literatūros žurnalas

Neringa Butnoriūtė. Kaip literatūroje

2019 m. Nr. 8-9

Vidas Morkūnas. Pakeleivingų stotys. – Vilnius: Odilė, 2019. – 119 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Kadaise, skaitydama prozininko, vertėjo Vido Morkūno pirmąją knygą, ėmiau skaičiuoti, kokio amžiaus jis debiutavo. Taigi būdamas šiek tiek vyresnis nei vadinamieji „jaunieji kūrėjai“. Tai ir jautėsi: novelių knyga „Manekeno gimtadienis“ (2001) ir dabar iš kitų debiutų išsiskiria meniškumo lygiu, išradingumu. Lietuvių literatūroje jo tekstai, ko gero, „giminiuotųsi“ su Sauliaus Šaltenio ankstyvąja proza, o iš naujausios – su Jurgos Tumasonytės apsakymais, nors tas artumas gana sąlygiškas.

V. Morkūno prozos semantinis šaltinis – estetizuotos negatyviosios kategorijos: tuštuma, stoka, neviltis, entropija, negyvenimas, degradacija. Radikalų pavidalą jos įgavo „Reportaže iš kiaušinio“ (2012) ir poezijos knygoje „Nekropolių šviesos“ (2015). Tuomet šių kategorijų įprasminimas priminė variacijas viena nebūties tema (kiek ją galima perteikti literatūrinėmis priemonėmis), o vyraujančią gyvenimo nyksmo semantiką charakterizavo bei „sugyvino“ daugybė sodrių veiksmažodžių. Gana įprasta, kad apie negatyviąsias patirtis kalbama kontrastingai, slogiai, su nutylėjimais. O šio autoriaus trumpoji proza – metaforiška ir teatrališka. Ji parašyta sodriai, tačiau yra komunikuojanti su skaitytoju ir iš esmės nesudėtinga.

Naujausias V. Morkūno kūrinys – „Pakeleivingų stotys“ – trumposios prozos knyga, kurios koncepcija primena savotišką bedalių ir stočių katalogą. Jų likimus dailininkė Deimantė Rybakovienė grafiškai žymėjo vingiuojančia gyvybės linija. Praradimai čia maišosi su nušvitimais, kasdienybė – su keistumu, turiningumas – su bedalių likimu, nors galutinė baigtis (stotelė?) visų aiški.

V. Morkūno tekstai primena scenas, stebimas akylo režisieriaus: žmogus juokiasi, nežinodamas, kad stovi šalia žmogžudžio, arba neįtaria, kad šis trumputis pasimatymas – jam paskutinis. Nors leidžiama numanyti, apie ką kalbama (ypač dėl to, kad žinome, ką „kataloguoja“ autorius), dažnas epizodas fiksuoja akimirkas iki ribinės patirties, tos patirties atvirai neparodydamas. Tad įvairios netektys ir tik nedideli atradimai, egzistencinė, žmogaus protui nepavaldi nejauka yra temos, kurios neartikuliuotos lieka kyboti virš aprašymo, suteikdamos erdvės vaizduotės chimeroms. Juolab kad ribinių patirčių aprašymai sukuria prielaidas spekuliatyviai vaizduotės veiklai, kuri tik sustiprina ypatingą tokių situacijų nepažinumą. Tačiau „Pakeleivingų stotyse“ įprastesni tokie siužeto posūkiai: rimtį šermenyse gali sudrumsti eretiška nuomonė, kad siela nebeegzistuoja („išlekia iš numirėlio į orą ir tuojau pat šnypšdama sudega… pššš… ir viskas“, p. 53). Netikėtumas tekste ištinka tarsi be pagrindo, kaip ir akistatai su mirtimi nepasirengusius veikėjus. O sudrumstus rimtį lieka tik simboliški įvykio apribai – baugiai ir estetiškai paveikūs, lyg po ką tik mintyse suvaidintos scenos.

Būdingoji V. Morkūno prozos ypatybė – reikšminiai pasakojimo momentai staiga suspenduojami ar tiesiog apverčiami. „Pakeleivingų stotys“ skaitantįjį išjudina intelektualiai: netikėtos čia gali pasirodyti ne situacijos, o rakursas, kuriuo išreiškiama mintis. Ši proza kasdieniškais siužetais nurodo tai, ką sutartinai laikome „įprastumu“, „norma“. Tai mąstymo šablonai, susiję su sakralumo tematika, įvairiais prietarais, tikėjimu pomirtiniu gyvenimu, pareiškimais apie prasmingai nugyventą laiką. Vaizdingi epizodai, jautriai apmąstyta kalba į tekstą įaudžia įvairių prieštaravimų. Kad jie V. Morkūno prozoje tikėtini, nuolat signalizuoja visa jo kūryba, o šiam žingsniui autorius skaitytoją parengia nuo knygų pavadinimų („Manekeno gimtadienis“, „Reportažas iš kiaušinio“, „Nekropolių šviesos“), kuriuose materija konceptualiai suliejama su metafizika, gyvoji ir negyvoji sritys – su tapsmo procesu. Pasirenkami motyvai ne poliarizuoja vaizduojamąjį pasaulį (skaidant jį į gerą ir blogą, į gražų ir bjaurų), bet padeda sukurti estetišką darinį, giminingą grotesko žiūrai. Prozininko metodas ne įžūlus, o greičiau paradoksalus ir žaidybiškas.

Iš pirmo žvilgsnio V. Morkūno tekstų kalbą norisi vadinti literatūriškai dekoratyvia, aktualizuojančia rečiau vartojamas žodžių formas (ankstybieji, šmėkšoti ir pan.). Ne kaskart pritarčiau, kad vaizdingumas, kalbos sodrumas prozoje yra estetinės vertės požymis, tačiau V. Morkūno kalbos lyriškumas ir nėra svarbiausia jo tekstų ypatybė. Jeigu juose ir esama poetinės prozos požymių, tai tik gerąja prasme: jo pasakojimas vertingas ne vien dėl savaiminio pasakymo grožio, bet ir dėl konceptualaus mąstymo bei kalbai suteikiamo daugiareikšmiškumo, kuriuos geriausiai atskleidžia kaip tik trumpa žanrinė forma. Paradoksaliai svarbi V. Morkūno tekstų savybė – kai kuriais atvejais veiksmo scenas išjudina ne naratyvas, bet žodžio pajėgumas apeliuoti į jusles ar manipuliuoti galimomis potekstėmis. Tai reiškia, kad kalbos dekoratyvumas sutampa su veiksmu. Šios kalbos galimybės yra V. Morkūno prozos epicentras, kurį jis aktualizuoja rašydamas apie tai, kas nematoma, kas yra ribiška, o kartu – kas apipinta mitų, kultūros kontekstų, prietarų.

Kitas ryškus V. Morkūno prozos ypatumas – jo pasaulį nuosekliai charakterizuoja skurdo kultūra. Pirmiausia tai reikšminga visa ko dūlėjimo, apleisties semantika, bet labiausiai šie tekstai atveria fizinį, socialinį ar kultūrinį žmogaus gyvenimo skurdą. Tokia vertybinė projekcija kuria pilko, nereikalingo gyvenimo atmosferą, sustiprinančią individualios būties beprasmybę.

Pakeleivingų stotyse“ šį įspūdį kurti padeda į pasakojimus įtraukiami įvairūs sovietinio pasaulio rudimentai: apleistos bažnyčios, pramoniniai peizažai ir darbininkiška rutina, namai šiferio stogais, miestelio gatvėmis kursuojančios belangės „latvijos“, anų laikų tamsiai žali sienų dažai ir nuskalbti gėlėti moterų chalatėliai, šykštūs bendruomeniniai ir šeiminiai santykiai. Toks pasaulėvaizdis, kuris vyresnės kartos prozininkų kūryboje neretai būdavo motyvuojamas alinančios ideologijos, socialinių įtampų, žmogiškumo gynybos, kartais nostalgijos ar tiesiog nesugebėjimo rašyti apie dabartį, V. Morkūno prozoje tampa antrinės svarbos, o būdingų sovietmečio vaizdavimo klišių vengiama. Šiuo atveju tai santykis ne tiek su laiku, kiek su pasauliu kaip literatūrine universalija. Todėl susidaro įspūdis, kad su reprezentatyviomis laikotarpio detalėmis dirbama lyg su dailininko ar kinematografo rekvizitu. Stipri, skurdo kultūrą reflektuojanti atmosfera niuansuoja situaciją, ši neįkalinta vien galimų konotacijų, dramatiškų pustonių, veriasi kaip estetiška ir natūrali. Netgi tuose tekstuose, kuriuose esama buvusio laiko inkliuzų, artimesnių šioms dienoms, lieka to paties kolorito.

Kita vertus, „Pakeleivingų stotyse“ gausu agrarinę provincijos rutiną imituojančios prozos situacijų, o jose – tipinių kasdienybės grožio atradimų, netekčių, skaudulių. Tai yra gyvenimiška, pažįstama iš kitų lietuvių autorių knygų, tačiau V. Morkūnas išvengia dramatizavimo, neverčia skaitytojo skausmingai įsijausti į praeitį ir neskatina aklai pasitikėti jos vaizdavimu. Istorijos pateikiamos kaip vizualios scenos, dažnai pagrįstos apversta logika: pavyzdžiui, mankštų trenerė Elvyra daugelį metų mėgina priversti pučiamųjų instrumentų gamyklos darbuotojus imituoti elnius ir jaučia, kad jos pastangos nevertinamos („bedalės“, p. 50–52). Kartais tai gali būti realybę pratęsianti vizija: „Staiga susivokė traukinio nesulaukęs ir išėjęs namo pėsčiomis. Nors drožti būtų tekę gerų septyniasdešimt kilometrų. Abipus žaliavo žolynai, krūmynai. Atrodė sustingę. <…> Ant aukštos žolės prie krūmų buvo patiestas didokas drobės gabalas su jaunos Stasio R. motinos atvaizdu visu ūgiu. Lyg sepijos atspalvio nuotrauka. Mamos andai būta nežemiškai gražios, sumojo jis“ („ankstybieji“, p. 46–47).

Lietuvių modernioji proza neretai atrodo suvaidinta – lyg panaši į gyvenimą, lyg nuo jo nutolusi, nes literatūriškai „padaryta“. Tai nėra jos blogybė, o kalbant apie V. Morkūno tekstus – svari ypatybė, nustatanti santykį su skaitomu tekstu. Kiekvienoje autoriaus knygoje siūloma literatūros nepriimti sakraliai. Ši nuostata pirmiausia pasirodo kaip autorefleksija, kai į savo tekstus V. Morkūnas lyg diskredituodamas save įterpia savo kūrinių nuorodas:

Vedlys kikendamas vartė kažkokios knygos lapus.
Įsivaizduok sau, – paaiškino, ko taip pralinksmėjęs, – čia rašoma apie du tipus, kurie atvaro į apleistą vienuolyną pasižiūrėti freskos!
Pasilenkęs dirstelėjau į viršelį. Autoriaus pavardės neįmačiau, tik pavadinimą: PAKELEIVINGŲ STOTYS. Tokios knygos nežinojau. Vedlys atsistojo, padėjo ją kur radęs <…>“ (p. 11).

Kitose V. Morkūno prozos knygose atrastume panašių motyvų (šiukšlyno gyventojai randa „Manekeno gimtadienį“ ir išmeta „visų pamirštą šventę į viršų“; „Reportažą iš kiaušinio“ beraštė veikėja aptiko lauko išvietėje). Šie keisti epizodai pačią literatūrą įkontekstina minėtoje skurdo kultūroje, taip kūryba yra desakralizuojama ir paneigiama kaip nepraktiškas, kasdienybėje nefunkcionalus reiškinys. Kartu tokie intarpai yra informatyvūs, suteikia žinių apie autoriaus darbus, jo kūrybos šaltinius ir pan. Kita vertus, kritikuodamas literatūros galias V. Morkūnas suvokia ribas (jis „drastiškas“ tik savo kūriniams), tačiau į savo tekstus nuolat įsriegia tam tikrų prieštarų. Pagrindinė iš jų – „Pakeleivingų stotyse“ bent kelis kartus akcentuojamas noras, kad aprašomos situacijos neatrodytų „lyg persikėlusios į gyvenimą iš prasto kūrinio“ (p. 62). Tai tipinis, „morkūniškas“ prozos posūkis. Idėja, kad ne kasdienybė, o literatūra gali būti banali, jog esama perteklinio pasitikėjimo literatūra – ne tokia jau dažna. Čia slypi ir kita, nepelnytai nuvertinama pozityvioji literatūriškumo reikšmė, leidžianti per tekstus į kasdienybės banalumą pažvelgti kitaip, jį dekonstruoti. Manau, būtent šis siekis sutampa su V. Morkūno rašymo principais ir paaiškina jo darbą su kalba. Įdomiausiuose „Pakeleivingų stočių“ epizoduose tai įgyvendinama be papildomų deklaracijų:

Jodvi su mama pirko silkę. Pardavėja kilstelėjo iš statinės išgriebtą žuvį.
Tiks?
Sidabriniais žvynais ir žieduotais moteriškės pirštais varvantis sūrymas sutvisko vėlyvoje saulėje, ir tas reginys nedylamai įsirėžė mažosios Aidos atmintin. Vėliau ji lyg stebuklingą vaistą prisimins jį nelemtomis valandomis – bus jų daugel, oi daugel. Tirpdys ji tame įstabiame švytėjime juodą sielvartą. Tarsi žiburiu šviesis nevilties ir vienatvės dykynėse. Šios atrodys bekraštės, o laimės akimirkos – tokios trumpos…
Pardavėja susuko žuvį į rusvą, standų popierių ir padėjo ant svarstyklių lėkštės. Silkė svėrė 220 gramų. Na, iš tikrųjų šiek tiek mažiau…“ („turtingosios“, p. 66).

Trumpame tekste dera V. Morkūno prozai būdingas vizualumas, sceniškumas, ironija ir niuansuotas („poetiškas“) kalbėjimas. Cituotas epizodas „Pakeleivingų stotyse“ priskirtas „turtingųjų“ kategorijai. Ši scena svarbi dėl to, kad pakuojamą žuvį stebinčiai Aidai ji atrodė ypatinga. Daugelio šios knygos pasakojimų efektyvumą lemia perspektyvų konfliktas, regimybės ir apgaulės sąveika: rodoma, kaip veikėjams atrodo, o ne kaip yra (plg., „Keli išlikę dulkėti klauptai vedliui priminė išardytus pianinus, man – mokyklos suolus“, p. 12; „Blausiai žvilgančios geležies ir rūdžių grožio niekas, žinoma, neįžvelgė. Eidavo iš smalsumo ir pagarbos neregėtam galiūnui“, p. 16). Tipinę dirbtinai ištęsto literatūrinio nuskaidrėjimo sceną pertraukia staigus ironiškas kirtis: atsitiktinė diena tampa lemtinga, bet turgininkė, suteikdama išgyvenimą, šį tą atėmė (išlošė). „Morkūnišką“ paradoksą sudaro keletas sluoksnių, o vienu iš jų tampa raiškos lygmuo. Tai įdomus atvejis, kai tekste kuriamos dvi tikrovės versijos, skatinančios svarstyti jos patikimumą.

Ironišku dviejų registrų supriešinimu „Pakeleivingų stotyse“ veriasi ir literatūrinė apgaulė, ir modernistams būdinga literatūriškumo kritika, šiuo atveju nukreipta į lietuviškos lyrinės, psichologinės prozos tradiciją. Jai oponuojama žaismingai, tos tradicijos priemonėmis išryškinus jos dirbtinumą: „Juodų it anglis debesų užspeistas mėnuo turėjo bailiai dirsčioti į nykią gatvę po senutėliais, pasiligojusiais medžiais, atkišusiais plikus šakų kabarkštus. <…> O buvo įstabus gegužės rytas, gatvė skendo kuplių liepų ir lakštingalų pamėgtų alyvų žalumoje, net ligoninės tvora, ir ta – šviežiai dažyta – žaliavo“ (p. 70; kursyvas mano – N. B.). Natūralu, V. Morkūno proza išaugo iš lyrinės tradicijos ir nuo jos atsispiria, numanomoms reikšmėms suteikdama prieštaringumo, deformuodama stereotipinio mąstymo inerciją.

Pakeleivingų stotys“ iš tikrųjų yra apgaulinga knyga. Ji tik atrodo nedidukė, bet iš esmės – sodri ir reikalaujanti atidumo. Atidumas čia yra kas kita nei tiesiog jautrumas, nes tekstas skatina intelektualiai reaguoti į kuriamas situacijas, taip pat gerai įsiklausyti į jo kalbą. Beje, sumanymas „Pakeleivingų stočių“ istorijas skirstyti į grupes ir taip jas vienodinti man atrodo šalutinis. Kitaip sakant, „Pakeleivingų stotis“ galima skaityti ne dėl ypatingo tekstų komponavimo, bet pirmiausia dėl literatūrinės intrigos – kaip savitai juos parašė Vidas Morkūnas.

Neringa Butnoriūtė. „Metų knygos rinkimai“: ko apie save nepasakys kritika

2019 m. Nr. 11 / Ar nėra taip, kad už šį skandalą dalį atsakomybės turėtų prisiimti ir kritikai, literatūrologai, kurie mielai džiaugiasi bendrais literatūros laimėjimais, bet ilgus metus to paties darbo „misijas“ laikė savaime prasilenkiančiu dalyku?

Neringa Butnoriūtė. Metaforomis apaugusi tikrovė

2019 m. Nr. 10 / Ernestas Noreika. Apollo. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 109 p. – Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Ištikima kūrybos procesui

2019 m. Nr. 7 / Prozininkę Dainą Opolskaitę kalbina Neringa Butnoriūtė / Rudenį už novelių rinkinį „Dienų piramidės“ (2019) Dainai Opolskaitei bus įteikta prestižinė Europos Sąjungos literatūros premija…

Neringa Butnoriūtė. Nenupoliruota kūniška poezija

2019 m. Nr. 4 / Rima Juškūnė. Perikonas. – Kaunas: Kauko laiptai, 2018. – 80 p. Knygos dailininkė – Inga Zamulskienė.

Olena Huseinova. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 10 / Olena Huseinova – ukrainiečių poetė. Baigė Nacionalinį universitetą – Kijevo Mohylos akademiją. Išleido du poezijos rinkinius: „Atviras pageidavimų sąrašas“

Vidas Morkūnas. Pakeleivingų stotys

2018 m. Nr. 3 / Detales pučiamiesiems instrumentams gaminančioje įmonėje Elvyra S. trisdešimt metų vedė rytinę mankštą. Visą tą laiką ji taikė savitą metodiką, turėjusią šioje srityje…

Neringa Butnoriūtė. Suvaldyti poeziją, arba Treniruotė poezijos mylėtojui

2017 m. Nr. 7 / Lietuvių poezija man atrodo visiškai normali, pasižyminti daugybe skirtingų šalių literatūros procesams būdingų reiškinių, tarp jų – ir ribotumu. Natūralu, kad visa ji negali būti tik gera, nors esame linkę…

„Nė vienam negalėčiau pasakyti: tu esi nulis ir tavo poezija nieko verta“

2017 m. Nr. 2 / Poetas Vytautas Kaziela atsako į Neringos Butnoriūtės klausimus / – Turiu prisipažinti: esate aktyvus – rašantis, poezijos festivaliuose nuolat apsilankantis poetas, o nedaug apie Jus žinau.

Neringa Butnoriūtė. Smagi poezija apie žodžio prasmę ir beprasmybę

2016 m. Nr. 10 / Benediktas Januševičius. Žodžiai. – Vilnius: Žiemos žodžiai, 2016. – 80 p.