Viktorija Daujotytė. Pasirinkto kelio ėjėja
2023 m. Nr. 3
In memoriam. Romana Dambrauskaitė-Brogienė (1930 09 05–2023 01 30)
Priešpaskutinę 2023-iųjų sausio dieną, eidama 93-iuosius metus, mirė Romana Dambrauskaitė-Brogienė.
Stipri, atkakli šios žemės gyventoja, nulemto, bet ir pasirinkto kelio ėjėja.
Iš šviesaus savo Kupiškio, iš darnios aukštaičių šeimos (trys seserys) pasišaukta Vilniaus, Universiteto, lietuvių literatūros. Savo ilgą gyvenimą pragyveno Vilniuje, artimai bendravo su dailininkais ir jų akimis galėjo žvelgti į Vilnių, kaip į neatsižiūrimą paveikslą.
Garsiojo Vilniaus universiteto lituanistų kurso, 1930-ųjų gimimo merginų ir vaikinų, Seniūnė. Tai reiškė ir bendrakursių pripažinimą. Santūraus, oraus autoriteto asmuo iš jaunystės ir iki senatvės, gilaus bendravimo jausmo. Lyg nujausdamas savojo kelio baigtį, Justinas Marcinkevičius yra su šypsena sakęs, kad paprašysiąs kurso seniūnę Romą, jog žurnale pažymėtų jį kaip esantį, dalyvaujantį Vinco Mykolaičio-Putino, Meilės Lukšienės ar Jurgio Lebedžio paskaitoje. Tik Roma man galėjo paliudyti, koks buvo Justino kalbos prie Katedros, išlydint Sausio 13-osios žuvusius, poveikis tos kalbos klausiusiems.
Ar dar liko kam Romą, bendrakursę ir kurso Seniūnę, paliudyti? Iš baigusių lituanistikos studijas 1954 metais. Kaip gabi studentė, Roma galėjo įstoti į literatūros aspirantūrą, rašyti disertaciją. Buvo rekomenduota J. Lebedžio, vadovavusio ir disertacijai iš Ievos Simonaitytės. Mokslinės perspektyvos susikomplikavo, kai Lietuvių literatūros katedrą uždengė tamsūs politiniai debesys. Disertaciją apgynė tik 1970-ųjų pradžioje. Paskutinė J. Lebedžio, staiga mirusio, 1970-ųjų vasarą, disertantė. Pagarbą J. Lebedžiui Romana išlaikė visą gyvenimą, lankė kapą Devynduoniuose. Disertacinį įdirbį panaudojo rengdama I. Simonaitytės „Raštus“, jų komentarus (1987–2000), prisidėdama ir prie V. Mykolaičio-Putino „Raštų“ (4 ir 5 tomai). Sudarė Vytauto Kairiūkščio dokumentinę knygą (1989). Redaktorė, tekstologė.
Ilgus metus dirbo „Pergalės“ (dabar „Metai“) redakcijoje. Šviesiai dirbo. Palaikydama, ką reikėjo palaikyti. Pataisydama, ką reikėjo pataisyti. Dirbo kartu su Algimantu Baltakiu, Just. Marcinkevičiumi. Atrodė, kad išvien.
Naujas Romanos gyvenimo etapas, kai keliai suvedė su Linu Broga (1925–2005), inžinieriumi, poetu, vertėju, fotografu-etnografu, gamtininku, itin savitos prigimties, asketiškos ir dvasiškai dosnios. Kad ir vėlokai susitikę, nugyveno gražios santarvės metus. Kūrė ir kūrėsi. Rūpesčiu ir sunkiu darbu išpuoselėjo Pašiekščio sodybą. Romana padėjo Linui jo knyginiuose darbuose – su gražia tolerancija ir redaktorės rūpestingumu talkino rengiant ir knygas apie Unę Babickaitę-Graičiūnienę. Vis labiau persiėmė Lino šeimos, jo artimųjų, tremtinių, likimais.
Ir vis labiau artėjo į Pačiaunę, L. Brogos gimtinę, griūvančią, apleistą. Ta pati Aukštaitija – nuo Kupiškio iki Dusetų. Po Lino mirties labai įsigyveno į savo našlystę. Prisistatydama ar susipažindama, oriai ištardavo: aš – Lino Brogos našlė… Parengė puikią memorialinę knygą „Linas Broga“ (2008), išleido visuminį Jurgio Baltrušaičio poezijos, išverstos L. Brogos, tomą. Be žmonos rūpesčio L. Broga nebūtų užėmęs jam priklausančios kultūros vietos. Prisidėjo ir prie Pačiaunės likimo.
Jaudinančios jos, kol dar pajėgė, kasmėnesinės kelionės į Dusetų kapines, kur prie iš Sibiro parsivežtų savųjų buvo palaidotas ir Linas: atvažiuoja ankstyvuoju autobusu, sutvarko kapelius, pabūna, pasikalba ir atgal į stotį. Paskutiniaisiais gyvenimo metais dar ir pėsčia į Pačiaunę, kur kūrėsi Lina ir Gintas, paveldėtojai, jos didis džiaugsmas. Turėjo prigimtinį pasitikėjimą žmonėmis. Ir iš Lino pusės – dar Arvydas, dar Regina, širdinga globėja, rūpintoja. Nedažnas, pamokomas atvejis – abu su Linu sugebėjo taip gyventi, kad neliktų vieniši, kad būtų kas suteikia ir paskutines paslaugas.
L. Brogos įrašas dienoraštyje (1986): „Vasarą verčiau mažai – darbavomės Pašiekštyje. Dusetose su Roma sumūrijom mūsų šeimos antkapį <…> Užrašiau – Pačiaunės Brogų šeimyna.“
Brogų marti, pamilusi ir tuos vyro artimuosius, kurių jau nebesutiko, atlikusi jiems savo pareigą, Romana po tuo antkapiu ir sau pasirinko amžino poilsio vietą.
2023 01 31