literatūros žurnalas

John Kaag. Žygis su Nietzscheʼe. Kaip tampama savimi

2019 m. Nr. 11

2019 11

JOHNAS KAAGAS (g. 1979) yra Masačiusetso universiteto Filosofijos katedros profesorius. Knygoje „Žygis su Nietzscheʼe. Kaip tampama savimi“ („Hiking with Nietzsche. On Becomming Who You Are“), pasirodžiusioje 2018 m., autorius pasakoja savo paties gyvenimo prasmės paieškas sekant filosofo Friedricho Nietzsheʼs, kurį jis atrado būdamas paauglys, mokymu. Atviras autoriaus dalinimasis savo patyrimais leidžia pažinti filosofą ir jo mokymą kitaip, gal net visiškai naujai. Tai konkretus liudijimas apie savęs pažinimo kelią, jo sunkumus ir net pavojus. Todėl ši knyga vertinga ne tik filosofija besidomintiems, bet ir kiekvienam, norinčiam suprasti, ar žmogaus gyvenimas turi tikslą, ar jį galima atrasti čia ir dabar, ar būtina pasitraukti iš kasdienio gyvenimo ir, kaip F. Nietzscheʼei bei knygos autoriui, kopti į kalnus. Galiausiai jie abu, kaip ir F. Nietzscheʼs personažas Zaratustra, nusileido nuo Alpių kalnų į kasdienio gyvenimo šurmulį – į niekuo neišsiskiriančius, bet žalius slėnius.

Siūlome ištrauką iš šios knygos, kurią netrukus lietuviškai išleis „Vagos“ leidykla.

 

Iš anglų k. vertė Nomeda Hofertaitė


Kelionės pradžia

Tas, kuris nors kiek pajuto proto laisvę, negali žemėje jaustis kitaip kaip keliauninkas – anaiptol ne kaip vykstantis į tam tikrą galutinį tikslą, nes tokio tikslo nėra1.

Friedrich Nietzsche, „Žmogiška, pernelyg žmogiška“, 1878

<…> Traukinys pravažiavo pro Bad Ragaco miestą, įsikūrusį prie Lichtenšteino sienos, Alpių kalno Pizolio papėdėje. Stebėjau virš Ragaco iškilusias kalvas, kurių aukštumose tingiai ganėsi avys. Kažkur tarp uolų buvo Tamina Gorge, siaura grota, pripildyta gydomojo Pfäfers mineralinių šaltinių vandens. Septynis šimtus metų piligrimai lipo į kalnus norėdami atsigaivinti ir nusiplauti kasdienio gyvenimo purvą. 1840 metais vanduo vamzdžiais buvo nuleistas nuo kalvos dabar garsioms Ragaco maudyklėms pripildyti. Sulaukęs trisdešimt trejų Nietzsche, išsekintas Bazelyje praleistų metų, pasitraukė į šį mineralinių vandenų kurortą vildamasis išsigelbėti nuo migrenos, kamuojančios jį nuo aštuoniolikos metų. Čia jis pirmą kartą nusprendė atsisakyti pareigingo profesoriaus tarnybos. Tuo metu jis sakė esantis prislėgtas ir netekęs vilties, kankinamas „nesuskaičiuojamos daugybės įkalinančių suvaržymų“. Jis paliko Bazelį ir pasuko link aukštumų. Kai Ragacas pamažu išnyko man iš akių, supratau ne tik tokio apsisprendimo žavesį, bet ir tai, kas jį taip suerzino ir privertė pasitraukti.

Kai Nietzscheʼs tėvas, pastorius, mirė, berniukas – beveik visą vaikystę vadintas „Fritzu“, gyveno kaip ir dauguma pamaldžių liuteronų – netgi buvo dar paklusnesnis. Būdamas paauglys jis norėjo tapti dvasininku; bendramoksliai jį pravardžiuodavo „mažuoju pastoriumi“, kas nėra malonus įvardijimas. Nietzsche buvo pernelyg nuovokus ir linkęs į savistabą, todėl bendraklasiai be gailesčio prie jo kibdavo. Kadangi bendraamžiai jo nepriėmė, Fritzas turėjo ieškoti Dievo pritarimo: „Viską, ką Jis duoda, priimsiu su džiaugsmu: laimę ir nelaimę, turtą ir neturtą, ir nebijosiu net mirties, kuri vieną dieną suvienys mus visus amžiname džiaugsme ir palaimoje.“ Troškimo su džiaugsmu priimti visiškai priešingas, net akivaizdžiai priešingas realybes, – gyvenimą ir mirtį – Nietzsche nei atsisakė, nei iki galo įgyvendino. Jaunam vaikinui nebuvo lengva rasti draugų. Ir ne todėl, kad būtų buvęs prastų manierų ar egocentriškas. Priešingai. Jaunasis Fritzas buvo kuklus, mandagus, pagarbus, vengė nusižengti. Ilgą laiką jo geriausi draugai buvo knygos. Būdamas penkiolikos, kai kiti paaugliai audringai siautėjo, jaunasis Fritzas įkūrė neoficialų knygų klubą, pavadintą „Germania“. Narių buvo nedaug: Nietzsche ir dar keli berniukai, kurie buvo tikri knygiai ir atitiko jo reikalavimus. Savo inauguraciniam susitikimui jie už devynis grašius nusipirko butelį raudonojo vyno, nužygiavo į senuosius Šionbergo pilies griuvėsius už Pfortos vienuolyno sienų, iškilmingai prisiekė būti ištikimi menams ir literatūrai ir, norėdami sutvirtinti paktą, sviedė butelį per tvirtovės sieną. Trejus metus „Germanios“ nariai nuolat susitikdavo pasidalyti poezija, rašiniais ir mokslo straipsniais (čia jaunasis Nietzsche pristatatė savo pirmąjį filosofinį darbą „Likimas ir istorija“), atlikti naujausių Wagnerio kūrinių, tarp jų „Tristaną ir Izoldą“. Toks buvo mėgstamiausias Nietzscheʼs užsiėmimas.

Kol traukinys kilo aukštyn, mąsčiau apie tokios vaikystės absurdiškumą – gal tai net absurdiškiau nei devynių savaičių piligriminės kelionės pagerbiant seniai mirusius filosofus, – apie tai, kaip jam išties buvo sunku prisitaikyti. Fritzas stengėsi būti kaip visi, bet ne viskas itin gerai sekėsi. Kasdieniame gyvenime jis arba persistengdavo, arba, dažniausiai, pavargdavo nuo banalybės. Pabaigęs Pfortą, pirmąją internatinę mokyklą Vokietijoje, jis įstojo į Bonos universitetą ir puikiai pasirodė kaip vidutinybė – dalyvaudavo išgertuvėse, kelionėse per atostogas, ir net patyrė nedidelį meilės nuotykį. Kaip ir kiti jaunuoliai, jis bandė gerti, tačiau vieną vakarą tiek lėbavo ir apkvaišo, kad jo vos neišmetė iš universiteto. Aprašydamas nesėkmingas savo išgertuves mamai, jis skundėsi nežinojęs, kiek galima išgerti. Prisijungęs prie „Burschenschaft Frankonia“, tai būtų „American fraternity“ ekvivalentas, jis pasiekė savo pasiryžimo prisitaikyti prie esamų normų ribą. Iš tiesų jis nemėgo alaus. Jam patiko pyragaičiai. Ir ypač patiko studijuoti. Kai dešimt mėnesių praleidęs Bonoje išvyko į Leipcigą, jis aiškiai suprato, kad įprastinis gyvenimo būdas yra laiko švaistymas. Vėlesniais paauglystės metais Fritzui paguodą teikė jo motina Franziska ir Ralpho Waldo Emersono darbai. Emersoną skaityti jis pradėjo 1860 metų pradžioje, baigęs Pfortos mokyklą. Netrukus transcendentalizmo idėjoms atstovaujantis amerikietis tapo „geru draugu“, jo darbai, pasak Nietzscheʼs, dovanodavo ramybę net sunkiausiu metu. Filosofiją geriausia mokytis mintinai – kas visiškai nereiškia nemąstant iškalti ką nors mintinai, o išmokti atmintinai ir tai patirti. Tikrasis asmeninis pažinimas turi suteikti individui drąsos nuspręsti savo paties gyvenimą, be mokytojų ar kunigų vadovavimo. Tai Emersono skepsis, kritiška dvejonė, įvarė pleištą tarp Nietzscheʼs ir dvasininkijos. Jis teigė, kad pasaulyje kiekvienam individui yra skirtas vienintelis kelias, kuriuo gali eiti jis ir tik jis. Todėl visiškai neverta klausinėti, kur link veda tas kelias, bet tik judėti pirmyn. Savimi pasitikėjimo takas tapo tiesiausiu keliu, galiausiai jį atvedusiu į Alpes.

Nietzscheʼę domino prometėjiškas Emersono individualizmas, jo mintis, kad vienišumas nėra tai, ko reikėtų bet kokia kaina vengti, greičiau tai nepriklausomybės akimirka, kuri turėtų būti kontempliuojama ir net ja mėgaujamasi. Iš tiesų, atsiskyrimas, jei jis leidžia žmogui išsilaisvinti nuo socialinių suvaržymų, filosofui yra tinkamiausias gyvenimo būdas. Toks romantizmo impulsas itin viliojo abu mąstytojus – estetinis patyrimas praturtina ir pagrindžia individo gyvenimo kryptį ne abstrakčiai, o emocionaliai ir intelektualiai. Būdamas dvidešimt dvejų Nietzsche savo draugui Carlui von Gersdorffui atvirai rašė apie susižavėjimą amerikiečiu, kad šis puikiai įvardija „ramius, meditacinius momentus“, kai žmogus, pakilęs virš savo gyvenimo, į viską pažvelgia „tiek su džiaugsmu, tiek su liūdesiu“. Jau būdamas pilnametis Nietzsche įvairius išgyventus patyrimus – tame tarpe ir minėtus „ramius, meditacinius momentus“ – ėmė vertinti kaip būdą ištrūkti iš gyvenimo skausmo. Jį žavėjo mąstytojas, kuris 1840 metais inicijavo posūkį į patyrimu grįstą filosofiją. Reikia pripažinti, tai išties keista idėja – transcendenciją galima pasiekti pasineriant į išgyventą patyrimą, transcendencijos reikia ieškoti ne „kažkur“, o tik giliau tyrinėjant gyvenimą. Kaip tik ši idėja ir skatino jaunąjį Nietzscheʼę domėtis Emersonu. Tradiciniai religiniai keliai išganymo link buvo griaunami pirmaisiais devyniolikto amžiaus dešimtmečiais; vokiečių „grynasis kriticizmas“, biblinė studijų forma, kai Evangelija studijuojama veikiau kaip istorinis dokumentas nei kaip Dievo žodis, pakenkė dvasiniam ir egzistenciniam Bažnyčios autoritetui. Šiuolaikinis kapitalizmas užkirto kelią jo progresui, pakeisdamas kryžių visagalio dolerio simboliu; tuo tarpu modernusis mokslas – įkūnytas Charleso Darwino atradimų šimtmečio viduryje – tik tęsė religinio tikėjimo griovimą. Buvo galima tikėti – ir patirti gilius, beveik dieviškus išgyvenimus – tačiau tik realioje, regimo gyvenimo plotmėje. 1844 metais Emersonas esė „Patirtis“, išleistoje Nietzscheʼs gimimo metais, rašė, jog nė vieno žmogaus negali patenkinti tai, ką jis išgyveno, bet viskas naudinga siekiant geresnio. Pirmyn, tik pirmyn! Išsilaisvinimo momentais suvokiame, kad naujas ir kitoks gyvenimas įmanomas. Tai sakydamas Emersonas suteikia daug vilties, tačiau Nietzsche suprato, jog skelbiamas optimizmas taip pat reikalauja išmokti tinkamai kentėti. Pasak Emersono, savęs nugalėjimas įvyksta džiaugsmo ir liūdesio momentais, kai per patį vidurdienį suvokiama, jog diena baigiasi, kad jau beveik pasibaigė. Šis link keturiasdešimties artėjantis amerikietis, kurio pirmoji žmona mirė nuo tuberkuliozės, žinojo, kas yra asmeninė tragedija, todėl galėjo padėti Fritzui ištverti savąją. 1841 metais pasirodžiusi Emersono esė „Kompensacija“, artima jo žinomiausiai esė „Pasitikėjimas savimi“, tvirtina, jog kiekvienas blogis, kuriam nepasiduodam, yra naudingas. Didžiąją gyvenimo dalį Nietzsche praleido stengdamasis įsisavinti šią žinią, nuolat apie tai kalbėdamas, ypač knygoje „Stabų saulėlydis“: „Kas manęs nepražudo, tas mane sustiprina“2, – tvirtino jis.

Žinojau, jog jis šiuos žodžius, kaip ir visą knygą, parašė per beprotišką darbo savaitę būdamas Zils Marijoje. Pasiekęs Špliugeną, pasuksiu ten. Galbūt galėsiu eiti pėsčiomis. Pasiimsiu sportbačius ir sandalus. Negali būti daugiau nei dvidešimt penkios mylios. Kelių ir geležinkelių paskirtis yra sujungti du taškus kuo mažesniu atstumu, tačiau kalnuose keliai vingiuoja tarp prieškalnių ir stačių uolų – tik tuneliuose, kur jie pereina kiaurai kalną, jie išties būna tiesūs. Pro traukinio langą pažvelgiau žemyn. Artėjome prie Špliugeno, trumpam stabtelėjome Kūro mieste – regiono sostinėje. Ten, įsivaizdavau, buvo kelias, kuriuo žygiavo Nietzsche, t. y. granite išgraužtas siauras žvyruotas takelis, dingstantis tik pasukus už kitos keteros. Tai nuostabu. Ir apgaulinga. Šalia buvo keleto pėdų kelkraštis ir turėklai, tačiau pats kelias netikėtai smigo žemyn, panašu, daugiau nei tūkstantį pėdų. Turėklai atrodė neseniai pastatyti. Nietzsche kopė į kalnus, kad užliptų ant bedugnės krašto. Įvažiavome į slėnį, esantį daug aukščiau nei Naujosios Anglijos kalnų slėniai, ir pirmą kartą įvertinau Alpių kalnų didybę. Jei Nietzscheʼs tragedijos grožį būtų galima užfiksuoti peizaže, tai būtų čia – nuostabūs, puikiai sutvarkyti, plačiai išsibarstę Šveicarijos kaimai, žolėta slėnio paklotė, iš lėto ir paskui staiga atverianti kelią kalvų ir ledo sienai, susiliejančiai su debesimis. Į tobulą harmoniją suburti kraštutinumai.

Nietzsche, trumpam apsistojęs Kūre, džiaugėsi nuostabiais, nuolatos besikeičiančiais, visuomet atsinaujinančiais vaizdais, sakė vaikščiojantis kaimo keliais. Prieš sėsdamas į Špliugeno traukinį, apsižvalgęs pagalvojau, kad jam nebuvo lengva kopti į kalnus. Taip keliauti neatrodo itin tikslinga – ypač kultūroje, kuri didžiuojasi turinti daug paprastesnių būdų iš taško A vykti į tašką B. Tokiai kultūrai apibūdinti Nietzsche turėjo žodį – decadent3. Žodis kilęs iš lotyniško decadere – „nukristi“ – kaip nukrentama nuo bėgių. Pasak Nietzscheʼs ir Emersono, modernizmas iškrito iš gyvenimo ritmo. Tai nederėjo prie esminių akstinų, kadaise įkvėpusių žmogišką egzistenciją. Gyvūnai iš prigimties mėgsta lakstyti, lipti – išnaudoti energiją ir mėgautis galia. Tačiau stengdamiesi tapti civilizuoti ir pamaldūs, tvirtino Nietzsche, mes, modernūs žmonės, gebėjome nužudyti arba įkalinti mumyse esantį gyvulį. Dėl krikščionybės ir kapitalizmo žmogiški gyvuliai sušvelnėjo. „Ėjimas į darbą“ retai buvo laisvos valios pasirinkimas, greičiausiai – dėl būsimo atlyginimo čekio.

Gyvenimas buvo gyvenamas be entuziazmo, tik prisitaikant prie esamų reikalavimų. Nietzsche į kalnus pasitraukė dėl daugelio priežasčių. Jis sirgo – kentėjo nuo galvos skausmo ir akių ligos, varginusių jį visą gyvenimą, todėl jam reikėjo skirti daugiau laiko rašymui. Jis ieškojo naujų patyrimų, gilesnių ir kilnesnių. Be to, jis jau nebebuvo labai laukiamas Bazelyje. 1872-aisiais išleista knyga „Tragedijos gimimas“ išprovokavo „literalistų“ – pažodiškumo apologetų ir egzistencialistų nesantaiką. Pirmieji teigė, jog kalbos kilmės studijų tikslas buvo „teisingai suprasti“ – riboti interpretaciją, kad būtų galima suvokti žodžių prasmę taip, kaip kadaise ją suprato protėviai. Nietzsche ir nedidelis būrelis filologų egzistencialistų teigė, kad tokia intelektuali kelionė laiku yra tiek anachroniška, tiek ir neįmanoma, nes filologo užduotis yra kiek galima geriau pažinti savo laiką remiantis klasikinio pasaulio turtais4. Istorinės kalbotyros studijų tikslas yra praturtinti dabarties patyrimą. Toks teiginys buvo pateiktas ir nebaigtoje rašyti Nietzscheʼs esė, pavadintoje „Mes filologai“, kuri liko neišleista, iš dalies dėl knygos „Tragedijos gimimas“ sukeltos polemikos. Po šios publikavimo Friedrichas Ritschlis, ilgą laiką buvęs Nietzscheʼs mentorius ir pažodinės tradicijos lyderis, atsigręžė prieš savo perspektyviausią studentą. Pasak Ritschlio, buvo dvi Nietzscheʼs pusės – talentingas ir kruopštus mokslininkas, gebantis išaiškinti pačius sudėtingiausius ir painiausius graikų kalbos teksto fragmentus, ir „išskirtinai išmintingas“ beprotis, „siekiantis nesuvokiamo“. Dionisiška Nietzscheʼs dvasia trukdė jam rasti draugų tradicinėse Bazelio elito grupėse. Recenzijos apie knygą „Tragedijos gimimas“ – kažkuri jų buvo parašyta vieno geriausių jo draugų – buvo negailestingos. Daug žadantis jaunasis mokslininkas, kuris, pasak garsiojo vadovo, „kone tiesiogine žodžio prasme galėjo daryti ką panorėjęs“, staiga tapo atstumtuoju mokslininku. Taigi, 1872-ųjų rugsėjį jis išvyko į Špliugeną – tai buvo gyvenimo kalnuose patyrimas, ką jis su malonumu tęs po kelerių metų. Nietzsche savo motinai rašė, kad atvykęs į Špliugeną iškart panoro čia pasilikti, nes rado, „ko troško“: gryną vėjuotą orą, įvairių formų kalvas ir riedulius ir viską supančius snieguotus kalnus. Tačiau jį ypač džiugino geri vieškeliai, kuriais vaikštinėjo „ištisas valandas“. Nietzsche apsistojo nedideliam pensione miesto pakraštyje. Jei Bazelyje jis buvo ir įžymi asmenybė, ir parijas, tai čia jis tebuvo atvykėlis, ir kaip tokį jį priėmė kaimo gyventojai. Jis rašė motinai, kad džiaugiasi anonimiškumo laisve – čia rado „ramų kampelį“, kur gali „įgyti stiprybės, dirbti naujomis jėgomis ir gyventi be jokios draugijos“. Pasak jo, „čia žmonės panašūs į vaiduoklius“.

Po keturių valandų kelionės iššokęs iš traukinio visiškai jam pritariau – tarp žmogiškos egzistencijos vienadieniškumo ir šios vietovės stabilumo buvo didžiulis kontrastas. Žmonės, nepastebėti išlipę iš traukinio, iškeliavo į savo nedidelius, kalnuose glūdinčius namelius. Likau vienas stotyje, traukdamas išretėjusį aukštumų orą ir galvodamas, kur galėčiau praleisti naktį. Tačiau buvo tik trečia valanda popiet, o kalnai viliojo. Apsiavęs sandalais ir su trisdešimt svarų sveriančia kuprine ant pečių pradėjau pirmąją savo kelionę per Alpių kalnus. Ėjau mulų išmindžiotu taku iš Špliugeno centro kalvų link. Nedideli, paprasti ženklai žymėjo kelią į Isolą, kaimą už trisdešimties mylių, prie Italijos sienos. Galvojau, kad iš nedidelio žygio grįšiu iki saulei nusileidžiant. Vaikščiojimas yra gyvybiškai svarbi žmogiška veikla. Tai galimybė orientuotis erdvėje ir visiškai atsiverti pasauliui. Tai gyvas įrodymas, jog kartojimas – kojos dėjimas už kojos – išties gali leisti žmogui reikšmingai progresuoti. Neatsitiktinai tėvai džiaugiasi pirmaisiais vaiko žingsniais – tai pirmieji, ir galbūt didžiausi, nepriklausomybės ženklai.

 


1 Nietzsche F. Žmogiška, pernelyg žmogiška. – Vilnius: Alma littera, 2008. – P. 259.
2 Nietzsche F. Stabų saulėlydis. – Vilnius: Vaga, 2012. – P. 32.
3 Dekadentiška.
4 „Filologiją čia reikia suprasti itin plačiai – kaip meną gerai skaityti, išskaityti faktus neiškraipant jų interpretacijomis, per troškimą suprasti neprarandant atsargumo, kantrybės, subtilumo“, – žr. Nietzsche F. Antikristas. – Vilnius: Apostrofa, 2009. – P. 87.