Claudiu Komartin. Eilėraščiai
2009 m. Nr. 4
Vertė Eugenijus Ališanka, Vladas Beaziūnas ir Sonata Paliulytė
Claudiu Komartinas – rumunų poetas, gimęs 1983 m. Bukarešte. Jo pirmoji poezijos knyga pelnė prestižiškiausias premijas už debiutą, o antroji buvo apdovanota Rumunijos akademijos Poezijos premija. Jis redagavo literatūros žurnalą „versus/m“ (2005–2007), šiuo metu dirba kaip vertėjas, verčia literatūrą iš prancūzų, italų ir švedų kalbų. C. Komartino poezija skelbta įvairiose tarptautinėse antologijose. Poetas dalyvavo organizacijų „Literature Across Frontiers“ ir „Lietuviškos knygos“ surengtose tarptautinėse vertėjų dirbtuvėse, kurios vyko Druskininkuose 2008 m. spalį.
Irina
ir ilgą alėją, ji leidosi kiemo pavėsiu,
kur dar nešienauta žolė rugpjūtį suželdavo
ligi pat kelių. Tai čia ir išvydau Irinos kūną,
išdrikusį tarp dagių, vabzdžių, buko šakų – ir pasaulis,
švelniai sulėtinęs eigą,
įsiliejo į jos krūtinės virpantį ritmą ligi
visiško užsimiršimo. Šypsena palaiminga.
Teberegiu atminty tos švelnios kulkšnies vaizdą (taip vos paraudusi
nuo sandalo dirželių)
ir tą baltą šlaunį, beveik dainuojančią,
suglumusią dėl vėjo, sušniokštusio netikėtai.
Ir vėl vasara, kaustantis metas,
užvaldęs visus judesius, net ir pačius paprasčiausius.
Jos kūnas subrendęs, ji užsiauginusi dar ilgesnius plaukus
(taip pasakyta man buvo) ir pašėlimą, na taip,
mano šėla jau numalšus, išsisklaidžius po šitiek daiktų ir žodžių.
apie mūrinį namą
ir ilgą alėją,
besileidžiančią pavėsinga ir šalta vietove,
Black Butterfly
visai nebenoriu galvot apie žmones
jų meilę ir juodą drugelį
išskėtusį sparnus
ant paralyžiuoto gimnasto kaktos
švelnus jo akių žvilgsnis
suleidžia savo straubliuką į švelniausius audinius
suleidžia straubliuką ir juokias
po svaiginančia saule.
Juoda plaštakė
jų meilė – plaštakė juoda
išskleidus sparnus
ant paralyžiuoto gimnasto kaktos
į akis švelniai žvelgdama
siurbtuku smeigdama į minkščiausius audinius
ir džiaugias savim kaip vaikas
įsmeigia siurbtuką ir juokias
Rumunijos keistuolis
lankiaus ten, kur žmonės darbuojasi net per miegus
pamilau geltonodę –
jai buvau tik keistuolis iš kito pasaulio:
poliglotas čigonas, kurio gerklinis balsas dudena
tamsoje vaiduokliško miesto,
su dešimt milijonų robotų.
kai nustojau maldaut šilumos ir supratimo,
pakėliau save nuo žemės it budistų legendoj
mano kūnas pakibo trumpam virš bedugnės
su neono šviesom ir regimaisiais kabeliais
ir visa akimirksniu sudegė
pavirto į pelenus akyse,
aptemdytose aistra ir beprotybe,
tarytum senoviškuos nebyliuos filmuos,
kur manekenai pamėgdžioja žmonių gestus ir įpročius.
Dienoraštis
„ dabar mirtis pradėjo ne tik, kaip sakoma, sklandyti virš kiekvieno galvos, bet ir žvilgčioti į jų namus bei kambarius ir stebeilytis į veidus. Galėjai išgirsti, netgi prasilenkdamas gatvėse, kaip žmonės prašo Dievo malonės per Jėzų Kristų ir sako: „Esu vagis, esu svetimautojas“, „Esu žmogžudys“.
slystu be garso pro žvilgsnių voratinklius
šalia manęs klupteli žmogus ir išlieja
espreso puodelį ant savo aksominio kostiumo
grakštūs judesiai tamsių automobilių signalai kaukiančios sirenos
kyla į balsų kalvą šiltame ore
skylėtame kaip rėtis nuo nesuskaičiuojamų veidų ir rankų
ištiestų link psalmės nepasiekiamos klausai
2
pamišę paukščiai nardo virš tavo pečių pravertais snapais
ištisi pulkai metas link laimę žadančio asfalto
ir tu kiekviename žingsnyje išgirsti kažką naujo
visi kalba skubėdami prakaituoja veidai perkreipti įsiūčio
žeria be perstojo žodžius į liepsna tvoskiančias krosnis
tarsi dirbtų su didingu tekstu tarsi didžiulio lokomotyvo katile
nuolat gaustų suspausta materija
3
bėgi apsuptas tūkstančio alkanų burnų kauksmo
susirietęs tarsi popierius gatvės liepsnoje
netrukus vieną iš mūsų sutraiškys
liks kaulai kremzlės ir mėsos rėžiai
mes slinksime toliau tirtantys išsekę pusgyviai
kai televizijos galvos praneš kad nėra jokių blogų naujienų
įgudęs operatorius filmuos šunis išgąsdintus reginių
ištisas rujas prašančias budelio pasigailėti
kai šis malonės kirviu skros išretėjusį orą
sijodamas sudegusius veidus ir rankas
***
Kas raitos skausmuos labiau už tave?
Kas kenčia,
kas savo mirties valandą
yra aklesnis, išdidesnis, labiau pamišęs?
Pragaištis darbuojas tavo kauluos ir nėra būtybės po saule,
kuri išgelbėtų tave.
Aprimus kosuliui riaugsi ir bezdi pasimėgaudamas, galbūt
manai, kad šitaip tavo kūnas atsikrato ligos
ir tolsta nuo mirties.
Ar yra kas visą gyvenimą save mylėjęs labiau
negu tu, tėt?
Mūsų sielvartas palaiko tavo gyvastį.
Kai buvai ten, kur niekas negalėjo surasti, mylėjau tave. Šešias dienas
tavęs ieškojo Faleštyje, Glincenyje ir Jegorovcoje,
kol aptiko kažkur griovyje.
Septintąją, kai tave pargabeno, buvai jau beveik išsiblaivęs.
Keikei mus ir mušei Olgą, kuriai tau nesant suėjo ketveri –
visa mano meilė subyrėjo ir nuėjo vėjais.
Dabar jauti, kaip linksmai plaučiuose šoka mirties lerva.
Bet vis užklumpu tave berūkantį, kai pasijunti geriau,
o aitrus tavo kūno skleidžiamas
skreplių, pūlių ir deguto kvapas
man tėra liūdesio ir lėto
dūlėjimo aromatas.
Vertė Eugenijus Ališanka