literatūros žurnalas

Marc Chaudeur, Philippe Edel. Maištininkas, pamilęs Lietuvą

2022 m. Nr. 3

Iš prancūzų k. vertė Nomeda Hofertaitė

Theodoras Oskaras Wöhrlė (1890–1946) – ekscentriška XX a. pirmos pusės literatūros asmenybė. Wöhrlė įkūnija maištaujančio rašytojo tipą, laisvos dvasios, neprognozuojamą. Jis savaip atgaivino pikareskinio romano tradiciją, jo kūryba prilygsta XVI–XVII a, autoriams, ypač Grimmelshausenui. Wöhrlė – kareivis egzistencialistas, jo pasaulėžiūra ir mąstysena grįstos patirtimi.

Prancūzijoje, net gimtajame Elzaso krašte, jis primirštas, nors prieš šimtą metų pirmoji knyga „Baldamusas ir jo nuotykiai“ buvo žinoma ir populiari. Kūrinys – pirmasis leidimas kone iškart sulaukė dviejų pakartotinių laidų – išleistas beveik šimto tūkstančių egzempliorių tiražu. Neseniai pasirodę knygų leidimai prancūzų kalba padeda šalies skaitytojams naujai atrasti talentingą autorių. Lietuvoje Wöhrlė nelabai žinomas, kaip ir jo veikla šalyje Pirmojo pasaulinio karo metais – lietuvių kultūros populiarinimas bei bendradarbiavimas perduodant į Europą 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Aktą.


Audringa jaunystė

Oskaras Wöhrlė gimė 1890 m. Elzase (Sundhau, Saint-Louis). Tuo metu Elzasas jau dvidešimt metų priklausė Vokietijai, ir taip bus iki 1918 m. Augo paprastoje šeimoje, tiesa, vaikystė buvo nelengva: tėvas batsiuvys kasdien jį lupdavo. Bet Oskaras nebuvo paklusnus vaikas, pati motina sakė: „Didžiausias Sundhau neklaužada.“

Sulaukus penkiolikos metų tėvai jį užrašė į Kolmaro pedagoginį institutą – norėjo, kad būtų mokytojas. Bet jis pats to visiškai netroško, tad po dvejų metų, nesibaigiant konfliktams dėl tvarkos nesilaikymo, pabėgo. Su mantos ryšulėliu ant pečių ir smuiku jis pradėjo klajoklio gyvenimą. Pėsčiomis nukeliavo į Paryžių, iš ten į Marselį, paskui į Italiją, bet netrukus turėjo palikti šalį. Gavęs darbą laive, darbavosi triumo gilumoje, ir taip perplaukė Viduržemio jūrą. Vėliau pradėjo tarnybą Svetimšalių legione ir, atsidūręs tarp Alžyro ir Maroko, kovojo prieš antikolonialistų būrius. Ten prancūzų kariuomenė patyrė didžiulį pralaimėjimą, o Wöhrlė pirmą kartą susidūrė su karo žiaurumais. Susirgęs šiltine buvo evakuotas į Marselį, bet pabėgo ir grįžo į gimtąjį miestą. Treji metai klajonių po pasaulį jį taip perkeitė, kad net motina sunkiai beatpažino. Savo išgyvenimus su vaizdingai papasakota šeimos istorija jis aprašė knygoje „Baldamusas ir jo nuotykiai“.


Literatūrinės veiklos pradžia

Tuo metu Wöhrlė neturėjo jokių lėšų, tad įsidarbino vienoje Bazelio chemijos gamykloje darbininku. Laisvalaikiu lankydavosi Bazelio ir Ciuricho literatų klubuose ir netrukus įvairiems leidiniams pateikė savo poezijos ir prozos kūrinių. Mėnesinis Strasbūro literatūrinis žurnalas „Das literarische Elsass“ pirmasis paskelbė jo kūrybos 1911 m. spalio mėnesio numeryje – atspausdino šešis eilėraščius bendru pavadinimu: „Gedichte eines elsässichen Fabrikarbeiters“ („Elzaso gamyklos darbininko eilėraščiai“). Bet gamykloje Wöhrlė netrukus tapo nepageidaujamas – aplinkinius stebino jo keistokas elgesys, erzino be perstojo deklamuojami paties kurti eilėraščiai – tad turėjo ją palikti.

1911 m., neturėdamas jokio pragyvenimo šaltinio, jis įstojo savanoriu į prūsų artilerijos batalioną Strasbūre. Po metų, 1912-aisiais, bičiulio rašytojo elzasiečio Friedricho Lienhardo dėka, buvo priimtas į Miuncheno literatūrinį žurnalą „Die Lese“, dirbo direktoriaus, literatūros kritiko Georgo Muschnerio asistentu (netrukus redakcija persikėlė į Štutgartą). Tuo metu jis pradėjo rašyti „Baldamusą“, kurį žurnalas paskelbė 1913 m. – autoriui tuo metu buvo dvidešimt treji. Tai autobiografinis kūrinys, išsiskiriantis literatūrine galia ir vaizduote – čia jis aprašo pirmąsias savo klajones, patirtą alkį ir šaltį, laisvės džiaugsmą ir tragediją.

1914 m. pavasarį Wöhrlė trumpam parvyko į gimtinę ir susituokė su Julie Schrader. Parvažiavusį į Štutgartą (jau buvo paskelbtas karas) jį įtarė šnipinėjimu Prancūzijos naudai, tad jis priverstinai grįžo į Strasbūro karinį batalioną. Iš pradžių kaip artileristas buvo išsiųstas į frontą, o 1915 m., dėl įgytos žurnalistinės patirties civiliniame gyvenime, perkeltas į Vilnių, į Dešimtosios armijos laikraščio „Zeitung der 10. Armee“ redakciją. Ten besidarbuodamas Wöhrlė nusivylė nacionaline vokiečių politika, ir tai jį pastūmėjo politinio radikalumo ir nesutaikomo antimilitarizmo link – vėliau, karui baigiantis, jis aktyviai dalyvavo kuriant Dešimtosios armijos kareivių tarybą, rėmė spartakistų judėjimą.

Atrodo, kad Vilniuje, nors vyko karas, jis galėjo gana laisvai veikti, nes nuotoliniu būdu vadovavo nedidelei leidyklai, kurią 1914 m. įsteigė Schiltigheime žmonos Schrader vardu: „Schrader Verlag“. Tuo laikotarpiu jis sukūrė „Soldatenblut“ ir antrąjį savo šedevrą „Das Bumserbuch“ – tai du pasakojimų ir poemų rinkiniai, įkvėpti kariško gyvenimo aplinkos, parašyti ironiška ir vaizdinga kalba.


Leidėjas Konstance

Po karo Wöhrlė trumpam grįžo į Elzasą, kuris vėl buvo prancūziškas. Vis dėlto Wöhrlės padėtis Prancūzijoje po Versalio sutarties buvo dviprasmiška: sūnus vokiečio – to neišsigynė – ir registruotas kaip legiono dezertyras. Tad 1919 m. jis grįžo į Štutgartą ir dirbo spaustuvėje, kurią valdė miesto Darbininkų ir kareivių taryba, „Spartakus-Druckerei“. Vis nenustygstantis vietoje, jis įsigijo knygyną Švarcvaldo krašte (Schiltache), o vėliau persikėlė į Konstancą. Autoriaus teisių lėšomis jis vėl įkūrė leidyklą, kuriai davė savo paties vardą, ir per šešerius metus išleido maždaug penkiasdešimt įvairių knygų.

Jis taip pat įkūrė motininę leidyklą „See-Verlag“ ir spaustuvę, kur buvo leidžiamos įvairios brošiūros, skirtos sovietinei Rusijai. Be to, išleido nemažai tekstų, susijusių su 1920-ųjų pradžios vokiškais revoliuciniais judėjimais: Rudolfo Leonhardo „Spartakus-Sonette“ (1921), dedikuotą „Sovietinei Rusijos Respublikai, III internacionalui ir vokiečių proletariatui“, Johanneso R. Becherio „Drei Hymnen“ (1923) (šis po 1945 m. buvo VDR kultūros ministras, tautinio rytų vokiečių himno autorius). Taip pat leido ir užsienio autorių vertimus, pavyzdžiui, Paulio Verlaine’o („Beichte“, 1921), Jacko Londono („Die eiserne Ferse“, 1923), Zoltano Nagy’io („Die Legende vom lachenden Mann“, 1922), Kate Crane-Gartz („Die Salon-Kommunistin“, 1923), svarbu paminėti danų autorių Martiną Anderseną Nexø’ę bei keletą rašytojų žydų – Hansą Sochaczewerį („Die Grenze“, 1922), Josephą Beifusą („Rabbi Herz“, 1921), Arthurą Kahanę („Der Schauspieler“, 1924), taip pat Franzo Rozenzweigo vertimus – Jehudos Halevio legendas ir eilėraščius (1924). Tuo metu Wöhrlė tapo vienu svarbiausių Konstanco literatūrinių leidėjų ir įsitraukė į vietos meno ir kultūros gyvenimą, kurį aprašė Eduardas Reinacheris romane „Boheme in Kustenz“ (1929) – jame minimi vietos rašytojai ir dailininkai, vienas skyrius skirtas Wöhrlei.

Kaip įprasta Wöhrlės gyvenime, šis gražus metas truko neilgai: 1925 m. leidykla bankrutavo. Ir vėl be skatiko kišenėje jis išvyko į Štutgartą, paskui, 1928 m., į Berlyną, kur įsidarbino socialdemokratų dienraštyje „Vorwärtz“.


Rašytojas istorijos sūkuryje

1932 m. Berlyne pasirodė jo istorinis romanas apie čekų reformatorių Janą Husą, 1415-aisiais pasmerktą ir sudegintą Konstance. 1933 m., įsigalėjus nacizmui, buvo uždraustos ir Wöhrlės knygos. Kaip tūkstančiai kitų, anot režimo, „antivokiškų“ knygų, jo „Bumserbuch“ buvo įmesta į laužą 1933 m. gegužės 10 d. Tad Wöhrlė paliko Berlyną, pėsčiomis patraukė į Lerachą ir, ketindamas kirsti sieną, sėdo į traukinį. Bazelio geležinkelio stotyje sumušė vokiečių pasienietį, norėjusį patikrinti asmens dokumentus, ir iššokęs pro vagono langą pasislėpė mieste. Po metų jau dirbo vienoje Strasbūro įmonių prekių krovėju. Kadangi neturėjo leidimo ten gyventi, visaip stengėsi išvengti tapatybės patikrinimo. Nepaisant to, išleido „Schiltigheimer Ernte“ (1934) – įspūdingą, pripažinimo susilaukusį dviejų šimtų devyniasdešimt dviejų eilėraščių rinkinį. Jo poezijoje jaučiama Heinricho Heinės, François Villono – ypač artimo Wöhrlei – bei Nicolaso Lenau, kurio poezija žavėjosi jaunystėje, įtaka.

Per tą laiką knyga apie Janą Husą buvo išversta į čekų kalbą, o autorius apdovanotas Čekoslovakijos evangelikų bažnyčios premija. Šios šalies Užsienio reikalų ministerija jam skyrė dešimties tūkstančių kronų Valstybinę premiją, bet laureatas šią sumą galėjo naudoti tik pačioje šalyje. Tad Wöhrlė apsigyveno Prahoje ir ėmėsi rašyti „Jano Huso“ tęsinį. Čia praleido daugiau nei dvejus metus, nors nelabai tuo džiaugėsi. Viską išleidęs vertėsi skurdžiai. Bazelio laikų draugams užtariant, 1937 m. gavo vokiečių valdžios garantiją, kad neturės problemų dėl vykdytos politinės veiklos, tad galėjo grįžti į Vokietiją.

Iš pradžių apsistojo Freiburge, o 1940 m. grįžo į Elzasą, vėl aneksuotą (gyveno Saint Louise, paskui Brunstatte). Per šį laikotarpį Wöhrlė sukūrė ne vieną eilėraštį, išleido keletą iliustruotų knygų apie kraštą ir puikų poezijos rinkinį „Sundgaubuch“. Iki 1944 m. parašė keletą radijo bei teatro pjesių.

1944 m. lapkričio mėnesį, kaip daugybė pietų Elzaso gyventojų, Wöhrlė pasitraukė iš karo zonos ir išvyko į Bazelį, nors norėjo grįžti į Konstancą. Kentėdamas dėl diabeto – liga jį vargino nuo 1924 m. – buvo paguldytas į ligoninę. 1945 m. įrašė keletą radijo laidų, bet karinei prancūzų valdžiai spaudžiant turėjo pasitraukti. Išvykęs į Švarcvaldą gydėsi vietos sanatorijoje. Jam buvo amputuota koja ir jis, neatsigavęs po operacijos, 1946 m. sausio 31 d. mirė. Wöhrlei buvo penkiasdešimt penkeri metai. Vykdant paskutinę valią, ant jo kapo Freiburgo miesto kapinėse pasodinta slyva.


Kareivis ir publicistas Lietuvoje

Oskaro Wöhrlės „lietuviški metai“ – 1915–1918-ieji – išskirtinis Lietuvos istorijos laikotarpis. 1915 m., Vokietijos imperijos kariuomenei judant pirmyn, kaizerio kariai okupavo Rusijos imperijos šiaurės vakarų žemes. Trejus metus Rytų frontas laikėsi gana stabiliai. Kitos okupuotos teritorijos – Lietuva, Kuršas, Vakarų Baltarusija – buvo sujungtos į karinės valdžios kontroliuojamą teritorinį administracinį vienetą, vadinamą Oberostu (daugiau nei šimtas tūkstančių kvadratinių kilometrų, beveik trys milijonai žmonių). Rusų valdžios sprendimu trečdalis vietos populiacijos buvo evakuota jau iki 1914 m. Likusi didžioji dalis – etninės grupės, formaliai priklausančios Rusijos imperijai, savęs neidentifikavo nė su viena Rytų fronte kovojančia valstybe. Lietuvos situacija buvo dar sunkesnė, nes Rytų Prūsijos lietuviai – Mažoji Lietuva – kovojo Vokietijos gretose, o Rusijos imperijai priklausanti Lietuva – Didžioji Lietuva – caro kariuomenėje. Tuo metu daugiau nei šeši šimtai elzasiečių, kaip Vokietijos piliečiai, buvo inkorporuoti į kaizerio armiją ir pasiųsti į Lietuvą.

1915 m. atvykęs į Vilnių Wöhrlė iškart paskiriamas į ką tik įkurtą Dešimtosios armijos laikraštį. Dešimtoji armija – pagrindinė Oberosto karinė galia – savo generalinį štabą čia įsteigė tų pačių metų rugsėjo mėnesį. Svarbu pabrėžti, kad kariniai laikraščiai buvo Pirmojo pasaulinio karo fenomenas – ši naujo tipo spauda buvo leidžiama pačių kareivių, ir skirta ne tik kariams. Jos atsiradimas siejamas su to meto situacija: tai pirmasis visuotinas karas – ir žmogiškais bei materialiniais resursais, ir į konfliktą įsitraukusių kraštų skaičiumi, trukme, ir daugybės gyvybių praradimu. Iš tokių periodinių leidinių galima išskirti Schützengrabenzeitungen (tranšėjos laikraščiai) – tai nedideli, riboto tiražo laikraščiai, leidžiami mažuose kariniuose vienetuose, kur sąlygos buvo gana sudėtingos, ypač Vakarų fronte. Taip pat yra Armeezeitungen (kariuomenės laikraščiai), įkurti valdžios iniciatyva – jų leidybai skirtos spaustuvės, jie buvo leidžiami nemažu tiražu.

Iš pastarosios kategorijos vokiškų karinių laikraščių Rytų fronte svarbiausias buvo „Zeitung der 10. Armee“ – leidžiamas penkiasdešimties tūkstančių egzempliorių tiražu. Finansuojamas iš kareivių prenumeratos (skirtingas tarifas turintiems karinį laipsnį ir eiliniams kariams), jis buvo platinamas per Feldpost bei kariuomenės bibliotekų ir valgyklų tinklą. Tarp 1915 m. gruodžio 9 d. ir 1918 m. gruodžio 31 d. išleisti septyni šimtai septyniasdešimt keturi numeriai. Leistas ir priedas – kassavaitinis, iliustruotas, dažnai spalvotas „Scheinwerfer“, spausdinamas miesto litografijos ateljė. Redakcija buvo įsikūrusi Vilniaus senamiesčio centre, Bernardinų gatvės 2 name (Bernhardiner Strasse 2). Laikraščio vyriausiasis redaktorius – eilinis, pirmos klasės kareivis Wöhrlė, direktorius – rezervo karininkas Hansas Urbachas. Šio vardas minimas ir oficialiuose leidinio dokumentuose. Tuo metu Wöhrlei gana dažnai tekdavo susidurti su karine cenzūra, bet jis lengvai nepasiduodavo. Jis vadovavo redakcijai, o jį visuomet palaikė direktorius, kuriam rašytojas buvo pavaldus kaip kareivis. Nuo 1918 m. lapkričio 12 d., kai laikraštis oficialiai tapo Karių tarybos leidiniu (Organ des Soldatenrates), Wöhrlė perėmė Urbacho pareigas. Po kaizerio atsistatydinimo įvyko dideli pasikeitimai ir Berlyne, ir kariuomenėje.

Vilniuje Wöhrlė susibičiuliavo su žurnalistu, rašytoju Pauliu Fechteriu, kuris tuo metu vadovavo kito mieste leisto vokiečių kalba laikraščio „Wilnaer Zeitung“ redakcijai – šį vietos žmonėms ir karinei administracijai skirtą laikraštį leido Oberosto spaudos tarnyba. Jo tiražas buvo kuklesnis nei skirto kariuomenei – maždaug trys tūkstančiai egzempliorių. Prieš tai Fechteris dirbo liberalios krypties Berlyno dienraštyje „Vossische Zeitung“.

Kaip ir kiti Rytų fronte leidžiami laikraščiai, Dešimtosios armijos laikraštis skelbė straipsnius apie politinę ir ekonominę to meto Vokietijos ir užsienio situaciją, nes Vokietijos dienraščiai negalėjo laiku pasiekti fronto. Greta karinių naujienų, praktinės informacijos kariams, pramoginių rubrikų Wöhrlė norėjo pristatyti Lietuvą, ypač iliustruotame priede. Toks leidinio tikslas, aiškino jis: „Nuo įkūrimo pradžios Dešimtosios armijos laikraštis nusprendė, kad viena svarbiausių misijų bus supažindinti savo skaitytojus kareivius su okupuotu kraštu. Dauguma jų nieko nežino apie užimtą šalį, ją pažinti asmeniškai tikrai nėra lengva, gal net neįmanoma – tiek dėl esamų aplinkybių, tiek dėl vietos kalbos nemokėjimo. Bet noras pažinti buvo didelis, redakcija kasdien gaudavo daugybę prašymų pateikti informacijos apie šioje teritorijoje esantį miestą ir šalį, tautą, istoriją, kalbas, papročius ir įpročius.“


Domėjimasis lietuvių kultūra

Tik atvykęs į Lietuvą Wöhrlė rašė: „Lietuvos širdis Wilna – vienuolynų ir bažnyčių miestas, įsikūręs tarp kalvų ir slėnių, deimantas brangenybių dėžutėje. Toks pirmas įspūdis čia atvykus.“ Jis pamilo šalį, jos kultūrą ir tradicijas, išmoko kalbą. Ir šioms temoms skyrė daug straipsnių, išvertė nemažai „dainų“, eilėraščių, ypač Maironio. Taip pat aprašė šalyje gyvenančių baltarusių, žydų ir totorių bendruomenių papročius. Laikraštyje spausdino ne tik savo paties ir redakcijos narių straipsnius, bet kvietė bendradarbiauti kariuomenės struktūroms nepriklausančius asmenis, skelbė žinomų asmenybių darbus – istorikų, geografų, archyvarų, geologų, kalbininkų. Keletas jų buvo iš Mažosios Lietuvos – Wöhrlė ne kartą kreipėsi į istoriką Vilių Gaigalaitį, kalbininką ir filosofą Vilhelmą Storostą – Vydūną (abu mirė Vokietijoje po Antrojo pasaulinio karo).

Vilniuje Wöhrlė susipažino su vokiečių rašytoju Hansu Sochaczeweriu, sutikęs jį taip pat kariniame garnizone. Gimęs Berlyne, nepraktikuojančių žydų šeimoje, Sochaczeweris Vilniuje atrado Rytų žydų religinę praktiką ir kultūrą. Vėliau, Josės Orabuenos slapyvardžiu, jis parašys romaną apie Vilniaus žydus (išleistas 1957 m.) – „Gross ist Deine TreueRoman des jüdischen Wilna“.

1918 m. Wöhrlės pastangomis laikraštis išleido jame skelbtų geriausių straipsnių rinkinį „Das Litauenbuch“ („Lietuvos knyga“). Susidarė nemažas tomelis, daugiau nei keturiasdešimties skyrių, paruoštų leidinio bendraautorių (kone trisdešimties), čia nagrinėjami įvairūs Lietuvos istorijos ir kultūros aspektai. Šimtą devyniasdešimt šešis teksto lapus papildo keturiasdešimt aštuoni fotografijų lapai – juose gražūs vaizdai, peizažai ir miesto paminklai, tautiniais kostiumais vilkintys žmonės, šventės ir liaudies meno kūriniai.

1917 m. Oberosto administracijos išleistame etnografinio pobūdžio leidinyje „Das Land Ober Ost“ Oskaras Wöhrlė parengė skyrių apie kultūrinius Vilniaus ypatumus. Taip pat galima manyti, nors bendradarbių vardai ir nėra nurodyti, kad Wöhrlė dalyvavo ruošiant jo vadovaujamo laikraščio 1916 m. išleistą kelionių gidą po Vilnių „Ich weiss Bescheid. Kleiner Soldatenführer durch Wilna“ („Žinau. Mažasis kareivio gidas po Vilnių“). Iki 1918 m. vienas po kito pasirodė trys gido leidimai. Dar 1917 m. Wöhrlės vadovaujama komanda padėjo techniškai ir ikonografiškai paruošti solidų leidinį, kurio autorius – Strasbūro universiteto studentas, meno istorikas Paulis Weberis: „Wilna. Eine vergessene Kunstsätte“ („Vilnius. Užmirštų meno šedevrų miestas“). Bendras laikraščio ir Miuncheno „Piper“ leidyklos kūrinys puikiai iliustruotas – šimtas trisdešimt penkios fotografijos, dvi spalvotos graviūros (tiražas – penkiolika tūkstančių).

Aktyviai vykdydamas leidybinę veiklą, Wöhrlė bendravo su lietuvių intelektualais – literatais, politikais. Jau nuo 1916 m. jis rėmė nepriklausomybės idėją puoselėjančius lietuvius. Tais pačiais 1916 m. savo leidykloje „Shrader Verlag“ (Elzase) išleido jauno kovotojo Petro Klimo – būsimo Lietuvos politiko – etnografinę studija apie Rusijos aneksuotą Lietuvos dalį (Didžiąją Lietuvos Kunigaikštystę): „Russisch-Litauen: statistisch-ethnographische Betrachtungen“. Leidinys buvo skirtas Lietuvos nepriklausomybės idėją palaikantiems vokiškai kalbantiems skaitytojams. Rankraštį iš lietuvių kalbos į vokiečių išvertė Antanas Smetona ir Teodoras Brazys. Klimas norėjo, kad jo darbas pasirodytu su pseudonimu – Wöhrlė pasiūlė variantą Werbelis. Klimui vardas patiko, jį naudojo ir vėliau savo publikacijoms Rusijoje. Po šiuo pseudonimu jis skelbė savo publikacijas ir Dešimtosios armijos laikraštyje. Petras Klimas – diplomatas, Lietuvos Tarybos narys, 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Akto signataras – su Wöhrle bendradarbiavo ne tik žurnalistinėje veikloje.

Tuo istoriniu momentu Oskarui Wöhrlei buvo patikėta svarbi misija. Lietuvos situacija buvo ypač sudėtinga – vienoje pusėje vokiečių valdžia Berlyne, kur dauguma liberalų ir katalikų (Zentrum) politikų palaikė šalies autonomijos ar net nepriklausomybės idėją (vadovaujant vokiečių princui arba palaikant glaudžius santykius su Vokietija), kitoje – tam visiškai nepritarianti Oberosto karinė valdžia. 1918 m. pradžioje lietuviai buvo ypač aktyvūs, nes derybos dėl Bresto taikos sutarties (kovo 3 d.) sudarė palankias sąlygas siekti nepriklausomybės. Tarybos narių veiklą atidžiai stebėjo karinė vokiečių administracija, tad kai Tarybos laikraštis „Lietuvos aidas“, vadovaujamas Petro Klimo, atspausdino Nepriklausomybės Aktą, kariuomenė iškart konfiskavo kone visą numerio tiražą. Kilo klausimas, kaip greičiau paskleisti žinią pasaulyje, ypač Vokietijoje, kad ją išgirstų demokratiškai nusiteikusi vokiečių visuomenė.


Wöhrlė ir Vasario 16-osios Aktas

Nepriklausomybės Akto žinios perdavimas pasauliui, ypač Vokietijai, – tikrai svarbi misija. Buvo manančių, kad prie to prisidėjo Jadvyga Chodakauskaitė-Tūbelienė. Ji 1917 m. Berlyne vadovavo lietuvių laikraščiui vokiečių kalba „Das Neue Litauen“. Teigiama, kad 1918 m. ji slapta, nepaisydama griežtų suvaržymų, nuvykusi į Vokietiją ir perdavusi Aktą Reichstago politikams bei vokiečių spaudai. Bet šį teiginį paneigia Petras Klimas – Tarybos įpareigotas platinti informaciją apie Aktą – ir pati Jadvyga Chodakauskaitė. „Atsiminimuose“ Petras Klimas rašo, kad, pritarus Tarybos nariams, jis kreipėsi į Oskarą Wöhrlę (nors nemini jo vardo), prašydamas įvykdyti šią misiją. Jadvyda Chodakauskaitė tai patvirtino laiške žurnalistui Jonui Pajaujui, kuris domėjosi, koks buvo jos vaidmuo perduodant informaciją Vokietijai. Atsakymas nekelia dvejonių – ji Nepriklausomybės Akto tekstą perdavė „elzasiečiui rašytojui Oskarui Wöhrle“:

Vokiečiai tada leido Vilniuje laikraštį „Zeitung der Zehnten Armee“, kurio vienas redaktorių buvo didelis Lietuvos ir lietuvių prietelius, elzasietis rašytojas Wöhrle. Atėjęs į Vilnių su vokiečių kariuomene, jis nepaprastai susižavėjo Lietuvos istorija ir lietuvių pasiryžimu atstatyti savo krašto nepriklausomybę ir buvo pasiryžęs mums padėti, kiek tik įmanoma. Savaime aišku, kad Tarybos žmonės tuojau apie jį pagalvojo, kada reikėjo deklaraciją persiųsti į Vokietiją. Buvo sutarta, kad deklaracijos tekstas bus jam slapta pristatytas ir jis jį persiųs kuriuo nors būdu į Vokietiją. Kadangi Tarybos žmonės vokiečiams buvo gerai žinomi ir galėjo būti sekami, tai buvo pasiūlyta man vieną vakarą susitikti su Wöhrle Lietuvių mokslo draugijos patalpose ir įteikti jam kalbamą dokumentą. Vieną raktą į Mokslo draugijos patalpas gavo ponas Wöhrle, kitą – aš. Jis turėjo nueiti į draugijos buveinę anksčiau ir laukti manęs neužžiebdamas šviesos ir užsirakinęs. Man įėjus su savo raktu, aš jam tamsoje įteikiau voką su deklaracijos tekstu ir pirmoji išėjau. O jis turėjo išeiti kiek vėliau. Už kelių dienų jis mums pranešė savo uždavinį įvykdęs.1

Iš tiesų, vasario 18 d. „Vossische Zeitung“ paskelbė Aktą, netrukus jį perspausdino „Tägliche Rundschau“ bei kiti vokiečių ir Europos laikraščiai. Taip Oskaras Wöhrlė, padedamas kolegos Paulio Fechterio ir kitų bendraminčių, diskretiškai prisidėjo, kad pasaulis išgirstų žinią apie lietuvių apsisprendimą būti laisviems.

Po Pirmojo pasaulinio karo pasirodžiusiuose leidiniuose Wöhrlė Lietuvą mini retai. Ir čia nebegrįžo. Tik 1929 m. išleistos knygos „Querschläger“ skyrių pavadinimai primena šalyje praleistus metus: „Wilnaer Abklatsch“ („Vilniaus prisiminimai“), „Litauisches Lied“ („Lietuviškos dainos“), „Der Tatar“ („Totorius“). 1941 m. pasirodžiusiame literatūriniame darbe lietuvių poetas ir germanistas Eduardas Astramskas mini Wöhrlės vardą – 1918 m. išleistoje „Litauenbuch“ Maironio eilėraščio „Vilnius“ vertimą.

Talentingo kūrėjo „lietuviški metai“ praturtino ne tik jo biografiją, bet ir kitų šalių – ne tik Vokietijos – žinias apie iš priespaudos besivaduojančią Lietuvą. Ir ne tik apie politinį apsisprendimą, bet ir kultūros bei meno lobius, glūdinčius „brangenybių dėžutėje“.

Oskaro Wöhrlės išgyvenimus siaučiant karui iškalbingai iliustruoja „lietuviškais metais“ proza rašytas eilėraštis „Uniformą vilki ne tik gyvieji, bet ir mirusieji“ (1916).


Uniformą vilki ne tik gyvieji, bet ir mirusieji

Uniformą vilki ne tik gyvieji, bet ir mirusieji. Tiesa, mirusiųjų uniforma ypatinga. Ji nesukirpta iš audinio, ji bespalvė, pasiūta iš tylos, kurioje nėra užkardų. Ant jos nespindi jokia saga, nematyti jokio antsiuvo, antpečių ir apdovanojimų, bylojančių apie skirtumus. Čia jie visi vienodi. Seržantas paguldytas greta leitenanto, o leitenantas šalia kapitono, kapitonas greta pulkininko, o pulkininkas šalia eilinio. Nebėra rasių. Apvilkti mirties uniforma jie visi tapo tos pačios karalystės piliečiais – prancūzas ir vokietis, rusas ir austras, bulgaras ir serbas, anglas ir kiti, nepaminėti, bet neužmiršti.

Štai jie tįso priblokšti: jų veidai vienodi, suglumę ir nustebę. Matau juos visus išrikiuotus, nuo pat Istorijos pradžios: Kartaginos karys šalia Romos imperijos kareivio, totorius kovotojas greta Vakarų Europos kario, actekas šalimais ispano, ir jie visi iš mirties gelmės klausia to paties. Ir taip nuo amžių pradžios. O beprotiškas gyvenimas vietoje atsako tik krauna naujai nužudytųjų lavonus. Jie visi pridengti ta pačia drobule. Tylos drobule.

Versta iš: CAHIERS LITUANIENS, Nr. 16 (2017).


1 Jakubavičienė I. Jadvygos Chodakauskaitės-Tūbelienės visuomeninės ir politinės veiklos epizodai (1918–1940) // Istorija. – T. 92. – Nr. 4. – 2013. – P. 32–43.

Jean-Claude Lefebvre. Lietuva prancūzų akimis: Demonės ir Pamišėlės pasakojimai

2022 m. Nr. 2 / Iš prancūzų k. vertė Nomeda Hofertaitė / Jeanas Claude’as Lefebvre’as yra filologas, dėstė prancūzų, lotynų, graikų kalbas licėjuje Paryžiaus priemiestyje. Lietuvių kalba pradėjo domėtis studijų metais Sorbonos universitete.

John Kaag. Žygis su Nietzscheʼe. Kaip tampama savimi

2019 m. Nr. 11 / Iš anglų k. vertė Nomeda Hofertaitė / Johnas Kaagas (g. 1979) yra Masačiusetso universiteto profesorius. Knygoje autorius pasakoja savo paties gyvenimo prasmės paieškas sekant filosofo Friedricho Nietzsheʼs mokymu.

Gustave Le Bon. Revoliucijų psichologija

2018 m. Nr. 12 / Iš prancūzų k. vertė Nomeda Hofertaitė / Gustave’as Le Bonas (1841–1931) – žinomas prancūzų gydytojas, antropologas, sociologas ir psichologas. Jis aktyviai dalyvavo savo šalies ir pasaulio mokslo bei kultūros gyvenime.