literatūros žurnalas

Birutė Jonuškaitė. Šluotelė pernykščių žolių. Vladas Kalvaitis (1929–2018)

2018 m. Nr. 10

Kodėl kasnakt ieškai žibinto, kuris tave išvestų į šviesų atvirą lauką? Kodėl brendi siauromis gatvelėmis, kol visiškai paklysti – ir nebežinai, kur eiti? Kodėl negęsta noras vis kažką statyti ir karštligiškai ieškai lentų, tinkančių durų varčioms? Kodėl brendi purvinomis gatvėmis? Dumblo vis daugiau, vandens daugiau, o tu nemoki plaukti… reikia žengti dar vieną paskutinį žingsnį ir tu jau nugarmėsi gylyn. Ir prieš tave ūmai atsiranda šluotelė pernykščių žolių. Čiumpi už jų ir jauti – kyli į viršų. O ten kažkur laužas… Ir žinai, kas sėdi prie to laužo. Šitaip visai neseniai, 2016-aisiais, svarstė Vladas Kalvaitis, kai rengiau pokalbį su juo „Metams“ (2016, Nr. 4).

Mes vis dar ieškom žibintų ir tos šluotelės pernykščių žolių, Vladas jau nebe. Jis jau sėdi su savo bičiuliais prie nežemiško laužo. Taip ir matau, koks šviesus būrys susirinkęs jo pasitikti, visi buvę bendražygiai – politiniai kaliniai: studentai, gydytojai, mokytojai, dailininkai, rašytojai… Tie, kurie anuomet jam padėjo išgyventi. Kas be ko, ir azerbaidžaniečiai – Efendijevas, Azizovas, Aivazovas, buvę Kaspijos jūros naftininkai. Jie tikriausiai su savo žmonomis, kurios išbadėjusiems sutuoktiniams į lagerius siųsdavo išganingus maisto siuntinius. Na ir, žinoma, tupsi aplink laužą monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, savaitgaliais virdavęs košę, tikrą dovaną prie nugaros pridžiūvusiems pilvams. Vladas Kalvaitis turėtų būti laimingas – juk ir vėl šalia jo mylima žmona Leonora, kurios jis ilgėjosi nuo 1991 m., kai ji iškeliavo anapilin.

O gal viskas taip, kaip Vladas pats aprašė? Gal iš tikrųjų yra tie devyni skirtingos spalvos tuneliai? Nuo juodo iki balto… Pats sunkiausias ir ilgiausias – juodasis. Trumpiausias ir lengviausias – baltasis… Gal dabar jis palengva, lazdele pasiramsčiuodamas, keliauja per anapilio lankas ir klausosi Juodosios Ledi: Kiekvieno žmogaus siela paskutinį akimirksnį ima ryškiai švytėti. Žmogus nuo pat lopšio iki karsto dorais ir piktais darbais kuria savo širdies šviesą. Jis gali elgtis kaip tinkamas. Bet jo kiekvienas ketinimas ir poelgis sudaro tam tikrą spalvinę gamą. Pats žmogus to nepastebi ir nejaučia, o aš matau. Daug kas nesutinka su manimi. Braunasi prie trumpesnio ir šviesesnio, geltonojo ar žaliojo. O skirtas violetinis ar juodasis… Ginčijasi, raunasi plaukus, įtikinėja, kad gyveno teisingai ir dorai. Jei kur suklydo, – kaltas ne jis – gundytojai: artimieji, draugai, kaimynai… Darė ne iš blogos valios, o kad taip išėjo, nesugebėjo atsispirti… Aš jiems padėti negaliu. Esu tik vykdytoja…

Ar galite pasakyti, kuriuo tuneliu man reiks…

Baltuoju, Vladeli, tik baltuoju. Kitaip ir būti negali.

Vladą Kalvaitį prisiminsime tik tokį: tiesaus stuburo, liekną, elegantišką žilagalvį su ryškiai žalio stiklo akiniais, šviesia skrybėle ir lazdele. Visada geros nuotaikos, visada kaklaraištis, švarkas, kelnės su kantu. Smetanskas inteligentas visomis prasmėmis: orus ne tik išore, bet ir vidumi. O jau iškalba, o jau šmaikštumas, išraiškingi rankų mostai. Vienas toks – nepakartojamo šarmo kupinas visoje Rašytojų sąjungoje. Kaipgi jo neįsiminsi?

Iš tikrųjų viso labo dešimt metų buvom pažįstami, nuo 2008-ųjų, kai tapo LRS nariu. Kaip nutiko, kad Vladas visus savo brandžiausius gyvenimo metus buvo tylusis lietuvių literatūros darbininkas, atėjęs į ją tik po Nepriklausomybės atgavimo, 1997-aisiais, garbaus amžiaus ir todėl labai nustebinęs ir kolegas, ir skaitytojus? Kodėl debiutavo būdamas šešiasdešimt aštuonerių, vyresnis už legendinę Žemaitę?

Kaip ir kiekvienas rašytojas, Vladas anksti ėmėsi plunksnos: Rašinėti pradėjau Radviliškio gimnazijoje. Pradžioje – rimuotus humoristinius vaizdelius, vyresnėse klasėse – humoreskas. Kai kas buvo skelbta sieniniame laikraštyje. Du stori sąsiuviniai mano kūrinių per kratą pateko į KGB rankas. Norėčiau juos dabar pavartyti… Paslėptus proklamacijų tekstus ir politinius eilėraštukus liepiau mamai sudeginti po to, kai mane suėmė.

Taigi Vladas Kalvaitis – politinis kalinys. Už savo tvirtas pilietines pažiūras jis dėkingas tėvui – batsiuviui ir pasakoriui: Mano tėvas buvo patriotas, šaulys, jaunalietuvis, tautininkas, vokiečių laikais pradėjo platinti laikraštėlius. Ir aš platinau. Mes žinojom, kad jie už Lietuvą be fašistų ir be bolševikų. Kai įstojau į „Trispalvės“ organizaciją, priklausančią Kęstučio junginiui, mums buvo aišku, kad mūsų laukia kalėjimas ir lageris. Juk mes prisiekėme tarnauti Lietuvai. Ir tu eini ne priekaištaudamas sau, o didžiuodamasis, jog pasirinkai tikrąjį kelią.

Suimtas 1948 m. iš pradžių kalėjo griežto režimo stovyklose Komijos respublikoje. Dirbo šachtose, kirto sušalusią uolieną Intos elektrinės pamatams. Atlikusį bausmę, jį 1953 m. ištrėmė į Irkutsko sritį, kur jau gyveno ir pušų sakus rinko mama ir dešimtmetė sesuo. Tuo metu tėvas, areštuotas 1944 m., kalėjo Kazachstane, Spasko lageryje. Jam grįžus iš įkalinimo vietos, visa šeima persikėlė gyventi į rajono centrą – Tulūną. Ten Vladas baigė vidurinę vakarinę mokyklą, o 1964 m. – neakivaizdines studijas Irkutsko universitete, įgijo filologo ir rusų kalbos mokytojo diplomą.

Po aštuoniolikos metų (1966) sugrįžęs į Lietuvą buvau nustebintas ir nudžiugintas: prieš dvi dienas baigėsi Sovietų Sąjungoje įvairiems netikšoms ir pašlemėkams taikomas gyvenamosios vietos apribojimo terminas. Jau šis tas: mat kategoriškai atsisakęs bendradarbiauti su tai, kurie mane įkalino ir ištrėmė, gavau verdiktą: apie kūrybinį kelią ir knygas, draugas Kalvaiti, gali nė nesvajoti.

Tačiau jis ne tik svajojo, bet ir rašė. Vlado Kalvaičio pavardė pirmą kartą paminėta Lietuvos spaudoje 1966 m., kai „Šluota“ išspausdino keletą jo epigramų. Paskui pasirodė trylikos satyrikų (tarp jų ir Vlado) kūrybos rinkinys „Velnio tuzinas“ (1977). Tačiau tikrasis debiutas įmanomas buvo tik atgavus Nepriklausomybę – 1997-aisiais išėjo satyrinės miniatiūros ir epigramos „Kolega įsiūlė“. 1999 m. – eilėraščiai ir humoristiniai eilėraščiai „(Ne)nusipelnęs“, 2002 m. – eilėraščių knyga „Prieblandos varnas“, 2004 m. – eilėraščių, epigramų ir miniatiūrų rinkinys „Skuduriniai žmogeliukai“. Ir galiausiai išsipildė Vlado Kalvaičio svajonė: gimė apsakymų knyga „Volungė“ (2007), įvertinta R. Biržinytės premija, paskui – „Svečias iš Magadano“ (2008), pelnęs P. Cvirkos premiją, bei „Stiklinė aguonų“ (2013).

Jo pirmosios knygos respublikinėje spaudoje nebuvo aptarinėjamos, bet apsakymų rinkinys „Volungė“ daugeliui tapo netikėto talento atradimu. Tačiau šio humanistinių nuostatų, gamtai ir pilietinėms vertybėms jautraus žmogaus pavardė nebuvo linksniuojama nei feisbuke, nei literatūros festivaliuose, nei TV laidose, o tuo labiau – užsienio knygų mugėse. O gaila. Nes 2011 m. pasirodęs jo dvidešimt metų rašytas novelių romanas „Sustiprinto režimo barakas“ turėtų būti verčiamas į visas pasaulio kalbas jau vien dėl autentiško liudijimo apie gyvenimą sovietų lageryje. Tuo labiau kad knyga parašyta be nuoskaudų, priešingai – pasakojimui būdinga satyrinė, humoristinė stilistika ir švari vidinė šviesa: pabuvojęs ne tik pragare, bet ir pragaro pragare – Bure (barak usilennogo režima), anot Vytauto Rubavičiaus, knygos veikėjas visur aptinka žmogiško bendravimo apraiškų. Kai kada – tiesiog neįtikėtinų. Žmogiškumą, pasirodo, sunku ištrinti net tokiai šėtoniškai galiai. Rašytojui nereikia imtis kaltintojo vaidmens – pati lagerio kasdienybė, iškalbingos detalės, kalinių tarpusavio santykiai, labai išraiškingi personažų charakteriai savaime jo romane byloja apie buvusią kraupią realybę, apie sovietų vykdytą genocidą. Šiandien galiu drąsiai sakyti, kad ši knyga yra nusipelniusi garbingos vietos šalia tokių kūrinių kaip Dalios Grinkevičiūtės „Lietuviai prie Laptevų jūros“, Balio Sruogos „Dievų miškas“.

Džiaugiuosi, kad už šį romaną Vladas Kalvaitis, aukštos prabos Lietuvos pilietis ir meistriškas rašytojas, buvo apdovanotas Vyriausybės kultūros ir meno premija (2016), Žemaitės literatūrine premija (2012), Liudo Dovydėno premija (2012), „Varpų“ literatūrine premija (2013), Jono Marcinkevičiaus literatūrine premija (2016).

Savo pagarbą ir meilę Vladui Kalvaičiui paliudijo ir kolegos: 2015 m. per visuotinį narių suvažiavimą vienbalsiai nusprendė Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavimo premiją už kūrybinius nuopelnus lietuvių literatūrai skirti būtent jam.

Vladas Kalvaitis niekada niekam nepriekaištavo dėl savo likimo. Negirdėjau jo besiskundžiančio. Į visą savo gyvenimą, į pačias skaudžiausias patirtis žvelgė su išminčiaus humoru, mėgo kartoti: Be mano patirties nebūtų ir mano kūrybos. Perteikiu visa, ką išgyvenau. Į fantazijas įklimpstu tik kurdamas kai kurias noveles. Tokios jo laikysenos pamatas buvo, man atrodo, meilė gyvenimui, kurios išmoko dar vaikystėje. Išmokt mylėti pasaulį, kuriame gyveni, šalia esantį žmogų, išmokt visur įžvelgti bent kruopelytę Dievo – pats sunkiausias menas. Kalbu ne tik apie artimuosius, apie kuriuos Vladas visada šiltai atsiliepdavo, bet apie kiekvieną buvusią ir esamą gyvenimo dieną, priimtą su stojiška ramybe: Aš buvau auklėjamas katalikiška dvasia. Mama buvo uoli katalikė. Nuo vaikystės man skiepijo katalikybę. Suklupdydavo mane, vyriausią, broliuką ir mažytę sesutę. Neilgam, kad mums netaptų nuobodu. Net tremtyje suklaupę kiekvieną dieną melsdavomės. Buvau patarnautojas Radviliškio bažnyčioje. Patarnavau ketverius metus. Lotynų kalbą labai gerai mokėjau, nes Radviliškio gimnazijoje ji buvo dėstoma. Studijuojant Irkutsko universitete, mane atleido nuo lotynų kalbos. Sakė, kad ją moku ne blogiau už dėstytojus. Patarnavau per tėvo Stanislovo primicijas – jos vyko senojoje Radviliškio bažnyčioje, kurios jau nebėra. Nežinoma, rusai ar vokiečiai ją sugriovė: neaišku, kieno bomba sunaikino, juk buvo baisus sąmyšis. Per didžiąsias šventes apsilankau bažnyčioje. Norėdamas priklaupti, turėčiau penkerias kelnes užsimauti – labai skauda kojų sąnarius. Prastas mano regėjimas. Viena akimi išvis nematau, o kita – silpnokai.

Jaunystėje, jaunatviško maksimalizmo kupinam, nė minties nebuvo, kad gyvenimą vėliau teks padalinti – prieš lagerį ir po jo. Kiekvienas kalinys išsineša iš lagerio individualią patirtį. Tik vienas dalykas yra vienodas visiems tremtiniams ir kaliniams: lagerį arba tremtį tu nešioji kaip savo kuprą ant pečių. Lageris, tremtis tave lydi viduje, tu eini per ją, kartais pasitikrindamas, tarsi matydamas save iš šalies, gulintį ant gultų ir klausinėjantį savęs: kaip padaryčiau štai tokiu ar šiokiu atveju. Ar gerai ar blogai pasielgiau, ar man užteko valios duot kam nors atkirtį, ar ne.

Czesławas Miłoszas kalbėdamas apie emigranto dalią, kuri jam atiteko, yra pasakęs: Tai, ką išgyvenau, ir arklį užmuštų, bet jeigu vis dėlto manęs neužmušė, turėjo sustiprinti.  Man atrodo, kad emigracija Vakaruose ir patirtis sovietų lageryje – nesulyginami dalykai, tačiau tai, kad lageryje praleisti metai Vladui Kalvaičiui suteikė neįtikėtinos vidinės stiprybės, puikiai liudija kad ir šie jo žodžiai: Skaitau kitų kalinių ir tremtinių prisiminimus. Ten per daug keršto. Man atrodo, kad kaip yra, taip ir turi būti. Dabar kartais nesuprantu, kas dedasi. Tiek pasipūtėliškumo, garbėtroškos, neišmintingų emocijų, patirties nepadiktuotų sprendimų, mojavimų kumščiais prie tribūnų. Niekuomet negalėčiau taip gyventi. Nesijausčiau saugus. Man atrodo, kad žmogus turi atjausti kitą. Bet dabar nėra atjautos. Lageryje atsidūrę žmonės tikrai labiau suprato ir užjautė vieni kitus.

Gal todėl visose Vlado Kalvaičio knygose apstu meilės ir vilties? Nedeklaruojamų, nebrukamų per jėgą. Jos tiesiog švyti už papasakotų pačių skaudžiausių patirčių – kaip koks nesudylantis audeklas, ant kurio autorius išrašė visą savo gyvenimą.

Man regis, taip jis dėkojo Dievui už visas dienas, neskirstydamas jų į blogas ir geras. Už tą šluotelę pernykščių žolių. Juk gyvenimas vienas. Antrojo nebus. Pabūti pagyventi šitoje žaliojoje planetoje Dievo dovana! Tik ar visi tai suprantame. Daug kas ją norėtų nusavinti…

O mes šiandien turėtume būti dėkingi likimui, kad mums buvo lemta sutikti ir pažinti šį išskirtinį žmogų, dėkingi už su juo kartu praleistą laiką, už pokalbius, smagius pasibuvimus. Ir, žinoma, visų pirma, už jo paliktas mums „kvapnias“ knygas. Juk jis sakydavo, kad geras rašytojo stilius yra kvapas. Jeigu geras apsakymas, tu tą kvapą jauti. Jeigu blogas – nieko nejauti. Tą kvapą reikia rašytojui sukurti, kad pajustų ne tik jis pats, bet ir tas, kuris skaito.

Kas skaitys, esu tikra – pajus. Nors tas kvapas, pasirodo, ne visiems patikdavo: Būdavo, perskaito kas nors mano knygą ir paskambinęs telefonu rėžia: „Tu primelavai, ten taip nebuvo!“ Todėl įsigijau mobilųjį telefoną, kurio numerį žino tik man patikimi žmonės, o laidinio telefono nusprendžiau atsisakyti.

„Dabar manęs ir mobiliuoju niekas nepasieks, dabar jau žinokitės…“ – regis, girdžiu kikenantį Vladą. O gaila, Vladeli, smagiai pasišnekučiuodavome. Ir telefonu, ir Jūsų jaukiame namelyje prie Varlynės. Pasiilgsiu tų pokalbių. Esu tikra – ne tik aš. O kol kas – šviesios kelionės baltuoju tuneliu.

Ramutė Skučaitė: „Kad blogis nesmaugtų mūsų visų“

2024 m. Nr. 2 / Poetę Ramutę Skučaitę kalbina Birutė Jonuškaitė / Išrikiavus visus rašytojos Ramutės Skučaitės kūrinius susidarytų įspūdinga lentyna. Tarp jų – daugiau kaip penkiasdešimt vaikams skirtų knygų. Ne viena mažylių karta užaugo…

Birutė Jonuškaitė. Jausmų istorijos

2023 m. Nr. 3 / Praėjo metai. Mėlynos ir geltonos spalvos vėliavomis nusagstyti. Gražus dangaus ir saulės derinys, bet vos pažvelgus kerta realybė – gyvename karo pašonėje.

Birutė Jonuškaitė. „Širdies pavasaris, pavasario širdis“

2022 m. Nr. 5–6 / Tarp Vilniaus ir Naujosios Vilnios, pravažiavus Rokantiškių kapines, yra Kalnų Progumos (lenkiškai Poręby Górańskie), buvusi tarpukario gyvenvietė („kolonija“), įsikūrusi maždaug 1925 metais iškirsto miško vietoje.

Olga Tokarczuk. Apie daimonioną ir kitas rašymo paskatas

2021 m. Nr. 5–6 / Iš lenkų k. vertė Birutė Jonuškaitė / Šį tekstą rašytoja Olga Tokarczuk parašė 2014 metais, ruošdamasi creative writing dirbtuvėms su studentais Santa Magdalenos mieste. Versta iš knygos „Jautrusis pasakotojas“.

Birutė Jonuškaitė. Balandžio sapnas

2021 m. Nr. 4 / Balandis. Man – vienas sudėtingiausių mėnesių. Daug svarbių įvykių nutiko gyvenime kaip tik balandį. Lūžiai. Protu nesuvokiami sprendimai. Persikraustymai į kitus namus. Smegduobės ir ropštimasis iš jų.

Anna Maria Goławska. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 12 / Iš lenkų k. vertė Birutė Jonuškaitė / Anna Maria Goławska gimė 1974 m. Parčeve, Lenkija. Studijavo lenkų filologiją Liublino Marijos Curie-Skłodowskos universitete.

Olga Tokarczuk: „Kažkas mus išbando. Gamta, Dievas, kažkas beasmenis, atsitiktinumas, sako: „Tikrinu!“

2020 10 17 / Kalbėjau apie tai, ką daugelis mūsų jautė, – kažkur giliai žinojome, kad priėjome liepto galą ir turi kažkas atsitikti. Tačiau manau, daugumai žmonių iš viso nekilo mintis, kad pandemija gali sustabdyti ir paralyžiuoti pasaulį.

Arvydas Valionis. Laikas kūrėjų biografijose

2020 m. Nr. 5–6 / Birutė Jonuškaitė. Laikas ir likimai. – Vilnius: Homo liber, 2019. – 460 p. Knygos dailininkė – Jūratė Juozėnienė.

Birutė Jonuškaitė. Karantino koliažai

2020 m. Nr. 5–6 / Sakoma, kad kiekviena nesėkmė yra kokio nors pasiekimo priežastis. Jeigu nenuleidžiame rankų, susivienijame ir pasitelkiame visą savo išmintį, atsakomybę, tikėjimą ne tik savo sugebėjimais, bet ir šalia esančių bei maldos galia.

Birutė Jonuškaitė. Dvi novelės

2019 m. Nr. 10 / Saulė visada pasistengdavo, kad ant stalo būtų ko nors neįprasto. Įdomesnio. Skaniau nei skanu. Daug kartų siuntinėdavo vaikus ir Simą į parduotuvę. Jis, net ir smarkiai pagėręs, nedrįsdavo užtrukti dar vienai burnelei…

Iš žmogaus patirčių paraštės: Olga Tokarczuk

2019 m. Nr. 11 / Olga Tokarczuk, lenkų rašytoja, spalį tapusi 2018 metų Nobelio literatūros premijos laureate, mums pažįstama kaip trijų į lietuvių kalbą išverstų romanų autorė: tai „Praamžiai ir kiti laikai“, „Dienos namai, nakties namai“ bei „Bėgūnai“.

Vladas Kalvaitis. Cesilijus ir Secilijus

2019 m. Nr. 5–6 / Šiemet birželį švenčiame devyniasdešimtąsias prozininko ir poeto Vlado Kalvaičio metines, kurių jis pats taip ir nesulaukė. Jo kambarėlyje su langu į Tytuvėnų vandenis tebeguli paskutiniųjų gyvenimo metų rankraščiai.