiau… Ji – kaip žaibo blyksnis, kurio nelabai užfiksuosi, o jei ir užfiksuosi (fotografijoj, paveiks­le, literatūros kūriny), tai tebus jo šešėlis, atspindys. „Agnijos Magijoje“ nemaža tokio žaibo išblukusių at­spindžių. Žaibo, į dvišaką gyvatės ge­luonį panašaus tylaus ugninio spjū­vio, po kurio griaustinis supurto ir dangaus, ir žemės sferas.

Bijau, kad išrašytos citatos ir šioks toks susidarytas planelis nueis šu­niui ant uodegos. Turbūt už save kalba pati knyga. Jos egzotiška (ypač 3 dalies) geografija, marga knygos „magiškojo teatro“ statistų minia, – statistai, beje, čia ir magai, ir šventie­ji, ir Baltieji Broliai, ir Himalajų Ma­hatmos, nes visi jie žmonės, visi, iš­sekus žodžiams, pasijunta skendį ty­loje… „Agnijos Magija“ neišmokys magijos, nebent suteiks elementa­riausią jos pradžiamokslį (ar Magijos nuojautą), kuris, deja, neturi stubu­ro, nes, prisipažįstu, Anuškavilijos ti­rados tik puikiai apibūdina ją kaip personažą, – beveik neabejoju, kad tokia esybė tikrai gyvena Vilniuje, – bet žodžiai įspūdžio nepa­darė. Kaip ten porino garbusis pesimistas A. Schopenhaueris: kvaila manyti, kad didingi dangaus šviesuliai gali turėti įtakos niekingo žmogaus likimo peripetijoms, – žmogus svorio centrą turi turėti savyje. Kokio svorio, kaip – palieku dirvą aliuzijoms. Šitas žodis skamba panašiai kaip „iliuzijos“, o iliuzijos, kaip žinia, ir yra, kad jas prarastume. Bijau, kad magijos ir šiaip visokių kerėjimų iliuzijas esu beprarandanti (tokie romanai kaip „Agnijos Magija“ irgi tam turi įtakos). Tiek tos bėdos. Tegu tik išlieka išduoto, parduoto, nekenčiamo ir meluojančio žodžio magija. Ir iliuzija, kad ne tik jausmai yra „pritvinkę sprogdinančios, pasaulius tveriančios galios“ (p. 48), žodis, kuris tą galią organizuotų, pasaulį laikytų lyg Atlantas dangaus skliautą – su visais išgalvotais ir rea­liais miestais, Alisų karalystėmis veidrodžiuose, sniegu lyg popieriaus lapu, kur galima rašyti laiškus ne tik Dievui, bet ir artimiausiam asmeniui – savo sielai, baikščiai glūdinčiai ša­lia ir nuopuolio, ir nirvanų metu. Na, o kūnai… Kūnai „Agnijos Magijoje“ tokie, kokie ir turi būti. Tuščias žodis „postmodernistiniai“, tuščias ir nieko nesakąs. Toji nelemta substancija, ko gero, senesnė už patį pasaulį. Ji at­rado anksčiau, nei šėtonas nukrito iš dangaus. Jau tąkart Dievas buvo beveik tikras, kad jo dar nesutvertas žmogus prasikals, pasirinkdamas dvilypę lemtį: kristi ir keltis…