literatūros žurnalas

Neringa Butnoriūtė. Pralaimėjimų groteskas

2020 m. Nr. 4

Aidas Jurašius. Bibliofobija. – Vilnius: Vaga. – 2019. – 223 p. – Knygos dailininkė – Inga Navickaitė-Drąsutė.

Pirmoji Aido Jurašiaus apsakymų knyga „Bibliofobija“ – fikcija, kuri intriguoja idėja, jog literatūros dėsniai veikia realybės suvokimą. Literatūra čia suvokiama plačiai – kaip techninė konstrukcija, kaip pasaulėžiūrą veikiantis veiksnys, lydintis visą sąmoningą asmens gyvenimą. Dvylika kūrinių įgyvendina tokią progresiją, kai bandoma gyventi pagal stereotipus: pavyzdžiui, permodeliuojamas Jacko Kerouaco „Kelyje“ siužetas, bandoma tapatintis su personažais arba jų atitikmens ieškoti partneriuose, elgseną grįsti perimtais siužetais, žmogaus gyvenimas suvokiamas kaip naratyvas ir t. t.

Ši „Bibliofobijos“ idėja pateikta neįprastai. Pasitikėjimas įkvepiančia knygų galia, būdingas mūsų kultūrai, paverčiamas destruktyviu reiškiniu. Daugelis veikėjų išsigelbėjimą nuo inertiško, prisitaikėliško gyvenimo surado knygose, solidarizuodamiesi su ten atrastais autoritetais. A. Jurašiaus apsakymuose jų prototipai išties prieštaringi, savotiški autsaideriai (Judo, kario, vilko ir pan.), linkę kategoriškai skirstyti pasaulį į savą ir svetimą: nuo vieno gintis, į kitą prisileisti išrinktuosius. Tai grėsmingas veiksmas – iš literatūros perimtos pretenzijos į maištą ar išskirtinumą tikrovėje nesuveikia. Veikėjai arba patys nepajėgė tapti tokiais autoritetais kitiems, arba nesutiko juos taip idealiai atitinkančių partnerių. Todėl „Bibliofobiją“ galima laikyti tamsiu grotesku apie susvetimėjimą ir nuolatinį pralaimėjimą.

„Bibliofobijoje“ A. Jurašius pademonstruoja įdirbį ir išbando ne vieną rašymo būdą (pavyzdžiui, atbuline tvarka, siūlo keliaplanes perspektyvas, pasakojimas laviruoja nuo lyrinio iki ciniško tono), aprėpia platų šaltinių spektrą – mini tai vaikų literatūros klasiką, socializmo doktrinas, tai vesterną ir magiškąjį realizmą, kiekvienam tekstui priskirdamas po kokį nors elementą (linijinis laikas, amžinos meilės paieškos, ideologinis diktatas ir pan.). Rašoma ir apie literatūrą, išplečiant jos veikimo ribas, ir stengiamasi tai patraukliai pateikti skirtingo lygio suvokėjams, o tokie sprendimai reikalauja nuovokos. Tad „Bibliofobijos“ idėja man pasirodė patraukli ir gana stambaus „kalibro“. Smalsu, kas gi būtų, jeigu klasikiniai antagonistai galėtų atsiteisti, iš pasakų atimtume laimingas pabaigas.

Vis dėlto kartais perspektyvūs sumanymai skamba didingiau, nei yra įgyvendinti. Pagrindinė priežastis – tragikomišką scenarijų, kai painiojami knygos tikrovės ir realybės režimai, papildo visažinio pasakotojo pastangos juos įsprausti į primityvias psichoanalitines schemas. Taip pradinė knygos intencija pasirodo kitoje šviesoje – kaip tendencinga manipuliacija. Apsakymuose apie tai perspėja vaikiškumo ir žaidimo paralelės, kurios į dalį sudėtingų biografijų ir pasakojimų priverčia pažvelgti mažų mažiausiai ironiškai: vaikai, paaugliai gyvena tarsi suaugę, o suaugusieji pradeda atrodyti beviltiškai vaikiški. Kaskart taip įtvirtinamas regresas, nes personažai suvienodinami iki graudžiai juokingų Oidipo, Elektros kompleksų, daddy issues, šizofrenijos ir pan. kamuojamų pacientų, jų veiksmus paremia susiaurinanti archetipų logika (didvyrio, vaiko, dieviškos motinos ir pan.). Nepaisant ketinimų sukurti įvairialypį pasakojimą, šių veikėjų likimai paklūsta vienpusei tironijai, todėl pralaimi iš karto, deja, į aukų sąrašą įrašydami ir intrigą.

Šiuose apsakymuose svarbiausi dalykai netraktuojami tiesiogiai, tačiau… iš tiesų yra suvaldomi reiklaus racionalumo. Sudaromas įspūdis, kad teksto pasaulis susideda ne iš visiems bendrų duotybių, bet prasmės kuriamos iš simbolinių ženklų: gulėjimas ant dygaus šieno prilyginamas skausmingiems metafiziniams skiepams, topų sudarinėjimas interneto portalams – piramidologijai, seksas trimis būdais – Šventosios Trejybės pagarbinimui ir pan. Paminėti pavyzdžiai atskleidžia dominuojančią kryptį – siekį tikrovę pagilinti kultūringu religijos šifru. Kasdieniai veiksmai įgauna papildomos reikšmės, t. y. tipinės literatūros gelmės ir dvasingumo taip, kaip kritiškai juos siūlo suvokti A. Jurašius. Stipriai išreikšta idėja, kad (pasakojantis) veikėjas lyg dievas pasaulį laiko savo rankose, naudodamasis diskursų ir interpretacijos suteikta galia. Visas šis statinys išlaiko formą tol, kol kitas dalyvis sugeba tokius ženklus perskaityti ir komunikuoti sutartu būdu, o tai – neįmanoma. Ši gija yra ir esminė „Bibliofobijoje“ parodomo tragizmo priežastis.

Būtent akcentuota kalbos galia, kuria naudojantis galima drastiškai veikti, verčia suabejoti tekstuose pateikta perspektyvų įvairove. Tai ypač atsiskleidžia pasakojančio vyro-genijaus pavidalu. Judas, kuris spendžia tinklą Mašai, menkai skiriasi nuo Raudonkepuraitės, Vilką atrandančios kaip meilužį ir tėtuką, ar To Vienintelio ieškančios moters partnerio. Tokį įspūdį lemia tekstuose įtvirtintas menkinamasis požiūris į moteris veikėjas, išreikštas psichologinį smurtą primenančiu elgesiu (kai kitą mėginama nugalėti įtaigesne kalba), kuris galiausiai suvienodina partnerę iki genijaus intelektui neprilygstančios tipažės. Tad daugeliu atveju tekstai skęsta dirbtinokuose teisuolio sofizmuose: „Stebėjau jos vidinę kovą lyg gladiatorių kautynes, kai vienam iš kovotojų duoti akivaizdžiai galingesni ginklai“ („Sacharos civilizacijos“, p. 100); „Vaikščiojau po jos emocinius griuvėsius ir įtikinėjau, kad šį miestą įmanoma atstatyti, kad vieną dieną jis klestės ir tarps, ir beveik nuoširdžiai tuo tikėjau, žinodamas, kad kai tai įvyks, kai Raudonkepuraitės venomis tekės ramus ir laimingas gyvenimas, kai ji užaugs ir taps gera moterimi, tokia kaip ir mama ir senelė, man bus neįdomi ir nereikalinga, o aš jai tapsiu viena iš tų jaunystės klaidų, kurios taip greit pasimiršta verdant naujai Raudonkepuraitei skirtą manų košę“ („Raudonkepuraitė“, p. 87). „Bibliofobijoje“ patirties panaudojimo prasmė utilitarinė – virsti medžiaga rašytojo-genijaus kūriniui, tad rašoma fikcija dėl stilistiškai įmantriau apdorotos ironiškos fikcijos. Vis dėlto tiek pasakų Vilko arba Judo tipai, tiek jų „spąstuose“ atsidūrusių moterų personažai, perkelti į tariamą buitinę situaciją, tik tvirtino galimas mąstymo klišes, pretenzingu žodynu dengė tiesmukus sprendimus, kol susiaurino, o ne pagilino santykių suvokimą.

Racionalumo esama ir apibrėžiant kitą apsakymų lygmenį, labiau susijusį su literatūros ypatybėmis. Tokiu pavyzdžiu galėtų būti „magiškojo realizmo“ samprata:

„Žvelgiant nuo kraštinio suoliuko akys atsiremdavo į stačiu kampu sueinančius turėklus, ir tie turėklai buvo panašūs į laivo priekį, ir kartais, kažkokiu būdu sutelkus žvilgsnį į šį netikrą smaigalį, periferiniu regėjimu stebint į krantą skubančias bangas, atrodydavo, kad šis laivas iš tiesų plaukia. Ir dar atrodydavo, kad šen bei ten po ežerą išsimėčiusios valtys stovi vietoje, o jeigu juda, tai vos vos, nes iš tiesų plaukia jis ir jo laivas“ („Poilsiavietė“, p. 190).

Patyrimo aprašymas reiškinį įžemina, tačiau nebūtinai yra pajėgus perteikti jį neprimityviai. Panašiai įvyksta ir tekste „Kaip mes stabdėme linijinį laiką“, kuriame leidusis į hipišką kelionę iki jūros, iš anksto suvokus tos kelionės beprasmybę, kalbama apie linijinio laiko įveiką. Taip daugeliui gerai pažįstama psichologinė proza apsimeta intertekstuali. Žanrą, kryptį A. Jurašius naudoja kaip etiketę, kuri ne tiek pasiūlo logiką, bet tarsi formulė pagrindžia veiksmus ar sumanymo griaučius. Tai atveria bendresnį „Bibliofobijos“ trūkumą: taip, kaip į kitą tekstą perkelti stereotipai, sujungti su psichoanalizės tipažais, nebūtinai padeda juos naujai permąstyti, taip numanoma kultūrinė nuoroda savaime nevirsta intertekstine, o rafinuotas kalbėjimas nebūtinai suteikia impulsą perinterpretuoti tikrovę, netgi priešingai – gali parodyti jos nykumą ir schematizmą.

Nors archetipiniams siužetams iš pradžių A. Jurašius sukuria žaismingas aplinkybes, paįvairina juos netikėtomis detalėmis (pankeliai, apsiginklavę žaisliniais pistoletais, keliauja į kaimą keršyti dėl karvės, pakeliui perka cukierkų ir gaili nykstančio kaimo; skirdamasis su meiluže dėl jos minčių banalumo rašytojas vyras ją teisia ir liepia grąžinti varlės kojelę ir pan.), jis nuolat pasuka lengviausiu keliu – ima paaiškinti, ką tekste visa tai reiškia: „Tada pažiūrėdavau į ją kitaip, kiek paniekinančiai, įžūliai ir skvarbiai, tikruoju savo žvilgsniu. Judišku“ („Judas“, p. 128); „Knygose prieš galą herojai ką nors susapnuoja arba prisimena. Ką nors reikšmingo. Simboliško. Bet jo gyvenime, rodos, nieko tokio nebuvo, nieko, kas galėtų apibendrinti ar paaiškinti. Eilinis karo suluošintas gyvenimas. Boružėlė. Niekai. Gal net nebuvo jokios boružėlės, gal jam tiesiog norėjosi pasikalbėti…“ („Žmogus prie durų“, p. 76). Neretai gražbyliaujama žvelgiant „iš aukšto“:

„Uždaręs duris grįžau į kambarį. Atsisėdau į fotelį ir susimąsčiau, kaip užbaigsiu jai skirtą tekstą. Nutariau, kad mano herojus atsiguls į dar šiltą nuo jos kūno lovą. <…> / Taip, aplytas saulės dievo veidas. Užsirašiau šiuos žodžius į sąsiuvinį. / Tada atsiguliau į dar šiltą nuo jos kūno lovą. Sujaukta paklodė priminė dykumą, ir dar buvo ant jos mudviejų kūnų skysčių oazių. / Bet jos sparčiai džiūvo“ („Sacharos civilizacijos“, p. 99).

Sąmoningai manieringas kalbėjimas neslepia ironijos, tęsiančios ir įtvirtinančios eilinį besikamuojančio genijaus naratyvą. Kita vertus, dėl to nelieka ir pustonių, spontanikos – tekstai krypsta link abstrakčios banalybės arba kelia neįdomios vulgarizacijos įspūdį. Iš susivijusių teksto lygmenų iš tikrųjų susikuria groteskas, nors neišradingos raiškos išprovokuotos ironijos poskonis lieka gaižokas.

A. Jurašiaus tekstai prikimšti analogijų su psichoanalize, stilistikų, tikėjimų ir tiesų, grubių aukštybių ir žemumų, kurias bandoma išdėstyti taip, lyg žmogus per sąmoningą gyvenimą turėtų išmėginti daugybę kaukių, bet galiausiai visos tos pastangos nepadaro jo ypatingo. Platūs apsakymų užmojai galėtų pasiūlyti ir daugiau poleminių interpretavimo perspektyvų nei čia aptarti. Man pasirodė, kad daugiau erdvės apmąstymams palieka tie keli apsakymai, parašyti trečiuoju asmeniu („Žmogus prie durų“, „Poilsiavietė“, „Paskutinis gundymas“), kurie be primestos pasakotojo tironijos leidžia stebėti, kaip kuriasi, iš ko susideda Aido Jurašiaus kuriamas groteskas. Mat ilgainiui gali sudvejoti, kodėl verta įsitraukti į save liguistai suherojinusių autsaiderių pasaulį, gal verčiau tiesiog iš šalies stebėti ironiškus suvedžiotojo žaidimus su tikrovėje pasiklydusiais pacientais? Glumina, kad „Bibliofobijoje“ visa kas tampa nepatikima: veikėjai dėl to, kad parodyti sumenkėję, pasakotojas – dėl šališkumo, o kodai klaidina, neišlaikydami galimos polemikos su literatūros misijomis (kad ir kaip tai skambėtų). Bet kokiu atveju – šis sodrus apsakymų rinkinys yra drąsus mėginimas vienu metu racionaliai demaskuoti meno magiją ir literatūriškais aprašymais įveikti tikrovės dėsnius. Leistis į dialogą su tokiomis knygomis labai įdomu, bet tik kiekvienas atsakys, kodėl verta.

Neringa Butnoriūtė. Almanachas be ragučių

2020 m. Nr. 7 / Poezijos pavasaris 2020. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos fondas, 2020. – 317 p. Knygos dailininkas – Gytis Skudžinskas.

Neringa Butnoriūtė. Pirmosios poezijos knygos: santūrūs analitikai, pasyvus įniršis ir hipsterės epas

2020 m. Nr. 1 / Recenzijoje apariamos keturios 2019 m. išėjusios pirmosios poezijos knygos: Aisčio Žekevičiaus „Maratonas“, Simono Bernoto „Reivas“, Vaivos Grainytės „Gorilos archyvai“, Ievos Rudžianskaitės „Kita“.

Neringa Butnoriūtė. Metaforomis apaugusi tikrovė

2019 m. Nr. 10 / Ernestas Noreika. Apollo. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 109 p. – Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

„Metai“: kokie gi buvo 2019 m. literatūroje ir spaudoje

Kokie buvo 2019 m.? Apie juos literatūroje ir spaudoje pasisako Antanas Šimkus, Laura Sintija Černiauskaitė, Neringa Butnoriūtė, Deimantė Kukulienė, Gediminas Kajėnas.

Neringa Butnoriūtė. „Metų knygos rinkimai“: ko apie save nepasakys kritika

2019 m. Nr. 11 / Ar nėra taip, kad už šį skandalą dalį atsakomybės turėtų prisiimti ir kritikai, literatūrologai, kurie mielai džiaugiasi bendrais literatūros laimėjimais, bet ilgus metus to paties darbo „misijas“ laikė savaime prasilenkiančiu dalyku?

Neringa Butnoriūtė. Kaip literatūroje

2019 m. Nr. 8–9 / Vidas Morkūnas. Pakeleivingų stotys. – Vilnius: Odilė, 2019. – 119 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Ištikima kūrybos procesui

2019 m. Nr. 7 / Prozininkę Dainą Opolskaitę kalbina Neringa Butnoriūtė / Rudenį už novelių rinkinį „Dienų piramidės“ (2019) Dainai Opolskaitei bus įteikta prestižinė Europos Sąjungos literatūros premija…

Neringa Butnoriūtė. Nenupoliruota kūniška poezija

2019 m. Nr. 4 / Rima Juškūnė. Perikonas. – Kaunas: Kauko laiptai, 2018. – 80 p. Knygos dailininkė – Inga Zamulskienė.

Aidas Jurašius. Judas

2019 m. Nr. 2 / Maša man patiko beveik iškart. Atvažiavo iš kito miesto Kalėdų išvakarėse paskutiniu autobusu, beveik nieko apie mane nežinodama, suvokdama, kad veliasi į pavojingą avantiūrą,

Aidas Jurašius. Šv. Jurgio atlaidai

2018 m. Nr. 2 / Pagaliau atidardėjome į tą kaimą. Lipau iš galvas skarom apsigaubusių bobučių prigrūsto autobuso. Tiksliau, ne lipau, o buvau nešamas jų srauto.

Neringa Butnoriūtė. Suvaldyti poeziją, arba Treniruotė poezijos mylėtojui

2017 m. Nr. 7 / Lietuvių poezija man atrodo visiškai normali, pasižyminti daugybe skirtingų šalių literatūros procesams būdingų reiškinių, tarp jų – ir ribotumu. Natūralu, kad visa ji negali būti tik gera, nors esame linkę…

Aidas Jurašius. Bendri nusikaltimai

2017 m. Nr. 5–6 / Namas priemiestyje. Erdvi svetainė. Groja rami muzika. Ant sofos guli Jurga, šalia sėdi Tomas. Abu skaito knygas ir gurkšnoja kavą. Nuaidi skambutis į duris. TOMAS (po pauzės, nustebęs). Mes ko nors laukiame?