literatūros žurnalas

Gustave Le Bon. Revoliucijų psichologija

2018 m. Nr. 12

Iš prancūzų k. vertė Nomeda Hofertaitė

Gustave’as Le Bonas (1841–1931) – žinomas prancūzų gydytojas, antropologas, sociologas ir psichologas. Jis aktyviai dalyvavo savo šalies ir pasaulio mokslo bei kultūros gyvenime. Baigęs medicinos studijas daug keliavo, vykdė archeologinius ir antropologinius Rytų civilizacijos tyrimus, jie paskelbti medicinos, psichologijos, mokslo veikaluose.

2011 m. lietuvių kalba pasirodė jo knyga „Minios psichologija“, kurioje, kaip ir daugelyje kitų savo darbų, autorius gilinasi į socialinės psichologijos temą, nagrinėja asmenybės transformaciją esant išskirtinoms aplinkybėms. Sudėtingose istorijos pervartose, kai griaunamos per šimt-mečius kurtos tautos vertybės, iškyla tam tikros asmenybės ir vienos jų tampa minią vedančiais lyderiais. Tai ypač akivaizdu revoliucijų metu, užtenka prisiminti visą Europą sukrėtusią Prancūzijos revoliuciją.

Šiais metais leidykla „Vaga“ lietuvių kalba išleis G. Le Bono knygą „Revoliucijos psichologija“ (1912), skelbiame jos ištrauką.



Mokslinės ir politinės revoliucijos


Revoliucijų klasifikacija

Paprastai revoliucijos terminas apibūdina netikėtus politinius pokyčius, tačiau jis turėtų būti taikomas visoms staigioms arba taip atrodančioms tikėjimų, idėjų ir doktrinų transformacijoms.

Kokia nors revoliucija galiausiai gali baigtis tikėjimu, tačiau dažnai ji prasideda skatinama visiškai racionalių motyvų – panaikinti akivaizdų piktnaudžiavimą, nekenčiamą despotišką režimą, nemėgstamą suvereną ir t. t.

Jei revoliucijos kilmė kartais yra racionali, nereikia užmiršti, kad priežastys, kuriomis remiamasi ruošiant revoliuciją, minią veikia tik tuomet, kai jos transformuojasi į jausmus. Racionali logika gali padėti parodyti piktnaudžiavimą, kurį reikia sunaikinti, tačiau, norint paveikti minią, reikia jai sužadinti viltis. Tai pasiekiama tik įtraukiant emocinius ir mistinius elementus, kurie suteikia žmogui jėgos veikti. Pavyzdžiui, per Prancūzijos revoliuciją filosofų valdoma racionali logika parodė senojo režimo trūkumus ir sukėlė troškimą jį pakeisti. Mistinė logika įkvėpė tikėjimą pagal tam tikrus principus sukurtos valstybės privalumu. Emocinė logika išlaisvino šimtamečių stabdžių tramdytas aistras ir vedė į baisiausią piktnaudžiavimą. Kolektyvinė logika valdė klubus ir asamblėjas, o jų narius stūmė į veiksmus, kurių nebūtų sukėlusios nei racionali, nei emocinė, nei mistinė logikos.

Kad ir kokia būtų jos kilmė, revoliucija sukelia pasek-mes tik nusileidusi į minios sielą. Tuomet įvykiai įgauna tam tikras formas, kylančias iš ypatingos minios psichologijos. Todėl liaudies judėjimai turi tokių ryškių požymių, jog užtenka vieno jų aprašymo, kad būtų galima pažinti kitus.

Taigi minia yra revoliucijos rezultatas, bet ne pradžios taškas. Minia įkūnija neveiklią būtybę, kuri nieko negali ir nieko nenori, jei nėra jai vadovaujančio proto. Paskui gana greitai ji pranoksta gautą akstiną, tačiau niekuomet jo nesukuria.

Staigios politinės revoliucijos, kurios labiausiai stebina istorikus, kartais nėra tokios svarbios. Didžiosios revoliucijos − tai papročių ir mąstymo revoliucijos. Tautos mentalitetas nepasikeičia sulig kitu valdžios pavadinimu. Apversti aukštyn kojomis vienos tautos institucijas nelygu atnaujinti jos sielą.

Tikrosios revoliucijos, tos, kurios keitė tautų likimus, dažniausiai vyko taip lėtai, kad istorikams sunku pažymėti jų pradžią. Joms daug geriau tiktų evoliucijos, o ne revoliucijos terminas. Įvairūs elementai, kuriuos išvardijome, pradėdami daugumos revoliucijų genezę, negalėtų padėti jų klasifikuoti. Atsižvelgdami tik į jų keliamą tikslą, skirsime mokslines, politines ir religines revoliucijas.


Mokslinės revoliucijos

Mokslinės revoliucijos pačios svarbiausios. Nors ir nelabai patraukia dėmesį, jos dažnai atsakingos už tolimas pasekmes, kurių nesukelia politinės revoliucijos. Todėl jas minime pirmiausia, nors ir nesiimsime jų čia analizuoti.

Pavyzdžiui, šiandieninė visatos koncepcija labai skiriasi nuo Renesanso laikų tik todėl, kad astronomijos atradimai ir eksperimentinių metodų pritaikymas iš esmės ją pakeitė, parodė, jog fenomenai buvo sąlygojami ne dievų kaprizų, o veikiami nekintamų dėsnių.

Panašioms revoliucijoms dėl jų lėtumo tinka evoliucijos pavadinimas. Tačiau yra kitos, kurios, nors ir tos pačios kategorijos, dėl savo spartumo yra vertos revoliucijos pavadinimo. Kaip kad Charleso Darwino teorija, per keletą metų sukrėtusi visą biologiją. Arba Louis Pasteuro atradimai, kurie, dar jų autoriui gyvam esant, transformavo mediciną. Arba materijos skaidymo teorija, įrodžiusi, kad atomas, kadaise laikytas amžinu, neišvengia dėsnių, kurie visus visatos elementus pasmerkia dilti ir išnykti.

Mokslinės revoliucijos veikia idėjų lygmeniu ir yra grynai intelektualios. Mūsų jausmai, mūsų įsitikinimai joms neturi jokios įtakos. Jas išgyvename nesvarstydami. Kadangi jų rezultatai kontroliuojami eksperimentų, jos išvengia bet kokios kritikos.


Politinės revoliucijos

Daug žemiau ir labai toli nuo mokslinių revoliucijų, civilizacijų progreso generatorių, yra religinės ir politinės revoliucijos, kurios su pirmosiomis neturi jokio ryšio. Mokslinės revoliucijos kyla tik iš racionalių elementų, o štai politiniai ir religiniai tikėjimai beveik išimtinai yra palaikomi emocinių ir mistinių faktorių. Jų genezėje protui tenka labai nedidelis vaidmuo.

Savo knygoje „Nuomonės ir tikėjimai“ itin pabrėžiau emocinę ir mistinę tikėjimų kilmę. Parodžiau, kad politinis ar religinis tikėjimas yra pasąmonėje detaliai parengtas tikėjimo aktas, kuriam, nepaisant visos apgaulingos išvaizdos, protas neturi įtakos. Taip pat parodžiau, jog kartais tikėjimas pasiekia tokį intensyvumą, kad niekas negali jam pasipriešinti. Tuomet žmogus, hipnotizuotas savo tikėjimo, tampa jo sekėju, pasiruošusiu paaukoti savo interesus, savo laimę ir net gyvenimą dėl šio tikėjimo pergalės. Nesvarbu, jei tikėjimas absurdiškas, įtikėjusiajam jis yra akivaizdi tiesa. Mistinės kilmės įsitikinimai turi nepaprastos galios visiškai užvaldyti mąstymą, ir tik laikas gali juos paveikti.

Vien tik todėl, kad laikomas absoliučia tiesa, tikėjimas neišvengiamai tampa netolerantiškas. Šis faktas paaiškina smurto, neapykantos, persekiojimų − įprastos didžiųjų politinių ir religinių revoliucijų palydos − priežastis. Ypač Reformacijos ir Prancūzijos revoliucijos.

Kai kurie mūsų istorijos laikotarpiai lieka nesuprantami, jei užmirštame emocinę ir mistinę tikėjimų kilmę, jų neišvengiamą netoleranciją ir tai, kad tikėjimų, šiems susidūrus, sutaikyti neįmanoma. Ir, galiausiai, jei pamirštame, kokią galią mistiniai tikėjimai suteikia jausmams, kurie pradeda jiems tarnauti.

Pateiktos koncepcijos dar pernelyg naujos, kad būtų galėjusios pakeisti istorikų mentalitetą. Jie dar ilgai ir atkakliai laikysis savo, norėdami racionalia logika paaiškinti gausybę fenomenų, kurie jai visiškai svetimi.

Tokiuose įvykiuose, kaip Reformacija, kurie per penkiasdešimt metų sukrėtė Prancūziją, racionali įtaka neegzistavo. Vis dėlto taip tebeteigiama net pačiose naujausiose knygose. Pavyzdžiui, Ernesto Lavisse’o ir Alfredo Rambaud „Visuotinėje istorijoje“ („Histoire générale“) skaitome tokį Reformacijos paaiškinimą: „Tai spontaniškas judėjimas, kilęs liaudyje šen bei ten, iš Evangelijos skaitymo ir laisvų individualių pamąstymų, kuriuos paprastiems žmonėms įkvėpė itin pamaldi sąmonė ir labai drąsus protas.“

Visų pirma, priešingai, nei tvirtina šie istorikai, galima neabejojant pasakyti, kad tokie judėjimai niekuomet nėra spontaniški. Be to, protas visiškai neprisideda prie visapusio jų parengimo.

Pasaulį sukrėtusių politinių ir religinių tikėjimų galia kaip tik glūdi tame, jog jie yra kilę iš emocinių ir mistinių elementų, todėl protas jų nei kuria, nei transformuoja.

Tačiau tikėjimai, nesvarbu, politiniai ar religiniai, turi bendrą kilmę ir paklūsta tiems patiems dėsniams. Dažniausiai jie suformuojami ne proto, bet visiškai priešingai sveikam protui. Budizmas, islamas, Reformacija, socializmas ir kiti atrodo gana skirtingos mąstymo formos.

Tačiau jie turi identiškus emocinius ir mistinius pagrindus ir paklūsta logikoms, neturinčioms ryšio su racionalia logika.

Politinės revoliucijos gali kilti iš sielose subrendusių tikėjimų, tačiau jas sukelia ir daug kitų priežasčių. Jų sintezę įkūnija sąvoka „nepasitenkinimas“. Kai tik šis nepasitenkinimas paplinta, susiformuoja partija, kuri dažnai užtektinai sustiprėja, kad kovotų su valdžia.

Paprastai, kad liktų padarinių, nepasitenkinimas turi būti kaupiamas ilgai. Štai kodėl revoliucija ne visuomet įkūnija besibaigiantį fenomeną, paskui kurį eina kitas, prasidedantis, tai − besitęsiantis, truputį savo evoliuciją paspartinęs fenomenas. Tačiau visos modernios revoliucijos buvo netikėti judėjimai, lėmę momentalų valdžių nuvertimą. Pavyzdžiui, brazilų, portugalų, turkų, kinų ir kitos revoliucijos.

Priešingai, nei galėtume manyti, labai konservatyvios tautos buvo pašvęstos pačioms žiauriausioms revoliucijoms. Būdamos konservatyvios, jos nemokėjo iš lėto progresuoti ir taip prisitaikyti prie kintančios aplinkos, o kai skirtumas tapo pernelyg didelis, jos buvo priverstos staiga priimti pokyčius. Tokia staigi evoliucija sukelia revoliuciją.

Net sėkmingai besiadaptuojančios tautos ne visuomet išvengia revoliucijų. 1688 m. tik dėl revoliucijos anglams pasisekė užbaigti jau visą amžių besitęsiančią kovą tarp monarchijos, kuri norėjo būti absoliuti, ir tautos, kuri reikalavo delegatų atstovaujamos savivaldos.

Paprastai didžiosios revoliucijos prasideda iš viršaus, o ne iš apačios. Tačiau kai liaudis įsisiautėja, revoliucijos jėga priklauso nuo jos.

Akivaizdu, kad nė viena revoliucija nebūtų galėjusi įvykti ir, beje, niekuomet negalės įvykti be gana didelės kariuomenės dalies pagalbos. Monarchija Prancūzijoje išnyko ne tą dieną, kai buvo giljotinuotas Liudvikas XVI, bet kaip tik tuo metu, kai nedisciplinuoti karaliaus būriai atsisakė jį ginti.

Daugiausia būtent dėl mentalinio užkrato kariuomenės, tiesą sakant, gana abejingos, nepaklūsta nustatytai tvarkai. Kai tik kelių karininkų koalicijai pasisekė nuversti turkų valdžią, graikų karininkai sumanė jais pasekti ir pakeisti savo valdžią, nors tarp šių dviejų režimų nebuvo jokios analogijos.

Karinis judėjimas gali nuversti valdžią (Ispanijos valdomose šalyse kitaip beveik ji ir nepasikeičia), tačiau kad taip pasiekta revoliucija būtų efektyvi ir duotų svarbių rezultatų, ji turi remtis visuotiniu nepasitenkinimu ir daugumos viltimis. Tačiau nepasitenkinimo, na, nebent jis taptų visuotinis ir pernelyg didelis, neužtenka revoliucijai parengti. Galima lengvai patraukti saujelę vyrų plėšti, griauti ar žudyti, tačiau kad sukurstytum visą liaudį arba bent didžiąją jos dalį, lyderiai turi be perstojo veikti. Jie hiperbolizuoja nepasitenkinimą, nepatenkintuosius įtikina, kad valdžia − vienintelė visų vykstančių ir erzinančių įvykių, ypač nepritekliaus, priežastis, garantuoja, kad jų režimas sukurs laimės erą. Šios idėjos atsiranda ir dauginasi įtaigos bei užkrato būdu, ir ateina akimirka, kai revoliucija yra pribrendusi.

Taip buvo ruošiama ir krikščioniška, ir Prancūzijos revoliucijos. Tiesa, pastaroji įvyko per keletą metų, o pirmajai paruošti reikėjo daugiau laiko. Taip nutiko todėl, kad mūsų revoliuciją greitai parėmė ginkluota galia, o štai krikščionybė labai negreitai įgavo materialinę galią. Pradžioje jos vieninteliai sekėjai buvo silpnieji, nuolankieji ir belaisviai vergai, besižavintys pažadu matyti savo vargingą gyvenimą perkeistą į didelių malonumų amžinybę. Dėl užkrato fenomeno, kuris veikia nuo apačios iki viršaus ir kurio ne vieną pavyzdį pateikia istorija, doktrina galiausiai apėmė aukščiausius tautos sluoksnius. Tačiau reikėjo labai daug laiko, kol imperatorius patikėjo, jog naujasis tikėjimas pakankamai paplitęs, kad būtų galima priimti jį kaip oficialią religiją.


Politinių revoliucijų rezultatai

Kai laimi viena partija, natūralu, kad ji bando organizuoti visuomenės gyvenimą, atsižvelgdama į savo interesus. Todėl organizavimas bus skirtingas, žiūrint, kas įvykdė revoliuciją, − kariškiai, radikalai, konservatoriai ir t. t. Nauji įstatymai ir institucijos priklausys nuo laimėjusios partijos ir ją rėmusių klasių, pavyzdžiui, dvasininkijos, interesų.

Jei pergalė bus pasiekta po žiaurių kovų, kaip Prancūzijos revoliucijos atveju, nugalėtojai urmu atmes visą senojo įstatymo arsenalą. Pralaimėjusio režimo šalininkai bus persekiojami, tremiami arba nužudyti.

Smurtingo persekiojimo apogėjus pasiekiamas, kai triumfuojanti partija, be materialinių savo interesų, gina ir tikėjimą. Tuomet pralaimėjusioji pusė negali tikėtis jokio gailesčio. Taip paaiškinami ispanų vykdyti maurų trėmimai, inkvizicijos laužai, Konvento egzekucijos ir nauji įstatymai prieš religines kongregacijas.

Absoliuti valdžia, kurią sau prisiskiria nugalėtojas, kartais imasi kraštutinių priemonių, pavyzdžiui, Konventas dekretu patvirtino, kad auksas bus pakeistas popieriumi, prekės bus parduodamos jo nurodyta kaina ir t. t. Tuomet tokia valdžia greitai atsitrenkia į neišvengiamų būtinybių sieną, palikdama dirvą bręsti neigiamai viešajai nuomonei, ir tai visuomenę pakreipia prieš tironiją. Galiausiai nugalėtojas lieka beginklis atakų akivaizdoje, kaip buvo Prancūzijos revoliucijos pabaigoje. Tai neseniai nutiko vienai Australijos socialistų vyriausybei, kurią beveik išimtinai sudarė darbininkai. Ji skelbė tokius absurdiškus įstatymus, suteikė tokias privilegijas sindikatų nariams, kad piliečiai vieningai sukilo ir per tris mėnesius nuvertė vyriausybę.

Tačiau atvejai, kuriuos tik ką įvardijome, yra išskirtiniai. Dauguma revoliucijų siekdavo į valdžią atvesti naują monarchą. Paprastai tas monarchas labai gerai žinodavo, kad pirmoji jo valdymo trukmės sąlyga − pernelyg neproteguoti vienintelės klasės, bet bandyti jas visas sutaikyti. Kad pasiektų šį tikslą, monarchas turėdavo stengtis tarp klasių nustatyti pusiausvyrą, kad pats nebūtų nė vienos jų valdomas. Leisti vienai klasei dominuoti − tai greitai pakliūti jos įtakon ir kartu pasmerkti save pralaimėti.

Tai vienas iš garantuotų politinės psichologijos dėsnių. Prancūzijos karaliai tai labai gerai suprato, kai energingai kovojo visų pirma prieš aristokratijos, o paskui ir prieš dvasininkijos kėslus. Jei nebūtų taip darę, juos būtų ištikęs vidur-amžių vokiečių imperatorių likimas, kurie, ekskomunikuoti popiežių, buvo priversti leistis į piligriminę kelionę ir, kaip Henrikas IV Kanosos pilyje, nuolankiai prašyti jų atleidimo.

Šis dėsnis istorijos bėgyje visuomet pasitvirtindavo. Kai romėnų imperijos pabaigoje karių kasta tapo dominuojančia, imperatoriai visiškai priklausė nuo savo karių, šie imperatorius paskirdavo ar nušalindavo nuo pareigų − kaip jiems patikdavo. Didžiulis Prancūzijos pranašumas buvo tas laikas, kai ją ilgai valdė vienas beveik absoliučią valdžią ir didelį prestižą turėjęs monarchas, nes tikėta, kad savo valdžią jis gavęs iš dievybės. Be tokio autoriteto monarchas nebūtų galėjęs sutramdyti nei feodalinės aukštuomenės, nei dvasininkijos, nei parlamentų. Jei Lenkija XVI a. pabaigoje taip pat būtų turėjusi gerbiamą absoliučią monarchiją, ji nebūtų patyrusi tokio dekadanso, dėl kurio ir dingo iš Europos žemėlapio.

Šiame skyriuje konstatavome, kad politines revoliucijas gali lydėti svarbios socialinės permainos. Netrukus pamatysime, kokios jos menkos šalia tų, kurias sukuria religinės revoliucijos.


Religinės revoliucijos

Religinės revoliucijos analizės svarba norint suprasti didžiąsias politines revoliucijas

Dalis šio veikalo bus skirta Prancūzijos revoliucijos analizei. Revoliucijos įvykiuose daug smurto, ir tai, be abejo, turi savo psichologines priežastis.

Šie išskirtiniai įvykiai visuomet stebina ir net atrodo nepaaiškinami. Tačiau viskas gana akivaizdu, jei pagalvojame, kad prancūzų revoliucija, formavusi naują religiją, turėjo paklusti dėsniams, pagal kuriuos plinta visi tikėjimai. Tuomet jos įtūžis ir masinės žudynės tampa visiškai suprantami.

Studijuodami didžiosios religinės revoliucijos – Reformacijos – istoriją, pamatysime, kad daug psichologinių jos elementų pasireiškė ir per Prancūzijos revoliuciją.

Žvelgdami tiek į vieną, tiek į kitą, matome, kaip mažai tikėjimą, šiam skleidžiant savo idėjas, veikia racionalios galios, ir kokie neefektyvūs esti persekiojimai, tad konstatuojame, kad tolerancija tarp priešingų tikėjimų yra neįmanoma, todėl iš jų konflikto kyla smurtas ir beviltiškos kovos. Be to, matome, kaip tikėjimą eksploatuoja visiškai su juo nesusiję interesai. Galiausiai, suprantame, kad neįmanoma pakeisti žmonių įsitikinimų, nepakeičiant jų gyvenimo.

Konstatavus šiuos fenomenus, aiškiai pasirodys, kodėl Prancūzijos revoliucijos evangelija plito tais pačiais metodais, kaip visos religinės evangelijos, ypač Jeano Calvino. Beje, kitaip ji ir nebūtų galėjusi plisti.

Tačiau nors genezės analogija tarp religinės revoliucijos, tokios kaip Reformacija, ir tokios svarbios politinės revoliucijos, kaip Prancūzijos, labai artima, tolimosios jų pasekmės gana skirtingos. Tuo paaiškinamas jų trukmės skirtumas. Joks religinių revoliucijų patyrimas negali tikintiesiems atskleisti, kad jie apsiriko, − kad tai sužinotų, jiems tektų keliauti į dangų. Politinių revoliucijų patirtis greitai parodo doktrinų klaidas ir priverčia mases nuo jų nusisukti.

Štai kodėl Direktorijos pabaigoje jakobinų tikėjimo pritaikymas Prancūziją privedė iki tokio žlugimo, skurdo ir nevilties, kad net patys aršiausi jakobinai turėjo atsisakyti savo sistemos. Iš jų teorijų liko tik keletas praktiškai nepatikrinamų principų, tokių kaip lygybės nešama visuotinė laimė, turėjusi įsiviešpatauti tarp žmonių.


Reformacijos pradžia ir pirmieji jos sekėjai

Reformacija padarė didelės įtakos daugelio žmonių jausmams ir moralinėms idėjoms. Tačiau savo pradžioje ji buvo daug kuklesnė, visų pirma, tai buvo paprasta kova su dvasininkijos piktnaudžiavimu, praktiškai grįžimas prie Evangelijos nurodymų. Reformacija niekuomet nesiekė, bent kaip buvo teigiama, mąstymo laisvės. Calvinas buvo toks pat netolerantiškas, kaip ir Maximilienas Robespierre’as, o visi epochos teoretikai manė, kad pavaldinių religija turi būti tokia, kaip ir juos valdančio princo. Iš tiesų, visose šalyse, kuriose įsitvirtino Reformacija, suverenas pakeitė Romos popiežių ir turėjo jo teises bei galią.

Kadangi nebuvo reklamos ir komunikacijos priemonių, iš pradžių Prancūzijoje naujasis tikėjimas plito gana lėtai. Tik apie 1520 m. Martinas Lutheris užverbavo keletą sekėjų, o maždaug 1535 m. tikėjimas tiek paplito, kad buvo nuspręsta sudeginti jo mokinius.

Kaip nurodo gerai žinomas psichologinis dėsnis, egzekucijos tik prisidėjo prie Reformacijos plitimo. Pirmieji jos tikintieji buvo kunigai ir pareigūnai, tačiau daugiausia nežinomi amatininkai. Jų atsivertimas vyko, beveik išskirtinai, per mentalinį užkratą ir įtaigą.

Matome, kad tik paplitus naujam tikėjimui aplink jį buriasi daug žmonių, visiškai abejingų tam tikėjimui, tačiau randančių pretekstą per jį patenkinti savo aistras ir geismus. Šis fenomenas buvo stebimas Reformacijos metu daugelyje šalių, ypač Vokietijoje ir Anglijoje. Kadangi Lutheris mokė, jog dvasininkijai nereikia turtų, vokiečių didikai sutiko, kad religija, leidžianti jiems užgrobti Bažnyčios turtą, yra puiki. Tokiais keliais praturtėjo ir Anglijos karalius Henrikas VIII. Suverenai, dažnai koneveikiami popiežių, galėjo tik palankiai žvelgti į doktriną, prie politinės jų galios pridedančią dar ir religinę ir kiekvieną iš jų darančią popiežiumi. Reforma ne tik nesumažino valdovų absoliutizmo, bet jį netgi padidino.


Racionali Reformacijos doktrinų vertė

Reformacija sukrėtė Europą ir vos nesužlugdė Prancūzijos, kurią per penkiasdešimt metų pavertė kovos lauku. Niekuomet racionaliu požiūriu tokia nereikšminga priežastis nebuvo sukėlusi tokių didelių pasekmių.

Ji yra vienas iš daugybės įrodymų, liudijančių, kad tikėjimai sklinda už bet kokio proto ribų. Teologinės doktrinos, ypač Calvino, tuomet taip galingai sukrėtusios sielas, racionalios logikos požiūriu yra nevertos tyrimo.

Labai susirūpinęs dėl savo išganymo, išgyvendamas didžiulę šėtono baimę, kurios jo konfesarijui nepavyko nuraminti, Lutheris ieškojo pačių patikimiausių priemonių patikti Dievui, kad išvengtų pragaro. Pradėjęs nuo to, kad nepripažino popiežiui suteiktos teisės pardavinėti indulgencijas, Lutheris visiškai neigė jo bei Bažnyčios autoritetą, pasmerkė religines ceremonijas, išpažintį, šventųjų kultą ir skelbė, kad krikščionys negalėjo turėti kitų elgesio taisyklių, kaip tik Bibliją. Beje, jis manė, jog be Dievo malonės negalima būti išganytam.

Ši teorija, vadinama predestinacija, Lutherio mokyme nelabai aiški, bet Calvinas ją patikslino ir padarė doktrinos, kuriai vis dar paklūsta dauguma protestantų, pagrindu. Pasak jo: „Amžinybėje Dievas nulėmė, jog kai kurie žmonės bus sudeginti, o kiti – išganyti.“ Kodėl tokia siaubinga neteisybė? Paprasčiausiai todėl, kad „tai Dievo valia“.

Taigi, kaip teigė Calvinas, kuris, beje, tik išplėtojo kai kuriuos šv. Augustino teiginius, visagalis Dievas paprasčiausiai linksminosi, kurdamas būtybes, kad visą amžinybę siųstų jas deginti, visiškai nekreipdamas dėmesio į jų veiksmus ir nuopelnus! Nuostabu, kad tokia pasipiktinimą kelianti nesąmonė galėjo tokį ilgą laiką būti patraukli sieloms − ir vis dar patraukia.

Tarp Calvino ir Robespiere’o psichologijos yra ryšys. Kaip ir pastarasis, grynosios tiesos valdytojas, Calvinas siuntė į mirtį tuos, kurie nepritarė jo doktrinoms. Dievas, tvirtino jis, nori, „kad užmirštume visą žmoniją, kai reikia kovoti dėl jo šlovės“.

Calvino ir jo mokinių atvejis rodo, kad racionaliam protui patys prieštaringiausi dalykai tobulai susiderina tikėjimo hipnotizuotose smegenyse. Racionalios logikos požiūriu atrodo neįmanoma, kad moralė būtų grindžiama predestinacijos teorija, nes žmonės žino, jog bus išganyti arba pasmerkti, kad ir ką jie darytų. Tačiau Calvinui nesudarė sunkumų sukurti labai griežtą moralę visiškai nelogišku pagrindu. Laikydami save Dievo išrinktaisiais, įsitikinę savo teisumu, jo sektantai buvo tokie pilni puikybės, kad tikėjo galintys būti etalonais, kaip reikia gyventi.


Reformacijos progresas

Naujasis tikėjimas plito ne per pamokslus ir juo labiau ne samprotaujant, bet padedamas jau aprašyto mechanizmo, t. y. veikiant tvirtinimui, kartojimui, mentaliniam užkratui ir autoritetui. Vėliau Prancūzijoje revoliucinės idėjos pasklido tuo pačiu būdu.

Persekiojimai, kaip sakėme prieš tai, tik sudarė palankias sąlygas idėjoms plisti. Kiekviena egzekucija, tai buvo pastebėta ir pirmaisiais krikščionybės amžiais, sukeldavo naujų atsivertimų bangą. Parlamento patarėjas Anne’as Dubourg’as, pasmerktas sudegti gyvas, ant laužo lipo ragindamas minią atsiversti. Pasak liudytojo, „jo tvirtybė tarp besimokančiojo jaunimo suformavo daugiau protestantų nei Calvino knygos“.

Kad pasmerktieji negalėtų kalbėti žmonėms, prieš sudegindami jiems nupjaudavo liežuvius. O kad patiriamo kankinimo siaubas būtų dar didesnis, aukas prirakindavo prie geležinės grandinės – taip buvo galima jas keletą kartų įkišti į laužą ir vėl iš ten ištraukti.

Tačiau niekas nepajėgė priversti protestantų išsižadėti. Net pajutę ugnį jie atmesdavo pasiūlymą juos amnestuoti.

1535 m. karalius Pranciškus I, atsisakęs savo pirminės tolerancijos, įsakė vienu metu Paryžiuje užkurti šešis laužus. Konventas apsiribojo, kaip žinoma, tik viena giljotina tame pačiame mieste. Beje, gali būti, kad kankinimai nesukeldavo didelio skausmo. Jau matėme krikščionių kankinių abejingumą kančioms. Tikinčiuosius užhipnotizuoja jų tikėjimas, o šiandien žinome, kad kai kurios hipnozės formos sukelia visišką nejautrą.

Naujasis tikėjimas plito greitai. 1560 m. Prancūzijoje buvo du tūkstančiai reformuotų bažnyčių, prie doktrinos prisijungė ir daug didikų, kurie pradžioje buvo gana abejingi.


Įvairių religinių tikėjimų konfliktas. Tolerancija neįmanoma

Jau kartojau, kad tvirtus tikėjimus visuomet lydi netolerancija. Religinės ir politinės revoliucijos pateikia gausius to įrodymus. Jos taip pat patvirtina, kad netolerancija tarp panašių religijų fanatikų paprastai daug didesnė nei tarp nutolusių tikėjimų gynėjų, pavyzdžiui, islamo ir krikščionybės. Iš tiesų, jei atidžiai išnagrinėtume tikėjimus, dėl kurių Prancūzija taip ilgai buvo suskaldyta, pastebėtume, kad jie skyrėsi tik antraeiliais klausimais. Katalikai ir protestantai garbino visiškai tą patį Dievą, skyrėsi tik būdai. Jei formuojantis konkrečiam tikėjimui protas būtų daręs bent mažiausią įtaką, jis būtų lengvai parodęs, kad Dievui visai nesvarbu, vienu ar kitu būdu jis bus garbinamas.

Kadangi protas negali paveikti įtikintųjų smegenų, protestantai ir katalikai toliau aršiai kovojo. Visos suverenų pastangos juos sutaikyti buvo bergždžios. Caterina Medici, matydama, kaip, nepaisant kankinimų, reformatų partija auga ir traukia pas save daug kilmingųjų bei teismo pareigūnų, įsivaizdavo galėsianti juos nuginkluoti. Ketindama suvienyti abi doktrinas, 1561 m. Puasi ji sušaukė vyskupų ir pastorių susirinkimą. Toks sumanymas rodė, kaip, nors buvo itin įžvalgi, karalienė ignoravo mistinės logikos dėsnius. Negalėtume nurodyti pavyzdžio istorijoje, kai tikėjimas būtų buvęs sunaikintas paneigimo būdu. Be to, Caterina Medici dar nežinojo, kad tolerancija, kuri galbūt ir įmanoma tarp individų, neįgyvendinama tarp bendrijų. Taigi karalienės bandymas galutinai sužlugo. Susirinkę teologai svaidėsi citatomis ir keiksmais, tačiau nė vienas nesusvyravo. Tuomet Caterina patikėjo, kad geriau pavyks, jei bus paskelbtas įstatymas (1562), suteiksiantis protestantams teisę viešai švęsti savo kultą.

Ši tolerancija, labai patartina filosofiniu, bet ne politiniu požiūriu, pasiekė tik to, kad labai papiktino abi partijas. Pietuose, kur protestantai buvo patys stipriausi, jie persekiojo katalikus ir bandė juos atversti smurtu, o jei nepasisekdavo, perpjaudavo gerkles ir nusiaubdavo jų katedras. Kraštuose, kur vyravo katalikai, tokį pat persekiojimą patirdavo reformatai.

Toks priešiškumas neišvengiamai turėjo sukelti pilietinį karą. Taip prasidėjo religiniai karai, kurie ilgam krauju užliejo Prancūziją. Miestai buvo nusiaubti, gyventojai išžudyti, kova greitai įgijo laukinio žiaurumo pobūdį, būdingą religiniams arba politiniams konfliktams, kurį vėliau matysime Vandėjos karuose.

Senoliai, moterys, vaikai − visi buvo išžudyti. Pavyzdį davė toks baronas d’Oppède’as, pirmasis Ekso parlamento pirmininkas, per dešimt dienų su rafinuotu žiaurumu išžudęs tris tūkstančius žmonių, sugriovęs tris miestus ir dvidešimt du kaimus. Montlucas, orus Jeano Baptiste’o Carrier protėvis, įsakė mesti gyvus kalvinistus į šaltinius, kol šie persipildė. Protestantai nebuvo švelnesni. Jie nepasigailėjo net katalikų bažnyčių, o su kapais ir statulomis elgėsi lygiai taip pat, kaip vėliau Konvento delegatai elgėsi su karališkaisiais Sen Deni kapais.

Šios kovos suskaidė Prancūziją ir Henriko III karaliavimo pabaigoje ji jau buvo padalyta į tikras mažas konfederacines respublikas, taip susiformavo tiek pat suverenių valstybių. Karališkoji valdžia žlugo. Blua Generaliniai luomai pretendavo diktuoti savo valią Henrikui III, pabėgusiam iš sostinės. 1577 m. italų keliautojas Girolamo’as Lippomano’as, kirsdamas Prancūziją, matė visiškai sunaikintus tokius svarbius miestus, kaip Orleanas, Blua, Tūras, Puatjė, jis minėjo sugriuvusias katedras ir bažnyčias, sudaužytus antkapius. Panaši padėtis Prancūzijoje buvo ir Direktorijos pabaigoje.

Tarp visų šios epochos įvykių, nors galbūt ir nebuvo pačios pragaištingiausios, patį tamsiausią prisiminimą paliko Šv. Baltramiejaus nakties žudynės, įvykdytos 1572 m., pasak istorikų, Caterinos Medici ir Karolio IX įsakymu.

Ir be ypatingų psichologijos žinių aišku, kad joks valdovas negalėjo įsakyti vykdyti tokių skerdynių. Šv. Baltramiejaus naktis buvo ne karalių, bet liaudies nusikaltimas. Caterina Medici, manydama, kad jos ir karaliaus gyvybė yra pavojuje, nes ruošiamas sąmokslas, kuriam vadovauja keturi ar penki protestantų vadai, tuomet buvę Paryžiuje, pagal paplitusius to meto papročius pati pas juos išsiuntė žudikus. Vėliau kilusias žudynes labai gerai paaiškina Pierreʼas Batiffolas:

„Paskelbus, kas vyksta, Paryžiuje iškart pasklido gandas, kad žudomi hugenotai. Katalikai bajorai, gvardijos kariai, lankininkai, paprasta liaudis, trumpai tariant, visas Paryžius puolė į gatves su ginklu rankoje dalyvauti egzekucijoje. Ir tuomet skambant žiauriems klyksmams: „Žudyk hugenotus!“ prasidėjo masinės skerdynės. Buvo užmušama, skandinama ir kariama. Tai patyrė visi, kurie buvo žinomi kaip eretikai. Paryžiuje buvo nužudyta du tūkstančiai asmenų.“

Užkratas plito, paryžiečius pamėgdžiojo provincijos liaudis, buvo išžudyta nuo šešių iki aštuonių tūkstančių protestantų.

Kai laikas truputį atvėsino religines aistras, visi istorikai, net katalikai, manė turintys pasipiktinti dėl Šv. Baltramiejaus nakties. Taip jie parodė, kaip sunku vienos epochos mentalitetui suprasti kitos epochos mentalitetą.

Iš tikrųjų Šv. Baltramiejaus nakties įvykiai ne tik nebuvo kritikuojami, bet sukėlė neaprašomą entuziazmą visoje katalikiškoje Europoje. Ispanijos karalius Pilypas III nesitvėrė džiaugsmu, sužinojęs naujieną, o Prancūzijos karaliaus veiksmas buvo vertinamas labiau nei pergalė kovoje.

Bet didžiausią pasitenkinimą rodė popiežius Grigalius XIII. Jis įsakė nukalti medalį sėkmingam įvykiui atminti, uždegti džiaugsmo laužus, šauti iš pabūklo, aukoti ne vienas šv. Mišias ir iškvietė dailininką Giorgioʼų Vasarį, kad šis ant Vatikano sienų atvaizduotų pagrindines skerdynių scenas. Paskui nusiuntė pas Prancūzijos karalių ambasadorių, įpareigotą pasveikinti už tokį kilnų jo poelgį. Tokio pobūdžio istorinės detalės geriausiai padeda suprasti tikinčiųjų sielą. Teroro laikotarpio jakobinų mentalitetas buvo gana panašus į Grigaliaus XIII.

Žinoma, protestantai neliko abejingi tokios hekatombos akivaizdoje ir taip išaugo, kad 1576 m. Henrikas III buvo priverstas Boljė ediktu jiems suteikti visišką kulto laisvę, aštuonias tvirtoves, o parlamentuose Rūmus, sudarytus perpus iš katalikų ir hugenotų.

Šie priverstiniai nuolaidžiavimai neatnešė jokios ramybės. Susikūrė katalikų lyga, vadovaujama hercogo de Guise’o, ir kovos nesiliovė. Tačiau jos negalėjo tęstis be galo. Žinome, kaip savo 1593 m. abjuracija ir Nanto ediktu Henrikas IV gana ilgam visa tai pabaigė.

Kova buvo numalšinta, bet, valdant Liudvikui XIII, protestantai vis dar nedavė ramybės ir 1627 m. kardinolas Richelieu buvo priverstas apsupti La Rošelį, kur žuvo penkiolika tūkstančių protestantų. Vėliau, būdamas labiau politinės nei religinės dvasios, garsusis kardinolas pasirodė itin tolerantiškas reformatų atžvilgiu.

Ši tolerancija negalėjo būti ilgalaikė. Priešingi tikėjimai negyvuoja greta nebandydami vienas kito sunaikinti, kai tik vienas pasijaučia galintis kontroliuoti kitą. Valdant karaliui Liudvikui XIV, protestantai, tapę daug silpnesni, neišvengiamai atsisakė bet kokios kovos ir taikiai gyveno. Jų buvo maždaug milijonas du šimtai tūkstančių ir jie turėjo daugiau nei šešis šimtus bažnyčių, kurias aptarnavo maždaug septyni šimtai pastorių. Šių eretikų egzistavimas prancūziškoje žemėje buvo nepriimtinas katalikų dvasininkijai, tad bandyta įvairiai juos persekioti. Kai tai neatnešė svarių rezultatų, 1685 m. Liudvikas XIV kreipėsi pagalbos į dragūnų būrius, kurie nužudė daug kitatikių, bet nelaimėjo. Teko panaudoti kraštutines priemones. Spaudžiant dvasininkijai, ypač Jacques’ui Bossuet, buvo atšauktas Nanto ediktas, o protestantai privalėjo atsiversti arba palikti Prancūziją. Ši pragaištinga emigracija truko ilgai. Sakoma, kad dėl jos Prancūzija prarado keturis šimtus tūkstančių gyventojų, labai tvirtų asmenybių, nes šie žmonės išdrįso verčiau klausyti savo sąžinės, nei paisyti savo interesų.


Religinių revoliucijų rezultatai

Jei religines revoliucijas vertintume tik pagal tamsią Reformacijos istoriją, turėtume įvardyti jas kaip pražūtingas. Tačiau ne visos atliko vienodą vaidmenį, daugelio jų civilizuojanti veikla buvo reikšminga.

Suteikdamos tautai moralinės vienybės, religinės revoliucijos labai padidina faktinę tautos galią. Matome, kaip Mahometo atneštas naujas tikėjimas silpnas ir mažas Arabijos gentis perkeitė į galingą tautą.

Naujas religinis tikėjimas neapsiriboja vien tuo, kad padaro tautą homogenišką. Jis pasiekia rezultatą, kurio niekuomet negalės įgyvendinti jokia filosofija, joks kodeksas, − jis labai aiškiai transformuoja tai, kas beveik netransformuojama, − rasės sentimentus.

Tai galėjom konstatuoti epochoje, kai pati galingiausia iš istorijoje užfiksuotų religinių revoliucijų nuvertė pagonybę ir pakeitė ją Dievu, atėjusiu iš Galilėjos lygumų. Dėl palaimintos dangaus amžinybės naujasis idealas reikalavo atsisakyti visų gyvenimo džiaugsmų. Be abejo, tokį idealą lengvai priėmė vergai, vargšai, likimo nuskriaustieji, visi, stokoję džiaugsmų čia, šiame pasaulyje, nes jis siūlė nuostabią ateitį vietoje gyvenimo be vilties. Tačiau griežtas gyvenimas, kurį lengvai priėmė vargšai, taip pat buvo pasirinktas ir turtingųjų. Ir čia ypač pasireiškė naujojo tikėjimo galia.

Krikščioniška revoliucija ne tik pakeitė papročius, bet ir du tūkstančius metų veikė civilizaciją. Kai tik religinis tikėjimas triumfuoja, visi civilizacijos elementai savaime prie jo prisitaiko, ir ši civilizacija greitai būna transformuota. Rašytojai, literatai, menininkai, filosofai savo kūriniuose tik simbolizuoja naujo tikėjimo idėjas.

Kai tik koks nors religinis ar politinis tikėjimas triumfuoja, protas ne tik nieko negali jam padaryti, atvirkščiai, ieško motyvų tikėjimui pateisinti – jį interpretuoja, bando primesti. Tikriausiai Molocho laikais buvo tiek pat oratorių ir teologų, įrodinėjančių žmonių aukų naudą, kaip kad kitomis epochomis būta šlovinančių inkviziciją, Šv. Baltramiejaus nakties įvykius ir Prancūzijos revoliucijos teroro hekatombas.

Nereikia per daug viltis pamatyti, kaip tautos, kurios išlaikė stiprius tikėjimus, lengvai pasiekia toleranciją. Vieninteliai, kuriems senajame pasaulyje tai pavyko, buvo politeizmo atstovai. Moderniais laikais tolerancija garsėjančias tautas taip pat galėtume apibūdinti kaip politeistines, nes, kaip Anglijoje ir Amerikoje, jos yra padalytos į nesuskaičiuojamas religines sektas. Po identiškais vardais iš tiesų jos garbina gana skirtingus dievus.

Daugybė tikėjimų kuria toleranciją, bet galiausiai taip pat ir bejėgiškumą. Taigi, mes esame lig šiol neišspręstos psichologinės problemos akivaizdoje: kaip būtų galima turėti tvirtą ir tolerantišką tikėjimą?

Pateikta trumpa apžvalga leidžia matyti, kokios svarbios yra religinės revoliucijos, ir kartu parodo tikėjimų galią. Nepaisant silpnos racionalios jų vertės, tikėjimai veda istoriją ir neleidžia tautoms būti individų dulkėmis be ryšio ir galios. Visais amžiais žmogui reikėjo tikėjimo, kad šis kreiptų jo mintis ir vadovautų jo elgesiui. Dar jokiai filosofijai nepasisekė pakeisti religijos vaidmens.