literatūros žurnalas

Kazimieras Ralys. Iš atminimų užrašų: kas dėjosi Žalpiuose ir aplinkui 1915-ųjų birželį

2020 m. Nr. 5–6

Balčiai ir Aputis, Ralys ir Žalpiai

Šių metų pirmame „Metų“ numery buvo ištrauka iš Balčių dvarininko Władisławo Wielhorskio (1885–1967) dienoraščio – 1915 metų birželio pradžios užrašai. Vos tik pradėjus skaityt Tomo Błaszczako įvadėlį, dingt: o tai būtų džiaugęsis šita publikacija buvęs žurnalo vyriausiasis redaktorius a. a. Juozas Aputis! Juk Balčiuos gimęs. O ir Balčių dvaras, nors jau be Wielhorskių, 1924-aisiais išprašytų iš Lietuvos, ne šiaip vieta – dvaro pastate Antrojo pasaulinio karo metais ir po karo buvo pradžios mokykla, kurią J. Aputis baigė 1948-aisiais, čia buvo ir jo pirmoji darbovietė – baigęs Viduklės vidurinę, dirbo dvare įkurto klubo-skaityklos vedėju. Būt leidęsis į prisiminimus, pagalvojau; smagu būt klausytis. Deja. Tiesa, įvairiuose J. Apučio rašiniuos yr pabarstyta atsiminimų, kuriuos ir Balčių dvaras šmėkšteli. Popieryne pasikapstęs štai radau „Ar sunku grįžti į namus?“, skelbtą „Pergalėj“ dar Lietuvai neatkūrus nepriklausomybės, bet jau Sąjūdžiui įsisiūbavus – 1989 metų 10 numery:

1949 m. vasarą gimtajame Balčių kaime (Raseinių rajone) žmonės buvo suvaryti į vadinamąjį kolektyvinį ūkį. Nežinau, kas pirmieji parašė (pasirašė) pareiškimus. Mano tėvas, dar neseniai nusikratęs kumetystės, į Balčių dvarą, į „steigiamąjį“ (mūsų santvarka tiesiog akiplėšiškai moka savo žingsnius dangstyti padoriais žodžiais: susibūrė, susivienijo, žemę ėmė dirbti kartu, panaikino ežias – ištisa kloaka melo lyrikos ir demagogijos!), nėjo, pasiuntė nepilnametį sūnų, mano brolį. Pargrįžęs tas pasakojo, kaip galifė kelnėmis mūvintis žmogus vienai moteriškei grasino pistoletu, daug ką nakčiai uždarė atšaldyti protui, suprasti, kad naujas gyvenimas neduodamas be sunkumų ir skausmų.

<…> Dar anksčiau, prieš penketą metų, sugrįžus rusų kariuomenei ir spalio naktį mūsų sodyboje susiglemžus viską iki paskutinio siūlagalio (ir maisto atsargas, ir drabužius, ir patalynę, netgi vaikišką kamštinį pistoletuką), tėvas pasakė: „Viskas. Gyvenimo jau nebebus…“ Ir šit dabar, 1949-aisiais, ryškiai pradedamas naujasis negyvenimo žingsnis (p. 182).

Negyvenimo. Negyvenimas, kai nesi savo gyvenimo šeimininkas. Ir to negyvenimo Lietuvoj XX amžiuj ilgai būta. Mūsų galvose daugiau vaizdų negyvenimo po 1940-ųjų, bet negyvenimas buvo ir iki 1918-ųjų, iki Vasario 16-osios Lietuvos.

Pristatydamas W. Wielhorskio 1915–1917 metais rašytą dienoraštį T. Błaszczakas teigia, esą „tokių šaltinių lietuvių literatūroje nėra (gretimiausiu galima laikyti Gabrielės Petkevičaitės-Bitės „Karo metų dienoraštį“)“. Yra, ir nemažai yra lietuviškai Pirmojo pasaulinio, arba Didžiojo, karo metais rašytų dienoraščių. Išleistus prisimenant: ir Petras Klimas rašė, ir Pranas Bieliauskas, ir Vincas Jonuška, ir Peliksas Bugailiškis; o kiek neišleistų – Jackaus Sondos, Jurgio Bukėno, Jurgio Gvildžio…

Rašė dienoraštį ir maždaug dešimties kilometrų atstumu nuo Balčių – Žalpiuose gyvenęs dvarininko bendraamžis Kazimieras Ralys (1885–1958). Jo gimtojoj sodyboj, kur yra ir muziejėlis, 2005-aisiais buvo pastatytas akmuo, o jame iškalta: „Šioje sodyboje Pieriškių laukų gale gimė, užaugo, mokė krašto kaimynus, kūrė nepriklausomą Lietuvą ir Žalpius Lietuvių konferencijos, Steigiamojo, 1-ojo ir 2-ojo Seimų atstovas, 1951.10.2 ištremtas į Sibirą knygnešys rašytojas Kazys Ralys-Vargovaikis“. Daugiau žinių apie K. Ralį-Vargovaikį nesunku rasti; įvadėly prieš jo dienoraščio (įvardinto kaip atminimų užrašai, mat rašė ne kasdien, kai laiko nugriebdavo, nors forma – dienoraščio) ištrauką dar reikia užrašyti kelis sakinius apie K. Ralio rankraščius.

K. Ralys iš tremties Krasnojarsko krašte grįžo 1957-aisiais, kitų metų pačioj pradžioj mirė Kaune. 1969-aisiais našlė Ona Ralienė didumą vyro archyvo perdavė dabartinio Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos rankraštynui, buvo sudarytas atskiras K. Ralio rankraščių fondas. 2017-aisiais sūnus Dobilas Ralys atidavė ir tai, ką dar prie savęs turėjo: dokumentus, susijusius su tremtim, ir dviejų šimtų septyniasdešimt penkių puslapių dienoraštį – „Europos karas. 1914–[1916]“ (F82-97). Šiai publikacijai parinktas tas pats laikas, kuris atsispindi ir W. Wielhorskio dienorašty – 1915-ųjų birželis. Kad norintieji galėtų palygint, kaip du žmonės, gyvenantys tikrai labai netoli, išgyvena kaizerinės Vokietijos okupaciją.

Virginijus Gasiliūnas

 


 


31
[gegužės]. Šiandien nuo anksto jau daug arčiau bildėjo ir ne visai toj vietoj, truputį labiau į rytus – Siaudininkų pusėj [Saudininkai, nuo 1932 metų Maironiai]. Sako, vėl atsitraukę arčiau mūs… Laukgalio [Laugalio] apkasuos esą vėl vokiečiai sugrįžę. Baldegiuos ir Lyksnoj stovį abozai, taigi šitie tai ir lanką pas mūsų plėšti. Be to, atvažiuoja čionai ir nuo Pakražančio – iš Paprūdžių. Šie keletą kiaulių nušovė: Danuso, Astrauskio. Danusui užmokėję 25 mark. už kiaulę, vertą 30 rub. Paimdami parašė kvitą, o pinigus gavo Burbiškiuos nuo kasierio. Šiandien irgi važinėjo kiauliniai ir arkliniai. Buvo paėmę B. Verygos mainą arklį. Bet tas pasivijęs Budkiškiuos [Butkiškė], su kortele – atsiėmęs atgal. Mes tik buvome su Globiu savo arklius pavedę tolyn į karklynus…

Diena šaltoka, debesuota, vakarop apsiūkė ir nuo 6 ½ pradėjo lyti, užlijo gerai.

 

1 birželio. Šiandien po pusryčio paėmė iš Maskolijos mano kumelaitę 3 metų vertės 150 rub. Buvo pasimovę Globio, bet ištrūko, Kavaliauskio pusininko bobos išprašė, tai paėmė mano, buvo arčioj pririštos, kadangi jau ir kavoti nusibodo. Atėjęs Maskolijon radau raitus 4 vokiečius prie Globio kumelių. Paskui nujojo visi prie Danuso su Globiu karvių, o 2 prie mano kumelių, paėmė su retežiu ir nusivedė į Voskius [?]. Nuėjau paskui. Taip pat Globys su Danusu. Ten radome ir daugiau atsivijusių arklius iš Smukėnų: Baltrušaitį ir vieną moterį – paskutinę kumelę paėmę. Uždarę daržinėj gyvulius išvažiavo, išjojo visi į Kerkasius gyvulių gaudyti. Po pietų nuėjęs radau jau pilną daržinę bandos ir avių, parvedė dar ir arklius paskutinius surinkę. Tas underoficieris parašė kvitas ir liepė visiems savo gyvulius gabenti į Pužus pas „kamendanto“, tas išduosiąs kvitas, „ciedel“, be to, kurių buvo visos karvės parvaryta, tie gavo kvitikes išsivesti iš tvarto sau po vieną karvę. Taip išsivedė Pieriškiai [Pėriškiai]: Danusai 2 ir Globio dvi bobos 2. Visi prašė nors po 1 avį, bet gavo tik viena Samuilienė, kitiems žadėte žadėjo, bet varytis nedavė. Nuvedžiau į Pužus ir aš savo kumelaitę. Parašė man kvitą 30 markių! Kitas už porą arklių 400–500 rub. vertės gavo kvitą 65 markių. Be to, čionai nei paimant tų arklių niekas nežiūrėjo ir nekainavo – rašo kainą nematę prekės ir niekam nenudaugina. Už karves, kokios jos ten nebūtų, rašo po 20 markių, už avis po 1 markę arba ir visai avių neskaito. Pužuos radome, kurių antru kartu atėmę, kitos „paskutinę karvelę“, ir jokios kvitos nedavę, nei čia negavo. Pareidami keikėme visi vokietį, kad jis galą gautų… Buvo kalbos ir apie ištiestus dalgius ir šakes vokiečiui varyti. Aš pats baisiai buvau įerzintas vieno „rupūžnosio“ ir dievai žino kas būtų atsitikę, jei būčiau nors šakę ar dalgę turėjęs?..

Diena debesuota, pietų laiku užeidama lijo. Bildant mažai girdėjos. Didelis šiaurvakarys vėjas.

 

2. Diena debesuota, užeidama lynojo. Tai antra atmintina man vokiečių jungo diena. Šiandien atėmė nuo mūsų paršuką (15 rub. [vertės]), miežius (Mockaus), avižas, 3 pūrus rugių (B. Ralio), mūsų bulvių (1 pūrą), išnaršė viską iškratė, paėmė apie 35 kiauš[inius], medų (Mockienės), 6 maišus: 1 mūsų, 3 B. Ralio su rugiais ir 2 Mockaus – ir už visa tai vienas vagišas davė man ausin kumštį ir prigrasino savo „vokišku peiliu!“ perversiąs… Paskui parašė kažikokią kvitpalaikę, kur nieko, kas imta, neminima, o rašoma turbūt, kad man už viską pilnai „užmokėta“ (peiliu ir kumštim!!). O reikia žinoti, kad atvažiavę gėrė pieno ir sesuo atnešė kiaušinių, vadinasi, priėmėm ir vaišinom, ir taip tatai vokiškai padėkoję už visa tai išvažiavo.

Viskas buvo taip: apie 11 val. lynojant prajojo pro mus raitasis (kur mane mušė) ir matė Jonučių kiaules, kurias bobos saugodamos atsivarė Milkinto trakon. Popiet apie 1 ½ val. atjojo tas pats raitasis, matyt, tų kiaulių ir paskui nuo Mažučių per lauką atvažiavo 3 su vežimu kiaulėms vežti. Atvažiavę nusimetė viršinius švarkus (rudai juodi), susėdo, kits prašė sesers kiaušinių, vienas rait[asis] apžiūrėjo mūsų paršukus, įlindo daržinėn pakuron [?], kur bulvės, iš lengvo savaip marmėdami, rodos, dirbdami paprasčiausį savo darbą, atsidarė daržinę, išgėrė pieną, prašė manęs maišų – vieną radę pasiėmė neprašę, man atsakius daugiau neturint, rodė pinigus – užmokėsią… Šitaip jie mane prigausią! Neturint ėjo ieškoti… Sesuo sugriebus davė dar vieną, bet tai maža vokiečiui! Jam reikia atiduoti visus, o atiduok paskutinį, ir tai jam rodos, kad ne visi – eis krėsti… Bekrėsdami rado avižų padėta malti – jam prireikė ir avižų – ėmė krėsti, ieškoti avižų… beieškodams avižų, rado miežius, pravertė ir miežiai, beieškodams daugiau miežių, rado kiaušinius, medų, ir tie pravertė… Tiktai radęs miltus paliko, o pasiėmė maišą tuščią ir nusivežė. Skrynias taipgi žiūrėjo, bet pamatę drabužius nenaršė. Mane sumušė už tai, kad aš ne „nužemintai“ nešiau maišą ir jiems iš manęs tyčiojantis demonstratyviai tą maišą mečiau atnešęs prie vežimo, o kadangi maišo buvo prašęs – pabiro biškį miežių… Pasidėjęs kiaušinius ir medų, prišoko mane mušti… Davė kumštim ausin, bet, pats būdams nedidis vėžlys, ne per labai įstengė užduot, tada spyrė man kojom, tos iškrypusios, kreivos… Pagalios, negalėdams iš karto manęs perblokšt, griebėsi savo įrankio – peilio, kuriuos kiekvienas iš jų prie juostos nešiojas. Pirmiau mane mušant, kiti juokės ir gėrėjos, bet kada įsiutęs narsuolis puolė su peiliu ir triskart užsikėsėjo, dantis grieždams, paleisti man vidurius, vienas ėmė drausti – „alt! alt…“ Aš kažikaip sumišau, užtirpau, bet labai nepersigandau ir nesušukau… Nors baisu ir šlykštu buvo tokių begėdžių žvėrių rankose. Paskui kitas parodė man susemt miežius, užrišt, parašė kvitą, tuo ir baigėsi.

 

Vokiečių naguos
3–7 birželio 1915 m.

Žalpiai. Po vakarykščio atsitikimo aš jaučiuosi nekaip… Toks nejaukumas! „Išgąstis“… neramumas… nekantrumas – pyktis taip ir griaužia lyg kirminas… Tas neramumas prasidėjo su paėmimu kumelės. Įerzintas jau buvau vieno begėdžio vedant; rytą atsikėliau neišmiegojęs, susikrimtęs. Pamatėm Mažučių bobas atsivarius kiaules trakon – dingt, lyg peilis širdin – jau ne su geru! Mažučiuos vokiečiai… Diena šalta, debesuota, užeidama lynoja. Kumelę senę laikiau arčiau namų Kavaliauskio pievoj… kad kokios vokiečiai neatimtų paskutinės, nors tos negailėjaus… Rengiausi akėti bulves… Einu laukan. – Ve ve! Vokietys joja, – išgirdau moteris. Prajojo pro mus keliu, pamatė Mažučių kiaules ir nujojo į Mažučius… – Užpuls jau turbūt mūsų karves, – pamaniau ir lyg kas būtų „pribloškęs“ – pasijutau, kad kojos netvirtos, ausys cypia ir širdis, kaip į kalną lipant, muša… Lynoja, gaidys pastogėj gieda, o mane tas taip erzina, kad sugriebęs būčiau su pasigėrėjimu galvą nutraukęs, nors šiaip sergančiam Tėvui vištos nedrįsau pjaut… Arba sulos šuo – tai kaip dyguliai per širdį ir galvos svaigulys – ar tik ne vokiečiai? Šiaip aš labai suerzintas ir nervuotas, nepakenčiu nei gaidžio, nei šunies riksmo – kadangi tas gali išduot mūsų užkampį vokiečiams!

Dabar aš norėčiau visuotinos tylos. Nei gegužės, nei paukščiukų giesmių, nieko nereikia – tebūnie visuotina gedula – tyla. Popiet pasiėmiau užsirašinėt savo dienos atminimus, akys ėmė merktis ir vos vos snausdamas ėmiau plunksna kreveizuot, užsimerkė akys ir ėmiau kaži ką sapnuoti… Mat, nors bobų pasakos, ir mane vargas miegan traukė. O reikia žinot, kad šiaip ramiu laiku veik niekados dieną nemiegodavau.

Prabudino šunies lojimas – išgirdau moteris bėgiojant, tuoj sesuo įbėgus aptroškusi pasakė: „Vokietys atjojo!..“ Pašokęs užsimečiau ir išėjau pono sutikti… Bet mano ponas net nelabai į mane ir pažvelgti teikės – nujojo sau prie tvarto, arklį paleido klūnan, pats apžiūrėjo paršukus, daržinę, tvartą… Atvažiavo kiti trys vežime, dvi kiauli vežini – seni jau, po kokį 40–45 metus. Išlipo savaip šterdeliuodamies, iš lengvo – neskubais pasidėjo šautuvus, nusisiautė, atsisėdo. Rodos, rengtųsi prie žinomo darbo. Vienas pribėgęs prie sesers pasakė „kaušini“. Sesuo atnešė 10 kiaušinių – priėmė nepatenkinti, kad mažai – dėku nesakė, paskui vienas parodė gerti pieno – atnešė su visu puodu paskutinį pieną, išgėrė visi po kelias stiklines blerbdami ir moterims nei dėkui, nei išgriauš… Paskui vienas, pirmasis, ėmė manęs klausti maišų – man pasakius nežinant, neturint, sakėsi užmokėsiąs, kitas išėmęs rodė pinigus… Suprantama, aš bijojau ir šalinaus jų ir jų pinigų, laukiau, kad tik ištrūktų greičiau iš mūsų… Neturiu maišo (vieną rado ir pasiėmė), eina trobon ieškoti, suradę vieną davėm – maža, reikia daugiau; daugiau nėra – krečia, randa avižų Mockaus padėta malti, prireikia avižų, miežių ir t. t. Galų gale išnaršo viską, pasiima, ko nori, ir, kaip jau minėjau, mane patį sumuša – tatai vokiečių narsumas! Ir giriasi savo „proklemacijo“ „Lietuvos gyventojams“: – „Su ramiais gyventojais nekariauja“, „Kas klausys jų karo vyriausybės, nekels maišto, o ramiai dirbs savo darbą – bus nepaliečiamas ir saugojamas!“ Tatai nepaliečiamybė vadinas. Po tokios vokiečių neliečiamybės pasidarė savo namuos nejauku… Norisi kur nors prasišalinti į krūmus, pasislėpti, kur ramiai nuo jų „neliečiamybės“ pabūti, atsilsėti… Ir taip slenka valandos, dienos… Išaušta rytas, kelies, ir vos akis atmerkei, dingt – kaži kokia ši dienelė išaušo? Ar išliksme be vokiečių, ar ne… Rasi šiandien jau paskutinius grūdgalius bei duonos kąsnį išveš. Kaip ateina vakaras, tada lengviau atsikvėpi – žinai, kad vokiečių nebus… Viena laimė, kad naktimis jie žmonių plėšti neužpuolinėja, mat dienų užtenka… Gulies, ir vėl akyse stovi rytojus!

Taip praėjo 3 birž[elio]. Diena buvo giedra ir bildant veik negirdėjos.

 

4. Po pietų irgi atjojo vokietys karvių varyti. Kadangi viso turime šiokias tokias 3 karves, tai vieną mažikę reikia būtinai atiduoti, o kitą sutarėm aplaikyti savinant bobutei. Čia kareivis neklausė Tetos prašymo ir liepė man vesti į Mažučius abidvi, Mažučiuos gi „underis“ Tetulei atidavė „paskutinę“ karvę, nors kareiviai ir sakė: „4 žmon[ėms] 2 karvi.“ Taip bent tam kartui išsisukome porą karvių. Šiandien varė Mažučių ir Uvainiškių bandą, nuvariau ir aš savo karvikę į Pužus. Už mitulę karvikę vert[ės] 25 rub. man parašė kvitą 5 markių… Mažučių vienų atėmė bandą, palikę 1–2 karvi, kitų visų liko. Arklius taip pat, kurių užtiko, paėmė, paliko tik po vieną; kurie ištrūko – liko. Petronė norėjo apsimainyti karvikę į melžiamą – vos savo neprakišo! Buvo priėmę ir uždarę tvartan, bet paskui ėmus Petr[onei] raudoti atidavę – taip ir parsivedė savo neapmainiusi. Pavakariu užėjo lynoti. Grįžome visi ne tai nusiminę, ne tai suerzinti. Mat, kad taip vienam visus gyvulius – visą ūkio pamatą praradus, – baisu būtų, o kaip visi, tai niekis… Tavo, rodos, didelė skriauda, žiūrėk, kito dar didesnė, taip visi vienas kitu ir susiramina.

Duodamųjų jų kvitų verte nieks netiki ir ima jas tik tam, kad turėjus ką parodyti, kai paskutinę prisikabins atimti… Mat, sako, rasi paliks, kai pamatys, kad mūsų jau visos atimta.

 

5. Rytą toli šiaurryčiuos gan smarkiai bildėjo… Tolumo taip gali būt apie Šiaulius. Šiandien varė pro mus didelį būrį bandos iš Dvariškių Antkapinin. Būk daug arklių nuvedė… „Sūdna diena“ rodosi, kai žiūri į suvargusius žmones, priverstus varyti savo gyvulėlius nevidonui, kuris užuot ačiū – peiliu bei šautuvu dar už tai grasina, kad rasi dar ne visi, rasi jūs turit paslėpę! Gyvulėliai bliauja, avys ėriukai… karvės baubia, rodos, sakydami sudiev savo tėvynei, savo apsiverkusiems suvargusiems žmonėms, šlykštus vokiečių riksmas maišosi su tuo visuotiniu gyvulių-žmonių verksmu ir dar baisesniu tą visą daro. Beje, šią naktį vokiečiai ko tai jodė šaudydami ir rėkdami „alt“ apie mūsų trobą, po rugius ir Kavaliauskio traką. Matyt, ieškojo, ar negano kas naktį išginęs slepiamą bandą bei arklius, turbūt nieko panašaus negavo.

Šiandien vėl mačiau orlaivį – kokį 4 dienų man jų neteko matyti lakstant. Diena graži.

 

6. Tos pačios naujienos. Vėl nuvarė būrį bandos pro mus.


7
. Šiandien vėl aplankė mus tie patys, kur buvo 2. Vėl iškrėtė išnaršė viską… pavogė bliūdą 75 k[ap. vertės] ir kelis cininius šaukštus, taip pat reikalavo ir patys susirinko kiaušinius, kiek rado, ir gūnią išnešė. Keletas vežimų buvę Mažučiuos. Dvare pjovę akselio. Tie, kur pro mus važiavo, Pieriškiuos nušovę Danuso gaidį ir ėriuką nusivežė. Vakare parėjo Mockus. Nemakščiuos taip pat, kaip ir lig šiol.

Šneką vokiečiai, būk Peremišlį atgal nuo rusų atėmę, dar 20 000 nelaisvėn suėmę. Iš Karpatų irgi rusus išvarę. Rusai dabar tiktai Lvove besilaiką… Savo keliu, bobos šneka, būk vokiečiai savo orlaiviais užpuolę Rymą ir sudaužę bombomis Švento Petro bažnyčią – popiežių užmušę. Tai šnekėjęs vienas kareivis lenkas ir sakęs, kad vokiečiams būsią už tai blogai… Tas lenkas užjaučia mūsų žmones, už tai vokiečiai jo [vieno] nesiunčia karvių bei arklių gaudyti – jį varo su kitais vokiečiais kartu… Surinktus galvijus varą rusų kareiviai belaisviai į Smalininkus ir toliau varą raiti ant surinktų arklių koks 50 belaisvių ir 10 vokiečių kareivių. Varą 3 kart savaitėj po kokį 300 galvijų neskaitant avių, kurių daugybė išsimina, nugaišta (o žmonėms nepalieka).

 

8. Irgi varė pro mus, bet jau nedaug karvių; arklių daugiau, važiavo važiuotų vežimas, buvo ir pas mūsų kiaušinių. Kavaliauskis pasakojo, Viduklėj esą apie 500 rusų belaisvių prie darbų, kelius taisą. Klebono tvartus išvalę, mėšlus išvežę savim į daržą, suvertę į krūvas, o tvartuose dedą grindis – taisos tiems belaisviams kazermes.

Viduklėj matę – žydukas vežąs du vokiečių kareiviu ir pamatęs moteris tyčiojasis „karveli muna karveli…“ Vokiečiai juokėsis pilvus susiėmę. Taip tyčiojamosi iš žmonių raudojimo gyvulius atimant. Šią naktį buvo šalna. Rugiai žydi, vasarojis uždžiūvęs, tą patį vokiečiai mina, spardo gyvuliai, bulvės, jau antras mėnuo pasodintos, dar vos ima landyt, o šios nakties šalna ir tas nušalo. Pievos nieko neželia, o kur lenkės iššalusios pavasario šalnų – baltuoja kai per Visus Šventus. Blogi metai! Iš visų pusių…

 

9. Diena graži, baigiau taisyti apie savo sodniuką tvorą… Pavakariu užėjo lyti, nors visą dieną lietui rengės, bet užlijo tik rasą ir juodos debesys išsiskirstė. Po to, kaip paprastai, atšalo. Anot žmonių, turbūt jau mums tokia Dievo rykštė. Šiemet ar vokiečiui Dievas padeda – tokia sausinybė, jog išdžiūvo visos pelkės, nors armotas vežk, ir nelyja. Kitais metais, būdavo, negali purvynų išbristi, o šiemet kaip tyčia – vokiečiams automobiliais galima visais šunkeliais, pelkėmis važinėtis. Vakarop šiandien ėmė stipriai bildėti Raseinių pusėj ir nelabai toli. Bildėjo iki prietemos.


10
. Diena karšta. Pasiskolinęs nuo Globio ratus, kurių vokiečiai neėmė, vežiojau mėšlą – Pieriškiuos dar niekas, apart Globio, nevežė, bijo iškelti ratus ir arklius, kurie dar tebturi. Mažučiuos jau dauguma išvežė ir aparė. Šiandien jau pro mus bandos vokiečiai nevarė – matyt, iškraustė visą šį kraštą ligi Arozų vieškelio. Vakar saulei nusileidus irgi subildo keletas armotų Raseinių pusėj, bet jau toliau kai vakar… Nejaugi tie rusai visur taip ir pasiduoda vokiečiams?

 

11. Diena tokia pat. Baigiau mėšlus vežti, paskui ariau. Šiandien visuotina tyla, taip, kad, rodos, karo visai nei nėra. Kad ne tų vokiečių baimė ir toji nežinia „kas bus rytoj??!“, būtų nieko tokio blogo. Ypač kai žmogus imi dirbti – susiramini ir viską užmiršęs atsigauni, bet tik sukrebždo kas ar šuva sulojo – ir vėl ramybė sugriuvo. Šiandien buvo net keletas kaimynų daryti aprašus ūkių. Vėl sujudo žmonės pražuvusių daiktų aprašinėt. Vokiečių dabar mažai tesimato. Mat nusitraukė toliau. Beje, sakė vakar buvę anksti į Žalpius atvažiavę keli abozai ir raiti atjoję, jodę po laukus, „plenus ėmę“ ir nuvažiavę Viduklės pusėn. Pirm to – nepamenu, rodos, 9 – Žalpiuos skambino varpais už „savo neprietelius“. Mat Ivoškis su Balandžiu buvę laukuos įsikasę rugių bei drabužių ir iš nakties radę iškastus… verkę šaukę, paskui užpirko… varpus ir mišias prie šv. Antano.

 

12. Diena tokia pat karšta. Visuotina tyla. Teisybę pasakius, dabar tomis dienomis, pradedant šiuo mėnesiu, visuomet veik tyla. Vakarais Mažučiuos jau ėmė liurlinti birbynę ir smuiką čirpinti, matyt, jaunimui per daug jau nusibodo liūdėt!

 

13. Tokia pat. Rašiau visą dieną „aprašus“. Šiandien bildant, sako, girdėję Raseinių pusėj, bet aš negirdėjau. Gaisrų tai šiandien ypačiai matėsi trijose pusėse – Jurbarko pusėj, Raseinių ir Kelmės. Kačiušienė pasakojo apie savo atsitikimą su kaimynais dėl kumelės: 4 vokiečiai paėmę paliktą jos kumelę pas Tavoderį [?]. Makaro irgi paėmę paskutinę, o jai būk pamoję vestis savąją namo, ji vedusis, bet Makaras, suprasdams, kad tai jam vokiečiai paliko už jo įkaitą – atėmęs. Toji nuėjus į Pužus prie „kamendanto“ pasiskundė… tas davė vokietį ir dar kits koks žmogus drauge parėjęs, atėmęs nuo M[akaro] kumelę ir atidavęs jai. Į kitą dieną Makars su 5 vyrais atėjęs, atsiėmęs kumelę ir vienas jų, Sutkus, būk ją apstumdęs. Toji vėl prie kamendanto, viską pasakė… ir parvažiavo su 4 šautuvais ginkluotais vokiečiais nubausti užpuolikų-kaimynų. Girti vokiečiai labai sumušę, galvą pradaužę Sutkui, paskui Klimui ir visai nekaltą bemiegantį supliekę Andriulį – baudę už tai, kad jie drįso užpulti vieną bobą ir ją skriausti. Kiti ištrūkę, išsislapstę. Pati Kačiušienė nenorėjusi ir nemaniusi taip savo kaimynams keršyti ir jei net būtų prašiusi nemušti – būtų, sako, primušę, tokį esą baisūs mužikos-žvėrys – mat dar girti! Dabar pati Kačiušienė gailisi pradėjusi pas vokiečius užtarimo ieškoti.

 

14. Tokia pat karštoka. Oras pakvipęs dūmais, lyg kad pelkės dega. Šiandien matosi didelis gaisras Šidlavo [Šiluva] pusėj, matyt, Šidlavo pušynai dega – rūksta labai plačiai. Bildesio negirdėt. Žmonės jau pasakojo girdėję kur tai ir Tauragės pusėj bildant… Ir rusai būk vokiečiams kelią po Smalininkais užstoję, o kokią čia dieną kazokai net Kelmėj pasirodę, vokiečius išgandinę… Telšiuos daugybę vokiečių 200 kazokų iškapoję. Bešneka žmoneliai, kaip kas sumano. O vokiečiai jau 2 mėnesiu ramiai sau gyvena ir šluoja visus… Šiandien tauzijo, būk Navickis Nemakščiuos matęs tarp parvarytų belaisvių St. Danusą – dar davę gerti ir nuvarę į Prūsus. Taip pat šnekėjo, būk rusai kazokai suėmę vokiečių varomus mūsų galvijus ir savo belaisvius – nuvarę Suvalkijon. Vokiečiai būk esą už Šiaulių ir po Eirogalos [Ariogala] už Dubysos.

 

15. Rytą apniūkė ir ėmė lyti. Pieriškiuos buvome susirinkę apsirašinėt, įkainuot turtą, trobas. Pavakariu užvažiavo vežimas vokiečių, paėmę Kazlauskio paršą, Jagmino karvę papjovę, sugrįžę nakvojo pas Kavaliauskį. Bildėjo Raseinių pusėj.

 

16. Giedra. Šiandien tie vokiečiai paėmė dar Kačiušio kumečio paršą ir norėjo zakristijono paimt, bet šiaip taip atprašė. Išvažiavę popiet. Šnekėję lietuviškai, kitas lenkiškai – buvę iš viso 4. Sakėsi iš Juozapavo esą, taip pat šnekėję, būk vakar rusai buvę Šilalėj… Taip pat pasakojo, kad rusų orlaivis mėtęs bombas Raseiniuos ir sudeginę daug abazo. Rašiau aprašymus keliems iš Uvainiškių. Bildėjo smarkiai Raseinių pusėj.


17
. Giedra. Dabar taip visur pasriuvę dūmai, kad net galvą skausta nuo jų smarvės – išrodo, tarsi degtų pelkės. Gaisrų nematyt. Oras sunkus nuo tų dūmų. Sausinybė didelė. Rašiau žalpiečiams aprašus. Šiannakt pas Astramskį nakvojo vokiečiai 3 – nieko neėmę. Nuopiet ėmė ūktis, apsiūkė su vėju. Koks tik keletas lašų lietaus tenukrito, nors šalimais matomai lijo. Bildėjo šiandien retai, Raseinių link.

 

18. Šiandien pirmąkart po 2 mėnesių pusiau pirmos val. dieną išgirdau prie lango bildant pietvakariuos Jurbarko–Tauragės pusėj! Bildėjo tankiai kokį 15 min. tolumo už kokių 6–8 mylių nuo mūsų… Šiandien apie 10 val. lėkė iš rytų į vakarus orlaivis labai aukštai, beveik per mus, spėjome, kad rusų, nes vokiečių paprastai laksto nelabai aukštai.

Ar iššnekės bobos, kad rusai po Smalininkais vokiečius siaučia! Kad bent greičiau tuos velnius nuo mūsų sprando nutrenktų!

Šiandien iš ryto karštis, naktį biskį liję, nuopiet ėmė ūktis, vėjas pietrytys. Šiltas. Užkilo debesis su griaustiniu (ar nebus griaustinis bildėjęs ir vakaruose?), bet lyte veik nelijo pas mūsų.


19
. Karšta diena, debesys vaikščioja, retkarčiais subilda rytuos. Orlaiviai laksto tarp rytų–vakarų. Sako, būk vokiečiai jau padirbę geležinkelį iki Skaudvilei ir trūkiai vaikščioja. Taip pat dirbą ir netoli mūsų – Užvarny jau kertą miškus ir kasą. Tie darbininkai perką sviestą, kiaušinius, pieną ir brangiai moką. Dabar žydai labai ieško sviesto, kiaušinių ir moka nepaprastai – už sviesto svarą 60–70 kap., kiaušinių dešimt – 30 kap. Vakare gan smarkiai bildėjo Raseinių pusėj arčiau jau.

 

20. Diena karšta. Vėl tasai vagis (kur buvo 2, 7) ir šiandien atvedė kitus bulvių išvežt. Išvežė 3 pūrus, maišų ieškojo, nerado. Dabar buvo 1 lenkas, tas kur kas geresnis žmogus, jaunas. Manęs klausė, kuo aš užsiimu ir ar aš socialdemokratas. Parodžiau to vagies rašytą kvitą aficieriui, kuris buvo raitas, – pamojo ranka, sakė nieko nesąs vertas. Šiandien pavakariu atėjus pas mane Balandžiui su Ivoškiu rašytis aprašo, atbėgo iš Vištinės moteris sakyti, kad jau vokiečiai jų karves iš ganyklos pasiėmę veda. Nubėgo – Ivoškiams atidavė, o Balandžių nusivedė „paskutinę karvę“. Vištinės bobų taip pat atėmė paskutinius paršiukus. Tie, kur iš mūsų atėmė bulves, išnešė paskutines bulves Kavaliauskio įnamių, Petronės ir kitų beturčių. Mažučiuos išpjovę Giedraičio ir Naco paršus. Apskritai šiandien jie baisiai siuto. Bildėjo retkarčiais, kaip ir paprastai, Raseinių pusėj ir toliau į rytus – Siaudininkų pusėj. Šnekėjo, būk abozas vėl atsitraukęs į Baldegius. O tie plėšikai, vieni, sakė, iš Juozapavo, kiti – iš Baldegių.

 


21
. Diena tokia pat. Buvau su J. Veryga Viduklėj – dar pirmąkart vokiečiams užėjus. Čionai viskas veik kaip ir buvę, jei neskaityt ištaisytų kelių, rąstais bei lentoms išklotų ir smilčiu užpiltų. Kelius taiso rusų belaisviai, prie kurių stovi šautuvais apsiginklavę vokiečiai. Tie belaisviai kasa, patys savim veža žemes, kerta Jančauskio atorūgoj [?] mišką ir savim veža bei neša. Šiandien sekmadienis, o jie dirba, kasa – tikra vergija! Vokiečių vergija… Viduklės Vart[otojų] Dr[augijos] kriautuvė ir žydų kriautuvės atdaros ir prekiauja paprastai, nors ir ne visa ko vienoj kriautuvėj galima gauti, bet visose galima veik visa ko rast. Kainos tokios: cukrus 22 kap. svaras, muilas rusiškas 33 kap. sv[aras], druska 7 kap. svaras, degtukai 3 kap. dėžutė. Popierius po 1–2 kap. lapas – žodžiu, dar čia gyvenimas pakenčiamas. Žmonės visi skundžiasi plėšimais. Pasirodo, rekvizicija ne visur galvijus išėmus, užtai abozai – plėšikai renka nuolatos karves, kiaules. Vakar ir čionai vokiečiai siautę – pjovę kiaules, karves ėmę. Šnekėjo, būk rusai esą Mankūnuos, 12 varstų už Raseinių, o vokiečiai Girkalnyj. Šnekama taip pat, kad rusai esą išvyti iš Galicijos ir Lvovo. Jančevskis išbėgęs ir [Blinstrubiškių] dvaras esą išplėštas, taip, kaip ir Pluščevskio [Žalpių dvaras]. Viduklės dvare esąs pats Przeciszewskis ir dvaras visai mažai nukentėjęs. Jaunasis Przeciszewskis pėsčias išbėgęs rusų pusėn jau savaitę vokiečiams buvus. Šiandien šalimis lijo, o pas mus 10 lašų nukrito.

 


22
. Tokia pat. Paryčiu keliskart subildo Siaudininkų pusėj. Šnekėjo, būk rusai netoli už Kelmės. Šiandien pietų laiku atvažiavo į Žalpius 4 vokiečiai (vienas lietuvis) varyt vyrų ir moterų prie geležinkelio dirbimo, varo priverstinai, ką sugriebdami. Moką po 2 marki už 12 valandų darbą – dirba nuo 6 ryto iki 6 vak[aro], pietūs 1 ½ valand[os]. Žalpių vyrai išsislapstė, išsivarę Danusikę Rozal[iją] ir Kaval[iauskio] pusininko mergikę, dvaro visus veik kumečius, išvažiavo apie 3 val. p. p.

 


23
. Diena tokia pat. Vakar dirbusieji prie gelžinkelio išėjo ir šiandien. Už vakarykštį darbą visi gavę po markę, lygiai vyrai ir moterys. Dirba šiapus Balandžių. Eisiąs pro Voskius [?] Liolių pusėn. Darbas esąs sunkesnis „kaip mėšlus kabinti“. Daugiausia dirba moterys. Šiandien po pietų matėsi gaisras rytuos netoli. Rūko ilgai. Bildant negirdėjau, vokiečių taipgi neatvažiavo.

 


24
. Šventas Jonas. Diena graži. Saulė iš ryto gražiai patekėjo, šilta, be vėjo, durpių ar gaisro degėsių dūmais pasriuvus. Jais ir kvepi visur. Gegutė dar kukuoja Danuso trakoj, vyturiukai gieda. Būtų kaip ir pernykštis Šventas Jonas. – Patrankų negirdėt. Bet štai matyt: eina keliu nuo Pieriškių 3 moterys – tatai į darbą prie gelžkelio. Dar rytą man iš lovos kylant mačiau: pro mus nuėjo trys vyrukai iš Mažučių. O čia girdėt, kas tai ūžia – tai orlaivis. Ne tas Šventas Jonas! Širdis ko tai nerimsta – vokiečiai!! Ar atvažiuos šiandien „vagis“ mėlynais marškiniais (ne vokiečių siūtais), kumpa nosimi, apsiskutęs, atsikišusiu palūpiu, ilgomis rankomis, išžirgusiom kojom, nedidis, bet pasiutęs, oi kaip pasiutęs! Visi žalpiečiai jį žino… Kaip ir jis visų paliepius, skrynias ir visus užkampius jų yra ištyręs…

Štai kas man šiandien, kaip ir kas rytą, pirmiausiai prisimena… Paskui… kumelė, karvė, kiaulė, kurie iškeliavo į Prūsus, ir t. t. Paskui lenda skaudusis klausimas: „Ar ilgai taip bus?“ Kada tam bus galas!? Ar liksma taip mes vokiečių naguos… ar „išliuosuos“ kada „mūsų“ rusas… Ir taip iš lengvo pasriūvi žmogus paprastose, kasdienėse, kasvalandinėse mintyse – ir gamtos malonumo per jas nematai…

Vasarojis šių metų toks, rodos, kaip ir pernai per Šventą Joną – mažiukas, nuo sprindžio jau plaukia. Rugiai rasi kiek blogesni, dobilai daug blogesni, o pievų visai nėra! Žolė džiūsta, o su dalgiu nėra ką sugriebt. Niekas dar ir nešienauja, vieni augina, o kiti nesumano – pjaut ar ne, – kaip čia geriau padarius, kad mat vokiečiai sušienavus nusiveš…

Aš šiandien nukapojau daržo pakrašty dobilus kur buvo – visai nieko nėra (kai sudžius, nebus galima su griebliu besugriebt). Buvo visokių metų, bet kad tiek žolės tebūtų – nei aš, nei senesni už mane neatmena… Blogi metai, tiktai žmonėms kautis… Ne veltuo jie ir kaujasi taip baisiai… Šiandien žalpiečiai ėjo į Liolius prie „kamendanto“ kvitų vienai karvei laikyti – negavo nieko… nesulaukę. Per Liolius ėję daugybė kariūmenės Kelmės linkui. Keli nusilpę išvirtę griovin ir mirę… Bildant visai nebuvo girdėt. Matėsi rytuos gaisro dūmai nedidi.

 


25
. Šiandien visi gabeno arklius į Nemakščius prie veterinaro. Nuopiet ėmė ūktis ir iškilo smarkus griaustinis. Pavakariu žaibavo, trankė ir gerokai užlijo – ant kelių klanai buvo. Bildėt nebildėjo. Šiandien žalpiečiai irgi buvo Lioliuos ir kvitų taipgi negavo. Per Liolius ėję kariūmenė Kelmės pusėn. Važiavę abozai.

 


26
. Debesuota. Visai tylu – niekur nebilda. Ligpiet vagojau bulves, popiet vedžiau kumelę į Nemakščius. Nujojau apie 2 val., dar veterinaro nesą – arklių daugybė: apie 600–700. Kur geresnius arklius ten pat žydai pirkinėja. Moka pusę arba ir biskį daugiau vertės. Tuoj, nerodę nei veterinarui, gabena sau… Pradėjo tepti (čiepyti) akis apie 3 val. Nuo 8 val. ėmė nerašytus (kiti vakarykščiai buvo užsirašę ir tuo nešini grįžo namo). Sprūstis kaip Šidlave – kažkada gaudė po krūmus, negalėjo vokiečiai sugaut, o dabar patys žmonės veda ir brukte bruka. Parjojau 11 val. naktį. Nebildėjo niekur.

 


27
. Šiandien aš tiktai sužinojau, kad, vakar man į Nemakščius išjojus, atvažiavę du vežimu vokiečių ir išsivežę Mockaus rugius – 3 maišus ir mūsų antrąjį paršuką. Daugiau nieko neieškoję ir neėmę. Už rugius parašę kvitą, už paršuką nieko nerašę ir nedavę. Tie patys paėmė Jok. Ralio kiaulę ir Milkinto abu paršukus. Dar pietavę pas jų: 20 kiaušinių, sviesto 2 svaru, duonos pusbakanį suėdę.

Šiandien vedžiau kumelę ir pavėlavau. Nujojau pirmoj – veterinaras besą išvažiavęs. Pradėję apie 8 ½ ir ligi 12 visus užrašytuosius atleidę – naujų šiandien neužrašinėjo. Dar liko daug neužrašytų ir keli užrašyti – įčiepyti neapžiūrėti. Sakę, kad bus pranešta, kur neužsirašiusiems vesti. Diena nešilta, debesuota. Bildant negirdėjau. Per Nemakščius nuo sekmadienio – kariūmenės neina nei šen, nei ten. Iš šitų rašymų arklių nei vieno, rodos, nepaėmė. Nesveikų irgi labai mažai terado. Rašydami užrašo vardą pavardę ir arklio plauką – vietos gyvenimo nerašo. Nemakščiuos irgi kvitų karvėms laikyti negavo, nesulaukė… Baisiai nusibodo vokiečių jungas!

 


28
. Šiandien nuo ryto iki pietų lijo lietus – tai dar pirmąkart šį pavasarį tiek užlijo. Oras atvėso. Vėjas šiaurrytys. Bildant negirdis. Orlaiviai laksto iš rytų į vakarus. Žmonės spėlioja, kas čia darosi, kad taip nutilo. Sako, rasi taikosi?.. Kiti sako, traukę Liepojaus pusėn.

 


29
. Nešilta. Užeidama lijo visą dieną. Vakar vakare jodė vokiečiai ieškodami paslėptų karvių. Šiandien sakė suradę šlaituos Leškiobalio [?]. Aš pardaviau savo karvę žydui, vertą 70 rublių, už 20 rublių. Visi pardavoja paskutinius geresnius arklius žydams ir žmonėms, kurie slapta gabena į Prūsus – už pusę–trečdalį kainos, kadangi geresnių nėra vilties išlaikyti – atima, kad ir paskutinius (Uvainiškių Makaro atėmė). Šiandien, sakė, Nemakščiuos kareiviai prievarta gaudę žmones apie bažnyčią ir žydų šulę prie geležinkelio dirbti – mat darbininkai dėl Šv. Petro šventės neišėjo.

Bildant niekur negirdėt.

 


30
. Taip pat užeidama lynojo visą dieną. Bildant niekur negirdėjos. Vokiečių irgi matyti neteko. Rašiau aprašus ūkininkams. Nors šiandien paskutinė birželio ir dobilai jau baigia žydėt – vienžoliai-dvižoliai nudžiūvę, pievos džiūsta, bet dalgio dar apie mus niekas nedrįsta paimt… Laukia visi, „kas bus?“ Šįryt parėjęs pėsčias iš Skaudvilės pabėgęs Makariukas iš Uvainiškių. Jis buvęs išvažiavęs su vokiečiais 23, apvažiavęs: Raseinius, Šidlavą, Tytuvienus [Tytuvėnai], atgal per Raseinius – Tauragėn ir Tilžėn vežęs suplėštus iš dvarų daiktus. Prūsuosna – audinius, linus, patalynę. Tilžėj tuos palikę, prisidėję šovinių ir važiavę Kelmėn, bet neiškentęs – Skaudvilėj pabėgęs.

Štai ką jis pasakojo: „Už Dubysos gyvulių nematytis. Žmonių mažai. Kaimai daugiausia išdeginti. Laukai nearti ir nesėti. Tiktai rugiai, dobilai ir pievos. Visais pakeliais „kryžiukų daugybė“. Šidlavoj bažnyčia tebestovinti kaip buvus, miestuko gerai neapmatęs – regis, visas tebėra. Bet gyventojų veik nėra… Žydų nei vieno nematęs. Daržai nesėti, visur tuštumas. Nuvažiavus už Šidlavo, ėmę pušynuos smarkiai mušties šautuvais ir kulkosvaidžiais, jie sugrįžę atgal į Raseinius. Raseiniuos viskas tebesą kaip buvę. Tik, kaip pirma rusų kariūmenė stovėjo, – dabar vokiečių stovi. Viduklė, Nemakščiai, Skaudvilė taip pat tebestovi. Tauragės tai vieni kaminai bestūksto, mūriniai namai apgriauti, be stogų. Bažnyčia apdaužyta tebestovi. Tilžė tebesanti kaip buvus. Prūsuose viskas eina po senovei. Laukai užsėti, javai puikūs. Dobilai nupjauti… Palei Tilžę matęs laukus aptvertus, privarytus mūsiškių arklių bei bandos. Tilžėj vienas ūkininkas norėjęs jį nusamdyti prie darbo. Rusų, kaip pas mus buvo kalbama, nei balso Prūsuose negirdėt – ten jau ir užmiršo juos.“ O čia pas mūsų ėjo kalbos, būk rusai siaučia vokiečius – rusai Smalininkuos, Vyšvily [Viešvilė] – visa tatai būta tuščių plepalų. – Jau turbūt negrįš daugiau pas mūsų rusas! – kalba atsidūsėję žmonės.

Romualdas Granauskas. Šeši laiškai Ričardui Pakalniškiui ir šiek tiek prozos

2019 m. Nr. 8–9 / Skelbiami Granausko laiškai Pakalniškiui, rašyti 1957–1958 metais, iš laiko, kai buvo „jaunas ir naivus, nuoširdus ir tikintis viso pasaulio gerumu“ ir gabalėlis anksčiau neskelbtos prozos.

ŠIMTMEČIO ANKETA: Gintarė Adomaitytė, Virginijus Gasiliūnas, Sandra Bernotaitė

2018 m. Nr. 8–9 / epriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą,

2009 metų knygos. Ar glamūro ideologija palieka erdvės knygai-įvykiui?

2010 m. Nr. 3 / 2009-ųjų metų lietuvių autorių knygas aptaria LLTI mokslinkinkai Jūratė Čerškutė, Jūratė Sprindytė, Dalia Satkauskaytė, Virginijus Gasiliūnas, Loreta Mačianskaitė.