Giedrė Aleksandravičiūtė. Besileidžiančios saulės spinduliuose

1996 m. Nr. 10

Bronius Radzevičius. Vakaro saulė: apsakymų rinktinė (sud. J. Aputis). – Vilnius: Baltos lankos, 1996. – 197 p.

Broniaus Radzevičiaus kūryba išlieka pakylėtos dvasios, gaivaus oro gurkšniu, tikruoju įkvėpimu, kurio teks semtis dar ilgai. Į ap­sakymų rinkinį „Vakaro saulė“ „Baltų lankų“ leidykla sudėjo rašytojo J. Apučio atrinktus būdingiausius ir įtaigiausius apsakymus.

Ši B. Radzevičiaus apsakymų rink­tinė tuos, kurie paims ją į rankas, būtinai privers iš naujo apmąstyti visą žmogaus gyvenimą. Knyga sudaryta taip, kad aprėpia paeiliui kiekvieną gyvenimo etapą – vaikystę, paauglystę, jaunystę, brandą, senatvę ir mirtį. Išskirtinis etapas B. Radzevičiaus kūryboje – branda. Galbūt todėl apsakymuose apie vaikystę toks ryškus autoriaus – brandaus žmogaus – balsas. Neatsitiktinai du apsakymai vaikystės tematika („Nuskriausta vaikystė“, „Paslaptingas pasaulis“) parašyti žiūrint į vaiką iš šalies, dar du („Šiąnakt bus šalna“, „Tėve“, – pasakys“) matant save vaiko akimis ir tik vienas apsakymas („Po karo“) parašytas matant vaiko akimis. Svarbiausia, ką randa autorius vaikystėje žinojimas ir su juo susijęs saugumo jausmas bei pasitikėjimas:

„Gal todėl jo vaizduotė – ta trapi tolimos vaikystės akimirka, kai buvo ne taip kaip dabar, kai visi (net arklys) saugojo jį nuo pavojų, kai visi žinojo, kad šiąnakt bus šalna. Ir žinojo, ką tada reikia daryti.“ (p. 43)

Žinojimui prieštarauja abejojantis, lyginti linkęs „gal“, už kurį yra bara­mas tėvo:

„– Eik! Eik tu su savo visais „gal“. – Kiek patylėjęs, jau taikiau, bet su kartėliu pridūrė: – Jums tik viskas – gal, tik knabinėti, draskyti. Bet… randate, ką gi jūs randat, kas iš to, ką jūs randate, a? – atsišliejęs ir viena ranka remdamasis į žemę, atsigrįžo jis į mane. – Lygint, tik viską lyginti, net savo šalį lyginti su kitom ir iš to nuspręsti, kiek ji verta meilės. Kas gi teliktų, jei motina imtų lyginti su kitais savo vaiką, jei nebūtų jis vienintelis iš visų vaikų vertas tik jos meilės, ir be jokio klausimo už ką.“ (p. 45)

Žinojimo ir pasitikėjimo dimensija sudaro esminį B. Radzevičiaus kūry­bos lauką. Ji susijusi su apsakymų dvasingumo spektru, plėtojamu viso­je rašytojo kūryboje. Paauglio mąstymas, užsisklendimas psichologinėje erdvėje (stebimas per lęšį pasaulis, iš baimės, sustirusios kojos), parodomas dviejose skirtingose situacijose: romantinėje, kai anūkui rūpi tolimų planetų paslap­tys, o čia pat jo užmiršta, besiilgin­ti anūko, vienatvėje miršta močiutė („Spindulys“), ir realistinėje, kai berniukas, gavęs savarankiškai išbandyti važiuotojo jėgas, akis į akį susiduria su likimo nuskriaustu žmogumi („Žmogus sniege“). Jau­nystė apgauna dar skaudžiau. Ji pirmą kartą pražysta grožiu, suteikia sparnus: „Visur mes stengiamės pri­artėti kuo tyliau, kuo švelniau, kuo nepastebimiau. Raudonos vakarų žaros nudažytas vanduo aptaškyda­vo mūsų baltas kaip sniegas plunksnas“ (p. 86). Jaunystės giesmė panaši į gulbės giesmę („Paskutinė gulbės giesmė“). Giedama žinant, kad ji graži, ir kartu nesuprantant to grožio vertės, nesuprantant giesmės tuštumo, kuris pajuntamas atsimušus į kietą pagrindą – krantą:

„Atsipeikėdavome, kai aptakus balti kūnai atsiremdavo į parudavusią kranto žolę, ir sutrikusios nerdavome šalin kas kur, prie tolimiausių krantų, kuo atokiau viena nuo kitos, ir taip atsiskyrusios plaukiodavome, retkarčiais nejučiom vis žvilgteldamos į tą krantą. Praeidavo kiek laiko, ir vėl atsipeikėdavome, kai mūsų kūnai atsitrenkdavo į kranto žolę. Tada pačios apstulbdavom nuo klausimo, kaip­gi taip atsitinka. Susigėdusios, vengdamos dirstelti viena į kitą, vėl nerdavome kur kas.“ (p. 87)

Jaunam žmogui pasaulis – ranka pasiekiamas, tačiau tik motina jaučia netikrumą, „aitrų neprinokusio vai­siaus skonį“:

„Motinos žvilgsnis klaidžiojo po mano tuščią kambarį. Tik dabar ji priėjo prie lango, jos žvilgsnį pasitiko baltos ir rausvos šviesos. Jos buvo ne mažiau tolimos ir paslaptingos kaip žvaigždės, gal dar tolimesnės už žvaigždes, nes ji greit nusisuko.“ (p. 80)

Tačiau žmogui nelemta nusimesti gulbės plunksnų ir išlipti į krantą: jis nejaučia kranto tvirtumo. Geriausia, ką gali – tai priprasti prie žavėjimosi juo, nuolat grįždamas prie vakarykščio kranto: „Mes krūptelim, pramerkiam limpančias nuo miego akis, žadiname viena kitą ir vėlei traukiame prie vakarykščio kranto…“ (p. 90) Brandumas užklumpa netikė­tai – praeity lieka neišnaudoti vaikys­tės džiaugsmai, jaunystės versmės. Pasaulis jau nestebina, juo neabejo­jama. Dabar ieškoma paskutinio paslaptingo pasaulio – meilės kranto. Erdvė suskyla į du pasaulius – vyro ir moters. Per jų santykius ryškėja ir visuomeninių santykių šviesa. B. Radzevičius neturi jokios išankstinės nuomonės apie vyrą ar moterį. Jis rašo apie žmogų apskri­tai. Tiek vyras, tiek moteris B. Radze­vičiaus kūryboje turi daugiau mote­riškų bruožų negu to, ką vadinam vyriškais bruožais. Graži moteriška moteris išduoda savo vyrą („Dink iš akių!“, „Kely“), visų gerbiamas vyras palieka žmoną („Mano brolis“), vyras neatsilaiko prieš svetimos moters kerus („Po nakties“, „Nieko tau nepasakysiu…“), moteris neranda kitos alternatyvos, kaip tapti vyriška („Sausa pušis“, „Moteris ant laiptų“, „Kaimietis“). Susikeitus vietomis vyriškumui ir moteriškumui, silpsta santykiai, prasideda išorinė vaidy­ba, tuščiažodžiavimas, vidinis nesu­sikalbėjimas („Viešnagė pas tėvus“), nepasitikėjimas vienas kitu („Sveči­ai“). Galbūt brandus žmogus todėl ir gręžiasi į jaunystę, nes jaučiasi silpnas, kažką išdavęs. Galbūt todėl dar tiek daug erdvės išlieka nevil­ties kamuojamam žmogui:

„Švietė mėnulis, sidabru švytėjo senamiesčio stogai, gūrino šalti, nuožmūs debesys pasidabruotais kraštais, kažkur pokštelėjo tvora, ir buvo tylu ir erdvu, pernelyg erdvu buvo jo mintims, stovint po geležiniu tiltu, kuriuo į beribę nakties pragarmę lėkė vagonai, žybčiodami raudonomis švieselėmis. Į beribę žvaigždžių dulkėmis švytinčią pragarmę, į tolim­iausias galaktikas garmėjo ir jo jausmai… Bet ko jie ten ieškojo, ką vylėsi surasti?..“ (p. 172)

Branda įgauna visa prasmę tik tada, kai atsiveria įvairialypė jos prigimtis, regima mažo vaiko, jau­nuolio, seno žmogaus žvilgsniu. Tik senatvėje visa sugrįžta, suteka atgal į tą patį indą, iš kurio buvo barstoma jaunystėje ir paauglystėje. Senatvėje dingsta netikrumas, nes nebelieka ateities baimės. Ryžtas atsiranda tada. kai nebėra ko prarasti: „– Man padėti?! – jis įbedė ranką sau į krū­tinę. – Aš tik nežinau, kur nunešti skundus ir mokesčių kvitus. – atsakė dailidė, ir jo veide įsibrėžė triumfas“ (p. 177). Arba, kai kiekviena ateities akimirka įgauna aukso vertę: „Auk­siniu šaukšteliu tokius vaistus reikė­tų gerti. pagalvojo Emilija“ (p. 193). Yra rašytojų, labiau akcentuojančių pradžią, gimimą, gyvenimą. B. Radzevičius – iš tų rašytojų, kurie ge­riau jautė praeitį, mirtį, didesnį dėmesį skyrė praradimui, pabaigai. Kurį apsakymą bepaimtum – viskas būta, praeita, dabar – tik prisimini­mas arba kelias be sustojimo. Išimtis galėtų būti tik jaunystė, bet ir už jos „dabar“ slypi apgaulė. Visų apsa­kymų potekstė tartum užkliudyta besileidžiančios vakaro saulės spin­dulių.

Atskirai galima minėti apsakymą „Nuoširdumas“. Jis nepanašus į „prarastajai kartai“ priklausiusio rašytojo kūrinį, nes iš jo dvelkia tikras žmogaus, moters skundas (ji) ir vyriškas veržlumas, nepakantumas silpnybei, aktyvus noras reikštis, pirmauti (Laimonas). Įdo­miausia stebėti tai, kaip jie kabinasi vienas į kitą, niekaip negalėdami nei visiškai sutarti, nei visiškai išsiskir­ti, apsieiti vienas be kito. „Nuošir­dumas“ – tai savotiškas, kviečiantis gyventi B. Radzevičiaus testamenti­nis apsakymas, po kurio menkiausia banalybė įgauna prasmę, kai kaimiečiai neatrodo pikti ir nevykę, o miestiečiai – tušti, egzaltuoti apsi­metėliai.

Koks gi tas B. Radzevičiaus vaiz­duojamas gyvenimas, kasdienybė? Kaip susiję apsakymų veikėjai: vyras, tėvas, vaikas, sūnus, anūkas, našlaitis, literatas, moteris, motina, žmona, močiutė, mokytoja? Dar vie­nas svarbus dalykas būtų kaimiečių ir miestiečių linija. Apskritai B. Radzevičiaus apsakymus sunku būtų apibūdinti kaip siužetiškus ar psi­chologinius, romantinius ar realistinius. Juose aiškiai pakylama į santykių tarp žmonių lygį, galbūt net socialini problemų lygį. Pirmiausia reiktų paminėti apsakymus, kuriuose kalbama apie šeimą. Netiesioginių užuominų į šeimą galima rasti kiekviename apsakyme. Tiesiogiai apie šeimą kalbama keletu aspektų. Kaimiečių šeima tvirta, patvari, nepajudinama. Gal joje ir ne viskas gerai, gal moteris ir užima „cerbe­rio“ vietą („Sausa pušis“, „Kaimietis“), bet vaikas kaimiečių šeimoje stebi pasaulį dvasios žvilgsniu („Šiąnakt bus šalna“), auga pilnakrauju žmogumi („Paslaptingas pasaulis“, „Žmogus sniege“). Miestiečių san­tykiai laisvesni šeimos sąskaita („Po nakties“, „Dink iš akių!“, „Kely“, „Mano brolis“, „Nieko tau nepasaky­siu…“) arba sunkūs, kankinantys, jeigu bandoma išlaikyti šeimą („Nuoširdumas“, „Moteris ant laip­tų“, „Viešnagė pas tėvus“, „Svečiai“). Daug dėmesio skiriama tėvo–sūnaus („Prie Babilono upių, ten mes…“. „Tėve“, – pasakys“, „Po karo“), motinos–sūnaus („Motinos apsilankymas“) santykiams. Moteris (motina, mo­čiutė) senatvėje vaizduojama pakylė­ta. sudvasinta, lyg ir šventoji. Matrona (Daukintienė aps. „Spin­dulys“, motina aps. „Naktį…“, Emil­ija aps. „Vakaro saulė“). Vyras iki galo pasilieka teisybės ieškotoju (dailidė aps. „Dailidė išėjo į miestą“). Parodomi ir tam tikri niuansai, kai miestiškas gyvenimo būdas skver­biasi į kaimo erdvę („Po nakties“) ir priešingai, kai mieste gyvenama pagal kaimiškas nuostatas („Naktį…“). Panaši „arba–arba“ žmo­gaus padėtis šeimoje nepalieka jokios išsilaisvinimo alternatyvos visuo­menėje. Žmogus užsidaro savo vidinio pasaulio narve ir panašėja į drebantį nuo drugio ligos vabalą, paukštį ar kitokį gyvį. Šios būsenos perteikimas aiškiausiai matyti to­kiuose apsakymuose kaip „Svečiai“, „Atviros visos durys“, „Išsamus vienos mirties protokolas“. B. Radze­vičius ne iš tų rašytojų, kurie neieško išeities. Pirmiausia jo veikėjas krei­piasi į artimiausius žmones, kuriuos gali mylėti: tėvus, žmoną („Viešnagė pas tėvus“, „Eitynės“), bet finalas tragiškas – jis nebūna išgirstas ir suprastas. Jis norėtų tylos, net beveidiškumo, o jam duoda beprasmį garsą ir kaukę („Viešnagė pas tėvais“). Jis norėtų likti su savim, o jį varo į gatvę („Eitynės“). Neradęs atsakymo tarp savų, būna priverstas atidaryti duris vagims, kurie pasiro­do čia kaip nepageidaujami svečiai („Svečiai“), čia kaip vagys bet kuriuo paros metu („Atviros visos durys“). Bendravimo su svetimais žmonėmis labai nedaug, beveik iš viso nėra. Tikrasis bendravimas apsiriboja šeima, giminėmis. Tikresnis ben­dravimas neįmanomas netgi su sve­timu vaiku („Nuskriausta vaikystė“, „Žmogus sniege“). Yra tik keistas klaidžiojimas, buvimas tarp žmonių be jokio tikslo („Eitynės“, „Svečiai“, „Išsamus vienos mirties protokolas“), kai kartais apmąstoma vienatvė („Praradimo aidai“) arba ji tiesiog išgyvenama popieriaus lape („Atviros visos durys“). Kartais svetimi žmonės tikrai bendrauja per dainą („Paslaptingas pasaulis“), neilgam suar­tinti gali nelaimės ir gyvenimo patir­tys („Po karo“, „Žmogus sniege“). Kaip atskiras talpus atvejis figūruo­ja alegorijos forma išreikštas žmo­gaus ir gulbių bendravimas („Pa­skutinė gulbės giesmė“). Visiškai neįmanomas susikalbėjimas tarp kaimiečio ir miestiečio, tarp seno ir jauno: „Be garso nusikeikęs slenku į kambarį. Kas per žmogus?! Jaučia jis ką ar ne? Žiebtum lazda per jo pamėlusį sprandą – ir tada, ištiesęs kadagines kojas ant aslos, suvapėtų, kad negalės dabar apeiti ruošos“ (p. 150). Vieninteliai tikrai susikalban­tys svetimieji – ji ir Laimonas iš apsakymo „Nuoširdumas“. Skver­bimasis į visuomenę nėra toks paprastas dalykas. Apsakymuose apie tai beveik ir nekalbama. Galima rasti užuominų, kad ėjimas į visuomenę – stipriųjų, vyriškumo privilegija („Nuoširdumas“) arba į visuomenę einama tada, kai nėra kitos išeities („Dailidė išėjo į miestą“). Greičiau jau priešingai – ne žmogus turėtų eiti į visuomenę, bet visuomenė į žmogų. Matyt, todėl viena būdingiausių rinkinio prasmių turėtų būti „visur atvirų durų“ metafora.