literatūros žurnalas

Marijus Šidlauskas. Lapkritiška kritika: bandymas

2017 m. Nr. 1

Jeigu medžiai mokėtų žmonių kalbą, lapkritį jie veikiausiai pavadintų kritišku mėnesiu, o nukritę, t. y. krizėje atsidūrę lapai jiems nesispyriodami pritartų. Tad Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas neprašovė, surengdamas šią konferenciją lapkričio pabaigoje, kuri taip atliepia rudenišką mūsų politinio, socialinio ir kultūrinio teatro scenovaizdį. Neslėpsiu, rymodamas ties šiuo pranešimu jaučiausi patekęs į sunkoką pereinamąją būklę (gr. krisis), kuri gesino užsidegimą įsijausti į nuosprendžius skelbiančio teisėjo (gr. kritçs) vaidmenį (beje, transkribuotas lietuviškai, kritęs būtų puikiai suprantamas ir lapkričio lapams krituoliams, padėjusiems galvą nelygioje kovoje su rūsčiais gamtos dėsniais). Toji kritinė būklė vertė užduoti nepatogius klausimus, kaip antai: o kas gi tu pats esi, kritike? Kur tavo godotinoji kritiko tapatybė, jeigu jau seniai esi iškritęs iš aktualiosios kritikos, jeigu tavęs nėra ŠA, Lit. Mene ir Nemune, jau nekalbant apie blogus ir bukus-facebook’us? Jei nesigirdi ir ypač nesimato žiniasklaidoje, nesi joks literatūros vadybininkas ar agentas – žodžiu, primeni savo leteną čiulpiančią laužan įsiknisusią mešką, apie kurią 1991-ųjų rudenį rašė Albertas Zalatorius, bandydamas apie kritikos reikalus įžiebti konstruktyvią diskusiją. Kas prisimena, diskusija anuomet taip ir neišsirutuliojo, o ir vėlesnės daugkartinės pastangos reanimuoti kritiką pastebimų vaisių neatnešė.
Visa tai turėdamas galvoje įtariu, kad ir manasis pranešimas išeis ne tiek kritiškas, kiek lapkritiškas, tad daugiau kalbėsiu ne apie einamuosius kritikuotinus dalykus, o apie bendresnius ir asmeniškesnius rūpesčius, kuriuos galėsite palyginti su savaisiais ir toliau kritikuoti. Juolab kad apie empirinį kritikos būvį ir praktines knygų vertinimo problemas jau parašyta ir 2016 m. gruodžio 2 d. bus ginama [sėkmingai apginta – M. Š.] Gabrielės Gailiūtės-Bernotienės disertacija „Skonio politika nepriklausomoje Lietuvoje: literatūros tekstų kritika ir leidyba“.
Kaip kolegų gildijai žinoma, kritikos istorijoje būta į atlapus kimbančių pikčiurnų zoilų ir geravalių aristarchų, kurie abu kaunasi ir dažno iš mūsų kritinėje sąmonėje. Kadangi aniedu vyrukai, blogietis ir gerietis, gyveno dar gerokai prieš Kristų, jie galėtų simbolizuoti apskritai kritikos – neišvengiamos žmonių gyvenimo palydovės, vidinį dvilypumą ir jos neramios prigimties dialektiką. Toks savaime prieštaringas kritikos raiškos bei jos suvokimo modelis bent kiek paaiškintų ir mūsų padangėje jau ne vieną dešimtmetį kryžiuojamas špagas: zoiliškai nusiteikę plunksnos kariai tvirtina, kad kritikos (o geidžiama dažniausiai profesionalios, analitinės ar bent jau nor-ma-lio-oos-s) pas mus nėra ir nepanašu, kad greitai atsiras, o aristarchiškai išauklėti jų oponentai, baksnodami į akademinius straipsnius bei monografijas, įrodinėja priešingai. Gi statistiniam Lietuvos kultūros vartotojui tai jau seniai neberūpi, jis įnikęs į Penkiasdešimt pilkų atspalvių ar Ireną Buivydaitę, o atsargai dar turi atsidėjęs Algimantą Čekuolį ir Filomeną Taunytę egzotiškesnėms, sveikatingesnėms mintims sužadinti bei Mantvydą Leknicką toms mintims užkniedyti.
Apie tai, kaip kritika gali būti ar nebūti, svarsto ir patys kritikų cecho nariai, nors nežinia, kas nūnai tais tikraisiais nariais jaučiasi – dauguma turbūt sakytų esą cecho antraeilininkai, kiti – padienininkai, akordininkai, valandininkai ar neakivaizdininkai (neakivaizdininku save pavadintų ir šias erezijas skelbiantysis). O čia ir dabar norėčiau prisiminti Giedrės Kazlauskaitės (kuri nėra jokia neakivaizdininkė) 2009 m. straipsnį „Akademinė legenda apie literatūros kritikos krizę“. Jame iš savo kartos pozicijų suinteresuotai polemizuojama su tais, kuriems vaidenasi permanentinė kritikos krizė, bet sykiu lyg ir sutinkama su Jūrate Sprindyte, jog „Lietuvoje rimtą kritiką rašyti visiškai neapsimoka. Darbo sąnaudos didžiulės, o nei balų, nei garbės, nei pinigų. Ir su visais susipyksi“. Nuo savęs G. Kazlauskaitė dar priduria: „Priešingai, nei galima būtų tikėtis po tokio pareiškimo, „nerimtos“ kritikos irgi nelabai turime.“ Taigi krizės tarsi ir nėra, bet būtiniausius poreikius tenkinančios, užtikrintai funkcionuojančios kritikos – irgi ne prūdais.
Kadangi daugelis čia iškeltų bėdų tebebuksuoja toje pačioje vietoje, gal vertėtų šnektelti ne tiek apie krizę (krizė, šiaip ar taip, žymi persilaužimą), kiek apie ilgai ir nuobodžiai stagnuojančią situaciją, bet… bet tada vėlgi tektų, tik jau bejėgiškai ir beviltiškai, piktintis, kad 1) žmonės neskaito, nesidomi ir neperka (laikraščių ir žurnalų redaktoriai), 2) fondai, valdybos ir tarybos neremia arba remia ne tuos, ką reikia (tie patys, plius pavieniai neparemti remtini), 3) universitetai ir institutai marinami, todėl jiems nerūpi (akademinis choras), 4) valdžia nefinansuoja (jungtinis mišrus choras), 5) Kultūros ir Švietimo ministerijos, dirbdamos ne už ačiū, tik čiaudėja ir ant „ačiū“ kabina nereikalingas nosines (likę kultūringi apšviestieji, tokie kaip mudu su tamsta). Kalbėti apie tai beviltiškai rimtai (susirimavo, kaip matai) jau darosi tragikomiškai banalu, ir šiuo požiūriu G. Kazlauskaitės nemeilė visokiam verkšlenimui ar stigmatizavimui atrodo sveikai priešsrovinė, o ypač perspektyvus mūsų platumose pasirodė kritikės pasigendamas humoro jausmas, kurio stoka ne vieną mūsiškį plunksnos brolį ar seserį yra paklaidinusi ideologinėse bei egzistencinėse aklavietėse. Profilaktikos dėlei pasiūlysiu tokį erlickišką mūsų profesijos apibrėžimą: kritikas – višta, kuri kudakuoja, kai kas nors kitas padeda kiaušinį.
Šitaip sugrįžtame prie prakeiktojo kritiko tapatybės klausimo (čia prakeiktasis klausimas, ne kritikas, nors…). Tapatybė nūnai yra daiktas, kurio visi užsimušdami ieško ir rasti negali. Kiek geriau sekasi ekshibicionistinėms ar narcistinėms natūroms (gebančioms, tarkim, pademonstruoti savo padidintą krūtį ar sumažintą skrandį), kurios šiuo klausimu gali kreiptis į ekspertų komisiją ir sulaukti tikslios diagnozės. Mąstant logiškai, kritikos tapatybę įmanu užčiuopti tik per jos objekto – literatūros tapatybę. Jei nebežinome – o iš tiesų nebežinome, ir jau senokai – kas šiandien yra literatūros kūrinys, kur prasideda ir baigiasi jo ribos, koks ekstrasensas imtųsi nustatinėti kūrinio vertinimo kriterijus ir pagal juos išvedinėti kritikos savasties formulę? O gal kritikos tapatybę galėtume įsivaizduoti kaip išsprūstančią, panašiai kaip Kęstučiui Nastopkai literatūros diskurso prasmė regėjosi išsprūstanti, o Antanui Maceinai religijos filosofijos objektas – nesugaunamas? Dar labiau išsprūstantis, lyginant su teorine samprata, yra praktinis vertinimo – kritikos esmės – procesas, kur įsijungia daugiasluoksnis ir įvairiakryptis komunikacijos mechanizmas. Vis dėlto visi šie kritiką ištinkantys nesugaunamųjų nuotykiai turi vieną transcendentiškai-imanentišką paguodą – juk labiausiai vertiname tai, kas išslysta iš rankų, ko jau nebeturime. Gražiausias mūsų aukso amžiaus sapnas – apie tai, kas buvo ir pražuvo, kas dar galėtų sugrįžti aukso svajonėse, bet tikrovėje visa jau post factum. (Šiam teiginiui verifikuoti prisiminkime savo savijautą išlydėjus anapilin iškeliavusius kolegas ir nacionaline tradicija tapusią praktiką: įtarumo hermeneutika gyvam – ditirambai po mirties.)
Mąstant filosofiškai, kriterijai, ko gera, taip ir randasi – juk tik įsivaizduodami, kas ir kaip turėtų būti, įgyjame pagrindą vertinti tai, kas yra. Tiesa, kriterijų klausimą dar komplikuoja vadinamasis kritikų subjektyvumas – bene parankiausias įkaltis kritikos nemylėtojų rankose. Neabejoju, kaltinimai subjektyvumu pasibaigtų, jei kritikai vieną gražią dieną iš literatūros subjektų imtų ir pasiverstų jos objektais. Bet ir vėl kiltų nepatogumų, nes, prisiminus erlickišką logiką, tuomet kritikai turėtų dėti kiaušinius, o rašytojams tektų kudakuoti. Kolei kas, ačiū Dievui, kritikai kiaušinius ne objektyviai deda, o tik subjektyviai juos skaičiuoja, dairydamiesi rusvų gražuolių (nepainioti su Aido Marčėno identifikuotais gražuliais) ir pasiraukydami dėl kiužių. Dar smagiau rūšiuoti jau iš kiaušinių išsiritusius viščiukus, kuriuos juk, mūsų konferencijos džiaugsmui, skaičiuoja rudenį. O norint gerai išrūšiuoti, reikia kai ką išmanyti apie vertę.
Štai ir priėjome prie literatūros vertės, kūrinio estetinės visumos ir gyvasties klausimo. Klausimo, kuris kol kas rūpi, regis, vieninteliam Vytautui Martinkui, ginančiam estetinę literatūros gyvybę nuo literatūros duobkasių. Pasak V. Martinkaus, „[n]euždrausta ir gal net logiška galvoti apie literatūros saulėlydį, kaip neuždrausta pasakyti jos duobkasiams, ką pats galvoji, kol regi ją tarp vertybių, be kurių mūsų pasaulyje labai sumažėtų transcendentinės grožio šviesos“. Skaitydamas aristarchiškai angažuotus šios monografijos pasažus ir pritardamas principinei autoriaus laikysenai, vis dėlto neįstengiu sutramdyti savyje Zoilo – mums jau pažįstamo literatūrinio eibininko ir smurtautojo, šiuokart, su Ockamo skustuvu rankoje, užsimojusio praretinti intelektinio baroko daugiažodystę. Kartais (o siaube) netgi šauna galvon, jog tasai įžūliai žvairuojantis Zoilas galėtų įsidarbinti lietuviškosios kritikos sanitaru, kad ir antraeilininku, o tada jis jau nesivaržydamas išrėžtų: tautiškieji literatūros kandžiotojai ir skalikai, jums, taip sakant, mtj, trūksta šuniškos uoslės ir liežuvio raumens. Atminkite, kad pamatinis kritikos matas – tasai, apie kurį Viktoras Jerofejevas andai bylojo: paskutinė tiesa pasakoma matu, todėl mėgstu matą už jo magnetizmą.
Ką ir sakyti, tokios zoiliškos provokacijos veikiausiai turėtų neprognozuojamų pasekmių – pavyzdžiui, galėtų prikelti iš Hado Castoro & Poluxo vėles, ir tuomet Lietuvos kritikų tauta dar smagiau susiniautų tarpusavyje, risdamasi į tikrų tikriausią demografinę katastrofą.
Todėl dabar, idant šis lapkritiškas pranešimas neišpranašautų Apokalipsės ir įgytų mokslinės vertės, o tai reiškia – turėtų mokslinį aparatą, būtų spausdinamas recenzuojamuose žurnaluose, verčiamas į hebrajų bei tocharų kalbas, taptų užskaitmenintas tinklalapiuose ir virusiniu būdu nepatektų į algalapius, vadovautųsi Frascati vadovu (OECD) ir figūruotų ISI sąraše, būtų cituojamas Ugnies Žemėje ir Velykų saloje, – kitaip tariant, būtų rentabilus, pelnytų man ir mano artimui universitetui balų, trauktų iš balos gimtąjį aukštąjį mokslą, užtikrintai keltų jo smunkantį reitingą ir, šalia mokslinės vertės, dieną naktį kurtų pridėtinę vertę – tebūnie dėl viso to leista tarti baigiamąjį žodį dėl vertybių.
Kaip tvirtina literatūros pradžiamoksliai, teksto, įskaitant literatūros kritikos tekstus, vertybės tampa ko nors vertos, kai jos ne deklaruojamos, o tik sugestijuojamos, kyla iš teksto meninio integralumo. Tik įsigėrusios į pačią teksto sąrangą jos įmagnetina kalbą ir tampa prasmės geluonimi. Šitaip aure įsimagnetina bei įsigeluonina ilgai lauktoji išvada, kurią moksliškai teverifikuoja visos aukščiau minėtos instancijos: po šio pranešimo rašytojai ims rašyti tik euroverčius kūrinius, o kritikai juos pasitiks ir palydės profesionalia, analitine, žodžiu, norma-lia-lia kritika. Zoilas ir Aristarchas politkorektiškai apsikabins, o mūsų žingsnius lydės transcendentinė grožio šviesa ir tiesa.

Donata Mitaitė. Iš patirčių

2016 m. Nr. 1 / Viktoriją Daujotytę kalbina Marijus Šidlauskas. – Vilnius: Alma littera, 2015. – 304 p.