Antanas Škėma. Lietuva bus laisva, Urugvajus garantuoja
2001 m. Nr. 11
Antanas Škėma, kurio 90-ies gimimo ir 40-ies metų mirties sukaktis šį rudenį minime, buvo ne tik puikus rašytojas ir dramaturgas, bet ir gabus publicistas, aktyviai reiškęsis išeivijos spaudoje. Turbūt dažniausiai A. Škėma rašė „Vienybės“ savaitraštyje. Kurį laiką (1954, 1960 m.) jis „Vienybėje“ turėjo skiltį „Su žiburiu vidudienį“, kur pasirašinėdavo Vytauto Aimaros slapyvardžiu. O skiltyje „Dabar“ (tame pačiame savaitraštyje) pasirašydavo pavarde arba Vyt. Aimara. 1960–1961 metais, susirgus „Vienybės“ redaktoriui Juozui Tysliavai, A. Škėma jį pavadavo.
Trumpai ėjusiuose „Atspindžiuose“ (1952–1953 m.) bendradarbiavo ir A. Škėma, pasirašinėdamas Literato ir Diletanto slapyvardžiais.
1954 m. pradžioje A. Škėma dalyvavo polemikoje liberalizmo klausimais, kilusioje dėl jo ir Aleksio Rannito straipsnių „Vienybėje“. Kiti polemikos dalyviai – vysk. V. Brizgys, kun. S. Yla, B. Raila, A. Rannitas ir V. Širvydas – gavo rašinius spausdino įvairiuose išeivijos laikraščiuose.
„Lietuva bus laisva, Urugvajus garantuoja“ rastas A. Škėmos rankraščiuose. Kai kurios A. Škėmos mintys apie lietuvių kultūros propagavimą gali būti aktualios ir šiandien.
Liūtas Mockūnas
Atrodo, turime pakankamai profesionalių politikų ir diplomatų. Galima drąsiai vadinti juos profesionalais, nes jie gauna algą. Šitie žmones, ką jie ir beveik – materialiai yra apsaugoti turbūt iki mirties. Nesant nei visuotiniems rinkimams, nei pagaliau centrinei valdžiai neegzistuojant, atseit draugiškai sprendžiant, ką veikti, kaip veikti, kaip nieko neveikiant veikti, kaip paveikti visuomenę, kad veikiam, atsiranda visai suprantamas galutinis pasitikėjimas labai artimas didybės manijai. Konkrečiai kalbant, mūsų profesionalūs veiksniai pakliuvo į pačią aristokratiškiausią kastą, su kuria lyginant bet koks totalitarinis režimas jau turėtų demokratijos žymių. Net ir totalitariniuose režimuose naudojama šviežio kraujo transfuzija, net ir Sovietų Sąjungoje, o bet kokioje demokratinėje sistemoje opozicinė partija ar partijos pareguliuotų per ilgą įsisenėjimą. Dažnai ir labai naudingas patyrimas nukenčia, kai bet kokia kritika neegzistuoja, arba nužeriama į šalį, nes nėra pavojinga.
Galimas daiktas, tylumoj slaptingoj, sakysim, uždaruose posėdžiuose, yra projektuojami ar nuveikiami didingi darbai, bet viešumon išplaukęs balansas nėra per daug imponuojantis. Vienas stipriausių išeivio ginklų, kultūrinė propaganda, nėra išvystyta (propagandą vartojame propagavimo prasme). Sakysim, amerikietiškoje literatūroje (tik pavartykime bent savaitinį „New York Times“ priedą „Book Review“) kone kiekvieną savaitę pasirodo knyga apie Sovietų Sąjungą, iš įvairiausių aspektų žvelgiant. Tuo tarpu, pažvelgus į „Lituanus“, tuo reikalu reklamuojamas knygas anglų kalba, vaizdas liūdnas. O ir pats „Lituanus“ yra laisvalaikio jaunų žmonių (ar bent vidutinės generacijos) darbas. Lygiai kaip jaunųjų darbas buvo jaunimo peticija, visiškai efektyvi smogiamąja prasme. Mes, kurie daug ir įdomiai galėtumėme pasakyti apie sovietus, savo laiku nepajėgėme išvežimų proga įsmukti į LIFE žurnalo puslapius, ir Pabaltijį atstovavo latviai, nors proporcingai daugiausia lietuvių pateko į Sibirą. Išėjusios atsiminimų knygos nėra per daug verstinos į kitas kalbas, nes šalia savo literatūrinių nepriteklių labai jau neobjektyvios. Anot to posakio: „Aš abejoju kiekviena atsiminimų knyga, kurios autorius savo gyvenime nepadarė klaidų.“ Lietuviškų pasakų ir novelių rinkiniai vėlgi paskirų individų pasireiškimas, lietuviškos dailės parodos (ir lietuviškas paviljonas Čikagoje) – taip pat. Jei Albino Elskaus paveikslo, o ne kurio nors politiko nuotrauka pakliuvo į „New York Times“, tai čia paties Elskaus ir parodos paveikslų atrinkėjų nuopelnas. Panašiai ir dail. Valeškos manifestacija. Beje, kitais metais neturėsime paviljono Čikagoje. Per daug bereikalingų ginčų, anot laikraščių, ir apie 800 dolerių nuostolio. Geriau surengti didingą Dainų šventę. Savaime suprantama, didelės tautos prestižas svarbiau nei mažos tautos savigarba. Paskiruose pasikalbėjimuose su amerikiečių kultūrininkais efektą sukelia ne vien tik mūsų tautinės nelaimės, šiuo atveju vengrai mus pralenkė, bet ir mūsų paskirų individų sugebėjimas išlaikyti ir emigrantiškai lietuvišką, ir kartu tarptautinį standartą. Pasigirsta balsai: „Mes ir nežinojome, kad jūs čia, New Yorke, turite pajėgių dailininkų ir rašytojų.“ Arba: „Iš tikrųjų, mes be reikalo nesidomim mažomis tautomis.“
Profesionalai politikai turėtų prisiminti, kad jų darbo apimtis žymiai platesnė nei Nepriklausomos Lietuvos laikais. Reiktų įjungti ir kultūrinį elementą. O jei apie tai nėra per daug išmanoma, tai reikėtų įjungti į savo tarpą specialistus. Kitaip beliks naiviai džiaugtis tuo, ką Urugvajaus konsulas paskelbė: „Nenusiminkite, Lietuva bus laisva…“
A. Š.