Broniaus Radzevičiaus prozos ir gyvenimo fragmentai „Metuose“
2020 12 12
Prieš pat šv. Kalėdas rašytojui Broniui Radzevičiui sueitų 80 metų.
Beveik 40 metų praėjo ir nuo jo svarbiausio dviejų dalių romano „Priešaušrio vieškeliai“ pasirodymo. Iki šiol šio rašytojo asmenybė kelia klausimų, tačiau turbūt bene svarbiausia, kad ir šiandien šį romaną galime skaityti. „Metų“ puslapiuose skelbtas likęs B. Radzevičiaus palikimas.
Kviečiame panirti į mąslų, melancholišką ir prasmingą B. Radzevičiaus prozos pasaulį, atrasti ir įminti jo kalbą. Jums padės tiek trumpieji tekstai, tiek dokumentika, liudijanti šio romano rašymo ir autoriaus biografijos ypatumus, ir intensyvaus kūrybinio darbo užkulisius, kuriuos dar 1997 m. atskleidė artimiausias žmogus – Genė Radzevičienė. Džiaugiamės, kad redakcija iki šiol turi pasitikėjimą skelbti anksčiau neskaitytus apsakymus ir noveles.
1979 m. Panaudota viešai prieinama Maironio lietuvių literatūros muziejaus fondų nuotrauka
Autobiografijos kontekstai
Trumpoji Broniaus Radzevičiaus proza ir apie ją
„Realybė, – sakote jūs. Kokios realybės aš turiu paisyti? Aš težinau tik kuriančiąją realybę. Realybė, – sakote, ir tas žodis užvožia mane karsto dangčiu. Realybė – ar tai reiškia, kad aš turiu dairytis į kairę ir dešinę, kvailai maivytis ir rodyti į tuos, kurie kitom realybėm gyvena. Kur kreipia mane šitas žodis? Ar tai jau yra kažkas, galintis pakuždėti visas tiesas ir apsaugoti nuo paklydimo, ar tai galutinė išmintis, ar tik orientyras primityviam gyvenimui, kad nežūtum, kad neapvirstum ant nugaros kojom į viršų.
O čia pasirodo besanti ir objektyvioji realybė, mokslinė tiesa ir kurmio aršumas. Tad duoki man balsą ir galią, kad ištarčiau „Ne“, kur visi jau buvo „Taip“ pasakę.“
(Bronius Radzevičius)
 |
 |