Mark Lilla. Įniršusios dvasios archyvas: Thomas Mannas ir jo „Apolitiško žmogaus pasvarstymai“
2023 m. Nr. 3
Iš anglų k. vertė Nomeda Hofertaitė
Markas Lilla, amerikiečių politologas, žurnalistas ir humanitarinių mokslų profesorius Kolumbijos universitete Niujorke, yra pagarsėjęs savo darbais apie Vakarų politinį mąstymą, idėjų istorijos tyrinėjimais. Šiame straipsnyje, publikuotame žurnale „Commentaire“, jis analizuoja garsaus vokiečių rašytojo Thomo Manno – piliečio ir menininko – atsivertimo istoriją. Meno ir politikos arba menininko ir piliečio klausimas ypač aktualus šiandien, karo Ukrainoje akivaizdoje. „Menas dėl meno“, menininko „apolitiškumas“, t. y. nusišalinimas ar pakilimas virš pasaulio, kuriame gyvena, politikos ir estetikos priešingybė bei kiti panašūs klausimai buvo ypač svarbūs Th. Manno gyvenime ir kūryboje. Įvykus atsivertimui rašytojas pripažino, kad politinė ir meninė laisvė suderinamos, kad tikras menininkas gali būti pilietiškai aktyvus, bet liko įsitikinęs, jog menininkas turi laisvai reikšti savo idėjas, nes kitaip rizikuoja tapti ideologijos instrumentu.
Thomas Mannas: menas ir politika
Daugumai žmonių Thomas Mannas yra didis rašytojas, gynęs žmogiškąsias vertybes nuo nacizmo, net rėmęs sąjungininkus ir karo metu priėmęs Amerikos pilietybę. Tačiau žinoma ir tai, kad jis karštai gynė Vokietijos bylą per Pirmąjį pasaulinį karą, remdamas aiškiai „reakcionierišką“ poziciją: Vokietija kovoja, kad apgintų „kultūrą“ nuo liberalios ir demokratinės „civilizacijos“, kurią įkūnija Anglija ir Prancūzija. „Užburto kalno“ autoriaus angažavimasis kovai su nacių beprotyste leidžia manyti, kad jis atsisakė doktrinos, pateiktos savo knygoje „Betrachtungen eines Unpolitischen“ („Apolitiško žmogaus pasvarstymai“).
„Noriu viską išsakyti – tokia šios knygos ambicija“1
1914 m. rugpjūčio 4 d., penktadienį, vokiečių kariuomenė įsiveržė į neutralią Belgiją, o vakare jau kariavo Anglija ir Vokietija. Pirmadienį laiške broliui Heinrichui Th. Mannas parašė stebinantį prisipažinimą:
Man atrodo, kad sapnuoju… Koks vaizdas! Kaip atrodys Europa, iš vidaus ir išorės, kai viskas baigsis? Jei karas užsitęs, aš tikrai būsiu, kaip sakoma, „žlugęs“. Tebūnie! Argi tai svarbu šių sukrėtimų akivaizdoje, ypač matant visuotinį psichinį sukrėtimą, ką neišvengiamai išprovokuoja karas? Ar neturėtume būti dėkingi visiškai netikėtai suteiktai galimybei išgyventi tokius svarbius įvykius? Jaučiu neįtikėtiną smalsumą ir, prisipažįstu, begalinę užuojautą smerkiamai, nesuprastai, niekinamai Vokietijai.
Tuo metu Th. Mannui – trisdešimt devyneri metai, jis jau pripažintas autorius. 1901 m. pasirodė pirmasis jo romanas „Budenbrokai“ (jam buvo dvidešimt šešeri), išgarsinęs jį visoje Europoje, o 1929 m. Th. Mannui buvo įteikta Nobelio literatūros premija. Nors nauji romanai pasirodydavo maždaug kas du dešimtmečius, bet dėl savo novelių ir novellas, tokių kaip „Mirtis Venecijoje“, jis išliko literatūrinio dėmesio centre. Rašytojas gerbiamas aukštosios ir išsilavinusios Miuncheno visuomenės, vaikšto į koncertus, bendrauja su kompozitoriais, skaito Johanną Wolfgangą Goethę, leidžia vaikus į Volksschule ir niekuomet neišreiškia politinės nuomonės. Jis buvo, kaip pats su humoru teigė, tikras vokiečių buržua.
1914 m. įvyko jo virsmas. Tokio pasikeitimo priežastis nežinoma – lyg būtų išsilaisvinęs vidinis demonas. Per naktį jis tapo nesukalbamu ir karštu vokiškosios pozicijos gynėju tarptautinėje arenoje, ruošė straipsnius bei pasisakymus ir tapo nacionalistinės dešinės völkisch numylėtiniu. Karui besitęsiant, Th. Mannas atidėjo trumpam savo literatūrinius projektus, kad pasišvęstų Vokietijos gynybai atremiant „svetimas“ vakarietiškas idėjas – progresą ir demokratiją. 1918 m. pradžioje jis baigė rašyti knygą „Apolitiško žmogaus pasvarstymai“ – tuo metu Vokietija ruošė paskutinį savo puolimą, pasibaigusį nesėkme. Kūrinys pasiekė knygynus spalio mėnesį, kelios savaitės iki paliaubų pasirašymo, išties nelabai tinkamas metas knygos pasirodymui.
Jei Th. Mannas galvojo, kad „Pasvarstymai“ padės pasitraukti iš politikos, jis labai apsiriko. Politika jo nepaliko ir niekuomet nepaliks. Po karo Vokietija paniro į ekonominį ir politinį chaosą, kraštutinės dešinės ir kraštutinės kairės grupuotės aršiai kovojo tarpusavyje ir bandė nuversti jauną Veimaro respubliką. Ši krizė galiausiai privertė autorių naujai įvertinti ne vieną knygos idėją. Kai 1930 m. nacionalsocialistai laimėjo nerimą keliantį vietų skaičių parlamente – įspėjimas apie audrą, pasak Th. Manno, – jis pasakė drąsią ir atvirą kalbą, pavadintą „Kreipimasis į protą“, kad įvardytų fanatišką ir reakcionierišką nacizmo ideologiją: „Fanatizmas tampa išsigelbėjimo ratu, entuziazmas – epileptine ekstaze, politika – opiumu liaudžiai, proletarine eschatologija; o protas slepia savo veidą.“
Netrukus Vokietijoje jis tapo nepageidaujamu žmogumi.
Kai 1933 m. Hitleris sustiprino savo valdžią, Th. Mannas keliavo po Europą skaitydamas paskaitų ciklą apie Richardą Wagnerį. Po kelių dienų šeima ir draugai perspėjo jį negrįžti į Miuncheną. Jis ten niekada daugiau ir negrįš. Po trumpos viešnagės Prancūzijoje jis išvyko į Šveicariją, kur praleido penkerius metus, o 1938 m. išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas – pradžioje į Prinstoną, paskui į Los Andželą. Jis tapo svarbiu emigrantų intelektualų balsu, be perstojo kalbėjo apie vakarietiškų demokratijų nuolaidžiavimą ir izoliaciją. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, keliaudamas po JAV jis ne kartą viešai pasisakė už demokratiją, nuolatos įrašinėjo laidas vokiečių kalba, skirtas tėvynei. Už šiuos darbus jam bus suteikta nemažai apdovanojimų, jis sutiks prezidentą Frankliną Rooseveltą, o 1944 m. gaus Amerikos pilietybę.
Daugeliu atžvilgių „Apolitiško žmogaus pasvarstymai“ yra centrinis taškas, apie kurį sukasi rašytojo likimas. Panašu, kad knyga ne tik privertė jį dalyvauti didžiausiuose to laikotarpio istorijos įvykiuose, bet ir išlaisvino kaip rašytoją. Baigęs traktatą, jis grįžo prie dar iki karo pradėto kūrinio, „satyrinio pasakojimo… juokingo makabriško nuotykio ir buržuazinio pareigos jausmo konflikto“, kurį pradžioje rašė kaip komišką „Mirties Venecijoje“ antitezę. Po šešerių metų šis pasirodė kaip „Užburtas kalnas“ – nuostabus, tragikomiškas kūrinys, kalbantis apie viską: laiko prigimtį, erosą, kūną ir dvasią, humanizmą, mirtį, progresą, politiką ir sniegą (jei jums neįdomu „Užburtas kalnas“, vadinasi, neįdomus ir gyvenimas). Vėliau jis skyrė penkiolika metų ambicingai biblinei tetralogijai „Juozapas ir jo broliai“, ketvirtas tomas išleistas 1943 m. Ir, visų nuostabai, tik po ketverių metų pasirodė jo paskutinis šedevras „Daktaras Faustas“.
Nors „Apolitiško žmogaus pasvarstymai“ ypač svarbūs Th. Manno gyvenime, tai mažiausiai skaitomas ir vertinamas jo kūrinys. Daugumai šiandienos skaitytojų čia išdėstytos mintys atrodytų pasibjaurėtinos, taip galiausiai įvertino jas ir pats rašytojas. Tad knygos skaitytojų ratas gana ribotas – istorikai, besidomintys intelektualiu Vokietijos gyvenimu per karą ir Veimaro periodu, bei tie, kuriems įdomi Th. Manno transformacija į demokratijos gynėją, jo moralinių ir politinių idėjų kaita. Bet nemažiau svarbu suprasti, ką jis norėjo ginti šioje knygoje. Žinoma, jis oponuoja revoliucijai, demokratijai, liberalizmui, internacionalizmui ir laukiniam anglų kapitalizmui. Aišku, jis gina Vokietijos poziciją kare. Bet kieno labui? Kas šis „apolitiškas“ žmogus, kurį, jo manymu, privalu ginti, ir kodėl?
Apie „Pasvarstymus“, kaip apie istorinį ir biografinį darbą, parašyta nemažai, bet jie dar deramai neišanalizuoti, nors yra labai aktualūs, ypač veikale plėtojama diskusija apie meno ir politikos ryšį. Th. Mannas parašė jį tuo metu, kai buvo juntamas, kaip ir šiandien, didelis spaudimas menininkams, kad šie išreikštų savo politinę priklausomybę ir kad tai matytųsi jų kūryboje. Jis niekuomet nepasidavė tokiam spaudimui ir ragino kitus taip elgtis. Jam reikėjo išgyventi du pasaulinius karus, kad suprastų, jog menininko vaidmuo tikrai svarbus normaliame politiniame gyvenime. Tai pamoka, kurią galiausiai gavo iš šios nežabotos ir kandžios apologia pro vita sua.
„Vokiškas – tai neišsemiama koncepcija“2
Th. Mannas gimė Liubeke 1875 m., netrukus po vokiečių suvienijimo ir Reicho paskelbimo. Jis augo prekybininko šeimoje – „Budenbrokų“ atspindys – kuri tuo metu išgyveno sunkmetį. 1891 m. staiga mirus tėvui, jo testamente buvo griežtai nurodyta parduoti įmonę, nes sūnūs nerodo gabumų tęsti šį darbą. Tad ketveriais metais vyresnis brolis Heinrichas paliko namus ir tapo keliaujančiu rašytoju; jis trumpam apsistodavo įvairiuose miestuose ir šalyse, nuolat kūrė aštrias satyras apie Vilhelmo eros vokiečių visuomenę ir politiką.
Thomas puoselėjo savas literatūrines ambicijas, kurios ne tik siejo su broliu, bet ir buvo jų konflikto šaltinis. Daugiau nei metus, nuo 1895 m., abu broliai gyveno Italijoje, daugiausia nedideliame Palestrinos miestelyje netoli Romos. Jie rašo, skaito vienas kito darbus, žaidžia šachmatais ir stengiasi atsiriboti nuo likusio pasaulio. Įsimintinos brolių diskusijos išryškino skirtingus jų temperamentus, ir tai visą gyvenimą trukdys jų santykiams. Heinrichas lengvai bendraujantis, jį žavi Pietų gyvenimas, kuris, jo manymu, stimuliuoja tiek erotine, tiek menine prasme. Jis lengvabūdiškas, rašo lengvai – pernelyg lengvai, pasak Thomo, jo manymu, viskas, ką išleidžia brolis, yra blogo skonio, paviršutiniška ir nieko verta.
Thomas santūresnis, jis labiau introvertas. Jo polinkis į homoerotizmą – ypač saugota paslaptis – galėjo prie to prisidėti. Svarbus dar vienas faktorius – jo ypatingas meninės integracijos jausmas, išvystytas nuo vaikystės. Thomas priklauso senajai mokyklai: jo visai netraukia menas dėl meno, bohema ar revoliuciniai judėjimai. Jo manymu, menininkas turi egzistuoti mūsų pasaulyje, bet nedalyvauti jame, jis lyg angelai iš Wimo Wenderso „Troškimų sparnų“, sklandantys virš Berlyno, jie yra mūsų nukrypimų liudininkai, bet visuomet geravaliai, kartais net būna gundomi prisijungti prie mirtingųjų luomo. „Tonijus Kriogeris“, mylimiausias to meto Th. Manno kūrinys (1903), pasakoja apie rašytoją, „griaužiamą ironijos ir dvasios, sunaikintą ir paralyžiuotą aiškaus suvokimo“, bandantį nesėkmingai pritapti prie gyvenimo srovės ir iš naujo pažinti „banalybės ekstazę“. Pasakojimas baigiasi personažo pasidavimu: „Esu tarp dviejų pasaulių, ir nė viename nesijaučiu savas.“ Nežinia, ar Th. Mannas kada nors pajuto tokį nusiraminimą, bet galiausiai priims savo natūralų atsiskyrimą kaip laisvės šaltinį ir būtiną sąlygą meno, verto to vardo. Jis tai suformulavo „Pasvarstymuose“ – „subtili meno viršenybė, lyginant su paprastu intelektu, yra gilus dviprasmiškumas, visiškas įsipareigojimo nebuvimas ir intelektuali laisvė“. Įsipareigoti – vadinasi, apleisti savo postą kaip menininkui.
Tačiau 1914 m. rugpjūčio mėnesį Th. Mannas apleido savo postą. Jo entuziastinga reakcija dėl karo, nors ir sunkiai suvokiama šiandien, iš tiesų buvo visai banali. Kai Heinrichas, vienas iš nedaugelio vokiečių intelektualų, iškart viešai pasmerkė karą ir pakartojo besiviliantis, kad, nugalėjus Vokietiją, bus sukurta demokratiška respublika, Thomas griežtai atmetė brolio poziciją, kuri, pasak jo, yra „belezza radikalizmas“ ir neapykantos išraiška viskam, kas vokiška. Heinrichas taip pat sukritikavo jaunesniojo brolio pastabas, kurios jam atrodė pasenusios; kaip sakė vienam draugui, „mano brolis karą vertina estetiniu požiūriu, kaip ir visa kita“.
Regis, Heinrichas nebenorėjo diskutuoti šia tema, tačiau ne Thomas. Brolis jo gyvenime vaidino didžiulį vaidmenį. Tad kai šis pasirinko – jo manymu – netikro menininko gyvenimą, Thomas reagavo taip, lyg būtų iškilęs pavojus jo paties pašaukimui. Jis tai ypač emocingai išsakė viename laiške: „Tu negali suprasti mano gyvenimo ir etikos, nes esi mano brolis.“ Heinrichas išliko santūrus ir neprarado savitvardos: „Visuomet suvokiau, kad tavo dvasia priešiška manajai“, atsakė Regis, Heinrichas nebenorėjo diskutuoti šia tema, tačiau ne Thomas. Brolis jo gyvenime vaidino didžiulį vaidmenį. Tad kai šis pasirinko – jo manymu – netikro menininko gyvenimą, Thomas reagavo taip, lyg būtų iškilęs pavojus jo paties pašaukimui. Jis tai ypač emocingai išsakė viename laiške: „Tu negali suprasti mano gyvenimo ir etikos, nes esi mano brolis.“ Heinrichas išliko santūrus ir neprarado savitvardos: „Visuomet suvokiau, kad tavo dvasia priešiška manajai“, atsakė jis, vildamasis, „kad vieną dieną suprasi, jog nereikia į mane žiūrėti kaip į priešą“.
Bet Thomas yra tokio tipo asmenybė, kuriai, norint apsibrėžti tapatybę, būtinas priešas. Čia puikiai tinka Carlo Schmitto formuluotė, kad priešas įkūnija mūsų pačių abejones. Karui prasidėjus Thomo dvasią apėmė sumaištis – Heinricho, kaip menininko-priešininko, įvaizdis susiliejo su kariniais Vokietijos priešais – Antante, ir ypač Prancūzija. Arba, kitaip sakant, jo paties Sonderweg susipynė su Vokietijos istorijos gynyba. Jis pripažino viename laiške, kad „poreikis viską vertinti intymiu aspektu leido matyti mus su broliu kaip simbolišką Vokietijos likimo personifikaciją“. Net rašytojui tai buvo išskirtinai egocentriška.
Praėjus trims mėnesiams nuo karo pradžios, Th. Mannas paskelbė pirmąjį politinį straipsnį „Pamąstymai karo metu“, kuris šokiravo ne tik jo brolį, bet ir tarptautinę literatų bendruomenę. Visoje Europoje rašytojai svarstė: kaip tokio subtilaus ir puikiai parašyto romano kaip „Budenbrokai“ autorius gali rašyti tokias frazes:
Netikėjome karu, mūsų politinis mąstymas negalėjo pripažinti, kad mums reikia europinės katastrofos… Savo širdies gelmėje jautėme, kad pasaulis, mūsų pasaulis, nebegali taip tęstis. Mes puikiai pažinojome šį taikų pasaulį ir jo lengvabūdiškas manieras… Pasibjaurėtiną pasaulį, kuris nebeegzistuoja – arba kuris nebeegzistuos, pasibaigus audrai! Argi jis neprikimštas dvasinių parazitų ir tarakonų? Argi jis neleidžia dūmų ir nedvokia yrančia civilizacija?
Straipsnis yra akivaizdi karo deklaracija – pasak Th. Manno terminologijos, tai karas už „kultūrą“ prieš „civilizacijos“ ambicijas. Pagal seną vokiečių tropą, civilizacija reprezentuoja protą, skepticizmą, meilę, demokratiją ir progresą, o kultūra, kuri daug svarbesnė, semia energiją iš tamsiosios žmogiškosios prigimties dalies ir skatina daug intensyvesnius jausmus, tad ir geresnę meninę kūrybą. Thomas buvo įsitikinęs, kad prancūzų, anglų, kartu ir Heinricho tikslas yra sunaikinti išsilavinusią Vokietiją ir transformuoti ją į pavergtą demokratizuotą tautą, apgyvendintą neišsilavinusių buržuazinių kapitalistų. „Jie nori padaryti mus laimingus, – rašė jis su panieka, – bet mes, vokiečiai, atsisakome paklusti civilizacijos procesams.“
„Pamąstymai karo metu“ yra įvadas į „Pasvarstymus“. Ši knyga tikriausiai niekuomet nebūtų pasirodžiusi, jei ne Heinricho reakcija. Susinervinęs dėl šios publikacijos ir Thomo konferencijos apie Frydrichą II Didįjį, 1915 m. Heinrichas paskelbė platų polemišką straipsnį, kurio centre – intelektualai nacionalistai, kaip ir jo brolis. Pavadintas „Zola“, jis pristato empatišką Emile’io Zola vaidmenį Dreifuso byloje ir netiesiogiai lygina karą palaikančius vokiečių intelektualus reakcionierius su nesąžiningais prancūzais antidreifusininkais. Ši odė, skirta aktyvaus prancūzo intelektualo heroizmui, nepasižymi originalumu, bet Thomas tai priėmė kaip į jį nukreiptą piktybišką ataką. Jį ypač žeidė Heinricho pastaba apie antidreifusininkus – jam atrodė, kad tai skirta asmeniškai jam, – priklausančius „eilinei bandai, kuri vieną dieną išnyks. Jie pasirinko tarp istorijos ir dabarties ir parodė, kad, nepaisant visų talentų, jie tik juokingi parazitai“.
Perskaitęs šią publikaciją, Thomas su broliu nutraukė bet kokius ryšius. Visi Heinricho bandymai atnaujinti ryšius būdavo griežtai atmetami, ir nors jie gyveno Miunchene vos vieno kilometro atstumu, vienas kitam nepratarė nė žodžio iki 1922 m. Jie prasilenkia tylomis operoje, iš toli pamato vienas kitą per laidotuves, bet nieko daugiau. Heinrichas toliau darbuojasi prie savo romanų ir darosi vis svarbesne kairiųjų intelektualų figūra. O Thomas užsiveria savyje ir visą energiją skiria tiesos atkūrimui.
„Manifestas, net ir būdamas stiprus, gali geriausiu atveju fanatizuoti, bet tik meno kūrinys gali išlaisvinti“3
„Pasvarstymai“ nėra klasikinis traktatas, kuriuo siekiama įtikinti skaitytojus vienu ar kitu dalyku. Tai įniršusios, bandančios atrasti save dvasios archyvas, kuriame susilieja nerimą keliantys pakilūs diskursai ir brutalios frazės, polemika ir net žiaurumas. Čia randame įsimintinų pareiškimų apie vokiečių temperamentą, europinę istoriją, rusų literatūrą ir Th. Manno intelektualaus gyvenimo šviesulius: Arthurą Schopenhauerį, Richardą Wagnerį ir Friedrichą Nietzschę. Kai kurie paragrafai atrodo kone ištraukti iš Fiodoro Dostojevskio „Užrašų iš pogrindžio“ arba Danielio Paulio Schreberio „Denkwurdigkeiten eines Nervenkrauhen“ („Neuropato užrašai“). Kūrinyje vienas kitą keičia blaivus mąstymas, fantazija ir realybė, tad skaitytojas niekuomet iki galo nėra tikras, kuriai iš šių pozicijų atstovauja paties autoriaus asmenybė. Kartais čia gali pasijusti psichoanalitiku, besiklausančiu monologo, pilno idėjų sukeliamų asociacijų, besisukančių apie dar neatrastą centrą. O kartais atrodo, lyg dalyvautum egzorcizmo seanse.
Skaitant kaip politinį pamfletą, „Apolitiško žmogaus pasvarstymai“ yra klasikinė moderniosios reakcijos išraiška. Dėl kraštutinių minčių knyga tapo populiari tarp pokario vokiečių dešiniųjų, o autorius buvo keliamas ant to paties pjedestalo kaip Oswaldas Spengleris bei Arthuras Moelleris van den Bruckas. Joje visos įprastos klišės: volkish nacionalizmas, karo romantizavimas, proto nuvertinimas, priešiškumas demokratijai, humanitarizmo menkinimas ir net amerikanizacijos peikimas. Panašiai kaip ir „Pamąstymuose karo metu“, čia pilna tokių deklaracijų:
Žodžių junginyje Deutches Volk girdime ne tik tautybę, bet tai, kas išsiskiria savo esme, kas yra geriau, aukščiau, tyriau, švenčiau nei kad žodžiai „anglų tauta“, „prancūzų tauta“. Volk tikrai yra sakralus garsas.
Atsikratykime šio svetimo ir pasibjaurėtino šūkio „demokratinis“! Niekuomet mechaninis-demokratinis Vakarų būvis nebus mums priimtinas. Germanizuokim žodį, geriau sakykim „nacionalinis“ nei demokratinis.
Dažnai matėme, kaip karas atlieka teleologinį vaidmenį – apsaugoti, patvirtinti ir sustiprinti nacionalinę tapatybę. Tai didžiulė gynybinė jėga prieš racionalistinį mūsų nacionalinės kultūros naikinimą.
Kaip Th. Mannas įsivaizduoja, kad tokios polemiškos deklaracijos galėtų pasitarnauti ginant „apolitišką“ žmogų? Tai sunku suprasti skaitant „Pasvarstymus“. Ką nori jis pasakyti žodžiu „politika“? Perskaitę trečdalį teksto randame teiginį „Politika yra estetikos priešingybė“. Tai tikrai didžiausia šio termino apibrėžimo idiosinkrazija. Bet čia ji atskleidžia, kad „politika“ yra bendrinis terminas, nurodantis visas modernaus gyvenimo formas, kurios, pasak Th. Manno, stato į pavojų tai, ką Michaelis Oakeshoffas įkvepiančiai pavadino „poezijos balsu žmonijos pokalbyje“. Šiame labai asmeniniame skyrime tarp estetikos ir politikos slypi daugybė opozicijų: menas prieš intelektą, siela prieš visuomenę, ironija prieš moralę, nacija prieš respubliką, 1914 m. idėjos prieš 1789 m. idėjas, ir taip toliau. Regis, Th. Mannas retoriškai sako – aš, „apolitiškas žmogus“, prieštarauju visam tam. (Visi reakcionieriai turi visa tai.)
Tad kas gi yra šis intelektualas, „politikos“ gynėjas? Th. Mannas vadino jį Zivilizationsliterat, galima versti kaip „civilizacijos literatas“. Jo manymu, terminas Literat yra pašaipus ir reiškia „blogą rašytoją, diletantą, susireikšminusį ir manantį, kad gali būti moraliniu pasaulio vedliu“. Tokio tipo asmenys tiki teisingumu, progresu, demokratija ir trokšta kuo greičiau pakelti Vokietiją į Paragvajaus lygį, – pagiežingai rašo Th. Mannas. Bet svarbiausia, toks asmuo yra įsitikinęs, kad menas nėra tikslas pats sau, kad tai tik įrankis civilizacijos progresui vykdyti, pasiekti politinius, ideologinius tikslus. Literat – tikrojo menininko priešingybė, net priešas, tai prozelitas, kuris siekia, kad „intelektas ir menas paklustų demokratinei išgelbėjimo doktrinai“. Ir tai didžiulė išdavystė.
Panašu, kad geriausias Literat pavyzdys yra „Heinrichas“. Dar iki prasidedant karui Thomui nepatiko brolio teiginiai, ypač kai šis 1911 m. parašė, kad „intelektualas, palaikantis šiandienos dominuojančią klasę, nusikalstamai išduoda dvasią“. Negana to, Thomo atmintyje skamba ištrauka iš „Zola“, kur brolis teigė, kad „literatūros ir politikos objektas bei tikslas yra tas pats“, ir kad „Zola žinojo, jog kuo labiau angažuojasi politiškai, tuo labiau jo kūryba humaniškėja“. Keliose pastraipose Heinrichas kalba lyg politinio biuro narys, propaguojantis socialistinį realizmą: „Būtina pažadinti mases! Ar tai gali būti mūsų objektas? Taip. Tas pats ir dėl literatūros, reikia, kad masės pabustų!“
Nežinia kas labiausiai Th. Manną pribloškė tose ištraukose: mesijinė angažuoto autoriaus poza, įsivaizduojant, kad atstovauja „liaudžiai“ (kurios beveik nepažįsta), morališkai aukštesnė būtis, drįstanti sakyti tiesą galingiausiems (kuriuos dar mažiau pažįsta), ar kvietimas daryti iš meno egzaltuotą propagandą. Tai, kas iš tiesų domina šiuos žmones – juos Th. Mannas vadina jakobinais – „visiškai ne menas, bet manifestas“.
Kuo labiau jie įsijaučia, tuo slogesnė ir priešiškesnė darosi erdvė, kurioje tikrasis menininkas kuria. Šioji pastraipa apie jakobiną galėtų būti parašyta ir šiandien:
Cenzūra ir atmetimas tų, kurie mąsto kitaip, visiškai atitinka jų laisvės koncepciją… Kadangi jis įsitikinęs, jog pažįsta tiesą, „tiesą, kuri apakina savo ryškumu“, jo meilė tiesai tampa pavojinga… Jis įsivaizduoja turįs teisę – ką čia kalbu – morališkai įpareigotas perduoti iš pačių giliausių šaltinių kylantį ir aiškiai apibrėžtą mąstymo būdą, kuris negali ir nenori pripažinti nieko kito, kaip tik savo absoliučią tiesą. Yra tik „taip“ arba „ne“, tik avys arba ožkos, ir nedelsiant reikia „pasisakyti“. Tolerancija ir delsimas būtų kriminalinis nusikaltimas. Jis yra įsitikinęs, kad turi gelbėti savo sielą ir negali gaišti nė valandos broliaudamasis, net ir dėl įvaizdžio, su užkietėjusiais idiotais, kurie nemato to, ką mato jis.
Tad kas gi yra „Pasvarstymai“, jei ne manifestas? Čia daugybė idėjų, 1914 m. surinktų nuo Vokietijos miestų ir kaimų grindinio. Absoliutus Th. Manno realybės ignoravimas šiuo atveju paverčia „Pasvarstymus“ įdomia psichologinio atvejo studija. Šiame kūrinyje jis liaujasi būti menininku ir tiesiog tampa kitu tipu, reakcionieriumi. Ir prireikė nemažai metų, kad jis pats tai pripažintų.
„Kiekviena introspekcija keičia savo objektą… niekas nelieka toks pat po to, kai atranda save“4
Pasaulis, kuriame gimė „Pasvarstymai“, neturi nieko bendro su pasauliu, kuriame buvo kurti. Vokietijos pralaimėjimo šokas, baudžiamasis Versalio sutarties pobūdis ir viską apsunkinusi ypač didelė infliacija transformavo ideologinį šalies peizažą. Pagrindiniuose politikos laukuose jau nebe liberalūs respublikonai, konservatoriai ir socialistai; dabar Vokietija turi gyventi su tarpusavyje kovojančiomis ir agresyviai nusiteikusiomis revoliucinėmis frakcijomis. Kairėje radikalios grupuotės, įkvėptos rusiškos revoliucijos, – jos išprovokavo 1918 m. lapkričio mėnesį revoliucinius sukilimus Vokietijoje – ir efemeriška Bavarijos socialistinė respublika. Dešinėje nacionaliniai militaristai, kurių karinga ideologija yra sudaryta iš F. Nietzschės, O. Spenglerio ir Ernsto Jungerio idėjų mišinio, o pagrindinis ginklas – politinės žudynės. Th. Mannas buvo siejamas su kraštutinės dešinės figūromis, kurių jis nekentė, jį supo gerbėjai, pažodžiui priėmę retorines „Pasvarstymų“ idėjas apie civilizacijos nuopuolį ir kultūros šaknis.
1922 m. jis suprato, kad turi nedelsdamas veikti. Metų pradžioje brolis Heinrichas vos nemirė nuo apendicito, todėl Thomas atskubėjo prie jo lovos. Panašu, kad jų susitaikymas išlaisvino Thomą iš nusistatymo brolio atžvilgiu ir atvėrė akis. Vėliau, birželio mėnesį, vokiečių užsienio reikalų ministras žydas Waltheris Rathenau buvo užpultas gatvėje nacionalistų antisemitų. Po šio įvykio Th. Mannas nusprendė išsakyti nuomonę įspūdingoje kalboje „Apie vokišką respubliką“, kurioje jis aiškiai palaikė naująjį režimą. Jo duktė Erika palygino tai su bomba, kurią tėvas susprogdino namuose. Th. Mannas ypač norėjo viešai išreikšti savo poziciją dėl reakcionieriškų aistrų, sklandančių visuomenėje, ir, kaip jis vadino, „sentimentalaus vulgarumo“. Rašytojas suvokė, kad vokiečių jaunimas yra patrauktas šio naujo žiauraus politinio romantizmo (prisiminkime šviečiančius jaunų nacių veidus žudynių akivaizdoje) ir kad reikia parodyti kitą žavėjimosi objektą. Tad ėmėsi emocingai šlovinti demokratiją, kurią įžvelgė senose vokiškose tradicijose. Tačiau jo kalbos nieko neįtikino, tik išstūmė iš pirmųjų kraštutinės dešinės spaudos puslapių.
Romane „Užburtas kalnas“ įvyksta tikroji konfrontacija su reakcionieriška dvasia. Jis buvo pradėtas kaip novella, o jo centre turėjo būti Hansas Kastorpas – jaunas, iš buržuazijos kilęs svajotojas, atvykęs į Šveicarijos sanatoriją. Jis įtraukiamas į politines-filosofines diskusijas tarp Setembrinio, racionalaus italo humanisto (komiška Heinricho versija), ir protestantų pastoriaus (Thomo versija). Kadangi to meto rašytojo užrašai dingo arba buvo sunaikinti, nežinome, kaip turėjo baigtis šis kūrinio variantas. Tačiau žinome, kad, pirmaisiais Veimaro respublikos metais kaistant politinei situacijai, Th. Mannas perdarė savo kūrinį į daug ambicingesnį romaną, atspindintį to meto situaciją. Taikus pastorius Bungė virto vienu įsimintiniausių rašytojo personažų Leo Nafta – tuščiagarbiu, negražiu ir nemaloniu žydu, priklausančiu jėzuitams, kurio svarstymuose – ekscentriškas katalikiško integralumo ir marksistinės revoliucijos mišinys, ir jis nekantriai laukia krauju srūvančios apokalipsės, sukursiančios Dievo Karalystę žemėje.
Scena prasideda Naftos ir Setembrinio debatais siekiant įtikinti Hansą. Tačiau skaitant toliau tampa aišku, kad nė vieno personažo pozicijos nėra logiškos ir prieštarauja viena kitai, o jų skirtumai yra didesni nei tiesiog paprasti nesutarimai. Setembrinis, nors ir naivus racionalistas, puikiai save pažįsta. Nafta yra apsėstas blogio dvasios, kuri priima visas idėjas, galinčias maitinti jo visuotinę neapykantą – iš čia jo plataus sinkretizmo šaltiniai, nuo Viduramžių teologijos iki „Kapitalo“. Nafta turi pateisinamas priežastis nekęsti pasaulio – dar vaikas jis matė, kaip per pogromą buvo nužudytas tėvas, ir pats netrukus mirs nuo tuberkuliozės – jis reaguoja transformuodamas savo pyktį į politinę žudymo teologiją. Nafta nėra tradicinis dešinės ar kairės konservatorius, veikiau „revoliucinis reakcionierius“, kurio tikslas – užvaldyti ateitį, taip atgaivinant civilizaciją užmirštoje praeityje. Th. Mannas puikiai aprašo tokį mąstymo būdą vienoje savo kalboje 1930 m.:
Tuomet buvo skelbiamas naujo mentaliteto atsiradimas, skirtas visai žmonijai, kuris neturės nieko bendro su buržuaziniais principais, tokiais kaip laisvė, teisingumas, kultūra, optimizmas, tikėjimas, progresas… Tai reiškė iracionalų grįžimą atgal, jo mąstymo centre atsidūrė gyvenimo koncepcija… Jis statė ant pjedestalo ir garbino kaip tikrąją gyvenimo širdį Chtoninę Motiną, sielos tamsą, sakralizuotus prokreacijos pragarus.
Kontrastas tarp šios ištraukos ir 1914 m. pirmosios „Pamąstymų karo metu“ pastraipos yra akivaizdus. Th. Mannas ten aprašo „laukinę kultūros eleganciją“, kurios jėga yra „orakulai, magija, pederastija, dievai kariautojai, žmonių aukos, inkvizicija, eretikų laužai, baisios ligos, raganų procesai, orgiastinės sektos, nuodijimo mada ir dar daugybė pasibaisėtinų detalių“. Jis iš vidaus supranta šį „naująjį mentalitetą“.
Kai galiausiai „Užburto kalno“ pabaigoje Nafta paleidžia kulką sau į galvą, sunku nepagalvoti, kad Th. Mannas pagaliau atsikratė vienos savo dalies. Regis, taip manė ir Walteris Benjaminas: 1925 m. laiške Gersomui Scholemui jis rašo, kad nors ir nekentė „Pamąstymų karo metu“ autoriaus, bet žavisi „Užburto kalno“ autoriumi: „Manau, kad autoriaus viduje berašant vyko didžiulis pasikeitimas. Tiesą sakant, esu tikras, kad taip buvo.“
Nuo 1914 m. Th. Mannas išgyveno vidinę transformaciją, bet ne visišką metamorfozę. „Kultūra ir politika“ (1939) labiausiai priartėjo prie mea culpa dėl politinių „Pasvarstymų“ kliedesių. Šioje esė jis aprašo, kaip visas jo auklėjimas vedė į požiūrį, kad demokratija yra pavojus kultūrai ir vidinei menininko laisvei. Nors ir „nelabai supratau, koks ryšys tarp moralės ir pilietinės laisvės, ir tuo beveik nesidomėjau“. Jis suprato apolitiško vokiečio palikimą, kurį kadaise šlovino ir kuris tapo istoriniu pasaulio košmaru:
Jo išskirtinė panieka demokratinei revoliucijai pavertė jį instrumentu kitos revoliucijos – anarchiškos, nekontroliuojamos revoliucijos, kuri kėlė pavojų visos Vakarų moralės ir civilizacijos pagrindui bei ramsčiams: tai pasaulinė revoliucija, sunaikinusi daugiau nei visi hunų išpuoliai praeityje.
Vis dėlto Th. Mannas niekuomet neatsisakė estetinių idėjų, suformuluotų „Pasvarstymuose“. Jis negrįžo ir prie angažuotų menininkų puolimo. Įdomu kodėl?
„Objektyvumas – tai laisvė“: ši frazė lyg mantra kartojama „Pasvarstymuose“, bet nėra tai, ką paprastai suprantame kaip mokslinį objektyvumą. Užuot perdavęs iškreiptą ir neaiškią realybės viziją, meninis objektyvumas leidžia likti šalia aprašomų dalykų haecceity; jis suponuoja konkretų, nešališką, praktišką požiūrį. Tai reiškia leisti būti taip, kaip viskas yra, nesisavinti, nes tai riboja aprašomų dalykų reikšmes. Th. Mannui ypač patiko XIX a. literatūra – priešingai nei XVIII a. – tai, ką vadino jos klusnumu realybei, taip iškeldamas jos dviprasmiškumą ir pasipriešinimą bet kokiems nurodymams. Jo mėgstamiausi autoriai – tokie kaip Flaubert’as, F. Dostojevskis ir Ivanas Turgenevas – mato tikrą gyvenimą už visų stereotipų, vienu metu iš įvairių požiūrio taškų; ir Levas Tolstojus toks buvo, pabrėžia Th. Mannas, iki užsidėjo negražų krikščionišką monoklį ir tapo nuobodus.
Menininkas politikas gerai jaučiasi tik su monokliu, nes jam reikia įvykdyti ypač svarbią misiją. Kad tarnautų savo tikslui, jis turi transformuoti trimatę realybę į paprastą dviejų dimensijų schemą, kuri perteikia žinią. Šis menininkas įsivaizduoja, kad kuria laisvai, nors iš tiesų yra idėjos vergas. Bet koks realybės aspektas, kuris netarnauja tai idėjai, jam yra draudžiamas. Estetas laisvai semia iš realybės ir viską filtruoja per savo vaizduotę: jis visuomet suvokia, kad realybė gali pasirodyti visai kitaip iš kitos pusės. Jo didžiausias talentas – „pristatyti įvairius požiūrius, pasitelkti dialektiką ir visuomet leisti kalbančiajam tuo metu jaustis teisiam“. Kai personažai sukyla, suprantam, kad tai literatūros kūrinys; tai ženklas, kad autorius buvo dėmesingas. Th. Mannas vysto šią idėją kalbėdamas apie I. Turgenevo romaną „Tėvai ir vaikai“. Šis buvo labai kritikuojamas, kai pasirodė 1862 m., nes nė vienas personažas nesielgė taip, kaip tikėjosi didžiojo „nihilizmo“ šalininkai Rusijoje XIX a. viduryje. Publika, pabrėžia Th. Mannas, neatleidžia I. Turgenevui, kūrinyje palankiai pristačiusiam ir konservatorius, ir kraštutinius revoliucionierius. Knyga buvo blogai priimta, nes skaitytojai laukė manifesto, o pasijuto ribojami meno kūrinio.
Th. Mannas galiausiai suprato, kad politinė laisvė ir meninė laisvė suderinamos. Bet jis niekuomet neatsisakė įsitikinimo, kad menine laisve galima pasinaudoti – pavyzdžiui, užvaldant sąmonę – dėl politinių tikslų. Gyvenime vertybių ir įsipareigojimų pasirinkimų yra daug daugiau, nei įsivaizduojame, tačiau visuomet reikia išlaikyti vidinį atstumą. Svarbu pabrėžti ir tai, kad jei Th. Mannas tapo demokratu politine prasme, jis niekuomet netapo menininku demokratu – o tai subtilus, bet esminis skirtumas.
1 Thomas Mannas, „Apolitiško žmogaus pasvarstymai“.
2 Thomas Mannas, „Apolitiško žmogaus pasvarstymai“.
3 Thomas Mannas, „Apolitiško žmogaus pasvarstymai“.
4 Thomas Mannas, „Kultūra ir socializmas“.