Petras Bražėnas. Į savo vietą sugrįžęs

1994 m. Nr. 10

Antanas Škėma. Rinktiniai raštai. – T. 1–2. – Vilnius: Vaga, 1994. – T. 1. – 599 p., t. 2 – 551 p.

Dešimtys lietuvių literatūros knygų, kaip ir autorių, iškentė ilgų dešimtmečių tremtį, negalėdamos ne tik peržengti budriai saugomos sienos, prisiregistruoti tėvynėje, bet net būti viešai paminėtos joje. Todėl kiekvienas jų sugrįžimas yra ne tik teisingumo aktas, paliudijantis mūsų teises į neįkainojamą nacionalinį turtą, bet ir šviesi dvasios šventė. Tokių švenčių per pastarąjį penkmetį turėjome ne vieną. Sugrįžo B. Brazdžionio „Poezijos pilnatis“, K. Bradūno „Įaugom Nemuno upyne“, „Prie vieno stato“, A. Nykos-Niliūno „Būties erozija“, H. Nagio „Grįžulas“, Liūnės Sutemos „Poezijos rinktinė“, M. Katiliškio „Užuovėja“, negrįžti“, J. Aisčio „Milfordo gatvės elegijos“, J. Jankaus romanai… Visų nesuminėsi. „Lietuvių egzodo literatūra 1945–1990“, kurią taip pat priskaičiavau prie reikšmingiausių literatūrinio gyvenimo reiškinių, daugeliui gal tik šiandien atveria akis į tai, kas iš mūsų buvo atimta.

Tragiškai pavėluotai grįžusių, nekantriausiai lauktų knygų lentynoje šiandien savo vietą užėmė dar vieno, tiksliau – vieno iš ryškiausių lietuvių rašytojų – prozininko, dramaturgo, poeto, literatūros kritiko, publicisto Antano Škėmos „Rinktinių raštų“ dvitomis. Neatsitiktinai pasakiau: knygų lentynoje. Kol šį įvaizdį pakeisime sąvokomis mūsų sąmonėje, mūsų dvasinių vertybių sistemoje, praeis laiko. Galima tik trokšti, kad jis būtų kuo trumpesnis, bet visiškai pasitikėti likimu, atsiduoti jo valiai būtų per daug rizikinga: plačiajai visuomenei Antano Škėmos kūryba nėra nei gerai pažįstama, nei lengvai suvokiama. A. Škėma nėra lengvų pasiskaitymų autorius, ir jau šiandien Lietuvoje sutiksime ne vieną skaitytoją, net iš mokytojų, kultūros darbuotojų, neradusį su rašytojo kūryba deramo, vaisingo kontakto. Tai natūrali ne vienam rimtam menininkui tekusi dalia.

Kita vertus, rimto ar bent tokiu norinčio būti skaitytojo nuturėtų žeisti pastaba ar informacija, kad A. Škėmos dvitomis ateina palydimas kompetentingų žvilgsnių ir žodžių, galinčių palengvinti kai kuriuos pirmosios pažinties sunkumus. Tai – A. Bučio „Įžanga į A. Škėmos pasaulį“ (įvadas į dvitomį), R. Šilbajorio „Žmogus Antano Škėmos kūryboje“ („Egzodo literatūros atšvaitai“, 1989) ir „Žvilgsnis į Antano Škėmos dramaturgiją“ (knygoje „Netekties ženklai“), V. Kelertienės „Trys istorijos ir atsakomybės“ (knygoje „Metmenų laisvieji svarstymai“) ir kt. Dramatiški rašytojo biografijos vingiai, jautraus, imlaus charakterio bruožai, daugiašakis talentas, prisiėmęs pasaulinės kultūros ir meno, moderniosios filosofijos įskiepius, socialinis ir literatūrinis jo kūrybos fonas bei kontekstai, objektyvios bei subjektyvios prieštaringo atskirų jo kūrinių vertinimo prielaidos – visa tai yra iš esmės nužymėta kaip būsimų tyrinėjimų kryptys, laukiančios platesnių užmojų, gausesnių jėgų ar bent vieno rimto, specialaus atsidėjimo.

Tam, kas šito imsis, pirmiausia iškils klausimas apie naująjį, išskirtinėmis aplinkybėmis besiformuojantį A. Škėmos kūrybos kontekstą. Kas jį sudarys po keturių ar penkių dešimtmečių iš tremties grįžusiems kūriniams, gimusiems visai kitoje istorinėje, geografinėje, socialinėje, kultūrinėje aplinkoje, o kai kuriais atžvilgiais gal net į ją ir orientuotais? Ką tie kūriniai reiškė ir galėjo reikšti savo metu? Kokius pokyčius patyrė jų reikšmė ir prasmė per tuos dešimtmečius? Kas išliko iš jų ir juose kaip universalios meninės vertybės? Į tuos klausimus neverta ir nedera atsakinėti nieko ir niekuo neįpareigojančiomis deklaracijomis, atsakymus turėtų duoti nuoseklios studijos, profesionalūs palyginimai ir objektyvūs vertinimai.

A. Bučys, įvadiniame straipsnyje priminęs, kad pagrindiniai A. Škėmos veikalai parašyti tada, kai amerikiečių literatūroje dar nebuvo nei Dž. Boldwino „Kitos šalies“, nei Ph. Rotho „Portnojaus skundo“, nei J. Kerouaco „Kelyje“, nei didžiuma bitnikų prozos (kaip matoma, kai kas iš tos prozos net pralenkė A. Škėmą pakeliui į Lietuvą!), daro kuklesnei ausiai gal ir per skambią, bet, mano manymu, anaiptol ne fantastišką išvadą: „Jei tokioj situacijoj Škėma būtų rašęs angliškai ir nebūtų laukęs savo knygų išleidimo po keletą metų, ne vienas jo kūrinys būtų buvęs ne tik pirmųjų anticenzūrinių kregždžių tarpe, bet ir savo stilistine, menine, eksperimentine dvasia būtų tapęs pirmeiviu ne vien amerikiečių, bet ir pasaulinėje prozoje, kurioje amerikietiškos prozos mokykla po karo ėmė užimti pirmaujančią vietą.“

Istorija neturi atbulinio bėgio, ir šiandien turbūt nėra jokių perspektyvų išsipildyti lietuvį kankinančiai vilčiai duoti ką nors pasauliui, bet namuose nepražiopsoti ir inventorių vertybes, dėl kurių nereikia rausti pasaulio akivaizdoje, tiesiog privalu. A. Škėmos, kaip ir kitų didžiųjų išeivijos rašytojų, kūryba, gimtosios žemės kultūriniame gyvenime neatlikusi ar tik iš dalies atlikusi misiją, kuri jai priklausė, mūsų laimei, dar gali ją – kad ir pavėluotai – atlikti. Turbūt nė vieno sugrįžtančiojo nelaukė gimtinėje tokia tuščia ir užpildymo besišaukianti niša, kokia laukė A. Škėmos. Net nejauku būtų kalbėti, ko dar nebuvo lietuvių literatūroje, kai rašytojas taip tragiškai anksti baigė savo kelią. Dar nejaukiau būtų prisiminti, kas tuo metu buvo joje. O buvo, kaip dabar iš laiko perspektyvos matyti, tik didelė negailestinga laiko, žiaurių okupacijų, sovietizacijos, fizinio ir dvasinio genocido palikta duobė, įgriūva, kurioje prasmego gražiausi A. Škėmos bendramečių ir jaunesnių už jį kūrėjų metai, neparašyti ar dar blogiau – diktuojant prievartai, konjunktūrai paklūstant parašyti kūriniai, šiandien paminėtini nebent kaip iliustracija, kad totalitarizmas ir kūryba yra nesuderinami dalykai. Taip stalinizmo epochoje gimę A. Škėmos, kaip ir kitų jos gniaužtų išvengusių išeivių kaina. Šiandien yra beveik vieninteliai literatūros istorinės tąsos ženklai, įrodymas, kad tauta, kai buvo užgniaužtas balsas, tuo metu kalbėjo savo išeivių lūpomis. Vien to užtektų pagrįsti pagrindinei šio straipsnio tezei, kad A. Škėma sugrįžo į savąją, niekieno neužimtą vietą. Literatūrinės technikos, meninės genetikos atžvilgiu artimiausias kai kuriems jo prozos kūriniams „vidinio monologo“ romanas vis dėlto turėjo per daug ryškią laiko diktato žymę, kad be išlygų galėtų būti lyginamas su jo paties laisvo pasirinkimo subrandintais vaisiais. Žiaurumas, absurdas, groteskas, septintajame aštuntajame dešimtmetyje gavę pilietybes teises mūsų dramaturgijoj, taip ir liko viešai neįvardiję to žiaurumo bei absurdo. Filosofinė problematika, didžiųjų žmogaus būties klausimų apmąstymas, vaisingos naujų išraiškos priemonių paieškos novelėse išplėtė jų idėjinį horizontą, sumodernino formą, bet anapaiptol nedažnai pasiekė ne tik A. Škėmos įvaldytas pasaulio priešiškumo žmogui, jos tragizmo gelmes, bet ir jo kūrinių formos turiningumo, plastiškumo lygį. A. Škėmos grįžimą į savo vietą suprantu ne tik kaip istorinės teisybės aktą atsiskaitant su praeitimi, bet ir kaip nebaigtos kūrybinės pamokos tęsinį ateityje.

„…Škėmai, kaip kūrėjui, įvertinti reikalingi visai kiti išmatavimai negu tie, kurie tinka daugumai“, – netrukus po rašytojo mirties rašė R. Šilbajoris, po kelerių metų pridūręs, kad „galbūt tik vienas Škėma niekur nepabėgo (turima galvoje, kad dauguma išeivijos prozininkų surado „daug įvairių prieglaudų pabėgti nuo tikrovės“ – P. B.) ir šiurpiai sukliko tikrovės paliestas, bet mes užsikimšom ausis, nenorėdami to šauksmo girdėti.“ Kas tai per šauksmas? Ko sukliko rašytojas? Kritika yra nurodžiusi keletą idėjų ar motyvų, kurie išskiria A. Škėmą, leidžia jį atpažinti. Ne iliustracijos jau įvardytoms idėjoms ieškodamas, o tiesiog tikėdamas, kad kiekviename rašytojo kūrinyje turi būti kažkas, kas jį jaudino, kamavo, kankino, skaitau jo kūrinėlį iš pirmosios knygos, kuriuo dabar ir prasideda dvitomis, – „Nakties tyla“.

Prie reikšmingiausių A. Škėmos kūrinių jos, aišku, nepriskirsi, ji tenkinasi kuklesne vieta, bet, kita vertus, reikšmingiausiems buvo intensyviai ir nuosekliai ruoštasi, ir šiuo atžvilgiu net mažytė prozos miniatiūra ar impresija gali būti įdėmesnio įsižiūrėjimo objektas.

Kas gi įvyksta „Nakties tyloje“? Beveik nieko: žvaigždės spinduliai suranda ir paliečia miegančio žmogaus rankas, ir jis nubunda. Suskaudusi širdis, trūkčiojantis „mažytis raumenukas kairiajame akies voke“ yra greičiau tik išoriniai simptomai to nerimo, kuris ir užlies pusketvirto puslapio tekstą. Žmogus vienišas, niekas jo nubudimo nepastebės, niekas nepaklaus, kodėl jis nemiega, ir pati Nakties Tyla, simbolistų maniera rašoma iš didžiosios raidės, imasi šnekinti nubudusį, aiškintis jo nerimo priežastis. Kažkas, vaikštantis už lango, – miręs kareivis liepsnosvaidžio išdegintomis akimis, net nežinantis, kad „jo namą nupūtė karas“. Klabenimas į mūro sieną – tai slėptuvėje griuvėsiais užverstas kareivio vaikutis, ieškantis ir reikalaujantis „šilto motinos kūno“. Blanki žvaigždė danguje, gal ir ta, kuri savo spinduliu pažadino novelės herojų, ta pati, kurią matė mirštantysis iš bado, vienas iš daugelio, „kuriuos rankiojo kaip malkas“. Kaimynės lange „užsižiebė ir užgeso“ žiburys – ten susijungė du įsimylėjėliai, o prie jos namo sienos šliejasi berankė žmogysta – jau miręs kaimynės vyras, tik „nenumaldomo pasiilgimo“ čia atvestas. O nukreipus žvilgsnį į sieną, atsiveria „tavo šalies miškas“, kuriame „po egle raičiojasi tavo brolis“, svetimojo pašautas, o šalia klūpo moteris, kartojanti žodžius: „Mus užmiršo, mus užmiršo, mus užmiršo“. Ir visą kaip refrenas skamba prisiminimas, kad mirusiuosius „palaidojo Tas, o Jo sostas virš žvaigždžių“, kad „Tas, kuris prakeikia, yra didelis ir galingas“, kad „Tas, kuris prakeikia, mėgsta kančią“, kad Jis keršija žmogui, tebeslepiančiam savy „kadaise nugalėto Dievo kibirkštis“.

„Nakties tyla“ primena „senus padavimus ir šventąsias knygas“, primeną kad „ten visada du besikaunantieji – įvairiais vardais pavadinti Dievas ir Šėtonas“. Neatimdama vilties, kad „gal prisikels ir Šviesusis Dievas“, Nakties Tyla vis dėlto perspėja saugotis to, kuris jį nugalėjo, stengtis nejudėti ir užmigti.

Nubudęs žmogus neturi vardo, kaip jo neturi nei kareivis, nei jo vaikutis, nei kaimynė, nei jos meilužis, nei vyras, nei kaip malkos surankioti mirusieji iš bado – rašytojas apmąsto atvejį ar personažą, o didelę tragediją išgyvenusio ir gal ne mažesnės laukiančio pasaulio būseną kurioje moteris, kartojanti „Mus užmiršo“ iš esmės išsako visą mūsų lemtį.

Pasaulis – nugalėjusio Šėtono karalystė, nors žmogus ir siekia nugalėti. Žmogui „prakeikimas išrašomas amžiams“, ir labai reliatyvi riba skiria tuos, kurie siekia viltį palaidoti nuo tų, kurie išgyvena nakties košmarus. Nušautas brolis norėtų aplankyti savo moterį, o mirusiojo iš bado akiduobes degina žvaigždžių šviesa. Artimi žmonės pasmerkti amžinam išsiskyrimui, ir kiekvieną jų kankina vienišumo jausmas. Pasaulis užlietas egoizmo, žiaurumo, veidmainystės bangos, mažų mažiausia keistai bei įžūliai jame skamba senas posakis „Meilė galingesnė už Mirtį“. Lyg iš anksto atremdamas ne kartą vėliau girdėtą priekaištą apie nutolimą nuo tautinių rūpesčių, autorius įveda į novelę miško ir svetimojo pašauto brolio motyvus, kuriuos nesunku perskaityti kaip prasidėjusios rezistencijos metaforą, o cituotą suklupusios moters skundą „Mus užmiršo“ adresuoti ir Dievui, ir Amerikai. Pirmoji A. Škėmos novelė jau užfiksuoja vėliau išsišakojantį maišto motyvą („tu nori iššokti iš lovos. Tu nori grūmoti Jam, nori rėkti garsiai, nori, kad Jis išgirstų.“) ir pradeda būsimųjų klausimų seriją: „Kodėl taip yra?“ Pirmą kartą čia nuskamba apglėbiančios beprotybės motyvas, pirmą kartą žmogų sudrebina tiesioginės, buitinės priežasties lyg ir neturinti baimė: nuo pasaulio, visatos prisilietimo jis sudreba.

„Nakties tylos“ stilistikoje jau galima pastebėti bruožus, kurie vėliau charakterizuosi visą A. Škėmos kūrybą. Novelę pagrįstai galima laikyti vidinio monologo, sąmonės srauto pavyzdžiu, o Nakties Tylą – to paties nubudusio žmogaus alter ego. Jau šioje novelėje tragiškąją žmogaus situaciją pabrėš, sustiprins ir ekspresyvūs vaizdiniai („…atšliauš diena. Dieną žemę raižys aštri saulė, augalai ir daiktai rėks ryškiom spalvom, barsis ir juoksis žmonės“), ir metonimiška detalė (tas trūkčiojantis „mažytis raumenukas kairiajame akies voke“), ir neslepiama ironija, kad kalbama apie „nuostabiai ramų kraštą“, ir geliantis sarkazmas, kai prisimenami žmonės, „švelnūs kaip murkiančios katės“. Frazė „Ten susi­jungė du įsimylėjėliai“ taip pat signalizuoja ne tik apie būsimuosius erotizmus, dėl kurių autorius yra patyręs nemalonumų, bet ir rodo jo polinkį į rupų, nenudailintą žodį, kuriuo ir tegalima perteikti bei įvertinti priešišką žmogui tikrovę.

Beje, priekabiaujant novelė gali būti ir kritikos jau pastebėtų A. Škėmos silpnybių (melodramatizmo etc.) iliustracija, bet mus tuo tarpu domina ne vienas kitas neužsimezgęs žiedas, o šaknys, maitiną brandžiuosius A. Škėmos kūrybos vaisius. Vieną „gra­žiausių ir liūdniausių apysakų visoje lietuvių literatūroje“ A. Bučys pavadino „Saulėtas dienas“, aštuonių novelių ar epizodų, penkiasdešimties puslapių kūrinį, meninės infor­macijos požiūriu pranokstantį daugelį kitų kelis kartus žodingesnių. „Saulėtos dienos“ (parašytos 1951 metais) reikšmingai papildo mūsų meninės patirties susiformuotą supratimą apie revoliucinį terorą Rusijoje, matomą ir vertinamą lietuvio žvilgsniu.

Žinantiems svarbiausius A. Škėmos biografijos faktus nesunku nustatyti apysakos autobiografiškumą: lietuvio mokytojo šeima iš krauju paplūdusios Rusijos nori pabėgti į jau nepriklausomą Lietuvą ir gyvybe sumoka už šitą norą. Tikrovė Škėmoms buvo gailestingesnė: kažkas išgelbėjo juos nuo tragiško finalo, pavaizduoto priešpaskutiniame apysakos skyriuje „Salto mortale“. Bet dvasinio sukrėtimo, kurį išgyveno būsimasis rašytojas, būta tokio stipraus, kad baimės, mirties, amžinybės, teisingumo motyvai ir po „Saulėtų dienų“ kartosis dar ne viename kūrinyje. Apysaka – įdomus ir parankus objektas autobiografiškumo ir meninės išmonės dialektikai kūrinyje aptarti. Lenkaitė A. Škėmos motina, neatsisakiusi rūsčių tikrovės išbandymų, apysakoje tampa kirgizo, svajojančia apie savo stepes ir kurganus, pirmąja auka, krintančia nuo raudongvardiečio šūvio, bet meniniai Veros polinkiai, jos romantiškumas, pirmieji nerviniai priepuoliai, kai kurie jos tėvų tarpusavio santykių momentai neabejotinai paimti iš gerai pažįstamų prototipų. Meninės realių žmonių bruožų metamorfozės, įvykių, reiškinių transformacijos dar įdomiau atrodytų su gyvenimiškaisiais šaltiniai palyginus ne vieną, o porą ar keletą kūrinių, šiuo atveju – artimus „Saulėtų dienų“ ir „Baltos drobulės“ motyvus.

Apysakos meninę įtaigą lemia tai, kad žiaurus, brutalus, negailestingas pasaulis joje matomas lyg vogčiomis į jį ištrūkstančio, o šiaip jau stropiai nuo gyvenimo baisybių saugomo devynmečio paauglio Martynuko akimis. Ant stulpų kybą vėjo siūbuojami pakartų baltagvardiečių lavonai, raudongvardiečiai, besismaginantys su nugirdyta prostitute, tramvajaus keleiviai, atsidūrę susišaudymo ugny, ir visą patirtą siaubą užbaigianti „dezertyrų“ sušaudymo scena – vaizdai, šiurpūs patys savaime, bet dar šiurpesni, kai projektuoji juos j vaiko sąmonę. O autorius juos projektuoja ne tik tokiu būdu, kad baisi paauglio patirtis kankinamai atsilieptų košmarais, karščiuojančio ligonio haliucinacijomis, bet ir tokiu, kad vaikiškoji patirtis atsivertų kaip baisios demoralizacijos bedugnė. Pakaruokliai Martynuko kiemo vaikams – nebe siaubą keliantis reginys, o išdaigų objektas. Vaikų žaidimai kartoja suaugusiųjų pasaulio žiaurumą. Žiaurėja visi: ne tik Martynuko tėvas, griežiąs dantį kada nors prikulti savo romantiškai svajojančią žmoną ar ne tuos žaidimus žaidžiantį sūnų, bet ir pats Martynukas, žiūrintis į pirmą kartą matomą vaiką ir svarstantis: „Gal suduoti jam per veidą? Įdomu, kaip jis verks.“

„Saulėtose dienose“ jau suformuluojama egzistencinė problema, kuri vėliau kankins ne vieno A. Škėmos kūrinio veikėjus, – Dievo problema. „…Žmogiukas sprendžia amžinus klausimus. Kas yra meilė, kas yra Ponas Dievas? Jis pradeda spręsti klausimus, kuriuos visi sprendžia.“

Autorius, atrodo, nepamiršta, kiek metų jo žmogiukui, ir neužkrauna jam naštos, kurios nepakeltų gležni pečiai. Martynukas, vyresnio, gudresnio už jį ir žiaurumo mokyklą jau ėjusio savo epochos vaiko Vaskos gundomas, bando nušokti pas Dievą, bet visos pastangos baigiasi tik negailestingomis gundytojo patyčiomis.

Apysakos pasakojime, jos stiliuje ir kalboje jau aptinkame tai, kas vėlesnėje A. Škėmos prozoje („Baltoje drobulėje“, „Izaoke“) išsiskleis kaip originalus sąmonės srauto variantas, realistinių ir fantastinių, parabolinių vaizdų dermė, ironijos ir sarkazmo gaidos.

Geriausiai tai matyti įsižiūrėjus į apysakos pasakotojo vietą ir funkciją, į jo santykį su kūrinio personažais. Apysaka pateikiama kaip tradicinio visažinio trečiuoju asmeniu pasa­kojamas tekstas. Toks įspūdis, kai skaitai pirmųjų pastraipų pradžias: „Puslapyje skrieja angelas, labai ilgas ir išbalęs“, „Martynukas guli lovoje“, „Gatvėje kartais nuaidi duslūs žingsniai“.

Bet nereikia didelių literatūrinių įgūdžių, kad suvoktum, jog tokiam objektyvaus mąstymo laukui priklauso tiktai apysakos teksto dalis, gal net nedidelė. O didžioji – aiškiai pažymėta personažų matymo, mąstymo, interesų ženklais. „Stiklinis žmogus“, kurį Martynukas mato kambario kampe, tikriausiai atėjęs iš skaitomos knygos, o jo keliamas įspūdis aiškiai sustiprintas karščiuojančio vaiko sąmonės.

„Motina sėdi kaip statula, parėmusi rankomis galvą ir žiūri lovos pusėn“, – tai gali matyti ir vaikas, ir pašalinis, trečiasis asmuo. Bet kai „delnais pridengtos įstrižos akys žybteli šlapiu žvilgsniu“, šito priskirti vaiko įspūdžiui jau negalima. Juo labiau tokių teksto vietų, kuriose, randam palyginimą „lyg vaškinės statulos panoptikume“. Ne tik Nukas, bet ir jo mokytieji tėveliai vargu bus matę tą panoptikumą, o juo labiau įsileidę toki įvaizdį ir žodį į savo leksiką. Kita vertus, „rimtam“ pasakotojui aiškiai nepritiks žvilgsnis, kuriuo palydima Nastė („puiki, plačiašlaunė mergina“) ar išreiškiamas pojūtis, kurį patiria Martynukas, storo pono užgultas po tramvajaus apšaudymo („Jis jaučia, kaip prie pat jo galvutės dreba pilvo riebalai“). Kartais net ir suabejojant panašių įvaizdžių psichologiniu autentiškumu ar estetine verte, negalima nepabrėžti autoriaus pastangų objektyvų trečiojo asmens pasakojimą kaip galima prisodrinti subjektyvių apysakos herojų pojūčių, emocijų, minčių.

Savo meninio žodžio ir vaizduojamo žmogaus psichologinio autentiškumo siekiai be menininko pastangų rezultatai ryškiausiai atsiskleidžia stambiausiame ir – bendru pripažinimu – geriausiame A. Škėmos kūrinyje – romane „Balta drobulė“. Net ne vieną perskaičius šį kūrinį, nėra lengva apibrėžti jo semantines dominantes, įvardyti jo vertės dėmenis: turbūt dar prireiks laiko, kol romano tekstas, išraižytas kritinės analizės aspektų linijomis, nušviestas gilesnių įžvalgų plykstelėjimu, pagal bendrą mastelį palygintas, su to paties ar skirtingo laiko, žanro, stiliaus, problematikos kūriniais, taps iš tikrųjų savas. Tad ir čia pateikiamus „akcentus“ teisingiau traktuoti ne kaip išvadas iš to, į ką jau įsiskaitytą, o kaip išankstinę programą, kurią dar reikės įgyvendinti A. Škėmos kūrybos skaitytojams, tyrinėtojams.

Mums, postsovietinės epochos žmonėms, ir literatūros, kuriai be jokios atrankos buvo klijuojamas epitetas „tarybinė“, skaitytojams pirmiausia rūpės pasiaiškinti A. Škėmos žmogaus fenomeną. Kategorišku R. Šilbajorio teigimu, „Škėmos kūryboje yra tik vienas pagrindinis veikėjas“. Net laikant šią frazę kiek sąlygiška visos rašytojo kūrybos požiūriu, „Baltai drobulei“ ją galima taikyti be išlygų: pagrindinis veikėjas čia iš tiesų tėra vienas, Antanas Garšva – gili, sudėtinga, prieštaringa, tragiška asmenybė, akumuliavusi savyje skaudžią dvidešimtojo amžiaus vidurio žmogaus, lietuvio, inteligento, menininko patirtį. Garšvos tragizmą lemia ne viena, o visas kompleksas tarpusavyje susipynusių priežasčių. Jo likimą galima vaizduotis kaip savotiškus vidinio pragaro ratus, kuriuos tenka pereiti nuolat blaškomam iš vieno į kitą. Šitas blaškymas ar blaškymasis – kūrinio kompozicijos sritis, bet vidinio pragaro ratus, kaip „darbinį“ įvaizdį, maga labiau sukonkretinti.

Antanas Garšva – tremtinys, pabėgėlis, vienas iš tūkstančių, keturiasdešimt ketvirtųjų vasarą pasitraukusių į Vakarus, gyvenusių „dipukų“ stovyklose Vokietijoje, perplaukusių Atlantą ir penktojo dešimtmečio pabaigoje ėmusių iš visų jėgų kabintis į gyvenimą Ameri­koje. Iš žalios agrarinės Lietuvos, iš kaimiško Kauno patekęs į civilizacijos forpostą, iš laisvų meninių polinkių ir manierų žmogaus tapęs tik savo numerį ir sekundėmis normuojamą laiką teturinčiu „žmogėnuku“, daugiaaukščio viešbučio liftininku, Garšva išgyvena dramą atviru tekstu lyg ir neišsakomą, bet jaučiamą iš sarkazmo, iškošiamo pro sukąstus dantis. Liftininko darbas turbūt nebuvo sunkesnis už Kanados miškų kirtimą, kartono dėžių kalimą ar išlydytos geležies pilstymą karštame ceche, ką jaunystės metais išbandė būsimi filologijos profesoriai ir literatūros klasikai, bet Garšvos išgyvenimai vis dėlto liks kaip autentiškiausias ir įspūdingiausias šitų išgyvenimų meninis įprasminimas. Lietuvos valstiečiui, plūgo rankeną pakeitusiam šluotos kotu, ar darbininkui – vieną Įrankį kitu, adaptacija Amerikos didmiestyje vyko greičiau ir ne taip skausmingai kaip inteligentui, be rūpesčio fiziškai išlikti, vis dėlto buvo kitų, ne mažiau už jį svarbių. Tad Garšvos paveikslu A. Škėma meniškai apibendrino praradimą kartos, kuriai Nepriklausoma Lietuva jau buvo davusi ne universitetinio, tai bent vidurinio išsilavinimo šviesą, kartos, kuri negrįžtamai išklydo į pasaulį istorinių pervartų sumaišty.

Bet net inteligento etiketė Garšvai yra per plati ir pernelyg abstrakti: jis – menininkas, poetas, išgyvenantis ypatingą gimtosios žemės ir gimtosios kalbos netekties dramą. Pagaliau menininkas menininkui, poetas poetui nelygu. „Baltoje drobulėje“ sutinkame ne vieną poetą – regime ir patriotą, ir konjunktūrininką. Garšvai jie tokie pat tolimi ir svetimi, net tolimesni ir svetimesni už bendradarbius liftininkus. Garšva – poetas, iškėlęs sau ypatingo sunkumo uždavinį: kūryboje sujungti, susintetinti du istoriškai labiausiai nutolusius poetinės raiškos polius – iš tautosakos gelmių iškylančius raliavimų atbalsius ir XX amžiaus avangardinio meno patirtį. Pastarieji poezijos raidos dešimtmečiai parodė, kad būta ir gyvų tokių siekių pavyzdžių, ir sėkmingų bandymų, bet Garšvą šiuo atžvilgiu vis dėlto galėtume laikyti meniniu paveikslu, pralenkusiu savo prototipus.

Meilės tema romane, galima sakyti, yra jos žanrinis požymis ar net reikalavimas, o ne meninės individualybės ženklas, bet ir šią temą plėtodamas A. Škėma pasirodo kaip kūrėjas, neinantis išmintais takais. Garšvos – Elenos linija – naujas ir unikalus variantas visoje lietuvių romano istorijoje, savotiška mįslė, kuri gal nė negali būti įminta. Meilė Garšvai – ir uostas, į kurį veržiasi gyvenimo audrų aplamdytas jo laivas, ir pavojinga sekluma, kurios prisibijo prie audrų pripratęs vairininkas poetas. Kankindamasis pats, Garšva kankina ir mylimą moterį, saugų šeimos užutėkį pasiryžusią iškeisti į neramią, audrotą poeto jausmų jūrą. Kodėl Garšva atstumia Eleną? – klausia skaitytojai, jau pasiūlę ne vieną ir savo atsakymo versiją – nuo lengvabūdiško herojaus požiūrio į moterį apskritai iki aukščiausio žmogiškosios atsakomybės laipsnio, kai aukojama savo laimė, kad netaptum našta mylimam žmogui. Ne atsakymo vienareikšmiškumas šiuo atveju aktualus literatūros tyrinėtojui, o būtent žmogaus ir situacijos sudėtingumas, o jo niekaip neperteiks vienareikšmiai atsakymai.

Kankinantis Garšvos išbandymas meile yra susijęs su dar viena likimo ir autoriaus jam skirta nelaime – progresuojančia nervų liga. Tragiškiausia, kad artėjančią beprotybės naktį, žmogaus ir poeto siekius bei viltis pasiglemžiančią bedugnę jis suvokia blaiviu protu, vis dažniau užtemdomu ligos priepuolių. Psichologinis beprotybės „rato“ autentiškumas grin­džiamas ne vienu motyvu ir meniniu argumentu: romano siužetas ir detalės įtikina mus, kad lemtingi čia yra ir iš motinos paveldėti genai, ir galvos trauma, patirta enkavedistų naguose, ir nuolatinis smegenų perkrovimas, lydintis aukščiausių siekių ir ambicijų menininką, filoso­finėse žmogaus egzistencijos problemose įklimpusį mąstytoją.

Paskutinis Garšvos vidinio pragaro ratas – didysis metafizinis klausimas – Dievas. Kaip ir autorius, priskyręs save ieškančiųjų, o ne dogmatikų kategorijai, Garšva ir šiuo atveju išgyvena kankinančią dramą, kurios atspindžio sovietmečio literatūroje nė įsivaizduoti negalėjome.

Egzodo – kūrybos – meilės – tikėjimo – artėjančios beprotybės „ratų“ ne tik sukamą, bet ir traiškomą žmogų, kurį romano finale jau matome tarsi išsipildžiusį jo epigrafo „pažadą“ („Palaiminti idiotai, nes jie yra laimingiausieji žmonės žemėje“), priimame ne tik kaip išskirtinį fenomeną naujajame – sovietmečio literatūros – kontekste, bet ir kaip meninį charakterį, neturintį bent kiek savęs verto antrininko ir išeivijos prozoje.

Palyginti nedidelės apimties kūrinyje aprėpti tegu ir vieno pagrindinio personažo, bet tokį daugiašakį charakterį vargu ar būtų pavykę tradicine epinės ar psichologinės buitinės prozos kalba. Neatsisakydamas jos, šaltą objektyvų trečiojo asmens pasakojimą sumaniai supindamas su pirmuoju asmeniu pateikiamais Garšvos užrašais, A. Škėma pirmasis iš prozininkų žengė žingsnį į didiesiems Europos modernistams jau pažįstamą ir sėkmingai išbandytą sąmonės srauto poetiką.

Galima tik paspėlioti, kaip būtų pakrypusi mūsų prozos raida, jeigu kūrybinė A. Škėmos patirtis būtų laiku susilaukusi atgarsio gimtojoje literatūroje. Sakydamas „atgarsio“, aš jau pirmiausia turiu galvoje net ne stiliaus ir technikos dalykus: jie, kad ir kiek pavėlavę, vis dėlto prigijo mūsų prozoje. Sudėtingesnis ir iki šiol atviras tebėra A. Škėmos-žmogaus klausimas, ir net ne Garšvos ar kito kurio personažo biografijos vingiai, charakterio prieštaringumai, būdo keistenybės, o jo santykis su savo kūrėju, tiksliau sakant, kūrėjo santykis su personažu yra mūsų literatūros iki galo dar neįsisavinta pamoka. Garšva – gyvenimo negailestingai bandomas ir slegiamas žmogus. Jis neturi galimybės pakeisti savo egziliškos lemties, lengvai įveikti kūrybinių siekių ir galimybių priešpriešos, žmogiškai realizuoti savo meilės, įveikti savo ligos, lengvai ir galutinai atsakyti į egzistencinius metafizinius klausimus ir t. t. Šitaip žiūrėdami, galėtume pasakyti, kad jis turi derintis prie pasaulio, kaip ir dešimtys mums pažįstamų personažų. Ir vis dėlto jis yra laisvesnis už juos vien todėl, kad yra nevaržomas autoriaus valios. Autorius jo nekaltina ir negina, neidealizuoja ir nesmerkia, tiesiog leidžia gyventi jam skirtą gyvenimą, be žodžių priimdamas jį kaip nelygstamą vertybę. Šiuo „akcentu“ ir nutraukiu savo mintį, jau pasišovusią sukti į A. Škėmos dramaturgijos, literatūros kritikos bei publicistikos lankas. Nereikia skubėti, sakau sau, skubėti. Dabar jau, tikėkimės, A. Škėma visiems laikams liks savo vietoje – su mumis ir ateisiančiaisiais. Ir literatūros mokslas bei kritika vis dažniau į jį atsigręš. Ir net ne jų atsigręžimas svarbiausia. Svarbiausia, kad atsigręžtų skaitytojas, kuriam primenu šiai progai tinkančius R. Šilbajorio žodžius: „Geriausia paimti knygą ir skaityti, paliekant atvirus visus savo sielos langus“.