François Cheng. Apie sielą. Septyni laiškai draugei
2022 m. Nr. 11
Iš prancūzų k. vertė Nomeda Hofertaitė
François Chengas (g. 1929) – Prancūzijos akademikas, rašytojas, poetas, kaligrafas. Gimė Kinijoje, 1948 m. su tėvais atvyko į Prancūziją. Tėvams persikėlus į JAV, nusprendė negrįžti į Kiniją ir pasiliko Prancūzijoje. 1971 m. įgijo jos pilietybę, o 2002 m. tapo Prancūzų akademijos nariu – pirmuoju Azijos kilmės asmeniu šioje garbingoje institucijoje.
F. Chengas ypač domėjosi prancūzų kultūra, studijavo kalbą ir literatūrą. Nuo 1960 m. dėstė įvairiuose šalies institutuose, universitetuose. Pradžioje vertė prancūzų poeziją į kinų kalbą, o vėliau – ir kinų poeziją į prancūzų. Pirmuosius eilėraščius paskelbė Taivane ir Honkonge, o 1977 m. pradėjo rašyti prancūzų kalba. Yra išleidęs ir romanų. 2002 m. per priėmimo į Prancūzų akademiją iškilmes sakė: „Esu prancūzas pagal įstatymą, protu ir širdimi.“
F. Chengas parašė daugiau nei trisdešimt knygų. Apdovanotas ne viena literatūrine premija, tarp jų ir Prix Femina.
Ši publikacija – pirmoji lietuvių skaitytojo pažintis su įdomiu rašytoju ir mąstytoju. Siūlome du laiškus iš F. Chengo knygos „Apie sielą. Septyni laiškai draugei“ (2016).
Pirmasis laiškas
Bangioji Drauge,
Į pirmąjį Jūsų laišką atsakiau nedelsdamas. Daugiau nei po trisdešimties metų gavęs iš Jūsų žinią taip susijaudinau, jog nejučia net šūktelėjau. Jūsų antrąjį laišką – jis guli priešais mane – ilgai nešiojausi ir tik šiandien bandau Jums atsakyti. Aišku, numanote, kodėl delsiu – Jūsų klausimas nelengvas.
Pavėluotai atskleidžiu savyje sielą. Tai nereiškia, jog nežinojau, kad ji yra, bet nejaučiau jos. Be to, mano aplinkoje niekas nebetaria šio žodžio. Bet pamažu, po to, kai teko daug ko atsisakyti, ši nepaaiškinama būtis apsireiškė manyje, neregima ir kūniškai reali. Ji apsigyveno manyje ir nebepaleidžia. Vieną dieną prisiminiau mūsų susitikimą – tokį tolimą, slėpiningą, lyg kitame gyvenime – besikalbant Jūs ištarėte šį žodį. Tuomet buvau pernelyg jauna, kad suprasčiau, apie ką kalbate. Laikui bėgant perskaičiau keletą Jūsų knygų. Dabar esu pasiruošusi klausytis: ar sutiktumėte pasidalinti, kas yra siela? Ir, man taip atrodo, vėl viskas įgaus prasmę, atsivers.
Sulaukęs Jūsų klausimo – perrašiau jį žodis žodin – iškart pagalvojau, kad geriau būtų išsisukti nuo atsakymo. Argi siela nėra tai, apie ką geriau nekalbėti, jei nenorim nejaukiai pasijusti? Nereikia ir negalima. O jei vis dėlto išdrįsti, iškart pasijunti bejėgis kaip tie, kurie, pavyzdžiui, bandytų paaiškinti, kas yra laikas, šviesa ar meilė. Nors tai elementai, kurių niekas negalėtų paneigti, nuo jų priklauso ir mūsų egzistencija.
Ar tai reiškia, kad nusprendžiau tylėti? Ne. Perskaitęs Jūsų laišką netrukus apsigalvojau. Nes frazę „Pavėluotai atskleidžiu savyje sielą“ ir pats ne kartą esu ištaręs. Bet tuojau užgniauždavau ją savyje bijodamas pasirodyti juokingas, senamadiškas. Tik keliuose tekstuose ir poemose drįsau panaudoti šį pasenusį žodį, tikriausiai todėl ir prašot manęs: „Papasakokite apie sielą.“ Jūsų prašymas padėjo suprasti, jog atėjo metas priimti iššūkį ir drąsiai sutikti priešpriešinius vėjus. Tiesa, kur mes esame? Prancūzijoje. Šis žemės kampelis laikomas vienu tolerantiškiausių ir laisviausių, nors čia viešpatauja kažkas panašaus į intelektualų „terorą“, įkūnytą volterinio sarkazmo. Šis bando dvasios vardu, vadovaudamasis ypač siauru supratimu, panaikinti bet kokią sielos idėją – laikomą nevisaverte arba obskurantizmo ženklu – kad nesutrikdytų jam patogaus kūno ir dvasios dualizmo. Pamažu apsiprantama su tokia ribota, nejautria aplinka. Keista, regis, tai pirmiausia prancūziškas fenomenas, nes kitur šis žodis ištariamas daug natūraliau, be grimasų ar gūžtelėjimo pečiais, nors ir ten jo turinys tampa vis neaiškesnis, miglotas.
Ko gero, sielos idėja netrukus išnyks iš mūsų horizonto ir išliks tik nuo seno susiformavusiuose, šnekamojoje kalboje išsaugotuose posakiuose: „savo sieloje ir sąžinėje“, „sielos galia“, „sielos draugas“, „siela sesė“, „pasmerktoji siela“, „apmirusi siela“, „išsaugoti savo sielą“ ir panašiai. Siekiant įvardyti realybę, kurią paprastai apibūdindavo žodis „siela“, bandoma ieškoti pakaitalo tarp daugybės vis gausėjančių ir nelabai apibrėžtų mūsų mentalinį pasaulį pripildančių terminų.
Kalbama apie „vidinį pasaulį“, „vidinę erdvę“ ar tiesiog „vidujumą“. Pasakojama apie „lauką“, „gelmę“, o išskirtinai dramatiškais atvejais „prarają“ ir „bedugnę“. Norint pasakyti poetiškiau naudojami žodžiai „intymus peizažas“, „slaptas sodas“… Kalbant abstrakčiau, remiantis pasąmonės idėja, kuriamos sąvokos „psichinis aparatas“, „identiteto centras“. Gausus ir specifinis psichoanalizės žodynas, bandantis aprėpti mūsų intymioje būtyje glūdinčius ir pažeistus aspektus: „pasąmonė“, individualia ir kolektyvine prasme, žodžiai „ego“, „manasis aš“, „tai“, „pulsacijos“…
Šių sąvokų ar koncepcijų lavinos akivaizdoje šiuolaikinis individas jaučiasi sutrikęs. Sunaikinta jo būties vienybė. Jis priima ją kaip įvairių vienas su kitu bet kaip suklijuotų elementų kratinį, lyg padalytą veidą, apkabinėtą nuorodomis, kurios negrąžina tikrosios asmens vienybės. Ir jei jis išdrįsta atsistoti prieš veidrodį, priešais savo padalytą atvaizdą, jis nebežino, ką daryti, į kurį šventąjį kreiptis pagalbos. Tikras Picasso arba Bacono stiliaus portretas! Vienu žodžiu, jis sumenkinamas iki „varganos paslapčių krūvelės“, kaip sakė André Malraux, ir, pasak Régio Debray, nebežino, ką veikti su „viso to krūva“. Todėl jis linkęs kreiptis pagalbos į laimės prekeivius bei plastikos chirurgus, kad perkeistų jo veidą ir šis atitiktų kanoną, nustatytą nežinia kokio socialinio arbitro. Tai skolintas veidas, kuriam kaip tik trūksta vieno elemento, svarbiausiojo – sielos.
Rašau iš Turino, atvykau čia trumpam pailsėti. Mane pasitinka ankstyvas pavasaris. Staiga viskas pražydo, paulovnijos ir vyšnios violetiniu bei rožiniu spindesiu nušviečia senas sienas. Visur bunda paukščiai – jie džiaugiasi švelnia sprogstančių šakelių žaluma ir daug tamsesne snieguolėmis nusėtų vejų žaluma. Žvirbliai ir zylės lesa grūdelius ant žemės, visas šlaitas aidi nuo džiaugsmingo jų čirškavimo. Grįžtančios kregždės raižo dangų, lyg iš susijaudinimo virpančios „tobulos rankos“ ruoštų pirmąjį šių metų aukštosios mados pasirodymą. Vakarėjant upės vandenys susitinka su saulėlydžiu. Ir paklusdami transfigūracijos dėsniams virsta degančiais debesimis. Ir vieną akimirksnį pasaulis pasirodo toks jaudinantis; o čia esantis, akimirkai pasimetęs amžinybės įsčiose, tai matydamas susijaudina. Ir tai atskleidžia siela. Tokį akimirksnį išgyvenau kone prieš keturiasdešimt metų.
Buvome jauni – Jūs daug jaunesnė už mane – važiavome metro. Sėdėjome vienas priešais kitą. Susižavėjęs klausiau savęs: „Iš kur toks grožis? Kaip atsirado toks grožis? Ir kodėl toks neįtikėtinas grožis netikėtai suspindo mano akivaizdoje?“ Mano susižavėjimą pakeitė nuostaba, kai Jūs šypsodamasi pakilote iš savo vietos ir priėjusi atsisėdote greta.
Kas įvyko? Nebuvau žinomas autorius ir Jūs mane atpažinote anoniminės minios vidury. Susijaudinę, nerišliai kalbėdami, bendravome visos kelionės metu. Tiesiai šviesiai tada paklausiau: „Kaip priimate savo grožį? Žinant, jog trokštate kito grožio, ar kas nors pajėgs Jus priimti?“ Atvirai šypsodamasi atsakėt: „Jei yra grožis, turiu jį priimti. O dėl kito – jei jis kitas, ar galima įvertinti jo gebėjimą priimti?“
Mes susitikome keletą sykių, Jūs paprašėte paaiškinti, ką, mano manymu, reiškia „priimti grožį“. Prisimenu savo trumpą atsaką: „Grožis visuomet susijęs su likimu!“ Ir pridūriau: „Išskirtinai gražios moters akivaizdoje esam sujaudinti ar net sukrėsti. Ir tuo pat metu išgyvename nerimą, ar, tiksliau, švelnią užuojautą. Esame lyg gamtos stebuklo, tikrai dieviškos dovanos akivaizdoje. Ir šis grožis, grynas porcelianas, labai trapus. Klausiam savęs: kodėl jis čia? Iš kur kyla šis grožis ir kodėl kelia susižavėjimą, jaudulį, troškimą pažinti, arba, pragaištinga forma, užkariavimo troškimą? Ar gyvasis pasaulis negali tenkintis paprastu, banaliu egzistavimu? Kodėl jam reikia pasireikšti tokiu išskirtiniu būdu?“
Taip, šis Jūsų grožio įkvėptas klausimas manęs nepalieka. Visos aušros ir visi saulėlydžiai, bet koks kalnas ar jūra, visi medžiai ir gėlės, koks nors katinas ar paukštis, puikūs žirgai, bėgantys risčia per bekraštę pievą, beribis dangus, spindintis žibančiomis žvaigždėmis… kas galėtų įtikinti, kad visos šios subtilios ir didingos grožybės tėra atsitiktinumo kombinacija? Argi nematome, jog nuo pat pradžių troškimą gyventi lydi grožio troškimas, pirmasis ir svarbiausias prasmės ir vertės ženklas? Yra pasaulio siela, trokštanti grožio, ir yra žmogiškoji siela, atsiliepianti įvairia menine kūryba, per mylinčiai ir mylimai sielai būdingą vidinį grožį – žvilgsnio, gesto, dovanojimo grožį, įvardytą gražiu „šventumo“ vardu.
Tačiau grožis, ypač kūniškas, trapus. Ir vėl, prisimindamas Jus, grįžtu prie moters grožio, vienos iš malonių, suteiktų šiam pasauliui. Jis išsiskleidžia žmogiškoje aplinkoje, kur daug prievartos, pavojų ir viskas pažeista. Šiuo grožiu reikia nuolat ir subtiliai rūpintis – „Mane labiausiai neramina grožis, kurio neperpranta mano siela / Tai lyg vandenyno potvynis ir atoslūgis“, – rašė Malherbe’as. Bet svarbiausia – jis nori būti mylimas, iš tiesų mylimas. Ar lengva mylėti? Kiek vyrų geba tinkamai mylėti moters grožį ir laikui bėgant jo nepaniekinti, nesužaloti? Ar moterimi besižavintis ir besididžiuojantis, kad užkariavo – vadinasi, valdo, – nėra linkęs įkalinti jos vien tik fizinėje dimensijoje, prievartaudamas, kad ji būtų be trūkumų, kad atitiktų visus reikalavimus ir tobulo grožio kanoną, nors šis tėra dirbtinis susitarimas, siekiant grožio subjektą transformuoti į papuošimo objektą? Taip suprantamas grožis labiau nei trapus – mažiausias sunkumas ar sielvartas gali jį nublukinti, o tai neišvengiamai išprovokuoja nusivylimą ar net visišką atmetimą. Pasak Pascalio, raupai „nenužudydami asmens nužudo grožį“ ir taip sunaikina jo galią sužadinti troškimą. Ar moteris dar ilgai leisis būti uždaryta šiuose spąstuose?
Ji gali staiga pabusti ir tai pastūmės ją pereiti nuo atrodymo iki būties, pakilti iki šaltinio, kur grožis nėra sustingęs iš anksto paruoštoje formoje, čia jis visuomet paties grožio troškimas ir grožio siekis. Kitaip sakant, moteris gyvena nostalgija sujungti savo grožį su nepalyginamai didesniu ir amžinesniu grožiu nei ji pati. Ji žino intuityviai, jog kelias bus ilgas. Jai reikia pasinerti į savo būties gelmę, peržengti visas bedugnes – tai skirta kiekvienam – baimės, vienatvės, sužeidimų ir kančios sukurtas bedugnes. Anapus šio horizonto dega tikrasis, sielos spindesys, kylantis iš kitos šviesos.
Kadaise visa tai bandžiau nemokšiškai Jums paaiškinti. Bet mano kalba, nors ir iš širdies, pasirodė pernelyg „auklėjamoji“, tad nutilau. Stabtelėjau ir padovanojau Jums kūrinį, kurio kopiją visuomet turiu su savimi, tai lyg elgesio taisyklės sau pačiam:
Kai tavyje apsigyvena grožis,
Kaip priimi jį?
Medis priima pavasarį,
O jūra saulėlydį,
O tu, kaip tu priimi jį,
Kaip priimi tave pripildžiusį grožį?
Tavyje gyvena grožis,
Tu trokšti kito grožio,
Veržlesnio nei pavasaris,
Gyvesnio nei saulėlydis, –
Plėšiančio ir perplėšto –
Ir kas galėtų tave prisiimti?
Nebent amžinasis Trokštantysis?
Netrukus palikote Paryžių, pats išgyvenau nemažai sunkumų. Nutrūko mūsų ryšiai. Ir štai po daugiau nei trisdešimties metų gaunu Jūsų laišką. Sužinau, jog išgyvenote daug skausmo, bet tapote aktore. Įsivaizduoju, kaip atrodote savo rudens pilnatvėje, o aš, nors ir sunku tuo patikėti, sulaukiau gilios senatvės. Ir vis dėlto, kas gi tuomet įvyko? Vieną pavasario popietę paryžietiško metro požemyje susitikus dviem būtims, gimė didžiulis jausmas, atskleidęs tiesą, kuri nepalyginamai tvirtesnė nei mūsų sąlygotumas. Tai kitas, visiškai kitas sielos lygmuo.
Rašau žodį „siela“ ir, ištardamas jį mintyse, įkvepiu gaivaus oro gurkšnį. Dėl fonetinio panašumo išgirstu žodį Aum1, kuriuo hinduizmas įvardija pirmapradę Dvasią. Iškart pasijuntu vėl susietas su pirminiu Troškimu, per kurį atsirado visata, ir savo būties gelmėje atrandu kažką, kas atsiskleidžia manyje ir ką seniai buvau praradęs, tai yra intymų autentiškos vienovės ir galimos vienybės pojūtį.
Turine dar užtruksiu, noriu padirbėti įgyvendindamas prisiimtą misiją. Vis pasidalinsiu atradimais ir asmeniniais pamąstymais.
Nuoširdžiai Jūsų
F. C.
Antrasis laiškas
Brangioji Drauge,
„Pavėluotai atskleidžiu savyje sielą“, – rašėte man. Džiaukimės, geriau vėliau negu niekada! Jei atskleidžiam, vadinasi, ji visuomet buvo čia, dar iki mums gimstant. Jei atskleidžiam vėliau, vadinasi, ji labiausiai užslėpta, slapčiausia mūsų būties dalis ir paties gyvenimo principas, neregimas principas, lyg oras, lyg elementas, naudojamas kiekvieną sekundę, bet apie kurį niekuomet nepagalvojam. Gyvenimo principas? Ką tai reiškia? Ar gyvenimas nėra tik šis natūraliai, vienas pats funkcionuojantis gyvas kūnas, ar jam reikia kokio įsikišimo iš šalies? Tai atrodo akivaizdu. Vis dėlto, žvelgiant atidžiau, esame priversti konstatuoti, kad šiam gyvam kūnui nuolat teikiama energija, vadinasi, jei yra kas priima, yra ir kažkas, kas teikia gyvybę. Tai, ką protėviai vadino binomu animus–anima. Klausimas: „Kas gyvybiniam procesui teikia gyvybę?“ Visos dvasingumo tradicijos atsako tą patį: gyvenimo Dvasia. Indų mąstytojai tai vadina Aum, kinų – Qi, hebrajų – Ruah, arabų – Rûh, o graikų – pneuma. Kiekvienoje būtyje anima vadovauja animus, ir yra jos vienybės bei išskirtinumo ženklas. Ir vėl visos tradicinės mąstymo srovės suteikia jai ypatingą vardą, nurodantį identišką esybę: Siela.
Šis priminimas pateikia patikimą, visuotina intuicija grįstą, viziją. Ši vizija skatina grįžti prie esminės realybės, susijusios su mūsų dabartimi ir tapsmu. Ir Jums, ir man būtina nieko nelaukiant iš naujo atrasti ir permąstyti, kas yra siela. Pradžioje tiesiog konstatuokim: mūsų gyvas kūnas turi visumą organų, leidžiančių gyventi – puikiai sureguliuotus organus, kad galėtume kvėpuoti, maitintis ir judėti, jutiminius organus jausti, širdį ir įsčias patirti emocijas, smegenys – dvasios vieta – padeda maitinti atmintį. Bet puikiai žinome, kad mūsų būties gelmėje slypi nenugalima, nenutildoma būtinybė ir troškimas kvėpuoti, maitintis, jausti, jaudintis, mylėti ir būti mylimam bei prisiminti, kad visi išgyvenimai, skausmas ir džiaugsmas, kančia ir laimė, vieną dieną galėtų būti perkeisti ir suvienyti į vienį. Būties gelmėje žinome, kad gyvenimas, ypač žmogaus, nėra vien tik aklas esančiojo funkcionavimas, kad jame visuomet slypi troškimas kilti aukščiau.
Kasdieniame gyvenime asmens siela regima jo žvilgsnyje, išreiškiama jo balsu. Du organai, akys ir burna, yra sukoncentruoti veide, jame įkūnytas žmogiškosios būties slėpinys. Stebėdami portretą piešiantį dailininką matome, kaip pradžioje jis nubrėžia kontūrus, kad veidas „įgytų kūną“ erdvėje. Ir tuomet ateina magiška akimirka, kai jis keliais brūkštelėjimais pavaizduoja akis. Tada – taškas tarsi skylutė gilyn – ir panyrame mįslingoje gelmėje. Tai, ką atspindi ir skleidžia du perlai, yra tikrasis pasaulis, kurį galima palyginti su žydru Bretanės dangumi, tai neišsenkantis šešėlių ir šviesos žaismas. Jame be perstojo rodosi slėpinys, peraugantis kūno, organine žodžio prasme, dimensiją.
Aišku, kad kūnas ir siela solidarūs. Be sielos kūnas negyvas, o siela be kūno neįkūnyta. Tačiau svarbu pabrėžti, kad jų tarpusavio ryšys nėra lygiavertis, jie nėra vienodai svarbūs. Norėčiau pacituoti dvi Descartes’o mintis. Jis teigia, kad sielos prigimtis visiškai nesusijusi su kūną sudarančia materija („Sielos aistros“). Ir: „Šis aš, tai yra siela, per kurią esu kas esu, visiškai nesusieta su kūnu“ („Samprotavimas apie metodą“). Ir dar gana stebinanti Hugo mintis: „Žmogaus kūnas galėtų būti tik regimybė. Jis slepia, kas esame… Realybė – tai siela“ („Jūros darbininkai“).
Gyvybę kūnui teikianti siela kyla iš Gyvenimo principo. Ji yra – išskyrus atvejus, kai dėl perversijos ir naikinimo instinkto veikia priešingai – gyvenimo troškimas. Natūralu, kad meilė jai suteikia dvasinį pakilimą. Jos meilės liepsna negęsta išgyvenant siaubą, kančią, net mirties akivaizdoje. Priešingai, visi šie išbandymai praturtina ją, suteikia drąsos, paskatina kilti į transcendentinį lygį. Tai originaliai išreiškė šiandien primirštas poetas Pierre’as Emmanuelis:
Kiekviena siela, išsiveržusi iš kalėjimo, kuriame ją uždaro baimė būti mylimai,
Pasaulyje pasirodo kaip galingas uraganas, keliantis iš jūros gelmės putas ir druską.
Tai didis gyvenimo žodis kūne, bet jis kitoks nei vien efemeriškas kūnas.
Viskas yra gyvybė, ypač pabaigoje, skylant kūno apvalkalui,
Nes deganti siela nebepakenčia vergovės:
Ir tuomet ne pūvantis kūnas, bet neregimas hiacintas
Triumfuodamas nuolankumu kyla lyg vynuogių kekė.
Palieku tave, sako Dievas. Tu laiminga. Palieku tave, nes nurimai.
Tu pirmoji išgelbėta iš Babelio, bet ne dėl savo nuopelnų,
O tiesiog, kad myli.
Gal ir Jūs esate patyrusi, ką pats išgyvenau. Pabundu naktį. Girdžiu širdies plakimą. Ar šis plakantis kūno gabalėlis, nežinia kaip palaikantis gyvybę, yra vienintelis mano gyvenimo motoras? Ar tikrai nėra gyvenimo principo, leidžiančio plakti širdžiai? Ar mano niekuo neišsiskiriančiame būvyje nėra troškimo gyventi, palaikančio širdies gyvybę? Ar dingus norui gyventi širdies plakimas nesulėtėtų ir netrukus visai nesustotų?
Tiesą sakant, nebežinau, ką reiškia troškimas gyventi. Dienų vienodumas ir metų svoris užslopino manyje gyvo polėkio jausmą. Man atrodo, kad vaikystėje, kai dar daug ko nesupratau, mano sąmonė buvo aiškesnė. Šviesi lyg pavasarinė mėnulio pilnatis, užtvindanti Anapus pulsuojančią erdvę. Gal atsimenate Bernanoso romano „Karmeličių dialogai“ priorės Blanšos de la Fors žodžius? „Kad įgytume tokį sielos paprastumą ar iš naujo atrastume, jei pažinojome, tam reikia pašvęsti visą gyvenimą, nes tai vaikystės dovana, paprastai dingstanti vaikystei pasibaigus… tik nuėjus ilgą kančios kelią galima jį atrasti, tai lyg besibaigiant nakčiai išvysta aušra…“ Ar pakankamai kentėjau per savo ilgą gyvenimą? Gal nereikėtų to sakyti, bet kartais man pasiseka iš naujo atrasti šį kosminį vaikystės jausmą. Begalybės gelmėje, Paukščių Take – tai lyg mėnulio sukeltas potvynis, trokštu jo lyg mylimojo kūniško buvimo. Vìsa aplinkui, emocijų apimti augalai ir gyvūnai džiūgauja būdami čia, visi trokšta augti, skleistis. Sklindantis ritmas sujungia viską į bendrą pulsaciją. Nebelieka skirtumo tarp mažiausio ir didžiausio: aplink skraidantys jonvabaliai atliepia krintančioms žvaigždėms. Suprantu, nutiko kažkas ypač svarbaus, vyksta nuostabus procesas. Ir vėl išgyvenu vaikystėje patirtas ypatingas akimirkas, bet dabar žinau, kad tai vadinama Keliu, o šiame Kelyje visuomet yra ir galia gyventi, ir troškimas gyventi. Vėliau prisimindamas laimingus ar nelaimingus patyrimus suvoksiu, kad, be instinktyvaus troškimo gyventi, žmonės turi daug kilnesnį siekį, tai troškimas būti, skatinantis jungtis prie pradinio Troškimo, per kurį atsirado pasaulis. Šį siekį palaiko nenugalimas emocijų, troškimo, priėmimo, dovanojimo bei bendrystės poreikis – ir visa tai gali apibūdinti vienas žodis: meilė – ji gali mus patraukti į transformacijos ir transfigūracijos procesą.
Kalbėjau apie mėnesienos naktis, kai pasaulis nušviesdavo savo akinama šviesa mano vaikystę, kviesdamas kūnišką būtį įsilieti į begalinį Troškimą. Ar galima užmiršti mėnesienos naktis, išgyventas pirmaisiais metais – inicijavimo metais – kai mano siela įgavo neišdildomus ženklus, padėjusius tapti išties unikaliai.
Po begalinio traukimosi, persekiojami užpuolikų barbariškumo, atsidūrėme kinų kaime. Tik ką perspėjimo signalas perrėžė orą katastrofą skelbiančiu kauksmu. Slenka minutės, mes vis einame, visos šviesos užgesintos. Galiausiai randame prieglobstį po uolos atbraila. Susigrūdam kone vienas ant kito, beviltiškai laukdami, iki mirtis atliks savo darbą. Mus supa gili, neišmatuojama naktis. Kaip kontrastas žmogiškai baimei gamtos gyvenimas nesustoja, ji nesudrumsčiama, rami. Ar kada taip atidžiai jos klausėmės kaip tą naktį? Teka upės vanduo, kaip visuomet garsiai čiurlendamas, jo neužgožia svirplių čirškimas. Iš tolo girdisi rupūžių kurkimas ir retkarčiais nuaidintys naktinių paukščių riksmai, nykūs, perspėjantys apie blogį. Išsiverždami iš nakties, virš mūsų pažeme praskrenda lėktuvai – netoliese esančio miesto, bombardavimo taikinio, link. Blyksniai, trenksmas, besikryžiuojantys prožektorių šviesos stulpai ir kylančių liepsnų į ugnikalnius perkeisti debesys. Įspūdinga scena – jei taip galima sakyti – žvelgiant iš tolo. Ir staiga scena priartėja: grįždami lėktuvai vėl praskrenda virš mūsų galvų, ištuštindami savo pabūklus. Jie skrenda taip žemai, kad pilotai, pasinaudodami mėnulio šviesa, iš piktdžiugiško malonumo, norėdami pasilinksminti, ima šaudyti į mus. Netrukus žmogiški riksmai susimaišo su gamtos garsais. Suplėšyti į gabalus kūnai, sumaitoti kūnai tų, kurie neapgalvotai įsitaisė po medžiais ar nesaugioje vietoje. Visai šalia bombos skeveldra pataikė vaikui į galvą. Riksmą po akimirksnio pakeitė ilga motinos rauda. Motina, rankose laikanti mirusį vaiką! Tavo vaizdas niekuomet neišnyks! Visuomet, visą savo gyvenimą, būdamas Pietos akivaizdoje, prisiminsiu tave…
Tai patyrusi siela niekuomet neužmirš. Tąnakt ji suprato, kad turės kovoti prieš tai, kas baisiau už kančią, tai yra prieš blogį. Blogis įsišaknijęs žmoguje, vadinasi, ir joje.
Vis dar traukimosi naktis. Stabtelim apleistoje, sugriautoje šventykloje. Maniau, apdairiai įsitaisiau nuošaliame kampe. Ant žemės ištiestos paklodės baltumas susilieja su mėnulio šviesa. Esu pernelyg pavargęs, kad trikdytų dusinantis dulkių kvapas. Krentu į miegą. Bet po vidurnakčio pažadina keistas garsas. Pramerkęs akis išvystu šiurpą keliančią gyvatę, atrodančią taip, kaip ir įsivaizduodavau: žvilganti oda, kerintys raštai, vingiuotas kūnas, besibaigiantis trikampe galvute, papuošta dviem apskritomis akimis, kurios gali sukelti stabligę išdrįsusiam ją nužiūrinėti. Šią akimirką aš žiūriu į ją. Fatališkas kompanjonas ir neapsakoma vienatvė. Kodėl gyvatė šventykloje? Kodėl ji būtent čia? Atsitiktinai ar priviliota mano kvapo? Beprasmiai klausimai. Surakina siaubas ir stingsta kraujas, kai ši ima šliaužti manęs link. Artėja pati mirtis su pavojingų įkandimų ir nuodingų injekcijų arsenalu. Privalau apsimesti miręs, jokio judesio. Nė amžinybė neapsaugos nuo akimirkos, kai pabaisa puls jauną bejėgę gyvybę. Ji artėja vis arčiau ir arčiau, be triukšmo, stabteli prie baltos paklodės krašto, pakelta galva atsukta mano pusėn. Absoliučioje tyloje dvi sustingusios būtys ilgokai žvelgia viena į kitą. Nors esu apimtas siaubo, negaliu nukreipti akių. Mano žvilgsnis – pilnas klaiko, būdingo žemės gyviesiems, kai šie tampa aukomis, – turi atlaikyti jos žvilgsnį. Vis labiau paralyžiuojantis, nepakeliamas siaubas. Ar tai niekuomet nesibaigs? Taip, mirtis viską pabaigs. Argi mirtis nėra puikus išradimas? Juk ji gali nutraukti bet kokią baimę, bet kokį skausmą.
„Dar ne šįkart“, sakau sau, kai mįslingas šliužas, pervėręs mane žalsvu žvilgsniu, ima tolti nuo mano kūno ir staiga dingsta savo tamsybių buveinėje. Bet ar pajuntu palengvėjimą? Mano jauna siela jau pabudusi ir nujaučia, jog ši gyvatė neša likimo žinią. Ji jau manyje, kad visam laikui susirangytų mano pasąmonėje ir atmintyje. Ji atėjo pranešti, kad mirtis nėra kažkas, kas nutinka tik kitiems, ir pasirodo ne tik susirgus ar įvykus avarijai, – ji yra ištikimiausia mūsų palydovė, slypinti šešėlyje. Tai dėl jos mūsų egzistencijoje vyksta nuolatinė kova dėl išlikimo – štai kodėl mūsų gyvenimas gali būti toks intensyvus.
Tad jau vaikystėje supratau, kad mirtis nėra paprasta idėja ar terminas, turintis dvigubą žodžio reikšmę. Dėl jos – arba jos dėka – nė vieno gyvenimas, nors ir kaip būtų saugomas, nevyksta pagal aiškiai numatytą programą. Visas gyvenimas yra nuotykis naviguojant tarp nelaukto ir netikėto. Vėliau gyvenimo kelyje ne kartą teks susidurti su savo gyvate. Ne kartą staiga išnirs brutali, siaubingais nasrais būtybė, pasiruošusi mane sunaikinti. Vis dėlto tas, kuriam pasiseka išgyventi, suvokia: nuolatinis gyvenimas su mirtimi gali išprovokuoti du požiūrius: absoliutų pesimizmą, arba absoliutų troškimą judėti anapus link, Atvirumo link, kur šis troškimas susijungia – jau minėjau – su pirmapradžiu Troškimu, kuris iš Nieko padarė Viską. Tarp šių dviejų renkuosi troškimą. Jo vedamas, būdamas jaunas, įsimylėjęs vyras, kviečiamas tokios spindinčios mėnulio šviesos, negaliu likti pasyvus, tad vieną dieną, palikęs ramius namus, žydinčiu keliu patrauksiu pas mylimąją.
Brangioji drauge, dalinuosi šiais prisiminimais, kad galėčiau pratęsti savo atsakymą kituose laiškuose.
Dvasios pamokyti išvystame, kaip atsiveria intymiausia mūsų būties dalis, kuriai mes suteikiam taip pat intymų vardą: siela. Siela – troškimų, emocijų ir atminties žemė – buvo mumyse dar iki mūsų gimimo, būvyje, kurį galima pavadinti ikikalbiniu ir ikisąmoniniu, ir kuri lydės mus iki galo, net kai prarasime sąmonę ir kalbą. Ji vientisa, nedaloma, neribojama, jos negalima paliesti, ji sugeria kūno ir dvasios dovanas. Vadinasi, visiškai įkūnyta. Ji yra kiekvieno žmogaus išskirtinumo ženklas, ir todėl yra asmens didybė. Ji atsiskleidžia kaip unikali įkūnyta dovana, kurią kiekvienas galime primiršti.
Nuoširdžiai Jūsų
F. C.
1 Prancūziškai „siela“ – âme, tariama panašiai kaip „am“ (vert. past.).