literatūros žurnalas

Marijus Šidlauskas. Apie basą kritiką

2015 m. Nr. 1

Lapkričio 27 d. Lietuvių literatūros ir tautosakos institute įteikta trečioji Vytauto Kubiliaus (1926–2004) premija, kuria siekiama įvertinti ir skatinti literatūros kritikų bei literatūros tyrinėtojų triūsą. Premija įsteigta 2012 m., ligšioliniai jos laureatai – Valdemaras Kukulas (po mirties) už naujausios lietuvių literatūros apžvalgas, išspausdintas literatūros ir kultūros leidiniuose 2011 metais, ir Virginijus Gasiliūnas už literatūros istorijos ir kasdienio jos gyvenimo kritinę refleksiją asmeniniame tinklaraštyje http://virginijusg.blogspot.com. 2014-ųjų metų premija skirta Klaipėdos universiteto docentui Marijui Šidlauskui už „minčių ir refleksijų skvarbą, kuri padeda kritikui neslysti kasdieniškų aktualijų paviršiumi, o išskirti gelminguosius tautinės literatūros vektorius“.
Spausdiname laureato žodį, pasakytą premijos įteikimo proga.


Gerbiami Vytauto Kubiliaus premijos steigėjai ir teikėjai, garbūs šių rūmų svečiai ir šeimininkai, mieli literatūros ir jos kritikos bičiuliai!

Kaip žinome, kritikas yra dvigubas parazitas, nes parazituoja iš meno, kuris, kaip patvirtina ilgametė patirtis, niekam neneša naudos. Ką daryti žmogui, kuriam toks dvigubas naudos nenešimas ima ir atneša vienintelę kritikų premiją, kuri reiškia, kad tavo parazitavimas jau peržengė kuklaus padorumo ribą ir iš privataus gyvenimo fakto tampa viešumos ir žiniasklaidos gyvenimo faktu (padėtį dar sunkina tai, kad mano atveju tasai privatus gyvenimas paprastai naktinis)?

Belieka skaitytis su faktu, kad stoviu čia, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto salėje ir urbi et orbi sakau: manasis literatūros institutas buvo ir liko Vytautas Kubilius. Šią tiesą prie mano sąmonės neatšaukiamai prikalė 2004-ųjų vasario 17-oji, kai mirtis pasigrobė jį vidury baltos dienos ir, galima sakyti, iš tos pačios vietos, kur esame dabar – pasigrobė beskubantį su glėbiu gėlių į Institutą, į savo antruosius namus, kuriuose plušėta penkiasdešimt metų ir iš kurių iškeliauta į amžinuosius namus. Jis išėjo pasilikdamas, tad neabejokime, kam turėtų priklausyti visos šia proga teikiamos gėlės.

Iš visų V. Kubiliaus pamokų ypač įsidėmėjau vieną – nečiupinėti literatūros lediniais pirštais. Neužmiršiu ir vieno epizodo, parodančio, kaip ši asmeninė metodologija veikė praktiškai. 1986-ųjų pavasaris, Klaipėdoje vyksta konferencija „Regioniškumas literatūroje“. V. Kubiliaus pranešimas, kaip paprastai, trimis galvomis pranoksta visų likusiųjų gražbyliavimus. Po konferencijos važiuojame į Ievos Simonaitytės namą-muziejų Priekulėje. Mūsų govėda didžiulė, o ant batų užsimaunamų šlepečių užtenka tik trečdaliui. Likę du trečdaliai žirgliojame ir be šlepečių – juk ne padais seikėjame meilę klasikei. Ir štai šalia savo storapadžių matau dvi kukliai boluojančias kojinaites, tikriau, dvi baltomis kojinaitėmis aptemptas pėdas, o paskui kildamas žvilgsniu aukštyn išvystu ir monografijos „Ievos Simonaitytės kūryba“ autoriaus akinius. Taip ir išbasinėjo visą ekskursijos laiką, o batus susivarstė, žinoma, paskutinis. Šitaip aš susidūriau su basų kojų kultūra, kuri ir liks artimiausia mano natūrai.

Užsklandai – pastebėjimas iš natūros. Kai sužinojau, kad Institutas pradėjo leisti seriją „Ars critica“, mano nepatiklusis aš sureagavo truputį siurrealistiškai ir čia pat surimavo: ars critica – kars kritiką, nes juk tą parazitą visada rasis už ką pakarti, o dėl šventos ramybės gal ir aparti. Šiandieną, priimdamas šią mane ištikusią premiją, atminties ekrane aš vėl regiu boluojančias V. Kubiliaus pėdas, jo guvią figūrą, nenustygstančią paminklinėje pozoje, jaučiu pro akinių stiklus blyksinčias kipšiškas kibirkštėles ir tarsi girdžiu jo nerimtai rimtus pamintijimus – kritikas nepristigs duonos tol, kol bus, kas jį kars ir bars. Nes jis, žaltys, ir kariamas pripranta. Jau, atrodo, baigtas kriukis, pakartas ir apartas, o jis vis tiek kažkokiu mistiniu būdu randasi kaip grybai ir gaunasi kaip žolė. Todėl kritikas arė ir ars. Nesidairydamas per petį ir geriausia basas, padais jusdamas Lietuvos literatūrinį dirvožemį. Vaizdelis, tiesa, agrokultūrinis, netinkamas ekraniniam formatui, užtat viltingai meniškas. Juk jei ars kritika – bus ir ars critica.

Jūratė Sprindytė. Kur yra lietuvių literatūra?

2024 m. Nr. 3 / Marijus Šidlauskas. Kairiarankio kentauro pėdomis: literatūros kritika, eseistika, pasisakymai. Sudarytoja Nida Gaidauskienė. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2023. – 428 p. Knygos dailininkas – Rokas Gelažius.

Marijus Šidlauskas. Lapkritiška kritika: bandymas

2017 m. Nr. 1 / Jeigu medžiai mokėtų žmonių kalbą, lapkritį jie veikiausiai pavadintų kritišku mėnesiu, o nukritę, t. y. krizėje atsidūrę lapai jiems nesispyriodami pritartų. Tad LLLTI neprašovė…

Donata Mitaitė. Iš patirčių

2016 m. Nr. 1 / Vartai į abi puses: Viktoriją Daujotytę kalbina Marijus Šidlauskas. – Vilnius: Alma littera, 2015. – 304 p.

Marijus Šidlauskas. Kur yra lietuvių literatūra?

2014 m. Nr. 5–6 / Kartais atrodo, kad literatūra žaidžia su mumis slėpynių. Svarbu, kad būtų su kuo žaisti, kad būtų norinčių jos ieškoti ir tikinčių, jog įmanu šią neklaužadą rasti, kad ir kur ji slapstytųsi…

Marijus Šidlauskas. Rasti laiko kelią

2013 m. Nr. 12 / Julius Keleras. Vėliau, gerokai vėliau. – Vilnius: Homo liber, 2013. – 168 p.

„Metų“ anketa. Henrikas Algis Čigriejus, Marijus Šidlauskas

2013 m. Nr. 8–9 / Artėja literatūros klasiko Kristijono Donelaičio jubiliejus. Poema „Metai“ yra ir mūsų grožinės literatūros pradžia, ir autentiškas žemdirbio kultūros kodas, tautos savasties paliudijimas, mūsų etninės tapatybės atskaitos taškas.

Marijus Šidlauskas. Kairiarankio kentauro pėdomis

2013 m. Nr. 5–6 / S. Geda pirmapradiškai yra vandenžmogis, o kentauras sengraikiams – miškų ir kalnų demonas. Manykime, kad šiuo atveju svarbiau dvilypis pasaulio regėjimas, dvipolė estetika, įžūliai kergianti priešybes ir nederamybes…

Marijus Šidlauskas. Vinco Kudirkos poezijos socialumas

2009 m. Nr. 10 / Poezijos (literatūros) socialumo sąvoka yra itin laki, paslanki, gebanti „suvirškinti“ labai įvairų prasminį bei vertybinį turinį. Ji neatspari galios diktatui, ideologinėms bei politinėms manipuliacijoms…

Marijus Jonaitis. Sugrįžti iš Ulro žemės

1997 m. Nr. 1 / Czesław Miłosz. Ulro žemė. – Vilnius: Baltos lankos, 1996. – 255 p.