literatūros žurnalas

Eugenijus Ališanka, Poezijos pavasaris 2002

2002 m. Nr. 7

Po baigiamojo vakaro Vilniaus universiteto K. Sarbievijaus kieme, kur buvo susirinkę apie penkis šimtus klausytojų, prie manęs priėjo jauna žurnalistė ir paklausė: „Ar poezija dar reikalinga Lietuvoje?” Ir vėl, pagalvojau, ir vėl tie naivūs klausimai, į kuriuos nebeturiu atsakymų, į kuriuos pavargau atsakinėti. Nors gal visai ir ne naivūs. Galėčiau ir aš paklausti, ar reikalinga klasikinė muzika šiandien, nes juk į koncertus nevaikštau. Tačiau abejojantis poezijos reikalingumu atrodo kaip intelektualas, tuo tarpu klausiantis apie klasikinės muzikos reikalingumą greičiau bus palaikytas barbaru. Barbarybė ar beprasmybė skleidžiasi ten, kur manęs nėra. Taip buvo Romos laikais, panašiai ir šiandien. Neskaitantis ar nesiklausantis poezijos iš tiesų turi teisę manyti, kad tos poezijos ir nėra. Nėra, tai nėra.

Bet ateina gegužės mėnuo, ir visi tie nesantys ir „nereikalingi”, o kartu ir tie, kurie dar nesusipykę su knyga ir žodžiu, ima krutėti, šurmuliuoti, vaikščioti, kaip vaikšto jaunas vynas. Įvairiausi „Poezijos pavasarėliai” sklinda po visą Lietuvą, pasipila poezijos knygų, kol viską nustelbia „Poezijos pavasario” pilnatis. Per šventes įprasta linksmintis, daug valgyti ir gerti. Per poezijos pilnatį poezijos tiek, kad ne visi išlaiko, kai kurie palūžta dar net neprasidėjus poetinėms bakchanalijoms. Tebūnie jiems lengva prozos žemelė. Šiemet Lietuvą nusiaubė trisdešimt
aštuntasis „Poezijos pavasaris”. Iš dalies tradicinis, svarbiausi jo renginiai atkeliavę iš ankstesnių laikų, tačiau tokia yra ir pati poezija – ne itin pasikeitusi per pastaruosius kelis tūkstančius metų. Keletas lietuvių poetų svečiavosi Lenkijoje – Seinuose ir Punske, kur jų, kaip ir kasmet, nekantriai laukė savąją kalbą ir kultūrą skausmingai puoselėjantys lietuviai. Kaune buvo vainikuotas šiemetinis „Poezijos pavasario” laureatas Kazys Bradūnas. Vilniuje per baigiamąjį vakarą buvo įteiktos ir kitos metų premijos – aktoriui-poezijos skaitovui (Rimantui Bagdzevičiui), už lietuvių poezijos vertimus į kitas kalbas (Vyt Bakaičiui už „Gyvą atodūsį”, tačiau jis į Lietuvą neatvyko, tad premija ir prizas jį pasieks vėliau), už pasaulio poezijos vertimus į lietuvių kalbą. (Eugenijui Ališankai už Z. Herberto ,,Dvejojančią Nikę” ir A. Debeljako „Netobulą žodžio aistrą”), už geriausią metų esė (Sigitui Parulskiui). Baigiamąjį vakarą paįvairino Menų sandraugos akcija, kurios metu laureatą fotografavo Ričardas Šileika, dailininkas Jonas Varnas piešė jo šaržą, moksleivis Jonas Verseckas skaitė K. Bradūno eilėraštį „Švilpynė”, fleitininkas Algirdas Vizgirda improvizavo šio eilėraščio tema, eilėraštį į anglų kalbą išvertė ir perskaitė Eglė Juodvalkė, Algimantas Baltakis skaitė savo sukurtą parafrazę – paskyrimą laureatui. Iš visų šių kūrinių bus sudarytas ir išleistas K Bradūnūi skirtas bukletas.

Vienas iš svarbesnių šiemetinio festivalio akcentų – pirmasis vakaras Vilniuje, Rašytojų klube, skirtas Oskaro Milašiaus gimimo 125-osioms metinėms. Simbolinė figūra tarptautiniam poezijos festivaliui – vienas iš paskutiniųjų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečių, savo mąstymu peržengęs valstybių, o savo poezija – epochų ribas.

Kiekvienas festivalis – muzikos, teatro ar kino – didžiuojasi savosiomis žvaigždėmis. Nors „Poezijos pavasaris” kasmet sulaukia pripažintų, tarptautinį skambesį turinčių poetų, šiemet pavyko prisišaukti išties pirmo ryškio poetą, Nobelio premijos laureatą Seamusą Heaney iš Airijos. Jo kūrybos vakaro, vykusio Vilniaus rotušėje, metu klausytojai turėjo retą galimybę susipažinti su Poezijos Didžiosios Kunigaikštystės piliečiu, dosniai dalijančiu save ir nedaug reikalaujančiu iš kitų. Kitaip negu kai kurios Lietuvoje besilankančios žvaigždės, jis nereikalavo vyno dėžių ir gėlių į savo apartamentus, atvyko į Lietuvą, nesitikėdamas honoraro ir net atsisakė skrydžio pirmąja klase. Ne todėl, kad džiaugtųsi kaip koks pradedantis poetas kiekvienu kvietimu – S. Heaney keliauja išties daug – jam rūpėjo Lietuva, apie kurią buvo girdėjęs iš Cz. Miloszo, J. Brodskio, T. Venclovos. Vaikštinėdamas po Vilnių jis nesiskyrė su T. Venclovos „Vadovu po Vilnių” ir stebino mane bei Kornelijų Platelį savo žiniomis apie miestą. Jis nuoširdžiai džiaugėsi viešnage Vilniuje, išvyka į Trakus ir Druskininkus ir ypač – tik prieš pat airių poeto vakarą pasirodžiusia savo knyga „Kasanti plunksna” (sudarė ir išvertė K Platelis). Netgi knygos pavadinimo dviprasmiškumu.

Šiemet „Poezijos pavasaryje” dalyvavo keturiolika užsienio poetų iš keturiolikos Europos šalių. Išsiplėtė festivalio geografija – pirmą kartą jame dalyvavo poetai iš Kroatijos, Čekijos, Velso. Žinomas kroatų poetas Borisas Biletičius – jis yra ir Rovinio miesto bibliotekos direktorius, taip pat Puloje leidžiamo žurnalo „Nova Istra” redaktorius – pradėjo domėtis Lietuva dar prieš festivalį. Minėto žurnalo 2002 m. vasaros numeriui rengiama publikacija apie šiuolaikinę lietuvių literatūrą, kultūrologiją, meną. Jaunas čekų poetas ir rusų literatūros vertėjas Petras Borkovecas atvyko į Lietuvą Čekijos ambasados rūpesčiu. Šioji deda nemažai pastangų pristatydama lietuviams čekų kultūrą, pirmiausia literatūrą; ji galėtų tapti pavyzdžiu daugeliui mūsų ambasadų užsienyje. Velso poetas Robertas Minhinnickas, apie kurį labai gerai atsiliepė ir S. Heaney, dalyvavo „Poezijos pavasario” renginiuose ir kartu Velso dailininkų ir poetų projekte META. Gegužės 23 d. „Arkos” galerijoje buvo atidaryta aštuonių Velso dailininkų paroda. Šalia jų darbų pateikti ir aštuonių Velso poetų kūriniai, tarp jų – ir R. Minhinnicko.

Iš Slovėnijos šiemet pagaliau – sakau „pagaliau”, nes jau kelerius metus jis buvo kviečiamas į „Poezijos pavasarį”, – atvyko vienas iškiliausių slovėnų poetų Tomažas Šalamunas, išleidęs apie trisdešimt poezijos knygų, kurios žymiai pakeitė slovėnų poezijos veidą. Tai vienas iš žinomiausių užsienyje ir daugiausia verčiamų poetų – išleista apie trisdešimt jo knygų ir kitomis kalbomis. Po kelionės į Telšių ir Radviliškio rajonus jis prisipažino, kad tikrovė patvirtino jo mitologinį įsivaizdavimą apie Lietuvą. T. Šalamunas patvirtino ir mano mitologini įsivaizdavimą apie slovėnų poetus – atvirus, šiltus ir visad pasiruošusius kelionių ar poezijos avantiūroms. Šiemet festivalyje dalyvavo keletas jaunų, bet savo šalyse gerai vertinamų poetų – Andriy Bondar (Ukraina), Gerdur Kristny (Islandija), Markus Jääskeläinen (Suomija), Niels Lyngs (Danija). Labai trumpai festivalyje dalyvavo žinoma švedų poetė Eva Runefelt, tespėjusi aplankyti Birštoną. Iš Prancūzijos atvyko Mark Fontana, iš Lenkijos ― Bohdan Zadura, vienas reikšmingiausių viduriniosios kartos atstovų, anot kritikų, prisidėjęs prie naujos lenkų poetinės kalbos kūrimo, tebedarantis įtaką daliai jaunesnių poetų; ir pagaliau – poetė iš Didžiosios Britanijos Pascale Petit, kuri, anot britų kritiko, yra „viena iš penkių ar šešių geriausių šių dienų Didžiosios Britanijos poetų”. Į poeziją žvelgianti kaip į šamaniškus kerus, gerai susipažinusi su Lotynų Amerikos kultūromis, raganaujanti savo poezijos virtuvėje, Pascale buvo ypač sužavėta vienu vakaru Kriaunų muziejuje, kur didžiąją dalį klausytojų sudarė raganų muziejaus „gyventojos” ir be žodžių ji akimirksniu surado artimą ryšį su šio muziejaus direktore „ragana” Algimanta Raugiene. Paaiškėjo ir dar viena istorijos detalė – pasirodo, Pascale senelė taip pat buvo ragana, pranašavusi likimus. Taigi per „Poezijos pavasarį” susitinka ne tik pasaulio poetai, susitinka ir pasaulio raganos.

Daug gerų poetų apsilankė Lietuvoje, tačiau, deja, jie nesusilaukė tinkamo žiniasklaidos dėmesio, išskyrus galbūt Nobelio premijos laureatą. Kultūrinė spauda miega (jau nekalbu apie dienraščius ar televizijas), o juk „Poezijos pavasaris” yra tokia puiki proga pašnekinti iškilius poetus, išgirsti balsą tų, kurie šiandien formuoja pasaulio poeziją. Vis dar žiūrime į save ir klausinėjame: „Pasakyk, veidrodėli, kuris iš mūsų gražiausias”.

Norintys artimiau susipažinti su užsienio poetais ir jų poezija turėjo tokią galimybę Zabarijos kaime, kur vyko svečių vakaras bei menininkų akcija „Energijos”. Joje dalyvavo ir žinomi Lietuvos skulptoriai – Kęstutis Musteikis, Kazys Venclovas, Arvydas Ališanka, Gediminas Piekuras, Darius Bražiūnas, Rytas Belevičius, Stasys Juraška – ir Dailės akademijos studentai bei studentės. Šeštą kartą „Poezijos pavasario” svečiai, lietuvių poetai, vertėjai bei menininkai, rinkosi Zaberijos kaime, kaip komunija dalijosi žodžiu, vaizdu ir alumi. Gamtos dievai šypsojosi ir įspėjamai grūmojo žaibais – jauskite ribas. Akcija „Energijos” skelbė:

Akcijos idėja – žmogaus ir gamtos energijų mainai. Saulės energija, žmogaus įvaldyta energija ir meno akumu
liuota energija susijungia į vieną karmos ratą. Iš energijos į energiją – taip pat beprasmiškai, kaip ir iš vieno gyvenimo į kitą. Ir kartu tai vienintelė prasmė. Nutrūkus energijos „tiekimui” nutrūksta gyvybė. Ir žmogaus, ir kaimo, ir meno kūrinio.

Šįsyk akcijos riboženkliais ir kartu atskaitos taškais tampa elektros stulpai. „Galerijos” kontūrą brėžia elektros laidai, sulaikantys nuo galimybės peržengti ribas – fizines ir vaizduotės. „Nelipk, užmuš” – toks užrašas su kaukole ir sukryžiuotais kaulais sergėjo mus vaikystėje nuo noro įsilipti į elektros stulpą. Šiandien menas leidžia priartėti prie mirtino energijos krūvio. Ir kartu įžemina mūsą vaizduotę. Taigi tampame mirtinų energijų laidininkais. Regis, esame, saugūs?

„Poezijos pavasario” energijas bandė išjudinti ir kasmetinė poetų ir kritikų konferencija tema „Poetas – intelektualas ar barbaras”. Kaip ir visos griežtos opozicijos, šioji taip pat provokavo pačias skirtingiausias interpretacijas. Iš anksto parengtų pranešimų šįsyk buvo nedaug, tačiau konferencijos dalyviai noriai reagavo į provokuojančią temą ir į kitus pasisakymus. Nors labiau buvo linkstama į barbaro pusę, vis dėlto laimėjo kentauras – „intelektualus barbaras”, anot; A. Marčėno.

Kaip ir kasmet, užsienio ir lietuvių poetų būriai dvi dienas klaidžiojo po artimesnes ar tolimesnes Lietuvos vietas. Skaitymai ir susitikimai vyko Biržų, Kauno, Lazdijų, Radviliškio, Tauragės, Trakų, Telšių, Vilkaviškio rajonuose, Alytuje, Birštone, Elektrėnuose. Puiki galimybė peržengti centro-periferijos prietarus ir poetams, ir rajonų žmonėms, gera proga poetams atrasti (arba prarasti) naujų skaitytojų. Mažėjant knygų tiražams, auga poezijos skaitymų populiarumas – bent jau taip byloja daugelio Vakarų šalių patirtis. Festivalis neabejotinai prisideda prie šios tradicijos plėtojimo.

Dar viena reikšminga „Poezijos pavasario” kryptis – jaunųjų talentų ugdymas ir skatinimas. Kasmet rengiami moksleivių skaitymai, kuriuose dalyvauja literatų konkursų nugalėtojai iš visos Lietuvos. Pagaliau ir vakaronė „Eilėraščiai per naktį” suteikia mikrofoną kiekvienam, mėginančiam rašyti ir turinčiam drąsos skaityti. Beje, šiemetinis vakaronės panaktinis su nuostaba konstatavo, kad tarp dalyvių dažnas skaitė išties gerą poeziją. Vadinasi, poezijos dar bus, vadinasi, ji dar bus kažkam reikalinga. Vadinasi, bus ir trisdešimt devintasis.

Eugenijus Ališanka. Pats geriausias tekstas

2012 m. Nr. 11 / Netrumpas, kokių dešimties tūkstančių spaudos ženklų, pakankamai išsamus, pakankamai informatyvus, daug dėmesio skiriantis sociokultūrinei situacijos analizei, menkėjančiam rašytojo vaidmeniui šiandieninėje šou kultūroje…

Eugenijus Ališanka. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 3 / nepradėtas / pasižiūrėkim kas liko po kelių dienų švaistymosi peiliu virtuvėje eilėraštį skaitantis negali apsimesti kad skaito ne eilėraštį nupjauta tądien kai suabejojau poezijos orientacija žiūrėdamas filmą apie ginsbergą ir jo šutvę

Eugenijus Ališanka. Lenkiškas nusikaltimas

2015 m. Nr. 11 / Rytą mes visada būnam pavargę, – tarė vienas „Uliso“ veikėjas kitam, – o čia gana ilgas pasakojimas. Tas rytas brėkšta po daugelio metų, išvažiuoju kaip visada mintyse rausdamasis po lagaminus, ieškodamas įkapių…

Simona Diržinauskaitė. Atminties labirintais bežengiant

2012 m. Nr. 8–9 / Eugenijus Ališanka. Gatvė tarp dviejų bažnyčių. – Vilnius: Tyto alba, 2012. – 213 p.

Jolanta Paulauskaitė. Naujos kokybės ženklas

2002 m. Nr. 10 / Eugenijus Ališanka „Iš neparašytų istorijų“. – Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2002.

Eugenijus Ališanka. Pasaulio poetai Poezijos pavasaryje

2001 m. Nr. 7 / Šiemetinis Poezijos pavasaris išsiskyrė iš ankstesnių pirmiausia tuo, kad jame dalyvavo daugiau poetų iš kitų šalių. Septyniolika poetų iš dvylikos šalių skaitė savo kūrybą vienuolika kalbų.

Gintaras Bleizgys. Subtilios jungtys

2000 m. Nr. 7 / Poezijos pavasaris: almanachas. – Sudarytojai Valdas Kukulas, Viktorija Daujotytė, Eugenijus Ališanka. – Vilnius: Vaga, 2000. – Dailininkas Linas Spurga.

Eugenijus Ališanka. Poezijos pavasaris: tarp ironijos ir išpažinties

1997 m. Nr. 5 / Ar ironija netampa pačios poezijos ir kartu šventės mirties liudytoja? Šie klausimai neišvengiamai iškils per šiemetinę poetų konferenciją „Amžiaus poezija: tarp ironijos ir išpažinties“.

Solveiga Daugirdaitė. Poezijos ir pavasario paribiai

1993 m. Nr. 7 / Poezijos pavasaris: almanachas. – Sudarytojas Eugenijus Ališanka. – Vilnius: Vaga, 1993. – Dailininkas Linas Spurga.