literatūros žurnalas

Broniaus Radzevičiaus prozos ir gyvenimo fragmentai „Metuose“

2020 12 12

Prieš pat šv. Kalėdas rašytojui Broniui Radzevičiui sueitų 80 metų.

Beveik 40 metų praėjo ir nuo jo svarbiausio dviejų dalių romano „Priešaušrio vieškeliai“ pasirodymo. Iki šiol šio rašytojo asmenybė kelia klausimų, tačiau turbūt bene svarbiausia, kad ir šiandien šį romaną galime skaityti. „Metų“ puslapiuose skelbtas likęs B. Radzevičiaus palikimas.

Kviečiame panirti į mąslų, melancholišką ir prasmingą B. Radzevičiaus prozos pasaulį, atrasti ir įminti jo kalbą. Jums padės tiek trumpieji tekstai, tiek dokumentika, liudijanti šio romano rašymo ir autoriaus biografijos ypatumus, ir intensyvaus kūrybinio darbo užkulisius, kuriuos dar 1997 m. atskleidė artimiausias žmogus Genė Radzevičienė. Džiaugiamės, kad redakcija iki šiol turi pasitikėjimą skelbti anksčiau neskaitytus apsakymus ir noveles.

broniusradzevicius-jpg
1979 m. Panaudota viešai prieinama Maironio lietuvių literatūros muziejaus fondų nuotrauka

Autobiografijos kontekstai

Bronius Radzevičius. Iš užrašų knygelių

2000 m. Nr. 12 / Pagaliau jis suprato vieną paslaptį: gyvenimas siūlo neribotas, neišmatuojamas galimybes, jis palaiko visas viltis, ir tie, kurie nejaučia pašaukimo, tie pa­smerkti štai tokiam beprasmiam blaškymuisi.

Genė Radzevičienė. Buvusiojo laiko vieškeliais

1997 m. Nr. 6 / Jis parašė autobiografinį romaną, pilką kasdienybę pakylėjo į meno aukštumas, ir tai jam buvo būtina, nes jis žmones ir jų gyvenimus matė apšviestus nepaprastos šviesos.

Genė Radzevičienė. Buvusiojo laiko vieškeliais (Pabaiga)

1997 m. Nr. 7 / Parsinešęs „Priešaušrio vieškelių“ signalinį egzempliorių, neri­mastingai vaikščiojo po kambarį, susijaudinęs žiūrinėjo romano pava­dinimą, savo pavardę, ir tarė man šypsodamasis: nejaugi tai mano pavardė, mano knyga?

Trumpoji Broniaus Radzevičiaus proza ir apie ją

„Realybė, – sakote jūs. Kokios realybės aš turiu paisyti? Aš težinau tik kuriančiąją realybę. Realybė, – sakote, ir tas žodis užvožia mane karsto dangčiu. Realybė – ar tai reiškia, kad aš turiu dairytis į kairę ir dešinę, kvailai maivytis ir rodyti į tuos, kurie kitom realybėm gyvena. Kur kreipia mane šitas žodis? Ar tai jau yra kažkas, galintis pakuždėti visas tiesas ir apsaugoti nuo paklydimo, ar tai galutinė išmintis, ar tik orientyras primi­tyviam gyvenimui, kad nežūtum, kad neapvirstum ant nugaros kojom į viršų.
O čia pasirodo besanti ir objektyvioji realybė, mokslinė tiesa ir kurmio aršumas. Tad duoki man balsą ir galią, kad ištarčiau „Ne“, kur visi jau bu­vo „Taip“ pasakę.“

(Bronius Radzevičius)

Bronius Radzevičius. Penkios novelės

2020 m. Nr. 12 / Šiemet gruodžio mėnesį rašytojui Broniui Radzevičiui (1940–1980) būtų sukakę aštuoniasdešimt metų. Ta proga jo žmona Genė Radzevičienė skaitytojams parengė ypatingą dovaną – neskelbtų novelių pluoštą.

Bronius Radzevičius. Apsakymai

2000 m. Nr. 12 / Taip, mes su skausmu išėjome iš savo namų, mums nebuvo lengva matyti, kaip motina mojuoja nuo savo namų vartų. O kad tai tiesa – prisiminkime ir tas dainų nuotrupas. Mus prašė pasilikti, mus kvietė,

Viktorija Daujotytė. Broniaus Radzevičiaus gervės

2011 m. Nr. 2–3 / Gal jau vėl laikas grįžti prie klausimo, kas yra B. Radzevičius: unikalus rašytojas, universaliosios kalbos kūrėjas ar tik tradicinis, nieko nauja neatskleidęs, modernumo slenksčio neįveikęs kaimo vaizduotojas?

Juozas Aputis. Iš dienoraščių. 1969–1990 m.

2016 m. Nr. 5–6 / 1969 metai. Spalio 10 d. Druskininkai. Kartais atrodo, kad jau viskas pradeda eiti į pabaigą: ir asmeninis gyvenimas, ir kūryba, ir viskas – visas gyvenimas. Negalėčiau pasakyti, kad dabar padėtis lengva…