Juldita Nagliuvienė. Tautosakiniai elementai ir struktūros A. Škėmos mažojoje prozoje

1997 m. Nr. 8–9

Išeivijos rašytojo Antano Škėmos vaizduojamas pasaulis pasižymi savitu kosmopolitizmu, kuris lietuviško pasaulio atspindėjimą, tautinę pasaulėžvalgą susieja su įvairių kitų tautų dvasine patirtimi bei kultūri­niais archetipais.

Šio darbo tikslas – ne horizontalusis (teminis) A. Škėmos kūrinių tyrinėjimas, bet vertikalusis (sferų išsidėstymo, jų sąveikos bei struk­tūrinių archetipų ar simbolių funkcijų) tyrimas. Daugiau dėmesio čia bus skiriama tautosakinės pasakos erdvės bei teriomorfinių ir antropo­morfinių dvasios fenomenų analizei. Kitaip tariant, tyrinėjimų išeities taškas – K. G. Jungo kolektyvinės pasąmonės teorija¹, kuri galėtų būti vienu kūrybos tyrinėjimo būdų.

Tarp įvairių tautų mitų bei kultūrinės simbolikos į A. Škėmos kūrybą įsiterpia ir lietuviškos tautosakos elementų. Jų nėra daug, šie elemen­tai nėra išbarstyti po visus kūrinius kaip kiti simboliai, kuriais naudo­jasi A. Škėma. Lietuviškojo pasaulėvaizdžio detalės bei schemos aptinkamos šiuose mažosios prozos kūriniuose: „Šypsena“, „Beržas ir žmogus“, „Pagautas“, „Saulėtos dienos“, šiek tiek apysakoje „Izaokas“. Apsakymo „Žilvinėėli“ struktūra ir centrinė pasakojimo ašis remiasi lietuvių liaudies pasaka „Eglė, žalčių karalienė“.

Tyrinėjant šiuos mažosios prozos kūrinius tautosakiniu aspektu, reikėtų aptarti: 1) trinarę mitinę erdvės struktūrą įvairiuose kūriniuose; 2) pasakų archetipų panaudojimą.

Visatos modelis. Lietuvių liaudies sakytiniame bei vaizduojamajame mene, dainuojamojoje tautosakoje dažnai sutinkama visatos modelį atitinkanti vertikalios erdvės struktūra. Ją išreiškia tiek negyvi daiktai, susieti į darnią visumą (vanduo – akmuo – namas), tiek daiktas, suskaidy­tas į atskiras dalis, lygiagretes (namo pamatai – gonkelės – seklytėlė), gyva būtybė ar augalas irgi iš trijų lygiaverčių dalių, pvz., medis: šaknys – kamienas (šakelės) – viršūnė (devynios gegutėlės); povelis (sidabro kojelės – aukso plunksnelės – deimanto akelės). Egzistuoja įvairūs visatos modelio atitikmenys. Vienas populiariausių – tai pasaulio medis, kurio šaknys arba apatinė dalis atitinka požemį, kamienas arba šakos tampa žemės išraiška, o viršūnė, remianti dangų, atitinka aukščiausiosios būties sferą.

A. Škėmos kūriniuose taip pat randame visatos modelį. Atskiri jo lyg­menys – požemis, žemė, dangus – tampa herojų nuotaikos, jų nuosmukio bei tobulėjimo erdve, kartais net pranašautoju.

„Saulėtose dienose“ sutinkami erdviniai skaidieji bei neskaidomi (vientisi) pasaulio medžio elementai.

Erdvinį skaidųjį visatos modelį atitinka Martynuko gyvenamoji erdvė. Kiemas, kuriame žaidžia penkerių metų berniukas, suskirstytas į tris aiškias pakopas, kurios atspindi trinarės erdvės taškus. Čia požemiu tampa atmatų duobė, šiukšlynas, kuriame žaidžia raudonarmiečių vaikai. Duobėje vaikai aptarinėja sadistines žmogžudystes ir mėgaujasi jomis tarsi žaidimu: „Vaikai prisiklauso kruvinų nuotykių ir tebegyvena jais duobės dugne“². Prie duobės krašto stovi Martynukas. Jis ne tik atsto­vauja žemiškajam pasauliui, bet yra ir tarpininkas tarp dvasinio bei kas­dieninio tėvo pasaulių. Vaikas nuolatos stiebiasi į dangiškąją erdvę, pakildamas iki jos savo vaikiškomis svajonėmis.

Martynuko priklausymą dangiškajai sferai įrodo pasakos pasaulis, kuriame gyvena vaikas, bei išvadavimo motyvas, suteikiąs pasakojimo herojui Dievažmogio bruožų. Dievažmogio misija – atgimti ir išgelbėti (palyginkime Ozirį, Jėzų, Apoloną) žmoniją.

Trečiajai erdvinei struktūrai priklauso ir meilės, amžinojo neblės­tančio moteriškumo tema. Štai Nastia, gyvenanti antrajame aukšte, vis dainuoja apie „sudužusią iš meilės širdį“³. Šią merginą Martynukas neatsitiktinai susieja su savo motina, kuri yra vaiko sudievinama, turi neabejotiną sąsają su Dievo Motina. Taip Martynuko – išgelbėtojo, Dievažmogio – pereinamieji ryšiai tampa dar ryškesni. Dieviškas pasaulis Martynukui yra sentimentaliai vaikiškas, tačiau atskiros pasakojimo detalės – mėlynas dangus (siekinys), gaisrininko kopėčios (tarpininkas tarp dangaus ir žemės), pasaka apie karalaitį (išrinktąjį) – susiejamos viena grandimi, priklausančia dieviškai sferai.

Duobės (Vaskos) ir Martynuko priešprieša išryškėja jų dialogo metu: „– Tu būsi piktas milžinas, o aš karalaitis. Mudu kausimės kardais ir aš nugalėsiu tave. – Neee… Verčiau tu būk buožė Lysenko. Aš tau degin­siu padus ir tau skaudės.“⁴

Neatsitiktinai kiemo erdvėje įpintas pasakojimas apie „rachitnikę“ kriaušaitę „sulankstytu kamienu, bejėgėmis šakelėmis, prie kurių nedrąsiai prilipo žalsvi lapeliūkščiai ir keletas rausvų susigėdusių žiedelių“⁵. Medis skaidomoje visatos modelio erdvėje atspindi dangiškąją sferą. A. Škėmos apsakymų cikle „Saulėtos dienos“ ryškinamas ne idealus medžio vaizdas, kaip dainuojamojoje liaudies kūryboje (aukso lapeliai, deimanto žiedeliai), bet atvirkščiai – suvargusio medžio įvaizdis. Tokią pasaulio medžio transformaciją lemia A. Škėmos kūriniuose plė­tojama idėja, jog dangiškoji erdvė pereinamaisiais ryšiais yra susieta su pragaru. Chaosu ir beprotybe persisunkusioje revoliucinėje atmosferoje Martynuko stiebimasis į dieviškąją būtį yra pasmerktas nesėkmei. Ją pranašauja duobė, esanti pačiame kiemo viduryje, o aukščiausioji būtis, įforminta kriaušaitės „rachitnikės“ paveikslu, yra linkusi nykti.

Visatos modelis atsispindi ir vienoje iš apsakymų ciklo „Šypsena“ novelių – „Senis prie slyvmedžio“. Novelėje aprašoma išskirtinai chaotiška karo meto situacija – Lietuvos keliais bėga žmonės. Tarp pabėgėlių ir novelės herojus – pasakotojas, kuris fiksuoja stebimus įvykius. Čia savo reikšmingumu išsiskiria kelios detalės: stovinti ant kalvos sodyba, kurioje pilna iš įvairių Lietuvos vietų prigužėjusių žmonių, kreivas slyvmedis ir senis.

Mažažemio valstiečio sodybėlė, stūksanti ant kalvelės, sukuria izo­liuotumo įspūdį. Apačioje „tokios pat pilkos trobos, medžių apsuptos, tūno baugščiame laukime“⁶. Nors novelės herojaus neapleidžia grėsmė, tačiau ji tarsi sumažėja, kai tasai juokingai ir negrabiai skaito maldaknygę, iškraipydamas maldos žodžius. Grėsmės pojūtis dar labiau mąžta mitinio karvės aukojimo scenoje.

Senovės lietuviai bado ir karo akivaizdoje aukodavo vandens dievui jautį. A. Škėma neatsitiktinai užfiksuoja karvės pjovimo sceną: „Karvė stovi, jai truputėlį linksta priešakinės kojos, ir ji nustebusi tebežiūri į pasaulį. Iš didžiulės žaizdos sliunksi kraujas ir susijungia su mėšlu žemėje. Mes nuleidžiame rankas ir nustebę spoksome į linkstančias kojas. Kojos linksta labai pamažu, užpakalinės tvirtai įsispyrusios į mėšlą, ir atrodo, kad karvė stovės valandas“⁷. Karvės aukojimas sumažina veikėjo paniką: „Ne, aš nebėgsiu. Frontas ir mirtis? Tegul. Man visiškai vis tiek. Tegul aš būsiu panašus į besibaigiančią karvę.“⁸ Atrodo, jog auka – teisingiausias herojaus sprendimas.

Aukojimo scena išsiskiria savo didingumu, laikas tarsi sustoja, iš konkretaus gyvenimiškojo virsdamas amžinuoju – mitiniu laiku.

Sodybos – visatos modelio įvaizdį sustiprina ne vien tik erdvinis suskaidymas: lyguma (baimė), sodyba, stovinti ant kalvos (viltis), bet ir deklaruojama aukščiausiosios būties teorija. Pereinamieji dangiškosios erdvės ryšiai su požemiu čia itin ryškūs. Karvės kraujas susimaišo su mėšlu, slyvmedis apibūdinamas menkinamai – „kreivas“, kaip ir kriaušaitė „Saulėtose dienose“ – „rachitnikė“, berniukas, sėdintis po slyvmedžiu, valgo „kietai išvirtą kiaušinį“⁹ (visatos modelio archetipas). Taigi dieviškoji erdvė prisodrinama jai priešingų detalių, turi degradavusios dangaus sferos (antierdvės) bruožų. Tai, kas turėtų nešti ramybę ir palaimą, dvasingumą ir tobulėjimą, tampa chaosą, beprotybę ir grėsmės pojūtį skleidžiančiomis priemonėmis.

Novelėje „Žilvinėėli“ erdvinio pasiskirstymo sistema sutampa su sferų pasiskirstymu „Eglėje, žalčių karalienėje“.

Mitologinėje pasakoje požemio – žemės sfera sutampa su dangiškąja, nes požemį čia atspindi povandeninis pasaulis bei požeminio pasaulio atstovas – žaltys. Lietuvių tautosakoje yra pripažįstama tikimybė, kad vandenyje atsispindėjęs dangaus skliautas leidžia dieviškajai erdvei persikelti į požeminę erdvę. Žaltys Žilvinas yra jungiamoji grandis tarp požemio ir dangaus pasaulių. Jį nužudžius, nebelieka grandies, todėl įsivyrauja chaosas, nusakomas kraujo putos įvaizdžiu. Tuomet šia jun­giamąja požeminio ir antžeminio pasaulio grandimi privalo tapti Žilvino žmona. Tik žalčio žmona Eglė gali panaikinti įsivyravusią netvarką, kurios kaltininkai – Eglės broliai (viduriniosios erdvės atstovai), bet tam ji privalo atsižadėti žemiškųjų savybių ir tapti nemirtinga dvasia augalo pavidalu. Meilės ir keršto galia prakeiksmu padaro šią galimybę įmanomą, ir Eglė moteris virsta Egle medžiu, jungiančiu tris sferas; požemį, žemę ir dangų (pasaulio medžio atitikmuo).

A. Škėma taip pat remiasi mitu, praeities archetipus įtraukdamas į mūsų epochos kultūrinį ir dvasinį kontekstą. Jo novelėje „Žilvinėėli“ sukuriama panaši trimatė erdvės struktūra kaip ir mitologinėje pasakoje. Novelė pradedama Žilvino mirtimi, kuri atneša moteriai, jo žmonai, neviltį, amžiną nostalgiją, paryškintą mitologinės Eglės šauksmu prie jūros: „Žilvinėli, jei tu gyvas…“ Pasak V. Lisauskienės¹⁰, laukimo ir negrįžtamo praradimo procesas yra sulėtintas, ištęstas asonansu ėė, – taip akcentuojamas A. Škėmos mėgstamas amžinos kančios motyvas.

Netekusi vyro, moteris ilgisi mirusiojo, šaukia jį, nori pasiekti, t. y. patekti į anapusinį pasaulį. Moterį apėmusi neviltis, pasaulio degradaci­jos konstatavimas sieja ją su kosmologinės erdvės suardymu mitologinėje pasakoje.

Tik su Žilvinu, savo vyru, ji jautėsi saugi svetimame pasaulyje, „pasi­rašiusiame sutartį su Mefistu“¹¹. Mirus vyrui, moteris be vardo turi arba susigrąžinti jį iš anapus, arba lyg Eglė sujungti tris erdves į darnią visumą. Bet tam reikia išsižadėti savo žmogiškosios būties. Mirusiojo moteris gyvena tarp siekimo panaikinti vienišumą bei paskirų trumpalaikių apokaliptinių išgyvenimų, bet vis dėlto egzistuoja iš nenumaldomo moters ilgesio ir meilės mirusiajam jausmo. „Kartais gyvo žmogaus aštrus troškulys priverčia mirusiuosius su juo bendrauti“¹², – sakoma „Šventojoje Ingoje“.

„Čelestoje“ minimas Orfėjo mitas siejamas su moters išgelbėjimo motyvu. Kūrinyje šmėsteli East River – mirties upė, kuria plaukia ir grimzta mirusysis. Tai tarsi požeminė upė, skirianti Hado karalystę nuo žemiškojo pasaulio. Sąsają su graikišku mitu sustiprina vedlio į anapusinį pasaulį, kurį atstoja vienakojis negras (Mefistas), motyvas.

Žilvinas jungia gyvųjų ir mirusiųjų pasaulius. Jis sėdi ant cukruotos Mėnulio briaunos, slysta lygiu kaminų vidumi, skęsta mirties upėje: atrodo, lyg jo būtis kovotų su nežemiška anapusinio pasaulio trauka. Kiekvienąkart, imant šiai jėgai viršų, moteris sušunka burtažodį kvietimą: „Žilvinėėli.“ Pasakoje tai galingas užkeikimas, priverčiantis mirusį žaltį atplaukti kraujo puta, bendrauti su gyva Egle ir pranešti jai apie išdavystę. Novelėje jo negrįžtamos mirties procesas pristabdomas, kar­tojama mirties, mirusiųjų pasaulio ir meilės, Ilgesio kova tampa amžina agonija. Tačiau šioje kovoje jėgos nelygios: mirtis negailestingai traukia Žilviną žemyn į požemį, o moteris tik gali eiti iš paskos, niekada jo nepasiekdama, nes mirties šauksmas yra stipresnis už pasakos burtažodį.

Eglė Žilvino ieško „požeminių stotyje“, iš kurios ilgas traukinys turėtų nuvežti ją prie jūros (tobulojo dangaus atspindėtojos). Jeigu moteris pasieks paplūdimį, gal jai bus lemta, kaip Eglei, sujungti kosmologines sferas, bet novelė sąmoningai baigiama kelionės pradžia.

Jeigu mitologinės pasakos Eglei pavyksta atkurti kosmologinę tvarką, tai moteriai be vardo, pasilikusiai Mefisto – realaus pasaulio – draugijoje, lemta likti požemyje, jai neduota galia nenutrūkstamais saitais sujungti požemį, žemę ir dangų, t. y. atrasti ramybę chaotiškame pasaulyje, kuris pasirašęs sutartį su velniu pats nutraukia ryšius su dan­giškąja sfera ir įtiki Dievo mirtimi.

„Žilvinėėlio“ rezultatas primena Orfėjo nesėkmę, kuriam taip ir nepavyksta išvesti žmonos iš požemio.

Vienu metu moteris be vardo tartum užčiuopia Eglės patirtį. Ji, atrodo, ima suprasti medžių viršūnių kalbą, kurios „beria į praeinančių smegenis keistas ir tikras žmogaus ir medžio giminystės pasakas“¹³, tačiau šia paslaptinga patirtimi nepasinaudoja, nes ji pilna nepa­sitikėjimo, nusakomo žodžiu „keistas“ bei griuvinėjančių kryžių, kurie, „lyg reumato susukti pirštai, negali išsitiesti“¹⁴, vaizdu.

Moteris be vardo žino Eglės burtažodį kvietimą, bet nežino bur­tažodžių, leidžiančių atkurti tvarką. Tą nežinojimą rodo ir neužbaigta užkeikimo formulė, – juk moteris teišklykia vienintelį žodį: Žilvinėėli… Likusioji dalis lyg nukerpama.

Archetipiniai dvasios įvaizdžiai. Keletas kitų A. Škėmos novelių, sietinų su pasaulio medžio įvaizdžiu, prie pasakos erdvės artėja arche­tipiniais įvaizdžiais. Čia galima sutikti pasakų senelį, baltą žirgą, juodą varną.

A. Škėmos kūriniuose kultūrinio–dvasinio palikimo archetipai yra transformuojami. Jie arba įgauna civilizuoto, automatinio, mechanizuoto pasaulio bruožų (varnas virsta lėktuvu), arba jiems yra suteikiamas priešingas archetipui vidinis bei išorinis turinys.

Antropomorfiniai dvasios archetipai. Išorinio ir vidinio turinio neati­tikimu pasižymi senis. Jo gyvenimo istorija kartoja žinomą lietuvių pasakoje temą apie seną tėvą, kurį išveža sūnus vežimaityje iš namų ir palieka miške. Pasakotojo nepalieka įspūdis, kad senas žmogus jau praradęs nuovoką. Senis iš „Šypsenos“ labai primena pasakų senelį, kuris ateina iš niekur, lygiai kaip ir pradingsta nežinia kur. Pagrindinė šio senelio funkcija yra pagalbininko funkcija. Paprastai antropomorfinė dvasia senio pavidalu pasitinka herojų neįžengiamame miške, netoli neišmatuojamo gylio duobės, iš kurios patenkama į kitą pasaulį, galų gale prie mirusio tėvo kapo. Miškas (neskaitant kapinių erdvės) yra mirties bei požemio zona. O senis – pomirtinio pasaulio atstovas, tarpininkas tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Pasakoje mirties pasaulis (kitaip negu A. Škėmos vertikalioje erdvinėje struktūroje) yra labiau linkęs požemį transformuoti į dangaus sferą, nei ją nukelti požemin. Taigi galima tvirtinti, kad A. Škėmos senis priklauso aukščiausiajai būčiai, nors išorinis senio lizdas, t. y. jo beprotybė, yra chaoso, t. y. pragaro, sferos atitikmuo.

Senio priklausymą aukščiausiajai būčiai įtvirtina novelės pabaiga, jun­gianti Nefertitės (gėrio, grožio idealo ir meilės atitikmuo) bei senio šypsenas: „Bet senis šypsosi lūpomis. Ir kadangi nerodo dantų, jo šypsena primena man… Aa… Kadaise šitaip šypsojosi mergaitė iš priemiesčio, šitaip šypsojosi kreivažandis mėnulis ir… ant stiklinės spintos karalienė.“¹⁵

Karalienės Nefertitės „Šypsenoje“ sietinas su šviesiojo dievo, t. y. atgimstančio, vilties ir gėrio dievo, sąvoka, kurią A. Škėma vartoja įvairiuose savo kūriniuose.

Romane „Čelesta“ neatpažįstamai transformuoti panašūs dvasios archetipai. Senelio pagalbininko funkcijų turi senas negras „Žilvinėėlyje“, išskirtiniai valkatos karaliai „Pasivaikščiojime“. Tačiau „Čelestos“ senis skirtingai nei novelėje „Senis prie slyvmedžio“, yra susijęs pereinamaisiais ryšiais su požemio sfera – pragaru, keliančiu grėsmę. „Niekuomet nedera atmesti tos galimybės, jog senis pats yra sykiu ir savo priešininkas, todėl neša ne tik gyvenimą, bet ir mirtį“¹⁶, – tyrinėdamas pasakų senį įvairių tautų pasakose, teigia K. G. Jungas.

Ne veltui senas vienakojis „Žilvinėėlio“ negras, prilygintas Mefistui, atlieka ir gundytojo, ir vadovo po anapusinį pasaulį (psichopompo) funkcijas.

Be antropomorfinio dvasios archetipo – pasakų senelio, A. Škėmos novelėse pasireiškia kitas dvasios fenomenas, daugiausia sutinkamas ne stebuklinėse pasakose, bet liaudies dainose. Tai teriomorfinė dvasia gegutės bei juodojo varno pavidalu.

Tiek gegutė, tiek juodasis varnas yra neabejotini pomirtinio pasaulio atstovai. Lietuvių liaudies dainose miške kukuojanti gegutė sutapatinama su mirusia motina („kukuoj girioj gegutėla, mirie mano motinėla…“), lietuvių liaudies pasakose gegute virsta pamotės nužudyta podukra („Sigutė“), dažnai gegutė turi galią pranešti teisiesiems apie antiherojų įvykdytus nusikaltimus („Sigutė“) arba perspėja teisiuosius, praneša teisingą variantą, pastebi apgaulę („Eglė, žalčių karalienė“).

Gegutė minima novelėje „Pagautas“. Šioje novelėje pasakojama pasi­slėpusio nacio istorija iki pat jo sugavimo dienos.

Gegutės įvaizdis čia transformuotas iki mechaninio atitikmens – medinio laikrodžio su gegute. Jos balsas prikimęs, tarsi deformuotas karo, tačiau kiekvieną valandą ji iškukuoja chronologinio laiko taškus: 9, 10, 11… val. Kiekvieną laiko retrospekciją palydi gegutė, ji skiria realųjį pasaulį nuo įsivaizduojamojo, praneša apie iliuziškumą, lyg sąžinės balsas primena tikrąją tiesą – įvykdytą nusikaltimą.

Medinę gegutę su pasakos paukščiu sieja ir gebėjimas perspėti. Kai suimamas bandantis pasikarti Otto Krancas, „virtuvėje kimiai kukuoja medinė gegutė“¹⁷.

Gegutė, lietuvių pasakose iškylanti kaip pomirtinio pasaulio atstovė, pranašauja mirtį bei pražūtį.

Kukuojančios gegutės motyvas sutinkamas ne vien novelėje „Pagau­tas“. Šiek tiek transformuotas jis pasirodo „Saulėtose dienose“ ir tampa kūrinio lemties ženklu. Stiklinis žmogus, atstovaująs aukščiausiajai būčiai, ima kukuoti gegutės balsu, tarsi iš anksto pranešdamas apie šeimos mirtį. Stiklinio žmogaus artimumą tautosakiniam gegutės įvaizdžiui bei jo paskirčiai įrodo ir angelo dainuojamos sutartinės refrenas: „– Tu ta tu ta tili tūta, – žiobčioja stiklinis bedante burna, – tili, tili, tili, tili, – vis greičiau ir greičiau.“¹⁸

Kitas antgamtinio pasaulio atstovas yra juodas varnas. Juodas varnas, be jokios abejonės, lietuvių tautosakoje yra teriomorfinis antgamtinio pasaulio atstovas, priešingai nei gegutė, atstovaująs pragaro sferai. Pasakose dažnai būna juodojo mago – burtininko (arba absoliutaus blogio) atitikmuo, bet taip pat gali turėti ir pagalbininko funkcijų. Kartais padeda pasakų herojui susidoroti su antiherojum, kadangi jis, priklausydamas antgamtinei požemio sferai, susijusiai su mirtimi, turi galios ją transformuoti, įveikti.

A. Škėmos kūrinių varnas yra artimesnis E. Poe varnui, tačiau turi ir tautosakinio varno, galinčio transformuotis, bruožų.

Lietuviškam liaudies dainų varnui artimas novelės „Žmogus ir beržas“ teriomorfinis antgamtinio pasaulio subjektas – skraidantis juodas paukštis. Novelėje brėžiama trimatė kosmologinės erdvės struktūra: požemis–žemė–dangus. Pastarojo vaizdas sutrupėjęs į atskirus elemen­tus, jį sunku atsekti. Dangiškajai erdvei atstovauja mirštantis, tanko sulaužytas beržas. Iš pradžių lyg atsitiktinai pasirodanti varna tampa vėluojančiu mirties pranašu. Skrendančios ir krankiančios varnos epizodą palydi tėvo ir dukters dainuota lietuvių liaudies karinė-istorinė daina.

Tėvas negali prisiminti paskutiniųjų eilučių, kuriose varnas parneša bernelio rankelę su auksiniu žiedeliu, t. y. liudija mirtį.

Lietuvių liaudies dainų varnas novelėje yra ne tik mirties liudininkas, transformuotas, t. y. mechanizuotas varno atitikmuo – lėktuvas („Pilkas paukštis“) tampa mirties priežastimi.

Juodas paukštis pranašauja mirtį ir „Šv. Ingoje“. Suliteratūrintas E. Poe varnas turi neabejotinų ryšių su mitologiniu teriomorfiniu dvasios archetipu.

Varno sąsają su „traukinio griaučiais“ įrodo E. Poe varno žodis, kurį kartoja traukinių choras: „Jie uždainuotų ritmingą, šaltą ir metalinę negyvų daiktų dainą. Jie dainuotų, skaldydami vieną žodį: „nie-ka-dos“¹⁹.

Ši E. Poe varno pranašystė „niekados“ tampa „Šv. Ingos“ leitmotyvu.

„Poemoje nėra išsigelbėjimo“²⁰, – sako Ignas. Nors meilės jėga bei pasiilgimas pajėgūs deformuoti amžinąjį ir negailestingą laiko vyksmą, A. Škėmos novelėse kančia vis tiek pasmerkta nuolatiniam pasikartojimui.

Igno svajonių pasaulis taip pat pasmerktas žūčiai. Kiekvienas idealo siekimas sulaukia E. Poe varno kranktelėjimo – „niekados“.

Varną lydi lietaus – prabėgusio ir nesikartojančio vandens įvaizdis.

Traukinio – juodo varno tema varijuojama A. Škėmos „Apokaliptinėse variacijose“, „Čelestoje“. Čia mechanizuoti civilizacijos įvaizdžiai tampa pereinamąja grandimi tarp žemiškojo ir požeminio pasaulių. Požeminiai traukiniai važiuoja gilyn į pragarą arba į niekur.

Amžinasis neiginys jungia juodo varno kranksėjimą su „požeminių stotimi“.

Trimatė vertikaliosios erdvės skalė ankstyvojoje rašytojo prozoje iškyla tradiciniais mitiniais archetipais, skaidančiais erdvę į tris sferas: dangų, žemę ir požemį. Tokią struktūrą atitinka „Saulėtų dienų“ erdvė: duobė – Nukas – kriaušaitė, „Šypsenos“ pasaulis“: sodyba – slyvmedis “ kiaušinis (senis). Tačiau jau ir čia dieviškoji erdvė deformuojasi, ją sunku pažinti. Tvirta tik požemio erdvė – vaikai duobėje stipresni už Mar­iuką prie duobės krašto, vaikas suvalgo kiaušinį (visatos harmonijos simbolį). Tuo tarpu dangaus sferos archetipai arba nyksta (kriaušaitė), arba priklauso požemio erdvei.

Judita Nagliuvienė g. 1971 metais. Baigė Šiaulių pedagoginio instituto lietuvių kalbos ir literatūros specialybę. Dabar mokytojauja. Tai pirmoji jos publikacija „Metų“ žurnale.

---

1 Юнг К. Г. Об архетипах коллективного бессознательного // Вопросы философии. – Но. 1. – C. 133–152.
2 Škėma A. Raštai. – T. 1. – V., 1994, – P. 123.
3 Ten pat. – P. 125.
4 Ten pat. – P. 124.
5 Ten pat. – P. 143.
6 Ten pat. – P. 107.
7 Ten pat. – P. 111.
8 Ten pat.
9 Ten pat. – P. 108.
10 Lisauskienė V. Senos pasakos nemiršta: A. Škėmos novelės „Žilvinėėli“ interpretacija // Gimtasis žodis. – 1995, Nr. 5. – P. 14–16.
11 Ten pat. – P. 14.
12 Škėma A. Raštai. –T. 1. – P. 232.
13 Ten pat. – P. 250.
14 Ten pat.
15 Ten pat. – P. 112.
16 Jungas K. G. Dvasios fenomenologija pasakose // Liaudies kultūra. – 1993. – Nr. 3. – P. 42.
17 Škėma A. Raštai. – T. 1. – P. 81.
18 Ten pat. – P. 123.
19 Ten pat. – P. 199.
20 Ten pat. – P. 200.