Jean-Claude Lefebvre. Lietuva prancūzų akimis: Demonės ir Pamišėlės pasakojimai

2022 m. Nr. 2

Iš prancūzų k. vertė Nomeda Hofertaitė

Jeanas Claude’as Lefebvre’as yra filologas, dėstė prancūzų, lotynų, graikų kalbas International de Saint-Germain-en-Laye licėjuje Paryžiaus priemiestyje. Lietuvių kalba pradėjo domėtis studijų metais Sorbonos universitete. 1977–1978 m. studijavo lietuvių kalbą Tarptautiniame Rytų kraštų kalbų ir civilizacijų institute (INALCO) Paryžiuje. Į prancūzų kalbą vertė senąsias lietuviškas legendas, rastas Sorbonos universiteto bibliotekoje. 1993 m. pirmą kartą lankėsi Lietuvoje, yra Elzaso–Lietuvos istorijos bendrijos, įkurtos 1991 m. Strasbūre, narys. Ši bendrija nuo 2000 m. leidžia periodinį žurnalą „Cahiers Lituaniens“ („Lietuviški sąsiuviniai“). Leidinyje skelbiami originalūs, ne tik prancūzų ir lietuvių, bet kitų tautų autorių tekstai mūsų šalies istorijos, kultūros ir meno temomis. Taip pat straipsniai, analizuojantys dviejų šalių – ypač Lietuvos ir Elzaso – tarpusavio ryšius istorijos bėgyje ir šiandien. Jei tiesioginių politinių ryšių tarp Prancūzijos ir Lietuvos iki XX a. vidurio nebuvo daug, kultūriniai ryšiai, paprastai pavienių asmenų dėka, buvo palaikomi, šalies vardas buvo žinomas net okupacijos metais. Vienas tokių pavyzdžių ir šis straipsnis.

Prancūzų literatūroje nedaug kūrinių, kurių veiksmas ar tema susiję su Lietuva. Žinoma, yra Prospero Mérimée „Lokys“ (1869) – jo net originalus pavadinimas lietuviškas. Be šio klasikinio kūrinio, yra du naujesni romanai, pasirodę keleto metų skirtumu: Bertrand’o Poirot-Delpecho knyga „La folle de Lituanie“ („Pamišėlė iš Lietuvos“, 1970) ir Henri Guigonnat – „Demone en Lituanie“ („Demonė Lietuvoje“, 1973).

Pirmasis autorius, B. Poirot-Delpechas (1929–2006), puikiai žinomas Prancūzijoje – buvo žurnalo „Le Monde“ žurnalistas, ilgus metus vadovavęs literatūriniam žurnalo priedui „Le Monde des livres“. Šis eseistas, teatro pjesių autorius ir romanistas paliko gausų literatūrinį palikimą – dvidešimt penkias knygas. Jam suteiktos dvi garsios literatūros premijos: 1958 m. Interallié premija už romaną „Le Grand Dadais“, o 1986 m. – prestižinė Prancūzų akademijos literatūrinė premija le Grand prix už romaną „Pamišėlė iš Lietuvos“. 1986 m. autorius išrinktas į Prancūzų akademiją.

Apie antrąjį autorių H. Guigonnat informacijos nėra daug: nežinomos net ir tikslios jo gimimo ir mirties datos: 1947 ar 1948–1997 ar 1998 m. Gimė Prancūzijoje, Tarbo mieste. Atvykęs studijuoti į Paryžių bendravo su avangardo menininkais, susibičiuliavo su dailininke siurrealiste Eleanora Fini, kurios įtaka matyti jo kūryboje, jiems abiem labai patiko katės. Tuo metu jis parašė vienintelį savo romaną „Demonė Lietuvoje“. Už šią knygą jam įteikta literatūrinė premija Prix de l’insolite, spaudoje paskelbta nemažai pagiriamųjų straipsnių. 1985 m. kūrinys išverstas į anglų kalbą. Buvo pradėtas vertimas į lenkų kalbą, bet liko nebaigtas. H. Guigonnat, nors ir buvo skatinamas tęsti kūrybinę veiklą bei rašyti antrąją romano dalį, daugiau nieko nebeparašė. Dėl asmeninių priežasčių palikęs Paryžių jis grįžo į gimtąjį miestą ir netrukus buvo užmirštas.

Iš esmės labai skirtingi, abu romanai turi vieną juos jungiantį bruožą – abu susiję su Lietuva. Bet abiem atvejais ji yra labiau svajonių ir vaizduotės kūrinys nei konkreti šalis.

H. Guigonnat perkelia skaitytoją į Lietuvą, į didžiulę penkiasdešimties kambarių pilį, nors neminima, kaip ši vadinasi ir kur ji yra. Net jei vieta ir nėra aiški, negalima teigti, kad veiksmas vyksta neapibrėžtoje epochoje – ne viena detalė leidžia suprasti, kad tai XX a. pradžia. Istoriją pasakojantis jaunas vyras Maksas Ulrichas prisimena senelius iš motinos pusės, žuvusius „garsioje laivo katastrofoje“ – tikriausiai „Titaniko“ (1912). Šių tėvai žuvo „ne mažiau garsiam gaisre“ – panašu, kad turimas galvoje Bazar de la Charité gaisras (1897). Užuominos apie „karo triukšmą“ susijusios su 1914–1918 metų karu – minimi pirmieji krašte sklandantys aeroplanai. Tiesa, kai kurios teksto dalys labiau primena XVIII a., pavyzdžiui, vėjavaikis kunigas šoka gavotą mušant būgnams.

Romane gausu fantazijos, keistenybių, neįprastumų, kas gali kelti nerimą – pirmiausia aplinka (milžiniška palėpė su daugybe užkaborių, pilį supantis tamsus miškas), o dar labiau – personažai. Tačiau apie viską iš eilės. Pirmiausiai katė, kurios reakcijos labai panašios į žmogiškas – Maksas Ulrichas rado ją palėpėje po Saulės užtemimo (jo manymu, tai ne sutapimas). Kai ši nagais skaudžiai apdraskė tarnaitę, senelis ją pavadino Demone (paties rašytojo katės vardas). Retas žodis, bet prasmė aiški – žodžio „šėtonė“ sinonimas netrukus bus visiškai pateisintas. Net jei negali kalbėti – priešingai nei Lewiso Carrollo Katinas – ji puikiai supranta žmonių kalbą. Katė persekioja tarnaitę, nes šioji per neapsižiūrėjimą užmynė jai ant uodegos, ir atleis, kai vargšė mergaitė puls jai po kojų maldaudama atleidimo. Katė keletą kartų nusiaubė žmonėms paruoštą pietų stalą, nes jos krėslo nebuvo tarp svečių, ir galiausiai pasiekė savo – dabar sėdi su visais. Ji neatsisako gurkštelėti ir prancūziško šampano, vaidina spektaklyje apsitaisiusi Batuoto Katino kostiumu. Romano pabaiga dar keistesnė – Maksas nuogas lovoje mylisi su Demone, kuri jį „apgaubia šiltu kailiu“! Pasak Makso, ši be perstojo auga, kol galiausiai pasiekia „sunkiai įsivaizduojamą senbernaro dydį“! Begalinis augimas simbolizuoja du dalykus: jo augančią meilę „gyvūnui“ ir šiosios galios stiprėjimą vietos bendruomenėje. Jos keistenybės išprovokuoja „siaubą keliančias kalbas“ apie Katės-Monstro-Iškrypėlės demoniškus veiksmus – ji „kelia pamišimo siautulį“. Sklando kalbos apie vaikų dingimą, nors niekas netvirtina, kad „ši juos suėdė, bet ant sniego buvo rastas mėlyno šilko kaspinas ir paprastas medinis žaisliukas“. Siaubo apimti vienas po kito pilį palieka tarnai, bet vietos valstiečiai garbina „aikštingą dievybę“, kurios veiksmų negalima numatyti, ir išreikšdami pagarbą „katei raganai“ kabina ant sodo tvoros jai skirtas aukas.

Keistenybėmis pasižymi ir kiti personažai: Demonė turi žmogiškų bruožų, o du pilies gyventojai – gyvūnų pasauliui būdingų požymių. Vieną dieną nustebusi šeima atskleidė, kad tarnaitė Baba Soninė turi ilgą uodegą, „juodą ir gauruotą, ypač gauruotas jos galas“, ir tai yra „mįslingos giminystės“ su Demone ženklas. Šios vizijos apsėstas pasakotojas lyg juokaudamas pareiškė manantis, jog „bažnyčių nišose įsprausti šventieji slepia savo ataugas“. Dar yra Moteris juodais drabužiais, nauja mokytoja – jei pradžioje ji vaizduojama sėdinti koja ant kojos, „įžūlia poza“, su ilgu kandikliu rankoje, kas jai suteikia aiškiai erotinį aspektą (kūrinyje vyraujanti tendencija), netrukus pasakotojas ją jau mato siurrealistinėje scenoje – neapsakomai ilgu liežuviu ji pagauna vabzdžius ir, šiems prilipus, praryja. Šis vaizdas iškart primena Salvadorą Dalí ir skruzdėdą – žinomą nuotrauką, kurioje jis už virvutės laiko tokį gyvūną. Šios Moters mokymo metodas ne mažiau keistas ir stebinantis – ji moko „sudėtingų gestikuliacijų“ ir akrobatinių veiksmų, kuriuos pati puikiai įvaldžiusi.

Dėdė Aleksandras, buvęs Moters meilužis, vėl mėgaujasi jos draugija. Bet tai jam nekliudo būti vampyru ir lakstyti persekiojant sūnėną palėpės labirintais, iki suleidžia dantis į šio kaklą, nors netrukus dėl to ir labai apgailestauja. Makso sesuo Kinga yra romantiška hipochondrikė, išgyvenanti savižudybės krizę. Ji nuolatos skaito, bet niekuomet nebaigia, „sunkius anglosaksų romanus“ – tikriausiai gotikinius romanus, kaip Matthew Gregory’io Lewiso „Vienuolis“. Ją kankina vaizduotės susikurtos – barokiniu stiliumi – kančios. Pavyzdžiui, kai ryte Baba Soninė staiga atitraukia užuolaidas, Kinga guli išsitiesusi lovoje, jos smilkiniai aplipdyti siurbėlėmis – taip gydosi kankinančią migreną. Makso seneliai Emerikas ir Kazimiera nepasižymi išskirtiniais bruožais (nors senelis kolekcionuoja daugybę keistų dalykų, pavyzdžiui, žmonių griaučius, atrastus garsaus mūšio lauke), tačiau abu yra tolerantiški kitų asmenų ekscentriškumui. Pavyzdžiui, po Moters juodais drabužiais vestos pamokos gamtoje Kinga, Baba Soninė ir Maksas grįžo į pilį „baisiai purvini“, tačiau seneliai, išgirdę paaiškinimą, kad jie atliko gimnastikos pratimus, į tai tepasakė: „Gerai!“ Svarbu paminėti, kad tėvai šioje istorijoje išvis nedalyvauja, jie pašalinti nuo pat pradžių, su juodu humoru pabrėžiant (o tokių pavyzdžių čia daug), kad stotyje belaukdami traukinio jiedu mirė kartu, juos sutraiškė garvežys: „Mano šeimoje tokia tradicija, visi miršta poromis!“

Kartais nerimą kelianti romano veiksmo aplinka, sunkiai suprantami epizodai, lunatikuojantys ir stebinantys personažai perkeliami į „barokinę ir mitinę pasaką“, primenančią „Alisos Stebuklų šalyje“ atmosferą ar Boriso Viano romano „Dienų puta“ iliuzijų pasaulį.

B. Poirot-Delpecho „Pamišėlės iš Lietuvos“ istorija vyksta visiškai kitokiame pasaulyje. Romano intrigos vieta yra Prancūzijoje, tarp Meudon, kur pasakotoja Kadinė praleido vaikystę ir paauglystę, bei Normandijos pakrantės, kur buvo išvykusi atostogauti į stovyklą ir kur sugrįžta romano pabaigoje. Pasakojimo laikas, kaip ir knygos parašymo, – šeštojo dešimtmečio pabaiga. Tai galima nutuokti iš pasakotojos brolio Seržo tiradų apie „P.D.G. (vadovus) ir jų liokajus ministrus“, kalbama šešiasdešimt aštuntųjų krizės stiliumi, yra užuominų į maoizmą ir Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos tautų solidarumo konferenciją Havanoje 1966 m. Romane taip pat nemažai aliuzijų į seksualinę revoliuciją, pavyzdžiui, lesbietes.

Kūrinys rašytas kaip epistolinio žanro romanas, tačiau vienu balsu. Jau du mėnesius Kadinė rašo vieną po kito laiškus – nors nesulaukia atsako – buvusiai klasės draugei lietuvei, vardu Nastenka, vėliau kūrinyje tampančiai tiesiog Lietuve, su kuria susipažino Prancūzijoje. Ši, ištekėjusi už amerikiečio, išvyko gyventi į Jungtines Amerikos Valstijas. Prieš dvidešimt metų, paauglystėje, jos buvo įsimylėjusios, bet dabar ryšio nebepalaiko. Išvarginta ją kankinančio marazmo, Kadinė rašo prašydama pagalbos. Jos vyras Paulius, šeimos įmonės „Diubua konservai“ vadovas, sunkiai serga. Be to, vyksta policijos tyrimas: per keletą savaičių buvo žiauriai nužudyti devyni asmenys pavarde Diubua. Kadangi tai ir Kadinė mergautinė pavardė, ji jaučiasi nesaugi ir… pati yra įtariamoji, nes Diubua įmonė „per paskutines tris savaites padvigubino konservų pardavimą“. Jos duktė Silvija ruošiasi palikti gimtuosius namus, bet nenori atsisveikinti su tėvu, kuris jai „kelia pasibjaurėjimą“, ir vietoje atsisveikinimo pareikalauja iš motinos didelės sumos. Šios požiūris į gyvenimą irgi labai kategoriškas ir trikdantis, nes ji iš dalies pateisina dukters pasibjaurėjimą: „Mano manymu – pati nemačiau senstančio savojo – tėvas neturėtų teisės pasenti.“ Ji pati nepakęstų, jei kadaise buvęs jaunas, gražus, ją mylėjęs vyras „prašytų paduoti košės ar dubenį. Tokį nuosmukį toleruojančios dukros – tikros pabaisos“.

Kontrastas tarp dviejų romanų akivaizdus, jie visiškai skirtingi – personažai, ryšys su realybe, pasakojimo tonas: nuo „baroko legendos“ pereinama prie detektyvinio, labai realistinio romano. Vienintelis jų panašumas – Lietuvos vardas abiejų pavadinimuose. Verta žvilgtelti į tai, kaip šiuose abiejuose kūriniuose ji yra pristatoma – kas minima tiesiogiai, o ką galima suprasti iš užuominų.

H. Guigonnat istorija turėtų vykti Lietuvoje, bet joje nėra tikrai lietuviškų vardų: tik vienoje vietoje kalbama apie viešbutį „Versalis“ nedideliame mieste, kurio pavadinimą pasakotojas užmiršo. Dar minimas Witold – lenkiška ar germaniška Vytauto forma – pristatant vieną pilies lankytoją. Knygoje nė karto nepaminėta lietuvių kalba, kuria kalbėjo valstiečiai XX a. pradžioje (nebent pašiepianti užuomina: „Kaimietės kalba primityviu dialektu, kurio nesuprantame“). Bet „kaip visos kilmingos šalies šeimos“, pilies gyventojai moka keletą kalbų, kaip antai prancūzų ir lenkų, – tokia iš tiesų buvo to meto Lietuvos situacija. Žaidžiant su Demone kalbama lenkiškai, minimi lenkiški žaidimų pavadinimai, Baba Soninė „recituoja polonizmus“ ir dainuoja žinomą skaičiuotės pradžią: „Aaa kotki dwa. Szare bure obydwa…“ Kalbant apie personažus, Kinga – Kunigunda – yra žinomos XIII a. lenkų šventosios vardas. Senelės vardas Kazimiera gali būti susijęs su Kazimieru, šventuoju Lietuvos ir Lenkijos globėju. Nurodyti ir keli lenkiškos virtuvės patiekalai – „bigos“, „kolduny“.

Kalbant apie geografiją, romane jau pirmuosiuose puslapiuose užsimenama apie „lygumų, kūdrų, tamsių ir pelkėtų miškų šalį“. Knygos pabaigoje Kazimiera mini daugybę „nerimą keliančių pelkių“. Pilies parką po truputį užgožia natūrali gyvybinė gamtos galia, ji „per potvynį iš lėto, bet neišvengiamai žalia, blizgančia, beveik skysta mase artėja prie pilies“. Šie komentarai primena romane „Lokys“ aprašytą neįžengiamą mišką bei proskynas, kur gausi ir apgaulingai atrodanti augalija slepia prarajas, kuriose „dingsta žirgas ir karys“. Kitoje pastraipoje Maksas klausia savęs, ar paslaptingoji katė kartais negrįžta pas laukinius gyvūnus, „esančius toli nuo pilies, šalia kūdros <…> ir ar grįžusi į namus, pas mane, neatneša jų slėpinių, laisvės, laukinio ir nepaliesto grynumo“, – tai primena „gyvūnų imperiją“ (P. Mérimée šią idėja perėmė iš Adomo Mickevičiaus „Pono Tado“), šių „respubliką“ neįžengiamo laukinio miško šerdyje. Užuomina apie „senas, galvos apdangalais apsigaubusias krašto moteris, besivadinančias raganomis – kerėtojomis“, primena „Lokio“ sceną, kur sena moteris nesuprantamais žodžiais, panašiais į užkalbėjimą, ramina grybų krepšyje susirangiusią gyvatę.

Tačiau visus šiuos vienas kitą papildančius panašumus į Lietuvą autorius paneigia jau ketvirtoje knygos eilutėje, teigdamas, kad, nepaisant knygos pavadinimo, „nėra aišku, ar tai vyksta Lietuvoje“. Kitoje vietoje sakoma, kad šalis yra „kalnuose, visuomet apsnigtų kalnų viršūnėse“. Šitoks geografinis apibūdinimas tikrai stebina.

B. Poirot-Delpecho romane „Pamišėlė iš Lietuvos“ priešingai – nors istorija vyksta ne Lietuvoje – nuorodos, ypač istorinės, dažnos ir aiškios. Ir beveik visos susijusios su Nastenkos personažu, nors vardas ne lietuviškas, o rusiškas – tai Fiodoro Dostojevskio romano „Baltosios naktys“ herojės našlaitės vardas. Nastenkos pavardė Riskin – tai autoriaus bendramokslio žydo pavardė – jie abu mokėsi prestižiniame Louis le Grand licėjuje, tačiau karo metais klasės draugas buvo nužudytas. Autorius jo vardą paminėjo priėmimo į Akademiją iškilmių metu, jam dedikavo savo romaną „Le couloir de dancing“: „Skiriu Yourai Riskinui, dūmuose išnykusiam talentui.“ Beje, Nastenka vaikystėje taip pat prarado tėvus: tėvas žydas deportuotas, motina apsisprendė vykti kartu.

Romane didysis kunigaikštis Vytautas – Witold – minimas ne kartą, pavyzdžiui: „Rusų kilmės? – klausia Paulius. – Ne, tikrai ne, – atsakau. – Ji karaimė. Jei ne didysis kunigaikštis Vytautas, būtų tapusi turke. Po jos oda daugiau saulės nei ledo.“ Istorinė aliuzija į XIV a. pabaigos įvykius – nugalėjus Aukso ordą didysis kunigaikštis nuo Juodosios jūros į Trakų tvirtovę – parašyta lenkiška forma Troki – atsivedė karaimų pulkus. Romane trumpai pristatoma karaimų tauta, jos papročiai ir religija, rašoma, kad lig šiol jų protėviai gyvena Trakuose, „mediniuose namuose“ su trimis langais į gatvės pusę – vienas Dievui, vienas didžiajam kunigaikščiui pagerbti ir vienas šeimai.

Bėgimas iš Rusijos minimas istorijos profesoriaus ir Lietuvės pokalbyje: „Prancūzija jus priglaudė, panele, tad privalote būti jai dėkinga!“ Ši atsikerta su aiškiai pabrėžiamu akcentu: „Pone, Prancūzija tik padėkojo, deja, pavėluotai. Grįždamas iš Maskvos jūsų Napoleonas mūsų ligoninėse paliko penkiolika tūkstančių merdinčių karių, kuriuos slaugė ir guodė mūsų senelės.“ Taip, 1812 m. gruodžio mėnesį gausūs Didžiosios armijos būriai atvyko į Vilnių: daug karių čia ir mirė – tai liudija 2002 m. rasti bendri kapai. Šį faktą papildo kitas – tetos bibliotekoje Kadinė rado „seną knygą“ ir ją skaitydama sužinojo, kad atsitraukiančios Napoleono armijos žygis „tik lašas invazijų jūroje, kurios nesiliovė tekėti [šioje žemėje]. Rusai, teutonai, lenkai vieni po kitų okupavo šalį.“

Kitoje pastraipoje Kadinė, vakarieniaudama su broliu rusų restorane, įsivaizduoja, kaip Nastenka kalba su restorano savininku apie „Muravjovą, Vilniaus – Wilno – koriką“. Tai aiški aliuzija į 1864 m. vykusias negailestingas represijas, ypač Lietuvoje, po nesėkmingo lenkų ir lietuvių sukilimo. Represijoms vadovavo Michailas Muravjovas: šimtai pakartų sukilėlių, beveik keturiasdešimt tūkstančių išvežtų į katorgą Sibire. Trumpoje ištraukoje paminimas ir maršalas Józefas Piłsudskis, vadovavęs Lenkijai 1918–1922 m., kurio „paskutinė valia buvo, kad jo širdis ilsėtųsi greta motinos Rasų – Rossa – kapinėse“. Ir keletas geografinių pastabų apie Trakų ežerus, kurie „keturis mėnesius per metus būna užšalę“, bei lino kultūrą, klestėjusią romano rašymo metu.

Perskaičius knygas kyla klausimas: ar romanuose minima Lietuva – užuominomis ar labiau dokumentuota forma – nėra, bent iš dalies, vaizduotės kūrinys?

Romano „Demonė Lietuvoje“ istorijos vieta nežinoma. Nors žodis „Lietuva“ pasirodo ne tik pavadinime, jis keletą kartų pakartotas ir pačiame pasakojime – du kartus iš eilės paskutinėse eilutėse. Tad koks šio romano „lietuviškas“ pasaulis? Pirmiausia kaimiškas: viskas vyksta kaime, tuo tarpu miestas čia minimas tik priešpriešinant jį kaimui. Makso pamąstymas išreiškia visos veikėjų grupės požiūrį: „Ne, ne į Varšuvą, tiktai ne į Varšuvą!..“ Aprašomos kaimo tradicijos, pavyzdžiui, derlių nuėmusių moterų procesija ateina pagerbti dvarininkų religinės šventės proga.

Tai archajiškas pasaulis: čia valstietė, nusilenkdama prieš Katę, padeda prie jos kojų iš varpų ir gėlių nupintą vainiką. Tą patį liudija ir valstiečių, kurie, pasak Makso, „truputį primityvūs“, tęsiama pagoniškų ritualų praktika, pavyzdžiui, Demonei skirtos aukos kabinamos ant parko tvoros pinučių. Kaimo aplinkos aprašymas romane atitinka jame vaizduojamą XX a. pradžios Lietuvos vaizdą. Minimi archaizmai nestebina – Lietuva, paskutinė krikščionybę priėmusi šalis Europoje, galėjo išlaikyti pagonybės pėdsakų.

Svarbiausia, kad tai yra nepajudinamas ir nesikeičiantis pasaulis – čia išties nedaug kas vyksta. Be abejo, Demonės, o vėliau ir Moters juodais drabužiais atvykimas padeda pilies gyventojams truputį atsipalaiduoti nuo įprastų elgesio normų ir viso to, kas varžo. Kad situacija šiek tiek pasikeitė, matyti palyginus kūrinio pradžią: „Slinko dienos, švelnios, idiliškos…“ su pabaiga: „Atrodė, kad dėl tvyrančios tylos, izoliacijos ir ramybės viskas sustingo…“ Net karas neturi didelės įtakos šiai uždarai vietai: senelė Kazimiera gana lengvai apmulkina „bjaurų ir arogantišką karį“, norintį „rekvizuoti visus vyriškos lyties elementus“ – įtikina jį, kad gretimam kaime gyvena tik moterys. Ir baigia pokalbį: „Gaila, bet šiose lūšnose nerasite mėsos patrankoms.“ Karys pasitraukia. Tai panašu į fantazijos kūrinį, Edeno sodą, nutolusį nuo istorijos konvulsijų. Ypač to trokšta Maksas Ulrichas, jis nori vieno – išlikti savyje užsivėrusiame pasaulyje, kur niekas nesikeičia. Po trumpos kelionės su močiute jis su džiaugsmu atranda savo buveinę: „Grįžau iš ten, iš nakties. Pilis artėjo prie mūsų, per sniegą, kad mus apsaugotų…“ Ir koks malonumas pasinerti į „ilgą, gražią, amžiną žiemą…“ Be abejo, tai idealizuotos ir nostalgiškos vaikystės prisiminimas, prarasto rojaus įvaizdis.

Jei H. Guigonnat pristatoma Lietuva atrodo poetiška vieta, atskirta nuo pasaulio ir jo konfliktų, B. Poirot-Delpecho nupieštas paveikslas yra visiškai kitoks. Romano veiksmo kontekstas – tai tragiška istorinė realybė, perteikta pasakojant apie bėgimą iš Rusijos nuo caro valdžios vykdytų represijų žiaurumo. Norint išgyventi tokioje „kovų, rasių ir religijų kryžkelėje“, reikia turėti tvirtą charakterį. Kadinė suteikia draugei lietuvei labai stiprios asmenybės bruožų: ji drąsi, linkusi į originalumą, atmetanti vidutinybę, akiplėša, maištininkė, „pamišėlė“. Toks draugės pristatymas rodo, kad jai pačiai to labai trūksta, ir ji dėl to sielojasi. Dar paauglystėje Nastenka sakė, jog ji „pernelyg prancūziška“, kad gebėtų pasirinkti kitokį gyvenimo būdą. Kadinė pripažįsta, kad nuo pirmųjų santuokos metų jos gyvenimas slenka pagal iš anksto numatytą scenarijų: dienos monotoniškos, nieko naujo ar ypatingo, pradedant vaikų gimdymu bei rūpinimusi jais ir baigiant celiulitu. Na, dar medžioklė su valdžios atstovais, pamaldos bažnyčioje, nuobodūs šventiniai pietūs su įkyriais žmonėmis…

Niekuomet tiesiogiai nepasirodanti, žinoma tik dėka ją garbinančios pasakotojos, Lietuvė netrukus įgyja mitinę dimensiją: „Ji stulbinanti, tikra valdovė, bet valdžia jos nedomina… <…> ji žiauri ir nepasiekiama, bet jautri, jei panori; ji gali tylėti ištisas dienas, metus, amžius <…>. Nastenka verta pagarbos, nes gimė kitokia, ir tokia išliko!“ Galiausiai ši tampa „tobulos užsienietės“ įvaizdžiu – būdama tiurkų kilmės, karaimė, Lietuvė tampa dar egzotiškesnė, o palaipsniui kurtas jos išskirtinis statusas visiškai užvaldo prancūzę: ši apgailestauja gimusi savo šalyje, Diubua šeimoje, kad jos vardas ne Riskin ir ji pati negimė „prie Baltijos jūros“.

Lietuvės personažas toks išskirtinis, kad kyla klausimas, ar ji nėra tiesiog vaizduotės kūrinys. Bent taip tvirtina psichoanalitikė Helga – paskutiniuose knygos puslapiuose teigianti, kad Nastenka gimė iš pasakotojos kančios ir nevilties (ji taip pat našlaitė, iš gailesčio priimta senos tetos, kurios nekenčia, ir visuomet apgailestavo pasirinkusi banalų gyvenimo būdą). Kaip įrodymą ji pateikia seną turistinį kelionių vadovą po Lenkiją, kurio „puslapiai, pasakojantys apie Lietuvą, nučiupinėti pirštais, kaip dažnai kalbamų maldų lapai maldyne“. Taip buvo sukurta Lietuvė, vis pridedant naujų detalių apie Vytautą Didįjį, Trakus, karaimus ir kitus dalykus. Veiksmažodis „pasakoti“, naudojamas romano pradžioje, pristatant lietuvišką peizažą – „tokį plyną ir baltą, čia susilieja dangus ir ežeras“, o po to heroję („Nastenka bėga per tą baltumą, svajodama apie koklių krosnį, prie kurios priglaus skruostą…“), atrodytų, patvirtina, kad Kadinė nuolatos skaitė kelionių vadovo puslapius, norėdama puoselėti susikurtą svajonę.

Ir dar vienas klausimas: kam ji siuntė laiškus? Kartais ji kalba apie Hjustoną, kai kada apie Montaną. Gal kaskart paprasčiausiai užrašydavo: „Nastenka Riskin, Jungtinės Amerikos Valstijos“? Bet kokiu atveju, visi jos laiškai grįžo atgal atplėšti, buvo sulaikyti policijos, kuri juose įžvelgė „Diubua žmogžudysčių nusikaltimo įrodymą“. Vadinasi, Kadinė yra paprasčiausia mitomanė ir legendų kūrėja, ir tai suteikia dvigubą prasmę knygos pavadinimui: jis gali būti priskirtas Lietuvei – ši laikoma pamišusia, nes yra pati savimi, tai yra atmetanti bet kokį konformizmą ir normas, – arba pasakotojai, beprotiškai įsimylėjusiai pačios susikurtą personažą. Galiausiai, romano pabaigoje, ji uždaroma į psichiatrijos ligoninę.

Abu šie romanai, kiekvienas savaip, labai originalūs ir įdomūs įvairiais požiūriais, vienas jų – lietuviška tematika. Lietuva juose įkūnija skirtingas idėjas – vienoje vaizduojamas nekintantis, Edeno pasaulis, kitoje – kraštas, kurio dramatiškas išskirtinumas išreikštas per fantazijos sukurtą Nastenkos personažą. Gali būti, kad abu autorius domino šalies istorija – galinga viduramžių valstybė po keleto amžių buvo integruota į carinę imperiją, 1918 m. atgavo Nepriklausomybę, o vėliau ją okupavo Sovietų Sąjunga. Tokie faktai atveria perspektyvą vaizduotei. Bet knygose galima rasti ir tolimą romantiško mito aidą, stebimą lenkų, pasitraukusių į Prancūziją po 1831 metų sukilimo numalšinimo, diasporoje. Tai akivaizdu A. Mickevičiaus kūryboje – svajonių šalis Lietuva. Taip prarastas lietuviškas rojus įgijo idealios šalies, kurioje vyrauja tobula harmonija, bruožų. Užtenka prisiminti A. Mickevičiaus „Pono Tado“, sukurto Paryžiuje, pradžią. Palaipsniui šis romantizmas prasiskverbė ir į prancūzų literatūrą, jis regimas Oskaro Milašiaus kūryboje. Šis ryšys matyti ir H. Guigonnat melancholijoje bei poezijoje ir istorinėje B. Poirot-Delpecho perspektyvoje.

Versta iš: CAHIERS LITUANIENS, Nr. 15 (2016).