Neringa Butnoriūtė. Skirtingo mėlynumo tapatybės

2024 m. Nr. 12 

Šią vasarą Marius Burokas feisbuke paklausė sekėjų, kokia spalva tiktų nudažyti lietuvių literatūrą. Atsakymuose dominavo šiaurietiškų sakų ir Brisiaus kailio tonai. O man lietuvių literatūra visada mėlynavo. Tad šiemet net nenustebau, kad tris šių metų pirmąsias poezijos knygas galėjau rikiuoti pagal mėlynus atspalvius. Tinka. Mėlynume yra kažkas sunkaus ir tiršto. Šias knygas viduje sieja skirtingi bandymai kalbėti apie pažeistas tapatybes, atrasti savus balsus, liūdesį keičia šiek tiek juoko ir specialiųjų efektų. Bet apie viską – iš eilės.

Rūta Vyžintaitė. Liuksemburgo jūra: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2024. – 132 p.

Rūta Vyžintaitė debiutinėje „Liuksemburgo jūroje“ prisistato per meilę ją užauginusiam kraštui. Vėl randasi švelniai patriotinės poezijos! Tačiau šiais laikais ją kuria klajojanti laisvės augintinė, puikiai suvokianti nepriklausomybės užtarnautą vertę ir jos galimybes. Knygos pavadinime „Liuksemburgo jūra“ talpiai apibrėžiamas geografinės ir mentalinės laisvės derinys.

R. Vyžintaitė tekstus rašo tarsi smagiai hipiaudama, per radiją sklindant „eric clapton, the beatles ir būv[iui]“ (p. 9). Kaip nurodo garso takelis, čia skamba populiarus nostalgijos popuri ir šiek tiek klasikinio rokenrolo. Tad maišto tikėtis nereikėtų: „Liuksemburgo jūroje“ R. Vyžintaitė atsiskleidžia kaip klusni jaunėlė, kuri mirko braškes piene, noriai klausosi vyresniųjų (senelių ir poetų) ir trumpu poetiniu vaizdeliu apdoroja įgytas žinias. Knygoje tvyro romantinis santykis – rasime rugiaveidės lietuvaitės autoportretą, kukliai paraustančią Lietuvą, grauduliuką dėl apleistų sodybų ir parduodamos armonikos. Poezijoje įsiklausant į kitą atgyja skirstymas į „mes“ ir „jie“, orientuotas į vertybių globėjus, kuriuos įkūnija amžėjanti visuomenės dalis. R. Vyžintaitė meiliai jiems tarpininkauja, pridėdama jaunatviškos meilės gimtajam kraštui, kartu versdama jų patirtis į šėliojančią šiuolaikinę kalbą („mano supermenų mantijos iš flanelės ir lino“, p. 14). Tad „Liuksemburgo jūra“ yra geros anūkės rinkinys – tai rašau kuo rimčiausiai, taip, kaip autorė – bemaž be ironijos.

Skaitydama „Liuksemburgo jūrą“ vis mąsčiau: na, gerai, smagu ir be dramų. Bet kur pati R. Vyžintaitė? Pasidarė įdomu, kaip jos knyga koreliuoja su bendresniu „Pirmosios knygos“ konkurso rankraščių lygiu, nes „Liuksemburgo jūra“ atrodo ankstyvos brendimo stadijos. Didžiausios krizės šioje knygoje ribojasi suvokimu, kad iš principo kažkas nebe taip, „kaip anksčiau“ („tik dešimtį metų smukles Kauno šildantis senis / prisimins kad buvai pastebėjęs panašią suknelę“, p. 60), o atsidūsėjimų didaktika užgožia bandymą suprasti, kas slypi pokytyje ir kas esame dabartyje, kokia ji. Dominuoja „čia ir dabar“ fiksuojami įspūdžiai ir smagių klajonių reportažai: miestas pasimatuojamas lyg drabužis mamos spintoje, Nevėžis ar Nemunas dar nenudžiūvęs nuo lūpų, butus perėmusių naujakurių norisi klausti, „ar saulė dar krenta ir ant taviškio katino“ (p. 53). R. Vyžintaitė nuolat užsilieka vaikiškos nuostabos ir jaukios nostalgijos lygmenyje. Jį įprasmina laisvai, su meile gyvenimui. Rimtumo stygių iš dalies kompensuoja keletas tekstų, kuriais intymiau tematizuoti vyresnės kartos, tremtinių ir partizanų, ukrainiečių liudijimai. Nors naudojamasi autentiškais šaltiniais, pranešama ne daugiau, nei aprėpia istorinis faktas.

Todėl „Liuksemburgo jūra“ išduoda, kad turėti domėjimosi sričių yra viena, o mokėti jomis ką nors pasakyti – kita. R. Vyžintaitės žaidybiškumas prilygsta dažnai poeto mėgėjo savybei: treniruotai kalbinei žaismei, leidžiančiai suvokimą sukoncentruoti į aforistišką abstrakciją ar paradoksalią įžvalgą. Šiandien ji retai nustebina; šias priemones įvaldė net reklamų sritis. „Liuksemburgo jūra“ primena stereotipą, kad kalbai poezijoje esame linkę suteikti didesnį pasitikėjimo kreditą. Esą, žodžiai veiks kaip tiršti teiginiai, darys tai, ko negali kasdienė kalba – sukurs netikėtos prasmės, būties švystelėjimo įspūdį. Tačiau panašios nuostatos R. Vyžintaitės poezijoje suveikia ne taip supermeniškai, kaip savo mąstymą poezijoje įtvirtinusiam jos pamėgtam Aidui Marčėnui. Skaitant „Liuksemburgo jūrą“ pasaulis atrodo margas, bet nepaslankiai plokščias. Kai stinga stipresnės savos refleksijos ir savo užnugario, nėra didelio skirtumo, ar išraiškingai kalbama apie Romo Kalantos auką, ar apie globalų lietuvį gandrą – tai tėra suliteratūrinti įvaizdžiai. Jų turinius R. Vyžintaitės poezijoje galima redukuoti iki vienos minties, nes už paviršinių sąskambių („do – re – mi – FAS!“, p. 58) tiesiog neslypi papildomas dugnas („o kas jeigu kelio tamsoj žibąs ženklas A1 / ir tereiškia / AŠ VIENAS“, p. 74). Perskaitei, šyptelėjai ir pamiršai.

Tam tikros ambicijos „Liuksemburgo jūrai“ galėjo pasiūlyti reikli tekstų atranka ir stipresnė struktūra. Juk daigus verta puoselėti. Kita vertus, nestebina, kad PK komisija dažnai orientuota į jau palengva klasika tampančią Kajoko-Marčėno poetiką. „Liuksemburgo jūra“ atskleidžia, kad ji paplitusi, bet nebūtinai sutampa su debiutantų branda.

Uršulė Toleikytė. Šuo vaiduoklis: eilėraščiai. – Vilnius: Slinktys, 2024. – 116 p.

Pirmoji Uršulės Toleikytės poezijos knyga „Šuo vaiduoklis“ – ambicingesnė. Šios knygos pagrindu tampa idėja, kad vaikystėje ir paauglystėje patirti stiprūs trauminiai potyriai turi įtakos tolesnei asmenybės raidai. Pateikiama konkreti gairė – vaikystės dienoraščio įrašas apie augintinio Snaigiaus netektį; galima numanyti, kad tai pirmas susidūrimas su mirtimi kaip ribiniu reiškiniu. U. Toleikytę tai patyrusios asmenybės gijimo procesas, o „Šuo vaiduoklis“ tampa scena, kurioje šitai tyrinėjama.

Tai išties didelis užmojis, dėl kurio ši knyga ir sudomina, ir veikia apgaulingai. Nors iš pradžių pateikiama kaip išpažintinis pasakojimas (lipdukai, paaugliški nutikimai, dienoraštis), iš tikrųjų juo netampa. Jau pirmame eilėraštyje autorė dienoraščio įrašo temą perinterpretuoja kaip sakmišką siužetą: vientisas brolio šuns įvaizdis kaime suskaldomas kirviu. Sudėtiniame šuns-brolio įvaizdyje telpa universalus gyvybės pradmuo, kurį smurtas pažeidžia, dalindamas vientisumą į gyvulišką ir žmogišką. Įvykis apverčia nusistovėjusią tvarką, tai paliečia stebinčią „seserį“.

Toks kalbos ir pasąmonės sukomplikuotas siužetas artimas Vytauto P. Bložės poezijai. Panašia bložiška logika plėtojama visa knygos įvaizdžių sistema: realybė verčiama sapnu, gyvybė – mirtimi, buvimas – kauke, psichologinė trauma – fiziniais trūkumais. Ja U. Toleikytė išdidina nesaugumą, vaikystėje patirtą nemeilę, peraugusią į vienišumą, bet tikrovę pristato kaip pavojingą limbą, kuriame klajoja „skilę“ – nei gyvi, nei sapnuojantys – žmonės. Jie pasmerkti likti mistiškame košmaro būvyje, jei nesugebės susirinkti savęs, suartėti ir „skaityti“ kitų.

Kitaip sakant, savo trauminį kalbėjimą debiutantė konstruoja tradiciškai, kaip daugelis kančios paliestų metafizinės poezijos simpatikų. Jiems būdinga žmogiškų problemų sprendimą perkelti į sąlyginę erdvę, kur tos problemos tampa savotiškos kovos su aukštesnėmis jėgomis reiškimosi erdve. Tad net kasdienis veiksmas gali būti traktuojamas kaip „pagilintas“, t. y. pateiktas kaip ištisa kelionė į anapusybę ir atgal. Toks užmojis sukuria neįprastumą, išskiriantį „Šunį vaiduoklį“ iš pastarųjų metų poezijos debiutantų, tačiau yra rizikingas – perdozavus sunku tuo tikėti.

Stipriausia dalis – knygai suteiktas kitoks traumos rakursas ir nejauki atmosfera. Dar iki „Šuns vaiduoklio“ skelbtose publikacijose U. Toleikytės eilėraščiai kalbėjo tarsi vien sau suprantama kalba. O knygos struktūroje jos pasaulėvaizdis atgijo, šiek tiek sukonkretėjo ir tapo pretenzingesnis. Šioje poezijoje pinasi noras kalbėti giliai, intelektualiai, intertekstualiai, iškart keliomis dimensijomis užgriebti sudėtingą reiškinį (nei daugiau, nei mažiau – pačią mirtį, geismą, dialogą, tapatumą), rašyti skirtingos stilistikos tekstus. Bet tokiems tikslams U. Toleikytės poezija nepakankamai rišli: jai pristinga subtilumo ne atskiriems eilėraščių vaizdams, o bendresniam, tolygesniam pranešimui sutvirtinti. Ji labai greitai tampa paini, pernelyg žaižaruojanti (šio to pasiskolinusi tai iš vieno, tai iš kito poeto), nes kiekvieną subjekto minties krustelėjimą U. Toleikytė pateikia kaip be galo reikšmingą – jokiu būdu ne tiesmuką, vis kitaip apibūdintą. Todėl lieka įspūdis, kad nuolat padauginama pamėgtos fatalizmo ornamentikos, kuri išsikeroja net iki apokalipsės ar artumo stichijoms.

„Šuo vaiduoklis“ išduoda, kad su kančios metafizika neišvengiamai iš kitų poetų paveldima ir visumą pagadinančių drumzlių. Tai literatūriškumo perviršis, gudrus „vaikiškumas“ ir antžeminių signalų mistifikavimas, siekiant artumo ir dialogo kaip išeities. Natūralu, kad debiute jie dar labiau išryškinti. Kiek blogiau, kad šie poetei suteikia dvasingesnės pozą. Iki šiol nesu tikra, ar tai veiksmus poezijoje padaro gilesnius. Tačiau „Šuo vaiduoklis“ siūlo tokį trauminių įvykių sprendimą. Ir jo efektas paradoksalus: U. Toleikytės „dugno trauka“ ir sapno poetika pirmiausia formuluojama kaip uždaras šešėlių, atspindžių pasaulis, kuriame žmogaus buvimo įrodymai lieka suvenyrais sekcijoje ar inkliuzais, tarp fotokadrų ir paveikslų, tik taškais visatoje. Net jei sąmoningai kalbama lyg iš vaiko smėliadėžės, juntama, kad iš tiesų tai priedanga nevaikiškiems jausmams ir žaidimams, o labiausiai norisi kalbėti ne apie juos. Todėl įsimena nekaltų žaidimų parodijos, kurioms būdinga suaugusiojo distancija. Ir dėl to keistai atrodo sprendimas knyga komunikuoti per nostalgiją (kam?) žadinančius dizaino efektus: prie knygos pridėti vaikiški lipdukai, yra tarsi 2000-ųjų „word art“ stiliumi sumaketuotų tekstų. Per juos bandoma dirbtinai apeliuoti į bendresnį socialinį kontekstą. Jei jis nebūties (kaip mirties ir nevisaverčio buvimo) tematikos tekstuose yra, tai nebent antraplanis. O kas lieka pirmame? Priminimas, kad traumos sukurtą košmarą įveikia realus artumas ir tikras ryšys, kad gilus žvilgsnis vis dar gali būti iškalbingesnis už tūkstančius žodžių. Bet ar tikrai nesame to girdėję?

Austėja Jakas. Mėlynieji malonumai: eilėraščiai. – Vilnius: Baziliskas, 2024. – 80 p.

Austėjos Jakas debiutinė knyga „Mėlynieji malonumai“ irgi sugėrė nemažai šiuolaikinės poezijos bruožų: polinkį normalizuoti netobulumą, brendimo pasakojimą, kurio varomoji jėga – tapatybės klausimai, atspindimi per kūniškus ir trauminius išgyvenimus, netgi meditacijas Indijos ašramuose. Tačiau ši knyga stipriai išsiskiria savarankiškumu. A. Jakas poezijoje girdimas skausmo pažeistas dvidešimt devynerių, griežtai tapatybės neapsibrėžęs žmogus. Poetė apie tai rašo neakcentuodama nei diagnozių, nei patirčių ribiškumo, kurie neretai naudojami pabrėžti pridėtinę tekstų vertę. Tačiau šis balsas veikia kaip jautrus į aplinkos dirgiklius reaguojantis kolektorius. Jis pajėgia išskaityti aplinkinius (o gal jį patį?) gaubiantį vienišumą, nemeilę ir pažeidžiamumą. Taip paaiškėja svarbi linija – gilieji išgyvenimai yra užslėpti, tačiau jų poveikis nuolat juntamas, tarsi mėlynai švyti.

Simptomiška, kad „Mėlynųjų malonumų“ įžangoje cituojama ukrainiečių kilmės brazilų rašytoja Clarice Lispector. Ji man pasirodė išties artima A. Jakas poezijos mentalitetui: įprasmino sąmonės srautą, kuris stebina naivumu ir netgi gali atrodyti įžūlus, nes grynas ir apnuoginantis. Pasaulio pažinimo metodu C. Lispector parenka jausmus ir sąmoningai manipuliuoja standartiniu moters kaip jausmingo, kiek aukščiau tikrovės pakibusio sutvėrimo įvaizdžiu. Juslumas, rašymas su švelnia, neįsisąmoninta beprotyste jam suteikia autonomijos. Kadangi vadovavimąsi jausmais esame linkę vertinti kaip prastą toną ar bent jau silpnybę, tokio pobūdžio kūryboje jis suveikia kaip drąsus „švento kvailelio“ ginklas, nes tampa savotišku veidrodžiu, atspindinčiu kitų pretenzingumą.

Tyrinėdama pažeistą tapatybę, A. Jakas juda panašiu keliu, tačiau nesiūlo tokio kraštutinio naivumo. Jos sąmonės srautui būdingas buitinis „įsižeminimas“ ir „neužtylintas“ balsas – paplepėjimas, poetiškai nesušukuoti, „nefalšyvi“ palyginimai, nehierarchinis mąstymas (tarkime, gailestį kelia apvirtęs tarakonas). Ir toks kalbėjimas stiprus, nes jos asociacijos neturi literatūrinių paruoštukų, bandoma ieškoti racionalumo grūdo tame, kas reiškiasi fiziologiniais kūno signalais ir per kasdienybės paviršius. Pvz., eilėraštyje pasiūloma netikėta jungtis tarp vyro iš Kongo portreto, vyriškumo stereotipų (vyrai A. Jakas poezijoje irgi kenčia), senstančio šuns Žakio „savęs kompostavimo“ ir kūno laikinumo. Kaip A. Jakas įprasta, eilėraščio pagrindu tampa keisti „nesušukuoti“ elementai, kurie neatitinka jokių įsivaizduojamų dėsnių (koks turi būti vyras, vegetaras, depresikas), tačiau dėmesį atkreipia netikėta jų konsteliacija, parodanti tarpusavio darną – savitą skausmo perspektyvą. Įdomu, kad A. Jakas tekstai neatrodo pernelyg suatvirauti (jei atviravimą suvoksime kaip kažką ribinio, pasakomo apie save), tačiau įprasmina pasekmes. Tekstą apgaubęs suvokimas dažniausiai yra pateikiamas kaip skaidrus teiginys: „niekas neturi būti vienišas / nors kiekvienas turi teisę į vienišumą“ (p. 9), „ką tai sako apie mano širdį          aš nežinau“ (p. 19), „jaučiu jam simpatiją“ (p. 35). Todėl „Mėlynuosiuose malonumuose“ įvykiu tampa ne dėstomi atsitikimai, vizijos, bet besiformuojančios sąmonės „atsitiktinumų“ atverti jautrūs ir brandūs suvokimai.

Smagu, kad A. Jakas menkai paiso socialinių ir literatūrinių normų arba nelabai stengiasi save pagal jas konstruoti. Jų įtaka labiausiai jaučiama tik knygą įrėminančioje budistinėje žmogaus-pažeisto medžio traktuotėje. Vis dėlto A. Jakas poezija gerokai paveikesnė tada, kai atsisako formuluoti idėjas per žinomus topus, apsieina be papildomo teatro ir nepuola iškart statyti Labai Rimtų Problemų Rūmo. Kalbėti apie Indiją, meditacijas ar nesėkmes renkasi be išmokto dvasingo, filosofinio interpretavimo, kuriam tradiciškai reikėtų „išminties“. Vietoj to gali primesti savarankišką, kiek nerangią logiką ar kalba „nuo savęs“: „kai buvau vaikas, visada labai norėdavau valgyt čipsus ir gerti kolą / man atrodė, kad dievas mane sutvėrė šiom veiklom“ (p. 15). Būtent dėl to „Mėlynieji malonumai“ kuria autentiškumo iliuziją, atkreipia dėmesį į tragikomišką gyvenimą ir žavi drąsa įgarsinti jautrumą. Netgi, tikėtina, sulauks pasekėjų – juk ne taip blogai jaustis vienišu ateiviu, jei gebi savarankiškai manipuliuoti detalėmis ir parodyti, kad esi gyvas. Tai sveika. Ypač poezijoje.