literatūros žurnalas

Tadas Žvirinskis. Post mortem

2017 m. Nr. 4

Ramūno Danisevičiaus nuotrauka

 

Poema

 

Šaltas rūškanas rytas
Ateina į miestą

Vilko valanda – ketvirta ryto,
Labiau tai – valanda vilkės,
Kuri palieka savo irštvą,
Knibždančią blusų,
Kniurkiančių besočių vilkiūkščių,
Pasileidžia jai vienai žinomais
Takais ir takeliais.
Genama alkio ir salsvo kvapo
Ji risnoja prie dulksnoje skendinčio miesto,
Prismaigstyto betoninių daugiabučių.
Įvyksta kitimas –
Salsvas kvapas sustiprėja tiek,
Kad nebesunku jį atsekti.
Vilkė atsistoja ant užpakalinių letenų,
Jos povyza nebeprimena žvėries –
Veikiau elegantiškos damos,
Jos beprotiškai spindinčios akys
Užsitraukia romumo valkčiu,
O nagų caksėjimas į šaligatvį
Virsta aukštakulnių batelių kaukšėjimu,
Stebėtinai panašiu į:
Tris trumpus: kaukšt, kaukšt, kaukšt!
Tris aidinčius: kaaaaukšt, kaaaaukšt, kaaaaaukšt!
Paskui vėl – trumpus: kaukšt, kaukšt, kaukšt!
Vėlu gelbėti nemirtingą sielą,
Nes jei ji – nemirtinga,
Tai kas jai gali būti baisu?
Vilkė prieina prie skaičiumi 4
Pažymėtų durų.
Dvejoti nėra laiko,
Kvapas toks stiprus, kad jam nebeįmanoma atsispirti.
Ji užeina, pasilenkia prie merdėjančio senioko,
O jis pamato savo motiną, švelniai klausiančią:
– Ar tu nealkanas, sūneli?

Ir blykstels krentanti žvaigždė
Tarytumei akis paklaikus

Ši proskyna – tikrai matyta.
Net jei joje ir nebūta anksčiau,
Tačiau medžių lajos, įrėminančios
Pušų spygliais nubarstytą taką,
Lyg seni geri draugai, šlitinėjantys
Po išgertuvių prie Vilko vardą turinčio
Ežero, prie tą Vilką peninčios
Kojos įlankos,
Nors ir tenai – daugiau vilkės nei vilko.
Trumpas stabtelėjimas prie šmėklų,
Nematančių nieko aplinkui:
Ana ten – senis dryžuota pižama,
Sėdintis atokaitoje, bandantis
Šiluma išguiti iš savęs
Kasdien stiprėjantį kvapą.
Ana ten – ir pyplys su tėvais,
Klausinėjantis, ar kartais nebus
Tas pyžamius dryžuotas koksai kalinys?
Vaikeli, vaikeli, visi mes čia –
Kaliniai, nelinksmai pagalvoja
Mama, nors juokiasi garsiai,
Įsikibus į vyro parankę.
Atokiau – trys vaikiščiai, susėdę ratu,
Su kišeniniu peiliuku lošia „Žemę“,
Vikriai smaigsto žybčiojančią geležtę
Nuo kaktos, lūpų ir širdies,
Besiruošdami klausytis
Nebylios evangelijos
Pagal Vilkę.
Ši proskyna – tikrai matyta,
Bet matoma paskutinį kartą,
Šis suvokimas –
Toks tikras!
Tik ar…
Verta tikėti tikrove?

O gegužį iš lėto
Pasmaugs žilas gruodis

Vilkės akys, virtusios žaltvykslėmis,
Išplėšia iš tamsos pasiklydėlį atsakymą –
Atsakymą, menantį pradžią ir pabaigą,
Virstantį tai gyvate,
Įsikandusia savo uodegą,
Tai senu subraižytu vinilu,
Kuriame gyvasties geluonis
Niekaip negali iššokti iš sugadinto
Griovelio, bet itin sėkmingai
Nuolat į tą griovelį įšoka.
Atsakymą, tampantį tai
Besibučiuojančių balandėlių
Siuvinėjimu kryželiu,
Tai pavasariniu čiurlio klyksmu,
Tai bombardavimo pavojaus sirena,
Tai žalsvų ornamentų šokiu.
Nereikia jam priešintis,
Nereikia su juo kovoti –
Vis vien apgaubs ir pasiglemš,
Nuplikys ugnimi,
Nubarstys žvaigždžių dulkėmis,
Suvedžios ir pames,
Išgelbės tik tam, kad išduotų,
Ir išduos, kad suteiktų Išsigelbėjimą.
Sunku atsisveikint su tuo,
Kas dar vakar turėjo reikšmės,
Juoba iš tamsos ataidi
Ne Vilkės kaukimas,
O keistas nepažįstamosios priekaištas:
„Tėveli, kodėl mane palikai?“

Tušti grindiniai
Tik tyla po šaligatvius blaškos

Dzin dzin… Kaukšt kaukšt.
Metalas į metalą –
Skamba ir kaukši:
Harmonija sumišusi su chaosu –
Dviračio ratų stipinų blykstelėjimai,
Dviračio padangų suardyta paklotė.
Vėjas plaukuose,
Dvylikos metų šuolis iš nežinomybės
Į nežinomybę,
Pažymėtas raudona žara,
Pravirkusia šįryt stulbinama jėga,
Pavertusia Viltę Vilke –
Papenėta, bet vis vien dumiančia miškan,
Kur gumbuotos eglių šaknys
Laiko apraizgiusios slėpinį juosvą,
Dar nematytą, bet neabejotinai esantį,
Svaiginantį salsvu kvapu…
Šiurpuliukai per kūną,
Vėjui nutilus, prakaito sūrymė ant lūpos,
Keistas pojūtis – lyg levituotum tikrovėj,
Staigus noras numirti čia ir dabar.
Tiek daug visko ir nieko tuo pat.
Nėrimas gilyn, kur tamsu,
Toks staigus, kad net, užmerkus akis,
Jas nuo blyksnio paskausta.
O ten…
Ten… tyla.
Ir jis, tas vienintelis –
Grėsmingas ir mielas
Šaligatvis, vedantis
Namo.

Sayo nara, šikniau, sayo nara
Rausvalapis klevas tyliai šnara

„Visada atsiranda trečias –
Kažkoks nesusipratimas šioje
Binarinėje simetrijos karalystėje,
Nesisteminis nuokrypis,
Atstovaujantis trečiosios akies
Tyrumui, besislepiančiam po kaukolės šalmu,
Kad nebūtų leista nukrypti
Nuo dvigubo pasirinkimo kelio:
Kairėn – blogis, dešinėn – gėris.
O kas tiesiai? Tiesiai kas?!
Tiesiai – „akloji dėmė“, maskuojanti
Esmę, pakištą po snapu“, –
Taip mintijo suopis,
Žvalgydamasis po savo valdas,
O štai už anos pušies,
Po žemuogės lapu
Plazdėjo žaltvykslė,
Dar vakar buvusi ašara Vilkės,
Vilkusios irštvon grobį.
Raudoni kraujo lašai
Parudavo.
Žemuogių pievelėje
Užgimsta nauja Visata,
Pagimdyta žaltvykslės plazdėjimo,
To padriko ekstrasistolių šokio,
Užrašyto Šiaurės pašvaistėje,
Paskutiniame atodūsyje
Ir pirmajame bučinyje –
Kai suopio
Sparnų mostas
Įsuka galaktikų šokį.

Senos skolos
Senos mintys

Du vilkiūkščiai, išsidūkę ant septynių kalvų,
Stebi ugninius kamuolius tarp debesų,
Lyg kraujas maišytųsi su pienu,
Jų galvose kirba noras ką nors panašaus sukurti
Šalia irštvos, kokiam tūkstančiui metų, ne mažiau.
Tik trečiajam jų broliui norisi sapnuotis
Didingam medžiokliui,
Nes geras medžioklis visuomet artimas plėšrūnui,
Kur nors miškingame krašte, į kurį plūs
Kraujas, kad ir kiek jo būtų pralieta.
Jam norisi kaukti sapne, kuriame
Suopio lizde rastas
Pieno baltumo pamestinukas
Išaiškins didiko sapną,
Ir atsiras miestas prie Vilkės upės,
Kurią vėliau, gerokai vėliau
Pavadins Vilija.
Palaiminta ta erdvė ir tas laikas, kuriame
Nebesivaidena, o jei ir vaidenasi,
Tai nebesukelia nei baimės, nei nuostabos.
Sapno tikrovė ir tikrovės sapnas
Susilieja – kraujas su pienu,
Raudoname žemuogių lauke,
Parusvintame aukos krauju –
Nesutepta, balta esatis,
Kaskart išnyranti iš nakties slėpinio,
Grįžtant Vilkei su grobiu,
Grįžtant vilčiai – tai gyvųjų ramintojai,
Nes nėra nieko ramesnio
Už pasotintą grobuonį,
Kuris net pats
Kartais įtiki
Savo
Romumu.

Ir pro šalį prabėga peizažas
Trys portretai ir antkapis mažas

Niekur nėra taip ramu kaip čia
Ankstyvą pavasario rytą,
Kai dar nekrenta medžių lapijos
Šešėliai ant pažįstamų ir nepažįstamų
Antkapių, kai nuo šviežio
Kapo sklinda salstelėjęs
Atgrasus kvapas,
Kai visur matyti istorijų pabaigos,
O apie tų istorijų pradžias belieka
Spėlioti.
Ištisomis valandomis galima
Skaityti svetimas pavardes ir datas,
Žiūrėti į dar išlikusias nuotraukas,
Ieškant ko nors pažįstamo
Nepažįstamuose žvilgsniuose.
Tik tuomet galima pasijusti
Nespalvotos nuotraukos dalimi,
Dalimi iliuzorinės amžinybės.
Nes jei tikrove tikėti neverta,
Tai iliuzija tikėti net ir nereikia!
Tereikia ja mėgautis,
Kol gali…
Ar gali,
Ar tu gali mėgautis?
Ar tu, tu, tu, tu?
Ar gali?
Gali?
Bet ar nori?!

Tadas Žvirinskis. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 4 / Ryte pažadina ne vyturio giesmė, / O keiksmas rusiškas – net susigūžtu, / Ir pabandyki šitos vietos nemylėt, / Jei čia užaugai ir išmokai muštis.

Ramutė Dragenytė. Įstabiai lengva knyga

2018 m. Nr. 4 / Tadas Žvirinskis. Sunki knyga: poezo užrašai. – Vilnius: Naujosios Romuvos fondas, 2018. – 95 p.

Łukasz Jarosz. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 3 / Iš lenkų k. vertė Tadas Žvirinskis / Plazdėjo vainikų juostos, kažkas sukuždėjo, kad žmogus nenusisekė Dievui. Vairuodamas vėl pamiršau apie sielą, sapne juoktasi iš manęs. Iš to, kaip pjaunu duoną, laikau peilį.