„Lietuva bus laisva, Urugvajus garantuoja“ – vienintelis „Metuose“ publikuotas Antano Škėmos (1910–1961) rankraštinis tekstas. O apie patį rašytoją žurnale rašoma iki šiol.
Archyviniai straipsniai mums atveria plačią A. Škėmos kūrybos orbitą. Itin svarbiu šaltiniu laikytinas Vytauto Kavolio straipsnis „Antano Škėmos žmogus“, kuris iki šiol vienas iš atraminių straipsnių, įvedančių į rašytojo kūrybos ir biografijos kontekstus. Nuo šiol jis skaitmenintas ir prieinamas Jūsų reikmėms.
Kitą tekstų dalį sudaro privačioji korespondencija ir dienoraščiai. Ne paslaptis, kad Lietuvai tapus nepriklausoma praturtėjome išeivijos literatūra, o tada neretai būtent Antano Škėmos pavardė figūravo debatuose – jo kūryba ir dievinta, ir stipriai kritikuota, bet vienareikšmiškai nepalikusi abejingų, tam tikru etapu dažnai tapusi parankiniu pavyzdžiu. Tokių atvejų liudijimus paliekame keturis. Jie žymi recepciją išeivijoje ir Lietuvoje. Tai – trisdešimtmečio Valdemaro Kukulo dienoraščiai, išeivijos rašytojų Henriko Nagio ir Alfonso Nykos-Niliūno korespondencija, Henriko Radausko laiškai šiam autoriui ir Romualdo Granausko alegorinė kalba, kurioje A. Škėmos kūryba tampa vienu iš rodiklių, atskleidžiančių atotrūkį tarp socrealistinės ir laisvosios literatūros.
Ne mažiau svarbu, kad „Metuose“ nuolat permąstoma A. Škėmos kūrybos reikšmė lietuvių literatūrai, publikuojami straipsniai apie garsiausio jo kūrinio – moderniojo romano „Balta drobulė“ – naratyvo ypatumus, apie prozos sąsajas su tautosaka, galiausiai iki šiol recenzuojamos jo naujai išleistos ar perleistos knygos.
Tad kviečiame šiuos šaltinius patyrinėti išsamiau. Gerų skaitinių!
