literatūros žurnalas

Renata Šerelytė. Ar ironija yra visagalė

2004 m. Nr. 2

Jurga Ivanauskaitė. Placebas: romanas. – Vilnius: Tyto alba, 2003. – 386 p.

Jūratė Sprindytė, atsakydama į klausimus kritikams („Literatūra ir menas“, 2004 m. sausio 3 d.), kai kurias pastarojo meto lietuvių prozos tendenci­jas įvardija kaip „eurokanono ilgesį“ ir „eurospąstų baimę“. Sąvokos iš tiesų nevienalytės: jei „eurokanonas“ siejasi (bent jau man) su geriausiais XX a. įdėmiosios literatūros pavyzdžiais, o geriausi pavyzdžiai iš esmės yra kanonų laužytojai ir interpretatoriai, „eurospąstai“ liudytų kanonų kaip šablonų priėmimą ir pritaikymą. Šios sąvokos galbūt gimdo ir trečiąją – „euroromaną“. Man ši sąvoka labai artima bestselerio apibrėžimui – tai, kas gerai parduodama, kas susiję ne tiek su europinio romano tradicija, kiek su pinigais. Eurais. Tai, kad knyga yra prekė, kad egzistuoja knygų rinka – visiškai natūralus dalykas. Natūralu, kad ir rašytojas ilgainiui pasijunta pre­ke su tam tikru prekiniu ženklu (tai, beje, priklauso ne nuo rinkos, o nuo paties rašytojo). Ir kai aplink tiek daug natūralių ir visiškai suprantamų da­lykų, neturėtų stebinti ir tai, kad rinkos sąlygomis jau nebe rašytojas, o rinka yra jo fantazijos šeimininkė. Ir nors Jurgos Ivanauskaitės romane pagrin­dinį Blogio Centro vaidmenį vaidina efemeriškasis Placebas, ar nevertėjo įvardyti jo tiesiog – Rinka?.. (Turėkime galvoje, kad prekiauti galima viskuo, neišskiriant nė literatūros temų ir jų pateikimo būdų.) Nors galbūt manda­giau yra neįvardyti tikrųjų reiškinių. Nes visi mes su jais glaudžiai susiję ir nuo jų priklausome. Tai vėlgi visiškai natūralu ir logiška. Placebo pasaulyje literatūra ir jos metodai turbūt irgi tėra vienas iš lotyniškai vadinamų Kontoros planų. Ir, matyt, ne kaži kokios svarbos, nes autorė jo neakcentuoja. Turbūt ne be reikalo, nes kas gi yra literatūra globalizuotoje informacinėje visuomenėje, jei ne savotiškas žaidimas?.. Laikai, kai menas tarnavo sistemai, lyg ir praėjo – dabar yra kur kas paveikesnių viešojo gyvenimo sričių, kur galima manipuliuoti žmonių nuo­taikomis ir jausmais, Po to, skaitymas darosi prabanga, kurią ne kiekvienas vartotojas gali (ir nori) sau leisti, ir toli gražu ne materialine prasme. Technologizuojama visuomenė tampa neraštin­ga ir netgi barbariška, atitrūkusi nuo istorijos ir dabarties, sukoncentruota kažkur „tarp“. Todėl žinia, kad išleistas jau antrasis „Placebo“ tiražas, neturėtų nervinti tokio tiražo nesulaukiančių rašytojų, o juolab kritikų. Tai paguoda, kad žmonės visgi skaito (ar tik – per­ka?). Ir galbūt kreivame veidrodyje išvysta patys save. Kreivo veidrodžio at­spindžiai paprastai verčia susimąstyti – tegu ir neilgam. Visi susimąstymai dingsta, kai žmogus tariasi atpaži­nęs ne save, o kitus. Tada skaudokas J. Ivanauskaitės atliktas visuomenės skerspjūvis nelabai bepadės.

Rodos, Kazys Almenas yra tars­telėjęs, kad knygos (neišskiriant nė grožines literatūros) vertingos tiek, kiek jose yra informacijos. Pagrindinius „Placebo“ teksto klodus sudarytų, tar­kim, informacija. Atpažįstamos aktuali­jos, prototipai, situacijos, reiškiniai, fobijos ir euforijos. Slengas, kalbos figū­ros. Antra vertus, niekas taip greit ne­sensta kaip informacija. Amžina ji gali būti tik tada, kai virsta istorija, Ar „Placebo“ informacija virs istorija, sun­ku pasakyti. Literatūros faktų, nors juos ir atpažįsti, taip paprastai neįrody­si, kaip kartais negalima įrodyti nusi­kaltimo motyvo, nes kiekvienas moty­vas slepia savyje visus kitus. Todėl paminėsiu tik vienų, kuris sukūrė visų „Placebo“ pasaulį su personažais, reiškiniais, situacijomis – blaivių ir ganėtinai pamatuotų ironiją, kuriai žavesio ir netikėtumo suteikia šioks toks mistikos šydas. Tai ironija (bent jau toks įspūdis susidaro skaitant) dvejopa: vienokia VIP’ams ir šou žvaigždėms, ki­tokia – pilkiems, gyvenimo nuskriaus­tiems žmoneliams. O juk savaime suprantama, kad žmogus, apgaubtas šlovės ir pinigų, ironijų gali lengviau iškęsti, negu koks neišrautas „runke­lis“. (Bet galima pasiguosti, kad daržovės – ne žmonės.) Bitė Vilimaitė tame pačiame „Literatūros ir meno“ numeryje rašė: „Pabaigiau savo apysaką <…> Kai ją rašiau, man tarsi ne­matoma ranka gniaužė gerklę, – taip buvo gaila vaizduojamų žmonių, ku­riuos negailestingai daužo gyvenimas“. Ir – „Man neįdomūs turtingi, sotūs, sa­vimi patenkinti žmonės“, Ar visagalė ironija visuomet teisi?.. Ar „Placebo“ veikėjai yra nelaimingi, gyvenimo daužomi žmonės, ar jų verta gailėtis?.. Atsakymas dvireikšmis – ir taip, ir ne. Pagaliau skaitant grožinį tekstą egzis­tuoja susitapatinimo galimybė – to, sakyčiau, sąmoningai ar nesąmoningai siekia visa literatūra, „Placebe“ pagal taisykles turėtumei tapatintis su prašmatnia būrėja, bet staiga imi ir susitapatini su moterėle, kuri atėjo pas elitinę būrėją nudrengtais batais, drebindama rankoje baisų pinigą – penkiasdešimtinę. Pasidaro gaila susi­tapatinusios savęs. Be abejo, gailestis gali būti pašaipus (ironiškas) – taip moterėlei ir reikia, tegu netiki burtais, tegu eina mitinguoti. Tokio pat gailesčio verti ir ateitį norintys žinoti Seimo na­riai, ir aukštuomenės grietinėlė. O pati būrėja Julija?.. Ar ji neverta skau­desnės, nuogesnės ironijos?.. Sibaritė, estetė, trokštanti tapti šventąja, bet vietoj to tik sukaupusi pavydėtiną meilužių kolekciją (jei apie „Placebą“ rašąs asmuo – moteris, čia turėtų nuskambėti pavydaus susierzinimo gaidelė). Ir visgi… paradoksalu, bet bū­tent pilkumo slypi šventumas, Dulkė esi, į dulkę pavirsi – šioje biblinėje tiesoje nebūtinai turi slypėti mizantropija, veikiau – švelni paguoda, nes kas gali būti gražesnio už dulkes saulės šviesoje. Tai jau subjektyvus pomirtinio pasaulio vaizdinys, nepretenduojantis į tiesą, Subjektyvūs kriterijai galbūt ir nėra teisingi, tačiau subjektyvumas kri­tikui toks pat svarbus kaip prozai ironija.

Tik perskaičius „Placebą“, galvon šauna mintis, kad būtina ir kad galima labai daug pasakyti (paantrinti autorei) apie Blogio organizacijos siekius, Kon­toros planus, programas lotyniškais ir lietuviškais pavadinimais, o apie straipsnelius žvėriukų tema parašyti vos ne disertaciją. (Jie grakštūs, juokin­gi, su paslėptais „ragiukais“ – zoologijos godo prižiūrėtojas Kobo Abė, geležinke­lio tarnautoja Airisė Merdok, vyresnysis seržantas Oskaras Vaildas… Galima teigti, kad socialinė priklausomybė – pats didžiausias gyvenimo paradoksas ir kad ponai menininkai kaip tokie net neegzistavo.) O paskui pasirodo, kad komentuoti šiuos tekstus apie planus, agentus ir prietaisus vargu ar verta. Jie užbaigti, sukomplektuoti, beveik tobu­lai patiekti. „Už“ ir „tarp“ eilučių nieko nebelieka. Tik imkite ir skaitykite – su smagia šypsena ar su paranojišku drebuliu (čia jau nuo temperamento ir nuo politinių įsitikinimų priklauso). Ši­tie didžiuliai teksto gabalai praslysta pro akis tarsi gerai matomi ledkalniai, galimybė įsiręžti ir nuskęsti priklauso tik nuo to, kiek tamsta turi sveiko proto ir kiek bijai globalizacijos bei ėjimo į ES. Viskas juose labai teisinga ir netgi labai šmaikštu – Kontoros reklamuoja­mas nusikaltėlių pasaulis, naujakalbė, naujamoterės, naujameilė, laikraštiena su narkotikais ir visur, net iš inty­miausių kampelių, kyšanti televizija. Todėl perskaityti „Placebą“ beveik būti­na, Žinoma, jei tik nesergate senatvine silpnaprotyste ir jums neatrodo, kad kaimynai pro rozetę, leidžia dujas ir užnuodija šaldytuve maistą. Nors, ma­nyčiau, perskaičius romaną, įtarios to­kių skaitytojų versijos pasidaryti išradingesnės – sutikite, kad dujos, leidžiamos pro elektros lizdus (taip derėti apibūdinti šią architektūrinę buto detalę), jau pernelyg įkyrėjęs ir trafaretiškas vaizdinys.

Beskaitant „Placebą“, kartais atrodo, kad autorė sukūrė aistringą pamfletą ir galbūt neapsiriktume, jei prie anotacijoj paskelbtų romano vertinimų („fantastinis“, „filosofinis“, „psichologinis“) pridėtume dar vieną – „publicistinis“. Anaiptol ne menkinamąja prasme. O filosofiniai klausimai, kaip žinoma, galų gale užsibaigia tuo pačiu: Kas Aš esu ir Ko man Čia reikia. J. Ivanauskaitė (herojaus lūpomis) į šiuos klausimus atsako principingai ir labai lakoniškai – „kad geriau gyventume“ (p. 287). Gyvenimas nebėra Būtis, o – Visa Kita (daugiausia materialiniai dalykai). Individualybė niveliuota – vietoj Aš egzistuoja Mes, Ką gi – tai visiškai natūralu. Nepamirškime, kad integruojamės ir globalėjame.

Nors „Placebas“ ir yra ganėtinai publicistiškas, kaip kiekvienas grožinis literatūros kūrinys jis neišvengia savi­tos mitopoetikos. Romane galima aptikti įdomų (ir, be abejo, ironišką) Pelenės mito variantą (Ritos metamorfozės ir jos Princas), Makso Vakario antrininką, žmogų – meparaponą ir kt. Archajiška mito šviesa spindi ir viena gražiausių romano vietų – būrėjos Julijos sielos (savimonės) nykimas, irimas, šiek tiek primenantis E. A. Poe ir D. Lyncho kūrinių stilistiką, kai, nykstant pojū­čiams, nyksta ir tai, kas vadinama Aš. Bet „Placebe“ paskutiniai išnyksta ne pojūčiai, o raidės. Išbyra kaip sausi aguonų grūdeliai. Galima tik spėlioti, kokios paskutinės buvo erdvės spalvos. Juoda (raidės) ir balta (erdvė). Tai jau ne tik metafora, bet ir įtaigiu vaizdiniu suformuluotas vienas iš esminių egzis­tencialistinių klausimų: kas lieka po to, kai nieko nebelieka?.. Ar tai įmanoma suvokti?.. Mąstyti?.. Juoda ir balta – simbolinės knygos spalvos. Balta erdvė, išbyrėjus raidėms, įvardijama kaip tabula rasa. Įvairiose kultūrose ši spalva suvokiama savaip: vakarietiškoje – kaip nekaltybės, rytietiškose – kaip gedulo… Interpretacijų jungtis para­doksali ir bylotų, kad žmogaus siela yra kaip knyga, kurios autorius galbūt ir graužiasi ją parašęs. Ir nors „Placebo“ pabaiga atima iš knygos autorių, norisi tikėti, kad visos parašytos knygos turi teisę išlikti. Ir būti skaitomos…

Jurgos Ivanauskaitės kūrybos recepcija „Metuose“

2021 07 27 / Pristatyti Jurgos Ivanauskaitės (1961–2007) kūrybą ir kūrybos kontekstus, randamus „Metų“ archyve – tarsi stipriai suktelėti laiką atgal. Nors šios rašytojos, keliautojos, žmogaus teisių gynėjos knygas skaitome iki šiol,

Jūratė Baranova. C. G. Jungo pėdsakai J. Ivanauskaitės kūryboje

2014 m. Nr. 11 / Rašydama Tibeto trilogiją – „Ištremtas Tibetas“ (1996), „Kelionė į Šambalą“ (1997), „Prarasta pažadėtoji žemė“ (1999) ir siekdama iššifruoti savo kelionėje aptiktus Rytų kultūros ženklus, Jurga Ivanauskaitė pasitelkia du pagrindinius autoritetus

Violeta Kelertienė: Literatūra kaip teorija ir kaip gyvenimas

2014 m. Nr. 3 / Literatūros tyrinėtoją Violetą Kelertienę kalbina Aušra Jurgutienė / Kodėl studijuoti pasirinkote literatūrą? / Violeta Kelertienė. Atrodo, kad ne aš, o ji mane pasirinko. Manau, kad tada ir prasidėjo mano susižavėjimas knygomis.

Antanas Andrijauskas. Jurgos Ivanauskaitės klajonės Rytų pasaulio platybėse

2010 m. Nr. 4 / Šis tekstas skirtas Jurgos Ivanauskaitės asmenybės ir kūrybos fenomenui aptarti. Pagrindinis dėmesys sutelkiamas į Jurgos jaunystės metus, kūrybinių interesų sklaidą, orientalistines ir nomadologines jos gyvenimo bei kūrybos tendencijas.

Jūratė Čerškutė. Nebaigta asmenybės ir ligos autobiografija

2009 m. Nr. 3 / Jurga Ivanauskaitė. Viršvalandžiai. – Vilnius: Tyto alba, 2007. – 161 p.

Renata Šerelytė. Amžiaus krizės romanas

2006 m. Nr. 3 / Jurga Ivanauskaitė. Miegančių drugelių tvirtovė. – Vilnius: Tyto alba, 2006. – 438 p.

Jurga Ivanauskaitė. Kelionė į Indiją. Eilėraščiai

2005 m. Nr. 2 / vilks paskui save sunkias ir žvangančias
interpretacijų grandines,
ką apie tai pasakytų Freudas, o ką – Jungas?
Kas tuos sužeistus gyvius, kas mane išgydys?

Jūratė Sprindytė. Lošti iš romano

2004 m. Nr. 8–9 / Nebėra abejonių, kad romanas pasidarė rinkos dievaitis. Visi puolė rašyti romanus arba tuos savo tekstus, kuriuos anksčiau vadino įvairiais prozos ir kri­tikos žanrais, dabar vadina romanais. Rašytojas be romano – ne rašytojas.

Jurga Ivanauskaitė: „Dalis manęs yra kiekviename personaže“

2004 m. Nr. 7 / Su rašytoja Jurga Ivanauskaite kalbėjosi ir susirašinėjo literatūrologė Solveiga Daugirdaitė/ Budizmas išmokė požiūrio, kad gyvenimas ir taip yra kančia, kad dera mokytis jos išvengti, užuot save dauginus ir draskius žaizdas…

Antanas Andrijauskas. Jurgos Ivanauskaitės orientalizmas

2003 m. Nr. 11 / Rašytojos Jurgos Ivanauskaitės „posūkio į Tibeto kultūrą“ intymumas ir dva­sinė evoliucija daug kuo primena jos mokytojo Algimanto Švėgždos ir bendražy­gio Pauliaus Normanto Rytų nostalgiją.

Kas yra literatūros provincija?

2001 m. Nr. 7 / Atsako Ramūnas Klimas, Marcelijus Martinaitis, Jurga Ivanauskaitė, Stasys Stacevičius, Gintaras Grajauskas, Rimantas Černiauskas, Stasys Jonauskas, Algimantas Zurba, Herkus Kunčius

Vytautas Rubavičius. Kelionė į Neten ir atgal

2000 m. Nr. 8–9 / Jurga Ivanauskaitė. Sapnų nublokšti: romanas. – Vilnius: Tyto alba, 2000 – 520 p.