2021 m. Nr. 8–9

Iš lenkų k. vertė ir komentavo Reda Griškaitė

O wieści gminna, ty arko przymierza!
Między dawnemi i młodszemi laty:
W tobie lud składa broń swego rycerza,
Swych myśli przędzę i swych uczuć kwiaty.

O liaudies žodi, sandoros lobyne,
Tu šiandien jungi amžių palikimą:
Tavy mes slepiam galią karžyginę,
Jausmų gėlynus ir minčių audimą.

Adomas Mickevičius, „Konradas Valenrodas“¹

Lietuvos dalis, anksčiau sudariusi Trakų vaivadiją, ypatinga tiek savo žemės išore, tiek jos vidumi. Potvynių vandens nulygintas paviršius yra beveik plokščias ir sudarytas iš paties įvairiausio grunto: rasi čia ir biraus smėlio, ir derlingo dirvožemio, ir kriauklelių prisotinto smėlio. O lygumos čia dažnai dar ir akmenų nusėtos. Pats kuklusis Nemunas, savo bėgime susiduriantis su milžiniškomis kliūtimis (kaip antai, ties Rumšiškėmis), tarytum jų nustebintas, sunkiai įveikia smėlio pusnis, kurios Prienų apylinkėse jį verčia daryti ir tikrai keistus viražus. Ypač pasiekęs Nemajūnus, anksčiau Žvirgždais vadintą valstybinį valsčių, puola tai į kairę, tai į dešinę, ir, nubėgęs apie devynias mylias į priekį, staiga grįžta atgal, prie Žideikonių daro posūkį ir vėl ištiesina savo kelią. Taigi elgiasi taip keistai, kad dėl tų vingių nuo Nemajūnų iki Žideikonių susidaro beveik šeši varstai. Kitaip tariant, sukuria pusiasalį, vadinamą Bukta². Prie tos Nemuno kilpos, o tiksliau jos šiauriniame gale, dešiniame upės krante, stovi buvęs Birštono kaimas, o dabar – miestelis, garsėjantis savo gydomuoju vandeniu, tikriausiai pačiu veiksmingiausiu Lietuvoje.

Prieš daugelį amžių ta vieta buvo vadinama „Posur“, o jos pavadinimas kilęs iš lietuviško būdvardžio „suras“, sūrus, nes nors yra žodis „druska“, šis būdvardis turi tik jam charakteringą reikšmę, t. y. juo apibūdinami sūrūs dalykai. Prie Verknės upės, anksčiau Birštonui priklausiusiame Voseliūnų kaime, yra gana aukštas kalnas vardu „Surakalnis“³. Druskininkų kaime viena valstiečių šeima iki šiol turi pavardę „Surantis“, o tai yra tas pat, kas „Żupnik“, t. y. žiupnikas, druskos kasyklos prižiūrėtojas⁴. Ilgainiui „Posur“ gyvenvietė sunyko ir ištuštėjo, o vėliau toje vietoje įsikūrė naujakuriai iš „Berszt“, t. y. Berštų, valsčiaus⁵. Kai jau senasis šios apyrubės pavadinimas paskendo užmarštyje, savo gyvenvietę pavadino „Nowe Berszty“, t. y. Naujieji Berštai, o lietuviškai, tenykšte tarme, – „Berstonas“, dabar sakoma – „Birsztany“, Birštonas. Sunku nustatyti, kada įvyko šis pasikeitimas, nes visos žinios tik iš tamsių padavimų gelmių. Vis dėlto spėjama, kad karalius Kazimieras Jogailaitis šiose vietose medžiodavo, o gerą širdį valstiečiams rodžiusi karalienė Bona viešėdavo pilyje prie Birštono; pilyje, kurios pėdsakų galima rasti dar ir šiandien⁶.

Iš į Lietuvą siunčiamų savo žvalgų kryžiuočiai daug žinojo apie Nemuno pakrantes. O šie šnipai savo ataskaitose gyvenvietę prie sūrių vandenų vadindavo įvairiai – „Pristen“, „Pirsten“, „Birsten“. Turime istorinę žinią apie komandoro Vygando iš Baldersheimo vadovaujamą žygį kartu su kitais dviem komandorais – iš Girdavos ir Tapiavos. Taigi jie su savo kariais prasibrovė per ištuštėjusį Užnemunės kraštą ir priartėjo prie Nemuno, dabartinių Prienų apylinkių, turėdami tikslą smogti Prienų valsčiui ir piliai, tačiau prieniečiai buvo gerai apsiginklavę ir įsitvirtinę. Kryžiuočiai girioje buvo pasistatę valtis, kad galėtų persikelti per Nemuną, tačiau paaiškėjo, kad jų turi per mažai. Tada sužinojo, kad gretimais į Nemuną įtekančioje upėje stovi du tušti laivai, į kurių kiekvieną galėjo tilpti po dvidešimt ginkluotų vyrų ir šturmui būtini įrengimai. Todėl pasiuntė šešis savo karius aukštyn Nemunu, kad užimtų tuos laivus. Vienu iš jų, kuriame buvo devyniolika Jono iš Loricho vadovaujamų vyrų, priartėjo prie pilies. Didžiuma laive buvusių karių turėjo išsikelti į krantą, tačiau jiems tai nepavyko, nes lietuviai iš visų pusių stipriai smūgiuodami taranais nuo užpuolikų apsigynė. Kryžiuočiai patyrė didelių nuostolių. Taranas sunkiai sužeidė didžiojo magistro ginklo draugą (arba, kaip šiandien sakoma, – adjutantą) Jurgį iš Frankės. Žuvusiųjų skaičių istorija nutyli. Laivais besitraukiančius priešus imta nirčiai vytis. Šešios ietys įstrigo į laivų korpusus, pasipylė strėlių lietus iš arbaletų ir lankų, todėl kryžiuočiams tik vargais negalais pavyko persikelti į kitą krantą ir pasislėpti miškuose. Ši ataka datuojama 1376 metų rudeniu. Anot kryžiuočių dokumentų, visa tai vyko krašte, kuris vadinosi „Sloasen“⁷.

Dar šio rašinio pradžioje trumpai aptarėme ypatingą šios vietovės sandarą ir savybes, todėl dabar mūsų skaitytojų dėmesį sutelksime į Apvaizdos dovanas, paslėptas po dumblino dirvožemio sluoksniu. Ateityje šioje srityje reikės atlikti daug tyrimų, tačiau jau šiandien reikia džiaugtis sveikatinančiais šaltiniais, kurie daugybę amžių buvo užmiršti, o dabar šviesių vyrų pastangomis taip išganingai pritaikyti Birštone; šaltiniais, kurie yra tokie veiksmingi dėl savo cheminės sudėties. Daug anksčiau pastebėtų Druskininkų mineralinių vandenų tyrimai parodė, kad Nemunas savo vagoje grauždamas žemės gelmę atveria per akmens druskos sluoksnius tekančius šaltinius. Todėl buvo vykdomi geologiniai darbai, paremti istoriniais duomenimis apie maistinės druskos virimą. Šie tyrimai nebuvo labai sėkmingi, tačiau tai nereiškia, kad nėra vilties įrodyti, jog tokia veikla Lietuvoje buvo vykdoma, ir kaip tik Birštonui čia gali būti prognozuojama didžiausia sėkmė⁸.

Tačiau grįžkime prie minėtosios pilies, kuri stovėjo dešiniajame Nemuno krante, greta mineralinių šaltinių. Nuo Trakų iki jos, važiuojant per Merkinę, – septyniasdešimt penki varstai, o nuo Kauno, vykstant per Jiezną ir laikantis upės vingių, – apie šešiasdešimt varstų. Pilis vadinosi „Posur“, o tai etimologiškai reiškia „stovinti prie druskingo vandens“. Senais laikais tai buvo įtvirtintas rūmas, kuriame mėgdavo leisti laiką valdovai, ypač per medžioklės sezoną. Prancūzų keliautojas Žilberas de Lanua⁹ 1414 metų žiemą toje pilyje aplankė didįjį kunigaikštį Vytautą, kuris ten gyveno su savo žmona Ona ir dukterimi Anastazija, ištekėjusia už Maskvos didžiojo kunigaikščio Bazilijaus II. Iš to keliautojo pasakojimų žinome ir pilies pavadinimą, ir jos geografinę padėtį, ir trumpą aprašymą. Anot de Lanua, pilis stūksojo ant kalvos, prie pat Nemuno. Tasai skardingas piliakalnis esą buvo pailgos formos, keturkampis. Kiek ilgesnis jo kraštas žvelgė į upės pusę ir buvo status, o antrasis rėmėsi į lygumą, nuo kurios buvo atskirtas giliu grioviu. Statiniai buvo iš medžio ir plūktos žemės, tik nedidelė dalis – mūriniai, iš plytų, tačiau gana gerai sustiprinti. Na o pati vieta, kurioje didysis kunigaikštis mėgdavo žiemą praleisti bent kelias savaites ir pramogauti medžiodamas, esą buvo tiesiog žavinga.

Tiek Joakimas Lelevelis, tiek kiti istorikai negailėjo jėgų aiškindamiesi pilies „Posur“ vietą, tačiau daugiausia tiek dėl etimologinio išaiškinimo, tiek dėl topografinių pastebėjimų esame dėkingi amžiną atilsį Stanislovui Moravskiui. Šis išsilavinęs ir tiesiog genialus rašytojas, gyvenęs Trakų apskrityje, netoli Birštono, žinojo tiek istoriją, tiek padavimus, tiek tenykštę lietuvių kalbos tarmę, todėl įtikinamai patvirtino tai, ką mes dabar čia dėstome¹⁰. Anot Moravskio, senoliai pasakoja padavimą, kad kadaise prie Birštono, ant Nemuno kalvos, stovėjusi pilis buvo vadinama „Dwaras Uszkielktas“¹¹, t. y. tas dvaras stovėjo ne užkeiktoje, bet gražioje, tiesiog žavingoje, vietoje, nes „užkeiktas“ būtų „Uszkielktimas“, juolab kad ir dabar niekaip nenuginčysi tos nuostabios vietos grožio. Moravskis rašo:

Dar neseniai vienas Birštono valstietis ketino suarti to kalno viršūnę ir ant jos pasėti linus. Kai jau turėjo kitą dieną tą darbą pradėti ir reikalingus tam pasiruošė įrankius, taigi tada, tą pačią naktį, prieš jį sapne stojo baltai apsirengęs žila iki pat juosmens barzda senolis. „Nedrįsk liesti tos žemės, – tarė jam, – nes kaipmat mirsi!“ Po tokio įspėjimo (prisipažinkime sau tyliai) ir labiausiai užsispyręs ateistas filosofas nepageidautų su savimi eksperimentuoti! Žydai sako, kad jeigu Ponas Dievas panorės, tai iššaus ir iš neužtaisyto pistoleto. Tad nesistebėk, kad valstietėlis patarimo paklausė, ir šis reikalas tik projektu ir baigėsi¹².

Iki šiol kalnas stovi neliestas, o padavimas apie jį saugantį senolį tebėra gyvas senų kūmučių pasakojimuose. Tik gaila, kad su svetimais pakeleiviais, nelabai jų kalbą mokančiais, jos ne visada linkusios leistis į šnekas. Man ir pačiam teko girdėti miglotą istoriją, esą abiejuose kalno šlaituose, gana stačiuose, kartais pasirodo nedidelės angos, tarytum kokie langeliai, iš po smėlio žiūrintys, iš kurių pažyra ugnies spinduliai – tarytum kokie blyškūs žaibai, o kartais pro juos net krenta neįprastos formos akmenukai, kuriuos vėliau lietaus vandenys nuneša į Nemuną. Kas dėl požemių, tai turime pagrindo manyti, kad po namais, kuriuose gyveno kunigaikštis, jų ir tikrai kadaise būta. Tiesą sakant, tenykštė upės pakrantė beveik visa nusėta fosilijomis, kurių nemenką rinkinį ir aš turiu, ir saugau jas kartu su kitomis retenybėmis¹³.

Ne pro šalį būtų trumpai papasakoti ir apie dabartinį Birštoną. Kaip minėjome, šiame krašte Nemunas dėl kažkokio savo kaprizo išsisukioja neįprastais vingiais ir sukuria tarytum kokį nedidelį dviem miškingomis erdvėmis perskirtą pusiasalį, vadinamąsias Buktas, – mažą ir didelę. Pastarosios aukštutinėje dalyje buvo ekonomija, vadinta „Zanie“ arba „Podpranie“¹⁴. Birštono kaimas yra gana didelis, išsidėstęs apatinėje didesniosios Buktos dalyje, o nuo Nemuno kranto nutolęs kiek daugiau nei per šimtą žingsnių. Kaimo gale stovi medinė bažnyčia ir klebonija, prie kurių taip pat kartkartėmis atsiveria mineralinės versmės. Negalime labai tikėti padavimu, kad žemiau Birštono, ten, kur Verknė įteka į Nemuną, taip pat kadaise galėjo būti sūraus vandens šaltiniai. Šiaip ar taip, tai pritrenkiančio grožio slėnis, kuriame iki šiol matome nemažą pylimą, liaudies padavimo taip pat siejamą su pagonybe. Nesu visai tikras, bet spėju, kad šis įtvirtinimas priklauso arba apyrubei „Surakalnis“ (tai pačiai, kurią mini amžiną atilsį Moravskis), arba kokiai kitai, esančiai aukščiau Verknės.

Nekartosime, kas jau laikraščiuose buvo rašyta apie Birštono vandenis, apsiribosime tik trumpu Dievo garbei skirtų namų aprašymu; namų, prie kurių slenksčio Dievo Apvaizda iš žemės įsčių ištraukė tuos nuostabius sveikatingumo šaltinius. Bažnytėlė medinė, vargana, stovi čia nuo neatmenamų laikų, buvo funduota vieno iš mūsų monarchų (bent jau taip byloja senas padavimas)¹⁵, bet kraštui patyrus nuosmukį laikėsi tik valstiečių remiama. Vėliau tapo Prienų bažnyčios filija. Taip Prienų parapija išsidėstė abiejose Nemuno pusėse. Kai Prienų klebonu tapo Mykolas Pranciškus Karpavičius, kuriam ypač rūpėjo dvasinė parapijiečių gerovė, jis pasirūpino, kad savo ganytoją turėtų ir Birštonas. Maža to, 1791 metais bažnytėlę atnaujino, apdovanojo ir Dievo tarnystei būtinais liturginiais drabužiais, sidabro indais. Vėliau, kai dėl politinių aplinkybių Prienai atiteko Prūsijos Karalystei, kunigas Karpavičius tapo Vygrių vyskupu, o Birštono bažnyčia buvo pakylėta iki parapinės lygio¹⁶. Tačiau turtais Birštono šventovė niekada negalėjo pasigirti, o ir dabar negali. Galbūt to priežastis yra jos klebonų apsileidimas, o galbūt jų skurdas, tačiau tikra yra tai, kad prapuolė ne tik dauguma Karpavičiaus donacijų, bet ir šios šventovės archyvas. Liko tik sena bažnytinė vėliava su užrašu „Berstanos“. Galbūt ilgainiui su Dievo pagalba atsiras antras toks filantropas, koks buvo ponas Linneburgas, kurio pastangomis pastatytos mūrinės bažnyčios Buske ir Druskininkuose¹⁷, ir ši graži Birštono pakrantė pasipuoš didingesne Dievo šventove. Tai visai įmanu žvelgiant į mineralinio vandens gydomąsias savybes ir kasmet ligonių patogumui statomus naujus gydyklų pastatus. Tiesą sakant, silpnoji mūsų laiko vieta yra ta, kad dažniau galvojame apie save, o ne apie Dievą, kurio gerumui ir gailestingumui nėra ribų. Tam įrodymas ir šie sveikatą teikiantys šaltiniai.

Kadangi mūsų dėmesys ir mūsų pasakojimas yra skiriamas šiai Lietuvos daliai, tai straipsnį baikime istorinio dalyko išaiškinimu. Užgirio krašte stovėjo nedidelė, tik gynybai skirta pilis, kuri narsiai atremdavo kryžiuočių antpuolius, todėl šie nusprendė trūks plyš ją užimti. Puolimą pradėjo 1336 metais. Lietuviai, vadovaujami pilies šeimininko didvyrio Margirio, atkakliai gynėsi, rodydami didelę drąsą ir narsą, o kai pilis buvo užimta, pagarsėjo herojiška gynėjų mirtimi. Tą pilį kryžiuočių kronikos ir kelių į Lietuvą aprašymai vadina „Pilleny“, „Pilleien“. Kad ir kokie netvarūs yra statiniai iš medžio, tą vietą nebuvo sunku nustatyti. Visos aplinkybės rodo, kad ta pilaitė stovėjo toje vietoje, kur dabar yra Piliūnų („Piluny“) kaimas – prie Šešupės, netoli Pilviškių, senojoje Trapėnų („Troppen“) žemėje. Albertas Vijūkas-Kojalavičius klaidingai tą vietą siejo su Punia dešiniajame Nemuno krante, bet ši vieta nepriklausė Trapėnų žemei. Mano tyrimai, paremti Petru Dusburgiečiu, kryžiuočių kronikomis ir jų kelių į Lietuvą aprašymais, kuo aiškiausiai rodo (priešingai kai kuriems mūsų dabartiniams rašytojams), kad Kojalavičius klydo, nes Punia turi kitų, tik jai būdingų istorijos paminklų, maža to, yra ir daugiau panašių apyrubių, kaip antai: „Pillany“ Žemaitijoje, „Pullen“ ir „Pullendorf“ Livonijoje (Rygos apskrityje). Visi šie pavadinimai kilę iš lietuvių kalbos žodžio „pilis“, gynybinis pylimas¹⁸.

Apšnekėjus Nemuno upės ir Užnemunės krašto istoriškumą, atėjo laikas ir nemenkos svarbos su ta upe susijusiems asmeniniams prisiminimams. 1803 metais buvo sudaryta bendra Prūsijos ir Rusijos komisija Nemuno vagai sureguliuoti, palei visą tuometę šių valstybių sieną – nuo Nemuno intako Lasosnos iki Smalininkų kaimo. Ta komisija hidraulinius darbus turėjo vykdyti aštuonerius metus, kasmet jai skiriant po keturis šimtus tūkstančių sidabro rublių¹⁹. Šio projekto ir techninių darbų direktorius iš Prūsijos pusės buvo žymus hidraulikas Johanas Albertas Eitelveinas, o iš Rusijos – inžinierius generolas Ivanas Falkonijus²⁰. Siekiant kai kuriose vietose susiaurinti vandens tėkmę ir pagilinti upės vagą, buvo parengti upės vagos ir jos niveliavimo planai, iš žagarų ir žemės statomos užtvankos, salos sujungiamos su krantu, smėlingos lygumos tvirtinamos sodinant karklus ir gluosnius, povandeniniai akmenys sprogdinami ir jų nuolaužos traukiamos iš upės. Aš turėjau garbės dalyvauti šioje akcijoje kaip inžinierius ir 1805 metais kai kuriuos darbus vykdžiau Birštone. Tada nebuvo jokio įsivaizdavimo apie gydomąsias tenykščių mineralinių vandenų savybes. Priešingai, visi šlykštėjosi jais, nes buvo neskanūs ir suplėkusio kvapo. Šiaip ar taip, hidrauliniai darbai buvo vykdomi tik dvejus metus. 1806-aisiais²¹ dėl politinių įvykių ši veikla buvo nutraukta ir niekuo virto pats kilniausias siekis pagerinti laivybą Nemuno upe.

Nemunas yra vienintelis tekančio vandens telkinys Europoje, kuris plukdydamas kaip ašara švarų vandenį neatsimuša į dugne esančias monolitines uolas. Tik prie Rumšiškių yra rifas. Tai keista kelių dešimčių sieksnių ilgio apvalių, nugludintų riedulių sankaupa. Vieni akmenys galėtų sverti kokį svarą, o kiti – net kelias dešimtis centnerių. Tačiau didesnių pavienių upėje gulinčių riedulių labai nedaug, ir visi jie iš pilko, norvegiško, granito. Nemuno krantai aukšti, išskyrus tas vietas, kurias paplovė į jį įtekančios upės. Nors dešiniajame krante trykšta druskingu dugno sluoksniu net iš Stakliškių atitekantys mineraliniai šaltiniai, Nemuno vanduo yra pats švariausias.

1 Mickevičius A. Konradas Valenrodas / Iš lenkų kalbos vertė V. Mykolaitis-Putinas // Mickevičius A. Eilėraščiai. Poemos / Sudarė Just. Marcinkevičius. – Vilnius: Vaga, 1987. – P. 149.
2 Plg.: „Taigi Nemunas, gana tiesia kryptimi plaukdamas iki pačios Punios, ten jau staiga tampa išrankus, o priartėjęs prie Nemajūnų, karališkosios žemės, prieš pusantro šimto metų Žvirgždais ir Dautartiškiais vadintos, taip pasuka į šalį, taip ima išdykauti, kvailioti ir taip zigzagu į šonus mėtytis, kad, nutekėjęs kreiva linija daugiau nei devynetą gerų mūsų mylių, Žideikonyse vėl grįžta vos ne į tą pačią vietą, iš kur ištekėjo, – taip labai, kad atstumas nuo jo vagos Žideikonyse iki jo vagos Nemajūnuose ir vienos netgi nesiekia mylios. Tokią tad kilpą, dėl Nemuno sukimosi atsiradusią, jo apglėbtą, t. y. pusiasaliuką, čia visi vadina Bukta.“ Žr. Moravskis S. Iš visur po truputį. – Т. 1: Nuo Merkinės iki Kauno. Atsiskyrėlio gavenda. – P. 391.
3 Plg.: „Kai jau apie „Posur“ šnekame, nedera nutylėti ir tų mano pastabų, kad ne toliau kaip už trijų tūkstančių sieksnių nuo manęs, Birštonui priklausančiame Voseliūnų kaime, stovi dėl ne vieno Verknės upės vagos pasikeitimo jau gerokai paplautas ir pairęs kalnas, kurį po šiai dienai „Surakalnis“, t. y. Sūriu kalnu, vadina (nors žodis „sól“, „druska“, lietuviškai yra „druckas“, vis dėlto, norint pasakyti „słony“, „sūrus“, sakoma „surus“)“. Žr. Moravskis S. Iš visur po truputį. – Т. 1: Nuo Merkinės iki Kauno. Atsiskyrėlio gavenda. – P. 395.
4 Plg.: „Surus“ lietuviškai reiškia sūrus, o „utis“ arba „vutis“ – viršininkas, vyresnysis, vadovas. Taigi „Suruutis“ reiškia tą patį, kas vokiškai yra „Salzmejster“, žiupnikas.“ Žr. Narbutt. T. Wiadomość o źródłach słonych w Litwie // Ondyna Druskienickich Źródel. – 1845. – Zesz. 1. – P. 17. – Przyp.*. Tikriausiai laikraštyje „Виленский вестник“ buvo padaryta klaida – turėtų būti „Suruutis“.
5 Berštų valsčius yra į šiaurės rytus nuo Gardino, tiesiu keliu – už 40 varstų, prie Katros upės [T. Narbuto prierašas. – R. G.].
Pagal dabartinį šio vietovardžio norminimą – Beržtai (kaimas Baltarusioje, Gardino srityje, Ščiutino rajone).
6 Liaudis labai daug piliaviečių vadina mūsų nekenčiamos Bonos vardu, todėl vargu ar karalienė ten gyveno [laikraščio „Виленский вестник“ redaktoriaus A. H. Kirkoro prierašas. – R. G.].
Anot istorikės Raimondos Ragauskienės, nėra duomenų, kurie patvirtintų karalienės Bonos (1494–1557) lankymąsi Birštone, o Birštono dvaras niekada nebuvo jos nuosavybė. Vis dėlto tyrėja daro prielaidą, kad, žinant Bonos aistrą medžioklei, tokia galimybė visai tikėtina. Žr. Ragauskienė R. Karališkojo Birštono praeitis: istorinė raida iki XIX a. – Vilnius: UAB „Petro ofsetas“, 2004. – P. 41.
7 Vygando Marburgiečio kronika, išleista Edwardo Raczyńskio ir Johanneso Voigto (p. 213). Turiu tos kronikos rankraščio nuorašą, kuriame aiškiai užrašyta, kad šios gyvenvietės pavadinimas – „Birsten“. Tai skaitome ir kryžiuočių karo kelių į Lietuvą aprašymuose („Wegeweiser“), kurių taip pat turiu kopiją. Taip pat žr. Dzieje narodu litewskiego. – T. 5. – § 1292. 1376 metais buvo daugybė neramumų ir kruvinų susirėmimų. XIV amžiaus antroje pusėje gyvenvietę, kurioje buvo druskingi šaltiniai, naujakuriai jau vadino Berštais, o senuoju pavadinimu „Posur“ buvo vadinama tik pilis [T. Narbuto prierašas. – R. G.].
T. Narbutas mini Vygando Marburgiečio (Wigand von Marburg, ~1365–1409) kronikos lenkišką laidą. Žr. Puścizna po Janie Długoszu, dziejopisie polskim, to jest: Kronika Wiganda z Marburga, rycerza i kapłana krzyżackiego na wezwanie Długosza z rymowanej kroniki niemieckiej na język łacinski prztłumaczona / Na język polski przełożył ją Edward hr. Raczyński / Wydania Jana Voigta i Edwarda hr. Raczyńskiego. – Poznań: w Księgarni Nowej, 1842. Taip pat žr. Narbutt T. Dzieje narodu litewskiego. – T. 5: Od śmierci Gedymina do bitwy nad Worskłą. – Wilno: nakładem i drukiem Antoniego Marcinowskiego, 1839. – P. 215–218.
Šių dienų tyrėjai kronikoje minimą vietovę „Pristen“ linkę sieti ne su Birštono, bet su Pervalkos arba Perlamo (tarp Gardino ir Druskininkų) pavadinimu. Žr. Vygandas Marburgietis. Naujoji Prūsijos kronika / vertė R. Jasas, mokslinis redaktorius K. Gudmantas. – Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 1999. – P. 326 (91 paaiškinimas).
8 Žurnale „Ondyna Druskienickich Źródeł“ (1845. – Sąs. 1) pateikiau istorinius įrodymus apie tokių druskos viryklų egzistavimą Druskininkuose XVI amžiuje. Aš dar pats atsimenu, kaip vyriausybė geologą Liachnickį įpareigojo tokius tyrimus atlikti Druskininkuose. Nežinome, kokias išvadas jis padarė, nes tas garbingas vyras mirė per anksti. Tačiau liaudies padavimas sako, kad kartą žemę pragręžus iki tam tikro gylio buvo rastas sluoksnis smiltainio uolienos, kurią savo ruožtu gręžiant grąžtas lūžo ir nugarmėjo į prarają [T. Narbuto prierašas. – R. G.].
T. Narbuto straipsnio metriką Druskininkų žurnale žr. p. 167, išn. 4. Ir tikrai I. E. Liachnickis galėjo lankytis ir Birštono apylinkėse. 1825 m. šio mokslo vyro iniciatyva Lenkijos Karalystės vyriausybė suorganizavo geologinę ekspediciją, per kurią jis kartu su Freibergo (Saksonija) universiteto auklėtiniu Johannu Ehrenholdu von Ullmanniu (1779–1831) tyrė ruožą išilgai Nemuno – nuo Gardino iki Prūsijos Karalystės ir Kuršo. Deja, šioje ekspedicijoje I. E. Liachnickis susirgo ir 1826 m. pradžioje Varšuvoje mirė. Plg.: „Buktoje, o tiksliau – vadinamajame Birštono miestelyje ir aplinkui, yra nemaža druskingų šaltinių, nešančių vandenyje ištirpusią valgomąją druską, – jais kai kas gydosi nuo daugybės negalių. Varguoliai to vandens pila į savo puodus. Šviesaus atminimo Ignacijus Emanuelis Liachnickis, kuris čia turėjo ieškoti druskos sluoksnių, – kas žino, jeigu ilgiau savo bičiulių džiaugsmui ir krašto šlovei būtų pagyvenęs, galbūt čia būtų atradęs naują Veličką?“ Žr. Moravskis S. Iš visur po truputį. – Т. 1: Nuo Merkinės iki Kauno. Atsiskyrėlio gavenda. – P. 405.
9 Lelewel J. Materjały do dziejów polskich. – Poznań: nakładem Księgarni Jana Konstantego Żupańskiego, 1847. – P. 324–325. J. Lelevelis patikslina atstumą iš Trakų iki „Posur“ per Merkinę. Anot šio istoriko, turėtų būti ne penkiolika, о penkios mylios (lieus). Iš „Posur“ į Kauną per Jiezną jis suskaičiavo dvylika mylių, kas sudaro apie šešiasdešimt varstų [T. Narbuto prierašas. – R. G.].
T. Narbutas cituoja pakartotinę 1847 m. J. Lelevelio publikacijos „Gilbert de Lannoy i jego podróże“ laidą, tik klaidingai nurodo puslapius (turėtų būti: „p. 386–387, išn. 42“). Visai įmanu, kad tai korektūros klaida (laikraštyje „Виленский вестник“ tokių riktų apstu). J. Lelevelis rašė: „Aš tiesiog nesugebu identifikuoti šios vietos. Turėtų būti prie Nemuno, penkios mylios nuo Trakų. Tačiau arčiausia vietovė nuo Trakų prie Nemuno yra maždaug už dešimties mylių. Artimiausia upė nuo Trakų yra už penkių mylių, ir tai yra Neris. Tačiau sunku įsivaizduoti, kad Vytautą aplankyti skubantis keliautojas išsuktų septynias mylias nuo Neries į Тrakus, kad paskui vėl grįžtų prie tos pačios Neries. Taigi tikėtina, kad tos jo penkios mylios nuo Trakų iki Nemuno yra skaičiaus klaida – turėjo būti penkiolika. „Posur“ aprašymas suponuoja, kad tai ne Neries, kuri neturi tokių skardžių, o Nemuno krantas. Vadinasi, „Posur“ buvo prie Nemuno, dvylika mylių aukštyn nuo Kauno.“ Žr. Ten pat. Daugiau apie tai žr. Griškaitė R. Komentarai. – P. 411 (23 komentaras).
10 Žr. „Teka Wileńska“, 1857. Amžiną atilsį Stanislovo Moravskio rašinys apie kelionę iš Merkinės į Kauną [T. Narbuto prierašas. – R. G.].
Sic! S. Moravskio kūrinys buvo paskelbtas 1858 m. (žr. p. 164, išn. 14). S. Moravskio hipotezę dėl „Posur“ vietovardžio žr. Moravskis S. Iš visur po truputį. – Т. 1: Nuo Merkinės iki Kauno. Atsiskyrėlio gavenda. – P. 394–395. Priešingai nei T. Narbutas ir S. Moravskis, šių laikų tyrėjai Ž. de Lanua nurodytą pilies pavadinimą „Posur“ linkę sieti ne su Birštonu, o su Punia. Žr. Ragauskienė R. Karališkojo Birštono praeitis: istorinė raida iki XIX a. – P. 29.
11 S. Moravskio tekste – „dwaras uszkialktas“. Žr. Ten pat. – P. 104. Negalima atmesti prielaidos, kad ir pirmuoju, ir antruoju atveju buvo padaryta korektūros klaida (turėtų būti: „dwaras uszkiaiktas“). Daugiau apie tai žr. Griškaitė R. Komentarai. – P. 410 (20 komentaras).
12 Žr. Moravskis S. Iš visur po truputį. – Т. 1: Nuo Merkinės iki Kauno. Atsiskyrėlio gavenda. – P. 391.
13 A. Renjė jau gerokai vėliau, 1858–1859 m., Birštone, Nemuno pakrantėje, pririnko kriauklių, kurias dovanojo Vilniaus senienų muziejui. Žr. Spis ofiar, które wpłynęły do Muzeum Starożytności od 11^o Stycznia 1856 r. // VUB RS. – F. 46. – B. 5. – L. 57v. – Nr. 28 (dovanojimai nuo 1860 m. balandžio 11 d. iki gegužės 11 d.).
14 S. Moravskio tekste – „Podprenie“. Žr. Moravskis S. Iš visur po truputį. – Т. 1: Nuo Merkinės iki Kauno. Atsiskyrėlio gavenda. – P. 394. Tikriausiai ir vėl buvo padaryta korektūros klaida. Taip pat plg.: „Birštono dvaras tiesiog nuo Nemuno kranto žiūri į Prienus, ir dėl tos priežasties nuo senų laikų savavališkai vadinamas „Podprienie“, t. y. Paprieniais, o iš tikrųjų ir po šiai dienai yra „Zanie“, t. y. Zanai. Taip jis nuolat įvardijamas net valstybiniuose pasienio sargybos dokumentuose“. Žr. Moravskis S. Iš visur po truputį. – Т. 1: Nuo Merkinės iki Kauno. Atsiskyrėlio gavenda. – P. 393–394.
15 Plg.: „Birštone 1643 mеtais Vladislovo Vazos funduota bažnyčia…“ Žr. Syrokomla W. Wycieczki po Litwie w promieniach od Wilna. – T 1: Troki, Stokliszki, Jiezno, Punie, Niemież, Miedniki etc. – Wilno: nakładem księgarza A. Assa, 1857. – P. 154. V. Sirokomlės ir T. Narbuto laikais stovėjusios 1787 m. statytos medinės Birštono Šv. Antano Paduviečio bažnyčios statytoju buvo Lietuvos artilerijos generolas, nuo 1788 m. – Lietuvos konfederacijos maršalas Kazimieras Nestoras Sapiega (Kazimierz Nestor Sapieha, 1754–1798), tačiau pastarųjų metų tyrimai rodo, kad šventovė ir tikrai buvo daug senesnė nei manyta. Žr. Griškaitė R. Komentarai. – P. 408–409 (15 komentaras). Taip pat žr. Ragauskienė R. Karališkojo Birštono praeitis: istorinė raida iki XIX a. – P. 189–192.
16 Informacija apie pamokslininką, teologą, švietėją, Vilniaus dvasinės seminarijos teologijos ir Bažnyčios istorijos bei Lietuvos vyriausiosios mokyklos dogminės filosofijos profesorių, entuziastingą 1791 m. Gegužės trečiosios konstitucijos rėmėją, 1794 m. sukilimo dalyvį, nuo 1797 m. – Vygrių vyskupą Mykolą Pranciškų Karpavičių (Michał Franciszek Karpowicz, 1744–1803) paimta iš S. Moravskio kūrinio. Plg.: „Iki paskutinio Lenkijos padalijimo ta bažnytėlė buvo Prienų bažnyčios filija. Būtent tenykštis klebonas kunigas Karpavičius 1791 metais savo pastangomis ir lėšomis papuošė ją ir restauravo.“ Žr. Moravskis S. Iš visur po truputį. – Т. 1: Nuo Merkinės iki Kauno. Atsiskyrėlio gavenda. – P. 392.
17 Daugiau duomenų apie šį asmenį kol kas rasti nepavyko.
18 Žr. Narbutt T. Dodatek IX: Dawniejsza geografia litewska // Narbutt T. Dzieje narodu litewskiego. – T. 7: Panowanie Swidrygełły i Zygmunta. – Wilno: nakładem i drukiem Antoniego Marcinowskiego, 1840. – P. 86 („Pilleny“) [T. Narbuto prierašas. – R. G.].
Ne tik A. Vijūkas-Kojalavičius, bet ir M. Balinskis, V. Sirokomlė, pagaliau S. Moravskis neabejojo, kad žymioji Pilėnų tragedija įvyko kaip tik Punioje. Pirmasis šia Pilėnų pilies lokalizacijos vieta suabejojo Т. Narbutas, ir tai sukėlė nemažą sąmyšį ir net pasipiktinimą. Daugiau apie tai žr. Griškaitė R. Komentarai. – P. 374–376 (4 komentaras).
19 Plg.: „Buvo asignuota 600 tūkstančių sidabro rublių iš abiejų pusių.“ Žr. Narbutt T. Historya o rzece Niemnie. – K. 103v.
20 Daugiau apie juos žr. p. 159.
21 Plg.: „Slenksčių valymą ir hidraulinius darbus, kuriems už didelius pinigus užsienyje labai meistriškai buvo gaminti specialūs įrengimai, 1807 m. [sic! – R. G.] sutrukdė prie Nemuno prasidėję politiniai įvykiai“. Žr. Narbutt T. Historya o rzece Niemnie. – K. 104v.

2021 m. Nr. 8–9

Prieš 159 metus Vilniaus spaudoje paskelbtas Teodoro Narbuto (Teodor Mateusz Narbutt, 1784–1864) rašinys „Birsztany. Оpis historyczny“ („Birštonas. Istorinis aprašymas“) yra žinomas tyrėjams, ne kartą cituotas, tačiau niekada specialiai neaptartas, juolab skelbtas in extenso¹. Graži proga tai padaryti yra šiemet švenčiamos 175-osios Birštono kurorto įkūrimo metinės.

Neturime jokių konkrečių duomenų apie šio rašinio genezę. Logiškiausia būtų manyti, kad jį istorikui užsakė tuometis laikraščio „Виленский вестник“ („Vilniaus naujienos“) redaktorius Adomas Honorijus Kirkoras (Adam Honory Kirkor, 1818–1886). Bet kodėl? Ir kodėl 1862 m.? Patriotinių manifestacijų ir vilties metais? Tai rodo net ir rašinio epigrafas iš atšilimo laikotarpiu ir vėl nebedraudžiamo (bet ar ilgam?) Adomo Mickevičiaus „Konrado Wallenrodo“ („Konrado Valenrodo“). 1862 m. liepą (rašinys buvo išspausdintas per du numerius – 27 d. ir 31 d.) T. Narbutui buvo likę gyventi vos dveji metai ir trys mėnesiai. Visai įmanu, kad tai ir paskutinis jo rašinys, nes įsiliepsnojus sukilimui plunksną visam laikui padėjo į šalį. Rašinys ne per geriausios struktūros, kiek padrikas, rodo senkančias jėgas, bet nemažėjančias įtampas, dar vieną kolegų istorikų puolimą – šį kartą dėl Pilėnų lokalizacijos. Prie Mykolo Balinskio (Michał Wincenty Feliks Baliński, 1794–1864) prisijungė ir poemos „Margier“ („Margiris“) autorius Vladislovas Sirokomlė (tikr. Liudvikas Kondratavičius; Ludwik Franciszek Władysław Kondratowicz vel Władysław Syrokomla, 1823–1862). Galbūt todėl T. Narbutas šį kartą neminėjo nei vieno, nei kito, nors abu rašė ne tik apie Pilėnus, bet ir apie Birštoną².

Tačiau kodėl ne Druskininkai? Gal apie juos jau buvo viską parašęs? O apie Birštoną – dar ne viską? Šiaip ar taip, Birštonas T. Narbutui „labai tiko“, nes visada rūpėjo tiek Nemuno upė, tiek gydomieji šaltiniai. Nemunas istoriko biografijoje ir tikrai užėmė labai svarbią vietą. Prie šios upės prabėgo treji gražiausi jaunystės metai. 1803 m. pagal Prūsijos ir Rusijos valstybių konvenciją sudaryta komisija, kurios tikslas buvo sureguliuoti Nemuno tėkmę ir palengvinti laivybą. Pagrindiniu administratoriumi iš Prūsijos pusės buvo paskirtas garsus to meto prūsų inžinierius-hidrologas, mokslininkas ir praktikas Johanas Albertas Eitelveinas (Johann Albert Eytelwein, 1764–1848), o iš Rusijos – olandų kilmės Susisiekimo kelių Inžinierių korpuso rusų generolas majoras Ivanas Falkonijus (Иван Иванович Фалконий, 1757–1840). 1804 m. tada dar tik dvidešimtmetis šio korpuso inžinierius konduktorius T. Narbutas buvo komandiruotas į šią garsiąją komisiją. J. A. Eitelveinui ir I. Falkonijui vadovaujant, labai greitai ir labai profesionaliai prie Nemuno buvo statomos užtvankos, rezervinės atšlajos, valomos seklumos, o ypač – slenksčiai, paraku sprogdinami povandeniniai rieduliai, moderniausiomis mašinomis traukiamos didžiulės jų nuolaužos. Nieko panašaus prie Nemuno nevyko nuo Pranciškaus Ksavero Norvaišos (Franciszek Ksawery Narwoysz, 1742–1819) laikų. Visas šias ir dar daug kitų smulkmenų T. Narbutas vėliau užfiksuos rankraštyje „Historya o rzece Niemnie“ („Istorija apie Nemuno upę“)³. Pastangos pritaikyti šią upę laivybai T. Narbutui buvo žinomos ir tikrai detaliai; pastangos, kurios siekė Žygimanto Augusto epochą, t. y. grandiozinius karaliaus sekretoriaus ir Sandomiero vėliavininko Mikalojaus Tarlos (Mikołaj Tarło, ~1500–1571) atliktus Nemuno valymo darbus. T. Narbutas citavo net ir šio vyro veiklą įamžinusią 1553 m. parašytą Adomo Šrėterio (Adamus Schroeter vel Adam Schroether, ~1525–~1572) poemą „De fluvio Memela Lithvaniae“ („Giesmė apie Lietuvos upę Nemuną“). Taigi T. Narbutas ne tik dirbo savo tiesioginį darbą, bet ir domėjosi šios upės praeitimi – kasinėjo, rinko padavimus ir kaupė archeologijos radinius. Kad ir kaip būtų keista, aplinka buvo palanki tokiems tyrimams, nes juos skatino T. Narbuto vadovybė – tiek iš rusų, tiek iš prūsų pusės. Kiek vėliau taip rašys: „Per tą laiką ne tik kad turėjau galimybę pažinti šią įžymiąją upę nuo jos versmių iki žiočių hidrografine prasme, bet ir kartu su mokytais inžinieriais – rusų generolu majoru Falkonijumi, Prūsijos slaptuoju tarėju Eitelveinu ir kt. – darėme įvairius tyrimus, susijusius su istorija ir etnografija“⁴. Fiksavo viską. Kaip tik tada, pačiose Napoleono I epochos išvakarėse, atėjo suvokimas, kad be šios upės, be jos pakrančių tyrimų, be Panemunių gyventojų pasakojimų ir padavimų neįmanoma pažinti senojo lietuvių tautos tikėjimo. Po trisdešimties metų šie padriki faktai bus sujungti į tiems laikams unikalią lietuvių mitologijos sistemą. Taip Nemunas tapo svarbiausio T. Narbuto veikalo „Dzieje narodu litewskiego“ („Lietuvių tautos istorija“, t. 1–9, Vilnius, 1835–1841) pirmojo tomo – „Mitologia litewska“ („Lietuvių mitologija“, Vilnius, 1835) – ašimi.

Medžiaga, paremta savo paties topografinių tyrimų duomenimis, T. Narbutas sėkmingai iliustravo ir vadinamąjį istorišką Lietuvos laikotarpį. Maža to, pasitelkęs tik jam prieinamus faktus, ne tik rekonstravo praeitį, bet ir ne vieną kartą pareiškė savo nuomonę, prieštaraujančią kronikininkų interpretacijoms. „Kadangi mano žinios apie Nemuno pakrantes ir tenykščius miestelius neleidžia su tuo sutikti“; „Nemunas toje vietoje siekia iki dviejų–penkių šimtų lietuviškų sieksnių pločio“; „Iš tiesų kam žinoma ta Nemuno vieta, nesutiks su nuomone“, – ir tai tik kelios dažnos T. Narbuto frazės⁵. Šiandien sunku būtų surinkti visus šiuos faktus, išbarstytus milžiniškame rašytiniame šio istoriko palikime, tačiau akivaizdu, kad be išsamaus šios didžiausios Lietuvos upės pažinimo ir svarbiausias T. Narbuto veikalas „Dzieje narodu litewskiego“ būtų kitoks. Kitaip tariant, Nemunas T. Narbutui nebuvo tik geografinė sąvoka, tikėjo, kad kaip tik šioje upėje užkonservuota lietuvių tautos praeitis. Negana to, Nemuno vandenyse mėgino įžvelgti užkoduotą atsakymą į bene esminę romantinės istoriografijos problemą – tautos genezės klausimą.

Antras ryškus susitikimas su Nemunu ir sveikatinančiais jo šaltiniais įvyko Druskininkuose. Priešingai nei į Birštoną, atvyko ten ne kaip karys, o kaip nepagydomas ligonis. Vilniaus gydytojai diagnozavo raumenų paralyžių ir neteikė jokių vilčių. Nuo šiol judėjo tik savo rankomis pasigamintu invalido vežimėliu. Buvo susitaikęs su likimu, kai iš vieno kaimyno sužinojo apie išganingas Druskininkų versmes. Iš Šiaurių į Druskininkus, tada dar tik mažai kam žinomą kaimą prie Nemuno, keliavo dvi dienas. Atvyko 1814 m. rugpjūčio 30 d. Apsistojo kaimiečio Benedikto Sūraučiaus (vel Sūručio) troboje⁶. Šis vyras tapo Narbuto gydytoju. Kiekvieną rytą B. Sūraučius jam atnešdavo molinį ąsotį mineralinio vandens, vonioms naudodavo kitą šaltinį. Vandenį šildydavo katile, po atviru dangumi, čia pat prie keliuko į kaimą, toje pusėje, kur buvo šaltiniai. Druskininkuose Т. Narbutas praleido trejetą savaičių. Grįžęs namo nepasijuto sveikesnis, atvirkščiai, skausmai kojose dar sustiprėjo, tačiau pagerėjo virškinimas, atsirado apetitas, nekankino nemiga. 1815 m. kuraciją pakartojo – viskas vyko kaip anksčiau, tik kojas mirkė mineraliniame vandenyje su kažkokiomis pelkinėmis žolėmis, augusiomis prie pat šaltinių. Sveikata taip pagerėjo, kad jau galėjo žengti dešiniąja koja, o su ramentais net pereiti per kambarį. 1816 m. liepos viduryje vėl nuvyko į Druskininkus. Pasveiko visai⁷.

Nuo šiol tapo entuziastingu Druskininkų mineralinių šaltinių propaguotoju. Lankydavo kurortą vos ne kasmet. Kaip visada, ne tik gydėsi, bet ir tyrinėjo, o savo tyrimus skelbė tenykščiame kultūriniame leidinyje – „Ondyna Druskienickich Źródeł“ („Druskininkų šaltinių undinė“, 1844–1846). Apskritai į mineralinį miestelį susirinkdavo daugybė žmonių iš visos Lietuvos, taigi tai buvo ir puiki proga pasidomėti jų asmeninėmis bibliotekomis. Taip T. Narbutas savo rinkinius papildė ne vienu senu dokumentu ar jo nuorašu. Kaip antai, viešėdamas Druskininkuose iš buvusio Lydos pavieto žemės ribų teismo teisėjo Antano Kamenskio gavo 1826 m. datuotą Vilniaus universiteto auklėtinio, rašytojo, geologo, garsiojo žurnalo „Pamiętnik Magnetyczny Wileński“ („Vilniaus magnetizmo užrašai vel dienoraštis“, 1816–1818) leidėjo, laisvojo mūrininko Ignaco Emanuelio Liachnickio (Ignacy Emanuel Lachnicki, 1793–1826) rankraštį, kuriame buvo smulkiai aprašytos druskos telkinių Lietuvoje paieškos⁸. Taigi čia T. Narbutas rado tikrąją atgaivą ne tik kūnui, bet ir sielai, rado bendraminčių draugiją; draugiją, kuri tikėjo, kad galbūt išganingi šaltiniai šį kraštą išgelbės ir dėl fizinių, ir dėl dvasinių kančių; šaltiniai, kurie kėlė patriotizmo jausmą – ši Dievo siųsta dovana parodė, kad „mūsų varganoje Lietuvoje“ taip pat yra nuostabių gamtos turtų, kuriais garsėja kitos šalys. Šis patriotinis mineralinių Lietuvos kurortų aspektas šiandien akcentuojamas per menkai.

Bet grįžkime prie T. Narbuto straipsnio apie Birštoną. Kaip minėta, nėra jokių konkrečių faktų apie šio rašinio atsiradimo aplinkybes. Logiškiausia būtų manyti, kad pasidalyti žiniomis apie kasmet populiarėjantį kurortą T. Narbutą paakino ne redaktorius A. H. Kirkoras, o ilgametis Birštono gydytojas, literatas, Vilniaus universiteto auklėtinis, 1830–1831 m. sukilimo dalyvis, Vilniaus medicinos draugijos bibliotekininkas Anicetas Renjė (Anicety Renier vel Renjer vel Régnier, 1804–1877). Juolab kad mažiau nei prieš metus nedidelį rašinį apie Birštono mineralinius vandenis tame pat laikraštyje „Виленский вестник“ buvo paskelbęs ir jis pats⁹. Su A. Renjė T. Narbutas bendravo nuo 1840 m. Atrodo, kad susipažino Druskininkuose, kuriuose nuo 1838 m. A. Renjė vertėsi privačia praktika. Bičiulystė kuriam laikui nutrūko dėl objektyvių priežasčių – 1846 m. už dalyvavimą antivyriausybinėje veikloje (priklausė Lenkijos demokratinei draugijai, savo bute Vilniuje įkūrė nelegalią biblioteką¹⁰) A. Renjė buvo nubaustas penkiolikai metų katorgos, atimta ir bajorystė. Prirakintas prie karučio dirbo Užbaikalėje, Nerčinsko sidabro lydymo fabrike. 1855 m. į Rusijos imperijos sostą įžengus Aleksandrui II, buvo amnestuotas. Po metų grįžo į Lietuvą. Nuo šiol vasaromis dirbo gydytoju Birštone¹¹. Tačiau buvo ne tik gydytojas, bet ir bibliofilas, apskritai neabejingas istorijai žmogus. Todėl visai įmanu, kad kaip ir prieš tai Druskininkuose, taip ir dabar Birštone, norėjo pažinti ne tik gydomąsias mineralinių šaltinių savybes, bet ir tų vietų praeitį. Tai rodo ir dvi A. Renjė parašytos studijos – viena apie Druskininkų, o kita – apie Birštono gydomuosius šaltinius. Darbas apie Druskininkus išliko tik rankraštyje¹², o štai 1874 m. Vilniuje paskelbtoje studijoje „Бирштанские минеральные воды“ („Birštono mineraliniai vandenys“) mini ir šį T. Narbuto straipsnį¹³.

Tačiau galima ir trečioji versija (ir tai iš dalies rodo rašinio tekstas), kad didžiausią impulsą peržiūrėti sukauptą medžiagą apie Birštono istoriją ir panirti į jaunystės atsiminimus T. Narbutui davė prieš ketverius metus A. H. Kirkoro leidinyje „Teka Wileńska“ („Vilniaus aplankas“) paskelbtas gydytojo, literato, Ustronės dvaro (tada Vilniaus gubernija, Trakų apskritis, dabar Jundeliškės, Birštono savivaldybė) savininko Stanislovo Moravskio (Stanisław vel Jan Apolinary Stanisław Morawski, 1802–1853) kūrinys „Od Merecza do Kowna“ („Nuo Merkinės iki Kauno“)¹⁴, o konkrečiai ten pateikta versija apie prancūzų riterio, diplomato, keliautojo ir rašytojo Žilbero de Lanua (Guillebert de Lannoy, 1386–1462), kuris 1413–1414 m. ir 1421 m. lankėsi Lietuvoje, atsiminimuose paminėtą paslaptingą vietovę „Posur“. Ir tikrai, nuo 1844 m., kai Joakimas Lelevelis (Joachim Józef Benedykt Lelewel, 1786–1861) šio prancūzo kūrinį išvertė į lenkų kalbą¹⁵, istorikai apie tai diskutavo ypač karštai. S. Moravskio spėjimas, kad „Posur“ yra ne kas kita, o Birštonas, T. Narbutui pasirodė daugiau nei pagrįstas. Todėl šį rašinį galima traktuoti ir kaip paramą S. Moravskio iškeltai hipotezei. T. Narbutas jam viešai dėkojo už svarbius etimologinius išaiškinimus ir pastebėtus topografinius dalykus. Istoriką žavėjo ne tik S. Moravskio apsiskaitymas ir nuodugnus Panemunių krašto istorijos žinojimas, bet ir pagarba liaudies padavimui, apskritai lietuvių liaudies žodžiui. Neatsitiktinai epigrafui buvo pasirinkta A. Mickevičiaus „Vaidilos daina“. Kaip tik dėl visų šių priežasčių T. Narbutas S. Moravskį ir pavadino „genialiu rašytoju“. Džiugu, kad tai padarė kaip tik apybraižoje apie Birštono istorinę praeitį; miesto, kuriam šiandien ypač brangus yra S. Moravskio atminimas. Be abejo, tai buvo ir pripažinimas. Nuo šiol S. Moravskio kūrinys kaip svarbus šaltinis krašto istorijai pažinti užėmė tvirtas pozicijas tiek mokslinėje, tiek populiarioje literatūroje. Apmaudu, kad Ustronės Atsiskyrėlis šių žodžių jau negalėjo perskaityti – nuo rašytojo mirties buvo prabėgę devyneri, o jo kūrinio paskelbimo – ketveri metai.

T. Narbuto straipsnyje nerasime sensacingų, anksčiau jo paties ar kitų „istorijos rašytojų“ darbuose dar neminėtų Birštono istorijos faktų, tačiau labai svarbi asmeninė informacija, ypač tai, kad jis ir tikrai čia lankėsi. Tik, priešingai nei Druskininkuose, – ne kaip ligonis ar kurortininkas, o kaip karo inžinierius, taigi kaip vienas iš tų, kurie dar kartą pabandė pažaboti taip sunkiai pažabojamą Nemuną. Prieš šešis dešimtmečius matytas kaimelis palengva virto žinomu kurortu, ir kaip tik dėl anuomet visai nevertintų „neskanių“ ir „suplėkusių“ jo vandenų. Toks pat kaip ir anksčiau liko tik Nemunas – paties švariausio vandens, su stebuklingo grožio kraštovaizdžiais ir daugelio praėjusių laikų atminimų pašventintomis žaviomis, derlingomis ir vaisingomis pakrantėmis. Gražu ir tai, kad šiame Nemuno ir Birštono kontekste T. Narbutas taip netikėtai sujungė A. Mickevičiaus, S. Moravskio, I. E. Liachnickio ir net J. Lelevelio vardus. Gražu pagaliau ir tai, kad į Birštono istorijos Vardyną įsirašė ir jis pats. Autorius veikalo, kurio nauda jo amžininkams šiandien sunkiai pamatuojama; veikalo, su kuriuo brendo visa aušrininkų karta.

1 Narbutt T. Birsztany. Оpis historyczny // Виленский вестник. –1862. – № 58 (27 июля). – P. 468; № 59 (31 июля). – P. 475–476.
2 Griškaitė R. Komentarai // Moravskis S. Iš visur po truputį. – Т. 1: Nuo Merkinės iki Kauno. Atsiskyrėlio gavenda / Parengė ir iš lenkų k. vertė R. Griškaitė. – Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2009. – P. 374–376 (4 komentaras).
3 Narbutt T. Historya o rzece Niemnie // Lietuvos valstybės istorijos archyvas. – F. 11. – B. 19. – L. 100r–106r [kūrinio sukūrimo data nežinoma].
4 Cit. pagal: Griškaitė R. Nemunas kaip Lietuvos istoriografijos objektas // Metmenys. – Nr. 78 (2000). – P. 93–94.
5 Cit. pagal: Ten pat. – P. 104–105.
6 Daugiau apie T. Narbuto sulietuvintą pavardės „Sūraučius“ (lenk. „Surowiec“) formą „Sūrutis“ (lenk. „Suruutis“) žr. Drungilas J. Lokalinių mitų gyvybingumo atvejis: Druskininkų „kurortinė“ pradžia XVIII a. // Lietuvos katalikų mokslo akademijos metraštis. – T. 41. – 2018. – P. 75–79.
7 Daugiau apie tai žr. Griškaitė R. Druskininkų Ondyna: kūrėjai ir skaitytojai // Metai. – 1994. – Nr. 5. – P. 106–107.
8 Ten pat. – P. 107–108.
9 Renier A. Wody mineralne birsztańskie // Виленский вестник. – 1861. – № 41 (26 мая). – P. 411.
10 Pikantiškas faktas – šia slapta biblioteka naudojosi ir kompozitorius Stanislovas Moniuška (Stanisław Jan Edward Kazimierz Moniuszko, 1819–1872).
11 Vladimirovas L. Daktaras Anicetas Renjeras – pogrindinės bibliotekos Vilniuje organizatorius // Bibliotekininkystės ir bibliografijos klausimai. – T. 4. – 1965. – P. 217–224; Šleikus J. Birštonas. – Vilnius: Mintis, 1975. – P. 8–9; Ostrowska T. Renier (Renjer, Reniér, Regnier, Reniger) // Polski słownik biograficzny. – T. 31/1. – 1988. – P. 109–110; Śliwowska W. Zesłańcy polscy w Imperium Rosyjskim w pierwszej połowie XIX wieku. Słownik biograficzny. – Warszawa: Wydawnictwo DiG, 1998. – P. 500 ir kt.
12 Renier A. O wodach mineralnych Druskienickich // Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyrius. – F. 26. – B. 3582.
13 Реннер A. Бирштанские минеральные воды. – Вильна: А. Г. Сыркина, 1874. – P. 8.
14 Morawski S. Od Merecza do Kowna. Gawęda Pustelnika // Teka Wileńska. – 1858. – Nr. 4. – P. 51–85; Nr. 5. – P. 81–119; Nr. 6. – P. 49–88. Toliau bus cituojamas šio kūrinio vertimas į lietuvių kalbą (šio leidinio metriką žr. p. 177, išn. 2).
15 Gilbert de Lannoy i jego podróże / Przez J. Lelewela. – Bruxelles: A. Vandale; Poznań: nakładem Księgarni Jana Konstantego Żupańskiego, 1844.

2014 m. Nr. 12

Skiriama Teodoro Narbuto 230-osioms gimimo ir 150-osioms mirties metinėms

Dabar jau šviesios atminties istorikas Vytautas Berenis įvadinį straipsnį Teodoro Narbuto (Teodor Narbutt, 1784–1864) veikalo „Dzieje narodu litewskiego“ („Lietuvių tautos istorija“, 1835–1841¹) pirmojo tomo laidai lietuvių kalba pradėjo tokiais žodžiais: „Yra asmenybių, kurių gyvenime atsispindi visuomenės heroizmas, lūkesčiai ir ydos“². Jau tada ši iš pirmo žvilgsnio gana paprasta mintis man pasirodė labai prasminga. Tokia atrodo ir dabar. Vargu ar būtų galima tiksliau nusakyti veikalo „Dzieje narodu litewskiego“ autoriaus asmenybę – jos žavesį ir kontroversiją. Tačiau kodėl atsitiko taip, kad tiek T. Narbuto, tiek vėlesniais laikais, net irtokiais liberaliais mūsų laikais, ištarus šio istoriko vardą, į pirmą vietą vis dėlto iškildavo (tebeiškyla) jo ydos, o tik paskui – jo lūkesčiai, o dar rečiau – heroizmas? Atsakymas tikriausiai būtų paprastas – T. Narbutas buvo ir tebėra iki galo nepažintas, nesuprastas, o jo kūrybinis palikimas vis dar deramai netirtas, dažniausiai – tiesiog neperskaitytas. O jeigu ir skaityta, tai tik fragmentiškai, tikslingai, ieškant (ir būtinai randant) klaidų ir trūkumų, smulkmeniškai nagrinėjant atskirus istoriko teiginius, faktus, menkai suvokiant kontekstą, neįsigilinant į jo kūrybines dirbtuves, jo kūrybos aplinką, pagaliau ir nesistengiant suvokti intencijų istoriko, rašančio XIX a. pradžioje, rašančio Lietuvoje, maža to – rašančio apie Lietuvą itin savitoje kultūrinėje ir politinėje aplinkoje, pirmą kartą rašančio kažką kita, čia dar niekada taip nerašyta. Kitaip tariant, T. Narbuto tekstai skaityti nepasirengus tokiam darbui. Ir iš dalies tokius skaitytojus ir net tokius tyrėjus galima pateisinti, nes priežastis labai paprasta – nepaisant atskirų straipsnių ir iki šiol vienintelės, dar 1939 m. literato, publicisto Rapolo Mackonio (vel Mackevičiaus) Vilniuje išspausdintos platesnės studijos (nors ir ji vos 44 puslapių)³, iki šiol neturime išsamios, solidžios lietuviškos T. Narbuto biografijos. Ir čia dar vertėtų pridurti – ne tik T. Narbuto.

Mano studijų metais istorikai buvo skirstomi (žinoma, juokais) į „perskaičiusius Narbutą“ ir į tuos, kurie taip ir nesugebėjo to padaryti. Pirmųjų buvo vos keletas. Žinoma, jie studijavo tik vadinamąjį didįjį devyniatomį T. Narbuto veikalą „Dzieje narodu litewskiego“. Bet kur dar kitos istorijos knygos, kur poezija, vertimai, šaltinių publikacijos? Kur pagaliau straipsniai periodikoje, kur vis dar mažai tirtas rankraštinis, pirmiausia epistolinis palikimas? Kitaip tariant, matome tikrą gigantiškumą, ne kiekvienam duotą dovaną rašyti taip intensyviai, kad nejučiomis imi abejoti, ar tai apskritai įmanoma per vieną, nors ir netrumpą, gyvenimą. Pasirodo, įmanoma. Maža to – rašyti taip, kad iššauktum kritikos audrą – vargu ar šiuo požiūriu Lietuvos istoriografijoje rasime kitą tokį veikalą.

Šiandien neieškokime T. Narbuto veikalo trūkumų, ydų ar minusų, tik atverskime vieną kitą šio istoriko rankraščio puslapį ir nors trumpam stokime į vieną gretą su pačiu autoriumi, pamėginkime suprasti T. Narbuto poziciją taip, kaip jis pats ją suprato. Bet prieš tai keletas biografijos štrichų.

Biografijos metmenys

T. Narbuto biografams niekada nereikėjo itin vargti, nustatinėjant pagrindinius jo biografijos faktus. Ir dėl visai paprastos priežasties – anuometinis šio istoriko populiarumas visuomenėje (o jis šiandien sunkiai suvokiamas – T. Narbuto darbai buvo vadinami „tautos pasididžiavimu ir paminklu“, „dovana visuomenei“, o jis pats – žmogumi, „išvedusiu iš tamsaus urvo lietuvių tautą“– ir tai tik keletas epitetų) įpareigojo istoriką pačiamparašyti savo oficialią biografiją. Pirmą kartą ši autobiografija paskelbta dar 1856 m., T. Narbuto bičiulio ir korespondento, tuometinio Vilniaus laikinosios archeologijos komisijos viceprezidento Adomo Honorijaus Kirkoro (Adam Honory Kirkor, 1818–1886) iniciatyva – populiariame Varšuvos leidinyje „Gazeta Warszawska“ („Varšuvos laikraštis“), o po metų, 1857-aisiais, – ir Maksimilijono Fajanso (1827–1890) albume „Wizerunki polskie“ („Lenkijos atvaizdai“)⁴. Kaip tik šiame leidinyje buvo išspausdintas ir šiandien chrestomatiniu tapęs T. Narbuto atvaizdas. Litografija padaryta pagal nuotrauką – net du kartus šiuo tikslu istorikas buvo specialiai nuvykęs į Vilnių pas dagerotipininką. Du kartus todėl, kad pirmoji nuotrauka Varšuvos leidėjui pasirodžiusi „netiksli“⁵. Galbūt ir taip, nes iš egodokumentinių šaltinių žinome, kad T. Narbutasbuvo tikras lietuvis ne tik savo širdimi ir svajinga vaizduote, bet ir išore – kresnas, tvirto sudėjimo, patrauklių taisyklingų veido bruožų blondinas žydromis akimis⁶. Tai gerai atspindi ir kiek ankstesnis ir žaismingesnis T. Narbuto atvaizdas – nuolatinio jo darbų iliustratoriaus Juozapo Ozemblovskio (Józef Oziembùowski vel Oziębùowski, 1805–1878) litografija, atlikta pagal Adolfo Piwarskio (1817–1870) piešinį, šiandien saugoma Vilniaus universiteto bibliotekos Grafikos kabinete. Litografija daryta apie 1840–1841 m., veikalo„Dzieje narodu litewskiego“ leidėjo Antano Marcinovskio (Antoni Marcinowski, 1781–1855) iniciatyva, kai buvo rengiamasi spausdinti dešimtąjį, paskutinįjį, veikalo tomą. Šis portretas turėjo būti įdėtas greta autoriaus gyvenimo aprašymo. Deja, dešimtasis tomas taip ir nebuvo išleistas, tad liko nepaskelbtas ir minėtas gyvenimo aprašymas. Tik dėl laimingo atsitiktinumo jo juodraščio fragmentas prieš dešimtį metų rastas tarp T. Narbuto rankraščių.

Kaip jau minėjau, šios pirmosios T. Narbuto biografijos iš dalies palengvino apie istoriko gyvenimą ir kūrybą rašiusių autorių darbą. Tačiau oficiali biografija nėra tikra biografija, vien dėl to, kad ji oficiali. Sudėtingos krašto, kuriame T. Narbutas gyveno ir kūrė, aplinkybės vertė kai ką paryškinti, kai ką – pakoreguoti, o kai ką – ir visai nutylėti. Kitais žodžiais tariant, T. Narbutas, palikdamas ateities kartoms autobiografiją, be to, išspausdindamas ją tokiame garsiame leidinyje, ne tik palengvino, bet ir apsunkino būsimų savo biografų darbą. O jų, vienaip ar kitaip prisilietusių prie istoriko biografijos, ne tiek ir mažai – be jau minėtų R. Mackonio, A. H. Kirkoro (pastarasis, kaip rodo jo rankraštinis palikimas, turėjęs planų atsidėti ir išsamesnei istoriko gyvenimo ir kūrybos analizei), vertėtų prisiminti ir Julianą Bartoszewiczių, Eduardą Volterį, Zenoną Ivinskį, Joną Puziną, Maùgorzatą Sztolzman, Romą Batūrą (ypač – jį), Sigitą Gasparavičienę ir kt.⁷ Buvo cituotas ir V. Berenio pateiktas istoriko gyvenimo ir kūrybos aprašymas⁸. Ne taip seniai biografinį straipsnelį apie T. Narbutą parašė ir Tomas Venclova⁹. Žinoma, tai tik spausdinti darbai, daugiausia – periodikoje ir enciklopediniuose leidiniuose. Unikalios rankraštinės medžiagos T. Narbuto biografijai mums paliko ne tik A. H. Kirkoras, bet ir istoriko dukra Teodora Narbutaitė-Mončiunskienė, jo giminaitė, literatė Kamilė Narbutaitė-Jurevičienė, etnografas, archeologas, istorikas Mykolas Brenšteinas.

Kad ir kokie nedidukai, o kartais – tik fragmentiški, vienam kuriam T. Narbuto gyvenimo epizodui skirti būtų minėtų tyrėjų tekstai (vis dar nepralenkiama šiuo požiūriu yra R. Mackonio studija), jie visi vienaip ar kitaip bylojo – T. Narbuto biografija verta plunksnos. Vieniems šių rašinių autoriams imponavo sena, „tikrai lietuviška“ istoriko kilmė – juk Narbutai savo pradžią siejo su Jurgiu Astiku, 1413 m. per Horodlės seimą priėmusiu Trijų ragų (kitaip – Trimitų) herbą, o save kildinusiu net iš paties Krivių Krivaičio Lizdeikos (todėl dažnai, taip pat oficialiuose raštuose, T. Narbutas mėgdavo prie savo pavardės pridėti dar ir antrąją – Astiko, t. y. Teodoras Astikas Narbutas (Teodor Ostik Narbutt). Kitų T. Narbuto biografų susidomėjimą kėlė būsimo istoriko elgsena kariniuose ir politiniuose krašto įvykiuose – Napoleono karuose, 1830–1831 ir 1863–1864 m. sukilimuose. Beveik visų T. Narbuto biografų darbuose kaip pikantiška detalė buvo nurodomi (taip pat nemenkai paryškinta ir paties istoriko autobiografijoje) nuopelnai, stiprinant Baltijsko uosto blokadą 1808–1809 m. per Rusijos ir Švedijos karą ir netgi statant žymiąją Bobruisko tvirtovę. Nebuvo galima nepaminėti ir taikos metų – T. Narbuto, tada karo inžinieriaus, darbo prie Nemuno kartu su žymiausiais Prūsijos ir Rusijos hidraulikais 1804–1806 m., indėlio steigiant Druskininkų kurortą (kaip tik T. Narbutas, pats būdamas didelis šių mineralinių šaltinių entuziastas, tuometinį Gardino civilinį gubernatorių Grigorijų Doppelmajerį įtikino tokio naujo šiam kraštui projekto prasmingumu¹⁰).Kai kuriuose tekstuose T. Narbutas buvo pristatomas ir kaip itin pažangus dvarininkas, savo Šiaurius (Gardino, nuo 1843 m. – Vilniaus gubernija, Lydos apskritis, dab. Baltarusijos Respublika, Gardino sritis, Varanavo rajonas) pavertęs tiems laikams moderniu ūkiu, tikra oaze savo valstiečiams. O ką jau kalbėti apie kitą, vadinamąją intelektualiąją Šiaurių dvaro gyvenimo dalį – T. Narbuto sukauptus lietuviškų senienų rinkinius, taigi muziejų, ir istoriko pasididžiavimą – biblioteką, taip pamėgtą ir jo bičiulių iš Vilniaus laikinosios archeologijos komisijos. Biblioteką, kurioje, Lilijos Kowkiel skaičiavimu, galėjo būti sukaupta daugiau nei šeši šimtai veikalų – neskaičiuojant rankraščių, numizmatikos kolekcijos ir t. t.¹¹ Kitaip tariant, Šiauriai buvo paversti tikra tos provincijos intelektualų sala su savitu gyvenimo modeliu, kuriame buvo galima derinti realų gyvenimą ir kūrybą ir kuris šiandien gali būti įvardytas kaip „gyvenimas pagal Horacijų“¹². Taigi dvaras buvo itin spalvingas, savitas dar ir tuo, kad jame prieglobstį rasdavo buvę 1830–1831 m. sukilimo veteranai, vadinamieji rezidentai, apie kurių praeitį buvo kalbama tik puse lūpų, ir net čigonai. Šiai tautai, „kaip abejingai gyvenimo patogumams, niekinančiai turto kaupimą, nemėgstančiai gyventi vienoje vietoje, savo nepriklausomybę ir tautiškumą vertinančiai labiau už visus pasaulio turtus“, T. Narbutas jautė ypatingą simpatiją, tai rodo ir vienas įdomiausių istoriko kūrinių – 1830 m. (sic!) būsimo veikalo „Dzieje narodu litewskiego“leidėjo A. Marcinovskio spaustuvėje išspausdinta knyga „Rys historyczny ludu cygañskiego“ („Čigonų tautos istorinė apybraiža“)¹³. Kaip pikantiška T. Narbuto gyvenimo dalis buvo nurodomas ir dalyvavimas šubravcų bei masonų draugijų veikloje – atskiro straipsnio tema tapo ir Lietuvos nacionaliniame muziejuje saugoma masonų simbolika papuošta stiklinė su išgraviruotu įrašu „Teodor Narbutt“ ir metais – 1817¹⁴. Domėtasi ir istoriko šeima. Su žmona Kristina Sadauskaite-Narbutiene (Krystyna z Sadowskich Narbuttowa, 1803–1899) T. Narbutas susilaukė net vienuolikos vaikų, iš kurių trys mirė ankstyvoje vaikystėje. Įdomi ir tiems laikams ypač sensacinga detalė – Narbutų santuoka buvo oficialiai įteisinta, t. y. pora susituokė parapinėje Nočios bažnyčioje tik 1840 m., kai jau augo penki vaikai (pirmagimis Liudvikas gimė 1832-aisiais ir iki tėvų vedybų augo ne kaip Narbutas, bet kaip Sadovskis). Šiaip ar taip, K. Narbutienė, ne tik legendinio Liudviko, bet ir dar trijų savo vaikų-sukilėlių – Boleslovo, Pranciškaus ir T. Narbuto numylėtinės (tai sako net vardas) Teodoros motina – viena įspūdingiausių mūsų XIX šimtmečio moterų. Net ir būdama tremtyje, Penzos gubernijoje, iš visų jėgų mėgino kovoti dėl konfiskuotos savo vyro bibliotekos susigrąžinimo. Paskutiniuosius metus praleido Šiauriuose. Mirė 1899 m., pergyvenusi savo vyrą trisdešimt penkerius metus. Palaidota Šiaurių kapinaitėse. Šeimos tradicija sako, kad nuolat kartodavo: „Sūnūs – tai mano garbė! Dukterys keičia pavardes“¹⁵.

Taigi beveik visi bent kiek išsamesnę T. Narbuto biografiją rašę autoriai laikėsi istoriko autobiografijos padiktuotos dėstymo sekos, o ji tokia: kilmė, mokslo metai, karo tarnyba, o nuo 1812 m. – jau visai kitas –namų, literatūrinis gyvenimas, kai, istoriko sūnaus Liudviko žodžiais, „luošumo apsunkintas, metė nedėkingą inžinieriaus amatą ir pasišventė gimtojo krašto literatūrai“¹⁶. Iš tikrųjų 1812 m. balandžio 12 d., jau išsitarnavęs inžinerijos kapitono laipsnį, gavęs ne vieną apdovanojimą, bet jau patyręs didelių išgyvenimų, sužeidimų ir traumų – pirmą kartą mūšyje prie Austerlico (dabar – Slavkovas Čekijos Respublikoje), kai buvo perdurtas durtuvu, antrą kartą – prie Tilžės, kai buvo peršauta kairioji ranka, trečią kartą – 1809 m. mūšyje prie Abo (dabar – Turku Suomijos Respublikoje), Rusijos ir Švedijos karo metu, kai gavo smarkią galvos kontūziją, dėl ko labai sutriko klausa, ir ketvirtąjį, – 1810–1811 m., jau savame krašte, Bobruiske, kai, statydamas tvirtovę, kaip rašė sūnus L. Narbutas, „po pelkes braidydamas, sušalo ir susirgo nervine karštine, dėl ko visiškai prarado klausą“¹⁷. Taigi šis jaunas dvidešimt aštuonerių metų, bet negalios kamuojamas vyras visam laikui atsisveikina su įtemptu – ir fiziškai, ir moraliai, tačiau kupinu nuotykių, kelionių ir pavojų savo gyvenimo tarpsniu ir tarytum pradeda jį iš naujo. Kitaip tariant, remiantis paties T. Narbuto autobiografijoje nurodyta įvykių seka, tik nuo 1812 m. mes jau galime kalbėti apie literato ir istoriko T. Narbuto atsiradimą – iki tol jis tebuvęs karys, karo inžinierius, kuriam… istorija tarsi nerūpėjusi. Taigi šis atsidėjimas literatūrai, mūsų krašto praeities tyrimams, kilęs tarytum iš nevilties, buvęs tarytum padiktuotas naujos T. Narbuto būsenos, kurios neatskiriamas dėmuo nuo šiol bus jį gaubianti tyla. Skaitant veikalą „Dzieje narodu litewskiego“ niekada negalima pamiršti šios aplinkybės – tai istorija, parašyta visiškoje tyloje. Bet paradoksas – kiek triukšmo ji sukėlė…

Iš tikrųjų viskas ne taip jau ir paprasta. Pirmasis šia iš pirmo žvilgsnio tokia logiška T. Narbuto gyvenimo schema suabejojo R. Mackonis, atkreipęs dėmesį į 1838 m. rašytą T. Narbuto pratarmę devintajam veikalo „Dzieje narodu litewskiego“tomui, kuriame autorius, be kita ko, prasitaria, kad medžiagą šiam veikalui pradėjęs rinkti jau prieš trisdešimt metų, t. y. aritmetiškai skaičiuojant – ne 1812-aisiais, bet jau 1808-aisiais! Taigi „išeitų, kad Narbutas, dar būdamas rusų kariuomenėje, jau turėjo sumanymą rašyti Lietuvos istoriją, jei jau tuo tikslu rinkęs medžiagą“¹⁸. Šiandien šis faktas pasitvirtino ir net su kaupu. T. Narbutas jau anksčiau minėtoje dešimtojo, taip ir neišspausdinto, tomo pratarmėje ketino daug ką paaiškinti – tada, 1842-aisiais, galėjo būti dar gerokai iškalbingesnis – ne taip, kaip po 1851-ųjų, po sūnaus Liudviko, tada Vilniaus gimnazijos mokinio, apkaltinto suorganizavus slaptą antivalstybinę draugiją „Erelis ir kryžius“, bylos ir nuosprendžio. Sūnus buvo išplaktas rykštėmis mokinių ir tėvų akivaizdoje ir atiduotas į kareivius, į Kaukazą, prieš tai atėmus bajorystę. Taigi po sūnaus suėmimo, kai ir T. Narbutas buvo tardytas ir atiduotas policijos priežiūrai, vargu ar būtų buvę protinga viešai skelbti, kad tarnaudamas Rusijos armijoje savo laisvalaikį skyrė lietuvių tautos istorijos tyrimams? Taip tikriausiai ir atsirado toji apmaudi spraga 1856 ir 1857 m. skelbtuose jo gyvenimo aprašymuose. Spraga, suklaidinusi ne vieną. Bet štai tos garsiosios pratarmės fragmentas – rankraštis, dabar saugomas Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriuje (toliau – LMAVB RS):

Nors iš pradžių kaip savo profesiją pasirinkau matematikos mokslus, o ypač – civilinė ir karinė architektūra buvo mano pagrindinis dalykas, vis dėlto nuo pat jaunystės metų domėjausi istorija, ypač mėgau savo tėvynės istoriją. Labiausiai patiko Strijkovskis, kuris buvo neatskiriamas mano bičiulis nuo 1798 metų, t. y. pradedant trečiąja Vilniaus apskrities mokyklos klase. Nes ar tai universitete, kai savo protą lavinau prie matematinių formulių, ar su skriestuvu rankoje, kai gilinausi į Gucevičiaus [t. y. į architekto Lauryno Gucevičiaus (Wawrzyniec Gucewicz, 1753–1798), – R. G.] mokyklą, ar kaip karinis inžinierius tarnaudamas Monarchui stovyklose, priešo apsuptose tvirtovėse, užblokuotuose uostuose arba karo laivuose, kai dalyvavau jūros kampanijose – visur tėvynės istorijos tyrimai buvo mano numylėtas objektas.

Tada, kai laisvesnėmis nuo karinių darbų valandomis galėdavau daugiau laiko skirti tam, kad pažinčiau istoriko profesiją, vadovaudamasis sistema, kurią man nurodė šv[iesaus] at[minimo] profesorius Tomas Husaževskis [t. y. Vilniaus universiteto visuotinės istorijos profesorius T. Husaževskis (Tomasz Hussarszewski, 1732–1807), – R. G.], gilinau savo istorines žinias, skaitydamas užsienio veikalus ir pradėjau rinkti medžiagą Lietuvos istorijai. 1809 metai buvo tos epochos pradžia [kursyvas mano – R. G.]¹⁹.

Šiame nedideliame apimtimi tekste sudėta labai daug svarbių akcentų. Bet pats reikšmingiausias paskutinysis: „1809 metai buvo tos epochos pradžia.“ Taigi 1808–1809 m., Rusijos ir Švedijos karas, paprastai vadinamas tiesiog Suomijos karu, pasibaigęs Suomijos ir Alandų salų aneksija, viena sudėtingiausių XIX a. karinių kampanijų, tik kiek nublankusi Napoleono karų fone. Karas, pasižymėjęs ne tik nuožmiais mūšiais – tiek sausumoje, tiek ir jūroje, bet ir aršiu partizaniniu pasipriešinimu. Žymioji Baltijsko (dabar – Paldiskis, Estijos Respublika) gynyba ir admirolo Piotro Chanykovo vadovaujamos rusų flotilės nesėkmė – laivo „Vsevolodas“ žūtis, baterijų statymas Mažojoje Rogo saloje (dabar – Mažojo Pakrio sala Estijos Respublikoje), minėtas mūšis prie Abo ir karo kulminacija – garsusis Rusijos armijos žygis į Alandų salas, per ledinę Botnijos įlanką. Ir jaunas inžinerijos puskarininkis šiame kare, maža to – iš krašto, kuris dar visai neseniai buvo užkariautas taip, kaip dabar užkariaujama Suomija. Taigi ne tik aštrus mirties pojūtis, bet ir ne ką silpnesnis moralinis aspektas – juk žygiuota užkariautojų gretose. Dviprasmiška padėtis, vidiniai prieštaravimai, ypatingas karo žiaurumas šiuos dvejus T. Narbuto jaunystės metus daro vienais ryškiausių jo biografijoje. Kaip jau vėliau rašė istoriko duktė T. Narbutaitė-Mončiunskienė, kaip tik iš Suomijos T. Narbutas išsinešė mirties jausmo pojūtį²⁰.

Bet šiandien palikime nuošalyje militarines šio T. Narbuto biografijos epizodo detales, juolab kad jas pavyko rekonstruoti beveik padieniui, pasitelkus Centrinio valstybinio Rusijos karinio laivyno archyvo Sankt Peterburge medžiagą. Šiandien pasvarstykime apie tuose archyviniuose dokumentuose nefiksuotą inžinerijos puskarininkio laisvalaikį. O jo irgi būta – net ir tokiame nuožmiame kare, ypač vėliau, kai atsirado galimybė atgauti jėgas po jau anksčiau minėto sužeidimo Abo mūšio lauke. Atrodytų, mirties artumas turėjo kelti tik vieną tada realų troškimą – išlikti. Tačiau niekas negalėjo atvėsinti T. Narbuto aistros istorijai. O ir kario-istoriko derinys buvo visiškai įmanomas. Pirmą kartą T. Narbutas turėjo progos tuo įsitikinti kartu su prūsų ir rusų hidraulikos specialistais dirbdamas prie Nemuno – pasitelkęs visas galimas priemones, išnaudodamas kiekvieną laisvą valandą, kasinėjo piliakalnius, užrašinėjo panemunių gyventojų papročius, mokėsi jų kalbos, rinko senienas²¹. Taigi į Skandinavijos kraštus T. Narbutą likimas nubloškė tada, kai jau buvo susiformavęs ne tik pomėgis istorijai, bet galbūt – net ir tikslas parašyti Lietuvos istoriją. Maža to, kaip skaitėme minėtos pratarmės fragmente, iš tų kraštų T. Narbutas parsivežė pirmą apčiuopiamą medžiagą būsimajam savo veikalui.

Žinoma, kad vadinamosios Suomijos kampanijos metu T. Narbutas lankėsi ir Helsigforse (dabar – Helsinkis, Suomijos Respublika), Sveaborgo tvirtovėje (dabar – Suomelina, ten pat), Fredrikshame (dabar – Hamina, ten pat), Revelyje, t. y. Taline, Pernu (abu dabartinėje Estijos Respublikoje). Bet itin daug įspūdžių patirta Abo mieste – svarbiausiame tuometiniame Suomijos mokslo ir kultūros centre, kuris, kaip ir Vilnius, iki pat XIX a. trečiojo dešimtmečio pabaigos pirmiausia asociavosi su universitetu. Šiandien būtų galima tik spėlioti apie T. Narbuto, Rusijos armijos inžinerijos paporučiko, kontaktus su šia mokslo įstaiga, su jos profesūra, atvirai deklaravusia antirusiškas pažiūras, – jeigu ne vienas trumpas T. Narbuto laiškas, išlikęs tarp gausios istoriko Joachimo Lelevelio (Joachim Lelewel, 1786–1861) korespondencijos, iš kurio turinio galima spręsti, kad Abe būsimasis istorikas turėjo ne vieną susitikimą su tenykščiais literatais ir parsivežė ne vieną jų veikalą – kad grįžęs namo juos „perduotų žmonėms, tiriantiems Europos šiaurės tautų pradus“²². Taigi T. Narbutas ne tik ieškojo, bet ir užmezgė kontaktus su tenykščiais intelektualais. Antrasis miestas, kuriame būsimasis istorikas atsidūrė Suomijos kampanijos metu ir kuris jį ypač domino kaip literatą, buvo Estijos sostinė Revelis. Kaip galima spręsti iš paties T. Narbuto užuominų, šiame mieste gyveno 1808 m. pabaigoje–1809 m. pradžioje, t. y. jau po įvykių Mažojoje Rogo saloje. Kaip ir Abe, Revelyje T. Narbutas užmezgė asmeninių kontaktų. Pati įspūdingiausia pažintis – su tada Revelyje viešėjusiu itin populiariu rašytoju, istoriku ir diplomatu Augustu von Kotzebue (1761–1819). Kaip tik iš jo T. Narbutas sužinojo apie žymaus viduramžių teologo, filologo ir bažnyčios veikėjo Petro d’Ailli (Petrus ab Alliaco, 1350–1429) rankraštį, kurio teksto fragmentus (juos T. Narbutas nusirašė Revelyje) vėliau naudojo ir savo didžiajame veikale, ypač – pirmajame jo tome. Tikriausiai A. von Kotzebue pristatė T. Narbutą ir savo aplinkos žmonėms, taip pat kolekcininkams, antikvarinių knygynų savininkams. Paties istoriko teigimu, kaip tik Revelyje jis įsigijo ir kitą, šiandien itin prieštaringai vertinamą²³ (panašiai – kaip kadaise T. Narbuto paskelbtąją Aleksandro Bychovco kroniką) rankraštį – vadinamąją J. F. R. kroniką.

Skandinaviškasis T. Narbuto gyvenimo epizodas išryškintas neatsitiktinai – jis rodo, kiek dar daug reikia įdėti pastangų, norint susidaryti tikresnį, taigi irobjektyvesnį, vaizdą apie T. Narbuto veikalo „Dzieje narodu litewskiego“genezę. O netikėtumai, tikri atradimai, laukia atidžiau pažvelgus ir į kitus šio istoriko gyvenimo momentus, į jo pradžių pradžią, t. y. į jo mokslo metus, aplinką prestižiškiausioje tada krašto vidurinio mokslo įstaigoje – Vilniaus apskrities, kitaip – akademinėje, mokykloje, į kurią, taigi ir į Vilnių, T. Narbutas atvyko 1796 m., būdamas vienuolikos metų, ir visą šešerių metų mokslo kursą išėjo vos per trejus metus ir tik labai gerais pažymiais. Netikėtumai laukia atidžiau pažvelgus ir į jo santykį su pijoriškąja ideologija. Neužmirškime, kad garsusis pijoras, 1769 m. Vilniuje išleisto vadovėlio „Logika“ autorius Kazimieras Narbutas (Kazimierz Narbutt, 1738–1807) buvo T. Narbuto giminaitis, „senelis“, kaip kad pats istorikas jį vadindavo, nors iš tikrųjų K. Narbutas buvo jo senelio Ignacijaus Narbuto brolis. Studijas Vilniaus universiteto (tada – Lietuvos vyriausiosios mokyklos) Fizikos mokslų kolegijoje T. Narbutas pradėjo 1799 m., taigi būdamas vos penkiolikos metų amžiaus. Daug svarbių žinių duoda ir vadinamasis kontekstas – pažintis su tada universitete dėstytais kursais, ypač – su mėgstamiausio T. Narbuto profesoriaus – ekskunigo, 1794 m. sukilimo dalyvio, puikaus pedagogo, puikaus oratoriaus, o po L. Gucevičiaus mirties Architektūros katedros vadovo, bet permainingos sėkmės architekto-praktiko Mykolo Šulco (Michaù Szulc, 1769–1812) paskaitų konspektais, tarp jų ir architectura militaris, arba paprasčiau tariant – karo inžinerija²⁴. Jau vėliau T. Narbutas taip apibūdins universitete pasirinktą savo studijų dalyką: „Tai labai platus, sunkus, reikalaujantis daug darbo ir pats pavojingiausias iš visų mokslų“²⁵.

Žodžiuose platus, sunkus, reikalaujantis daug darbo ir pats pavojingiausias ir slypi T. Narbuto pasirinkimo esmė. M. Šulco dėstomame architectura militaris kurse buvo viskas, ko reikėjo XVIII a. švietimo tradicijos auklėtam, itin gabiam jaunuoliui. Ši karo mokslo sritis atitiko universalius T. Narbuto gebėjimus, maža to – sudarė galimybę išmėginti jėgas mūšio lauke. Ne veltui M. Šulcas karinės architektūros paskaitose tiek daug dėmesio skyrė ir iš pirmo žvilgsnio antraeiliams dalykams – karo inžinieriaus fiziniam pasirengimui, moralei, erudicijai ir net išvaizdai. Kitaip tariant, mokė ne tik statyti tiltus, baterijas ir fortifikacijas. Profesorius stengėsi savo mokiniams perduoti pagrindinį Apšvietos epochos principą – ugdė universalumą ir žingeidumą mokslui. Negana to – žadino meilę krašto istorijai, savo architektūros paskaitas sąmoningai puošdamas ilgomis Motiejaus Strijkovskio ir Martyno Belskio kronikų citatomis.

Bet grįžkime prie svarbiausio T. Narbuto biografijos fakto, jo vizitinės kortelės – veikalo „Dzieje narodu litewskiego“.

Dėl sumanymo rašyti veikalą „Dzieje narodu litewskiego“

„Aš nerašau lietuvių tautos istorijos…“ – tokia iš pirmo žvilgsnio šokiruojančia deklaracija T. Narbutas pradėjo laišką garsiam to meto istorikui profesoriui Ignacijui Onacevičiui (Ignacy Onacewicz vel O‘Nacewicz, 1780 ar 1781–1845)²⁶. Laiško originalas neišliko, o iš juodraštinio varianto negalime jo tiksliai datuoti. Ir vis dėlto laiško turinys leidžia nors apytiksliai tą laiką nustatyti – tai turėtų būti metai po veikalo „Dzieje narodu litewskiego“ pirmojo tomo, t. y. „Mitologia litewska“ („Lietuvių mitologija“), pasirodymo, 1836-ieji arba 1837-ųjų pradžia:

Aš nerašau lietuvių tautos istorijos, nes neįstengčiau susidoroti su tokiu darbu; be kita ko, ir pats Livijus nesugebėtų jos parašyti – tokia ji šiandien, kai nuosmukį patyrė dalykai, galėję palaikyti jos šaunumą, yra neapdorota, tokius išbarstytus ir išblaškytus turi šaltinius. Mano uždavinys, kaip galima spręsti iš knygos „Mitologia litewska“, yra atskleisti praeities įvykių esmę, pradedant tautos kilmės ab ovo [paryškinta T. Narbuto, – R. G.] iki pat tų laikų, kai ji 1569 metais, valdant Žygimantui Augustui, susijungė su Lenkija. Taigi šis įrodinėjimų, įvykių spėliojimų ir jų pagrindimo, sumanymų, pastabų ir šaltiniuose išskaidytų faktų rinkinys, kuris sudarys penkis arba šešis tomus, negali būti vadinamas istorija [orig.: „historia“, – R. G.], o tik veikalais [orig.: „dzieje“, – R. G.], t. y. turi turėti kuklesnį pavadinimą²⁷.

Taigi T. Narbutas labai aiškiai atribojo tai, kas šiandien mūsų ausiai skamba visiškai identiškai. Simonas Daukantas „Didžiajame lenkų–lietuvių kalbų žodyne“ žodį „dzieje“ į lietuvių kalbą vertė žodžiu „weikaùaj“, „księga dziejów“ – „kniga wejkaùū“, tuo tarpu žodis „dziejopis“ lietuviškai reikštų „weikaùuraszytojas“ ir t. t.²⁸ Savo ruožtu žodžius „dziejopis“, „dziejopisarz“, „dziejopisca“ prilygino žodžiui „latopisca“, „latopisiec“, t. y. „meturaszitojas“, metraštininkas. Taigi, laikantis anuometinės terminijos, T. Narbuto veikalas „Dzieje narodu litewskiego“ į lietuvių kalbą turėtų būti verčiamas ne „Lietuvių tautos istorija“, bet „Lietuvių tautos veikalai“. Maža to, iš laiško turinio aišku, kad T. Narbutas sąmoningai vengė tada jau visuotinai priimto žodžio „historia“ (prisiminkime kad ir gerokai anksčiau pasirodžiusį septyniatomį garsiojo Adomo Naruševičiaus (Adam Naruszewicz, 1733–1796) veikalą „Historia narodu polskiego“, t. y. „Lenkų tautos istorija“), taigi tarytum nepretendavo į moksliškumą, suvokdamas save tik kaip įvykių aprašinėtoją, savotišką metraštininką, „meturaszitoją“, bet ne istoriką – net anuometiniu įsivaizdavimu. Ir čia vertėtų atkreipti dėmesį į istoriko Vytenio Almonaičio įžvalgą, kad savo struktūra ir dėstymo eiga T. Narbuto veikalas labai jau primenąs viduramžių kroniką²⁹. Taigi bent iš pradžių uždavinys buvęs labai kuklus. Suvokdamas, kad jo veikalas nebus tobulas ir nekritikuotinas, o tikmedžiaga būsimiems tyrėjams, jau cituotame laiške I. Onacevičiui rašė: „Jame Šiaurės Europos tyrinėtojas sau ras labai didelę paslaugą. O kitas Lietuvos istorikas [orig.: „dziejopis“, – R. G.] (jeigu tik Dievas tokiu apdovanos mūsų tautą) turės nueiti lengvesnį kelią; mūsų tautietis visada čia atras puikių mūsų protėvių darbų, aiškiai ir teisingai išdėstytų. Toks yra mano ketinimas, o kaip jis pavyko – įvertins palikuonys“³⁰.

Tačiau kad ir koks kuklus būtų buvęs T. Narbuto sumanymas, jo įgyvendinimui reikėjo daug fizinių ir moralinių jėgų – šis darbas, kaip netrukus paaiškėjo, sudėtingumu nė kiek nenusileido karo inžinieriaus profesijai. Tame pačiame laiške T. Narbutas taip rašė:

Jau trisdešimt metų, kai jaučiu norą dirbti šį darbą; tarnavau inžinieriumi Rusijos armijoje ir, daug keliaudamas, versdamas ir rausdamas žemę (ne vieną kartą – ir savo gimtąją), ieškojau praeities pėdsakų. Rinkau knygas, jas nurašinėjau, rausiausi privačiuose ir viešuose archyvuose – kur tik galėjau, išmokau skaityti senus rusiškus, vokiškus, lotyniškus rankraščius, išmokau kalbas ir lietuvių kalbos dialektus [pasak istoriko dukters T. Narbutaitės-Mončiunskienės, jos tėvas mokėjo net devynias kalbas, „taip pat ir olandų, tokią madingą jo jaunystėje“³¹, – R. G.], pririnkau įvairių ištraukų, užrašų, taip pat sulaukiau pagalbos iš tų tautiečių, kurie turėjo krašto senovės paminklų³².

Taigi jau 1825–1827 m. T. Narbutas turėjo sukaupęs pakankamą kiekį šaltinių, kuriais remdamasis galėjo ryžtis rekonstruoti seniausią Lietuvos istoriją. O ir anuometinė atmosfera buvo palanki tokiam sprendimui priimti.Bene geriausiai šią atmosferą apibūdina 1829 m. leidinyje „Dziennik Warszawski“ („Varšuvos dienraštis“) išspausdintas Dionizo Poškos rašinys „Keletas įžanginių žodžių bet kam, žadančiam rašyti Lietuvos ir Žemaičių istoriją“³³. Straipsnis rašytas metai prieš autoriaus mirtį, todėl jį galima vadinti literatūriniu testamentu. Rašinio pavadinimas tarsi rodo, kad D. Poškai pirmiausia rūpėjo duoti nurodymus ir patarimus tiems, kurie imsis rašyti Lietuvos istoriją. Tačiau iš turinio aiškėja, kad problema didesnė – autoriui labiausiai rūpėjo, kas rašys tą istoriją. Nes atėjo laikas, kad ją parašytų pats lietuvis, ne rusas, ne vokietis ir ne lenkas, nes „senieji autoriai, iš eilės vienas kitu sekdami ir iš kits kito nusirašinėdami lietuvių pagoniškas gimines ne iš įsitikinimų ar religinių principų, bet dėl prietarų, vos teikėsi laikyti žmonėmis ar to vardo vertais“³⁴. Todėl, anot D. Poškos, lietuvių tautos istoriją gali parašyti „tik kuris nors civilis pilietis“, nes tik jis turi galimybę objektyviai pavaizduoti praeitį.

Sunku pasakyti, ar D. Poška turėjo omenyje kokį nors konkretų asmenį. Galbūt ir taip. Jam puikiai buvo žinomas anuometinis intelektinis Lietuvos elitas, ypač tie, kurie domėjosi krašto praeitimi. Tačiau šio asmens neįvardijo. Ir nors vargu ar būtume teisūs, jeigu šį D. Poškos testamentą pavadintume programiniu dokumentu, turėjusiu ypatingą poveikį to meto šviesuomenei, šis straipsnis rodo bendrą lygį, bendrą nuotaiką, gimstantį norą rašyti patiems ir taip išvengti klaidų, kurias sąmoningai ar nesąmoningai darė kiti. Likimas susiklostė taip, kad tuo rašytoju, tuo „civiliu piliečiu“ tapo T. Narbutas.

Idėjos įkūnijimas

Tokiam sumanymui įgyvendinti reikėjo rasti ir leidėją. O juo tapo žinomas Vilniaus literatas, redaktorius ir spaustuvės savininkas, vienas ryškiausių to meto intelektualų, anksčiau ne kartą minėtas A. Marcinovskis. Kaip tik jam reikėtų priskirti dalį T. Narbuto veikalo „Dzieje narodu litewskiego“šlovės. Tiesa, šios idėjos A. Marcinovskiui nepavyko iki galo įgyvendinti – nebuvo išspausdintas paskutinysis, dešimtasis, tomas. Ši aplinkybė aptemdė autoriaus ir leidėjo santykius. Nors šiokių tokių nesklandumų būta ir anksčiau. Štai pirmasis veikalo tomas buvo išspausdintas 1835 m., o antrasis pasirodė tik 1837-aisiais. Taigi rankraštis leidėjo laukė net dvejus metus – pratarmė parašyta dar 1835 m. gegužę. Vis dėlto pirmųjų tomų populiarumas 1837 m. paskatino A. Marcinovskį sudaryti ir oficialią autorinę sutartį. 1838 m., kaip galima spręsti iš ketvirtajame veikalo„Dzieje narodu litewskiego“tome išspausdinto prenumeratorių sąrašo bei mūsų dienas pasiekusių prenumeratorių kortelių, buvo paskelbta ir vieša visų tomų prenumerata³⁵.

Nuo 1837 m. knygų leidimas akivaizdžiai paspartėjo: po metų buvo išspausdinti trečiasis ir ketvirtasis, 1839-aisiais – penktasis ir šeštasis, 1840-aisiais – septintasis ir aštuntasis tomai, o 1841-aisiais – paskutinysis, devintasis. 1839 m., t. y. pasirodžius pirmosioms šešioms knygoms, T. Narbuto kūrinys įteiktas ir imperatoriui Nikolajui I, už ką istorikas, kaip tada įprasta, buvo apdovanotas asmenine monarcho dovana – žiedu su briliantu³⁶. O 1841 m., kai jau buvo išspausdinti vis devyni tomai, išskirtinį dėmesį T. Narbutui parodė ir Vilniaus vyskupas Andriejus Benediktas Klongevičius (Jędrzej Benedykt Kùągiewicz, 1767–1841), aplinkraščiu kreipdamasis į vyskupijos dvasininkus ir primygtinai rekomenduodamas įsigyti T. Narbuto veikalą. Ne tik įsigyti, bet ir „jį skaityti ir mąstyti bei liaudžiai, kuriai kunigai esą vedliai jų krikščioniškajame gyvenime, pasakoti: kas prieš tai dėjosi šiame žemės kampelyje, kuriame dabar gyvename, kas ir kokiomis pastangomis sodino tą Kristaus vynuogyną ir jau gerai išpuoselėtą perleido mums kaip pačią brangiausią nuosavybę“³⁷. Toks vyskupo, vieno šviesiausių savo laikotarpio asmenybių, be kita ko, pirmojo valstiečių kilmės Vilniaus vyskupo, kreipimasis istoriką sujaudino net labiau nei monarcho dovana.

Taigi nuo 1837 m. T. Narbutas galėjo toliau tęsti pradėtą darbą, jau turėdamas pagrįstą viltį, kad jo veikalas bus išspausdintas. Ne tik išspausdintas, bet ir perkamas – A. Marcinovskis pasirūpino ir jo reklama. Išliko puikus šios leidėjo akcijos pavyzdys, vadinamasis pranešimas apie T. Narbuto veikalą, rašytas, kai jau buvo išleisti beveik visi, t. y. aštuoni, tomai³⁸. Kaip rodo šis reklaminis tekstas, A. Marcinovskis nėra vien komersantas, kuriam svarbu tik įsiūlyti savo prekę, bet asmuo, literatas, puikiai supratęs tokio veikalo – „Dzieje narodu litewskiego“ – reikšmę. Leidėją kaip žmogų ir kaip pilietį žavėjo istoriko biografija, bylojanti apie atsidavimą ir rezignaciją – nepaisydamas tarnyboje prarastos sveikatos, T. Narbutas „nemanė, kad ganėtinai atidavė skolą visuomenei“³⁹. Tad žymusis Vilniaus leidėjas, maža to, pats literatas, T. Narbuto veikalą vadina „dovana visuomenei“, sakydamas, kad pirmą kartą Lietuvos istorijos medžiaga pagaliau sujungta „į vieną visišką ir tvarkingą visumą“, kuri stebina jau vien savo apimtimi⁴⁰. A. Marcinovskis taip samprotavo: „Laukiant, kol pasirodys bešališka mokslingo išminčiaus nuomonė, galima pagrįstai, stebintis tokia ištverme, užtikrintai pasakyti: amžių amžiais buvo laukiama tokio veikalo ir amžių amžiais jis gyvuos. Taip, tiesa: tol, kol gyvieji turės poreikį pažinti pasaulio istoriją, o jų palikuonys – mokslą, tol Narbuto veikalas bus mokslinių diskusijų objektas, bus visų luomų piliečių pramoga, medžiagos istorikui lobynas, paminklų bei įrodymų, kurie buvo išgelbėti nuo pražūties, rinkinys [čia ir toliau kursyvas mano, – R. G.], o Lietuvos gyventojams, beveik bet kuriame jos kampelyje, kad ir kaip jis ten vadintųsi, bus įdomybė, žadinanti smalsumą, akstinas, kuris verčia mąstyti ir patikrinti ten aprašomus įvykius; ne vienam iš mūsų – mielas buvusios šlovės ir reikšmingumo priminimas“⁴¹.

Vargu ar galima tiksliau nusakyti T. Narbuto kūrinio esmę. Šie žodžiai rodo, kaip šį veikalą turėtume vertinti ir šiandien. Kitaip tariant, turime išmokti jį skaityti.

Tarp mokslo ir meno

T. Narbuto tekstai – tai ne tik vadinamoji grynoji istorija, ne tik faktų rinkinys. Pagaliau ne tik to meto istorinės savimonės atspindys. Tai ir rašytojo plunksnos potėpiai, galimybė prisiliesti prie mūsų senosios romantinės literatūros. T. Narbuto ir jo amžininkų epocha iki minimumo suniveliavo ribą tarp to, ką šiandien vadiname grožinės literatūros kūriniu, ir to, ką suvokiame kaip istorijos darbą. Epocha, kuri pagimdė istorinę literatūrą ir poetinę istoriją. Todėl ir istorikai, ir literatai naudojo beveik tuos pačius darbo metodus. „Romantinė literatūra vėliau susiformavo, – rašė viena nepanorėjusi savo vardo skelbti T. Narbuto amžininkė, – tais laikais, kai dėl netikėtai mus užklupusių nelaimių jausmai buvo pažeisti, valia prislėgta, o nuovoka atimta. Visa tai davė pagrindą skausmingam širdies gyvenimui, širdies, kuri troško išsilieti ir išsiliejo Romantizmo tėkmėje. Apverkti žiaurų likimą, apdainuoti ankstesnę šlovę, gyventi mielų prisiminimų ir vaizdinių pasaulyje, priešpastatyti juos skausmingai realybei – sugniuždytiems protams būtinai to reikėjo“⁴².

Panašiai galima traktuoti ir T. Narbuto norą rašyti – tai buvo ir jo paties poreikis, ne tik pilietinis užsakymas ir anaiptol ne tik materialinę naudą teikiantis darbas. T. Narbuto veikale rasime skrupulingai surinktus istorijos faktus, rasime bandymus juos vertinti ir apjungti į vieningą visumą. Rasime daugybę autorių ir jų darbų citatų – visa, ko jau ir tada buvo reikalaujama iš profesionaliosios istorijos. Tačiau pamatysime ir tai, kas netrukus, įsigalėjus pozityvizmui, bus visai užmiršta, tiksliau, atmesta kaip nereikalinga, netgi žalinga – tam tikra istorinio teksto personifikacija, istorijos suasmeninimas, istorijos įvykių „perkošimas“ per savo smegenis, savo sampratą, nebijant parodyti savo jausmų, savo klaidų, nežinojimo ir netgi savo silpnumo. „Žmonės visados ir visur tie patys žmonės…“ – šią frazę T. Narbutas nuolat kartodavo arba taikydamas ją sau, arba aprašomoms istorinėms asmenybėms. Tai bene įdomiausios kiekvieno „Dzieje narodu litewskiego“tomo vietos – ten, kur plunksna tarsi ima nebeklausyti autoriaus ir nukrypsta nuo skrupulingo praeities įvykių dėstymo. Daugumą šių „nukrypimų“ galima aiškinti vidine įtampa ir dvasinėmis kūrybinio žmogaus kančiomis – visi istorikai jas išgyvena, tačiau ne visi išdrįsta viešai apie tai prabilti. T. Narbutas išdrįso. Galbūt kaip tik šis blogai suvoktas viešas silpnumo demonstravimas tik sužadino norą jį kritikuoti?

Bet pažiūrėkime, ką apie savo problemas rašė pats T. Narbutas. Pradėjus rekonstruoti Lietuvos praeitį, rašant tomą po tomo, nuolat stiprėjo prieštaravimai, susiję su vieno tyrėjo jėgas pranokstančiu darbu. Štai regis banalus, bet ir nuoširdus „ekskursas į nuošalę“: „Pro langą mano namuko, kur rašau šias eilutes, kasdien žvelgiu į prie Rodūnės stūksantį pylimą, esantį tiesiai vos per mylią, sudarantį didingą tolimos tvirtovės vaizdą; įsižiūrėdamas į šį retą praeities paminklą, kasdien jaučiu savo širdyje gimstančius jausmus, skatinančius godulį jį ištirti, ir kasdien matau neįveikiamas kliūtis šiam sumanymui įgyvendinti. Kuo labiau gilinuosi į mano gimtosios žemės senovės pažinimą, tuo labiau ji traukiasi į praėjusių amžių gelmes ir tarsi stengiasi dingti iš mano akiračio“⁴³.

Vargu ar T. Narbutas turėjo omenyje kokias nors fizines kliūtis. Negalėjimas ištirti to paminklo – tai negalėjimas susilieti su jo praeitimi, seniausia istorija, negalėjimas jos pilnai rekonstruoti. „Nes aš pats, – rašė istorikas šeštojo tomo pratarmėje, – save lyginu su berniuku, kuris, atėjęs prie jūros, pakrantėje užliejusios kitados galingo miesto griuvėsius, rado mozaikinio paveikslo daleles, suskaldytas, išbarstytas ar vandens paglemžtas. Sužavėtas kūrinio grožio, pradėjo rinkti skeveldras ir dėlioti jas pagal senąją simetriją. Sudėliojo iš tikrųjų tik kontūrus ir daug detalių atskleidė, tačiau mato, kiek dar daug stinga. Tad neturėdamas kuo užpildyti tuštumų, žvelgia į nepermatomą vandens plynę, skeveldras pasiglemžusią, laukia tos akimirkos, kada jūra išmes akmenėlį, priklausantį šiai mozaikai; laukia laukia ir galiausiai pats paskęsta šioje amžių naikos bedugnėje“⁴⁴.

Ši dilema, šis prieštaravimas, šis bejėgiškumas, šis suvokimas, kad visa tai, ką rašo, tėra tik nepilnas vaizdas, pusiau tiesos sakymas, kulminaciją pasiekė aštuntajame antrojo tomo priede, pavadintame „Herodoto žinios apie Azovo jūros pakrantes ir jų gyventojus iki budinų“⁴⁵. Šio istoriko aprašymų patikimumo klausimą T. Narbutas išplėtojo iki praeities rekonstravimo problemos apskritai. Jis rašė: „Herodoto aprašymuose yra nemažai neaiškių vietų, ir taip bus ilgai, kol tinkamai panagrinėsime juos dabartinių ir praėjusių laikų dvasia. Tai ir yra tikslas, kurio mes dar siekiame ir nuo kurio vis labiau tolsime, kol liausimės praėjusio pasaulio dalykus atkakliai ir su išankstine nuostata matuoti mūsų šiandienos masteliais“⁴⁶. T. Narbuto įsitikinimu, senųjų laikų rašytojų kritika, remdamasi vien dabarties principais, veda į aklavietę. „Tačiau turime pripažinti, – sakė jis, – jog mūsų šiandien rašyta istorija nebūtinai atitinka griežtą labai seniai praėjusių laikų istorijos tiesą <…>. Taigi naujų laikų gabumams nebūdingas praėjusių amžių tikėjimas, kuris buvo mokslinis, žmogiškas ir dieviškas taip, jog šiandien, žvelgdami į praeities veidrodį, suvokiame mūsų labai matematiškai ribotą žvilgsnį, kuris pastebi tik išorinius paviršius, vos įžiūri užtemdytus klonius, bet jokiu būdu negali nei jų išmatuoti, nei geriau pažinti“⁴⁷.

Jau 1835 m. pirmojo tomo pratarmėje T. Narbutas deklaravo, kad savo, kaip praeities tyrėjo, uždavinį jis įgyvendins tik tada, kai sugebės parodyti ne tik labai didelį tautos istorijos senoviškumą, bet ir pateikti jį skaitytojui ano laiko dvasia: „Daugybė to paveikslo detalių yra dingę, – rašė istorikas, – bet išliko visuma, išsamesnė už visus šiaurės tautų mitus“⁴⁸. Šiosvisumos, šios tolimos praeities dvasios ieškojimas ir tapo pagrindiniu T. Narbuto uždaviniu.

Pabaigos žodis

T. Narbuto paieškos Lietuvos istorijos tyrimų srityje buvo daug sudėtingesnės, negu galima būtų manyti, detaliau jų nepažinus. Nors istorikas gerai išmanė savo profesijos paslaptis, puikiai valdė plunksną, visada stengėsi pabrėžti, kad jo veikale piešiamas lietuvių tautos istorijos vaizdas – tai tik jo individualussuvokimas. Kad tai tik T. Narbuto parašyta lietuvių tautos istorija, parašyta XIX a. 4-ajame dešimtmetyje, t. y. parašyta su tos istorijos autoriaus pasaulio suvokimu ir kritikos metodu, pagaliau su jo nuostatomis ir ydomis, su visomis padarytomis, o galbūt ir nepadarytomis klaidomis.

1989 m. Vilniuje, Šv. Jonų bažnyčioje (kaip tik čia 1864 m. lapkritį vilniečiai galėjo paskutinį kartą atsisveikinti su veikalo „Dzieje narodu litewskiego“autoriumi), taigi prieš 25 metus, vakare, skirtame 205-osioms T. Narbuto gimimo metinėms, istorikas Egidijus Aleksandravičius pasakė frazę, giliai įsirėžusią ten susirinkusiųjų atmintin – kad neabejojąs, jog ateis laikas, kai tai, ką šiandien vadiname didžiausiomis T. Narbuto „klaidomis“, didžiausiais jo veikalo „trūkumais“, kada nors taps mums didžiausia vertybe, didžiausiu jo darbo privalumu. Ir tikrai, šiandien jau vis daugiau sakančių, kad kaip tik T. Narbuto veikale – šiame klasikiniame pavyzdyje „kaip nereikia rašyti istorijos“ – pirmą kartą buvo pateikta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos interpretacija iš lietuvių pozicijų. Kad šio istoriko pasiūlyta Lietuvos istorijos vizija buvo atmesta, o tiksliau – ignoruota dėl priežasčių, kurias šiandien galėtume įvardyti kaip nemokslines – veikalas prieštaravo ne tik oficialiai rusiškai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos interpretacijai, bet ir tradicinei lenkų istorikų traktuotei, kuriai nepatiko šio istoriko separatizmas⁴⁹. Maža to, yra akcentuojančių ypatingą T. Narbuto veikalo „Dzieje narodu litewskiego“ svarbą aušrininkams ir kitiems lietuvių naciją kūrusiems nacionalinio judėjimo veikėjams⁵⁰. Kitaip tariant, šiandien vis daugėja sakančių, kad istoriją galima rašyti ir taip, kaip ją rašė Teodoras Narbutas. Nes, žvelgiant plačiau, kiekvienas iš mūsų rašome savo istoriją.

2009–2014