Vilma Kunickytė. „…Ginti žmogiškumo likučius…“

1995 m. Nr. 12

Bronius Radzevičius. Žolė po šerkšnu. – Kaunas: Varpas, 1994. – 210 p.

„<…> ir dabar dar nežinome, kas, kaip ir kodėl, ir dabar dar nedrįstame kiek aiškiau suvokti to, ką jau galima pavadinti Radzevičiaus fenomenu“, – skaitome A. Šliogerio mintis iš nese­niai pasirodžiusio B. Radzevičiaus rinkinio „Žolė po šerkšnu“. Galbūt ir nedrįskime to aiškintis, arba atsaky­mo į visus šiuos klausimus – kas, kaip, kodėl – ieškokime rašytojo kū­ryboje. O jo jau ieškojome, keliaudami priešaušrio vieškeliais, eidami debesijos link ar klausydami balsų iš tylos. Ir štai išvydo pasaulį dar vienas atsa­kymas, dar viena B. Radzevičiaus knyga, kaip anotacijoje rašoma, su­daryta iš į jokius rinkinius nepate­kusių 17 novelių ir apysakos „Pum­puras“.

Pirmieji žmoniškumo daigai lietu­vių literatūroje prasikala J. Biliūno prozoje. Individualumo keliu pasuku­sią literatūrą kiek modifikavo B. Ra­dzevičiaus kūryba, tarsi įtvirtinusi vieną iš dekalogo sakymų: „Mylėk sa­vo artimą kaip patį save“.

Kaip ir ankstesniuose kūriniuose, taip ir šiame rinkinyje autorius gina žmogiškąją vertę. „Koks skurdus, be­veidis pasaulis, be individualybių, išskirtinių požymių“, – dūsauja Pum­puras (p. 75). Temų dominantės – žmogaus kaip kūrėjo ir žmogaus kaip sociumo elemento sandūra, egzisten­cijos tragizmas, praeities ir dabarties konfrontacija, asmenybę gniuždanti politinė sistema. Daug išsišakojusių temų ir temelių, bet jų visų centre – ŽMOGUS.

Apysakoje atvirai demaskuojamas fašistinės sistemos antihumaniškumas ir ribotumas. Tačiau nesunku suprasti, jog fašizmas čia analogiš­kas komunizmui. Šie totalitariniai režimai be galo panašūs skelbiamais utopiškais idealais, vienalyte priešin­go pasaulio samprata, žiauriomis represijomis prieš žmogų. Skiriasi tik jų retorika, nors priemonės tos pačios. „Jokios išimtys čia negalimos. Gyvendamas negali būti laisvas nuo visuomenės. Žinai tą komunistinį tei­ginį?“ (p. 64).

Itin didžiuliu svoriu nelaisvės grandinės užgula menininką. „Tikra­sis menas, turintis tik vieną pareigą – pareigą sau pačiam, žmogui, sąžinei“, virsta ideologiniu įrankiu, užker­tančiu kelią „dvasios skrydžiui“. Tu gali būti tik dviejų spalvų, kitokių nėra. „Bet kaip įrodyti jiems, kokiais žodžiais, kad tu nei šen, nei ten, kad tu vykdai savo pareigą, prievolę me­nui?“ – pasigirsta retorinis Pumpuro šūksnis. Galinga „mes“ ištarmė nu­stelbia klausiantį ar abejojantį „aš“; jis nustumiamas arba įstumiamas į „mes“ srautą. „Galvok taip, kad nie­kas nejaustų, jog tai būtent tu galvo­ji, nenurodyk, kokiais sumetimais ar dėl kokių motyvų išplaukia vieni ar kiti tavo vertinimai <…>, atstovauk kažkokių instancijų tiesų rinkiniui, atplėšk savo mąstymo objektą nuo savęs“ (p. 135–136).

Šie reikalavimai – sovietinio kūrėjo katekizmas, kuriam nepaklusdamas tu būsi „išspjautas“ iš kitų tarpo. Balta varna nereikalinga. Vadinasi, norą kalbėti kitaip turi sutramdyti, „aš“ turi išnykti iš eilučių, o tai toly­gu nužudyti savastį arba išsižadėti savojo pašaukimo. „Mes“ pasaulyje nėra vietos vidiniam balsui. Nėra vie­tos žodžio semantikai. Nuasmeninta kalba virsta neaiškių žodžių kratiniu, atima šventąją prasmę iš žodžių „pa­reiga“, „sąžinė“, „doro žmogaus var­dus“, „patriotizmas“… Kaukėta visuo­menė, kaukėta ir jos žodinė raiška. Todėl kūrėjui, dar turinčiam vidinių galių gintis nuo visa užgožiančio „mes“ balso, taip svarbus tampa žodis: „Keistas buvo vienas jo užsi­spyrimas – niekad nevartoti žodžių, kurie neturėtų ryšio su jo būtimi ar­ba patirtim, kaip norite“ (p 133). Gelbėti sergančią visuomenę kūrėjas pradeda per žodį, per smulkiausią prasminį kalbos vienetą, bet šioji mi­sija jam per sunki: „Tu, mažas žmo­geli, su visom savo gyvenimiškoj situacijoj atrastom sąvokom ir tiesom, ką gi tau veikti, tau bandančiam už save kalbėti?“ (p. 136). Paralyžiuotos visos saviraiškos sritys: „Maniau. kad bent kūryboje būsiu laisvas, o pasi­rodo, ir čia aš nuo galvos iki kojų įveltas politikon“, – kalba Vygandas Pumpuras. Dirbtinėje kultūros dirvo­je tikram menininkui nebelieka ką veikti, jis pasijunta gyvenimo nuo­lauža, lyg sraigė susitraukia į savo kiautą, kai į ją kas kėsinasi. Vienintelė išeitis tėra mirtis. Anot V. Papievio, kuo labiau asmenybė siekia dvasinės autonomijos, tuo agresyvesnis jos atžvilgiu tampa išorinis pasaulis.

Tradicinis kritikos žvilgsnis B. Radzevičiaus kūryboje neranda atsako: nėra vientiso siužeto, sulaužyta kompozicija, daug kas netobula, beveik nėra dinamikos ir t. t. Bet yra vidiniai virpesiai, ieškantys kelio į mūsų širdį, yra stiprus „aš“, traukiantis mus pakeliauti turtingos dvasios labirintais. Ir leidiesi į paieškas, skverbiesi gilyn, lydimas pasakotojo nuoširdumo ir atvirumo.

Klaidinga būtų manyti, kad B. Radzevičiaus prozoje nėra dinamikos. Ji yra, tik išoriškai nepastebima, veiks­mas rutuliojamas dvasiniu lygmeniu: čia viskas juda, kinta, bruzda, kyla ir atslūgsta, veržiasi, ieško. Novelėje „Žolė po šerkšnu“ veiksmo lyg ir nėra, vienintelis judesys – ėjimas į darbą ir grįžimas iš jo. Užtat be galo judri yra veikėjos sąmonė, imli mažai aplinkos detalei, gamtos pokyčiui, menkam virpesiui. Svarbiausia yra dvasinė būsena, išgyvenimas, vidinė kaita, netgi ten, kur ryškesnė siužetinė linija. Novelėje „Susitikimas su savimi“ išorinis veiksmas staiga pereina į vidinį: centrinio laikraščio skyriaus vedėjas tarsi susidvejina, sąžinės balsas užima antrojo veikėjo poziciją. Vyksta dialogas, signalizuo­jantis apie vedėjo dvasinę sumaištį, prievartos ir savosios valios kovą. Vis dėlto „nepažįstamojo“ balsas buvo stipresnis, arba savastis laimėjo („Kaip lemtingas sprendimas aidėjo tas balsas, atsikartodamas daugybe aidu“, p. 133).

Kad išorė nėra tokia svarbi, rodo veikėjai, dažnai neįvardyti, neryškūs, paprastai turintys tik įvardžio formą (jis, ji, aš). Visus juos siejanti gija – slinktis į šviesą, į „debesiją“, į ide­alą, iliuzijų, mirties buveinę. R. Šil­bajoris šviesos ir vandens motyvus B. Radzevičiaus prozoje traktuoja kaip lemtingus faktorius ir paties ra­šytojo gyvenime, ir už literatūros ribų.

Šviesos spindesys yra plataus dia­pazono praeities šviesa – švelni ir šil­ta, dabarties – šalta, niūri. Tik mirties akivaizdoje ji tvyksteli skaidrumu ir aiškumu. Kinta ne tik jos tonai ir pustoniai, bet ir ji pati. „Ir žinok, kad toji šviesa suteikia lengvumo, atpa­laiduoja nuo baimės, nerimo“. – skaitome paties autoriaus mintis Jutta Noak esė „Baisas iš tylos“ (p. 214), Šis esė – atsakymo apie B. Radzevičiaus fenomeną priedas, be galo subtilus ir įspūdingas. Gyvenimas – tarsi švie­sos ir šešėlių kaita ar netgi kova, į kurią įsitraukia pats žmogus. Šešėliai padeda išvysti šviesą, tačiau, jei šios kovos nėra, nėra ir laukimo, tuomet širdis dūsta tarp „meilės griuvėsių ir buvusių vilčių“: „Mažai ir šviesos, ir šešėlių. Tyla“ („Balan­dis“, p. 120). Daugiau juodumos švie­sos spektre skleidžia novelė „Žolė po šerkšnu“: „<…> krinta lapai, saulė jau krypsta nuo kalvos. Juodas ir šal­tas mūsų namo šešėlis“ (p. 117). Tam pačiam semantiniam laukui priklau­sytų „gelsva šalta šviesa“ iš „Melodi­jos“. Apskritai skaidrios ir šiltos švie­sos maža, tai pasakytume vien tik žvilgtelėję į novelių pavadinimus („Lai­dotuvės“, „Žolė po šerkšnu“, „Tuštu­ma“, „Tyla“ ir kt.).

Į šviesą nuolat veda „kažkas“: „Kažkas – kas jis? Vienas iš kertinių taškų juodai beprasmybei suvokti?) – klausia J. Noak savo esė (p. 187). Tokį pat klausimą kelia ir literatūros kritikas V. Šiukščius. Jo atsakymas turbūt negali kelti abejonių – „tai la­bai didelis gyvenimo geismas – „gei­dulingumo sužeista gyvybė“. Nuolat ieškoti prasmės gyvenimo vieškeliuo­se. „Prasmė turi būti visur“, – tvirtino Juozas Daukintis („Priešaušrio vieš­keliai“, t. 2, p. 531). „ <…> tu rimtas, orus, nemėgstąs beprasmių išrai­tymų, blizgučių, visur ieškantis gilios prasmės“, – apie save byloja Pumpu­ras (p. 65). Iš čia tokia atida žmogui, dėmesingumas ir bandymas jį suprasti: „<…> stengiuosi įveikti mane nuo kito skiriantį atstumą, aš visuo­met stengiuosi suprasti kitą žmogų“ (p. 41). Jokie „moraliniai įsitikinimai ar jausmai“ negali sutrypti žmogaus, ne mums jį vertinti ir teisti.

Rinkinyje gana daug paralelių su anksčiau pasirodžiusiais B. Radze­vičiaus kūriniais. Išnyra tie patys veikėjai – Juozukas, Kostas, kuris pakeičia Albiną iš „Priešaušrio vieš­kelių“, vaikystės epizodai, pasigirsta gimtųjų namų aidas. Daug kas čia atsikartoja, bet daug kas ir naujai iš­gyvenama. B. Radzevičiaus raštai skirti amžinam skaitymui be pabai­gos – kaip Evangelija: kokį puslapį atverstum, jis visada, anot L. Gutaus­ko, ir pradžia, ir pabaiga, ir amžiny­bė.