„Metų“ anketa. Eugenijus Ališanka, Violeta Šoblinskaitė Aleksa
2012 m. Nr. 4
1. XXI amžiaus pradžia nėra labai paguodžianti – ekonominės krizės, terorizmas, antiglobalistinis ekstremizmas, gamtinės katastrofos, blogėjanti ekologinė situacija. Kokias išeitis matote žmonėms, tautoms, valstybėms?
2. Kaip vertinate politinius ir ekonominius Lietuvos rezervus sudėtingų naujojo amžiaus iššūkių akivaizdoje? Ir amžinas klausimas – „ką daryti“, kad sumažintume neišvengiamus nuostolius?
3. Kas Jums asmeniškai padeda išgyventi šį nelengvą laikotarpį? Iš kur semiatės stiprybės? Kokie elgesio archetipai būtų tinkamiausi šiandien?
Eugenijus Ališanka
1–3. Atidžiau įsiskaitęs į klausimus suvokiau, kad jie tėra skirtingi vieno klausimo aspektai. Klausimo apie krizę, aprėpiančią ir globalinius XXI amžiaus pradžios procesus, ir vieną, „atskirai paimtą“, individą. Todėl neskaidau ir savo atsakymų į klausimus.
Ar pastebėjote, kad žmogus, atsidūręs keblioje situacijoje, iš kurios neranda greitos išeities, pirmiausia griebiasi žodžio? Vieni nusikeikia – mintyse ar garsiai, kiti pradeda šnekėtis – su savimi ar aplinkiniais: „to galėjau ir tikėtis“, „reikėjo eiti kitu keliu, reikėjo daryti kitaip“, „argi nesakiau“ ir panašiai. Treti mėgina įvardyti situaciją, suteikti jai žodinį pavidalą. Kitaip sakant, pradžioje yra žodis. Ir nereikia būti politologu ar kultūrologu, kad atsakytum į klausimą – koks šiandien yra pagrindinis raktažodis. Taip, jūs teisūs, tai yra krizė.
Aišku, galima būtų ginčytis, ar pradžioje buvo žodis krizė. Kad ir keliant dar vieną klausimą – o kam tas žodis priklauso, kas jį ištarė pirmas (plg. „Pradžioje buvo Žodis, ir Žodis buvo pas Dievą, ir Dievas buvo Žodis. Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per Jį atsirado“ (Jn 1, 1–3). Kitaip sakant, mūsų logocentristinei kultūrai tai būtų logiškas klausimas, tačiau, kaip ir atsakant į daugumą filosofinių klausimų, pagimdytų dar vieną klausimą. Net ir ne vieną. Ar žodis galėjo nublokšti mus ten, kur dabar esame? Ar žodis krizė yra adekvatus mūsų situacijos įvardijimas? Ar apskritai gali egzistuoti tai, kas nėra įvardyta? Ar paskubom įvardydami reiškinius, objektus mes jų nesunaikiname, neatimame iš jų unikalumo, pagaliau, egzistencijos? Ar priešingai, žodžiu ištraukiame juos iš nebūties suteikiame galimybę kažką reikšti, tapti mūsų sąmonės objektu?
Nemanau, kad galėčiau atsakyti bent į vieną tų klausimų, nors į juos bandoma atsakyti jau mažiausiai porą tūkstančių metų. Netgi sunku būtų paaiškinti, kokį vaidmenį šiandien vaidina „tas saldus žodis“ krizė. Vieniems tai išties tik keiksmažodis, tiksliau – atlieka keiksmažodžio funkciją. Nusikeikus palengvėja. Arba savotiškas užkeikimas, kuris, beje, giminingas keiksmui. Kartojant vardą, objektas praranda savo grėsmingumą. Arba racionalesnis bandymas įvardyti kylančią grėsmę, taip ją ištirpdant įprastinių santykių ir logikos pasaulyje. Arba tiesiog savotiškas būdas pabėgti nuo komunikacinės tylos. Juk šiandien dažniau išgirstame ne angliškąją optimistinę mandagumo frazę – „puikus oras, ar ne tiesa?“, bet pesimistinius pasažus apie krizę, beriamus tiesiog tam, kad užpildytume atsiveriančias kalbines tuštumas. Arba, priešingai, kalbomis apie krizę gaiviname trūkinėjančius ryšius su sociumu, su artimaisiais – juk krizė yra mūsų visų, visiems tokia artima ir pažįstama. J. L. Borgesas turbūt galėtų pateikti ištisą krizės pavidalų mūsų sąmonėje bestiariumą – tiek realių, tiek įsivaizduojamų būtybių katalogą.
Pamenu, sovietų laikais, kai Vilniaus universitete dėstė politinę ekonomiją, dėstytojas akcentuodavo vieną baisiausių kapitalizmo ydų – nuolat pasikartojančią perprodukcijos krizę. Ją sukeldavo, anot marksistinės teorijos, ne viena ar kita klaida, krizė slypėjo pačioje kapitalizmo prigimtyje, šerdyje, ji buvo neišvengiama. Toks saugiklis, neišlaikantis apkrovos, retsykiais perdegantis vien dėl to, kad kapitalistai nemoka planuoti. Smegenų plovimo mašina veikė išties sistemingai – ne visai iš piršto laužtas teorijas vakarais papildydavo „rinktiniai“ televizijos vaizdai: negailestingi milijonieriai, prabangūs automobiliai ir dangoraižiai, o šalia jų – milijonai alkstančių šeimų, bedarbiai, kruvinos protesto demonstracijos. Krizė buvo vienas iš baubų, kuriais gąsdino mus, sovietinės planinės ekonomikos vaikus. Krizė buvo ten, už geležinės uždangos, čia buvo penkmečio planai ir sėkmingas jų įgyvendinimas. Mūsų visuomenėje tiesiog nebuvo, negalėjo būti net tokio žodžio. Mes nesuvokėme, kad gyvename nuolatinės, chroniškos krizės sąlygomis. Bet tai mums netrukdė tą kataklizmą įsivaizduoti kitaip. Daug ką buvome skatinami įsivaizduoti kitaip, verčiami gyventi primestoje kalbinėje realybėje. Ko verta vien garsioji prieš kelis dešimtmečius per vieną TV tiltų tarp SSSR ir JAV nuskambėjusi frazė: „Sovietų Sąjungoje sekso nėra.“ Kalba cenzūravo, kalba, tiksliau – orveliška naujakalbė, kūrė pasaulį – pasaulį be krizių, be sekso. Todėl kalbos nusikaltimai buvo ne mažiau pavojingi negu kriminaliniai. Iš močiutės pasakojimų apie tremtį Sibire: viena tremtinė gavo dar dešimt metų kalėjimo vien už tai, kad barake, šnekėdamasi su tokiomis pat tremtinėmis, pavadino Staliną „avino galva“. Pradžioje buvo žodis. Tais laikais gal net labiau negu šiandien.
Tad išties tas visomis pasaulio kalbomis šiandien nuolatos skambantis grėsmingas žodis vargu ar byloja apie kažkokią naują realybę, išskirtinius mūsų gyvenimo sukrėtimus.
Auganti ekonomika, kylantis pragyvenimo lygis mus svaigino, ir mes tarsi apgirtę nustojome mąstyti apie priežastis ir pasekmes, puolėme džiaugtis šiandiena. Hic et nunc, čia ir dabar, tapo bene pagrindiniu mąstymo principu. Pirkome, vartojome, galvodami apie šios akimirkos poreikius, realius ar įsivaizduojamus. Kaip ant mielių dygo nauji prekybos centrai, tampantys naujųjų laikų „kultūros centrais“, „akropoliais“, sutraukiančiais tūkstantines minias apsipirkti ar tiesiog pabūti, padalyvauti gyvenimo šventėje. Greitosios vartojimo paskolos tiems, kurie gali gauti insultą neįsigiję akcijinių batų ar televizoriaus. Išsipirktinai nuomojami automobiliai tiems, kuriems alergiją kelia senų automobilių kvapai. Paskolos tiems, kurie nori naujo buto ar namo šiandien, o ne ryt ar poryt. Pasiūla vijosi paklausą, paklausa – pasiūlą. Sakysit, tai natūrali dinamika, šiuolaikinės visuomenės klestėjimo sąlyga. Bet ji natūrali tik tol, kol nestabtelim. Krizė ir buvo toks trumpas sustojimas. Pagirios, jeigu norit.
Lietuva pabandė, kaip ir daugelis kitų šalių, pagyventi rytoj aus sąskaita. Tą darė ir valstybė, ir eiliniai piliečiai. Lietuva, kitaip negu, sakykim, Estija, nesukaupė rezervo juodai dienai“. Politikai kėlė savo reitingus, neatsakingai didindami atlyginimus, pensijas, paleisdami vėjais bet kokį kišenėje užsilikusį centą. O šiandien aiškėja, kad socialinio draudimo institucija, išmokanti Lietuvos gyventojams pensijas, ne tik neturi rezervo, ne tik nežino, kaip galės išmokėti pensijas po metų, bet neranda pinigų artimiausiam mėnesiui. Pagrindinė socialines garantijas užtikrinanti institucija atsidūrė ant bankroto ribos. Ilgalaikės krizės pasekmės, demografinė situacija, mažėjantis gimstamumas, auganti jaunimo emigracija nežada šiai institucijai geresnės ateities. Taip pat ir mums, dirbantiems – būsimajai pensininkų armijai. Belieka atsidusti kartu su Karlu Valentinu, kadaise paleidusiu sparnuotą frazę: „Anksčiau ateitis būdavo geresnė.“
Niekad nesu ėmęs paskolos, visą gyvenimą vengiau skolintis kad ir kelių litų. Pastaraisiais metais ėmiau jaustis savotišku dinozauru, atsiliekančiu nuo pasaulio, viską imančio skolon, gyvenančio pagal principą „gerai gyventi niekas neuždraus“. Visa, ką esu pirkęs gyvenime, pirkau kiekvienąsyk galutinai nutraukdamas santykius su pardavėju. Sumoku ir išeinu. Dabar jau mano. Paskola ar skola ilgesniam ar trumpesniam laikui supančioja su skolintoju. Kaime, kur vasaroja mano tėvai, gyvena toks pusiau benamis geraširdis pijokėlis, kuris nuolat skolinasi iš mano tėvų. Po nedaug, dažniausiai po penkis litus. Kartais ir daugiau. Skolas atiduoda, tačiau beveik visada dar lieka šiek tiek skolingas. Dažniausiai tuos pačius penkis litus. Tėvas erzinasi, vis užsirašinėja skolas į kalendorių, o kaimynas sako tiesiai šviesiai – man patinka būti skolingam. Nežinau, gal tai išties savotiškas būdas palaikyti ryšį su sociumu, bendrumo saitas. Bet tai – ne man. Ir šiaip pasauliui esu prasiskolinęs, neatidavęs kad ir meilės skolų. Juo labiau niekada negalvojau apie dideles ilgametes paskolas. Tam reikia nemažo pasitikėjimo, pirmiausia savimi. O to pasitikėjimo pertekliaus niekada nejaučiau. Todėl ir krizė man reiškia ką kita negu daugeliui kitų. Negu tiems, kurie skuba gyventi, kurie žaidžia va bank. Ir kurie dažnai laimi. Kaip rašo vienas jaunas lietuvių poetas, „vėjus rodo tavo biologinis / laikrodis bet koks / skirtumas skubėsi kur ar / ne vis tiek / niekur nepavėluosi“.
Krizė visus privertė stabtelėti. Vieni atsitokėjo, kiti suklupo, bankrutavo, neteko darbo, treti sugebėjo iš jos net pasipelnyti, kaip chrestomatinė motušė Kuraž Bertolto Brechto dramoje. Buvo ir tokių, kurie tiesiog palūžo. Du krizės sunkumų neatlaikę sutuoktiniai pasitraukė iš gyvenimo, palikdami vaikus, tėvus. Ir dar raštelį: „Mes per silpni, silpnų niekam nereikia.“ Lietuvoje, garsėjančioje savižudžiais, tai tik dar vienas tragiškas įvykis. Bet pati žinia verta dėmesio: krizė apnuogino gamtoje tokį įprastą kovos už būvį dėsnį, visaip dangstomą civilizuotose visuomenėse. Bet jau Friedrichas Nietzsche paskelbė: „Silpnieji ir nevykėliai turi žūti, tai pirmasis mūsų meilės žmogui teiginys, ir čia dar reikia jiems padėti.“ Krizė, mūsų visų kūrinys, iš tiesų padeda. Neretai gali išgirsti politikų, ekonomistų balsus, kad krizė atlieka apvalymo darbą. Štai pirmas pasitaikęs postulatas, kurį aptikau viename lietuviškame verslo leidinio internetiniame puslapyje: „Krizės sunaikina silpnuosius ir leidžia apsivaliusiai ekonomikai sparčiu žingsniu žengti pirmyn – nelikite nuošalyje.“ Nieko naujo po saule, ar ne?
Iš dalies krizė atliko ir edukacinę funkciją. Iki tol daugumai net nerūpėjo, iš kur atsiranda pinigai. Na taip, jeigu trūksta, gal galima ir atspausdinti. Valstybės biudžetas atrodė kaip Kalėdų Senio dovanų maišas – dovanų niekam nepritrūks, tereilda giliau įkišti ranką ir šventinė nuotaika tau garantuota. Tačiau krizės dienomis pasimatė šito maišo dugnas. Ne tik dugnas, bet ir skylės. Anksčiau ar vėliau vaikiškam tikėjimui kalėdiniais stebuklais ateina galas, ir vaikui tiesa tampa trauma. Jeigu norite, pavadinkite ją krize. Kažkas panašaus ištiko ir mus. Apsinuogino ekonominiai, finansiniai mechanizmai ir jų gedimai. Pagrindiniu vyriausybės uždaviniu tapo „biudžeto skylių lopymas“. Net tiems, kurie beveik nieko neišmano apie ekonomikos dėsnius, pasidarė aišku, kad būtina taupyti ne tik šeimoje, bet ir valstybės lygiu. Visuomenė gavo ekonomikos pamokėles. Tačiau retas kuris tos visuomenės narys suvokė, kad taupymas prasidės pirmiausia nuo jo ar bent jau jo neaplenks. Tai patyrus prasidėjo desperatiški žvalgymaisi į svetimas kišenes ar net burnas. „Švaistomi mokesčių mokėtojų pinigai“, – įvairiausios šios frazės moduliacijos tapo žurnalistinių tyrimų ir visuomenės kritikų leitmotyvu. Kitaip sakant, visuomenė ėmė save labiau suvokti kaip visuomenę. Bent jau kaip biudžetinę.
Literatūrinis procesas, prasidėjus krizei, nenutrūko. Knygos išleidžiamos, įvairios ekspertų komisijos renka geriausias, vienos ar kitos sulaukia premijų, kasmet rengiama Vilniaus knygų mugė. Jeigu ne socialinis ir ekonominis fonas, kartais pagalvotum, kad ir nėra tos krizės. Taip, mes dar negalime apžvelgti visos krizės ir jos padarinių, nes dar tebesame jos epicentre, bet, atrodo, ne vien krizė kalta dėl šiandieninės literatūros būsenos. Neapleidžia jausmas, kad literatūrą apėmęs vangumas, joje vis sunkiau surasti sprogdinantį užtaisą. Literatūra gyvena tarsi iš inercijos. Juk šiandien niekas ir nebekalba apie genialumą ir kitas mistines menininko galias. Rašytojai tiesiog dirba savo darbą. Tai – profesija, o ne pašaukimas ar misija. Vieni tapę darboholikais, kiti – alkoholikais, tretiems rašymas – laisvalaikio užsiėmimas. Literatūra ima ilgėtis pervartų, pastaraisiais metais juntamas tam tikras štilis, apgaulinga ramybė prieš audrą. Gal taip atrodo dėl to, kad aplinkui vyksta tiek daug pokyčių, kad įpratome viską vertinti greičio kriterijais. Literatūra juda lėčiau, ji priverčia mus sustoti ir apsidairyti, o tai erzina greičio mėgėjus.
Sovietmečiu literatūra, nors ir atlikdama ideologinės tarnaitės vaidmenį, klestėjo savo ezopiniu paveikumu, rašytojas buvo „tramdomas“, bet turėjo neabejotiną moralinį autoritetą, literatūra stovėjo ant aukščiausios menų pakopos. Mintis, kad literatūra klesti priespaudos sąlygomis, kad ji generuoja maišto energiją ir šitaip ištobulina savo raiškos galimybes, yra gana populiari. Tačiau ar dabartinis kapitalizmas nėra ganėtinai agresyvus, ar išties šiandien nėra prieš ką maištauti? O gal pačios literatūros nebedomina maištai ir revoliucijos? Ir ar ne todėl, kad rašytojas yra „sutramdytas“, t. y. „saugo savo reklaminę reputaciją“, anot poeto Marcelijaus Martinaičio? Vis dėlto, man regis, literatūros orientyrai ir prioritetai nedaug pasikeitė nuo Homero laikų, labiau keičiasi literatūros vieta visuomenėje, kultūroje. Vaizdo kultūra su internetu priešakyje baigia užimti didžiąją kultūros teritorijos dalį, palikdama literatūrai vis mažiau vietos. Ir tai nėra jokia tragedija. Juk dar taip neseniai neįsivaizdavome gyvenimo be telegrafo ar žirgų kinkinių.
Bet apokalipsė literatūros artimiausiu metu tikrai neištiks. Nemanau, kad ir krizė pagreitintų literatūros nyksmą. Literatūra tebeturi savo įtakos sferas visuomenėje ir kultūroje. Bėda ta, kad kalbėdami apie bet kokius paveikumus ar įtakas, mes norom nenorom įsivaizduojam trijų milijonų auditoriją, geriausią televizijos (sic!) transliacijos laiką, pirmuosius dienraščių puslapius, „Stiliaus“ ar kitokių gyvenimo būdo žurnalų nuotraukas. Nenorim susitaikyti su kapitalizmo abėcėle, nenorim pripažinti, kad esam įžengę į erą, kurios vienas pagrindinių elementų – jo didenybė „piaras“. Viešieji ryšiai kuria mūsų viešojo (deja, ir privataus) gyvenimo simuliakrus, tarp „būti“ ir „atrodyti“ petį vis labiau spraudžia prodiuseris. Rašytojai jau irgi pasinaudoja galimybėmis pašokti ar padainuoti televizijos šou. Ar jų skaitomumas dėl to išauga – nežinau, gal. Žinau, kad žaisti yra sveika, žmogus yra homo ludens. Ir dar žinau, kad rašytojų kūriniai dėl to netampa menkesni. Gera literatūra, kaip ir geri rašytojai, nieko nebijo. Klausimas tik, kas jų bijo?
Iš tiesų klausimas yra ne „šokti ar nešokti“. Tebegalioja sena versija. Būti ar nebūti. Ir čia, man regis, krizė atlieka katalizatoriaus vaidmenį. Ne daugiau.
Šiandien žodis krizė mus vis labiau įtraukia kaip sūkurys į savo gelmę. Ar mes dar tikrai suvokiam, ką sakom, nuolat kartodami šį žodį? Ar dar jaučiame už jo kokią nors realybę? Lietuvoje jau apstu siūlymų šio termino nebevartoti, vietoj jo teikiamas kitas žodis – sunkmetis. Kaip rašto žmogus sutinku, kad sinonimai gelbsti kalbą. O ar jie išgelbės pasaulį, kaip kadaise tikėjome, kad jį išgelbės grožis? Sykį verčiau vieną amerikiečių poeto Jerome’o Rothenbergo eilėraštį, kuris vadinosi „Gėlių kantata“. Jame kiekvienoje eilutėje skambėjo žodis „gėlės“. Tarsi poetinis žaidimas, ir tiek. Ir kaip nustebau, skaitydamas savąjį vertimą, kad šis žodis man vis mažiau ir mažiau siejosi su gėlėmis, galiausiai jis visiškai prarado „gėliškumą“. Gėlių nebeliko. Kalba dar sykį pademonstravo savo magiškąją pusę. Gal ir šiandien mes ja naudojamės, tik ne visai suvokiam? Gal įvardydami daiktą atsikratome baimės, kaip tvirtina psichoanalizės klasikai? Gal kartodami be paliovos šį žodį iš tiesų norime ištirpdyti krizę balsių ir priebalsių sraute?
Krizė krizė krizė. Ir dar sykį. Turėtų palengvėti. Pabandykite ir jūs.
Violeta Šoblinskaitė Aleksa
1. O kuris gi žmonijos gyvavimo tarpsnis galėtų pasigirti ilgalaike taika ar stabilumu? XX amžius prasidėjo Rusijos revoliucija, pragaištinga daugybei tautų, ir į politinę piramidę iškėlė Staliną… XIX amžių draskė Napoleono karai, XVIII a. – Šiaurės, XVII a. – Trisdešimties metų karas…
Imantas Zieduonis knygoje „Kuržemytė“ taikliai pasakė apie teutoniškąjį Kuršą: per 234-erius kunigaikštystės gyvavimo metus 110 metų (t. y. kas antri metai) žmones kamavo nederlius ir badas, 81-erius (t. y. kas treji metai) – karas, o kas penkiolika – epidemijos.
Marą, cholerą ir šiltinę lyg ir įveikėme. O ką gi dar?
Žmonija turbūt geriausiai sugeba kariauti ir kelti revoliucijas. Homo sapiens bodisi daugybės nekaltų dalykų, tik ne smurto, neapykantos, keršto, kraujo – nuo Kaino ir Abelio laikų. Kodėl? Sunku pasakyti… Karas sugriauna ekonomiką, bet kažkodėl jis ekonomiškai naudingas! Karas sunaikina genofondą, nušluoja nuo žemės paviršiaus ne vien tik nespėjusius subręsti da vinčius, galilėjus ir enšteinus, bet ir ištisas tautas – ir niekam dėl to širdies neskauda! Nebent vienam kitam Sacharovui ar kovaliovui… O iš lietuvių kam? Nijolei Sadūnaitei?
Teroras – nors gyvuliškas, bet, matyt, labai saldus pasitenkinimas. Mėgautis kitų kančia? O ar ne tokio pasimėgavimo mūsų vaikus ir vaikaičius moko šiuolaikinės medijos, ypač televizija bei internetas, veikiausiai ugdydamos būsimų teroristų kartą?!
Ne per daugiausia, tiesą sakant, tų vaikų ir vaikaičių Lietuvoje jau ir liko. Išsilakstė kas kur. Ir gerai. Nes ką jiems čia beveikti – darbo nėra, duona kainuoja kaip mėsa, o gera mėsa – kaip dviratis „prie Smetonos“!
Vilniuje, Kaune dar galima išvysti mokinukų ir studentų. O mažuose miesteliuose – pusė namų tušti, visai ne taip, kaip Vakarų Europoje ar Šiaurės šalyse, kur mažiausioj gyvenvietėj jaunų ir senų knibžda.
Merdėjanti žemė. Tušti kaip iškirmijusio riešuto kevalas namai užkaltomis langinėmis. Tuojau po Nepriklausomybės senukus mūsų kaimuose visokie treninginiai pjovė, dabar valstybė pjauna – pasiligojusio nė „greitukė“ ligoninėn nebeveža. Greičiau senas numirs – valstybei tik nauda, nebereikės pensijos mokėti.
Terorizuojami esame kasdien, nors pistoleto niekas į smilkinį ir neremia. Jau fiziškai pykina, kai įsijungi televizorių, net kai laida visai ne „teroristinė“ – reklamą dar būtų galima iškęsti, bet anonsai, trunkantys po 10 minučių, varo į neviltį. Toks įspūdis, kad visa Lietuva – debilai arba kamuojami Alzheimerio ligos. Anonsuojama iki vėmulio, iki gilaus protesto: išjungti, niekados nežiūrėti, išmesti televizorių pro langą! Sovietmečiu buvo toks anekdotas… Sutikęs apšepusį, susiglamžiusį bičiulį draugas klausia: „Kodėl neapsigerbi?“ Tas sako: „Įsijungiu radiją – TSKP suvažiavimas, įsijungiu barzdaskutę – TSKP suvažiavimas, lygintuvą jau net ir įsijungti bijau…“ Dabar labai panašiai gyvename, tik ne TSKP suvažiavimas iš visų kampų lenda, o milijonai prekių ir paslaugų, kurių niekam nereikia.
Visados, radusi pašto dėžutėje gausybę lankstinukų, imuosi už galvos: kiek medžių išguldyta dėl žmogaus godumo – baisu!
Baisiau, žinoma, kai gatvėje, parduotuvėje, metro ar teatre sproginėja bombos. Bet ar visada dėl to kalti teroristai? Kiek yra sufabrikuotų teroro aktų, kurie įvykdomi tik todėl, kad kažkas turi didelių liliputiniškų pretenzijų diktuoti šio pasaulio tvarką? Ar ne provokacija – Šamilio Basajevo reidas į Dagestaną? Ar ne provokacija – teroro aktai Maskvoje ir Volgodonske? O kaip pavadinti Rusijos kariuomenės siautėjimą Gruzijoje, kuris baigėsi valstybės dalies okupacija?
Bet labiausiai man klaiku, kai intervencijos vykdomos prisidengus demokratijos vardu. O juk ir taip būna. Ir ne kartą. Aš manau, kad demokratijos „importas“, kuriam prielaidas sukūrė būtent globalizacija, dažnai tėra pirkliškas cinizmas. Gal tai ir žadina antiglobalistinį ekstremizmą? Beje, globalizacijos iki galo dar „nesuėstos“ šalys daug patrauklesnės, romantiškesnės…
Nūdienos istorikais, juolab politologais, jau kuris laikas visai nebepasitikiu, Ne todėl, kad meluoja susiriesdami. Labiau gal todėl, kad šiandiena – per arti akių, esame į ją įsikniaubę, o toks žmogus mato siaurai, todėl tendencingai.
Daugelio dalykų šiame pasaulyje, deja, nesuprantu. Sakykime, kas yra oro taršos kvotos, kurias panorėjus galima parduoti? Ar tokios kvotos ir tokie sandoriai gerina ar blogina ekologinę situaciją?
Kai girdžiu dusliai vaitojančias grindis po kojomis ir slogų sengirės eglių atsidūsėjimą anapus Nemuno, suprantu gyvenanti anaiptol ne saugiame – jau gal net nebe Dievo? – pasaulyje. Sprogdina, žinoma, ne mane (kur Veliuona, o kur Kaliningrado sritis!), tik žemę naujos atominės elektrinės pamatams, bet jausmas labai bjaurus – tarytum koks didžiulis pūlinys tvinksėtų visai šalia. Ir kas man uždraus galvoti, kad šita elektrine – anaiptol ne energijos deficitui mažinti statoma, o tik politiniais tikslais, nes Rusijoje viskas daroma politiniais tikslais…
Kur išeitis? Nežinau…
Vaikystėje tėvai mus su broliu gėdydavo: kas melagis, tas ir vagis! Gal iš tiesų viskas pasikeistų, jei atsigręžtume į TIESĄ? Reikėtų paisyti tiesos. Nebemeluoti – nei sau, nei kitiems. Menas dažnai pasako tiesą. Bet kas paiso menininkų?
Žiūrėdama režisierės Phyllidos Lloyd filmą „Geležinė ledi“ suklusau, išgirdusi Margaret Thatcher frazę, ištartą aktorės Meryl Streep lūpomis. Buvusi premjerė pripažino, kad ir Europos „demokratija“ kūrė globalinio terorizmo formulę. Valdyti pasaulį buvo ir bus vienintelis imperinių žmonių siekis.
2. Lietuva – labai keista valstybė. Čia viskas „kažkaip ne taip“, net ir žiemos saulė danguje. Pakeliu akis nuo kompiuterio: laikrodžiai rodo vidurdienį, o saulei nusispjauti, kad buvusi mūsų Europos reikalų ministrė Laima Andrikienė nusprendė Lietuvą (dar tik deryboms prasidėjus) skubiai „sueuropinti“. Saulė vis tiek į zenitą pakyla tik pirmą valandą dienos, ir – ką tu jai?
Ne mane vieną Lietuvos laikas, ankstyvą popietę jau smigdantis į juodą naktį, erzina. Ne mano vienos biologinis laikrodis šaukte šaukia: negerai! Svarbu, kad gerai tiems, kurie laiką „valdo“. Menkutis melas? Bet ne toks jau ir menkas, kai pagalvoji.
Kai Gedimino Kirkilo vadovaujama komisija „naujojo amžiaus iššūkių akivaizdoje“ patvirtino šalies įvaizdžio koncepciją ir prasidėjo pasipūtėliškas skalambijimas, kad „Lietuva – drąsi šalis“, netvėriau juokais, nes pykti jau nebėra jėgų. Nors gal ir iš tikrųjų juokinga…
Kone ketvirtis milijono lietuvių gyvena iš įvairiausių pašalpų ir kompensacijų, kurias jau net ir išvardyti sunku. Ketvirtis milijono darbingo amžiaus žmonių sėdi be darbo. Infliacija auga… Bankai – užsieniečių rankose…
Drąsu tokiai „didelei“ valstybei? Drąsu! O kur dar beveik pusė milijono emigrantų – jaunų, gabių, protingų, kurie – būdami Lietuvoje, jei tik turėtų darbo ir uždirbtų bent minimalų atlyginimą, – sumokėtų į valstybės iždą milijonus litų mokesčių?
Bet paklausykime, kokios gražios šnekos iš tribūnų! Pas mus ir senatvė ori, ir neįgaliesiems – visos galimybės, ir Europos Sąjungos investicijų – kaip iš gausybės rago! O jau kaip smulkusis verslas skatinamas – nėra ką bepridurti! Nebent tai, kad smulkiausias iš verslininkų turi žinoti per 400 įstatymų, o kontroliuoti jį ir bausti turi teisę dešimtys institucijų… O kokį nors menkiausią savivaldos valdininkėlį institucijos gina įnirtingai, pasišventusiai. Jis gali būti korumpuotas demagogas, paskutinis girtuoklis, važinėti girtas tarnybiniu automobiliu, daryti pravaikštas, nusitaukšti viešai į visiškas lankas – šilta kėdžiukė vis viena bus prilipusi jam prie užpakalio kaip kramtomoji guma!
Politiniai rezervai? Gal ir akla esu, bet tokių kažkaip nematau. Dešinieji? Kairieji? Centras? O kuo gi ypatingai skiriasi jų programos?! Suprantu, kad rinkėjai programų neskaito. Kaip ir mūsų išrinktieji į Seimą neskaito Konstitucijos. Matyt, todėl jiems ir negėda prisiekti ant Konstitucijos ranką padėjus – nelabai težino, kas ten iš tikrųjų parašyta. Jeigu žinotų, neskleistų garsiai tokios nesąmonės, kad mūsų šalyje bažnyčia atskirta nuo valstybės. O yra apie tai šaukiančių! Vos Lietuvos hierarchai pabando nepatenkinti krustelėti, kai kuri „radikalai“ tuojau kaip burtažodį kartoja tezę, ištrauktą visai ne iš Lietuvos Respublikos, o iš SSRS Konstitucijos. Ir kaip jiems išaiškinti, kad mūsų Konstitucijos III skirsnio 43 straipsnio teiginys Lietuvoje nėra valstybinės religija gerokai skiriasi nuo atmintin įstrigusio ateistinio šūkio?
Apie tai, kad to paties skirsnio tas pats straipsnis prasideda sakiniu – Valstybė pripažįsta tradicines Lietuvoje bažnyčias bei religijas… – verčiau patylėsiu. Tegul Konstitucinis Teismas darbuojasi, ko čia man aušinti burną.
Svajoti, kad politikai ar valdžia būtų Dievo žmonės, žinoma, naivu. Tačiau kartais norėtųsi bent jau elementaraus padorumo. Deja! Dievą mūsų politikai ir valdžia prisimena tik tada, kai paranku.
Kodėl didelė dalis rinkėjų visai nespjovė į buvusį LKP CK pirmąjį sekretorių A. M. Brazauską? Todėl, kad Algirdas Mykolas „atidavė“ Vilniui, o ir visai Lietuvai, Katedrą. Viešai priminęs, kad atiduoti galima tik tai, kas yra tavo nuosavybė, akimirksniu būsi pavadintas labai įžūliu, neetišku ar netgi valstybės priešu…
O kodėl 2009-ieji mūsų valstybei tapo Lietuvos vardo paminėjimo Annales (juedlinburgenses tūkstantmečiu, o tikintiesiems – Evangelijos žinia tūkstantmetei Lietuvai? Nejaugi vien todėl, kad krikščionys ir vėl pasijaustų „atskirti“, kad nereikėtų ta proga daug investuoti į religijos objektus? Juk už pinigus, kurie buvo išdrabstyti kairėn ir dešinėn, fejerverkais iššaudyti į padanges ir išmokėti ambicingų superinių projektų vykdytojams, buvo galima visose Lietuvos bažnytėlėse įrengti centrinį šildymą…
(Stingdantis daugelio maldos namų šaltis, kai į ledokšnius sukreša net šv. Mišių vynas, mano galva, XXI a. nerūpi niekam, net ir ganytojams. Vyskupijose, ačiūdie, šilta. O tuo, kad klebonas, aptarnaujantis, tarkime, tris parapijas, mažiausiai valandą kasdien, išskyrus pirmadienius, ir trejetą valandų kiekvieną sekmadienį stingsta į kaulą, turbūt nieko nenustebinsi? Senučių, kurios rytą vakarą skuba viešai išpažinti savo tikėjimą, nes pagal vis tą pačią mūsų Konstituciją (II skirsnis, 26 str.) turi teisę tai daryti, irgi juk niekam negaila. O kaip į tokias pamaldas žiemą prisišaukti jaunimą?)
Neseniai teko būti Kauno arkivyskupijos kurijos renginyje „Meilė kuria šeimą“. Beveik sausakimšoje „Žalgirio“ arenoje, talpinančioje apie 15 tūkstančių žmonių, dalyvavo ir aukščiausi šalies vadovai su šeimomis: Seimo pirmininkė Irena Degutienė, ministras pirmininkas Andrius Kubilius, europarlamentaras Vytautas Landsbergis. Žinoma, jie, kaip ir pridera, – pirmoje eilėje, žinoma, juos visus pristato didieji dienraščiai. O apie tai, kad išmintingą, įdomią, jaunatvišką ir tikrai įspūdingą homiliją renginyje bylojo Šiluvos Švč. Mergelės Maruos gimimo parapijos klebonas Erastas Murauskas – „Lietuvos ryto“ informacijoje nebuvo nė žodžio. Kai kitą vakarą „katalikiškos pakraipos“ koncertą parodė LTV (stebuklas?!), Seimo pirmininkės žodis, nors retorikos požiūriu ne itin uždegantis, skambėjo nekupiūruotas, o kunigui E. Murauskui televizinio laiko liko vos keliems iš konteksto ištrauktiems sakiniams. Kas tai – naujoji cenzūra, kurią mūsų Konstitucija draudžia, ar užsispyręs bukumas – nieku gyvu neparodyti per televiziją protingo žmogaus vien todėl, kad jis „kulto tarnas“?
Nesu nusiteikusi prieš minimus savo šalies aukščiausius pareigūnus. Tik pykstu ir jaučiu ypatingą širdgraužą, kad ilgindama pensinį amžių laisva ir nepriklausoma Lietuva, valdant būtent šiai koalicijai, pavogė iš manęs septynerius darbingus ir kūrybingus metus. (Kuris meno kūrėjas nesvąjoja apie pensiją, kad pagaliau – nebesukdamas galvos, iš kur gauti centą! – galėtų pagaliau parašyti, nutapyti, sukurti tai, kas apmąstyta, kam kauptąsi ne tokį jau trumpą gyvenima?) sužinojau apie šį savo valstybės nuosprendį, pasijutau bjauriai nuteista, nors nieko iš nieko nevogiau, nieko nežudžiau – tik savo pačios gyvenimą. O daugiau asmeniškų priekaištų neturiu! Ir vis dėlto suprantu: rinkimai į Seimą jau prasidėjo…
3. Padeda tik tai, kad jaučiuosi esanti Dievo vaikas. Ir tikiu, kad aplinkui – kiti Dievo vaikai, nors gal ir pamiršę šią tiesą. Žmogaus atmintis nėra tobula. Ir gerai. Tobula atmintis jautresnį žmogų paprasčiausiai išvarytų iš proto.
Žinoma, viešai prisipažindama, kad mano pasaulėžiūra krikščioniška, jau matau stipriai susiraukusias fizionomijas ir netgi rizikuoju užsitraukti nemenką tai kurių žmonių rūstį. Ką padarysi. Vertybes kiekvienas renkamės patys. Bet manęs juk neerzina tas faktas, kad garbinti protą daugeliui aplinkinių sekasi žymiai lengviau, nei adoruoti Švenčiausiąjį Sakramentą. Kodėl tuomet aplinkiniai turėtų šaipytis, išgirdę, kad man mieliau – atvirkščiai?
Be to, esu jau tokio amžiaus, kai pašaipos strėlė, paleista mano adresu, nebeatrodo tragedija. Dažnai pasiguodžiu: gal Herakleitas nebūtų sakęs, kad dukart Į tą pačią upę neįbrisii, jei būtų žinojęs, kad Sokratas, perskaitęs jo raštus, ištars: Ką supratau – didinga; kaip ir tai, ko nesupratau.