Kelios spalvos Henriko Radausko atminimui

2000 m. Nr. 4

Susidomėjimas Henriku Radausku buvo ypač išaugęs pirmuoju atgautos Nepriklausomybės penkmečiu. Tuomet paskelbta daug įdomių paties poeto tekstų bei jį liečiančios archyvinės, kritinės medžiagos: solidus, beveik 600 puslapių Radausko pasisakymų bei straipsnių, jam skirtų atsiminimų bei literatūros kritikos tomas, šiek tiek rinkiniuose neskelbtų eilėraščių, didelis pluoštas laiškų Algirdui Juliui Greimui; 1995 m. pakartotinai išleista ir 1965 metų Radausko eilėraščių rinktinė (dar kartą pakartota 1999 m.). Vėlesni metai Henrikui Radauskui taip pat nebuvo šykštūs: galima paminėti Radausko poezijos kalbinės savimonės analizę Dalios Satkauskytės studijoje, o pastaruoju laiku poetas į mus vėl gyvai žvelgia iš Alfonso Nykos-Niliūno dienoraščių.

Tačiau daug kas iš H. Radausko rankraštinio palikimo dar tebėra nepublikuota. Pirmiausia tai jo laiškai. Radauskas yra susirašinėjęs nemažai. Ir paskelbtoji korespondencija su A. J. Greimu rodo, kokių intelektualinių bei estetinių pokylių H. Radausko gerbėjai dar gali tikėtis. Publikavimo vilkinimą turbūt labiausiai bus lėmusi ta aplinkybė, jog savo laiškuose H. Radauskas yra ne tik elegantiškas. įžvalgus bei sąmojingas, bet ir negailestingai kritiškas. Ne vienas korespondentas, į kurį kreipiausi rinkdamas medžiagą minėtam tomui „Radauskas“, užklaustas apie laiškus, yra atsakęs – „dar ne laikas“. Be laiškų, viešumos laukia ir H. Radausko užrašų knygutės su eilėraščių autografais ir pažymėtomis jų parašymo datomis (šiomis knygutėmis yra naudojęsis Jurgis Blekaitis, ruošdamas paaiškinimus pomirtinei Henriko Radausko knygai); esama ir neskelbtų poetui skirtų memuarinių fragmentų.

Ko gero, tas H. Radausko epistoliniam palikimui tinkamas „laikas“ dabar jau bus kiek priartėjęs. Trisdešimt metų nuo poeto mirties (tiek sukanka rugpjūčio 27 dieną) ataušino asmeniškų įvertinimų žiežirbas, nudildė ašmenis ir briaunas, viskam suteikdami raminančią istorinę perspektyvą: taip, H. Radauskas buvo griežtas, tačiau tai ne vien jo, bet ir tam tikros estetinės pozicijos, būdingos XX amžiaus viduriui, griežtumas; savotiškas aukštų kriterijų ir aiškios skonio normos epochos paminklas,

Čia skelbiamų Henriko Radausko laiškų Stasiui Santvarui ir Antanui Škėmai originalai saugomi Amerikos lietuvių kultūros ir lietuvių rašytojų draugijos archyvuose JAV, Putname ir Čikagoje. Žinomo vertėjo, literatūros redaktoriaus Dominyko Urbo atsiminimai – iš šių eilučių autoriaus asmeninio archyvo.

Giedrius Viliūnas

 

Radauską pažinau maždaug nuo gimnazijos ketvirtos klasės. Mokėmės toje pačioje gimnazijoje, tiktai ne toje pačioje klasėje – Radauskas mokėsi vadinamojoje „paralelinėje gimnazijoje“, kuri veikė popietinėmis valandomis. Sueidavome gimnazijos bibliotekoje, kur knygas keisdavomės. Organizacinėje moksleivių veikloje – ne, užtat kad, kiek atsimenu, Henrikas joje nedalyvavo. Pasižinau su jo tėvu, nors nedaug. Jis buvo, kaip ir aš, smilgietis, kilęs iš Smilgių valsčiaus, Gikonių kaimo. Man regis, kad prieš Pirmąjį karą jis Lenkijoj ir Rusijoj tarnavo dvaruose darbininkų prievaizdu. Prievaizdas – daugiau mažiau darbininkų kategorijos žmogus, bet šiek tiek prasilavinęs, pasimokęs. Jo pareiga būdavo darbininkus prižiūrėti, per jį eidavo darbų užduotys. Henriko mama, man regis, buvo namų mokytoja. Ar ji buvo pusiau lenkė, pusiau vokietė, ar atvirkščiai – negaliu pasakyt. Tiktai tiek, kad Henrikas, tarp kita ko, nepaprastai gabus kalboms, iš mažens gerai mokėjo rusų, lenkų ir vokiečių kalbas. Tėvas buvo grynų gryniausias lietuvis ir šnekėjo lietuviškai gryna savo gimtosios vietos, būtent Smilgių, tarme. Kurią kalbą Henrikas iš visų keturių išmoko ant motinos kelių, aš tikrai nežinau – gal lenkų ar vokiečių. Pirmam Didžiajam karui baigiantis ar tik pasibaigus, Radauskai parvažiavo iš Rusijos. Vaikai ten buvo pradėję pradžios mokyklą rusiškai. Teko pažinti ne vieną ir ne du iš tų, kurie pargrįžo iš Rusijos po karo – jie mokykloje paprastai turėdavo bėdų su lietuvių kalba. Radauskas – nė kiek. Jis su tėvais yra gyvenęs kaime, Gikonyse, kur visiškai gerai išmoko Smilgių tarmę. Jo tėvas ten turėjo kažkokio sąryšio su žemės ūkiu, kurio dalis jam priklausė. Paskiau, kai pokario bėdos apsitvarkė, jis gavo tarnybą Panevėžy, apygardos teisme. Jo pareigos nebuvo aukštos. Ką mama veikė, nežinau. Pas juos namuose nesu buvęs. Susitikdavom su jo tėvu. Jis pasipasakodavo esąs medžiotojas mėgėjas ir kaip ten su kiškiais ar lapėmis medžioklėje būdavę… Bet apie rimtesnius gyvenimo reikalus neišsišnekėjome.

Gimnazijoje baigęs keturias klases, Henrikas nusikėlė mokytis į mokytojų seminariją tame pačiame Panevėžy. Jis įstojo į pirmą kursą ir visą seminariją išėjo tuo pradėjimu. Aš į tą pačią mokytojų seminariją persikėliau baigęs 5 klases. Taigi su Radausku kartu mokėmės antrame ir vyresniuose kursuose. Paskutinius metus, ketvirtame kurse, sėdėjom viename suole. Pernelyg artimi nebuvom. Iš viso jis tokio buvo būdo – nelabai greitas suartėti, juo labiau susidraugauti, artimai išsikalbėti. Kas mus artino – kad mudu abu mokėjom svetimų kalbų ir buvom tuo išsiskiriantys iš aplinkinės seminaristų masės. Aš irgi jau moksleivis būdamas skaičiau ir rusiškai, ir vokiškai, ir lenkiškai. Na ir ne taip maža buvau ko perskaitęs. Daugiausia mūsų šnekos ir būdavo apie skaitytas knygas, jų turinį ir formą. Abiejų mūsų mėgstami buvo Gogolis, Čechovas ir kiti klasikai. Ir rusų, ir vokiečių tiktai didžiuosius autorius minėdavom savo kalbose. Ir atmintinai abu mokėjom nemažai eilėraščių. Galimas daiktas, kad Henrikas jau ir tada rašė eilėraščius, bet niekad neprasitarė. Aš tą sužinojau tik universitete, ir tai ne pirmais metais, – kai jis jau ruošė savo „Fontaną“.

Aš visą laiką – gimnazijoje, seminarijoje, paskui universitete – buvau ateitininkas, dešiniųjų nusistatymo. Be to, buvau šaulys, ir aktyvui šaulys. Mūsų, suaugesnių seminaristų, buvo paprotys važinėti į periferiją, į miestelius, bažnytkaimius padėti tiems, kurie, seminariją jau baigę, mokytojavo. Padėdavome tautos ar kitoms šventėms pasiruošti, sakysim, Vasario 16-ajai, Gegužės 15-ajai – Parlamentarizmo dienai, rengdavome vakarėlius, minėjimus su vaidinimais, chorais, deklamacijomis, prakalbomis; veikėm su pavasarininkais, rengėm sporto šventes r taip toliau. Henrikas prie šitų dalykų niekad nagų nekišo. Visiškai.

Turbūt ne kartą esat girdėję, kad Panevėžy buvo toksai Lindė-Dobilas, vietos filosofas, didelis moralinis autoritetas, didžiai išsimokslinęs žmogus. Jo globojama buvo Meno kuopa. Iš jos ir meno, ir mokslo žmonių yra išėję. Įprastinė tvarka buvo tokia. Sekmadienis, 11 valanda, moksleivių bažnyčioje lietuviams moksleiviams, trims gimnazijoms ir mokytojų seminarijai pamaldos (nes buvo ir lenkų gimnazija, tai jai kitas laikas). Ateina ir Lindė. Jis civiliškai nešiojo, kunigiškais rūbais aš jo niekad nemačiau. Toksai sau ponas – didelis, ramus, labai tvarkingai apsirengęs. Ateina į zakristiją, persirengia taip, kaip reikia pamaldas laikant, nueina prie Marijos altoriaus, atlaiko skaitytines mišias (jos trumpos), mums dar tebeklausant savo ilgesnių pamaldų su giedojimais ir pamokslu, vėl persirengia civiliniais drabužiais ir – namo. Kai užsibaigia mūsų pamaldos, tai centrine Panevėžio miesto arterija, Respublikos gatve, lyg koks Nemunas ar Dunojus teka srautas mokinių ir po truputį ima skirstytis. Kur dabar Balčikonio vidurinė mokykla, yra gražūs romėnų stiliaus rūmai, pastatyti apie 1885 metus Panevėžio pavieto bajorų maršalkos kunigaikščio Povilo Puzino rūpesčiu. Kada mūsų tas srautas nuteka iki gimnazijos, tai mes, tie, kurie laikėm save jaunimo „elitu“, einam į gimnaziją. Yra 12 valanda, sekmadienis. Ką mes čia veiksim? Bus Meno kuopos susirinkimas. Kiekvieną sekmadienį po pamaldų. Kol mes susirenkam, susitvarkom, susisėdam – per tą laiką kun. Lindė papusryčiauja. Mūsų pirmininkaujantis nueina ir paprašo: sako, mes jau susirinkę. Jį vadindavom „pons mokytojau“. Paskaito, kas ką turi atsinešę vadinamosios „kūrybos“ – eilėraštį kokį ar feljetoną. O būdavo ir literatūros mokslo etiudėlių, pvz., „Beatričių kultas ir jo reikšmė literatūros kultūrai“. Aštuntokas gimnazistas rašo, ir aš dabar atsimenu – taigi ne niekus parašė, turėjo kur pasiskaityt, pasiskaitė ir pamąstė. Arba: „Sturm und Drang periodas“ ir „Jaunojo Verterio kančios“. Radausko nė karto ten nemačiau. Gal jis kartais ir nueidavo, bet aš neatmenu, kad ten būtų sėdėjęs ar šnekėjęs. Ką jis tada veikdavo? Lektūra. Trys didžiosios kalbos. O iš kur knygų ėmė? Visų pirma, tas kunigaikštis Puzinas, kur fundavo gimnaziją, fundavo ne tik rūmus, didelius ir gražius aniems laikams, bet ir biblioteką. Ji išliko ir per karą. Ir knygų ten buvo visokių – rusų klasikų ir Vakarų. Knygoms dalinti buvo skiriami gimnazijos mokytojai. Buvo atskiros dienos: lietuvių kalba skaitantiems vienos, o ne lietuvių kalba – kitos. Tai Radauskas nešėsi ir nešėsi, kiek tiktai jam patiko, knygų, jau gimnazijoje mokydamasis. Ėmė knygas ir iš Centrinės bibliotekos. O Kaune, kai jau buvom studentai, jis ypatingai geru žodžiu minėdavo Balošerio biblioteką. Buvo toks verslininkas, prie pinigo ir apsišvietęs, tai jis laikė didelę biblioteką su apsčiais fondais ir rusų, ir vokiečių, Ir kt. kalbomis. Na, o daugiau – sakysim, sovietinių leidinių tokiam Panevėžy nebuvo, bet Kaune tai ir šitų Radauskas matydavo, skaitė Juos ir gerai nutuokė. Iš Jo pomėgių – akmeistai, Gumiliovas, Ana Achmntova, Zinaida Gipius. Pas Balošerį jų būdavo, Henrikas ten juos ir imdavo. Dar Pasternaką, Mandelštamą – tie ypač jo mėgstami buvo. Gali būti, kad ši lektūra prisidėjo prie jo literatūrinės esteto nuostatos.

O atmintį kokią turėjo Henrikas! Šit kad ir toks pavyzdys: pačioj universiteto pradžioj Radauskas laiko lietuvių kalbos bendrojo kurso egzaminą, ir Skardžius jam parašo penkis. O Skardžius su penketais nebuvo greitas. Iš kur Henrikas išmoko? Mokėsi kaip mes visi. Bet turėjo kalbai ir interesą, ir klausą, ir atmintį. Šnekam, sakysim, rusiškai arba vokiškai, ir kuris nors pašnekovas pasako klaidingai arba žodį ne visai ta reikšme, kuri yra pati būdingoji, pavartoja – tai Henrikas ima ir pataiso, ir taikliai pataiso. Aš germanistikos šiek tiek studijavau, prancūzų ir lenkų pradmenis gavau iš lektorių, o toliau jau pats variausi, kol išmokau. Bet su juo man lygintis toli: jis ką sykį nugirdęs atminty užfiksavo, tai jau visam gyvenimui.

Neatlaidus buvo labai. Ir dėl klaidų iš nežinojimo, ir dėl nemokėjimo elgtis, takto neturėjimo. Sykį po kažkokio pas germanistus referato aptarimo išeina į koridorių Anglickis, išeina Henrikas, toks suirzęs bent kiek, ir sako: „Anglicki, kodėl tu toks durnas?!“ – „O ką?“ – Anglickis mėgina sakyti savo tokiu ramiu žemaitišku notūru. Tai kur tu, žmogau, rasi, kas galėtų į tokį klausimą atsakyti.

Nors aš jų namų klimato ir nepažinojau, bet turiu pagrindo spėti, kad tėvas, kaip ir dauguma jo padėties žmonių, subrendusių XIX amžiaus pabaigoje, priklausė prie tų, kurie laikėsi liberalių ar ir ateistinių pažiūrų. Ar jo mama buvo katalikė, ar protestantė – šito negaliu pasakyti, bet Henrikas užaugo žmogus be tikybos.

Jo ir visuomeninis nusiteikimas buvo savotiškas. Taip antai studentų akademines korporacijas (visas!) laikė niekų darbu, nevertu rimto žmogaus. Pasišaipydavo iš neolituanų, ateitininkų, varpininkų ir kt., pats nepriklausė jokiai korporacijai. Daugumas veiklesnių studentų užsiėmė kokiu nors visuomeniniu darbu; Henrikas – niekur nė piršto nepridėjo. Sakysim, Kaune vyksta Ligonių kasų rinkimai, studentai eina vieni varyti agitacijos tarp darbininkų, kad balsuotų už dešiniuosius kandidatus, kiti – kad už kairiuosius, bruzdesys, lakstymai, o Henrikui – nė motais. Eina pasirengimai rinkti studentų atstovybę, vėl bruzdesys, o jam –nieko! Nemažai studentus jaudina Respublikos valdžios politika –daugumas nusiteikę opoziciškai, ypač dėl nedemokratiško valdymo, bet yra ir tokių, kurie uoliai gina Smetonos valdžią, o Henrikas – šaiposi ir iš tų, ir iš anų. Apskritai nuo politinių, visuomeninių reikalų jis laikėsi nuošaliai. Viena tik buvo sritis, kuriai nebuvo abejingas, tai – kultūra. Džiaugėsi nauju teatro spektakliu, koncertu, vertinga dailės paroda, dailiai išleista knyga, o dūkte uždūko, jei kas išleido nemokšiškai išverstą svarbią knygą. Universitete besimokydamas gavo darbą būti vienos mūsų fakulteto „seminaro“ bibliotekos prižiūrėtoju (su alga). Čia buvo jam labai geras kąsnis – aprūpintas pragyvenimas ir darbas prie knygų! Tada jis prie jau mokamų kalbų prisidėjo dar vieną: puikiai išmoko prancūziškai. Atsivėrė turtingas prancūzų literatūros pasaulis. Literatūriniam jo prusinimuisi tai buvo tikras rojus. Taip ir išaugo mūsų Henrikas – puikus poetas, didelis meno mylėtojas ir žinovas, o visų pirma – išpuoselėto skonio estetas.

Užrašė Giedrius Viliūnas
1993 m. gegužės 8 d.

 

Baltimore,
1949.XII.27

Mielas ponas Santvarai,

labai dėkoju už malonų laišką Ir linkėjimus. Jį tegavau prieš porą dienų – dabar tepersiuntė Iš Waterbury[1], kurį bevelk prieš mėnesį apleidau. Iš savo pusės, linkiu Pačiam su šeima tikrai laimingų ir linksmų Naujųjų metų. Buvau girdėjęs gandus, lyg Pats esąs iš Brook’o išsikėlęs, o „naujo adreso“ nežinojau, – bet, pasirodo, netiesa. Apie Paties nelaimes (ir Ponios ligas) šiek liek esu patyręs iš laikraščių. Tikrai tas Velnias, kai prikibo prie Jūsų dar Ratkatte, tai vis iš savo globos nepaleidžia. Tlkėkimės, kad naujaisiais metais jo gaila galutinai sprogs!

Pats rašai neįsikūręs, o ir aš dabar tepradedu kurtis. Waterbury per 2 mėnesius niekur negalėjau rasti darbo. Daugumas DP–sų iš ten, vos atvažiavę, tuoj bėgdavo. Aš, perkeliavęs eilę fabrikų, ligoninių ir mokyklų, niekur darbo negavau. Žmona dirbo 1 mėnesį stiklo fabrike. Atvažiavus mano broliui į Baltlmorę, o taip pat išgirdęs, lyg čia kiek lengviau su butais ir darbais, pirma apsižvalgiau, o paskui nutariau keltis čia. Viename fabrike, padaręs visą eilę ilgų („intelektualinių“ ir kitokių) testų, pagaliau gavau darbą. Esu pakuotojas vario Ir aliuminijaus fabrike, kur, dirbdamas po 8 vai. į dieną, gaunu po $ 1,09 į valandą. Žmona kol kas nedirba. Brolis nuo šiandie ėmė dirbti kaip daktaras vienoj privačioj ligoninėj. Turim „2–jų kambarių“ (kaip čia sakoma) butą, t. y. kambarį ir virtuvę. Butų čia tikrai yra labai daug, o su darbu ne kažin kas. Kai kurie mėnesiais ieško ir negauna.

Iš kultūrinių įstaigų čia minėtinas nedidelis, bet geras muziejus, kuriame yra puikūs Matisse’ai, keli Renoirai, Van Goghas, Picasso ir kt., o taip pat vienas kitas Rembrandtas, Rubensas ir italai. Sako, nuostabių dalykų esą New–Yorke, kur, deja, būti neteko. Yra ir labai gera biblioteka, pavyzdingai įrengta, kaip paprastai USA (su prancūzų, vokiečių, rusų knygom). – Per šventes buvo atskridęs lėktuvu iš Chlcagos Blekaitis, su kuriuo teko praleisti pora malonių dienų. Jis plakasi su savo „Atžalynu“ ir dirba kasininku (!) muzikalijų bei baldų krautuvėj.

Tai tiek šiam kartui. Būtų malonu kada nors išgirsti, kaip sekasi Pačiam ir kaip Ponios sveikata. Prašau nuoširdžiai sveikinti ją.

Su geriausiais linkėjimais Pačiam ir Agui
Jūsų H. Radauskas

 

Chicago.
1953.XI. 7

Mielas ponas Škėma,

labai dėkoju už laišką ir pakvietimą į premjerą[2], į kurią dėl didelių nuostolių nebuvo, deja, jokių vilčių nuvykti. Įdomu, kaip ji praėjo, nors Jums, kaip „tiesioginiai įmaišytam“ į šį reikalą, nėra taip jau paprasta apie tai kalbėti.

Neseniai čia matėm Rūko statytą Putino „Valdovą“. Veikalas pasirodė priplaktas pasaldytų žodinių putų, ir viskas praėjo grynai mėgėjiškam stiliuj, nors pastatymas ir kaštavęs 4.000 dolerių. Artistai irgi labai baisūs, – žodžiu, tremties kultūrinis lygis.

Keletą savaičių dirbau po 10 vai kasdien: kompanija, atrodo, daro didelius biznius. Laimei, dabar visa tai praėjo.

Buvau nuoširdžiai nustebintas Jūsų sakinio, kad mano .“daugelis eilėraščių persunkti filosofija“. Nei vienas iš rašiusių apie „Strėlę“ nei žodžiu apie tai neužniminė, o ju tarpe buvo tikrai nusimanančių žmonių. Su tam tikra melancholija galvoju, kad, jeigu būtumėt rašęs apie mane, galėčiau nepagristai pasipūsti, atsidūręs Schillerio–Baltrušaičio–Claudelio–Tyruolio kaimynystėj…

Pereinant prie kitų menų, reikia pasakyti, kad jų čia netrūksta. Matėm nuostabią japonų senosios tapybos ir skulptūros parodą (Jap. vyriausybės organizuotą) su iš dalies monumentaliais, iš dalies magiškais kūriniais. Pasirodo, kad japonų „impresionizmas“ egzistavo dar keliais šimtmečiais prieš jų klasikų raižytojų periodą (t. y. prieš XVIII–XIX a.).

Šiuo metu čia vyksta neblogo šveicaro Hans Erni (Michelangelo, linkusio į siurrealizmą) paroda. Šiom dienom matysim Giacometti. – Prieš kelias dienas buvom italų kamer. ansamblio „Virtuosi di Roma“ koncerte; grojo bevelk vien italų barokinę muziką. Tai vienas iš nuostabiausių koncertų, kokius tik teko girdėti.

Kasiulio (per Bielskį) pavestas, surinkau po Čikagą 6 jo paveikslus, taigi dabar visas butas – lyg pražydęs.

Rašot, kad metat lauk „per intymius sujungimus“ „Čelestoj“. Jei neklystu, kadaise, grąžindamas rankraštį, buvau tokių sugestijų padaręs…

Gal atvyksit į savo premjerą[3] Čikagoj? Būtų balsiai malonu pasimatyti. Norėtųsi klausti, kodėl pasirinkot Pilką (o gal, tiesą sakant, jis Jus pasirinko)?

Spaudžiu ranką – Jūsų H. Radauskas

 

Chicago,
1953.XI. 22

Mielas ponas Škėma,

prašau priimti sveikinimus ir geriausius linkėjimus Jūsų gimimo dienos proga (Jei Vacl. Biržiška nemeluoja dėl datos). Ir kad nepritrūktų energijos baigti romaną[4] ir parodyti kryžiuočius visoj Jų nedieviškoj šviesoj.

Kai dėl mūsų „diskusijų“ poezijos klausimais, tai manau, kad gal Jau reikėtų Jas baigti, – ypač, kad į Jas ima brautis futbolinis žargonas (čia prisimena klastingas anos gražuolės klausimas: „Ar Jūs ne iš Šančių?“). Man atrodo, kad, ginčijantis apie poeziją, aš prieš Jus vis vien neatsilaikysiu.

Jūsų premjeroj buvau ir savo įspūdžius papasakosiu tik dėl to, kad Jūs tuo domitės. Papasakosiu kaip mėgėjas, niekuomet nė vienos eilutės neišspausdinęs apie teatrą (vaikiški rašiniai tais klausimais Sruogos seminare – vieni niekai), Neįtikinama atrodė toji istorija su Kossu knyga – nuo pradžios iki galo. Gale ypatingai, kur dvasia traukia iš kišenės knygą ir pasikeičia egzemplioriais su Irena. Disonansu nuskambėjo kilnaus ir kuklaus mokytojo lūpose žodžiai apie „dailaus snukio“ daužymą. Prasiveržimas, žinoma, galėjo būti, bet gal kitoks (ir tekste, ir atlikime). Specialiai mokytojui išteisinti atrodė pravestas bolševiko „apklausinėjimas“ (ir dar tokiu momentu), kur jis atskleidžia sėdėjęs miške „nuo pat pradžios“. Mažiausiai patiko išvedimas gale gyvų optimistiškų (buvusių) gimnazistų su kalbom apie jų vaikų nosies formas etc. greta dvasių. Labai gera buvo įžanga – Valiuko vaiduoklis, vieta tikrai sunki scenai; geras buvo apšvietimas, o V. „išpildymas“ ir balsas sukėlė tikrai klaikią nuotaiką. Veikalo dramatinis nervas ypač išryškėjo po to mizerno „Valdovo sūnaus“. Visumoj buvo geras Valiukas (labai vientisas vaizdas, išskyrus minėtą „išsišokimą“ – per daug Jau „hitlerišką“) ir labai neblogas Petkus – rolėj, kurioj ne vienas paleistų „falšių“. Kiek blogesnis, bet nepeiktinas Juodka (prastoka dikcija; Jo ir rolė gal mažiau dėkinga). Vilutienė atrodė ponia iš kokio Kauno buto (kokia ji būna bute, ne scenoj), bet – kas nuostabiausia – jai gerai pavyko pora fortissimo. – Visumoj buvo labai šviežias įspūdis, ir jautei, kad tave griebė kažkas už pilvo (kaip sako ispanai). Kad „tremties“ teatras tikrai nemiręs, kad dar turime dramaturgų (vienaskaita čia tiktų daugiau). – Yra gandų, kad prie režisūros smarkiai prisidėjęs Valiukas…

Gavau laišką iš Greimo (iš Egipto). Jis nori „Santarvę“ (gal matėt tą žurnaliuką) paversti kone grynai kultūriniu žurnalu. Labai kviečia bendradarbiauti – atrodo, neįsivaizduoja sunkumų, kurie jo laukia. – Dėl Jūsų grįžimo į USA: labai džiaugčiausi, jei pasirinktumėt Chicago (New Yorkas turbūt neturi daug šansų). Lauksiu žinių. – Žmona labai sveikina pjesės proga.

Geriausi linkėjimai – Jūsų H. Radauskas

 

Chicago,
1958. VI. 28

Mielas ponas Škėma,

ačiū už Jūsų romaną[5], kurį man persiuntė Meškauskas. Tikrai džiugu, kad greta mūsų prozelės, mintančios Biliūno–Žemaitės tradicija, atsiranda naujų, drąsių veikalų, nusikračiusių anais pelėsiais (nors turinio kilnumu jie su „Laimės žiburiu“ arba „Kunigo naudą velnias gaudo“ lygintis ir negalėtų).

Su geriausiais linkėjimais –

Jūsų H. Radauskas

 

---

[1] Greičiausiai turima omenyje A. Škėmos drama „Pabudimas“, kuri paties autoriaus režisuota pirmą kartą buvo pastatyta 1953 m. Monrealio Lietuvių dramos teatre.
[2] Waterbury – pramoninis miestas JAV rytinėje pakrantėje, Konektikuto valstijoje. Į šį miestą Henrikas Radauskas su žmona atvyko pirmiausia, 1949 m. rugsėjį. 1949 m. lapkričio mėnesį persikėlė į Baltlmorę.
[3] A. Škėmos dramos „Vienas ir kiti“ premjera Čikagoje įvyko 1953 m. lapkričio 14 d. Leidimo šią dramą pastatyti dar 1953 m. vasarą autoriaus paprašė Stasys Pilkas. A. Škėma tuo metu gyveno Monrealyje.
[4] 1952–1954 m. Škėma rašė „Baltą drobulę“.
[5] A. Škėmos romanas „Balta drobulė“ pasirodė 1958 m. vasarą (išleido „Nidos“ knygų klubo leidykla Londone).