Bronius Radzevičius. Iš užrašų knygelių

2000 m. Nr. 12

Broniui Radzevičiui – 60

Savianalizė

Gyvendamas intensyvų dvasinį gyvenimą, braudamasis nuo vienos tiesos prie kitos, bendraudamas su įžvalgiausiais žmonijos protais, kaskart vis skverbdamasis gilyn, į pačią esmę, į ramybės ir didingumo pasaulį, jausdamas, kad kas akimirką tobulėja, braunasi į priekį, jis retkarčiais prisimindavo savo tėvus, kurie gyveno palaukėje, apie nieką negalvojo, nieko nesuprato nei apie meilę, nei apie tiesas, kurie diena iš dienos rausė žemę, varstė duris, lytėjo padargus, kurių gyvenimas sustingo ir apmirė vietoje, kaip buvo prasidėjęs, nebekrusteldamas, nebesiverždamas prie­kin… Bet tas gyvenimas jam rodėsi tolimas, nesuprantamas, kaip iš sap­no – plyni ir tylūs laukai ir monotonija – medžių, žolės, takų, žingsnių, padargų, balsų ir žodžių. Tokiuose ankštuose rėmuose išsiteko jų gyveni­mas – toks lėtas vandens tekėjimas, saulės laida, durų virstelėjimas, kad, rodosi, sustingo laikas, nebuvo jokios pradžios nei pabaigos.

Nuolat judantis, keliaujantis iš vieno krašto į kitą, nekantrus, jis niekaip nebegalėjo suprasti tos ramybės – kartais ji rodydavosi jam kaip prarastas rojus. Kartais kaip melancholijos ir mirties žymė. Jis nelaikė viso to gyvenimu, jis egzistavo tarp šitų dviejų krantų, jis plaukė kaip srovė, jis jautėsi nešamas srovės, ir kaskart vis į prieki ir į priekį, prie kažkokio galu­tinio tikslo. Galutinio praregėjimo, galutinės pergalės ar išsilaisvinimo.

Bet kartu jis jautėsi tarytumei niekada nėra turėjęs tėvų, tolstant nuo gimtų vietų dilo iš atminties jų paveikslas, ir jis žinojo, jeigu jie prisikeltą, ateitų pas jį, jisai neturėtų jiems nė vieno tikro žodžio, ir nė vieno žodžio jie nesuprastų… Jie mirė jam būdami gyvi.

Tąsyk jam rodydavosi, kad jis keliauja į priekį, į kaskart vis gilesnę skaidrią, aiškią ir nepaneigiamą tuštumą, iš kurios, žinoma, bus matyti vakarėjančios saulės nutvieksti veidai, motinos veidas ir tėvo žingsniai prieangy. Bet žodžiai… žodžiai… niekas šitame kambaryje nebetars nė vieno.

Per žodžius jie keliavo į tylą…

Įstatymai yra kategoriški, užtat kartais būva nuolaidesni jų vykdytojai žmonės – šitaip kompensuojamas įstatymų kategoriškumas. Tuo ir paaiški­nama, kad nedidelis žmonių skaičius nuo jų nukenčia. Bet vargas tam, kuris pastebėjo įstatymo akis, jis visiems laikams pažymėtas, ir nėra jam išsigelbėjimo.

Tačiau yra dar kita įstatymų rūšis – jie taikomi be atodairos, kaltė čia akivaizdi, jie visiškai atitinka kažkokius gyvybinius žmonių poreikius, jie instinktyvūs, jiems atstovauja patys žmonės. Dar didesnis vargas tiems, kuriuos jie užklumpa, kurie inkščia jų užklupti.

Įstatymo užklupto žmogaus inkštimas… Ko vertas jis, kokioje instanci­joje jis gali rasti atgarsi ir pateisinimą? Jį pateisinti gali tik kažkas absoliu­čiai teisingo. Kadangi tuo nebetikima, pats inkštimas jam nebeturi pras­mės. Ir, be to, absoliučiu teisingumu nėra suinteresuota pati gyvybė, nors pirmiausia jai tai naudinga. Taigi pastaroji instancija lieka tik iliuzijų žais­mui, pasismaginimui ir regimybei. Į ją niekas jau nebesiryžta žiūrėti rimtai, tai varžybų ir įsitikinimų kovos. Štai, kažkas, pretenduojantis į snūdžią ir mažą didybę, kažkas visiems leistina ir prieinama, užtat niekieno nebe­saugoma. Prie įstatymo vartų nebėra sargo…

Išsemta perspektyva

Jis galėjo pasirinkti gėrį, jį traukė gėris, gėris jam sapnavosi kaip atra­ma, kaip egzistencijos prasmė, kaip visų minčių susitikimo punktas, todėl kad į jį einama aiškiu, nepaneigiamu jokiais sofizmais keliu. Gėris vi­suomet akivaizdus. Bet jis puikiai žinojo, kad jo griebiasi nuovargis, nepa­sitikėjimas, valios stoka ir t. t. Tai paskutinis ginklas, kurio neleido jam griebtis jo išdidumas ir gyvybės bei agresyvumo liekanos. Gyvybė visuomet sukta, ji eina visais keliais, visa, kas jai pastoja kelią, atmetama. Jeigu mintis nesutikdama kliūčių braunasi vis tolyn ir gilyn, jeigu ji neapsistoja, nepakviečia, ji bėga nuo tavęs, ji palieka tave vienišą, ji tau nebetarnauja, tarnauja kažkam aukštesniam, didesniam ir tolimesniam, tu beginklis, ji neša kažkur toli, gramzdina į nebūtį, bet gali būti, kad tu ir taip grimzti į nebūtį, todėl tau būtinai reikia rasti tam pateisinimą. O gal vyksta viena ir kita kartu, kas žino.

Be to, jis aiškiai matė, kad žmonės jau buvo pavargę nuo optimizmo, aukojimosi ir gėrio. Jiems nebereikėjo nieko galutinio, plataus ir nebe­aprėpiamo! Jie norėjo kažko, kas apčiuopiama, aišku, į ką gali atsiremti ki­ti kas akimirką, ką gali eksploatuoti. Žmonės buvo išsiilgę kažko žiauraus, kraupaus ir duso jie šitam ilgesy, nematoma jėga juos laikė sukausčiusi. Jų rankos vėl ilgėjosi pavojingų daiktų, jos prisitvenkė grubios galios, jų žodžiai buvo kieti, standūs, prie jų slenksčio budėjo veiksmas, todėl mintys buvo dar atkaklesnės ir grubesnės. Jie nebenorėjo eiti nei į amžius atgal, nei į priekį, jie norėjo būti čia, čia veikti, mirt–gyvent iškart, išgriauti ką nors čia ir nedelsiant. Tai, kas perspektyvoje jiems nebeturėjo nei skonio, nei masinančios galios. Visa staiga sustojo, visos ribos tapo perpildytos, re­tos ir išeikvotos, išsemta kiekvienos minties galimybė, jos pasikartojimas individo sferoje tapo vangus, nebūtinas ir nebeprivalomas. Sustojimas, pauzė, žvilgsniai į vienas kitą – kas toliau? Ir neišvengiama – šitoje spūstyje ir sustojime turi gimti kažkas visiškai naujo, negirdėto, ko pranašai jau ryškūs, tačiau nieko gero nežada individui – jie jam vargu ar bepriklausys. Tai bus nuasmeninto, grubaus, pailsusio tempo, beribių jėgų eikvojimo ir standartų laikas, aišku, jeigu negims kokia nors dievybė, nebenušvis kokia žvaigždė, neatsivers kas nors, prie ko visi pasileis urmu ir ilgam suras savo prieglobstį, kol gelmėse nepribręs koks nors naujas tikėjimas, kuris pamažu nušalins pirmąjį. Jeigu individas beveik gali gyvuoti be tokio visuotinio tikėjimo, tai man griūva visos ribos, išnyksta susiskaidymo ir atsiribojimo kontūrai, ištirpsta pati egzistavimo galimybė. Visa naikindama netikėjimo banga nusirita iš vieno krašto į kitą.

Bet kartu viduje bręsta, ne bręsta, o laikosi nuožmiai neužleisdamos pozicijų šitos ribos, šituos požymius, šitą grupės egzistavimo galimybę neigiančios, aklos, instinktyvios, nesiskaitančios su jokia išsigelbėjimo galimybe jėgos. Protu suvokiamos ir teigtinos vertybės tapo nebebūtinos sli­džiai, ties pačiomis gyvybės ištakomis – polėkis ten, kur dabartis, tradicija, visos senosios ir dar turinčios balsą galios. Bet to balso, aiškaus ir papras­to kaip dukart du, niekas jau nebeklauso. Tai, ką tu tikėjaisi rasti, visa, kas tavo supratimu būtina ir saugotina, kitiems ir nesvarbu, ir nevertintina. Galvos pakeltos į priekį, į ten, kur visa, kuo gyvena šiandiena, nebeten­ka prasmės. Ir šitai dar laikoma privilegija, šitai dar jaučia prasmę. Ne­sunku atsiskirti, atmesti ir nebesaugoti to, kas nenaudinga, trukdo gyven­ti, pastoja kelią į viešumą, tačiau išėjimas į viešumą perkamas stulbinančio praradimo kaina. Tai žygis, kuris pats nuvainikuoja save, paminklas, po kuriuo nebėra postamento, nes į priekį buvo išeita vardan senųjų vertybių, senųjų vertybių dėka, jų išsižadėjimu ir paneigimu. Tikslas pateisina priemones, bet šiandien aišku ir kitkas – priemones, tegu ir pavartotas nesąmoningai, pateisinęs tikslas pats save nuvertina ir paneigia.

Štai kodėl toksai vienų atskilimas nuo daugelio, štai kodėl jo nebepaveikia jo balsas ir štai kodėl, kai daugelis priartėja prie vienų, paseka vienais, nors tai nenaudinga, kiti pasilieka ten, kur buvo daugelis – vėlgi atskilimas. Daugelis kažkur vidury, vieni jį šaukia į priekį, kiti atgal, tie, kurie šaukė jį priekin, neturi jam ką pasiūlyti, atgal jis negali grįžti, nes ten neįmanoma egzistencija. Priešybės visuomet susieina. Abiem atvejais tas pats atskilimas. Daugelis – kaip laisva moteris, kiekvienas su ja mielai pakoketuotų, bet ji budriai saugoma apgauto ir pavydaus vyro. Ir vis dėlto prasiveržimas įvyks […], jis, ko gero, gana negailestingai atkeršys tiems dviem nevykėliams, kurie nė vienas jos nepajėgė patenkinti. Jis, ko gero, juos visiškai atleis iš tarnybos. Tai ir yra visų rūšių inteligentijos, jeigu ši sąvoka dar ką nors reiškia ir netapo daugelio privilegija, likimas. Ji išsilaisvinus, pasiglemžusi šitą žodį sau…

Daiktas savy (Sapnas)

Tarytumei kažkur Slapš. lankose žvejoju. Ne, tai pernelyg plati upė, nebent Šventoji, metu blizgę gal už kokių dviejų šimtų metrų, prie pakraščio, ten arba žuvis, arba maurai užkibo, nors… bet ne, paika mintis, kad tai žuvis, maurai, pamažu tempiasi, tačiau valas per ilgas, gali bet kuriuo momentu trūkti… Pro šalį eina Užkurio Stasiulis ir… atsistoja už krūmo, dabar tai Vyž. krantas paužuloje, stoviu už serbento.

Paskui jau pusiau prabudus, kažkoks humoristinis juokingas puikiai susirimavęs posmas apie draugus, bandžiau jį įsiminti, dar žinojau ir prabudęs, jis atlaikė ir prabudusią sąmonę, ir pabudus jis atrodė toks pat vykęs, juokingas, taikytinas prie ir visų stalų kaip ir miegant, man besistengiant atkurti paskutinę eilutę, beveik atkūręs vėl užmigau, kai prabudau, šio posmo jau nebesistengiau prisiminti – įspūdis, tarytumei jis jau niekuomet nepradings, tarsi ji žinau, o gal tiesiog jis tapo nebesvarbus – jį išstūmė kitas miegančios sąmonės polėkis ir atradimas. Šį kartą tai buvo žodžiai, kažkoks neišsakomai gilus praregėjimas, tai aš galbūt jau iš esu patyriau pabudęs, nes, rodosi, galiu atkurti jo prasmę, jo visumą, nors be to jausminio išgyvenimo nebesuprantu šio atradimo (praregėjimo) svarbumo ir dabar. Tai buvo kažkoksai neišsakomai didelis praregėjimas, žadantis daug nulemti, daug pakeisti, nepaprastai svarbus, galbūt toks svarbus, kokio aš nebuvau niekad patyręs. Kartu manyje slypėjo ir nuojau­ta, kad šis praregėjimas jau seniai brendo many, kaupėsi, kad aš seniai jau buvau priėjęs prie jo, budėjau prie jo, jo laukiau, kad jis sakytumei kažkokios visuotinės minties, požiūrio, kažkieno (gal Kanto) filosofinio sakinio, paties svarbiausio, perskaitymas, tai staiga atsivėrusi šimtą kartų girdėtų žodžių prasmė, kuriai aš iki šiolei buvau kurčias, tiesa, kurios aš nesupratau, pro kurią praėjau, kuri man vis buvo neaiški, vis atsidurdavau į tą perėjimą prie žinojimo ir pasaulio, tiksliau, į mąstymo ir realybės san­tykį – į jį visi atkreipia dėmesį, parašyta aibės traktatų pagal jį… Net filosofiją bandoma išskirti į dvi rūšis, tai kertinis jos punktas, visų ne­susipratimų taškas, bet kokia šių požiūrių praktinė reikšmė, ką gi jie galų gale vertina, koks pasaulis atsiveria, jeigu išeities tašku laikysi mintį (įsitikinimą), kad mes gyvename savo proto susikurtame pasaulyje, kad mes nežinome, kas yra po mūsų sąvokomis, kad ten, žemai, vyksta visai ki­ti dalykai, apie kuriuos mes nė nepamąstome, kad mes įsitvirtinę tik kietų, kategorinių formų pasaulyje, o jis netikras, kad esmę nuo mūsų dengia tamsi neperžengiama uždanga – šį žodį aš girdėjau (Bergs.), tačiau jam neteikiau reikšmės… Niekad neįsivaizdavau, ką jis galėtų reikšti. Tik dabar man staiga paaiškėjo, koks stulbinantis, grėsmingas, niūrus turėjo pasirodyti pasaulis tokiems filosofams kaip Kantas, Šopenhaueris, Bergsonas, kai jų sąmonę nušvietė įtarimas, kad ten, anapus, po mūsų ko­jomis, žemai, vyksta kažkas kita, kad mes nė neįtariame, koks skirtingas tas tikrasis, realus pasaulis nuo mūsų sukurto sąmonės pasaulio. Ir dar žvilgtelėti į jį neįmanoma, jo, galima sakyti, nė nėra, apie jį mes nieko nežinome, bet kartu jis labiausiai realus ir neišvengiamas. Tai, kas vi­suomet liks anapus, už uždangos, prie ko mes nei artėjame, nei tolstame, į ką mes niekuomet nebuvome įžengę, kas nieko neturi bendro su pažini­mu – tas mineralų gyvybės pulsavimo, nuolatinės kaitos pasaulis, kurį pa­jutęs pažinimas staiga nebetenka pasitikėjimo, savo pirmykštės galios, jis nebenori skverbtis gilyn, nes jo pažintinis procesas yra tik sukimasis toje pačioje iliuzijų, kategorijų, sąmonės formų sferoje. Iš ten, iš žemai, sklido niūri tyla, spengianti tamsa, šaltis, ledinis skalūno spindėjimas, abejinga tolimosios juodu dangaus fonu keliaujančios žvaigždės šviesa. Tai pasaulis, kuris neatsiliepia į jokį mūsų kreipimąsi, neatsako į jokį klausimą, kuris žiūri į mus begalinių visatų tyla, kurios ledinį alsavimą mes pajuntame tik retomis akimirkomis.

Gyvenimas vyksta viršum bedugnės, mes vaikštome plonu ir klampiu mūsų sąmonės nutiestu tiltu.

*

Ir tu nueisi, kur gyvenimo atlaužos – sukriošę seniai, šaltesni nei žiemos dangus veidai, nustėrusios blausios akys ir rankos… nors dėk į grabą.

O begalinis siaubo sūkurys, kokia trumpa buvo vasara, tas aistrų siautėjimas be atvangos, kaip uragano įsiūbuoti vandenys.

Į žmonių istoriją žiūriu, į pačią jos gelmę, ta neaprėpiama ir nesibaigianti drama, kur laimės šūksnis užsibaigia begaliniu siaubu ir plėšo naktį.

Tos žvaigždės aukštai juodame danguje – argi tai ne mūsų ženklai, ne amžių perspėjimas, ne mus stebinčios akys? Mūsų laimė ir mūsų siaubas jų spindėjime.

Tai, kas buvo grasu ir kraupu šioj žemėj, pasklido po tolimiausias galaktikas, ir mūsų akys ieško visa to ilgėdamosi.

Tolimųjų karų gaisrai ir meilės aistra, ir glamonė nuėjo nuėjo daugeliui kaip liepsnos.

Aš irgi buvau šios dramos dalyvis, ir tu, ir jis, ir ji – nei mes paskuti­niai, nei pirmi, ugnies plykstelėjimas tamsoje, amžiuose, kurie buvo, amžiuose, kur ateis, mūsų likimai.

Šis balsas pasiekia praeitį ir aidu iš praeities sugrįžta, jo aidas ateityje tik vienas tarpsnis, tik ženklas be formos.

Tenai, kur mes nebeturėsime vardų, nei dramų, nei nusikaltimo ne­bus, ten [būsime] vieniši kaip vienišas meteoras ar kometa, esmė savyje, ir amžinasis ilgesys išsiveržti, nusimesti šitą drabužį, ištiestom rankom į ten, į ten įbedę akis mes buvome čia tik kūnu, mintys ir siela visuomet viešėjo ten, anapus.

O didžioji mirties karalystė, nebekintančios formos ir lygtys. Kas buvo čia vienišas, užguitas, persekiojamas, ką degino beprotybė, pavydas ir aistros – visa, kas čia jam buvo per sunku, neslėgs ten daugiau jo pečių. O didžiosios melodijos gausmas, visatos requiem, nuo kurio sustingo kiparisai, žolės ir gyviai.

Niekuomet ten negaudė taip didingai ir šiurpiai.

Su visais aš buvau giminystėj – su augalais, gyvuliais ir medžiais, gyvenę su manimi tą akimirką težino tai.

*

Rodos, tuoj tuoj nukris kažkokia uždanga, tu pažvelgsi, kur beveik niekas iš gyvųjų nepažvelgė, ateis kažkoks žinojimas, po kurio visa taps aišku, lengva, paprasta, ir kartu tarytumei stovėtumei prie uždraustos ri­bos, tarytumei ta nepaprasta tiesa nusineš su savimi, tarytumei po to praregėjimo nebeįmanoma nei ramiai kalbėti, jausti, o turi šaukti, gyventi nuolatinio šėlo sūkury, tarytumei eini i patį dugną, pačią gelmę, artiniesi prie to, kas uždrausta – tas stulbinantis susilietimo, suartėjimo su kažkuo didingu šventas jausmas, po kurio gyvenimas taps beveik nebeįmanomas, virs kažkokia legenda.

Ir meilė visus veidus, visa užklojusi, uždengianti meilė prie kiekvieno artinasi kaip prie kokio stebuklo, toks regėjimo ir klausos alkis, toks vienas kito ilgesys, dosnumas, mane gąsdino mano paties dosnumas, kilnumas, gėris ir meilė keliems žmonėms, ne vienam, daugeliui – šimtams, tūkstan­čiams, viskam, kas gyva.

Ateiti ir klausti: „Kaip tu gyveni? Kuo aš tau galiu būti naudingas? Ko tau stinga, kas tave slegia?“

Jeigu tu lauki, kenti, tyliai džiaugiesi, esi beveik kaip malda – drovu­mas, gerumas, nusižeminimas ir amžinas dėkingumas, – aš myliu tave.

Priimk mane, kartoki ir kartoki, kad laukei ir manimi tikėjai, aš nišas esu, ir mano gėris plevena vakaro metu padangių plynėm, kada auksiniai saulės spinduliai parausvina ir debesį, ir stogus, kada ilgesys, kada geras nujautimas, kas netikėjo manimi – tikės, kam svetimas buvau – manęs dar pasiges.

Kai akys klaidžioja šiurkščiais daiktų paviršiais, kai stingo šaltyje mintis ir jausmas.

Dabar dosni ši saulė, o gyvybė triukšmingai srūva iš visų versmių, priimk mane į savo gelmę, į šitą sūkurį ir tylą, ir ramybę, kur žodis virsta kūnu. o prasmė, jo skambesys – jo lūkestis ir spalvos.

Kokios patiklios tavo laiko gėlės, ir supasi jos vasaros alsoj, kai vėjas tingiai glosto ir saulė merkiasi glamonėj.

Jau visa laukia, visa subrandino mums motina gamta, ir dosnūs lobiai kaip vaisių kekės, saulės šilumos sugėrę syvus, kokia šilta dabar spalva ir soti.

Tavasis veidas tarp žiedų ir saulės, ir akmuo to kupinas švelnumo. Prie ištakų gyvybės ir mirties, visų pradžių pradžioj akimirka pavirsta amžinybe, ir laiko tarpsmas toksai yra apčiuopiamas ir aiškus – per vieną dieną amžius išgyvenęs, nujautimu įspėjęs amžinybę, kad laikas gniužulu suspaustu tampa, agonijoje prasidėjęs, ja ir baigias.

Aš neturiu nei vardo, nei gimimo datos, nei likimo – atomo plazdesys ir garsas.

Priimk priimk į pirmapradį chaosą, ugninis stulpas, požemių gelmė, giliausių amžių labirintai ir tapimas, iš nebūties į nebūtį einu. Visur viešėjau aš, visur buvau namuose, pasaulis šis jaukus ir paslaptingas.

Priimk priimk į pirmąjį motyvą, kur visos pradžios, formos judesys ir garsas pačioj esmėj, ir vyksmas, ir tapimas.

Dar paskutinis žodis neįmintas, dar visa miega kūdikio miegu, gamta dar saugo paslaptis ir budi rūstusis sargas, dar dvejoja – ką patikėti jam, ką jam pavesti.

Skaisti dar valko siela, nekaltybei dar žinomi ir meilė, ir kančia, kas vertas jos, tam daug bus dovanota ir atleista.

Ne tau meldžiausi ir ne tave garbinau, tavam veide dievybę aš jaučiau, prakilnų grožį ir kūrėjo meną, kuriame atgyja formos, kūrėjo džiaugsmą, ilgesį ir meilę aš tavy jaučiau. Buvai tu simbolis ir tobulybės ženklas, užuomina kitos būties, kitų pasaulių dievybę garbinu tavy.

Kas spjaudė ją ir tyčiojos, ir juokės – tą žemės dulkės sups. tas negirdės skambėjimo švelnaus, dievų viešėjimo tasai nejaus, tas aklas – grožis jam užgintas, jo balsas dūžta į kurčias erdves, jo paskutinė valanda jau muša.

Susitikimas su motina

Pasaulis vis platėja, ir atsiveria šimtai likimų, tu dabar žinai: tokioj kurčioj vienatvėj negyvensi. Kaip aklas gyvenau, kaip kurčnebylis rankomis mojavau, šaukiau, blaškiausi, apkurtęs savyje nepatikėjau [, kad] užgožtas, ir spengiančioj tyloj jų žodžiai buvo kaip švino gabalas, kaip akmenys per įtvaras jie krito, ir mano skundas balso neturėjo, kas aš buvau, tuo niekada nebuvo kitas. „Žmonės pikti, – sakiau, – iš jų nelauki gero, jie gainioja tave ir blogo linki.“

Su meile aš einu dabar, girdžiu balsus jų ir geriu juos kūnu, ir jeigu aš kreipiuosi ir prašau, prašau tikėdamas, kad būsiu išgirstas.

Dosni ranka priartino šiuos veidus, matau jų apgamus, jų išplėstais vyzdžiais akis, visi jie – dėmesys, tik tarki žodi, o tu tylėjai.

Vieni ateina siaubo apnikti, ateina ginčytis, stovėti priešais, neigti, naikinti, mylėti, ateina nežinodami, kas tu esi, apsėsti baimės, slapto įtaru­mo, nežino jie, ką tarti tau, ko reikia, kas jiems esi, kokias jie rezga pink­les. Surik balsu: aš draugas jums, aš jums nepavojingas, aš to nesuprantu, dėl to kenčiu.

Į žmones aš kreipiuos, matau jų veidus, išguitas iš žmonių draugijos kūdikystės metais, tada, kai motiną prarijo kapas, ir gera linkinčių akių aš nemačiau, tokių akių aš nemokėjau rasti.

Spardomas tarsi šunytis, ir ujamas, ir peikiamas – mylėk mane, ma­tai – aš atėjau, žmonių užguitas metuose vaikystės, pas žmones aš grįžtu, beldžiuos i širdis, grąžinkite man meilės skolą jūs. moterys, kur vaiką ujote ir spardėte, kaip žiežulos vaikystės metais buvote, kaip siaubo įsikūniji­mas, prakeikimas.

Grąžinkite man meilės skolą, einu pas jus kalbėdamas, tai aš, ar girdite mane, ar matote, ar jaučiate? Kaip iš vaikystės prarastos išbėgęs vaikas gėlėtom pievom bėgau aš pas jus. kaip klyksmas jo džiugus švytėjo džiaugsmas, kaip puolė jis i glėbį ir pravirko, pravirko motina sutikus sūnų po šitiek metų po tokių klajonių.

Paglostyk galvą man ir skausmo lūpom tark: „O kaip tave aš myliu, o sūnau, po šitiek metų juodo ištrėmimo laiminga aš matydama tave, būk vertas mano meilės, eik, ir aš žinau, kad būsi čia laimingas.“

*

Aš košiu pro dantis, pabrėžiu kai kuriuos žodžius – matytumėt, kaip aš diktuoju šiuos sakinius mintyse – aš klykiu ir t. t. Tačiau parašyti jie neturi nei balso, nei mostų, nei išraiškos, nei akių. ir jų jausminę prasmę, kuri buvo juos tariant mano akyse, veide, balse, lūpose ir t. t., žodis turėjo tik vieną kartą, blykstelėjo iš vidaus savaip visa nušviesdamas – tai buvo ke­lionė nakty žaibuojant – ta žodžių muzika, jų ypatingas skambesys, jų nelauktas atėjimas…

Pirmiausia atėmiau iš jų universalią, visiems suprantamą prasmę, jie atėjo per mane tušti, nevartoti, negirdėti, nekalti, nusidėję, nemylėję, kaip žmonės, kaip mylima moteris, jie buvo man vienkartiniai, į juos aš nukrei­piau savo sąmonės snaudulį – išpešiau iš tamsos ir nebūties – būtent jie atėjo iš nebūties, ištikimi tik man, niekieno nevartoti ir neliesti, todėl aš juos taip griebiau, todėl jie mane taip traukė, tai buvo išpažintis, malda, paslap­ties patikėjimas, ar jie buvo tarpininkai tarp dievybės, tiltai, žodžių tiltai į idealą, permesti viršum bedugnės, jie buvo kelią nurodanti ranka, ir niekam neturės tokio skonio, tokios prasmės, kokią turėjo, kai aš juos ra­šiau ir tariau be garso. Tai buvo elektros iškrova, tai buvo nervų dūzgesys, raumenų žaismas, tai buvo siūbuojantis (jausmo?) dievas, kuris juos svaidė kaip skiedrelę, tai buvo galinga srovė, bloškusi ir daužiusi laiveli, ir kas turi akis [, matė], kaip jis sukosi, vertėsi per uolas, grimzdo putose ir vėl kilo. Tai tokia buvo žodžių prasmė.

*

Aš savo sapnu bijau, nakties, kuri užveria karsto dangčiu – jeigu tu gatvėje, kartais tyla išsisklaido: mašina, rasos blykstelėjimas sode, priešaušris, lietaus ūžesys ar žvaigždės, bet aš bijau nubusti vidurnaktį, kurčia kurčią, kai jokio garso ir tu nebeįstengsi sulaukti aušros.

*

Aš motinos kvapą saugojau, aš tėvo kraują sugėriau, tą, kurs kapnojo lašais, aš meilėj murkdžiausi, dievams buvau pažadėtas.

Ir štai dabar užsirūstinę dievai vėl laukia atsako – jų klausimas nedvi­prasmiškas, girdžiu, kaip skamba: arba ateiki pas mus, arba grimzk į tą pragaištį. Aš mačiau juos – iškamšos, lėlės, tušti vėdarai, be šaknų, be dva­sios, be nieko, ir jeigu jiems kas byloja, tai tik kaimenės jausmas, bet argi…

*

Realybė. Aš pažinojau vieną, gyvenusį sapnų pasauly, mačiau vaiką, stumdantį žaisliukus – spalvotus traukinius, mašinas, girdėjau miniai kalbantį politiką – jis buvo nepamainomas strategas, visi jį vadino dalyko žmogumi, bet tai, ką jis šnekėjo, tebuvo tik žaibų plykstelėjimai naktyje. „Aš kuriu savo realybę, – pasakė vienas dailininkas. – Ką man reiškia egzis­tuojanti realybė, ta, kuri suka jūsų sąnarius, spaudžia smilkinius.“ „Prisimerkę, įtempę ausis, – šnekėjo vienas filosofas, – jie gaudo vadina­muosius realybės garsus, jie visur šmižinėja, stengdamiesi suprasti, kur kas eina, ką veikia, ir iš to nusprendžia, ką jie patys turi daryti.“

Aš mačiau sodininką, kuris apraišinėjo obelaites – jo rankos buvo kaip medžio žievė, mačiau baltame sode sėdinti žmogų, mačiau, kaip bilstelėjo mirusiojo ranka, mačiau akis, kuriose jau geso šviesa, mačiau apgraibomis minančius akluosius.

Realybė, – sakote jūs. Kokios realybės aš turiu paisyti? Aš težinau tik kuriančiąją realybę. Realybė, – sakote, ir tas žodis užvožia mane karsto dangčiu. Realybė – ar tai reiškia, kad aš turiu dairytis į kairę ir dešinę, kvailai maivytis ir rodyti į tuos, kurie kitom realybėm gyvena. Kur kreipia mane šitas žodis? Ar tai jau yra kažkas, galintis pakuždėti visas tiesas ir apsaugoti nuo paklydimo, ar tai galutinė išmintis, ar tik orientyras primi­tyviam gyvenimui, kad nežūtum, kad neapvirstum ant nugaros kojom į viršų.

O čia pasirodo besanti ir objektyvioji realybė, mokslinė tiesa ir kurmio aršumas. Tad duoki man balsą ir galią, kad ištarčiau „Ne“, kur visi jau bu­vo „Taip“ pasakę.

*

O Viešpatie! Kaip užkeikta, nė iš vietos, entuziazmas, kuris buvo apėmęs vakar – kur jis, [neparašiau] nė sakinio – į žodžius daužausi kaip į ašmenis, kokie jie gremėzdiški, kaip krinta iš rankų, kaip irsta sugniuždyta nepasitikėjimo mintis, kaip klimpsta vis giliau ir giliau, kaip įstringa, kaip nenori kabintis – kokie sausi, kvaili tie žodžiai, beprasmiai – tu, matyt, visiškai nebetiki tokiu mokslu, tave jis kažkuo atstūmė, ne, bet pradėkime iš naujo.

Tačiau kur gauti įkvėpimą, impulsą, jauti, giliai jauti, kad vis ne tai, kad klimpsti, slysti, sustingsti, atsitrauki, kokia terminologijos tironija – niekad turbūt aš nežinojau tokio sumišimo.

Neišleiskime iš akių, kad žodis – tik žodis, tik ženklas, tik terminas, pasirinkęs tradicinę terminologiją jis pražudė save. Tas trypčiojimas, tas sukaliojimasis aplink savo modelį, atgimstantis tikėjimas.

Neskubėk, nesikrimsk, nesijaudink, šaltai, niekas neveja, ramiai, vis vien nepadės, kaip parašysi – taip, vis vien parašysi – ramiai tiesiog at­pasakoki, tu nori, kad visa trykštų ugnim, kad būtų atrandama kažin kas, kad [būtų] stulbinantis vieningumas. Nenorėk per daug, ramiai… ramiai.

*

Man sapnavosi gūdus vidurnaktis, kai senas laikrodis tyloj išmušė va­landas – sausas varinis garsas – kai juodoj girioj ūžė medžiai – tai visos pragaro pabaisos – vienas žingsnis ir siaubas tave užgrius, o toli pamiškėj spindinčios šlapios vejos pranašavo šlapdribą, buvo gal balandis, gal gruodis.

Kvepėjo šventine duona, ir kelias vedė į pamiškę, į girią ar į tą sping­sulę, kur gyveno senųjų pasakų karalius, keistas senas žmogus, gal net ne žmogus, o vėlė.

Traukiamas nenumaldomos jėgos aš ėjau į ten ir dvejoti nebuvo laiko.

Iš kur ėjau, kodėl šito nieks neklausė.

Šlapias vėjas užgavo medžius, ir kaip mylimas veidas spingsulė…

Betgi aš čia buvau! – išsprūdo žodžiai priėjus. Senas laikrodis išmušė valandas.

*

Pagaliau jis suprato vieną paslaptį: gyvenimas siūlo neribotas, neišmatuojamas galimybes, jis palaiko visas viltis, ir tie, kurie nejaučia pašaukimo, kurie nežino, ką jie čia privalo atlikti, kurie nežino, kur jų vie­ta, nenori taikytis su tuo, kas jiems skirta, o pakeisti nieko negali, tie pa­smerkti štai tokiam beprasmiam blaškymuisi. Jie visą laiką pasilieka vaikai, gyvena smulkmenomis ir galų gale viską praranda. Reikia mylėti sa­vo likimą, nuolankiai priimti tuos džiaugsmus, kuriuos jis teikia, priimti kartu su nesėkmėm, – rašė jis į savo dienoraštį, – o šito mūsų amžiui taip stinga. Daugelis nejaučia jokio pašaukimo, nenori pripažinti jokios būtiny­bės. Ką gi, būtinybė ateina pati, ji atima viską […], virsta trumpalaikiu džiaugsmu ir gainiojimasis visa to, kas galutinai nuvertina gyvenimą, atima iš jo pašaukimą.

*

Bandau perdirbti, pakreipti, prisiversdamas vystyti pagal planą vieną apsakymą, jį apmąsčiau mintyse, dar tik vakar pasakiau sau: dabar tik niekis prisėsti, čia yra puikių pastebėjimų, visa klostysis puikiai, baigti reikia, užbaigsiu be pastangų, ir štai, kai po ilgo atidėliojimo (8 val.) pag­aliau bandau rašyti, negaliu suregzti sakinio, – gaila, kad išmetu aną epi­zodą, kurį keičiu, gal pirmasis buvo geresnis, kur juodraštis, kaip jį terpus­, tai niekam tikęs sumanymas, kas iš jo, reikia pradėti iš naujo, ne, reikia tęsti senąjį variantą, ne, reikia mesti – velniop kankinimąsi, visa, ką darau prisiversdamas – nepatenkina, nepasitikiu – ši detalė ne vientisa, nepagaunu jos nuotaikos, žodžiu, kas mintis, kas žodis – prieštaravimas, klykiantis „Ne“, ir dabar, kad ir kaip jaustumei reikalą jį baigti, tiesiog siutina, negali ištverti, jauti savo bejėgiškumą, nori užmesti, nebegali pats sau rasti vietos – praėjo 15 minučių nuo to laiko, kai aš rūkydamas nusprendžiau rašyti, ir štai vėl einu rūkyti.

Ak, kad greičiau ateitų devinta valanda ir išlaisvintų mane iš šito darbo. Kaip jas vystyti? Pirmosios fonas, sakykim, stoties laukiamasis ar restoranas, antrosios vėl… Palauk, o jeigu jungti. Taip, reikia jungti. Tai kažkokios… nuojautos.

Ne, tai tiesiog beviltiška, negali atsirinkti, nepatinka, nė iš vietos, nori tverti ir šį ir tą, kaip užkeikimas, nieko negali atsisakyti, ir kaip kūju daužia mintis: „Reikia, daryk!“ Tirti visas iš siuto, išdaužytumei, suglamžytumei popierius – ir kartu balsas […]: „Ramiau, ramiau, neskubėk, ramiau!“ Bet ramiau neįmanoma! Kiek tai gali tęstis? Pasirodo, ir ta kavinė, ir jos garsai, glebus to herojaus veidas, jo vaikas. Visa šalin. Tai katorga, beprasmis, beviltiškas darbas, ir tas balsas: „Betgi tau sekasi, tu matai, čia puiku, štai tas vaizdas, anas, tu turi padaryti.“

Ne, aš tiesiog nebegaliu čia ištverti. Paprasčiausia – pamestas kel­rodis…

*

Šit dėl ko aš raudu – nors truputis tos senos moters giesmės iš tų vakarų, kai plieksdavo į langus žaros ir sniegas buvo baltas kaip drobė, kaip išskalbtos, iškočiotos paklodės, kai kvapnūs dūmai vilnydavo į plačią šalčiu alsuojančią padangę… Ten, kur motinos meilės aidas, kur daiktai prisigėrę jos rankų ir šilumos, kur baltas putojantis pienas ir tylios mylinčios akys. O atgarsis amžino rūpesčio, netekimų ir meilės, nueinantis toli toli į amžius, į niekieno nepasakotą pasaką, su ta pasaka tu gimei, kai siūlai slydo pro pirštus ir dūzgė ratelis.

Slėpiningojo pasaulio daiktai, žmonės ir jų trobesiai – jie ateidavo šlamėdami paslaptimi, buvo tylūs, bežadžiai.

Nustebusios vaiko akys, gimusios tos pasakos burtuose – būtent pasakos – kokia paslaptimi užbūrė ta amžių kertelė, kieno atmintyje, į kokią atmintį.

Aš gimiau, kad pasekčiau jums šitą pasaką.

Prisimenu visus žodžius, jų kvapą ir paslaptingą vėdavimą, daug vaizdų įsidėmėjai, siela, daug sutelkei savyje.

Dabar kalbėk. Tai nebuvo trumpas buvimas, ne atsitiktinumas, ne tarpsnis.

Rūpestingoji motina tave globė kantriai ir tyliai, ir dabar tu nepasakysi jai „Ne“, jeigu dar nė negimęs esi jai „Taip“ ištaręs.

Nuostaba vaiko akyse, nesuprantamus žodžius lemenančios lūpos, tu ir pasilikai ten, kur kartą atsivėrė tie pasauliai.

Per gruodo miglą, per spalių byrėjimą, per klumpių skambesį gruodo žemėj, per dūžius spragilų per pūgą, per malkų traškėjimą, per motinų raudą, per kaitriosios vasaros garsus, per šienapjūtės pievas, per mergautini juoką, per tas, kurios paliko vienišos – dailios ir gražios, per amžinąjį mokėjimą, meilę ir mirtį, per šieno kauges, kur po žvaigždėmis buvo mylė­tasi, per mažo išnykusio pasaulio švytėjimą aš nematau tavęs, nes tu tarsi ateivis iš to pasaulio, kurio man jau nebebuvo, bet kuris tebėra atminty. Tu lyg gandas mano pasaulio ir jeigu aš ką myliu, tai myliu moters žengimą per bulvių lauką, pilnus krepšius. Šit ką man reiškė išėjimas iš ano pa­saulio, išėjimas iš motinos godų, iš to, kuo jie gyveno.