literatūros žurnalas

Algimantas Mackus. Ties nepriklausomybe ir ties žemėn neįaugusia karta

1992 m. Nr. 2

Algimantui Mackui – 60 

Algimantui Mackui – poetui, meno kritikui, publicistui, aktyviam mūsų kultūrininkui santariečiui – šių metų vasario 11 d. būtų sukakę šešiasdešimt. Tačiau jam nebuvo lemta sulaukti net Kristaus amžiaus – žuvo autokatastrofoje 1964 m. gruodžio 28-ąją.
Algimanto Mackaus poezija mūsų visuomenei gana žinoma, tad šį sykį – pora eseistinių rašinių iš rengiamos knygos „Ir mirtis nebus nugalėta“: „Ties nepriklausomybėje neįaugusia karta“ – „Metmenys“, 1960, Nr. 2, p. 7–18 (šis žodis, pavadintas „Vasario Šešioliktoji po keturiasdešimt vienerių metų ir žemėn neįaugusi generacija“, buvo perskaitytas 1959 m. vasario 22 d. Santaros susirinkime), „Iš užrašų apie egzilę“ – „Margutis“, 1963 m., sausis, p. 14–16; rugsėjis, p. 15–17; parašas: Algirdas Indra.

 

Pirmąjį kartą leiskite pradėti Jono Aisčio „Pilnaties“ žodžiais:

Vienas kraujo lašas būt tave nuplovęs,
Bet varge jo vieno tu pasigedai –
Nors stiprybę sėmėm iš didžios senovės,
Liko netesėti mūsų pažadai…

Vienų vienas žodis būt tave apgynęs,
Bet varge jo vieno tu pasigedai,–
Nors visi žadėjom mirti už tėvynę,
Liko netesėti mūsų pažadai.

Šiose eilutėse, man rodosi, sukaupta moderniosios Lietuvos valstybės ir tautos tragedijos esencija. Veiksmo, lygaus žodžiui, stoka. Kažkas kažkada įmetė netikrą pinigą, žvangėjusį alchemikų auksu. Dabar tąjį netikrą pinigą turime išpirkti.

Antrąjį kartą leiskite pradėti Alfonso Nykos-Niliūno paskutiniąja „Išduoto medžio“ strofa:

Tiktai dabar, sugrįžus iš kelionės, lyg nebepažįsti
Ir, nusisukęs nuo manęs, raudodamas šlami.
Aš išdaviau tave! Seniai turėjau grįžti!
Prie tavo kūno aš turėjau savo gyslom prisirišti
Ir iki galo taip kovot su mirtimi.

Šiose eilutėse, man rodosi, sukaupta visos mūsų išklydusios (ca. 1930 metų) generacijos dramos užuomazga. Stoka medžio, prie kurio galėtume prisirišti gyslomis. Kažkas kažkada labai melagingai sušuko, kad žemė, prasmė ir džiaugsmas yra duonos baltumas. Mūsų šaknys, gimtųjų dirvonų nepridengtos nuo saulės ir vėjo, tapo ligūstai jautrios.

Ir leiskite pradėti trečiąjį kartą.

 

Penktajam prarastos nepriklausomybės dešimtmetyje apie Vasario Šešiolik­tąją derėtų kalbėti asmenims, savo akimis regėjusiems prisikeliančią Lietuvą iš amžiaus „be rašto ir be druko“. Derėtų šnekėti jiems – liejusiems senos, o sykiu tokios jaunos, mažos, o sykiu tokios didelės valstybės pamatus.

1918–1940 metų epocha su idealistinės kovos, entuziastiškos valstybinės kūrybos, gyvenimo bei švietimo lygio stiebimosi aukštyn ir totalinio praradimo fazėmis istorijon įtilpo neįprastai anksti. Mūsų praeitis – valandos ir pastangos – tebėra šiltos: jeigu ne rankomis, tai atsiminimais liečiamos tą praeitį kūnijusių ir toje praeityje buvusių žmonių. Užmirštant esamą vietą bei esamą laiką, tebekvėpuojama anuo džiaugsmingu oru, tebegyvenama ano meto problemomis.

Praeitis nervingai diskutuojama: jos vardu steigiamos ir likviduojamos vienybės, jos vardu, pakopus ant estrados, eksponuojamas būtinai nešva­rus kaimyno lietuvio nuogumas, ir jos, tos pačios praeities, vardu laisvinimo veiksniai laisvina vieni antrus iš laisvinimo darbų. Ieškodami nesamo ir nebu­vusio, tik kažkodėl būti turėjusio, nūdien žuvusios valstybės pamatų dulkes neat­sakingai ir dažnai nesąžiningai sijoja net ir tie, kurie vos prieš keletą de­šimtmečių anų pamatų nedrįsdavo glostyti, nenusimazgoję rankų, lūpų ir sąžinių.

Tokioje portretūroje gal pateisinama Vasario Šešioliktosios tema šnekėti po svarbiais dokumentais nepasirašinėjusios, valstybinėmis apeigomis neatšventusios ciklo jubiliejų ir už juos – už sukaktis, už jubiliejus (rečiau už darbus) – ordinais ir medaliais neapdalintos generacijos žmogui.

Tiki ir jis, tos generacijos žmogus, nauju Vasario Šešioliktosios aktu. Bet viltis kiekvienais metais mąžta. Ir kiekvienais metais tenka susimąstyti, ar jinai reikalinga? Toji viltis, į kurią žmogus neturi („vienas kraujo lašas būt tave nuplovęs“) jokios teisės.

Man prisimena ano vengrų sukilėlio žodžiai: „Motin, yra ir mirtyje vilties.“

Apie neviltį verčia pagalvoti emigrantiška lietuviška atmosfera. Lyg gai­lestingosios seserys prie gęstančio ligonio lovos mes kažką nepaprastai perdėtai guodžiame, o tai silpnesnės valios tautiečiui kelia nemalonų įtarimą. Emigrantiškoj visuomenėj esama per daug ir per dažnos paviršutinės, bliz­gančios politūros; per maža – nuogos, kudirkiškos tiesos, bendros ir asmeninės. Gailestingosios seserys per dažnai švirkščia morfiną į mūsų venas.

Jeigu protarpiais manyje bus jaučiamas kartėlis, jeigu bus jaučiamas stiglius dvasinio pakilimo, išgaunamo visais linksniais kaitomais Lietuvos meilės žodžiais, – nebus tai įvykę dėl to, kad man tie žodžiai būtų mažiau brangūs; atvirkščiai – tie žodžiai man yra duonos brangumo, tie žodžiai man yra kasdie­nybė, o ne iškilmingų minėjimų progomis, su pasididžiavimu viešumon išnešama prabanga. Tiktai į prabangą – į tai, kas gyvenimui nebūtina, – žiūrima iš tolo. Į duoną – į tai, be ko gyventi neįmanoma, – ne tik žiūrima iš arti: duoną laužome, duoną riekiame švariomis ir švelniomis, pūslėtomis ir prakaituo­tomis, žaliomis ir žilomis rankomis.

 

Vasario Šešioliktosios aktas nebuvo vien dvidešimties vyrų pasirašyta patraukli deklaracija. Aktas buvo visos tautos, pasiryžusios eiti savos nepriklauso­mybės keliu, krauju bei darbu paliudytas žodis. Akto signatarai nėra tiktai daktaras Jonas Basanavičius ir devyniolika: į signatarų eiles rikiuojasi ir pirmasis Lietuvos nepriklausomybės kovose ties Kėdainiais žuvęs kareivis Povilas Lukšys, ir pirmasis karininkas, ties Alytumi pakirstas, Juozapavičius.

Tačiau kraujo ir deklaracijos suma taip pat nėra valstybės nepriklausomybė.

Nepriklausomybė kuriama be atvangos ir neretai be poilsio, ir tokie žmonės kaip Vydūnas, Šalkauskis, Šliūpas; kaip Maironis, Binkis ir Sruoga; kaip Glinskis, Naujalis ir Šimonis; kaip Jablonskis, Tumas ir Jakštas. Ją kūrė ir tie, kurie kartu su Kudirka ir Čiurlioniu pačios nepriklausomybės nebesuspėjo sulaukti.

Kada po sunkios metų vilkstinės Antanas Miškinis matė Lietuvą „pačiame žydėjime ir pačiame pavasaryje“, jinai, Lietuva, jau buvo įrodžiusi esant verta laisvės ir nepriklausomo laiko. Tas laikas – idealistinės kūrybos etapas.

Lietuva, tarytum nujausdama reikalą greitai subręsti, kūrė vakarietiškos valstybės sistemą, Lietuva statė pradžios bei aukštąsias mokyklas, Lietuva tiesė kelius, Lietuva elektrizavos, Lietuva dairės į Vakarų Europos kultūrą. Ne kiekviena tauta su tokiu priešnepriklausomybiniu laikotarpiu kaip mūsų turi tiek pagrindo didžiuotis pažanga kiek mes – pirmoji ir antroji daugiausia mažažemių ūkininkų karta, abėcėlei skaityti užpūtusi balaną.

Tiktai vėliau, kai nuo Lietuvos kojų nuavėm klumpes, negero šešėlio sparnas užlūžo ant šviesios gimtųjų namų statybos.

Ne šių žodžių paskirtis analizuoti supilkėjimo priežastis, ką nors smerkti, ką nors kaltinti, ką nors ginti.

Lietuva tapo šneki. Ji apsisiautė ištaigingais kailiais, išėjo į savo minia­tiūrinių miestų gatves ir jose kartojo Paryžių ir Berlyną su Petrapi­lio priemaiša, neretai koketiškai deklaruodama tėvynės meilę, daug šne­kėdama, bet mažiau dirbdama.

Antrajam pasauliniam karui artėjant ir paviršutiniško pasipuošimo epi­demijai nesibaigiant, mes buvome raminami iškilmingom priesaikom bei iškil­mingais žodžiais, iš kurių dažnai plūdo nelabai tikro kraujo upokšniai. Pla­katuose mes visi buvome pasirengę savo kūnais pridengti žemę; tikrovėje – pažadus palikome pažadais. Ir tuomet, tik tuomet pasidarė įmanu suvokti, kas Lietuvą tikrai mylėjo, o kas jos meilę vien deklamavo. Medaliais apkabin­tos krūtinės, demosteniškai gražbylios burnos ne visada įrodė esančios vertos Lietuvos žemdirbio pūslėto delno ir bent vieno iš tų, kurie kiekvieną rytą ir vakarą Karo muziejaus sodelyje sušaudytom rankom, bet nesušaudyta dvasia ir širdimi, vedusia juos į Radviliškio bei Širvintų laukus, pagarbiai kėlė ir leido savo kovos konsekruotą vaisių – valstybės vėliavą. Būkime tikri: šie pilkieji vyrai, medinėm rankom ir medinėm kojom, pašaukti savosios žemės ginti, būtų bent išdidžiai, garbingai pralaimėję.

Vienas kraujo lašas būt tave nuplovęs,
Bet varge jo vieno tu pasigedai…

Dar kartą žodžiai iš Jono Aisčio „Pilnaties“.

 

Tačiau meilė žmogui ir žemei uždeda prievolę suprasti, o „supranti“ sinonimas dažnai būna žodis „pateisinti“.

Nežinau, ką atsakys mūsų valkai savo vaikams, kai bus paklausti esminio dalyko: ar žodis ir veiksmas yra taip svetimi vienas antram, kad jų negali suartinti iki nulinio nuotolio net gimtoji žemė pavojaus valandą? Jiems, kaip ir istorijai antraeiliai, neesminiai detalūs motyvai nebegalios. Į esmini klausimą reikės jiems duoti esminį atsakymą.

Mes to esminio klausimo nesame paklausę. Mes dažnai tebevykdome žmogaus ir žemės meilės savanorišką prievolę. Mes visi pripažįstame, jog padarėme ne daugiau už kitus. Tiktai: ar nebūtų buvę tų klaidų mažiau, jeigu bent didžiųjų tautos ir valstybės, šventadienių metu būtume išdrįsę pažvelgti į save kritiškai, ištartus žodžius patikrinti darbais?

Nepriklausomybės laikotarpis Kudirkos buvo ne mažiau reikalingas kaip „Aušros“ ir „Varpo“ laikotarpis.

Netiesa būtų tarus kudirkiškos dvasios žmonių anomis dienomis neturėjus. Kartkartėm pakildavo tokie balsai, kol ateinančią akimirką jie suduždavo, atsimušę į oficialaus valstybinio optimizmo sieną. Sklido tie balsai ne visada iš ten, iš kur galėtume laukti; jie sklido iš vadinamųjų neprak­tiškų individų, iš svajotojų, poetų, įvairaus plauko menininkų bei rašy­tojų. Toks balsas buvo Antano Miškinio, Jono Aisčio, Kazimiero Binkio. Šie ir jiems tolygūs vardai, o ne fondai šautuvam pirkti įteisino ir įprasmino Lietuvos nepriklausomybės epą.

Nemenkas to laikotarpio nepasisekimų nuošimtis nebuvo vienos ar kitos asmenų grupės veiklos išdava; greičiau paprasto fakto, kad mūsų nepriklauso­mybės saulėtekis buvo per trumpas naujai, maždaug aštuonioliktaisiais me­tais gimusiai, Lietuvoje augusiai ir Lietuvoj mokslus ėjusiai kartai subręsti ne vien amžiumi, bet ir įtaka bei svoriu visame mūsų valstybės gyvenime. Aštuo­nioliktųjų metų generacija nestigo pajėgaus idealizmo, kurs nebūtų nepaveikęs ano meto atmosferos Lietuvoje, užnuodytos slavizmo bei tuščios ambicijos bacilomis. Karta, įaugusi visomis šaknimis savon žemėn, tėvų ir protėvių klaidų nebūtų sugebėjusi pakartoti. Ilgainiui, reikia tikėti, būtume išrovę piktžoles to mūsų politinio elemento, kaip jos buvo išrautos, įsteigus visą eilę akcinių bendrovių, ir iš mūsų ekonominio gyvenimo.

 

Lietuvos valstybės kelias visais laikais, – nuo josios žydėjimo ir galios kulminacijos, Mindaugo ir Vytauto epochos, iki dviejų nepriklausomybės dešimtmečių, – man atrodo, yra didžiai paradoksiškas.

Istorinė Lietuvos valstybė, kai tauta savo žemėje atstovavo mažumai, išlaikė šeimininko padėtį; nepriklausoma Lietuva, kai tauta savo žemėje atstovavo daugumai, neretai būdavo dominuojama mums žalingų kai kurių tautinių mažumų tendencijų.

Istorinė Lietuva, iš vienos pusės, buvusi stiprus fortas prieš Vakarų it teutonų bei kryžiuočių – bei Rytų – Rusijos ir Turkijos – imperializmus, iš kitos pusės, pati nebuvo visiškai laisva nuo imperializmo apraiškų. Nepriklausoma Lietuva, gal ir ne vienu požiūriu buvusi demokratiškesne už tradicinius demokratijų pavyzdžius, vis dėlto – būkime vienų ar kitų pažiūrų – tikros demokratijos neišskleidė. Prie demokratijos, galimas dalykas, būtume priėję valstybinio gyvenimo pulsui atstovaujant 1918-ųjų kartai. Tačiau nedemokratinės Lietuvos faktas neturėtų sudaryti bazės visiems mūsų vėliausios vyriausybės žygiams ir darbams be atodairos pasmerkti.

Gilios politinės išminties ir tolios orientacijos sinonimas yra vienas iš paskutiniųjų svarbiausių Lietuvos vyriausybės sprendimų. Kilus lenkų–vokiečių karui, iš mūsų vakarų kaimyno diplomatiniais kanalais buvo daromas spaudimas ir duodami vylingi pažadai už įstojimą karan prieš Lenkiją Vilniaus atvadavimo pretekstu. Lietuvos vyriausybė pagundai atsispyrė. Palikome nesutepę rankų tuo metu nelaimingos, herojiškai, bet beviltiškai kovojusios, nors mums nelabai draugiškos Lenkijos krauju; netapome Krylovo pasakėčios asilu, įleidusiu nagus į žaizdotus besibai­giančio liūto raumenis.

Paskutinėmis laisvojo gyvenimo valandomis Lietuva tapo ne vieno nelaimingos Lenkijos piliečio užuovėja. Demarkacijos linijos barjeras buvo perdėtas net besitraukiantiems lenkų armijos daliniams.

(Prisiminę ir vokiečių liudijimus, kad okupuotosios Lietuvos duona ir druska su badaujančiais svetimtaučiais, negalime nusikratyti šilto jausmo, kad toji duonos riekė, kuria okupuotas lietuvis pasidalijo su vokiečiu, galėjo būti buvusi naujas parašas ant naujo Vasario Šešioliktosios akto.)

 

1940 metai buvo tamsi vieno lietuvių tautos istorijos puslapio užsklanda. Išsisklaidymo išvakarės jau buvo čia. Be ypatingo skrupulo, o tiktai su baime išplėšėm jau pradžios mokyklų vadovėliuose įrašytus šūkius, tarp jų ir „Be reikalo nepakelk, be garbės nenuleisk“ (Ir mes, 1930-ųjų generacija, buvome ruošiami antpečių kultui, kada iš tikrųjų ne be reikalo jau ir mes atmintinai mokėjome ir vyskupo Baranausko raudą „Sudiev, Lietuva!“)

Traukdamiesi iš Lietuvos, bučiavome paskutinę gimtosios žemes pėdą, akimis glostėme paskutinį dangaus virš Lietuvos skliautą, prisiekeme kovoti, prisiekėme neužsimiršti, kas esą, prisiekėme pareiti.

Bet vos pasibaigus karo spektakliui, susispietę stovyklose ir ten maitinami, lyg naminiai gyvuliai, kartais piktesnio, kartais malonesnio šeimininko, netrukus pradėjome užmiršti tikrąją savo būseną. Pasijutome esą didesni kankiniai už tuos, kurie pasiliko ten, ir pagaliau – ar tai dėl nuobodulio, ar dėl emigrantams nevisiškai nebūdingo proto suminkštėjimo – uždusę įkopėm aukštos tribūnos ir aukšto misionieriškumo Medvegalin, pro lenciūgėlių infliaciją šaukdami esą tautos ambasadoriai, kada iš tikrųjų ne vienas buvome vaizbūnas. Ligūstai pamilome savo pusiau tragišką, pusiau komišką vaidmenį, dėdamiesi susikrimtę ir mikitos lazdomis kovoją, kol vieną rytą nutarėm pakelti savo emigrantinę kategoriją: sudūmojome nesą vien tiktai amba­sadoriai, bet tikri Lietuvos žmonių valios reiškėjai, seimo, o galop ir ministerių kabineto nariai. Laimingu sutapimu iš mūsų pabėgėlių visuomenės iš­nyko visi Lietuvoje buvę, kaip ir daugelis, eiliniai žmonės. Palikome viršininką, pulkininkų, departamentų direktorių ir kitų patentuotų patriotų mišraine. Mes tu­rėjome atrodyti labai juokingi ir užuojautos verti, įsivilkę į tuos mūsų pačių įsivaizduotus drabužius.

Maždaug tokiomis operabouffe dekoracijomis 1930-ųjų karta sutiko vėlesnę ar ankstesnę jaunystę. Stovykliniais metais, kada ne vienas mūsų emigraciniam žodyne įsipilietnęs rikiuojąs veiksnys naiviai skelbė anksty­vo sugrįžimo galimybę, o truputį vėliau – kompaktines emigracijos mitą, mes neturėjome progos susigyventi su mintimi, jog kada nors vis tiek atgimstančiai Lietuvai 1930-ųjų karta privalės duoti (kartu su jaunąja generacija ten) pagrindinius ir esminius politinio bei kultūrinio, ekonominio ir visuomeninio gyvenimo tonus. 1930-ųjų karta yra paskutinė išeivijos generacija, kuriai anksčiau ar vėliau, teks atsistoti prieš alternatyvą. nebeegzistuojančią jokiai kitai išeivijoj brendusiai kartai.

 

Kalbėdami apie reikalą išlaikyti lietuvybę čia, sudarome klaidingą įspūdį, kad lietuvybės išlaikymas čia yra definityvus išeivijos tikslas. Būtų džiugu, jeigu didžioji jaunosios kartos dalis pasiliktų lietuvybėje, kad ir šiame kontinente, tačiau pagrindas džiaugsmui žymiai praplatėtų, jeigu didžioji jos dalis nepasiliktų lietuvybėje čia, bet grįžtų (lietuvybės klausimas tokiu atveju atkristų) ir vėl į nepriklausomą Lietuvą. Pasilikti ar sugrįžti, pasirinkti čia ar tenai yra toji 1930-ųjų kartą skirianti alternatyva. Išeiti šiai kartai iš lietuvybės absoliučiai – nebėra įmanoma. Jinai gali pasirinkti tik labiau ar mažiau aktyvų lietuvybės laipsnį. Šios generacijos bus ypatingai reikalinga jaunoji, okupuotame krašte užaugusi karta, kuri nebus nepaveikta ją išugdžiusios sistemos. Atėjus laisvo ir demokratinio gyvenimo laikui, toji karta bent kurį laiką kūrybiškai bus sužalota, kaip dažnai sužalojamas iš vieno kraštu­tinio klimato į kitą persodintas augalas. Į laisvą Lietuvą grįšiančiai generacijos daliai (kompaktinis grįžimas yra toks pat mitas kaip ir kompaktinė emigracija) aklimatizacijos problema nebus būdinga: jinai grįš iš laisvės į laisvę. Prieš aklimatizacijos pavojų atsistos jie, jaunosios kartos broliai ir seserys ten.

Generacijos narių apsisprendimas grįžti ar negrįžti, esu įsitikinęs, turės daug įtakos naujai nepriklausomai Lietuvai. Tačiau grįžimo ar negrį­žimo klausimas, kaip ir visa, kas susiję su aplinkybių, laiko ir sąžinės sąlygomis, turi būti atsakytas kiekvieno paties sau. Būdami karščiausi ano prie Baltijos prisiglaudusio dirvono mylėtojai, mes vis tiek niekada nebūsime tik lietuviai: mes visada būsime ir žmonės, kuriems natūralu bei įgimta ieškoti ir rasti geresnį asmeninį gyvenimą, šiltesnę, sotesnę kasdienybę. Išėjus iš tautos ir žemės, už jas be kompromiso apsispręsti nėra racionali kalkuliacija, o kažkas labai panašaus į pašaukimą.

Minėtoji alternatyva, apskritai kalbant, visiškai atkris tiems 1930-ųjų generacijos žmonėms, kurie kasdienę duoną valgys užsidirbę ją rankomis, jėga ir prakaitu. Turbūt nereikia nė klausti kodėl. Atsakymas būtų per aiškus.

Negrįš į laisvą Lietuvą ir nemenka dalis tos pačios kartos žmonių, užsidirbančių duoną kitais būdais. Kaltinti nei vienų, nei antrų nedrįsčiau, nes ne tiktai tauta gali, turi teisės reikalauti tam tikros duoklės iš atskiro individo, bet ir atskiras individas gali ir turi teisės kai ko reikalauti ir iš savo tautos. Čia mes prieinam prie labai lemtingos mūsų vienokiam ar kitokiam nuosprendžiui tautinės kultūros potencialumo problemos. Paraštėje norėtųsi pažy­mėti tiktai tiek, kad mūsų pasitraukimo iš gimtosios žemės pateisinimas neglūdi vien lietuvybės išlaikyme, bet lietuvybės – o ją sudaro visos mūsų tautos kultūrinės, plačia prasme suprantamos, apraiškos – augime ir ugdyme.

1930-ųjų generacija – generacija, kurios balsu turėtų kalbėti ir šaukti šio žurnalo puslapiai, – yra viena iš pačių dramatiškiausių visoje mūsų tautos istorijoj. Tai nelaiminga kryžkelės karta, neįaugusi į jokią žemę, sužalotai pergyvenusi gražiausią laiką – vaikystę, susidūrusi su kasdienybe greičiau, negu paprastai susiduriama, ir to susidūrimo veikiama per greitai pasenusi. Šios generacijos amžius yra amžius, užrašytas dokumentuose, ir bent vie­nas dešimtmetis, formaliai dokumentuose neužrašytas. Šios generacijos dramos priežastis yra tai, kad jinai buvo per jauna visomis šaknimis įaugti ten ir per mažai jauna visomis šaknimis įaugti čia. Šioji generacija geriau už bet kurią kitą pajuto, nes patyrė, kad nėra nieko baisesnio žmogaus gyvenime, kaip neturėti žemės, kurią visais atžvilgiais galėtum pavadinti sava. Šios beiliuzinės gene­racijos viltis tėra tiktai viena: generacinėj įtampoj gimsianti kūrybinė įtampa privalėsianti tąją generaciją įvietinti ir įlaikinti. Šioji generacija supranta, kad jos sudarytoji kultūrinė įtampa bus reikšmingas faktorius ir vos penkeriais metais už ją jaunesniem žmonėm, neišeisiantiem tuojau pat iš lietuviš­kojo išeivijos gyvenimo apskritimų. Šioji generacija supranta, jog tie žmonės generacine prasme yra dalis 1930-ųjų kartos, bet dalis, gal geriau tarti – pokartė, susidursianti su visai kitomis problemomis.

1930-ųjų generacija yra paskutinioji karta, iš kurios lietuviška išeivija turi dalinės moralinės teisės reikalauti bei laukti kažko daugiau, negu iš­laikyti lietuvybės pelenų urną savo vaikams.

 

Vasario Šešioliktosios šventė šiandieną nėra džiaugsmo. Veikiau susikaupimo ir rimties. Susikaupimas bei rimtis tebūnie mumyse tikri, teesie nemeluoti. Mūsų dalis, neišliksianti sąmoningais lietuviais, teišlieka, jeigu tada bus tebegalima, sąmoningais žmonėmis. Nieko nėra mažiau simpatingo, kaip jaunas žmogus, demonstruojąs prisitaikytą, netikrą fasadą. Toks lietuvis mūsų tautai ir išeivijai bus žalingesnis už tą, kuris lietuvių tautos visai prisipažinti nebenorės.

O išduotas medis ir šiandieną šlama ne tik Niliūno strofoje, bet ir tolimoje žemėje.

(1960)

 

Iš užrašų apie egzilą

Nusipirkau Brechto eilėraščių rinktinę. Vienas iš tų dvikalbių leidinių – lentynoje šalia Rilke’s, Quasimodo, Baudelaire, Lorcos ir kitų. Verso puslapyke – originalas, recto – vertimas. AUF DER MAUER STAND MIT KREIDE: sie wolen den Krieg./ Der es geschrieben hat/ Ist schon gefallen. ON THE WALL IN CHALK IS WRITTEN: They want war./ He who wrote it/ Has already fallen. ANT SIENOS KREIDA UŽRAŠYTA: Jūs norite karo./ Kas tai parašė,/ Jau krito Brechtas krito ne kare. Jis paprastai ir normaliai mirė, prieš tai apklausinėtas Amerikos kongresinės komisijos.

Mr. Stripling. Dabar, pone Brechtai, Jūsų užsiėmimas?
Mr. Brecht. Esu dramaturgas ir poetas.
Mr. Stripling. Dramaturgas ir poetas?
Mr. Brecht. Taip.
Mr. Stripling. Kur Jūsų dabartinė darbovietė?

Daugelis dalykų yra tarptautiniai. Tarp jų kvailumas, biurokratizmas ir baimė. Taip neseniai dar buvo mąstyta: kraštą išgelbės tik karas. Kai tavęs tava­jam krašte nėra, kai manai, kad karo laukas nebus tavoji buveinė, kai esi įsitikinąs, jog tenai palikęs tavo brolis mielu noru iškeistų sunkų pavergtojo gyvenimą į lengvą mirtį – nes ir pati lėčiausia mirtis trunka trumpiau už greičiausią gyvenimą – lengva tai pasakyti. Juk kalbu už jį – savo brolį krašte. Už jį, kursai dažnai neturi teisės prabilti tikruoju savo balsu. Už jį, kuris tebeturi teisę, kad ir dantis sukandęs, išgyventi tyloje. Bet apie tą teisę pagalvota ir mąstyta mažiau. Nes be skrupulų norėta rasti sprendimą.

Karas! Dar keletą kartų pakartoju – karas! Palaimintasis karas, karas ka­rams užbaigti, karas išlaisvinsiąs gyvuosius ir ne mažiau išlaisvinsiąs ir negy­vuosius, bet karas, kuris manęs neužkabins!

Ir tai vadinosi patriotiška. Kaip ir kadais, vos dešimtmečiu skaičiuojant, anas hipokritiškas skatinimas nepalūžti aniems jauniems vyrams ir merginoms Lie­tuvos miškuose. Granatomis susprogdinami jauni kūnai. Bet tai kilnu ir didvyriška. Todėl jūsų dvasia nemirtinga, o mes jūsų neužmiršime. Mums verkiančiai reikia naujų šūkių, naujų minčių prakalboms. Ir mūsų šūkiuose, mūsų prakalbose, mūsų kivirčuose, kas iš tikrųjų įgaliotas, visa tai skambės jaudinančiai.

„Koks jaudinantis patriotizmas!“

Taip atajė Don Alfonso Kazimiero Binkio „Generalinėj repeticijoj“. Ištarė ir išsitraukė baltą iškvėpintą nosinaitę, kai telegrafistas Zajončekas (ar Haeschen, ar Kiškelis) ėjo iš namų į karą. Taip ištarė ar ne vienintelio lietuvių literatūroj pasicifistinio veikalo priklus tipelis.

Pats sau noriu prieštarauti – tai praeitis. Dabar jau kitaip. Ir, deja, čia stabteliu. Reiktų sau pačiam nusakyti tą „kitaip“. Jeigu kitaip, ar būtų man įstrigęs Brechto ketureilis? Ar iš viso man gali įstrigti Brechtas? Man, pabėgėliui iš komunizmo?

O vis dėlto įstrigo.

Turbūt esu bailys. Baisiai norėjau būti sunaikintas anomis dienomis, kai Kennedy paskelbė Kubos blokadą, kai ir pats didysis netikėtumas, kuriam sąžiningai ruošias Rytai ir Vakarai, kuriam sąžiningai norėtų ruoštis ir Pietūs bei Šiaurė, buvo galimas. „Dideli juodi vabalai ateina į ežerą gerti./ Dideli juodi debesys / Žmonės, šaukit vaikus namo.“ Taip Lietuvoj užrašė ir Leonardas Gu­tauskas.

Tegul neateina į ežerą gerti juodi vabalai, tegul žmonės dar leidžia vaikams pažaisti. Aš gerai žinau, ką reiškia netekti žaidimų. Tegul būna neatimtos vai­kystės su žaidimais. Ne po karo užsilikusiais šalmais ir ne panzerfaustų kumščiais. Bet su žaidimais, kurių neplatina kareiviai.

Buvau neginčijamai įsitikinęs, jog ateina laikas, ir tas laikas buvo dabar, dabar yra tas laikas, kada poezija neprivalo būti poezija, kada simbolis privalo būti grąžintas simboliui, kada poezija privalo šaukti plakato balsu: plakatas esu aš ir jūs, mano ir jūsų, tėvų ir vaikų, žmonų ir vyrų kūnai, kūnai žmonių, kūnai gyvenimų mano ir jūsų baimė, mūsų visų žmogiška apokalipsinės dykumos baimė, nes kolei šaukiu, kolei galiu išrėkti – tebesu gyvas. Aš turiu teisę būti gyvas, nes buvo duota teisė ir mane pagimdyti.

Tada, lyg ir naiviai tikėdamas sąžiningos baimės galia, sąžiningos baimės telepatija, užrašiau: „Nekalbėkite man apie tiesą ir netiesą,/ nekalbėkite man apie laisvę ir nelaisvę./ Aš gerai žinau – laisvė mirusiems nereikalinga,/ o tiesa nepriklauso gyviesiems.“

Nieko iš to neišėjo. Tebuvo patosas ir savęs gailestis. Trūko tikros tragiškumo dimensijos, ne tiesos. Baimė būti sunaikintam buvo labai arti. Per arti transfor­muoti ją į poeziją. Tuo labiau – į laisvės galimybės kraštui protinį suvokimą. Tačiau tai nėra tiesa. Net ir laisvės kaina iš savo krašto nenoriu matyti Hiroshimos. „Vilnius mon amour.“ Pagaliau mes neturime ir Alaino Resnais’o.

Ne apie laisvę galvoji, kai tuojau pat gali būti sunaikintas. Arba lėtai ir neatlaidžiai, įsisiurbus į kūną radioaktyviom erkėm. Kaip antraštė: „Lavonai vaikšto gyvi.“ Pavergtasis ar pavergėjas, ponas ar tarnas, – kaip išlikti gyvam, štai apie ką galvoji. Laisvė yra gyvųjų siekimas. O apie mirtį poetizuoti gali tik tada, kai mirties pavojaus nėra; apie gyvenimą, kai gyvenimo pavojaus nėra. Pa­galiau gal tai vienas ir tas pats. Nes abu lygiai pavojingi.

Aš noriu būti gyvas. Tai yra mano dienos šauksmas. Ir aš į jį turiu tokią pat teisę kaip ir į laisvę. Ir aš nesu nedrąsus: aš nebijau būti paliktas gyventi. Kodėl ši mano drąsa neturėtų būti respektuojama? Drąsa gyventi.

Apie ją prakalboje neužsiminė.

 

Man iš tikro keista, kad apie save taip mažai užsimenam. Turbūt dar ne­pasiekėm išeivio ar egzilės gilumos. Dar tik stebim savo veidą šulinio vandens paviršiuje. Dar jo neišsėmėm, dar jo neiškėlėm kibiru ant žemės. Nejau tas vei­das tik paviršiuje? Kitaip: kodėl bijome jį išlieti? Juk tai tik tiek. Daugiau nieko negalime netekti. Tiesa: dar keleto knygų, keleto paveikslų, keleto žur­nalų. Totalaus praradimo pavojus mums nebegresia. Praradę dalį, nebegalime prarasti savęs totalumo. Čia tik mūsų profiliai. Čia tik dviese esame vienas. Ke­turiese – du, ir taip toliau.

Gal tai ir bus mūsų paradoksas. Bėgdami pakelyje baimės neiškratėm. Pasi­traukdami nepasisakėm už ryžtą. Bet kiti – tie laisvieji savuose kraštuose gyveną Vakarų piliečiai, jie tai ir bailūs, jie tai ir neryžtingi. Neutralistai, pacifistai, russellistai, hipokratai, komunistai, pseudoprorasistai… Jie, tai vis jie, tai vis ne mes. Patriotai, idealistai, racionalistai, moralistai… Tai vis mes, tai ne jie. Tai tiktai mes.

O mes, argi mes nebuvome neutralūs, argi ir mes nebuvome naivūs, argi ir mes nesame naivūs, nesuprasdami naivumo? Argi ne mes esame ištarę: geriau bėgti, negu kentėti? Argi ir mes nekalkuliavom gyvybe, o anksčiau ir jėga? Savo gyvybės prasmingumu prieš mirtį, savo jėgos mažumu prieš kitų jėgą? Tai buvo kalkuliacija. Kodėl kalkuliacija nėra „geriau raudonas negu lavonas“? Kodėl vienas naivumas pateisinamas, o kitas smerkiamas? Gal ir čia reikia Landsbergio žodyno. Pavyzdžiui: „Vaidilutės – dėvėjo baltus rūbus, buvo nekaltos ir kurstė ugnį. Pasiduodavo pagrobiamos kunigaikščių.“ Ir mes kartą norėjome gyventi savarankiai, kaip dabar nori afrikiečiai. Be Rytų ir Vakarų. Būti afrikiečiais. Ir tik tiek. Nei Rytų, nei Vakarų satelitais. Tik afrikiečiais. Kuriems irgi baisu į ežerą ateinančių gerti vabalų ir didžiulių debesų, kaip juodų musmirių.

O šnekame mes, tarytum visa tai mūsų neliestų. Tarytum mes, išeiviai ar egzilai, būtume anapus to pavojaus, kuris gali sunaikinti ne tik Chartres’o ir Roschampo koplyčią, ne tik Tokijo Wrightą, atlaikiusį kažkada žemės drebėjimą, bet ir šv. Oną netoli Neries, ir Vytauto Didžiojo bažnyčią prie Nemuno.

Tariamės turį imunitetą. Piktokas tas mūsų imunitetas: tegul ir jis pergyvena tai, ką pergyvenome mes. Be to, ką Trečiuoju atveju pergyvens jie, mes irgi nesame pergyvenę.

Man nebegresia pavojus visko netekti. Aš jau esu dalies netekęs. Tačiau ko aš stebiuosi, jei John Smith dar nori išsimokėti už naują šaldytuvą, pagyventi nau­jam bungalow. Juk ir aš bėgdamas į lagaminą kroviau tiek, kiek panešiau.

Ir aš noriu ne tik gyventi. Aš noriu kada nors ir vėl pamatyti ir Chartres’o vitražus, ir Ronchampo architektūrą, ir Vilniaus Oną, ir Kauno Vytautą Didįjį. Nes Vakarų civilizacija yra ir mano civilizacija. Nes ir aš vieną kartą nebebūsiu išeivis. Iš drąsos ar iš baimės. Nes dabar ir New York yra mano Niujorkas.

O vis dėlto, prisipažįstu, ne visai taip. Kai kas yra duota ir kai kas yra atimta. Tai gal ir bus viena iš tų nemoksliškų išeivio definicijų.

„Atsiveria durys į smėlį, atsiveria durys į egzilę…“ Taip pradeda „Egzilę“ St. John Perse.

 

Aš vėl grįžtu į visą tą painiavą. Į šulinį, į vandenį, į kibirą, į duris, kurios veriasi smėliui ir egzilei. Iš tiesų jos nesiveria, mes jas aklinai užstūmėme velke.

Ar tai nebus mūsų hybris, toji lygybė: išeivija – bendruomenė – tauta? Antikinėj tragedijoj hybris baudžiamas kapitaline bausme. Tik graikai žinojo ir semnotos. Jie žinojo žmogaus majestotą, skirtumą tarp mirties būdų. Tra­gedija baigiasi ten, kur nėra sąmoningumo neišvengiamumui. Melodramoj pro­tagonistas nežino pabaigos. Todėl jinai ir nėra tragedija. Sunaikinamas embrio­nas nėra tragedija. Būti netikėtai suvažinėtam irgi nėra tragedija. Bet mirtis melodramoj yra visiškas pralaimėjimas. Mirtis tragedijoj – ne. Aš pasigendu savyje tragiškos vilties. Jeigu ją turėčiau, aš išbrisčiau iš išeiviškos painiavos.

Už savąjį hybris, už jo erzacą gal ir nebūsime kapitaliai nubausti. Yra ir blogesnė situacija. Situacija be vietos žmogaus majestotui, ne kažkokiai verkšle­nančiai figūrai ar jos priešingybei tik paviršiuje – sočios ir aprengtos būtybės povyzai, gestikuliuojančiai ir šnekančiai didįjį patriotizmą toli anapus fronto, jau ne to, kovojančio su mirčiai paruoštais spąstais, o su spąstais, paruoštais gyvenimui. Su tais spąstais dabar kovoja mano dvynys tenai. Mano respektas ir tokiai kovai. Jinai kažkuomi net sunkesnė už tą, po kurios į turgaus aikštę išvilkdavo drąsiųjų save susisprogdinusių vyrų ir moterų nuogų kūnų likučius.

Ir po to kažkaip juokinga kalbėti apie egzilę. Juokinga net pradėt save aiškint. Tačiau reikia. Kad nebūtume nubausti visiškos racionalios pusiausvyros netekimu – pamišėlio didybe ir protingojo nesąmone.

Hybris yra tragedijos sąlyga. Tik po jo ateina kitos sąlygos. Dabar ir klausiu: išeivija – ar tai tragedija, ar pasišalinimas iš tragedijos dimensijų? Militarinio mokslo žinovai gal rasių vidurį – strateginis pasitraukimas. Kaip baigiamo mušti Wermachto komunikatai: strateginiais sumetimais planingai atsitrauksime. Sieg Heil!

Aš ieškau mūsų tikrosios egzilės bent literatūroj. Man neužtenka tikrojo pajautimo Ir išsakymo surogato. Maždaug: „O kas guos tave kelionėj, tau tėviškę atstos?“ Tuo laiku gal tiek ir tebuvo galima pasakyti. Dabar jau galima pasakyti daugiau. O gal čia lyg dviejų Atikos tragikų dialogo nuotrupa Aristofano „Varlėse“.

Euripidas. Ne, tu neturėjai tinkamo stiliaus Afroditei patraukti.
Eschilas. Man geriau be jo.

Rūpintojėliu gal išreiškėme baudžiauninką. Išeivio – pabėgėlio iš baudžiavos – egzilo rūpintojėliu nebeišreikšime.

Aš įtariu – mes tampame socialistinio realizmo dogmatikai. Mieliau pasinešam kalbėti tai, kas nėra tikra, bet tai, kas, mūsų nuomone, privalėtų būti. Pa­vyzdžiui, mes nebijome karo, jei po to lavonui bus grąžinta balsavimo teisė. Pavadinome tai tautiniu idealizmu. Kitais atvejais tikrovės pabaltinimo reikalau­jam tradicinės lietuvių tautos moralės ir tradiciškai „švarios“ lietuvių literatūros vardu. Man nebeaišku, iš kur tos rūtelės sudygo mūsų liaudies dainose.

Žiūriu, prieš socialistinį realizmą daugiausia rėkia tie, kurie savo kūryba iš tikrųjų propaguoja kažkokį socialistinį realizmą. Tokia steriliška kūryba. Ne­matau meninio rezultatų skirtumo tarp dviejų čia ir tenai pažiūrų. Čia – lietu­vis – doras, aukštos moralės žmogus; ten – partijos narys – garbingas ir ne mažiau doras, ne mažiau aukštos moralės pilietis. Nors vieno ir kito gyvenimas nėra tik doras buvimas be konfliktų, bet vienur ir kitur bekonfliktiškumo teo­rija praktikoje tebėra gyva ir nepakanti.

Tik sau pačiam atviros akys gimdo kontradikcijas, kontroversijas, ekstremus, o šie – konfliktą ir kovą. Ir taip toliau. Iki paties lygio klausimo.

Gyvybės dėlei trokštu atsisakyti supratimo baimės.

Bijau būti lietuvis išeivis. Ko gero, užmiršiu mąstyti. Ar kalbėti pats su savim. Tai vienas ir tas pats.

Ir, tiesą tariant, bijau atominės bombos. Ežeruos man geriau patinka stebėti šmaikščias undines, ne juodus vabalus.

Antrasis žvejas. Tai žemė, Undine. Tai ne tau vieta.
Undinė. Ne. (Tolumoj dainuoja undinės)
Antrasis žvejas. Ateik, mažoji. Šią vietą apleisim.
Undinė. O taip. Apleiskim šią vietą. (Ji žengia keletą žingsnių, tada sustoja prie Hanso kūno, gulinčio ant platformos laiptų) Palauk. Kodėl šis jaunas gražus vyriškis čia guli? Kas jis toks?
Antrasis žvejas. Jo vardas Hansas.
Undinė. Koks gražus vardas! Bet kodėl jis nejuda? Su juo kas nors negero!
Antrasis žvejas. Jis miręs.
Pirmoji undinė. Ateik, Undine.
Undinė. O, kaip jis man patinka! Seni, gali grąžint jį į gyvenimą?
Antrasis žvejas. Neįmanoma.
Undinė. Kaip gaila! Kaip aš jį būčiau mylėjusi!

Po to Giradoux nuleido UŽDANGĄ. O aš ką tik dabar sutraiškiau grindimis kažkur ropojusį juodą vabalą.

Aš gyvenu netoli didžiulio ežero. Atlanto. Jis skiria mane nuo, Lietuvos. Nusipirkau Brechtą. „Žinia, kuri šaukia tave namo, pažįstama tau kalba parašyta.“

 

„Žinia, kuri šaukia tave namo, pažįstama tau kalba parašyta.“ Jūs, Bertoltai, Jūs, iš Augsburgo, iš juodųjų miškų. Jūs, motinos įsčioje atneštas į miestą. Jūs, šaukiamas namo, bet dėl visko įsigijęs vilą Šveicarijoj, Jūs, Bertoltai Brechtai, atsakykite mums, egzilams šiapus, ar iš tikrųjų į namus šaukusi ži­nia buvo pažįstama ir suprantama kalba parašyta? Jūsų pomirtinis gyvenimas man neįdomus, todėl ir noriu atsakymo epinio teatro lauke, atsakymo iš čia, iš egzilės šiapus.

Vieną kartą aš parašysiu laiškus bičiuliams egzilėj ir paklausiu jų, kiekvieno iš jų paklausiu, ar iš tikrųjų taip. Paklausiu ir savęs, paklausiu tam, kad atsakymo nereikėtų duoti. Neatsakyti sau nėra nemandagu ir nebičiuliška. Atsakymo laukti iš Jūsų, egzilo anapus, netikėjusio pomirtiniu gyvenimu juk būtų kvaila. Ar ne taip? „Die Nachricht die dich heimruft ist in bekannter Spreche geschrieben.“ Bet Jūsų, bičiuliai egzilėj, paklausiu, paklausiu Jūsų pačių žodžiais. Ir atsakysite savimi, savo atsakymais, koks yra nuotolis tarp Jūsų ir Jūsų poezijos, tarp Jūsų ir Jūsų vaidinimo, tarp Jūsų ir Jūsų prozos, tarp Jūsų ir Jūsų minties. „Between the idea/ And the reality/ Between the motion / And the act/ Falls the Shadow“, arba iš T. S. Elioto kitoje vietoje: „The Naming of Cats is a difficult matter,/ It isn’t just one of your holiday games. You may think at first I’m mad as a hatter/ When I tell you, a cat must have THREE DIFFERENT NAMES“. Ar iš tikrųjų žinia, mane pašauksianti į namus bus parašyta man pažįstama – tuomet ir suprantama, rodos, taip? – kalba. Aš tikriausiai suprasiu kiekvieną jos žodį, atskirai ir bendrai, suprasiu sakinį, jei tai bus telegrama, suprasiu paragrafą, jei tai bus laiškas, suprasiu puslapį, jei tai bus knyga, suprasiu visa tai, kas iš tiesų nereikšminga, bet nesuprasiu gal to, kas reikšminga: aš kalbu apie žodžio intonaciją, niuansus, potekstes, pauzes – apie visa tai, ko šiandieną nebemokame skaityt, apie visa tai, kas skiria gimtąją nuo išmoktosios ar pamirštosios kalbos. Žinia, kuri šauks tave namo, bus parašyta gimtąja kalba; žinia, kuri prišauks tave namo, bus parašyta svetimąja. Aš noriu iš visos egzilės cinišku juoku, ciniškomis ašaromis – GENTE LITUANUS, NATIONE POLONUS. Žinia, kuri prišauks tave namo…

Ne vien tik Jūsų, bičiuliai egzilėj, ir savęs turiu paklausti cinišku juoku, netikinčiojo tikėjimu – kokia distancija tarp tavęs ir tavo šešėlio žodyje, kokia distancija tarp žinios ir tavęs, tarp tavęs ir teisės žinią suprasti? „Vienas kraujo lašas būt tave nuplovęs“, (o iš Aisčio į Nyką) „Prie tavo kūno aš turėjau savo gyslom prisirišti/ Ir iki galo taip kovot su mirtimi“. Ir iš čia iki savęs, iki savo distancijos: galėjau žinios nelaukti, galėjau ją duoti. Egzilo išdidume meldžiamės į tave laikraščių vedamaisiais, meldžiamės rezoliucijomis, monodijomis, meldžiamės stasimomis, iš senų kantičkų, nuo bado, maro ir ugnies, kai rašto žinovai ištaria oremus, o po to (Pro Patria!) Karazijos vyno interliudas, vėl monodija, vėl stasima, egzilo išdidumas: žinia, pašauksianti mane namo, privalo būti man pažįstama tarme parašyta! Tik ten, kur išdidumo reikia, išdidumo nematau; matau šakos išdidumą prieš kamieną, baltų principo pirštinių išdidumą prieš Šveiką, tariamumo išdidumą prieš sukaustytą teisybę.

Kai ateis į namus šaukianti žinia, aš paklausiu mandato, parodysiu savąjį aš nusipirksiu vilą Šveicarijoj, o po to – gudrusis egzilas! – įteiksiu egzilinės lietuvių kalbos vadovą ir antrą kartą „po to“ pakalbėsiu apie egzilės koegzistenciją su tauta, ne vice versa, ne atvirkščiai, ne priešingai.

Ir jeigu klimatas patiks, krašto ekonomijai atstatyti nusipirksiu vilą ir Lietuvoj.

Tikrai, man būtinai reikės pailsėti nuo egzilės Pažaislio pušyne. „Nėra niekur tokio miško, kaip mūsiškis –/ Ant pušelių, kaip varpeliai, skamba šiškos.“ Well, Tony, isn’t that cute? I mean, really cute. „Tu Liethuva, tu mano, tu grashi teveene.“ I like it, I like it very much.

„Die Nachricht die dich heimruft ist in bekannter Sprache geschrieben“. Aš juokiuos, man linksma, ar kaip ten… juokiuos, nes linksma, ar atvirkščiai – linksma, nes juokiuos? Pala. Ir ko tu ieškai, žmogėnai? Ko tu ieškai? Atsakymas yra, jis buvo seniai, seniai buvo atsakymas: „Aš juokiaus, kol pravirkau.“ Aristofanu pradeda „Pypkės“ juoko analizę Ostrauskas.

Aš truputį pasimečiau, tačiau tai atleistina – mūsų egzilės dvidešimtieji metai – Anno Domini 1963.

 

Ar nebūtų racionaliau ramiai ir nuolat rengtis imigranto gyvenimui? Atsisakyti dviejų pilietybių: Utopijos – kuo tebenoriu tikėti, ir Eldorado – būto, bet būti daugiau nebegalinčio. Visa tai skambėtų paprastai ir aiškiai: „Iš užrašų apie emigraciją.“ Ir žinia daugiau nebešauktų, ir visko būtų per daug, kaip visiems emigrantams, ir visko nebūtų per maža, kaip visiems egzilams. Visa tai atsiduotų statistikomis, lentelėmis, kylančiomis ir krentančiomis kreivėmis ir tobulais vidurkiais, nesugriaunamais apibendrinimais. Egzilė įpareigoja, imigracija ne, nebent kasdieniškąją egzistenciją norėtumėme pavadinti įpareigojimu. Herojiškoji kasdienybė irgi priklauso egzilui, ne imigrantui. Heroizmas turbūt visada priklausė nelaimingiesiems. Gal reikėtų pridurti: kurie laimės nepakeltų.

Aš pasilieku egzilėj. Dviejų nesamų valstybių pilietis. Pretenzijos į heroizmą sunkiausiai paslepiamos. Po galais, aš noriu būti egzilas, ir todėl su savim pykstuosi, kol pats savęs nesuėsiu hermetiškam egzilės apskritime, kuris bū­tinai stiklinis. Nustatykite ribą – kur baigiasi heroizmas, kur prasideda eks­hibicionizmas. (Ar gali būti atvirkščiai: kur baigiasi heroizmas, ekshibicioniz­mas, kur prasideda heroizmas?)

Iš neparašytos melodramos:

Teisėjas. Už priešvalstybinę veiklą jūs baudžiamas mirtimi. (Teisiamasis įtemptai žiūri į teisėją) Rytoj lygiai 12.00 jūs būsite viešai pakartas rotušės aikštėje. (Nuteistojo nervai atsileidžia, ant jo lūpų formuojasi smulki pasitenki­nimo šypsena) Egzekucijai stebėti rytoj bus prailginta pietų pertrauka dirban­tiesiems. (Dabar šypsosi ir teisėjas) Jums priklauso paskutinis žodis.
Nuteistasis. Tegyvuoja laisvė!
Teisėjas. Tik tiek?
Nuteistasis. Tegyvuoja laisvoji valstybė!
Teisėjas (ironiškai šypsodamasis). Jau manėte, kad mes neapsižiūrėjom, ką? (Į policininką, kuris saugo kaltinamųjų suole sėdintį nuteistąjį) Uždekite jam ci­garetę. Nes bandymo valanda jau čia.
Nuteistasis. Ačiū, cigaretės iš jūsų malonės nenoriu.
Teisėjas. Kaip jums geriau. (Į teismo raštininką) Perskaitykite dabar tikrąjį sprendimą.
Raštininkas. „Pilietis N. N. už kontrrevoliucinę veiklą nuteisiamas mirtimi. (Teisiamasis nervingai krūpteli) Rytoj lygiai 12.00 pilietis N. N. bus pakartas uždarame kalėjimo kieme. Egzekucija įvyks be liudininkų, neišskiriant vietinės ir užsienio spaudos atstovų.“
Teisėjas. Tai reiškia, kad jūs mirsite vienas. (Nuteistojo akyse siaubas ir baimė) Ir tai reiškia, kad dirbantiesiems pietų pertrauka rytoj nebus prailginta. Dabar jums iš tiesų priklauso paskutinis žodis. (Nuteistasis neigiamai krato galvą) Nenorit paskutinio žodžio? Kaip jums geriau. Norite cigaretės? (Nuteistasis teigiamai linkteli galvą)

Tyla. Teisėjas stebi, kaip virpančiais, prakaituotais pirštais Nuteistasis prineša prie lūpų cigaretę, kaip policininkas uždega, kaip Nuteistasis užtraukia kelis dūmus, kaip Nuteistajam iškrenta cigaretė, kaip Nuteistasis kniumba, kaip Nu­leistasis norėtų gyventi, kaip šilta tarp drėgnų kalėjimo sienų, kaip neskauda tardymo kambary, kaip gera prisipažinti kaltam, kaip buvo gera ir šilta, kaip buvo šilta ir gera.

 

Aš nežinau, kiek yra savarankios Lietuvos vizijų. Žinau tik tiek: vizija ten ir vizija čia nėra tos pačios. Ir galiu savęs paklausti: kas svarbiau – jų vizija ar mūsų vizija, toji vizija, kurią skelbia nuolatiniai ir šabloniški veiksnių komuni­stai Vasario Šešioliktosiomis? Tai materialistiniai atsišaukimai tariamai idealis­tinėj visuomenėj! Jeigu reikia kam nors poros šimtų dolerių memorandumui į Washingtoną nuvežti, sakau – nereikia poros šimtų dolerių memoran­dumui į Washingtoną nuvežti! Tik pusės tiek pritrūko Škėmai į New Yorką lėktu­vu sugrįžti! Tik pusės tiek pritrūko ir kitiem į New Yorką lėčiau nuvažiuoti. Tik du šimtai dolerių visa būtų taip lengvai padengę.

Ne paskutinį kartą likimas pasityčiojo iš tikrąjį tautos memorandumą rašančių žmonių. Ne mažiau vulgariai likimas pasityčios ir iš kitų.

Įpraskime į laidotuves, į laidotuves, kada negalima atverti karsto ir paskutinį sykį įsitikinti, į laidotuves, kada karstai privalo būti uždengti. Pravažiuojančio sunkvežimio ratai ne vienam iš mūsų bus paskutinis kūno kontaktas su žemės sukimosi dėsniu. Kai žūstame, esame visatos centras, Kopernikai. Bent tiek mums paliks visame pravažiuojančio sunkvežimio ratų tragedijos suvokime.

Nežinau, kam ateina eilė. Tik gerai žinau, iš jos neišsipirks anei lietuvių egzilės kūrėjas, dar tebeturįs fatališkos, į mirties trauką panašios drąsos netapti eskęipistu, netapti dvigubu egzilu.

Daug kas mūsų egzilėj pasmerkta sunykti. Garbingiau, gal net prasmingiau nyksta tas, kuris žino, kad nyksta, negu tas, kuris nyksta, o mano, kad klesti. Pastarieji juokingi ir tuomet, kai jie tariasi esą rimti; pirmieji rimti ir kai jie būna ir sąmojingi. Šiurpiai, bet sąmoningai, kukliai, bet didingai, nes sąmoningai prakalbėjai, Mariau, kai viename pasikalbėjime ištarei: Šaknys kad ir giliai įsiverpusios molin, nebeturedamos lietaus nei rasos, nei pūvančių lapų trąšos, trūnija ir nyksta. Jos turi sunykti kaip kiekvienas organinis, laikui ir vietai, epochai ir madai neatsparus dalykas. Tas taikoma ir dvasinei sričiai, kuri negalėjo praeiti visai nuošaliai pro Vakarų literatūrą, naujus vėjus, ieškojimus eksperimentus. Pro sujaukto pokario pasaulio problemas, pro žmogų benamį ir įgąsdintą iki pamišimo, deginamą, prievartaujamą ir pastatomą plikut plikutėlį cementinės autostrados painioje kryžkelėje. Nors man bus gaila, kad niekada nebūsiu atskleidęs savęs, savęs tąja prasme, kad tik maža dalis tebuvo prakalbėta iš to, kas kaupėsi ir prašėsi išnešama. Tai bus vienas iš nesmagiausių pralaimėjimų. Neseniai perskaičiau kai kurias Ghelderode’o (ne benamio, ne egzilo!) laiško ištraukas. Vienoje jis sako, kad tik savo gimtinės (net ne krašto, Mariau) aplin­koje jisai tegali kurti, kad tik ten jis yra tikrasis jis, kad tik ten visiškai pabunda jo dvasinės, kūrybinės galios. Ir tai jis pasakė grįžęs iš Paryžiaus, kuriame tuo metu repetavo net kelis jo vaidinimus. Koks tuomet bus mūsų pralaimėjimas, Mariau? Pralaimėjimas, kurio kaltė bus biblinė, krentanti ant mūsų vaikų? Ar visi mes būsime pajėgūs kalte pasidalinti?

Reikėtų kada nors nuvežti ir tokį memorandumą į Washingtoną. Ne silpnų pasigailėjimo prašančių žmonių, o tragiško, įsisąmoninto ir išdidaus likimo memorandumą, memorandumą kūrybingo, pralaimėjimo pasmerkimą pačioje racionaliausioj sąmonėj suvokiančio egzilo, įteiksiančio šį tragedijos dokumentą iškelta galva ir nelauksiančio banalaus, iš anksto žinomo atsakymo (kitaip ir nulem­tos galvos tenai nevyktų). Bet kas surinks tokiam memorandumui kelias šimtines, be kurių nei pėsčiomis, nei helikopteriu nenutūpsi Baltųjų Rūmų sode? Ikaro likimas gerai žinomas. ,

Čia ir grįžtu prie ankstesnio klausimo, kiek yra savarankios Lietuvos vizijų? Pasineriu į egzilės jūrą ir stebiu, kokiais prabangiais laivais turistai į namus. Mokinuosi gyventi taip, kaip kiti sugeba tik mirti. Pasilaikau gimimo teisę negyvenamoj situacijoj, pasilieku mirties teisę gyvenamoj situacijoj. Pasilieku klausimo teisę ten, kur tėra atsakymai, pasilieku atsakymo teisę ten, kur klausimo nėra. Pasilaikau didžiausią egzilui likusią privilegiją – dikciją.

Kada nors palaidosiu Polyniko lavoną.

Rodos, jau sakiau: dviese esame vienas, keturiese – du, ir taip toliau. Esu Polynikas, esu Eteoklas, bet esu ir Kreontas. Kažkas dar priklauso nuo manęs. Ir tai palengvina gyventi.

Aš dar galiu uždraust palaidoti Polyniko lavoną.

Spaudai parengė Virgilijus Gasiliūnas.

Kazimieras Ralys. Iš atminimų užrašų: kas dėjosi Žalpiuose ir aplinkui 1915-ųjų birželį

2020 m. Nr. 5–6 / Balčių dvaras 1924-aisiais išprašytų iš Lietuvos, ne šiaip vieta – dvaro pastate Antrojo pasaulinio karo metais ir po karo buvo pradžios mokykla, kurią J. Aputis baigė 1948-aisiais, čia buvo ir jo pirmoji darbovietė…

Romualdas Granauskas. Šeši laiškai Ričardui Pakalniškiui ir šiek tiek prozos

2019 m. Nr. 8–9 / Skelbiami Granausko laiškai Pakalniškiui, rašyti 1957–1958 metais, iš laiko, kai buvo „jaunas ir naivus, nuoširdus ir tikintis viso pasaulio gerumu“ ir gabalėlis anksčiau neskelbtos prozos.

ŠIMTMEČIO ANKETA: Gintarė Adomaitytė, Virginijus Gasiliūnas, Sandra Bernotaitė

2018 m. Nr. 8–9 / epriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą,

Petras Klimas. Visų dienų apmąstymai

2015 m. Nr. 3 / Vasario 16-osios akto signataro Petro Klimo (1891–1969) likimas galėtų būti raiški 1918 metais sukurtos pirmosios Lietuvos Respublikos politinio elito metonimija. Tautos egzistencijai lemtingą aktą pasirašo…

Aldona Kudžmaitė. Poeto Vytauto Mačernio tėviškėje

2014 m. Nr. 10 / Šį rudenį sukanka 70 metų, kai žuvo poetas Vytautas Mačernis (1921–1944). Žurnalo skaitytojams siūlome žurnalistės Aldonos Kudžmaitės (1923–1993) atsiminimų apie jos apsilankymus Šarnelėje sovietmečiu.

2009 metų knygos. Ar glamūro ideologija palieka erdvės knygai-įvykiui?

2010 m. Nr. 3 / 2009-ųjų metų lietuvių autorių knygas aptaria LLTI mokslinkinkai Jūratė Čerškutė, Jūratė Sprindytė, Dalia Satkauskaytė, Virginijus Gasiliūnas, Loreta Mačianskaitė.