Aidas Marčėnas. Eilėraščiai
2026 m. Nr. 1
Jaunimo ant vandens yra daug
Mirusieji ateina. Kas naktį daugiau ir daugiau.
Šeimynykščiai. Dėdės. Tetukės. Draugužiai, draugužės,
protėviai žinomi ir nepažįstami. Žmonės kaip žmonės
mirusieji ateina. Visi jaunesni už mane,
visi gyvesni. Soduose, kur neįmanomi vaisiai sunoko.
Ties griūvančiais lūkesčių rūmais. Pakrantėse sąmonės
dar neregėtose. Pilna manęs jų sapnuos.
Štai ir jūs, pažinoti mirę poetai, ir jūs
gęstančios saulės gaisuos
po gyvenimų upės užtvindytą viduramžių miestą
su jaunimu iš Mačernio priešmirtinio eilėraščio
valtimis irstotės,
štai ir jūs mergaitėms savo ką nors padeklamuoti
norėtumėt,
tik aš, jūsų atmintis trumpalaikė, atleiskite, užmiršau.
2025 02
Sugavara-no Mitidzane po savo mylima slyva
nuo dešimties – štai jau trisdešimt metų –
gražiausius pasauly eilėraščius – kaip geras skonis
rūmuose reikalauja – kiniškai užrašau
tad ir siunčia mane, nusipelniusį, imperatorius
į misiją Kinijon, pasiuntiniu skiria…
nenoriu tos jūsų Kinijos, savo tikresnę turiu!
o ir kiniškai nesuprantu, susišnekėt nesugebėčiau
2025 02
Prieš akimirką
tuščia, žvarbu; nuo piliakalnio Kernavėje
žvelgiu į tviskančią Nerį,
tik staiga tarsi kažkas virpteltų, lyg klaustų, ar upė
prieš tūkstantį metų
akimirką akyse sumirgėjo taip pat, ar
tokį patį matau
iš niekur į niekur vinguriuojantį žaltį?
kam dar aidėti, kam klausti iš tuštumos, kai šį rytą
kaip ir prieš tūkstantį metų
šiuo mano gyvenimu tik mirkt
mirkt ir
jau atsakyta
2025 02
Ir vėl paskutinį kartą šioj kelionėj sutinku
pražydusią vyšnią
haiku sudėsi
ar nesudėsi vyšniai
pražydusiai dzin
2025 04
Žarai, blėstančiai vakaruose
žarai, blėstančiai vakaruose, liko nedaug atminties,
bet žvaigždynas lotyniškai vėl į viešpaties sodą įspindo,
vėl lakštutė pernakt jam persiškai suoks
gal nuopelnas ir ne didis, gal nė ne tavo,
bet ką, žmogau, gimimu, mirtimi apibrėžtas, žinoti gali?
kas veikta – šiaip taip nuveikta,
kas daryta – nei šiaip, nei taip padaryta
daugiau nedarykime,
daugiau nieko neveikime! ak, žmogau, esi ir liksi,
kiek veiki pasaulyje šitame, tiek, kiek darai – ir nieko
daugiau
nieko, nieko daugiau nei žygiais, nei žodžiais negadinkime
ligi aušros
lakštingalai suokiant
2025 08
Eilėraštukas Broniui Savukynui
vakar prisiminiau: kiurksome „Suokalby“ ir Tu,
smilkstančią cigaretę iškėlęs, dėstai, kad vietoj piliulės
prieš miegą verčiau mano eilėraštį perskaitai
o šiandien nutempė mane į „Art Vilnius“ – reikia
atrodyt, bendraut, maivytis su pažįstamais ir primirštaisiais
šmaikštauti – tai ir esu
ir bendrauju visaip, tik staiga išgirstu: „kaip Bronys Savukynas
pasakė…“, ir jau po gero pusvalandžio, jau su kitais:
„o Savukynas…“
nieko čia nuostabaus, nedidukė sinchronizacija –
atminties miglose trumpam prikeltas buvai
net numanau, ko siekta, kas man pasakyti norėta
iš būties nebūtinos būtinon nebūtin: reikia, oi reikia Broniui
naujo eilėraštuko! tai še jį,
ilsėkis
2025 10
Taip pat
vis abejojau pastanga kūrėjo,
vis mirusiųjų klioviausi balsais,
toks pat kaip ir visi būt nenorėjau
ir mirt taip pat nenoriu su visais
bet jei tik prasidėjus mirkt ir baigias,
jei mano abejonėse esi
apsvaigusiam pasauly neapsvaigęs
numirsiu vienas,
vienas kaip visi
2025 10
Kai saulę danguje kabino
kai saulę danguje kabino,
ką jis turėjo omeny?
tave, šventasis augustinai?
tave, barnabai kankiny?
ar vis dėlto netyčia tyčia
nužudžiusį jį arba ne
šokdinantį žmoniją nyčę
ir besišypsantį mane?
kai visos išmintys užminga
kvailių pasauly stebuklingam
mamos ir tėčio per kūčias
prieš šešiasdešimt plius įdiegtas
dirbtinis mano intelektas
kartoja nuodėmes skaisčias
2025 09 24
Deklamuojantis lapijai
deklamuojantis lapijai
dieną mėnesį metus
lyja, lyja neišlyja
nesušylantis lietus
lyg klavišais grubūs pirštai –
vis kitais ir vis ne tais,
mirtinos gyvybės tiršta
metais dvidešimt šitais
bet vis tiek lietuj truputį
prisišliedamas pašlijęs
čia, dabar, šį mirksnį – ei
gal galėčiau dar pabūti
virpuliuojančios žmonijos
burbuliuojančioj srovėj?
2025 06
Ten rimuojasi trys medžiai
ten rimuojasi trys medžiai,
čia rimuojas du langai,
ak, likime nusigręžęs,
nuplasnojantys sargai
kur protelis neužtemęs
ribuliuoja atmintis,
šiepdama šviesas virš žemės
tvenkias biblinė naktis
lyg artistė travesti
po langais mirtis parimus
dėbso akutes išpūtus –
tai tik pokštas, rimo grimas,
tik gyvenimas, tik putos
dalykėliai paprasti
Burnoj sausra, liežuvis velias
burnoj sausra, liežuvis velias,
tuščioj galvoj kalčių apstu,
per miestą ritasi bangelės,
kai laikas stojasi piestu
ir pagirios visai ne sausos,
į bukinistus – knygnešys,
ir atbulai, kaip jam priklauso,
šį miestą raižantis repšys
krepšys pacifikais nusėtas
ir vejasi urla taiki,
ir jei pavys – buvai poetas,
kuriuo vieninteliu tiki
2025 10