Alvydas Šlepikas: „Rašytojas kartais turi tapti nutildytųjų balsu…“

2026 m. Nr. 1

Poetą, prozininką, scenaristą, aktorių ir režisierių Alvydą Šlepiką kalbina Rimvydas Stankevičius

„Kas man svarbiausia – poezija, proza ar kinas? Atsakymas man labai aiškus: kad ir ką daryčiau, kad ir ką kurčiau, rašyčiau, šokčiau ar dainuočiau – visada gilumoje jaučiu pulsuojant jambą, chorėją, amfibrachį, dundant, grumant hegzametrą… Man rodos, kad tik poezija, glūdinti gelmėje, ir padaro viską menu. Kuriu tik tam, kad aplinkui taptų šiek tiek gražiau, rašau, kad būtų smagu arba įdomu skaityti. Arba todėl, kad kartais reikia pasakyti, papasakoti apie tuos, kurie jau yra nebyliai“, – sako Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas rašytojas Alvydas Šlepikas, sausio 27-ąją švenčiantis šešiasdešimties metų jubiliejų.

 

– Atrodytų, tezė, teigianti, jog neįmanoma tuo pat metu eiti daugeliu kelių, yra neginčytina. Liaudyje netgi pašiepiami tie, kurie neva mėgina vienu užpakaliu dvi kėdes užsėsti, neva – mėgina daryti tai, kas akivaizdžiai beprasmiška. Tačiau Tu, Alvydai, man buvai ir esi išimtis – Tau pavyko tapti ir aktoriumi, ir režisieriumi, išmėginti save ir teatre, ir kine, tuo pat metu būti ir stipriu poetu, ir tarptautinio pripažinimo sulaukusiu prozininku… Esi vadovavęs „Literatūros ir meno“ savaitraščiui, esi radijo stotyje „M1“ kūręs muzikines laidas. Gan dažnai ir, kaip suprantu, noriai redaguoji kitų poetų ir prozininkų knygas. Dar labiau stebina, kad Tavy be jokios vidinės dramos ir nesusimaišydami tarpusavyje kažkaip sudera aukštasis menas ir pramoginis – tie, kurie mėgsta Tavo poeziją, sunkiai prisiverstų žiūrėti Tavuosius serialus, o tie, kurie mėgaujasi Tavo serialais, vargu ar žavisi Tavo eilėraščiais… Tad padėk man suprasti, kas dedasi Tavo viduje – ar Tu vis tebeieškai sau artimiausio žanro, tobuliausios saviraiškos formos, ar derėtų manyti, kad viskas vienodai Tau įdomu ir kaip tai motinai – visi vaikai vienodai gražūs? Ar kažką darai su meile, o kažką – tik pro sukąstus dantis – duonai uždirbti? Kaip pats įvardintum savosios kūrybos šerdį? Kaip save apibrėži pats sau? Kas užrašyta ant Tavo širdies? Poezija? Proza? Kinas?..

A. Š. Turiu prisipažinti – kadaise vienas bičiulis aktorius, perskaitęs mano publikaciją žurnale, taip ir pasakė: „Neišsėdėsi ant dviejų kėdžių.“ Tai mane nustebino, nesupratau, ką jis turi omeny. Man neatrodė, o ir dabar neatrodo, kad teatras ar literatūra kuo nors skiriasi. Ne technika (išore), bet raiška, vaizduote, išmone, rūpesčiu perduoti kitiems tai, kas tau atrodo svarbu.

Vienoj televizijos laidoj girdėjau Leonardą Gutauską sakant – kai pavargstu tapyti, kai musės puola, užsirišu galvą skarele ir imuosi rašyti (čia ne citata, tik miglotas, gal ir nelabai tikslus, bet tikras prisiminimas, ką iš esmės sakė tas laimingas žmogus).

Jeigu mokėčiau tapyti – tapyčiau, mokėčiau kalti, lieti, lipdyti skulptūras – tą ir daryčiau, bet skulptorius Antanas Mončys sakė, kad delfinai taip pat protingi, tik jie neturi rankų, todėl ir nesukuria jokios civilizacijos. Rankos svarbu (tą patį visai neseniai pakartojo ir garsus suomių humoristas Ismo), o maniškės rankos neskirtos nei tapybai, nei lipdybai, šia prasme esu kaip delfinas. Nemoku ir muzikos komponuoti – pavydžiu tiems, kas moka. Belieka rašyti arba naudoti save patį, tiksliau, savo kūną, menui – vaidinti teatre.

Tikrai egzistuoja, kaip teisingai sakai, aukštasis menas ir pramoginis, bet riba labai neaiški – vienam tai tik pramoga, kitam jau dvasinis sukrėtimas. Nedrįsčiau ištarti, kad kuriu aukštąjį meną – nutrenktų mane žaibas. Ką nors kuriu tik tam, kad aplinkui taptų šiek tiek gražiau, rašau, kad būtų smagu arba įdomu skaityti. Arba todėl, kad kartais reikia pasakyti, papasakoti apie tuos, kurie jau yra nebyliai: rašytojas kartais turi tapti nutildytųjų balsu.

Klausi, kas man svarbiausia – poezija, proza ar kinas. Atsakymas man labai aiškus: kad ir ką daryčiau, kad ir ką kurčiau, rašyčiau ar šokčiau, ar dainuočiau – visada gilumoje jaučiu pulsuojant jambą, chorėją, amfibrachį, dundant, grumant hegzametrą… Man rodos, kad tik poezija, glūdinti gelmėje, ir padaro viską menu. Kitiems gal muzika. Arba architektūra, kaip Osipui Mandelštamui.

– Ar atsimeni, kada tie jambai ir chorėjai pirmą kartą Tavyje suskambo? Užaugai gilioje provincijoje – Videniškiuose, Molėtų rajone… Ginkdie, nenoriu užgauti – tikrai gražus ir jaukus, vaizdingų peizažų supamas kaimelis, tačiau, sutik, negalėtum pasigirti, kad augai išpuoselėtame, tarpstančiame kultūros lauke. Todėl maga paklausti, kas pabudino Tavy tą polinkį meninei saviraiškai, tą kūrybinį geizerį, neišsitenkantį nei vienoje meno formoje, nei vienoje meno srityje? Kaip ir visi turbūt – kieme spardei kamuolį, žvejojai, maudeisi upėje, karsteisi po medžius, važinėjai dviračiu… Daugeliui Tavo bendraamžių vaikų tokios saviraiškos pakako, o Tau štai – ne. Kas tai lėmė? Tėvai? Mokykla? Būreliai? Kokia nors itin paveikusi perskaityta knyga? Beje, ar moksleiviškoje vaikystėje rašei eilėraščius? Ar gerai mokeisi? Ar suaugusieji sakydavo, kad „iš šito vaiko kažkas ypatingo bus“?

A. Š. Kaimelis… Atsiprašau, miestelis, o ne kaimelis, niekas niekada Videniškių nevadino kaimeliu. Kur vaikai? – klausdavo tėvas motinos. Miestely laksto, atsakydavo mama. Videniškių kaimas buvo tik užrašytas ant vokų, adresuose, arba gimimo liudijimuose, kituose dokumentuose, bet sąmonėje, žmonių kalboje ir kasdienybėje – tik miestelis. Miestely buvo beveik viskas, ko reikia – bažnyčia, krautuvė, kultūros namai, biblioteka, viešoji pirtis, siuvykla ir vidurinė mokykla. Kokiais aštuoniasdešimt antrais (ar kiek anksčiau) atsirado net vaikų darželis.

Negaliu sakyti arba, kaip Pats formuluoji – girtis, kad augau išpuoselėtame, tarpstančiame kultūros lauke, kita vertus, ta kultūra pasiekdavo visokiais būdais: paruošiamojoje ir pirmoje klasėje mokiausi buvusio vienuolyno (dabar ten muziejus) patalpose. Tos lenktos vienuolyno sienų ir langų linijos, tie įviji laiptai, pats pastato sienų storis, masyvumas, senos trupančios raudonos plytos rūsyje, išgaubti rūsio skliautai, žodžiu, visa aplinka savaime kėlė pagarbą ir supratimą, kad egzistuoja ne tik bulvių laukai, kolchoznikai su šakėm, bet ir kažkas daugiau.

Skaityti išmokau ketverių (sesuo išmokino), todėl būdamas pirmokas dažnai neturėdavau ką veikti, bet mokykla suteikė ir vieną privilegiją – galėjau imti knygas iš miestelio bibliotekos. Pradinukams leisdavo skaityti tik knygeles plonais viršeliais. Aš dažnai užstrigdavau bibliotekoje, tiesiog vietoje perskaitydavau vieną ar kitą knygą ir dar namo pasiimdavau visą jų šūsnį – tiek, kiek leisdavo bibliotekininkė. Per dieną ar dvi perskaitydavau visas pasiimtas ir vėl eidavau kitų. Jeigu ilgai negrįždavau iš mokyklos, mama žinojo, kur ieškoti.

Vieną dieną supratau, kad visas bibliotekoje buvusias vaikiškas knygeles perskaičiau, kai kurias ir po kelis kartus. Bibliotekininkė susimylėjo ir leido pasiskolinti pirmą „suaugusiųjų“ knygą storais viršeliais. Iki šiol ją prisimenu, tai buvo Tomo Main Rido „Jūrų vilkiūkštis“. Ypač gera ta knyga buvo dar ir todėl, kad iš serijos „Drąsiųjų keliai“.

Mūsų namuose skaityti mėgo visi. Prisimenu jaukius žiemos vakarus, kai tėvas garsiai skaitydavo „Baltąją pirštinę“ (vėl Main Ridas!), mes su broliu įsitaisydavom kartu su tėvais lovoje ir klausydavom, nebūtinai viską suprasdami. Priėję kokią „pikantiškesnę“ vietą (nors kas ten galėjo būti pikantiška toje nekaltoje knygoje), pastraipą, kurios vaikams geriau negirdėti, jie persimesdavo suokalbiškais žvilgsniais, nusijuokdavo, praleisdavo kelis sakinius ir skaitydavo toliau. Mes klausydavome, kol nusinešdavo mus Dėdė Miegas, o atsibusdavome jau savo lovoje. Tėvai visada skatino skaityti knygas ir manė, kad vaikams tai svarbu.

Suprantama, kad iš pradžių skaičiau daugiausia nuotykinę literatūrą, bet vėliau atradau ir kitas knygas – ypač didelį įspūdį padarė, tiesiog sukrėtė Icchoko Mero proza. Rašytojas jau buvo emigravęs, bet mūsų miestelio bibliotekoje visos jo knygos liko, niekas jų neišėmė, neišmetė, matyt, ne visi potvarkiai pasiekdavo nuošalesnes bibliotekas. Kokioj aštuntoj klasėj pradėjau skaityti ir poeziją. Iš pradžių vienintelis poetas, kurį skaičiau, buvo Marcelijus Martinaitis, nors „Kukučio baladžių“ tuo metu nelabai mėgau. Užtat atmintinai mokėjau beveik visą jo rinktinę „Vainikas“. Tikrai negaliu būti visiškai tikras, bet manau, kad susidomėti M. Martinaičio poezija paskatino draugo turėta Vytauto Kernagio plokštelė. Ilgokai „tikra poezija“ man ir tebuvo M. Martinaitis.

Paskui atradau Vytauto Bložės rinktinę „Sena laužavietė“, Sigito Gedos rinkinį „Žydinti slyva Snaigyno ežere“, Juditos Vaičiūnaitės „Smuiką“… Taip pamažu, pamažu įpratau, pamėgau skaityti eilėraščius, vis atrasdavau naujų nuostabių poetų, o vienuoliktoj klasėj jau ėmiau suvokti, ir kur slypi Maironio, Kristijono Donelaičio ar net Prano Vaičaičio poezijos grožis.

Beskaitydamas poeziją ir pats pradėjau rašinėti. Labai skatino kurti ir mokytojai. Aštuntoje klasėje pasirodė pirmoji mano eilėraščių publikacija Molėtų rajoniniame laikraštyje „Pirmyn“. Videniškių vidurinės mokyklos direktorius Antanas Marcinkevičius buvo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas, bet mūsų klasei nedėstė, tačiau kartą, mūsų mokytojai Zagreckienei išvykus ar gal susirgus, direktorius ją pavadavo. A. Marcinkevičius buvo choleriškos natūros, energingas žmogus, puikus pasakotojas, emocingas sporto aistruolis ir šiaip jau – visais atžvilgiais žavinga asmenybė. Pavaduodamas mūsų mokytoją jis nė nemanė pasidomėti, ką mes tuo metu ėjome pagal programą, o vietoj to energingai ir vaizdžiai papasakojo mums, kuo skiriasi kūrėjai – dvasios milžinai nuo pilkų kasdienybės pelių. Visa tai lydėjo gausūs pavyzdžiai ne tik iš pasaulinės istorijos, bet ir iš vietinių miestelio žmonių gyvenimo. Iš tų pavyzdžių vienas įstrigo labiausiai, apie (man rodos) Saliutę ir jos karvės kuolą, kurį ta moteriškė neva taip kala su didžiuliu kūju, kad ne tik visos pamiškės gaudžia, bet net ir pats Stachanovas neva šitaip galingai kūju mosuoti nesugebėtų, o pats tos moters kuolo kalimas ir gailios jos karvės akys savaime yra poezija. Tada paklausė, kokią jis čia literatūrinę priemonę pasakodamas panaudojo, ir, mums bijant prasižioti, dūrė pirštu į lubas sakydamas, kad jis panaudojo hiperbolę. Kas yra hiperbolė, mes įsikalėm į galvą visam gyvenimui, o Direktorius kiekvienam uždavė namų darbų – parašyti po du tris eilėraščius.

Neprisimenu, ar kas nors dar parašė, bet aš parašiau, o po kurio laiko rajoniniam laikrašty pasirodė mano parašyti eilėraščiai, tik šiek tiek kitokie – A. Marcinkevičius paredagavo mano eiles. Man labai tas nepatiko, rodos, net ašarojau iš pykčio, užsidaręs kambary, kad kažkas drįso kišti nagus prie skaisčios mano kūrybos. Žinoma, A. Marcinkevičius tikriausiai kiek pataisė šlubuojančią ritmiką ar kokį nevykusį rimą, bet tada man tai atrodė kaip baisi nelaimė. Tiesa, po kurio laiko iš „Pirmyn“ sulaukiau perlaidos – gavau pirmąjį honorarą – du rubliu ir, rodos, dvidešimt kapeikų. Nuotaika kaipmat pasitaisė ir kilo mintis, kad iš rašymo gal net galima pragyventi. Tai, aišku, juokas, bet du rubliai man, aštuntokui, tikrai buvo nemaži pinigai.

Vėliau literatūrą ėmė dėstyti jaunas mokytojas Valentinas Stundys, kuris subūrė literatų būrelį, visada skatino ir palaikė mokinių kūrybą. Tada ėmiau važinėti į rajoninius ir respublikinius literatų sąskrydžius, atsirado draugų kitose Lietuvos vietose, su kuriais susirašinėjau ir, žinoma, dalinausi eilėraščiais. Turiu pasakyti, kad apie savo mokyklą galiu kalbėti tik gerai. Mokytojai tikrai skatino kūrybiškumą, klasės draugai buvo smagūs ir išradingi. Šiuo požiūriu man tikrai pasisekė gyvenime.

– Mat kaip – poezijos publikacijos, literatų sąskrydžiai, vidurinės mokyklos atestatas… Tiesiog sugriovei visą mano įsivaizdavimą apie Tave. Nustebsi, Alvydai, kokių legendų esu prisiklausęs apie Tavo ilgą erškėčiuotą kelią į menų pasaulį. Neva Tu pabaigei kaži kokią proftechninę mokyklą, dirbai šaltkalviu kaži kokioje provincijos gamykloje tarp žmonių, nė nenutuokiančių, ką tas žodis „menas“ apskritai reiškia, anksti sukūrei šeimą ir buvai susitaikęs su mintimi, jog pragyvensi dorą, į akis nekrintantį proletaro gyvenimą. Tačiau kartą, barnio su žmona metu, pašiepiamai jos išvadintas „menininku“, iš pykčio ėmei ir užsiregistravai tarp stojančiųjų į Muzikos akademiją, aktorystės specialybę. Nuvažiavai į Vilnių – į egzaminus ir, nustebindamas ne tik žmoną, bet ir pats save, ten įstojai. Ir neva tik tada, atsidūrus klestinčioje kultūrinėje aplinkoje, ėmė skleistis Tavasis kūrybinis potencialas. Ir dar esu girdėjęs, kad pirmasis Tavo literatūros kūrinys – molėtiškių tarme rašytas apsakymas apie samanės varymą, kurį neva pagyrė ne tik Tavo bičiuliai, bet ir dėstytojai, padrąsino Tave rašyti prozą, žinoma, ir poeziją. Net liūdna, kad tokia graži, kinematografiška istorija yra pramanas. Bet, ką jau darysi – papasakok, prašau, tikrąją.

A. Š. Tamstos klausimai yra tokie platūs, kad net nežinia, nuo ko pradėti: čia beveik užduotis parašyti savąją autobiografiją, aprašyti, kaip tas rašė, „gyvenimo universitetus“.

Pradėkime gal nuo to niekuo neypatingo prozos kūrinėlio apie samanės varymą. Kokiais du tūkstančiai penktais ar septintais metais, besidarbuojant „Literatūros ir meno“ redakcijoje, kuriai tuo metu vadovavo Kornelijus Platelis, man ir Liudvikui Jakimavičiui buvo pavesta tvarkyti ir paskutinįjį savaitraščio puslapį, skirtą visokiems juokams ir pakvailiojimams. Sugalvojome su Liudviku rašyti teminius kūrinėlius – pavyzdžiui, parašykim abu apie pelę. Vienas savo, kitas savo tekstelį. Parašom. Publikuojam – smagu. Žvengiam vienas iš kito. Beje, novelytė „Pelė“ išleista knygoje „Lietaus dievas ir kiti“, o Liudviko tekstas apie pelę, rodos, atsidūrė knygoje „Elio“. Sugalvojom parašyt apie samanės varymą – parašėm ir apie tai.

Prisiminiau tikrą atsitikimą, kurį man pasakojo buvęs klasės draugas Gintas Mozūra, apie tai, kaip jo uošvis varė samanę ir stebėjo vapsvas – tos gėrė ir krito kaip negyvos, bet po kiek laiko atsigaudavo ir linksmos skrido savais keliais. Panaudojau tą negudrų siužetėlį tokiai paprastai, juokingai humoreskai „Dvasios ir masės santykis“, kuri vėliau irgi atsidūrė knygoje „Lietaus dievas ir kiti“. Viename literatūriniame renginy perskaičiau tą tekstelį rytų aukštaičių tarme, kuri yra mano prigimtinė. Visiems patiko. Tada ir dar kelis kartus vis kur paskaitydavau susitikimų pabaigai – tiko užbaigti kokius rimtus pokalbius, nuleisti viską juokais. Žodžiu, ne, nėra tai mano pirmasis prozos kūrinėlis ir dėstytojai jo negyrė, nes kai rašiau, seniai nebeturėjau jokių dėstytojų, bet patikdavo tas tekstelis mane į knygos pristatymus vežiojusiam Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos vairuotojui Arvydui. Tuo galiu pasigirti.

O pirmasis mano prozos gabalėlis buvo paskelbtas žurnale „Jaunimo gretos“, kai ten dirbo vienas iš „Svetimų“ Dainius Dirgėla. Apsakymas vadinosi „Langas į sodą“, vėliau, gerokai perrašytas, jis atsidūrė „Lietaus dievo“ rinkiny (aišku, ir vėlesnėje knygoje „Lietaus dievas ir kiti“).

Grįžkim prie profesinės technikos mokyklos. Buvo tokia mano biografijoje. Bet jau po vidurinės. Jokių abejonių neturėjau – žadėjau stoti į universitetą, į filologiją, bet gyvenime nutinka visokių netikėtumų. Atsitiko taip, kad mano klasiokės, kuri vėliau tapo pirmąja žmona, brolis sumanė vesti, o mane pakvietė pirmuoju pabroliu. Ir vestuvės – tą pačią dieną, kai man lietuvių kalbos ir literatūros egzaminas raštu. Pasaulis sukasi aplink, kokie egzaminai? Mašina manęs laukė prie universiteto durų, aš išsirinkau pirmą pasitaikiusią temą – Jono Biliūno humanizmas – rašinį parašiau per penkiolika minučių ir išdundėjau švęsti.

Aišku, gavau tris. Antrą egzaminą (žodžiu) išlaikiau penketui, bet balų vis tiek pristigo, nes konkursas buvo didelis. Prieš nosį iškilo sovietinės kariuomenės šmėkla. Reikėjo kažką daryti, paaiškėjo, kad iš 21-os Vilniaus profkės, buvusios Pylimo (tada – Cvirkos) gatvėje, į kariuomenę neima. Patraukiau ten, egzaminų jokių nebuvo, tereikėjo paduoti dokumentus. Pamatę mano pažymius kiek nustebo ir nusprendė, kad aš būsiu gal koks grupės seniūnas ar kas, bet nebuvau tam pasiruošęs, nežadėjau nieko mokytis ir juo labiau užsiimti kokia nors veikla – vienintelis tikslas buvo kuriam laikui išsisukti nuo kariuomenės, o kitais metais vėl stoti į universitetą.

Atėjęs rugsėjo pirmąją į profkę iš karto susitikau su nuostabia kompanija, džiaugtis gyvenimu ir pankuoti buvo pasiryžę: Vidas, Deimantas, Artūras, Pliopa, Virgis, Arūnas, Aivaras ir kiti, kurių nebeprisimenu. Bet svarbiausia buvo tai, kad tą dieną susipažinau su Arūną Avdejevą į pirmąją savo profkės dieną atlydėjusiomis Egle ir Eglute (taip skyrėme, kad būtų aišku, apie kurią iš Eglučių kalbame – ar apie Eglę Bielskytę, ar apie „mažąją“ Eglę Pakšytę, vėliau tapusią Patiejūniene). Iš karto susipažinome ir tapome draugais. Gyvenimas buvo labai intensyvus, susitikdavom beveik kasdien Eglės bute Karoliniškėse, kur aptardavom politiką, poeziją, grojom ir dainavom: Eglutė grodavo gitara ir dainuodavo Romo Lileikio dainas apie greiderį, kuris „uoliai nuvalo dangų“, ir apie Svajoklį arba Zabulėno dainą apie Magdutę. Kartu su Eglutėmis tame bute gyveno dar ir Renata Šutovaitė, Eglės tuometinio draugo iš Utenos brolis Arūnas, vėliau prisijungė Deimantas Rėza…

Žmonių visada buvo daug, Eglė ir Renata, keleriais metais vyresnės, visai gaujai buvo autoritetės. Labai gaila, kad Eglutės jau nėra su mumis, ji tapo garsia senosios Lietuvos literatūros, rašytos lotyniškai ir lenkiškai, tyrėja, vertėja… Labai gaila, kad jos netekome. Šių merginų dėka atradau daug literatūros, kurios nežinojau, jos parodė kelius ir į „Filologijos rudenį“, kur pirmą kartą pamačiau jau skaitytus poetus, tuometines jaunas žvaigždes: Romą Lileikį, Valdą Daškevičių, Aurelijų Katkevičių. Pamenu, kaip Liudvikas Jakimavičius skaitė Juozo Erlicko tekstus iš pirmos knygos, buvo nepaprastai juokinga, prisimenu nedaug, bet amžinai, nors ir kreivai: „…tai bent liftas, šitoks liftas! / Lifte šernas kriu kriu kriu! / Tai ne liftas cha cha cha!“ Verkiau iš juoko, o ir visi iš juoko beveik duso. Kažkas nusistebėjo, kodėl skaito ne pats Erlickas, o Jakimavičius, buvo paaiškinta, kad Erlickas neturi sveikatos. O kitas pasakė, kad nėra jokio Erlicko, čia tik slapyvardis.

Aš buvau sužavėtas viso renginio, atmosferos, žmonių, visko. Buvo labai smagios dienos, nors teko dirbti ir „Ventos“ gamykloj, ten atlikome praktiką, ir mokslai profkėje nežavėjo, bet viskam ateina pabaiga: tuometis SSRS gynybos ministras išleido įsaką, kuriuo panaikino draudimą šaukti iš tokių mokyklų, kokioje mokiausi ir bandžiau nusimuilinti nuo rekrūto likimo. Įteikė diplomą ir pasiuntė nešioti čebatų.

Kariuomenę prabuvau Kazachstane, Semipalatinske, šalia kurio buvo bandomos atominės bombos, sovietai darė požeminius sprogdinimus.

Grįžęs iš kariuomenės supratau, kad neįstosiu į universitetą, nes buvau praradęs gebėjimą abstrakčiai mąstyti. Gerų žmonių padedamas įsidarbinau „Elfos“ gamykloje, jutau, kad skęstu, rodėsi, kad knygos parašytos ne man, kad yra kiti kažkokie žmonės, kuriems skirta kultūra. Gelbėjo tai, kad mano teta, pas kurią gyvenau, įsidarbino Jaunimo teatre. Ji dirbo balkone, nurodydavo žmonėms, kur jų vieta, spektakliui baigiantis eidavo į rūbinę, atiduodavo žmonėms drabužius.

Ėmiau su ja vaikščioti į teatrą ir pamačiau nuostabių spektaklių – ypač paveikė, sujaudino Eimunto Nekrošiaus „Kvadratas“, „Ilga kaip šimtmečiai diena“, „Meilė ir mirtis Veronoje“, „Pirosmani, Pirosmani…“, Dalios Tamulevičiūtės „Haroldas ir Modė“… Žiūrėjau tuos spektaklius daugybę kartų.

Paskui taip susiklostė, kad ir pats ėmiau studijuoti aktorinį meistriškumą, vėliau – režisūrą. Gyvenimas tikrai prasidėjo tarsi iš naujo. Ypač kai kurso vadove tapo D. Tamulevičiūtė, kuri skatino kūrybiškumą. Ir ne tik teatrinį: ji parūpino, susitarė rektorate ir į mūsų grimo kambarį – 208-tą auditoriją – su Ridu Jasiulioniu atvilkome sunkią seną rašomąją mašinėlę, kad galėčiau atsispausdinti savo eilėraščius (didumą atspausdino Ridas, nes jam geriau tas darbas sekėsi). D. Tamulevičiūtė liepė, tiesiog privertė, nunešti savo kūrybos bandymus į tuometinę „Pergalę“. Aš nunešiau, palikau Valdui Kukului ant stalo, o po kurio laiko pirmajame naujai pasivadinusių „Metų“ numeryje pasirodė mano publikacija.

– Na, kas Tavo gyvenime vyko toliau, man atrodo, jau mačiau savo akimis: rašei eilėraščius, susidėjai su „Svetimais“ (beje – kaip ir kodėl?), išleidote bendrą poezijos knygą, kuri taip ir vadinasi – „Svetimi“, dar kiek vėliau išleidai savo poezijos rinkinį „Taika tavo kraujui“, dirbai „Literatūroje ir mene“, vienu metu šiam leidiniui netgi vadovavai, pastatei spektaklį „Kalnuose mano širdis“ – mes, tuometiniai studentai, aistringi poezijos skaitytojai ir rašytojai, ėjome būriu jo žiūrėti… Puiki poezijos knyga „Tylos artėjantis“, mane ant menčių pargriovusi ir dar dabar į šiuolaikinės prozos dešimtuką, mano nuomone, patenkanti apsakymų knyga „Lietaus dievas“… Tada bestseleriu tapusi „Marytė“, pražilusi Tavo galva, „Mano tėvas žūsta“, Nacionalinė premija… Na, jeigu ką ir praleidau, tai ne todėl, kad nežinočiau, o todėl, kad man tai – jokių klausimų nekelia – doras doro literatūros kareivio kelias. Iš šio konteksto man iškrinta tik viena Tavo veiklos sritis – serialai. Jų meninė vertė taip smarkiai skiriasi nuo likusio Tavojo kūrybinio bagažo, kad net stulbina – atrodo, kad tai daro netgi ne tas pats žmogus. Tad atsakyk tiesiai ir atvirai – kam Tau tų serialų reikia? Ar jie – grynai uždarbiui, ar Tau nuoširdžiai įdomu tuo užsiimti? Kaip ten Aidas Marčėnas rašė: „Bičiuliui, tiražuojančiam debilizmą, neprisiskamb.“

A. Š. Apie kokį draugą ir apie kokį debilizmą Aidas kalba, neturiu supratimo, bet galiu manyti, kad tikrai ne apie serialus, nes jis televizoriaus nežiūri ir net jo neturi (?) (kaip ir Tu, man rodos). Be to, man jis neskamb., todėl ir neprisiskamb. Vadinasi, čia ne apie mane. Jeigu skamb. kada, tai tik aš, ir nebūtinai prisiskamb., nes jis arba plaukia, arba muzikos klauso su ausinėm ant galvos. Galėtų ir paskamb. kada, bet jis pernelyg užsiėmęs. Gaila.

O debilizmo būna įvairaus, beje, knygose jo nepaprastai daug. Daugiau negu bet kokiuose serialuose. Kai buvom „Svetimi“, debilizmo irgi buvo pakankamai – draskėmės, girtuokliavom, pykomės, konfliktavom su daugeliu žmonių, beje, ir su policija. O kodėl? Matyt, irgi iš durnumo. Beje, mes ir dabar esam „Svetimi“, išleidom prieš kelerius metus kitą „Svetimų“ knygą – „Svetimi po 20“. Tikėtina, kad išleisim ir „Svetimi po 50“. Gal net kitąmet arba po poros metų. O gal leisim iš karto „Svetimi po 100“, nes ko smulkintis – nuo 50 nelabai ir apsvaigsti.

O susibūrėm dėl to, kad norėjosi bendravimo, norėjosi dalintis eilėraščiais, kalbėti apie poeziją, po vieną buvo sunku. Bičiuliai iš „Svetimų“ buvo „Literatų kalvės“ nariai, jiems buvo lengviau, aš gi buvau vienas, nieko iš poetų nepažinojau, todėl kai pasirodė jau minėta publikacija „Metų“ pirmajame numeryje, kuriame, beje, buvo ir dalies kitų būsimų „Svetimų“ eilėraščių, labai džiaugiausi. Bet dar labiau apsidžiaugiau, kai tie kartu žurnale publikuoti vaikinai atėjo į tuometinę Konservatoriją su manim susipažinti. O gal pirmiausia atėjo tik Valdas Gedgaudas? Dabar tikrai neprisimenu, bet greit susitikau ir su kitais. Juos sudomino, koks čia Pilypas iš kanapių publikuojamas žurnalo pradžioje, kaip normalus autorius, o jie rubrikoje – jaunieji. Dabar gana įdomu prisiminti, bet tada tie dalykai buvo svarbūs – nenorėjom būti jaunaisiais, nenorėjom teatre būti vadinami studentais. Pamenu, Saulius Mykolaitis visada teatro budėtojams, pavadindavusiems mus, ką tik pradėjusius dirbti teatre, studentais, griežtai ir net grieždamas mykolaitiškai dantimis, primygtinai paaiškindavo, kad mes AKTORIAI, o ne studentai.

Tai štai, susitikom su būsimais „Svetimais“ ir už tai esu dėkingas likimui. Netrukus jie pakvietė kartu su „Literatų kalve“ ir jos vadovu M. Martinaičiu apsilankyti dailininko Eugenijaus Cukermano dirbtuvėse. Buvo nuostabu susipažinti su M. Martinaičiu – poetu, kurį beveik dievinau. O tada Marcelijus pakvietė kartu važiuoti į Druskininkus. Pas Bložes ir Kornelijų Platelį. Tai buvo nepamirštama kelionė – Druskininkuose susitikome su Vytautu Blože, Nijole Miliauskaite ir K. Plateliu, skaitėm savo eilėraščius, klausėm aptarimo, diskusijos apie mūsų rašliavas. Didžiulis džiaugsmas buvo būti su tais žmonėm ir kalbėtis, skaityti eilėraščius, juos aptarti – pasijutau tarsi praėjęs kažkokią iniciaciją. Vėliau, vakarop druskininkiečiai mums surengė poezijos skaitymus, susitikimą su Druskininkų žmonėmis, vakarui vadovavo Kornelijus.

Nakvojom Druskininkuose, todėl Vytautas su Nijole pakvietė į svečius. Vytautas man padovanojo savo knygą „Nesudegantys miestai“ – vieną iš paskutinių egzempliorių, sakė, beturįs tris. Vėl kalbėjom apie poeziją, meną, apie visokius nuotykius, apie saugumo pinkles sovietmečiu. Vytautas pasakojo, kad daugelio jo eilėraščių ar poemų seniai nebebūtų, jeigu jų nebūtų išsaugojęs Marcelijus – parašydavo ir siųsdavo jam. O kai kurie tekstai vis dėlto yra dingę, kiti likę latviškuose vertimuose, bet originalai prarasti… Sėdėjau ant „Jotulės“ pampsiuko arba pufiuko (anot Kalbos komisijos) ir negalėjau patikėti, kad esu viso to pokalbio, viso to džiaugsmo dalis. Regis, Kornelijus atkimšo butelį, Nijolė vaišino dzūkiškais lašinukais su krienais – jie su Vytautu tada dar nebuvo nei vaišnavai, nei vegetarai… Ko gero, vienas laimingiausių vakarų mano gyvenime.

Tada M. Martinaitis ir pasiūlė mums bendrai leisti knygą, susijungti į grupę, kartu, būriu bandyti eiti į literatūrą. Tai buvo geras pasiūlymas, nes knygų leidyba labai strigo, nebuvo nei popieriaus, nei gerų spaustuvių, ekonomiką gniaužė sovietinė blokada, išleisti knygą jaunam poetui buvo misija beveik neįmanoma. Todėl ir atsirado „Svetimi“. Savo antologijos laukėme kelerius metus, kol pagaliau „Vakarinės naujienos“ ją išleido 1994 metais. Vos atsivertus tą knygelę, jos lapai iš karto pabirdavo – tokia buvo poligrafinė kokybė. Bet džiaugėmės ir tokia knygele, ką padarysi, kad geresnei atsirasti sąlygų nebuvo.

Klausi apie serialus. Serialai man patinka. Vieni – sukurti tarsi kino filmai, juos reikia atidžiai žiūrėti, sekti siužetus, nuotaikas ir įvaizdžius, kiti gi – kasdieniai, lengvi, naivūs ar nebūtinai, kvailoki, kartais pasakiški, kartais net buki. Visokie. Daugelis serialų – neskirti žiūrėti atidžiai, daugelis yra tiesiog fonas.

Televizorius įjungiamas, personažai lyg giminės ar pažįstami pasirodo ekrane, tarsi užsuka į svečius. Žiūrovai gyvena savo gyvenimus – verda valgyti, lygina drabužius, o serialų personažai gyvena savuosius, paraleliai. Ir daug kam tie, šalia vykstantys gyvenimai, jų džiaugsmai ir negandos padeda. Kartais paguodžia, kartais sugraudina, kartais prajuokina.

Pirmas serialas, kuriame dirbau, rodos, vadinosi „Kriminalinės istorijos“. Serialą režisavo Viktoras Valašinas, jis pakvietė suvaidinti nedidelį vaidmenėlį vienoje serijoje, o paskui pasiūlė ir rašyti scenarijų. Serialas buvo sudarytas iš užsibaigiančių istorijų virtinės – dvi arba trys serijos apie vieną nusikaltimą, ir jau kita istorija, todėl keliese rašėm kiekvienas savo epizodus. Tuo metu tai buvo nepaprastai svarbu finansiniu atžvilgiu, už scenarijų gauti pinigai labai padėjo nebesimaitinti vien troškintais kopūstais, bulvėmis ir lašiniais, parsivežtais iš tėvų. Tačiau bendradarbiavimas greitai baigėsi, nes televizija „Kaunas Plius“, rodos, bankrutavo. Viktoras bandė pereiti į kitą, bet nelabai sėkmingai.

Po kurio laiko Herkus Kunčius mane rekomendavo Rolandui Skaisgiriui, kuris ieškojo scenaristo serialams. Susitikome „Neringoje“, persimetėm keliais žodžiais ir tapo aišku, kad dirbsim kartu. Pirmiausia prisijungiau prie situacijų komedijos apie studentų bendrabutį „Kartu“, ten susipažinau su režisieriumi Raimundu Banioniu ir scenaristu Aidu Puklevičiumi. Vėliau rašėme „Gedimino 11“, kuriame vaidino Regimantas Adomaitis, Vytautas Tomkus, Liubomiras Laucevičius, Larisa Kalpokaitė, Albinas Kėleris, Saulius Mykolaitis, Rimantė Valiukaitė ir kiti puikūs aktoriai, režisavo vėl R. Banionis, o scenarijų rašėme trise – A. Puklevičius, Marijus Mikutavičius ir aš. Aidas, po bendro mūsų breinstormingo, parašydavo serijos istoriją, išdalindavo epizodais, o mes su Marka rašydavome dialogus, scenas. Aidas turėjo kažkokią keistą nuojautą – serialas buvo apie politiką ir verslą, mes parašydavome seriją, išleisdavome ją į eterį, o netrukus realybėje taip ir įvykdavo, kaip mūsų serialas pranašavo. Dirbti buvo labai smagu.

Pirmas mano režisuotas serialas buvo „Sniego skonis“, kuriam scenarijų rašė Vytautas Grigolis, Valdas Gedgaudas ir Kazys Jonušas. Puiki kompanija buvo. Deja, tada jau kita televizija bankrutavo ir serialas pasibaigė, daugelis ilgai neatgavo pinigų ir panašiai. Ilgai niekam serialų nereikėjo, Lietuvoje karaliavo realybės šou.

Vis dėlto R. Skaisgiriui pagaliau pavyko įtikinti LNK televiziją, kad serialą apie vyrų vidutinio amžiaus krizę žmonės žiūrės. Pardavėme serialą beveik už savikainą, netrukus paaiškėjo, kad serialo reitingai labai aukšti, reikalai pagerėjo. Tai buvo serialas „Nekviesta meilė“.

Istoriją kūrėme kartu su Edvinu Kalėda, aš dar ir režisavau. Filmavimo grupė dirbo be išeiginių ir po dešimt dvylika valandų per parą. Buvo sunku, bet įdomu. Serialo kūrime įdomiausia bendravimas su žmonėmis, nes kasdien dirbdamas su daugeliu žmonių labai susigyveni, susidraugauji. Prie kitų serialų kūrimo prisidėdavau įvairiai – kartais daugiau, kartais mažiau, tai prie montažo, tai prie scenarijaus, tai prie režisūros, tai prie aktorių atrankos.

Dar vienas man labai svarbus serialas buvo per LRT rodytas „Laisvės kaina. Disidentai“. Tik nepainiokite su kitais „Laisvės kainos“ sezonais, aš dirbau tik prie „Disidentų“ dalies. Išleidome dvylika valandinių serijų. Kaip režisierius turėjau gana daug laisvės, todėl ir dirbti buvo įdomu, o ir tema labai įpareigojo. Pavadinimas „Disidentai“ gal kiek neatspindi tematikos – serialas labiau buvo skirtas Lietuvos Katalikų Bažnyčios veiklai sovietinės priespaudos metais. Scenarijus rėmėsi daugeliu tikrų faktų, dėmesio centre atsidūrė ir kunigo Juozo Zdebskio istorija. Nepaprastai pavyko, kad kunigą J. Zdebskį vaidino aktorius Arnoldas Jalianiauskas, kuris pats yra kunigas, nors ir ne katalikų, o kitos krikščionybės srovės. Serialo tema visai grupei buvo labai svarbi, vienuolę vaidinusi Monika Bičiūnaitė susipažino, bendravo su vienuolėmis, kurios sovietmečiu platino „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“, iš jų gavo daug patarimų ir net konspiracijai reikalingų dalykų.

Tai tiek apie serialus. Dar tik noriu pasakyti, kad jeigu nebūčiau dirbęs serialų versle, tai ir knygos „Mano vardas – Marytė“ nebūčiau parašęs, nes į mūsų firmą „Videometra“ kaip tik ir kreipėsi Ričardas Savickas, kuris papasakojo savo mamos vaikystės istoriją. Nuo to prasidėjo mano pažintis su „vilko vaikais“.

– „Mano vardas – Marytė“ – romanas, kurio parduodamas jau bene dešimtas tiražas, jis yra išverstas į keliolika kalbų, laimėjęs visą puokštę tarptautinių premijų, knyga, panašu, patikusi visiems – nuo korėjiečių iki švedų, nuo moksleivių iki senolių, nuo intelektualų iki vertinančių tik pramoginį popsą… Norėtųsi klausti, kokia yra tokios sėkmės formulė, kaip Tau pavyko, bet, greičiausiai, nė pats to nežinai. Todėl klausiu apie kitką: kokia ta tarptautinė šlovė, ar svaigi? Na, ar kariasi merginos Tau ant kaklo? Ar užsimezgė bičiulysčių su garsiausiais pasaulio rašytojais? Ar praturtėjai pačia banaliausia – finansine prasme? (Gal „Marytės“ išlaikomas jau galėtumei be rūpesčių gyventi nieko kito nedirbdamas?) Ar gavai kitų pasaulio šalių leidėjų pasiūlymų leisti savo knygas pas juos? Na ir svarbiausia, ar Tavyje gyvenančiam poetui neapmaudu, kad Tavyje gyvenantis prozininkas jį negailestingai užgožė?

A. Š. Nemanau, kad manyje gyvenantis prozininkas ką nors užgožė. Prozininkas ne piktžolė, o pati proza niekaip ne lengviau rašoma negu poezija. Labai sunkiai rašau, ilgai gludinu tekstus, taisau, kartais, matyt, ir nutaisau. Rašyti ir publikuoti noriu tik tuos tekstus, kurie man svarbūs ir svarbūs gali būti skaitytojams, nesijaučiu įsipareigojęs publikuoti bet ką. Kai kas nors rašo ar skambina iš kokios redakcijos ir prašo tekstų, dažniausiai neturiu ką atsakyti, nes tekstų gal ir turiu, bet dar kažkodėl neatėjo laikas juos spausdinti, dar nesu tikras dėl to, ką parašiau, kokybės.

„Marytė“ pasirašė gana greitai ir publikuoti ją reikėjo greitai, nes jaučiausi įsipareigojęs žmonėms, kurie pasakojo apie savo vaikystės patirtis. Medžiagą rinkau ilgai, net per ilgai, rašiau, prirašiau nemažą krūvą puslapių, bet nebuvo kažkokios esmės, struktūros, nervo, nežinau net ko. Nebuvo meninės tiesos. Ir atsitiko taip, kad susitikau ponią Renatą Vikuckienę (Darius Meškauskas davė jos telefoną, ji buvo Meškauskų šeimos draugė), ji papasakojo savo istoriją, ta istorija buvo panaši į kitas „vilko vaikų“ istorijas, panašiai pasakojo ir pirmoji mano sutikta „vilkiukė“ Renata Markevic-Savickienė, ir kiti, bet šį kartą buvo šioks toks skirtumas. Matyt, todėl, kad R. Vikuckienė trisdešimt metų dirbo mokytoja, mokė vaikus vokiečių kalbos, ji puikiai mokėjo pasakoti, o ir prisiminė daug, nes į Lietuvą pateko jau būdama vienuolikmetė. Jos pasakojimas buvo pilnas smulkių pastebėjimų, detalių, ir aš supratau, tiesiog akimirksniu pamačiau knygos struktūrą, pasakojimo pobūdį, tonaciją, kažkas spragtelėjo ir beliko tik užrašyti.

Iki tol buvau prirašęs gana daug, todėl tryniau, keičiau, dėliojau, tiesiog konstravau knygą. Ir norėjau išleisti ją kuo greičiau, nes iš anksčiau kalbintų žmonių vis sulaukdavau klausimo – tai kas toliau, kur mano papasakota istorija, kurią tau patikėjau? Neturėdavau ką atsakyti: filmui pinigų surinkti nepavyko, kaip sutalpinti į knygą tuos atsiminimus, vis nesurasdavau būdo, o jaučiausi įsipareigojęs tiems žmonėms, į kurių prisiminimus broviausi nelabai ir kviestas. Taigi dėl „Marytės“ publikavimo neturėjau jokių abejonių, norėjau kuo greičiau ją išleisti, kad pasklistų žinia apie „vilko vaikus“, jutau, kad tai svarbu ne tik man.

Ir kai viskas teisingai dėliojasi, tada viskas ir vyksta taip, kaip privalo vykti: netikėtai paskambina Valentinas Sventickas (tuo metu jis buvo LRS leidyklos vyriausiasis redaktorius) ir klausia, ar neturi numatęs leisti knygos? Leidykla rengė paraiškas būsimoms knygoms. Sakau, turiu lyg ir romaną, bet jis dar nebaigtas. Valentinas sako, tai gal pakabinkim kirvį tau virš galvos ir pabaigsi? Pakabinkim, atsakiau. O koks pavadinimas? „Mano vardas – Marytė“. Na gerai, sako, įdomu. Taip ir išėjo „Marytė“, tokia jos istorija, todėl nemanau, kad čia kažkas kažką užgožė, tiesiog privalėjau tą knygą parašyti.

Beje, rašydamas ją ne kartą pasinaudojau poeto patirtimi, tai padėjo daugelyje vietų, rašant rizikingiausius epizodus, išvengti pernelyg didelio žiaurumo, kitur – sentimentalumo.

Kai klausi apie šlovę, pažintis, pinigus, nelabai ką turiu atsakyti – susipažinau su keliais rašytojais, bet aš nemėgstu lįsti žmonėms į akis, aš tik su draugais daug pliurpiu, juokauju ir man tai patinka, o su kažkokiais užsieniečiais, ar jie rašytojai, ar kokie literatūros magnatai, man neįdomu, aš nenoriu kalbėti, bendrauti. Iš viso, kuo toliau, tuo mažiau noriu viešumo, kiekvienas viešas renginys kainuoja daug nervų ir skrandžio spazmų, nemigos. Nemėgstu važiuoti į neaplankytas šalis, miestus – ypač nemėgstu skristi lėktuvu. Nebijau, bet nemėgstu, mane erzina oro uostai, patikros, betikslis laukimas, užgultos ausys, alaus kaina, laiko juostų pasikeitimas.

Dėl merginų – aš namie turiu puikią merginą, kuri pakimba ant kaklo, kai grįžtu iš kur nors ilgiau (tarkime, pusdienį) nebuvęs namie. Dėl pinigų – ne, vienos „Marytės“ neužtenka, jeigu turėčiau kokias keturias panašiai sėkmingas knygas, jau būtų neblogai. Dėl pasiūlymų leisti knygas užsienyje – Vokietijoje išeis jau trečia mano knyga, o leidėjas, kai tik susitinkame, pusiau juokais, pusiau rimtai vis reikalauja naujo romano. Parašyčiau – išleistų.

– Naujausios savo knygos „Namas anapus upės“ apsakymuose baugiai linksti prie postapokaliptinio erdvėlaikio („Kada ateis Mikis“, „Dykvietė“). Sako, rašytojai (ypač fantastai), patys manydami, jog fantazuoja, išties pranašauja ar netgi kuria ateitį. Tad nuramink mane, kad Tavo atveju tai – ne pranašystės, ir atskleisk, prašau, kiek Tavo realios nuotaikos, jausenos, nuogąstavimai turi bendro su Tavo kūrinių nuotaikomis. Didesnė dalis Tavo apsakymų (kalbant ne tik apie naująją knygą, bet ir apie „Lietaus dievą“) yra baugūs, kupini grėsmės nuojautos, tarsi dangus prieš pat audrą. Ar tiesiog berniukiškai mėgsti tą baugulį, ar tai tikri Tavieji nerimai, į knygų puslapius besismelkiantys iš realybės? Ir apskritai, įdomu būtų sužinoti Tavo nuomonę apie grožinės literatūros ir nūdienos aktualijų, socialinių, politinių realijų santykį… Ar beletristika turi atspindėti pilietinę, politinę, etinę autoriaus poziciją? Na, pavyzdžiui, man žurnalistė neseniai priekaištavo, kad mano kūryboje nėra karo Ukrainoje atgarsių; dainuojantis bičiulis nusiminė, kad atsisakiau rašyti dainų tekstus apie politinę krizę Lietuvoje, apie mėginimus žlugdyti ar įkinkyti kultūrą į propagandinį jungą… Mano širdis sako, kad grožinė literatūra neturėtų imtis publicistikos uždavinių: kas ciesoriaus – ciesoriui, kas Dievo – Dievui. Ką manai Tu?

A. Š. Rašau istorijas, kurios nušvinta, blyksteli, atsiranda – kartais sapnuose, kartais paryčiais prabudus labai anksti. Ir svarbiausia pasakojime – paslaptis. O paslaptis, tai, kas iki galo nesuprantama, kelia baugulį.

Išpranašauti galima paprastus ir aiškius dalykus – socialinius, politinius pokyčius, mokslo pasiekimus – o kas būtų, jeigu žmogus pastatytų povandeninį laivą? – klausia rašytojas ir rašo „20 000 mylių po vandeniu“. Ateina inžinieriai, pakrapšto pliktelėjusius pakaušius, ir prašom, povandeninis laivas plaukia.

Tai net ne pranašystės, tai tikėjimas žmogaus protu, aiškus suvokimas, kad mokslas vystosi ir kada nors tavo svajonės būtinai išsipildys. Panašiai yra ir su kitom pranašystėm – atsiranda gudročių, kurie „žino“, ką reikia daryti, kad žmonės gerai gyventų (prisimenate bolševikų šūkį: „Geležiniu kumščiu priversim jus pasiekti laimę“?), ir pradeda visiems nurodinėti, drausti, leisti, teisti – įsigali diktatūra. Štai jums ir „1984-ieji“.

Arba kitas variantas, bet atvedantis į tą patį visuomenės vystymosi, tarpusavio sugyvenimo, socialinių reiškinių evoliucijos rezultatą: žmonės pradeda gerai gyventi, tada praranda gebėjimą priešintis blogiui, išlempa, susisaisto daugybe perteklinių taisyklių ir draudimų, gėrio ir blogio ribos išblunka (visi lygūs, negalima nieko skriausti, negalima žeminti, negalima vartoti tam tikrų apibūdinimų, negalima bausti), galiausiai įsigali diktatūra, net nepajutus, kad viskas jau suvaržyta, laisvės seniai nebėra. Parašyta daugybė antiutopijų ir jos visos vienaip ar kitaip panašios. Tas „pranašystes“ rašyti nelabai sunku, ypač, kad jau yra sukurti lekalai.

Ar literatūra gali išpranašauti kokius nors žmogaus likimo posūkius, aš abejočiau. Tai nereiškia, kad rašau bet ką. Juk niekada žmogus nežinai. Todėl geriau neerzinti jėgų, kurių nepažįsti, o jos galbūt egzistuoja.

Apsakymas „Kada ateis Mikis“ atsirado iš to, kad, rodos, susapnavau, o gal kur iš tikrųjų girdėjau, kad dulkių siurblys-robotukas, besibaigiant baterijai, prašosi pakraunamas ir šaukia: „Aš mirštu, aš mirštu.“ Paprastai jie, tie siurbliai ar žoliapjovės, patys pasikrauna, prisijungia prie elektros lizdo, bet kartais tas lizdas tampa nepasiekiamas, tada neva ir prabyla. Tas pagalbos šauksmas įstrigo. Natūralu, kad mintys atvedė prie mirštančio žmogaus, prie senatvės, prie svarstymo – o kas žmogų įjungs iš naujo? Ir ar įjungs?

Tuo metu dirbau prie operos „Kas aš?“ pastatymo. Buvau parašęs libretą ir režisavau operą kartu su nuostabiu choru „Vilnius“. Muziką rašė net penki kompozitoriai – viską inicijavęs Linas Rimša ir jo kolegos: Martynas Bialobžeskis, Jonas Jurkūnas, Giedrius Svilainis bei jo sūnus Rytas Svilainis. Dirigavo Artūras Dambrauskas; dailininkė Birutė Ukrinaitė, choreografė Indrė Puišytė-Šidlauskienė, mecosopranas Jovita Vaškevičiūtė, tenoras Mindaugas Jankauskas. Komanda buvo tiesiog nuostabi, todėl ir noriu visus paminėti. Dirbom intensyviai, buvau paniręs visa galva į tą pastatymą, o mintyse vis sukosi tas robotuko klyksmas: „Aš mirštu.“ Ir trukdė. Operos tematika buvo ne visai tradicinė – darėm spektaklį apie senatvę, apie tai, kaip žmogus praranda atmintį, apie senatvinę demenciją, apie Alzheimerio ligą. Man tai buvo labai svarbu ir asmeniška, turėjau patirties su mylimais žmonėm, kuriems lemta buvo paklysti tarp šio pasaulio vaizdinių. Matyt, todėl ėmiau ir parašiau apsakymą apie tai. Kiekvienas tekstas ateina vis kitaip, šitas atėjo kaip išsilaisvinimas. Pajutau palengvėjimą, jį parašęs. Ir nieko specialiai negąsdinau.

Klausi apie beletristikos būtinybę atspindėti politinę, etinę, pilietinę autoriaus poziciją. Ta pozicija pati savaime pasirodo, išlenda, prasišviečia rašytojų kūriniuose. Nori jie to ar nenori. Bet dažnai geriausi kūriniai atsiranda iš nieko, kartais iš poilsio, kartais iš kvailiojimo, kartais iš noro nustebinti, kartais iš rungtyniavimo su kokiu bičiuliu, kartais iš ilgesio. Pilietiškai arba net politiškai angažuoti tekstai taip pat gali būti puikūs ir svarbūs, bet reikalauti iš rašytojo, kad jis privalo būti aktualus, neturi teisės niekas. Sovietmečiu prirašyta daugybė „aktualių“ kūrinių. Kokia dabar jų vertė? Nulis.

– Tuoj švęsi savo šešiasdešimtąjį jubiliejų. Tokio amžiaus žmogus, visuotiniu manymu, jau turėtų būti sulaukęs šiokios tokios protinės ir dvasinės brandos. Tad smalsu pasiteirauti, kaip iš Tavo – brandaus žmogaus – žiūros taško atrodo nūdienos lietuvių literatūros situacija – nuosmukis ar pakilimas? Ko joje pasigendi? Ar turi mėgstamų autorių iš jaunesnių už save būrio? Kaip iš dabarties taško Tau atrodo Tavo paties kūrybinis kelias? Ar jautiesi išsipildęs kaip asmenybė? Ar esi laimingas, galų gale? Na, ir prašyčiau kokio palinkėjimo savo jubiliejaus proga sau pačiam, Lietuvai, rašytojų luomui…

A. Š. Ne taip seniai kažkuriam „Metų“ numeriui šešiasdešimtmečio proga kalbinau mylimą savo draugą Herkų Kunčių. Besikalbėdami priėjome prie išvados, kad mūsų protinė ir dvasinė branda nedaug skiriasi nuo paauglių. Gal tik dabar mažiau norisi keiksmažodžių ir bjaurysčių tekstuose. Gal dabar šiek tiek daugiau atsakomybės? Visa kita – tas pats.

Klausi manęs apie literatūrą, apie jaunesnius už save autorius… Nepyk, tai galėtų būti didelio, bet tikrai kito pokalbio tema. Dabar galėčiau pajuokauti, kad iš jaunesnių už mane man svarbiausi Franzas Kafka ir Albert’as Camus. Bet nejuokausiu, suprantu, jog klausi apie kolegas, kurie yra šalia.

Aš labai mėgstu daugelį lietuvių autorių. Dabar akivaizdu, kad prozoje labai stiprios moterys. Didžiulė moterų literatūros banga. Aišku, Bžikas [Marius Ivaškevičius, – red. past.] rašo, Kunčius rašo (tai – puiku), teberašo ir kiti vyriokai, bet literatūrą dabar „valdo“ moterys (net ir Kmitos pavardė baigiasi raide a). Nei gerai tai, nei blogai, bet taip yra.

Sau ir Tau, Rimvi, o ir visam rašytojų luomui linkiu daugiau kūrybos džiaugsmo, mažiau kančios. Ir dar: būtų gerai, kad niekada neprireiktų tapti atsišaukimų rašytojais.

P. S. putin – chuilo!