Vytautas Kavolis. Antano Škėmos žmogus

1991 m. Nr. 11

Antanui Škėmai – 80

„Prisipažįstu. Kūrybinis nihilizmas yra mano religija. Mirties momentas – reikšmingiausioji tikrovė“, – kalbėjo Antanas Škėma Santaros suvažiavime prieš trejus metus¹.

„Po tokios įžangos, – rašė Rimvydas Šilbajoris „Metmenų“ antrajame nu­meryje, – logiškai reikėtų Škėmą išvadinti juodu pesimistu, dekadentu ir panašiai. Bet grožinėj kūryboj logika yra ne ta pati, kaip kasdieniniame gyvenime. Ant kasdienybės kalėjimo sienų yra užrašytas pasmerkimas: du ir du bus keturi. Kas netiki laime, yra pesimistas. Kas kankina ir žudo, yra besielis žudikas… O literatūroj sudėjus du ir du dažnai gaunami ne keturi, bet begalybė: atsi­veria nauji akiračiai ir sugriūva kasdienybės dėsnių sienos.“ Šilbajoris prieina prie išvados, kad „Antanas Škėma yra didelis optimistas, nes tiki aukščiausias žmogaus savybes – jo veržimąsi į laisvę ir jo veržimąsi į meilę“.

„Po visos pasibaisėtinos autoriaus atskleistos žmogiškos komedijos, – tę­sia Šilbajoris, – kažkodėl pasilieka nesuprantamas dvasios pakilimo įspūdis, lyg kažkas labai skaudaus, bet kartu ir brangaus, gaivinančio būtų suteikta.“

Tas kažkas skaudaus ir brangaus, kas yra mums palikę Antano Škėmos kūryboje, yra žmogaus gyvenimo neužmirštamumo liudijimas. Pro žmogų, kurį kasdien sutinkame, dažnai lyg galima praeiti nejučiomis ir jį tuojau pamiršti. Galima, nes to žmogaus nepažįstame, ir galbūt jis pats savęs nepažįsta, o kiek­vienu atveju nesiryžta savęs atverti be baimės ir be patoso, ir be devyngubų tušty­bės kaukių. Bet pro žmogų, kuris yra atėjęs Antano Škėmos knygų puslapiuose, negalima bejausmiškai praeiti ir užmiršti. Jis mums palieka skaudus ir intymus, ir tikras.

Antanas Škėma, kūrybinis nihilistas, kuriam mirties momentas buvo reikšmin­giausioji tikrovė, mums liudija gyvenimo reikšmę, nes jis mums yra palikęs žmogų, kurio gyvenimo negalima užmiršti, kurio įbrėžto pėdsako kiti iš savęs niekada nebeištrins.

Antano Škėmos žmogus pirmą sykį pabunda gyvenimui 1918 metais Ukrainos mieste Rostove. Martynukas – „atrodo, kad šis berniukas visuomet kažko klausia ir nesulaukia atsakymo“– bėga vaikų būryje į Kurilkino skersgatvį, kur ant gatvės žibintų pakaiti baltagvardiečių karininkai. Vaikai įsuka pakaruoklį už kojų – Martynukas mato akių baltymus, užkritusį ant kaktos sulipusį plaukų kuokštą ir nustemba – violetinis liežuvis beveik siekia smakro galą“– ir paleidžia: „kūnas sukasi atgal, mirgėdamas lyg sukutis, ir vaikai straksi, ploja rankutėmis, ir vi­siems baisiai linksma“. Gal iš šitokios vaikystės ir kyla pajutimas, kad mirties momentas yra reikšmingiausioji tikrovė.

Antrą sykį Antano Škėmos žmogus pabunda neramiuose adolescento metuose. Jis trokšta išsvajotosios, kuri neturėtų nei vyriškų, nei moteriškų daiktų, kuri būtų panaši į jo motiną, mylimosios, kuri nemirtų. Ir kai Ignas grįžta pro tamsų sodą namo, jis girdi kapelioną šnabždant jo motinai: „Aš tau atleidžiu tavo nuodėmes. Jos labai menkos, aš atleidžiu, nes tu myli mane, ir aš myliu tave ir esu drąsus, ir nebijau paties Dievo. Dieve mano, aš taip myliu tave, aš taip myliu tave, – iš kapeliono balso išniro plėšiamo popieriaus gaidos, plaštakos iš­skėstais pirštais sliuogė vis žemyn, ir netrukus Ignas matė nuogas motinos šlau­nis.“ Ir Ignui Skaidrai pasiliko visam gyvenimui įdegintas šis dvilypis vaizdas: nepaliečiamosios ilgesys ir paliestosios degradacija.

Trečiasis Antano Škėmos žmogaus pabudimas yra jo motinos išprotėjimas. „Kur dingo pailgas veido ovalas, šviesūs plaukai, drėgnos ir didelės akys, vešlūs blakstienai, siauras liemuo, pilnos, bet nenudribusios krūtys?.. Dabar ji buvo šlykšti moteris. Nutįso oda. Smakras, skruostai, krūtys nukaro lyg išmirkę bal­tiniai. Sukrešėjusios lūpos priminė nuospaudas. Sunkiai lingavo drimbąs kūnas ant išbrinkusių kojų…“

Motina turėjo būti išvežta.

„Buvau vienintelis, kuriuo motina pasitikėjo. Todėl įvykdžiau apgavystę. Įtikinau motiną: mudu važiuojame vasaroti į Palangą. Ji džiaugėsi kelione. Ji kalbi­no mane… Jai patiko plentas, medžiai, trobos, moteriškė su kibirais… Vakarėjant įvažiavome pro vartus ir sustojome prie raudonų plytų pastato, kuriame buvo užrašyta: Psichiatrinė Ligoninė.

Vairuotojas, sanitarai ir aš vos išvilkome iš automobilio mano motiną. Ji nerėkė. Ji žiūrėjo. Turbūt šitaip žiūrėtų mirusiojo žmogaus siela, kuri pamatytų, kad aname pasaulyje tėra pragaras.

Ir šis motinos žvilgsnis man vaidenosi, kai mano mokytojai aiškino, jog visata yra sutverta Gėrio, Grožio, Harmonijos ženkle ir kad žmogus kaltas savo nelaimėse.“

Šis motinos žvilgsnis Antano Škėmos žmogui nebeleis būti tikru ir pažadėtuoju išganymu, kurio realumu visiškai pasitiki tik laimingi vaikai.

Trys jaunystės pabudimai. Pabudimas laikotarpio korupcijai, kuri užkrečia vaikus, dar nesuprantančius savo veiksmų brutalumo. Pabudimas žmogiškai silp­nybei, kurios kokiu nors pavidalu nė vienas neišvengia, ir pabudimas aplinky­bių prievartai, kuri reikalauja iš sūnaus išduoti motiną, kaip tik dėl to, kad jis buvo vienintelis, kuriuo jinai pasitikėjo. Pergyvenimai, amžinai įsirėžią žmogui, juos patyrusiam, vaizdai, neužmirštami tam, kuris su tokiu žmogum susitinka. Pabudimai žmogaus egzistencijos skausmingumui.

Bet laikinai šie pergyvenimai gali būti užmiršti. Nes ateina jaunystė, pilna gaivališkų jėgų, ir užvaldo Antaną Garšvą, gimnazistą, laimintį Palangoj plaukimo lenktynes. „Namo jis grįžo su asistentais. Dvi šviesiaplaukės merginos ėjo iš abiejų pusių, ir Garšva joms pasako|o apie kraulį, naujausiąjį plaukimo stilių… Kai jo basos kojos įsibedė į šiltą kopų smėlį, jis suprato, kad laimėjimas linksmas dalykas. Jis apkabino abi merginas per pečius, žaviai nusišypsojo ir tarė; „Gal norite, kad judvi treniruočiau?“

Ir Antanas Garšva, aštuoniolikmetis, nedrįsta pabučiuoti Jonės. Ir vieną vėlų vakarą jis bėgte su ja nubėga ligi geležinkelio, kuriuo nebevažinėja traukiniai, ir ją jėga paima, ir po to jos atsiprašo, ir pažada vesti. „Žinoma, mudu mylėjomės. Trejus metus. Aukštosios Panemunės pušyne. Jiesios lazdynuose, mano kambaryje, mano draugo kambaryje. Ir, kai pradėjau apgaudinėti Jonę, tikėjau: vieną dieną ją vesiu.“

Tokia užsimiršusiojo jaunystė: linksmas laimėjimas, aistra ir apgaudinėjimas. Vitališkosios jėgos žmogų neša kaip audra, ir jis jaunystės karščiui pasiduoda. Kol pirmasis karštis atvėsta ir Antanas Garšva susiformuoja savo konvencionalią kaunietiškos ramybės viziją. „Noriu vesti Jonę. Noriu vaiko. Noriu eilėraščių. Noriu pinigų. Noriu garbės. Noriu būti laimingas. Gyventi noriu.“

Bet ramybė negalima. Ramybė apskritai žmogui negalima, net neramu­mas yra jo tikroji ir esminė būklė, kurią tik laikinai tegalima užmiršti. Antanui Garšvai užsimiršusią jo jaunystės ramybę suardo du trenkią smūgiai. Jį ištinka pirmasis epilepsijos priepuolis. Ir psichiatras jam pataria nevesti, nes jis būsiąs našta savo žmonai. Antanas Garšva atsisako savo laimės vizijos ir tada parašo pirmąįį gerą eilėraštį. Iš praradimo skausmo – kūrybinės galios šaltiniai. Kuriama, kadangi kenčiama.

Antruoju smūgiu ištinka Lietuvos okupacija. Antaną Garšvą tardo NKVD. „Vienintelis langas buvo užtvertas pinučiais… Kampe stovėjo emaliuota spjaudyklė. Snarglėtoje košėje plūduriavo geltonos nuorūkos… Simutis sugavo Garšvos žvilgsnį. „Tu atsiklaupsi ir liežuviu išgraibysi nuorūkas iš spjaudyklės“, – tarė jis. Garšva bandė atsikelti. Trūko kvėpavimo. Pilvas ir kojos buvo nejudrios. Tada jis pradėjo žingsniuoti rankomis, vilkdamas apatinę kūno dalį. Kaip šuo, kuriam pervažiavo kojas. Į spjaudyklę. Jis ir urzgė šuniškai… Jis pasikėlė, drebė­damas smulkiu virpuliu. Jis tejuto baimę. „Aš darysiu viską, viską, aš įkišiu liežu­vį, kad jis nemuštų.“ Prie pat jo nosies stovėjo Simučio pusbatis. Tepalas dvokė ar­šiau nei Garšvos išmatos. Garšva kilstelėjo akis, vaikiškai nusišypsojo ir, žiūrė­damas į iškilų Simučio smakrą, tarė: „Nenoriu“. Simutis smogė su presspapje per viršugalvį.“

Didžiausio žmogaus nužeminimo momentu nužemintajame prabyla nesą­moninga impulsyvi pasipriešinimo valia. Ir iš šio pasipriešinimo momento įsimezga nauja gija Antano Škėmos žmogaus gyvenime. Kankinamojo padėtyje pajutęs vitališkųjų impulsų ir žadamos konvencionalios laimės trapumą, nužemin­tasis tenori vieno: „Aš noriu būti žmogum“, – rėkia Kazys „Pabudimo“ dra­moje, kankinamas tardytojo Pijaus, komunisto, buvusio jaunystes draugo

Be šio pabudimo žmogaus reikšmei kažin ar būtų galima Igno Skaidros meilė šventajai Ingai. Prieš savo nužeminimą jis buvo pernelyg egocentriškas per daug paskendęs savo aistroje ir savo konvencionaliuose idealuose, kad būtų pajėgęs, meilės mirusiajai vedamas, praskirti uždangą tarp šio ir ano pasaulio.

Mažytėje karinės Vokietijos geležinkelio stotelėje Ignas Skaidra susipažino su Inga Karaliūnaite ir su ja keturias valandas išlaukė traukinio. Po to jį sulaikė esesininkai ir nuvarė kasti apkasų, o jinai nuvažiavo traukiniu, kuris pakeliui buvo subombarduotas. Bet Ignas netikėjo, kad Inga būtų žuvusi ir, karui pasibaigus, jis apkeliavo visas užsieniečių stovyklas, niekur jos nerasdamas, ir pagaliau nuvyko į tą vietą, kur buvo sudaužytas jos traukinys. Bet vietoj sudaužyto traukimo tą naktį jis rado stovintį sveiką traukinį ir jame susitiko su Inga. Gyvojo ilgesys buvo tiek stiprus, kad jisai keliom akimirkom galėjo įsiveržti į aną pasaulį. Pasaulį, kuris susideda iš nesibaigiančių mirties momento pasikartojimų.

Tais mirties momento pasikartojimais neaiškių ano pasaulio autoritetų siekia palaužti ir po mirties tebesitęsiantį žmogaus pasipriešinimą savo likimui Bet lnga tebesipriešina, ir todėl ji šventoji, ir Ignas jos ilgisi, ir įvyksta stebuklas. „Mudu ėjome kelis žingsnius. Mirusioji su gyvuoju. Tikrajame pasaulyje.“ Po to stebuklas išnyksta, ir Ignui tepasilieka miglotas sapnas, o Ingai – nuolatinis žuvimo momento kartojimasis. Daugiau jis jos nebepasieks, nes jo ilgesys bus silpnesnis, ir jis susiras kitą moterį, galbūt „Izaoko“ romano Živilę, kuri ne­bebus nepaliečiama ir kuri jį išduos.

Bet nors Ignas jau niekada nebepasieks aname pasaulyje amžinai žūs­tančios Ingos, šis Didysis Nuotykis vis vien yra svarbus, nes jis liudija, kad kai žmogus yra tikrai pasidaręs reikšmingas, jo ilgesys gali, nors ir tiktai akimir­kai, nugalėti siaubingą mirties galutinumą. Igno ir Ingos susitikimas liudija žmogaus svarbumą žmogui, nugalintį mirties bedugnę.

Ir nuo dabar Antano Škėmos žmoguje atsiveria jautrus kitų žmogiškumo – jų svajonės ir skausmo – supratimas. Jis mato „Čelestoje“ pusaklį ukrai­nietį, kuris valė Manhattane banko lempas ir svajojo apie žuvingą Mijuso upę prie Azovo ežero, ir nukrito paslydus kopėčioms, ir prarado regėjimą: senio akyse pasilikęs sustingęs žuvimis aplipusio Mijuso kranto vaizdas.

Ir jis mato, iš labai arti, šešiolikos metų mergaitę gražiausiais plaukais Chicagos South Greenwood gatvėje, kurios kojos jau vienuolika metų suparalyžuotos, panašios į užsigulėjusių bulvių daigus, kuri norėtų mylėti, bet žino, kad meilei reikalingos gyvos kojos, rausva oda, stangrus ir šiltas šlaunų apvalumas.

Antano Škėmos žmogus žiūri į savo šešerių metų Madoną, liesom ir purvinom rankutėm surandančią apvytusį gvazdiką šiukšlių dėžėje. „Jos akyse – sausos ašaros, sūrų skystį sugėrė siela-kempinė, teliko vaivorykštinis šviesos mirgė­jimas.“

Ir jis negali užmiršti smulkios moters, kurios vyras sugriuvo nustojusia plakti širdimi požeminių stoty Bedford Ave., Canarsie Line. Ji supranta, kad jo mirtis suliedino tikrovės ir vaizduotės ribas ir kad nuėjimas į anapus yra didžioji tiesa, ir ji tikra, kaip Žilvino kraujo putos „Eglėj žalčių karalienėj“.

„Galimas dalykas, jis sėdi ant mėnulio briaunos įsikibęs į geltonus ragus ir moja jai ranka. Galimas dalykas, jis plaukia East–River, alyviniame van­denyje, tarp purškiančių vilkikų, stveriasi slidžių inkarų… jis narstosi vienas ledi­nėje košėje, iškelia į viršų pagalbos prašančią ranką, tačiau jo batai sunkūs, jis grimzta, ir jo ranka tepasiekia gleivėtą inkaro grandinę, kad tuojau vėl ją paleis­tų…

Galimas dalykas, jis įkrito į fabriko kaminą, fabrikų kaminai styro šalia, šitaip dažnai atsitinka. Ir ji sapnuodama skrajojo virš tūkstančių kaminų kiau­rymių, krisdavo žemyn rėkdama ir pabusdavo lyg keltuve, kuris staiga sustojo. Jis rangosi visu kūnu į viršų, plytos lygios ir slidžios, kaip vilkikų inkarai, aukš­tai – mėnulio riekė, ant kurios jis sėdėjo, jo karštos numirėliškos rankos sutirpdė sucukrėjusią masę, ir jis turėjo nupulti, kaip tas nusikaltęs angelas. Aukštyn, aukštyn, raumenys skauda net ir numirėliui. Jei jis nusitvers kamino briaunos ir pasikels kaip gimnastas – tolimesnė kelionė tėra vieni juokai. Vieni juokai skraidyti pražuvėliui. Tačiau plytos lygios ir slidžios, ir jis palengva smunka žemyn, apačioje yra deganti krosnis, naktinis darbininkas ką tik ją užkūrė.

– Žilvine, Žilvinėli, – šaukia ji pilnu balsu South penktojoje. Ir bėga šliti­niuodama.

Nemaža girtų ir pavargusių moterų Brooklyne. Stovinėją italai ironiškai šypsosi, ukrainiečiai išspjauna įžeidžiantį keiksmą, ir senė lietuvė prašnabžda maldos sakinį. Ji nežino, kad senos pasakos nemiršta.“

Antano Škėmos žmogus kaip niekas kitas lietuvių literatūroje pergyvena žmo­gaus reikšmę, nes jis yra savyje pajutęs galutinį žmogaus nužeminimą ir jis yra pažinęs begalinį žmogaus ilgesį, nugalintį („Šventojoj Ingoj“) net mirtį, nors ir tiktai momentui.

Du žmogaus reikšmės liudijimai. Žmogus yra galutinė realybė, nes jam nepakenčiamai skauda, ir žmogus yra galutinė realybė, nes kitam nepakenčiamai skauda jį praradus. Ir viskas nublunka prieš šį skausmą. Tai – neabejotini egzistencinės atspirties taškai Antano Škėmos žmogui. Man skauda, taigi esu. Visa keičiasi, bet šis taškas yra pastovus visatos sąrangoje. „Jūsų kūryba verčia kentėti“, – sako Elena Antanui Garšvai. Kaip tik tai jį padaro XX amžiaus humanistu. Ir tikrą savo kūryboje. Ir nekenčiamą.

Antano Škėmos žmogus save laiko neurasteniku, nes jis labai jautrus, bet iš tikrųjų jis nėra neurotikas, nes jis nepasitenkina savo skausmo pajutimu, o poetas, kurio begalinį norą pasakyti nors keletą reikšmingų žodžių veda jau Martynuko Rostove pajusta naivi Dievo ieškojimo aistra.

Ir Ignas Skaidra negali užmiršti savo vaikystės tikėjimo:

„Aš tebeprisimenu juos. Tiksliau, jį – Kalėdų Senelį. Aš tikėjau juo, kai jau nebetikėjau… Kalėdų Senelis tebuvo užsigrimavęs tarpininkas… Bet už tų pa­kulinių ūsų ir barzdos egzistavo tas kitas, tas tikrasis, tas – kuris užgimsta per kiekvienas Kalėdas. Ir, kai aš bandžiau perkelti vaikystės pergyvenimus į suau­gusiojo eilėraščius, aš nepamiršau to kito…

Aš visą laiką laukiau, aš norėjau laukti. Vieną kartą, šviesiose Kalėdose, prieš mane gulės balto popieriaus lakštas, ir tas, kuris stovės šalia manęs, tas, kuris užgims vieną kartą per šviesias Kalėdas, tas, amžinas ir nemirtingas – pasa­kys man, ir aš išgirsiu, kas man reikia užrašyti. Tai bus labai paprasti ir labai svar­būs, ir labai poetiški žodžiai. Ir, kai šį eilėraštį skaitys žmonės, jie pajus, kad pa­galiau, pirmutinį ir paskutinį kartą, jie drąsiai žiūri į juodą prarają ir supranta, kas yra juodoji praraja… Gal tada jie supras, kas tai yra meilė.“

Bet Antano Škėmos žmogus jaučiasi iš anksto pasmerktas, ir tai ne dėl savo nuodėmių, kurias jis atvirai pripažįsta, bet dėl paties ieškojimo. Ši pasmerkimo nuojauta du sykiu kartojasi „Baltoje drobulėje“. Pirmąjį sykį Antanas Garšva kal­basi su savim:

„Aš sutalpinu savyje savo visatą. Praeitį, dabartį, ateitį. Bet nesu antžmogis. Aš – žmogėnukas, suvystytas į kartūninį, purviną žiurstą. Kuris nori pašvęsti save išsisakymui. Nepaisysiu užpatentuotos realybės. Nebijosiu auto dafe. Tegul mane veda basą, apvilktą geltona mantela, su įstrižu kryžiumi, tegul užkabina man ant kaklo ilgus škaplierius, o į rankas įspraudžia geltoną žvakę. Aš tikiu: manęs pasigailės amžinybės inkvizicija, ir jos sprendimas bus tolygus Giordano Bruno iš­rašytajam.

Nužudyti gailestingiausiai. Be kraujo praliejimo. Sudeginti gyvą.“

Antrąjį kartą Antanas Garšva mato save Juozapato pakalnėje ir yra tar­domas galutinųjų teisėjų. Jis prisipažįsta gimęs „tikinčiųjų pasaulėžiūroje“, bet dogmatiškai nevykdęs tikinčiųjų įstatymų. Teismas pagal aštuntąjį paragrafą jį nusprendžia sunaikinti.

„Ar galėčiau sužinoti aštuntojo turinį?

Tai ilgokas paragrafas. Trumpai. Sunaikinamas kiekvienas, kuris nesi­ekė įsakymų. Pavyzdžiui. Tikintysis – tikinčiųjų, netikintysis – netikinčiųjų, melagis – melagiškųjų, žmogžudys – žmogžudiškųjų, bailys – bailiškųjų, mora­lias – morališkųjų. Gi įsakymus vykdžiusieji perkeliami į dangų.

Aš vykdžiau ieškančiųjų įsakymus.

Dabar trys teisėjai ritmingai nusikvatoja. Lyg operos choristai:

Šitokia kategorija neegzistuoja Juozapato pakalnėje.“

Anas pasaulis šioje neviltingoje vizijoje yra vienu atžvilgiu tarytum šiame pa­saulyje vyraujančio nežmoniškumo transponacija. Šiame pasaulyje gali būti bet kuo, kol esi nuosekliai. Galima atstovauti bet kurioms pažiūroms, kol teatstovauja plonai aiškiai pažiūrai, nesvarbu, kuriai. Bet jeigu esi ir tikintis, ir netikintis, ir žmogžudys, ir moralistas, jeigu esi mistikas, sentimentalistas, cinikas ir (virš visko) humanistas, jeigu esi visa tai, kas žmogus savyje yra, neaiškus ir sunkiai apibrėžiamas, – tada šventąsias doktrinas saugą biurokratai nusprendžia, reikia sunaikinti, ir dėkingos buržuazijos šiam balsui pritaria. Juozapato pakalnė čia yra projekcija sutikimo, kuris žemėje laukia to, kas nori paskirti savo išsisakvmui ir nepaiso patentuotų realybių.

Vieną raktą Antano Garšvos ano pasaulio vizijoms suteikia jo motinos paskutinysis žvilgsnis, antrasis yra jo katalikiškoji tradicija, kuriai kiekvienas sukilimas prieš autoritetą savaime nuodėmingas, o trečiąjį raktą duoda Antano Garšvos santykis su lietuviškąja visuomene, kuriam išreikšti jis parafrazuoja Martyną Mažvydą, pirmosios lietuviškos knygos autorių.

„Imkiet mane ir numarinkiet ir tatai marindami permanykiet.“

Aname pasaulyje tad laukia pasmerkimas, nes ir anas pasaulis taip sutvarkytas, kaip šis. Anas pasaulis tėra šio pasaulio svarbiausiųjų įvykių – ypač mirties ir kančios momentų – nuolatinis pasikartojimas. (Šiame pasaulyje mirtis ir kančia yra jautriam žmogui realiausia tikrovė, tad anas pasaulis tėra sutirštinta šio pasaulio realybė.) „Šventojoj Ingoj“ kartojasi mirties momentas. Paskutinėje Antano Škėmos dramoje „Ataraksija“ ir paskutiniame „Izaoko“ romane kartojasi tarpusavio kankinimo momentas. 1941-aisiais metais NKVD rūsiuose Izaokas kan­kino Andrių Gluosnį, leisdamas į jo panages adatas, o karui prasidėjus Andrius Gluosnis buvo išlaisvintas ir, suradęs Izaoką tarp žydų belaisvių, jį užmušė ka­reivišku kastuvėliu, pritariant senutei marga skarele – viešosios opinijos simbo­liui: „Tai atsikeršijai, vaikeli“.

Dabar Izaokas ir Gluosnis abu aname pasaulyje, ir jų bausmė yra nesi­baigiamai kartoti vienas kito kankinimą. Bet kaip „Šventojoj Ingoj“ ir po mirties kovojama su likimo nuosprendžiu, taip ir „Izaoke“ tebevyksta žmogaus maištas, prasidėjęs NKVD tardomo Antano Garšvos vaikiškai ištartu „Ne­noriu“. Galutineje „Izaoko“ scenoje, aname pasaulyje, kuris yra įsikurdinęs beprotnamio pavidalą turinčioje įstaigoje, Izaokas ir Gluosnis pajunta, kad jie neturi teisės vienas kitą kankinti, nes jie iš tikrųjų vienas kitą myli. Tai pajutę, jie sunaikina mechanišką ano pasaulio pareigūną, beprotnamio prižiūrėtoją, kuris juos verčia vienas kitą kankinti.

Tuo jų likimas neišsisprendžia, nes yra išlikęs kitas, atminti praradęs įnamis, kuris paskutinėje romano scenoje priekaištauja: Kodėl jūs jį nužudėte? Juk aš esu Paaukotasis!

Liūdno, pasaulio neatpirkusio – ir net Dorothy Parker ilgesio nenuraminu­sio – Kristaus klausimas. Kristus Antano Škėmos žmogui rodėsi įvairiais pavida­lais, bet jis vis būdavo nepasiekiamas. „Jis stovi prieš mane ir stebi mano veidą. Jis vienas. Matau save Jo vyzdžiuose. Erškėčių karūną, kraują, norą mirti Jo brezentinės kelnės dailiai sulopytos, mediniais bruožais vaikščioja skruzdės, riebios ir pasitikinčios, jos graužia, graužia, graužia, graužia. Mudu abu mielai susėstume ant aukštų kėdžių valkatos tavernoje, ten alus pigesnis ir stiklai sun­kūs. Bet mudu negalime net paliesti vienas kito. Mudu teturime giesmę, ir ji amžina kaip mirtis. Mudu teturime ilgesį, ir jis nesibaigia.“

Tiktai „Kalėdų vaizdelyje“ Kristus grįžta į žemę ir yra Igno Skaidros nužudo­mas tam, kad vėl prisikeltų. Tarytum reikėtų visą laiką žudyti užmirštą ir riebių skruzdėlių padorių ir savimi pasitenkinančių piliečių – graužiamą Kristų, kad jo auka būtų vis gyva.

Nebuvo Antano Škėmos žmogui reikalinga jokia bažnyčia, tačiau jisai buvo tikėjimo ieškotojas. Ieškotojas, kurį galbūt jo išprotėjusios motinos paskutiniojo žvilgsnio prisiminimas bus pasmerkęs nesuradimo nuojautai.

Jis spūstelėjo rankeną, ir durys prasivėrė.
Ir jų buvo kitos durys.
Jis spūstelėjo rankeną, ir kitos durys prasivėrė
Šitaip jis atidarė šimtą dvidešimt keturias duris
Tada jis pavargo ir sukrito
„Už šimtas dvidešimt ketvirtųjų durų yra sodas,
jame ką tik išsiskleidė rožės“, galvojo jis,
snaudulingai mirdamas
Už durų buvo durys.
Kai nebebus manęs
Kai nebebus mūsų
Mūsų vienintelis draugas transcendencija
Mirs tardama
Dieve, mano Dieve, kam mane apleidai?

Bet jeigu teisus išmintingasis teologijos profesorius Paul Tillich sakydamas, kad religiškumas yra sąžiningas galutinių klausimų kėlimas, tai Antanas Škėma yra religiškiausias mūsų rašytojas. Nes visa jo kūryba, visi kraštutiniai jo geidulingo ir poetiško, ir iškankinto žmogaus pergyvenimai yra aštrūs ir nuogas klausimas ty­linčiam XX amžiaus Dievui. (Ir vis dėlto, nors Jis ir tyli, transcendencija palieka „mūsų vienintelis draugas“.)

Antanas Škėma mums yra palikęs žmogaus reikšmingumo pajutimą, mozaikiškai sudėliotą, tarytum iš brangakmenių, iš egzistencijos skausmingumo sąmonės, maišto prieš likimo nuosprendį, tikėjimo ieškojimo aistros ir svajonės ilgesio. „Mano Kristau, aš lenkiuosi prieš Tave, nes Tu ilgėjaisi pasakos“, – galvojo Anta­nas Garšva. Svajonės saugotojas ir ieškojimo žmogus. Svetimasis (kaip ir visi) ir brolis, nes savimi sužeidęs.

„Juk aš esu Paaukotasis“, – būtų buvę paskutinieji Antano Škėmos rašytieji žodžiai. Bet antrą valandą vienos nakties šiame neužmirštamame 1961 m. santariečių sąskrydyje sėdėjome keliese ir negalėjome sugalvoti, ką parašyti suvažiavimo laikraštin. Vienintelis žmogus, kurį atrodė galima – net savaime suprantama – vėlyvą valandą tokiam nedideliam reikalui kelti iš miego, buvo Antanas Škėma. (Miniu šį epizodą, nes tikiu, kad jis daug pasako apie žmogaus, didelio rašytojo, dideliems rašytojams deramos pagarbos niekad nereikalavusio, asmeninę kokybę ir jo dvigubai už jį jaunesniems pažadintą artimumo atbalsį.)

Antanas Škėma atėjo apsisiautęs jau irgi miegojusio Jurgio Jaks-Tyrio cha­latu, ir mes visi buvome kaip vaškinės žvakės pageltę nuo paskaitų ir ilgų diskusijų, ir šnekėjomės tyliai tą begarsę naktį, vos spingsėdami, beveik per miegą. Mes juokavom, kad jis neturi teisės švęsti penkiasdešimties metų sukakties, nes ne­turi nei žilų plaukų, nei raukšlių, ir jis gulėjo skersai lovos ir kalbėjo, kad mes nie­kada nežinosim, kiek daug jis yra gavęs bendraudamas su mūsų jaunaisiais.

Iš magnetofoninio įrašo – lyg Antano Škėmos tragedijos finale – ėjo prislopintas „Ugnies šokis“, ir jisai pasakojo – rimtai ir liūdnokai, lyg prisimin­damas, lyg savo paties pramatomon ateitin žvelgdamas – neseniai išlydėjęs mi­rusią pažįstamą, kuriai laidotuvių direktorius buvo gražiai padažęs skruostus; ir kiek vėliau Antanas Škėma, pagaliau pristatytas laikraščio rašyti, suimpro­vizavo paskutiniais paliksiančius – neišdailintus, vien jauniems, vien bičiuliams skirtus – savo žodžius:

Yra didelės naktys, ir nėra manęs.
Seniai nuplaukė žuvys į prieplauką.
Dideli laivai ir maži laivai
skambina prisikėlimo giesmę.
Tylėkit: manęs nėra žuvų akyse,
ir kriauklėse aidi senas prisiminimas:
uostas, vanduo, žuvų akyse
mano meilė.

1961

1 Pranešimas skaitytas 1961 m. Santaros suvažiavime, išspausdintas „Naujienose“, 1962 m. sausio 27 ir vasario 3 d. numeriuose.