Viktorija Daujotytė. Būti šviesoje, nebijoti Gamtos tamsos

2025 m. Nr. 11

Ilzė Butkutė. Iš vasarvidžio vados. – Vilnius, 2025. – 189 p. Knygos dailininkas – Jokūbas Jacovskis.

Gal ir taip – dvigubai – ištartume apie naująją Ilzės Butkutės poezijos knygą – jau ketvirtąją – „Iš vasarvidžio vados“ (2025). Su knygos Meistro Jokūbo Jacovskio ženklu, bet be leidyklos. Kūrybinio ugdymo specialistė, devynių edukacinių kursų autorė. Jos kūrybinio mokymo kursuose išpirkta daugiau nei dvidešimt tūkstančių vietų… Pagalvojau (suprantu, kad neatsargiai, bet palyginau): per keturiasdešimt metų Vilniaus universitete, jei kasmet dirbau su kokiu šimtu studentų (paskaitos ir seminarai), turėčiau sustoti prie daug žemesnės ribos. Kaip toks kūrybinis intensyvumas, tarptautinis aktyvumas (seminarai, dalyvavimai) sudera su jos pačios rašymu, ypač su poezija, daugiau ar mažiau atskiru, intymiu veiksmu? Kur ir kaip eilėraštis įsiterpia? Kur jo dalis? Kaip toks įvairus ekstensyvumas apskritai keičia poezijos, kūrybos sampratas? Ir kaip toks kūrybos interesų išplėtimas atsispindi atskiroje knygoje, šiuo atveju – „Iš vasarvidžio vados“. Įdomu, kad vasarvidis pirmiausia sufleruoja sapną: iš vasarvidžio sapno. Pakeitimas, kuris yra ir programiškas: efemerus, gamtos ir būsenų sapniškus vualius keičia biotikrovė. Vada – vieno atsivedimo gyvūnai, labiau smulkieji. Paukštukai nėra atsivedami, išsirita iš kiaušinių, tad vada jiems, vienalizdžiams, netaikoma. Bet ir bendriau – vasarvidis gausina gyvybę, patį gyvybingumą.

Gyvybė, gyvybingumas, kaip pasaulėvaizdžio ašis. Ir mąstant apie kūrybą, jos būtinąjį pasaulėvaizdiškumą. Tekstas nebėra kūrybos absoliutas, apie tekstą nebegalima pasakyti, kad jis yra viskas ir už jo nėra nieko. Algirdas Julius Greimas, paklaustas apie kūrybingumą, prisiminė norėjęs atsakyti, kad „tuo neužsiima“; tai gal reikštų, ir kad jo neskatina, nestimuliuoja, kūrybos „nemoko“. Kūrybiniai sugebėjimai iš tiesų yra fenomeno prigimties: jie rodosi, pasirodo. Gali būti ir ugdomi, tik kūrybos edukatoriai turi būti ne tik patys kūrybingi, bet ir pastabūs, gebantys kad ir silpnesnes kūrybingumo duotis atpažinti. Muzikos ar dailės įžymieji mokytojai nebūtinai buvo (yra) įžymūs kūrėjai. Poezijos mokytojų reta – eilėraščio technika slypi kalboje; poetikos elementai nėra techniniai „įrankiai“. Meno didaktika yra atskira sritis, kaip ir meno kritika.

I. Butkutės poezijos knyga „Iš vasarvidžio vados“, kaip jau minėta, yra autonomiška. Paantraštė: eilėraščiai ir juos lydintys tekstai. Tekstai – tik lydintys. (Po Donaldo Kajoko romano „Ežeras ir jį lydintys asmenys“ – ir dar kelių variantų – šis žodis jau yra žymėtas, nebeveiksnus.) Tekstai, kurie kontekstualizuoja, aiškina eilėraštį jo rašymo inspiracijomis, aplinkybėmis, ir biografiškai sujungia su autore, ją liudija. Autorė yra, gyvena, patiria, išgyvena įvairias būsenas, kurios susikondensuoja į kūrybos procesą ir jo rezultatą – eilėraštį. Aiškinama kūryba neišvengiamai paviršėja, nors kartais ir prasitariama apie savaiminį eilėraščio rašymąsi. Prie šio, jau ir metafizinio vyksmo gali privesti tik intensyvinama kalba. Bet į eilėraštį įvedanti kalba nėra stipri, labiau aprašomoji nei rašomoji. Poezija laimi, kai galima pasakyti, kad poetinė „Prologo“ dalis – „Naktinis našlaičių kačiukų maitinimas“ yra ir atskirai veiksni. Eilėraštis ir pats, be lydinčio teksto, randa savo žemę, į ją suleidžia šaknis. Gyvūnas, gyvūnėlis tikrina žmogiškumą, jo galimybes, jas stiprina, ugdo. Žmogus gal jau ir nebeturi kitų dvasinių resursų – tik tai, ką dar pajėgia pasiimti iš nežmogiškosios pasaulio dalies. Šiuo požiūriu I. Butkutės knyga yra atskirai svarbi. Ir jos edukologinė ašis, stiprinama ekologinių nuostatų, gali būti suvokta kaip gal net svarbesnė už jau nusidėvintį kūrybinį ugdymą. Pats savaime kūrybingumas neturi stiprinamosios, taurinamosios galios. Jis turi būti nukreiptas į kažką aukštesnio.

Knygos laikas – vasarvidis, kai daugiausia šviesos. Epigrafas: „Šviesa prisilietusi / permaino viską.“ Visa gyvybė, vislumas plačiausia prasme – iš šviesos, vasarą daugiausia vadų. Rinkinio pavadinimas tad nurodo į Gamtą, rašomą didžiąja raide. Vasarvidis ir Vasarvidžio vada yra ir raktinės situacijos, ir eilėraščių pavadinimai. Pirmuoju tekstu ir paaiškinama: „Nuo pat vaikystės man nepaprastai svarbi buvo ne tik Gamta, kuri tapo kertine šios knygos buveine, bet ir natūrali šviesa, besikeičianti ištisus metus“ (įgudusi ausis ir šiame, ir kitose tekstų atkarpose girdėtų, kurių žodžių galima būtų atsisakyti ar rasti tikslesnių). Sukonkretinamos Gamtos patyrimo aplinkybės: „Vasaromis vis ilgesniam laikui išsikraustydama į sodybą, kasmet iš naujo atrandu Gamtą. Gyvenimas gamtiškoje tyloje ir švaroje sustiprino ir kitų gamtinių ciklų pajautimą <…>.“

Proziniai tekstai veikia ir kaip knygos autorės autobiografiniai pasažai. Grįžimas į sodybą, jau ne tik vasaromis, bet ir ankstyvą pavasarį, rudenį ar net žiemą, stiprina ryšį su žeme, jos augalija ir ypač savitai reflektuojama gyvūnija, netgi su tais, kurie savaime ir nėra patrauklūs – ne tik su stirnomis, zuikiais, bet ir su žalčiais, varlėmis, driežais… Ne vienadienės turistės ar poilsininkės, o Gamtos daugiadienininkės žvilgsnis ir jausena. Sodinimas (tie tulpių svogūnėlių šimtai) kalba ne tiek apie praktinį, o labiau apie maginį veiksmą; jį atliekantis žmogus nesiekia naudos (jei tik ir grožio), yra vedamas paties veiksmo – būtina ne tik jį atlikti, o ir kartoti, kartoti – iki fizinio nuovargio, kad kažkas pasikeistų, atsivertų sieloje. Išeiti iš praktinio nuobodulio, praktinį fizinį veiksmą perkeliant į kitą plotmę.

Karantino laikas, pandemijos išgyvenimas sodyboje, gamtos žiemiškume, sunkumuose ir dvasinės ištvermės properšose. „Vėlyvą rudenį, per didžiausią pirmųjų pandemijos metų juodumą, kai kiekvienos žinios prasidėdavo iškilmingu blogiausių naujienų skelbimu, nusipirkau dar kelias didžiules dėžes nukainotų gėlių svogūnėlių ir išvykau į sodybą jų sodinti, neturėdama jokios gėlynų formavimo patirties“ (p. 147).

Sodinimo patirtis yra ne tik gėlynų formavimo – ji yra ir kita, kitokia. Gyvybės įdiegimo, padauginimo. Už tų pačių, kartotų ir kartojamų judesių slypi kartotės, amžinojo sugrįžimo mitai, slypi gyvenimo atnaujinimo, pakėlimo ir iš giliausio dugno galimybės. Nereikalingų, jokia praktine nauda ar bent rezultatais nepaaiškinamų veiksmų prasmė yra ir žmogiškumo rezervai. I. Butkutė savo naująja knyga žengia šia linkme. Praktinio proto požiūriu – sodinimas, atskirai jo nesureikšminant, yra toks pat aklas, kaip ir neatakusių našlaičių kačiukų naktinis maitinimas. Bet praktinis protas nėra visas žmogaus protas, ką yra mąstęs ir Immanuelis Kantas. Poetiškas gyvenimas, užsimintas ir Martino Heideggerio, gyvenusio ir gamtos prieglobstyje.

Taip, Gamta, kurios agonijos poetiškai gyvenanti kūrėja ir nejaučia (arba tą nuojautą slopina), atkakliai rašydama Gamtą didžiąja raide, vis dar gali žadinti žmoguje tuos impulsus, kurie žymi praktinio proto ribas, kur jos būtinos, ir erdvina horizontus dvasiai, kad ir lietuvių poezijoje rastųsi triasmenis „Gėlių Rembo“ (I, II, III):

Aš. Esu. Gėlių. Rembo.
Po. Rytinės. Kavos.
Išsikasu. Penkias. Duobes.
Išsikasu. Dar.
Vieną.
Didelę.

 Nekask. Duobės. Kitam.
Nes. Pats. Įkrisi.
Tai. Kasu. Gėlėms.
<…> („Gėlių Rembo III“)

 

Savoji sodyba išskirtinė, kaip galima suprasti, – savųjų. Atminties vaizdiniai – su tėvu dviese Gamtoje; kaip pirminė patirtis, gal ir įvesdinimo ritualo nuotrupa.

Ne tik gamta poezijai, bet ir poezija gamtai, jos gilesniam suvokimui. Dar iš dabarties, dar gyvybingi gamtos poetai: Janina Degutytė, o labiausiai – Antanas Kalanavičius, sukūręs savitą poetinę gamtakalbystę, o prigimtoje dzūkų tarmėje atidengęs kalbagamčius pradus.

Gamtai reikia stiprių, ištvermingų. Gamta didžiąja raide – romantikų, natūrfilosofų. Dabar ne tik gamta, o ir Gamta – nebe tik prasmių, o ir rūstaus išgyvenimo klausimas.

Būti Gamtos šviesoje.

Bet ištverti ir Gamtos tamsą.

Ilzės Butkutės vasarvidžio knyga liudija ir tokio pasirinkimo galimybę.