literatūros žurnalas

Aleksandr Selin. Alpatovka

2005 m. Nr. 2

Iš rusų k. vertė Benediktas Januševičius

Aleksandras Selinas gimė 1961 m. Volžsko mieste (Volgogrado sritis). Baigė Maskvos inžinerinį fizikos institutą. Paskelbė apsakymų rinkinį „Sofa“ („Диван“, 1998). Dirbo kino scenaristu. Domisi videorežisūra ir futbolu. Gyvena Maskvoje.

 

Prie Uralo yra Alpatovkos kaimas. Iš pirmo žvilgsnio – niekuo ypatingas. Kaimas kaip kaimas. Gal du šimtai kiemų. Ne daugiau. Alpatovka neišaugo ir netapo miestu, nors gyvuoja jau penki šimtai metų. Aplink Alpatovką – gūdus miškas. Beje, būdingas šiam kraštui. Per penkis šimtus Alpatovkos gyvavimo metų miške nuolatos dingdavo žmonės.
Dar Petro laikais, sako, pats kunigaikštis Menšikovas užsuko į mišką ir ten praganė pusę svitos. Už tai paskui jį žiauriai sumušė Petras Pirmasis. Visi tikriausiai prisimena vadovėlinę frazę, kurią ištarė vienas iš Pugačiovo sukilimo lyderių Salavatas Julajevas: „Jemeljanai! Atvedžiau tau penkis tūkstančius baškirų!“ Taip skambėjo frazė. Tačiau iš tiesų jis vedė ne penkis, o dešimt tūkstančių baškirų. Tiesiog pusė būrio patraukė per Alpatovką… Ir dingo, ir taip atsitinka iki šių dienų. Vėliau, jau per pilietinį, mena senoliai, raudonųjų partizanų būrys, gindamasis nuo baltųjų čekų, pasislėpė miške… Taip ir neatsirado. Tiesa, jau po tėvynės karo išniro iš miško kažkokie du seniai su budionovkomis ir nudrengtomis šimtasiūlėmis. Išniro, parūkė, pastovėjo – ir vėl miškan… Nors velniai žino!.. Gal jie buvo ne iš to dingusio būrio, o tik šiaip du seniai su budionovkomis ir nudrengtomis šimtasiūlėmis…
Alpatovkoje nebuvo nė vienos šeimos, iš kurios kas nors kada nors nebūtų dingęs. Kaimiečių šeimos didelės – po dešimt, penkiolika ir daugiau žmonių, bet per kelerius metus paprastai penki šeši prapuldavo. Alpatovkos gyventojai į tai žiūrėjo ramiai. Miškas savotiškai reguliavo gyventojų skaičių. Nežinomas likimas dažnai ištikdavo ir karves, vištas, žąsis bei kitokią gyvastį. Taip, vogdavo. Žinoma. Bet, vienaip vertus – tarsi vogdavo, o kitaip vertus – tarsi ir nevogdavo… Tiesiog Alpatovkos gyventojai nebuvo įpratę pastebėti vagysčių…
Jeigu vienas vyriokas nušvilpia kito žąsį, pastarasis, net jeigu ir pastebi vagystę, – tyli. Ir eina į svečius žąsies valgyti. Neįprasta Alpatovkoje ką nors kuo nors kaltinti. Ateina apvogtasis pas pavogusįjį žąsies kartu valgyti.
– Et, – sako, – šiandien dingo viena mano žąsis.
– Tu ką?! – nustebdavo vagis, kirsdamas žąsies šlaunelės minkštimą. – Į mišką tikriausiai išėjo?
– Matyt, į mišką.
– Taaip…
Jie kartu valgė žąsį ir abu žinojo, kieno ši žąsis ir kaip čia atsidūrė… Bet kalbėti ne apie mišką, o apie ką nors kitką Alpatovkoje buvo nemandagu.
– O štai anądien Fiodorovo ožka į mišką išėjo. Ir baigtas kriukis.
– Nerado? – paklausė žąsies šeimininkas.
– Kur ten! Miškas…
– Taaip…
Taip ir kalbėjosi, nors užvakar Fiodorovo ožką kartu vogė. Ir nukentėjusysis Fiodorovas tai puikiausiai žinojo, juoba kad vagystę stebėjo pro savo išvietės plyšį. O vakare lyg niekur nieko, skųsdamasis prakeiktu mišku, užsuko pas juodu pavakarieniauti…
Jei kalbėtume apie dingusius žmones, iš tiesų miškas šiek tiek buvo dėl to kaltas. Tarkim, kas nors žmoną nudauš arba sūnelį palaidūną pritrėkš… Nuneš į mišką, ir baigtas kriukis. Bėga pas įgaliotinį.
Alpatovkos įgaliotinis buvo vyras kaip reikiant. Ir raštingas, ir sąžiningas. Kruopščiai užrašydavo visus parodymus. Paskui eidavo į pamiškę. Ilgai stovėdavo. Kažką matuodavo rulete. Po to pildydavo protokolus. Sudėdavo juos į aplanką. O aplanką – į seifą.
– Na! Kur mano žmona? – klausdavo žudikas po metų ar dvejų.
– Rasim, rasim! – guviai atsakydavo įgaliotinis ir toliau pildydavo popierius, segdavo juos į aplankus, o aplankus dėdavo į seifą.
Įgaliotinis labai mėgo arklius. Vos ne pusė Alpatovkos arklių trypinėjo jo aptvare. Labiausiai įgaliotinis didžiavosi sartu Orlovo šuolininku. Prieš pusmetį toks pat šuolininkas buvo pas kalvį Semakiną. Bet dingo…
– Negrįžtamai nušuoliavo į mišką! – skundėsi kalvis įgaliotiniui. – Išlėkė narsuolis mosuodamas karčiais šviečiant žvaigždėms! (Nors iš už svirno gerai matė, kaip viskas iš tikrųjų įvyko. Ir ne naktį eržilas dingo, o ankstų rytą.)
– Reikėjo, Michalyčiau, saugoti tokį puikų šuolininką. Prižiūrėti! – barė įgaliotinis Semakiną, nusivedęs į arklides rodė, kaip tai daroma: glostė sartojo Orlovo šuolininko karčius ir šėrė jį kviečiais iš rankos.
Kartą patį įgaliotinį ištiko nelaimė. Dingo seifas su aplankais ir dokumentais. O kitą dieną iš miesto turėjo atvykti kažkokia prokurorų komisija.
– Tai, žinoma, ne tragedija, – įgaliotinis guodė save ir dėl šio įvykio pakviestus kaimiečius. – Bet juk negalėjo metalinis seifas savarankiškai pabėgti į mišką!
– Velniai jį žino, viršininke, – nedrąsiai svarstė Alpatovkos vyrai. – Vienaip vertus, seifas metalinis, nejudantis, bet kitaip vertus – visko gali būti…
– Štai mano senė dvejus metus paralyžiuota voliojosi lovoje, o šį pavasarį pabėgo, jau ir pėdos ataušo!
– Prisimenu šią bylą, prisimenu, – kasėsi pakaušį įgaliotinis. – Tris dienas tyriau. Prarijo ją prakeiktas miškas! Prarijo!
– Va va, prarijo! – džiaugėsi tinkamu žodžiu Alpatovkos vyrai. – Tai galbūt ir tavo seifą… miškas… prarijo, a?
– Galbūt, galbūt, – įgaliotinis vaikštinėjo iš kampo į kampą. – Tačiau ar tuo patikės komisija? Kad tik komisija nepridarytų mums bėdų…
– Mat ko išsigando – komisijos! Ogi ji iki mūsų neprivažiuos… O privažiuos, tai neišvažiuos! Miškas gūdus, tankus. Pats žinai.
– Patikės – nepatikės! Neimk į galvą, viršininke! Mūsų miške dingo eskadronai, gurguolės. O čia – komisija… Tiesiog juokinga!
Vyrams išėjus, įgaliotinis įsitaisė už stalo kurpti laiško į srities centrą apie tai, jog komisijai važiuoti netikslinga. Kurpė nuolat žvilgčiodamas pro langą, šypsodamasis stebėjo, kaip kaimynų vaikis purto jo obelį.
Prokurorų komisija vis dėlto atvyko. Ir keliavo sėkmingai, prarado tik lagaminą su konservais, kuris paskendo keliantis per vieną iš pelkių. Išalkę komisijos nariai vos atvykę iškart puolė į kaimo parduotuvėlę, tuo labai nustebindami vienišą nuobodžiaujantį pardavėją. Jį dar labiau nustebino červoncas, kurį atkišo komisijos pirmininkas ir paprašė kokių nors produktų „už visus“. Pardavėjas nieko neatsakė, paėmė červoncą, išėjo ir nebegrįžo iki parduotuvėlės uždarymo. Beje, koks ten uždarymas? Durys pagal kalibrą vis tiek netiko į staktą, o spynos iš viso nebuvo.
Prokurorai, alkio spiriami, droviai nusiskynė kelias slyvas nuo pirmų pasitaikiusių medžių. Slyvų šeimininkas visa tai kuo puikiausiai matė. Ir per daržus užbėgęs žygeiviams už akių paprašė pasivaišinti slyvomis. Pasidomėjęs, kur jie eina, prisijungė ir nuėjo kartu pasakodamas nudelbusiam akis prokurorui, kad pats augina tokias pat slyvas, bet įjunko kažkoks „miškinis“, kuris naktimis ateina iš miško ir vagia jo derlių…
– Gero apetito, brangūs sveteliai! Gero apetito! – Įgaliotinis pasitiko svečius sėdėdamas ant sarto šuolininko ir apsivilkęs paradinę uniformą. Prijojo, jaunatviškai nušokęs prisistatė. – Prašau visus paskui mane. Centrine gatve.
Prokurorai ėjo centrine gatve mėgaudamiesi paradiniu įgaliotinio munduru, stebėdamiesi tokiu iškilmingu sutikimu.
– Turime tokį paprotį, – tęsė įgaliotinis, – visus svečius, atvykusius į Alpatovką, pirmiausia vedame centrine gatve.
– Kodėl? – nustebo prokurorų vyriausiasis.
– Atvirumas. Alpatovkai būdingas atvirumas. Vengiame apkalbų ir nepasitikėjimo. Tegu visi žino, kas atvažiavo, kiek atvažiavo, na ir taip toliau. Todėl paskui, jeigu, neduok Dieve, kas nors atsitiktų, – kiekvienas vaikigalis pultų svečiams padėti. A? Na kaip?!
Prokurorai nusišypsojo ir pritariamai linktelėjo.
– O kai nėr paslapčių, ir žmonės svetingesni, – įgaliotinis paglostė sartojo karčius, – ir nusikaltimų mažiau. Teisingai, Semakinai? – šūktelėjo liūdnam barzdotam vyriškiui, stovėjusiam už vartelių ir stebėjusiam sartį bei eiseną. – Kitaip negalima. Ne. Čia, užkampyje, žmonės kaip žygyje tikrinami. Pasislėpsi, užsisklęsi savy – dingsi.
– Ir daug dingsta? – juokais pasidomėjo kažkuris iš delegacijos.
– Daug, – įgaliotinis truktelėjo pavadį, stabdydamas arklį. – Daug. A, rodos, laiške rašiau apie mišką. Ar skaitėte prieš išvykdami? Štai… Nors, žinote… Tai mūsų požiūriu – dingsta. Čionykščių požiūriu. O iš tikrųjų, – dievai žino. Galbūt atvirkščiai – gal žmogus atrado save. Sėdi dabar kur nors miške, klony… Riešutėlius gliaudo ir vargo nemato. Gyvena vienui vienas savo malonumui. Galbūt pasirinko tokį likimą.
– Visaip gali būti… Taaip… – susimąstė vyriausiasis prokuroras. – Bet, atleiskite, ar jis, prieš dingdamas, įspėja žmones?
– Kaip įprasta. Jeigu suspėja. Sako, vilioja miškas, eisiu. Tiek jį ir tematysi… Beje, o jums, kol čia keliavote, toks noras nekilo? Ne? Keista. Sako, kaip magnetas traukia.
– Ne, ne.
– Ačiū Dievui. Nes aš jau visai Alpatovkai pasakiau, kad atvyks komisija. Pasakiau ir galvoju: o jeigu neatvyks, jeigu neatvyks? Atvyko… A, štai dar keli vietiniai. Rekomenduoju, – parodė ranka.
Procesiją pasivijo tas pats kaimo parduotuvėlės pardavėjas ir kažkoks Fiodorovas, tauriai žilstelėjęs ir tvirtai sudėtas vyriškis. Abu baisiai uždusę. Ir, pertraukdami vienas kitą, ėmė pasakoti įgaliotiniui, kaip ką tik mėgino sugauti išeinančią į mišką kiaulę, pabėgusią iš Potapovo, žinomo Alpatovkoje kiaulininko, tvarto.
– Į laisvę, matyt, užsimanė. Neleisdavo jai pasivaikščioti Potapovas. Šit ir išėjo į mišką, tvarte išlupusi dvi lentas.
Įgaliotinis aiktelėjo ir palingavo galvą.
– Ką darysi, ką darysi… Ačiū Dievui, kad tik kiaulė, o ne pats Potapovas išėjo. Kur dar tokį kiaulininką rastume?
– Beje, – pardavėjas nudelbė akis ir krapštė koja žemę, – ar nenorėtumėt paragauti Alpatovkos kiaulienos? Mes su Fiodorovu kaip tyčia nusprendėme iškepti kepsnį… Šit koks sutapimas… Nepraeikite pro šalį.
– Iš tikrųjų, vien slyvomis sotus nebūsi, – pritarė jam Fiodorovas, žvelgdamas vyriausiajam prokurorui į akis.
Svečiai stabtelėjo ir pažvelgė į įgaliotinį. Šis minutę garsiai pasvarstė, ar tiesiog dabar pulti vytis kiaulę, ar dar kurį laiką užimti svečius. Pasirinko antra. O ieškoti gyvulio pavedė kažkokiam pro šalį bėgusiam vaikiokui, įsigrūdusiam į užantį rausvą gaidį.
Kai tik svečiai užėjo į pardavėjo namus ir prisėdo, tarpdury išbalęs kaip drobė išdygo Potapovas.
– Vyrai, mano kiaulė į mišką išėjo… Išlupo tvarte dvi lentas – ir bėgte į mišką.
– Taip, nemalonu, – susiraukė įgaliotinis, lygindamas servetėlę. – Tiek to. Sėskis, valgyk! Toli nenubėgs tavo kiaulė. Ypatingas žymes įsidėmėjai?
– Įsidėmėjau.
– Na ir gerai. Sėskis, valgyk!
Įgaliotinis kažką užsirašė bloknote. O Potapovas, sunkiai atsidusęs, ėmė kirsti kiaulieną. Periodiškai žvilgčiojo čia į Fiodorovą, čia į pardavėją, čia į porcelianinius drambliukus, kurie puošė priešais stovinčią indaują.
– Tikriausiai sunku bus rasti kiaulę, jeigu ji pabėgo į mišką? – Vyriausiasis prokuroras pertraukė pauzę ir griežtai nužvelgė susirinkusiuosius.
– Žinoma, sunku. Kas sakė, kad lengva? – šyptelėjo įgaliotinis. – Miškas – ne kambarys. Krūmai, duburiai, tankumynai… Tai dar pusė bėdos. O jeigu ją į medį užneš?
– Kaip į medį? – vos neužspringo pats jauniausias prokuroras. – Juk kiaulė negali įsiropšti į medį!
– O aš ir nesakiau, kad įsiropš, – įgaliotinis įsidėjo bloknotą į planšetę. – Aš pasakiau – užneš. Juk jūs lagamino su konservais neskandinote pelkėje. Pats nuskendo. Taip? Na matote… Jeigu negyvas lagaminas staiga pats ima skęsti, tai kodėl gyva kiaulė negali atsidurti medyje? Išmes vargšelę kur nors pusiaukelėj. Įkels į viršūnę. Kaip paskui ją surasti? Gerai, jeigu kriuktelės… O jeigu tylės? Apmirs, tylės degloji, kai labiausiai jos ieškosim…
– Tai tiesa, – Fiodorovas servetėle nusišluostė burną. – Mūsų miške daug kas įmanoma. Juk jis gyvas! Štai kaip ošia, girdite? Štai kaip moja šakomis! Garbės žodis – gyvas! O kokias eibes krečia… Ne kiekvienam žmogui ir į galvą ateitų. Aišku, kodėl. Nuobodu jam, žaliajam. Mes gyvenam, darbuojamės. Turtus užgyvenam. O jam, gerai pagalvojus, irgi viso to norisi. Visokių gėrybių. Svarbiausia – tai suprasti. Laiku susigaudyti, ką ir kada miškas rengiasi praryti. Suvokti ir suspėti pačiam turtą atiduoti miškui. Štai kaip aš noriu gyventi!
– Tai tiesa. Kadaise turėjau baltą fortepijoną, – staiga prabilo sodininkas, slyvų šeimininkas, lig šiol tylėjęs. – Gražus, velnias! O kaip skambėjo! O kaip skambėjo! Visoj Alpatovkoj girdėjos! Bet vieną dieną jaučiu, kad nėra įkvėpimo. Spaudžiu baltus klavišus – ne ta muzika! Spaudžiu juodus, ir vėl ne tas. O čia kaip tik kaimynai užsuko. Nešk, sako, fortepijoną į mišką. Pats nunešk. Miškui patinka muzika. Vis tiek, sako, paims. Žvilgtelėjau pro langą ir viską supratau. Ošia medžiai. Šakomis moja. Fortepijono reikalauja. Paliūdėjau, paliūdėjau, o ką darysi? Ėmėm visa šeimyna ir nunešėm instrumentą į tankmę. Ir žinot ką?.. Priėmė! Miškas priėmė dovaną! Daug kartų nueidavau į tą tankmę – fortepijono nerasdavau. O jo muziką, beje, iki šiol girdžiu… Girdit?!
Iš tikrųjų susirinkusieji ganėtinai aiškiai girdėjo fortepijono muziką.
– Beje, kiek lagaminų jūs, keliaudami čia, pametėt? – sodininkas karštai kreipėsi į svečius. – Vieną? Mažai. Oi, kaip mūsų miškui mažai. Iš padorumo, jumis dėtas, palikčiau dar bent du tris. Žinoma, tai jūsų reikalas, bet jeigu apsispręsit palikt – pasakykit. Aš jums tokią tankynę parodysiu… Joks velnias nesuuos. Paskui, žiūrėk, po savaitės kitos viskas su kaupu grįš.
– Kaip grįš? – prokurorai baigė valgyti ir akimis perskaičiavo lagaminus.
– O štai taip. Pameti, tarkim, lagaminą miške, o Alpatovkoje randi nuotaką. Sakysit, blogai?
– Iš tikrųjų. O kodėl ne? – pritarė sodininkui įgaliotinis ir mirktelėjo jauniausiam prokurorui. – Miškas juk ne vien pasiima. Jis ir apdovanoja. Suprantat? Apdovanoja šis miškas.
– Štai, žiūrėkit, kokį gerą švarką ir kelnes man padovanojo miškas, – įsiterpė pardavėjas, namų šeimininkas. Ir patvirtindamas savo žodžius atsistojo, parodė kostiumą su blizgučiais. – O buvo taip. Iš pradžių miškas prarijo mano piniginę, sietyną ir kai kuriuos indus. Sėdžiu, jaudinuos. Žvelgiu pro langą į šakotą skriaudėją. O jis atsiunčia žygūną. „Eik į mišką, – sako. – Štai į tą pusę – tiesiai tiesiai. Ko namie tuščiai sėdėti?“ Na aš ir išėjau. Einu, žvalgausi po krūmus. Vis kokie niekai pasitaiko. Tai tuščia piniginė. Tai laikrodis be ciferblato. O miškas vis tankėja, tankėja. Vilioja, gimtasis. Et, manau, dar paėjėsiu! Žiū, kelnės ant medžio! Dar paėjėjau – švarkas! Apsivilkau ir kad moviau atgal, kol geradaris nepersigalvojo. Tiek mane ir tematė. O dabar matot, kaip esu pasipuošęs! Alpatovkoje niekas tokio kostiumo neturi!
– Nagi ramiau, nesigirk, – pertraukė jį kiaulininkas Potapovas, liūdnai žvelgdamas į savo nudriskusį surdutą. – Nes teks grąžinti. Ir viskas atsidurs savo vietose.
– Ne! Štai dabar viskas kaip tik savo vietose. Tiesa? – pardavėjas žvilgtelėjo į įgaliotinį.
– Galbūt, galbūt, – įgaliotinis vis dar klausėsi muzikos. – Be reikalo tu toliau į tankmę nėjai. Jaučiu, kad toliau, pačioje tankmėje, frakas ant šakos kabėjo. Na bet tuščia jo. O jei kalbėsim apie fortepijoną, tai nenustebčiau, jei po dienos kitos miškas lygiai tokiu pat fortepijonu kitą kaimietį apdovanotų. Jeigu, žinoma, dar neapdovanojo.
– O kad taip mane! Mane! – sušuko pardavėjas. – Mane! Mano žmona baigė konsevatoriją.
– Tu neturi žmonos! Jau treji metai, kai miške.
– O jeigu sugrįš? Galbūt ji dabar ir skambina. Ėjo per mišką, sutiko fortepijoną, prisėdo ir skambina. Įkandin fortepijono galbūt ir namo pareis. Sugrįš, kai jis, gražuolis, štai čia stovės! Štai šitame kampe! – ir pardavėjas parodė pirštu į tuščią kambario kampą.
– Taaip. – Vyriausiasis prokuroras užsikosėjo, atsistojo, pažvelgė į lagaminus ir vėl prisėdo, tačiau ištiestos stiklinės su degtine atsisakė. – O ką daro valdžia? Valdžia, krašto žinybų pareigūnai… dažnai lankosi?
– Lankosi dažnai, – įgaliotinis liūdnai dėbtelėjo į ošiančius medžius, – lankosi dažnai. Tačiau ne visi mus pasiekia. Žmonės išsiblaško po mišką. Vieni užsimano grybų. Antri – uogų. O trečias, žiūrėk, ir į pušį įsiropščia. Pas mus atvyksta tik vienas kitas. Tačiau kam jie reikalingi be lagaminų? Na gal tik boboms!.. Pasilieka, turtų užgyvena. O gal taip ir geriau. Argi per vieną apsilankymą viską suprasi?
– Ar galėčiau bent su vienu tokiu susipažinti? Su tokiu, kuris vis dėlto atvyko, – nenustygo prokuroras.
– Žinoma. Ko toli eiti? Štai Fiodorovas tiesiai prieš jus. Generolas.
– Generolas Fiodorovas. – Fiodorovas atsistojo, padavė ranką vyriausiajam prokurorui.
– O iš kokios kariuomenės, jei ne paslaptis?
– Iš tankų, – tvirtai atsakė Fiodorovas. – Kokios paslaptys nuo savų žmonių? Juolab Alpatovkoje.
– Kaip iš tankų? – Potapovas labai nustebo. – Kaip iš tankų, jei tavo darže raketa guli?
– Na ir kas? – Fiodorovas pasikasė žilą barzdą. – Galbūt mano tanką miškas iškeitė į raketą. Koks tavo reikalas? Buvo tankas, o dabar – raketa. Pats spręsk, kur aš degalų tankui gausiu?
– O raketai degalų atsirado? – nusišaipė Potapovas.
– Atsirado, – pardavėjas palaikė Fiodorovą. – Raketų kuro mano parduotuvėlėj kiek nori. Tik be generolo Fiodorovo daugiau niekas neperka.
– Jau geriau jūsų parduotuvėje būtų maisto, – neištvėrė prokuroras. – Juk parduotuvė „Maisto prekės“ vadinasi!
– O gal man ją pavadinti „Strateginė“?! Kai durys neužsidaro ir spynos negaliu gauti!
– Ne, tegu bus „Maisto prekės“. Taip ramiau.
Valgė ir gėrė ilgai. Paskui traukė dainas apie gimtąją Alpatovką. Fiodorovas ir pardavėjas vienas per kitą porino gimtojo kaimo įkūrimo versijas. Sodininkas vis perskaičiuodavo lagaminus. Įgaliotinis svečiams nupiešė trumpiausio kelio per mišką schemą tam atvejui, jeigu jie sumanytų grįžti. O Potapovas vaikštinėjo po kambarį pirmyn atgal, grąžė rankas ir patyliukais stūmė indaują prie durų.
Sutemus iš gatvės atsklido garsus žvengimas, tikriausiai sarčio, kuris stovėjo pririštas. Įgaliotinis sukluso. Tuojau pro langą pušų fone pamatė, kaip Semakinas, pasilenkęs ir iš visų jėgų pliekdamas savo numylėtinį per šonus, nujojo sartąjį šuolininką.
– Na štai ir man metas, – įgaliotinis graudžiai pažvelgė į svečius, surinko pasus apiforminti ir išėjo.
O prokurorams nakvoti paskyrė atskirą kambarį, taip pat su vaizdu į pušis, kurių viršūnes jau apšvietė didžiulis Alpatovkos mėnulis.
– Kažkodėl man nepatinka, kad lagaminai liko svetainėje. – Vyriausiasis prokuroras vis niekaip negalėjo užmigti, rūkė ir vaikščiojo iš kampo į kampą. – Ir pasus reikėjo tik rytą duot apiforminti. Negi jie naktį komandiruotes formins?
– Argi svarbu, – abejingai tarė pats jauniausias prokuroras, – naktį formins ar dieną?
– Dabar jau tikrai nesvarbu, – sutiko kiti ir ėmė snūduriuoti.
– Miegokim. Rytas už vakarą protingesnis.
– Tačiau, draugai, – vyriausiasis prokuroras vis negalėjo nurimti ir užsirūkė dar vieną cigaretę, – aš niekaip nedrįsau jums pasakyti… Reikalas tas, kad… tai atrodo šiek tiek nesolidu… Vienu žodžiu… Vėlgi noriu, kad jūs mane teisingai suprastumėt, – jis drebančiomis rankomis ištraukė iš kišenės kažkokius daiktus. – Štai – žiūrėkit…
Visi išvydo porcelianinius drambliukus, stovėjusius ant indaujos stalelio.
– Kai ėjau iš svetainės… juos nudžioviau nuo indaujos. Nepastebimai. Kaip užstatą, draugai. Kaip užstatą. Be to, sunku buvo susilaikyti. Labai jau gražus rinkinys. Dar kartą prašau, teisingai mane supraskite. Jeigu kas nors atsitiktų lagaminams, tai aš bent šitą rinkinį… Kaip kompensaciją… Supraskit mane. Atleiskit. Štai…
– Na gerai, prokurore, neatsiprašinėkit, – jo pavaduotojas, kuris ant tolimiausios lovos buvo beužmingąs, iš po pagalvės ištraukė įgaliotinio planšetę. Parodė visiems. Vėl paslėpė. Ir užknarkė.
– Iš tikrųjų rytas už vakarą protingesnis, – pats jauniausias prokuroras žiūrėjo pro langą. – Viešpatie, baltas fortepijonas! Atrodo, pagaliau supratau. Supratau, iš kur sklinda garsai! Iš ten! Iš rytų pusės. Baltas fortepijonas…
– Kodėl baltas? Sartas… – kažkuris pro miegus jį pataisė. Bet jau buvo gerokai po vidurnakčio. Ir ginčytis daugiau niekas nebenorėjo.

Versta iš: Antologija „ВРЕМЯ РОЖАТЬ“. Москва: Подкова, 2001

Neringa Butnoriūtė. Smagi poezija apie žodžio prasmę ir beprasmybę

2016 m. Nr. 10 / Benediktas Januševičius. Žodžiai. – Vilnius: Žiemos žodžiai, 2016. – 80 p.

Benediktas Januševičius. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 2 / apokaliptinis / akmenėje surinko akmenis molėtuose išsėmė visą molį ir druskininkuose baigėsi druska rūdos nebesuranda rūdiškėse geležiuose supirko metalus varėnoje nukniso varį kalvarijoj nukrapštė kalvas klaipėdoj

Linor Goralik. Eilėraščiai

2014 m. Nr. 3 / Iš rusų k. vertė Benediktas Januševičius / Linor Goralik (gimė 1975 m. Dniepropetrovske, Ukrainoje) – poetė, prozininkė, žurnalistė. Nuo 1989-ųjų gyveno Izraelyje. 1991–1994 m. Beer Ševoje, Ben Guriono universitete…

Nikolaj Baitov. Mirties liudijimas

2013 m. Nr. 10 / Iš rusų k. vertė Benediktas Januševičius / Nikolajus Baitovas (g. 1951 m.), tikroji pavardė Gomankovas, o pseudonimas kilo iš termino „baitas“) – rusų poetas, prozininkas ir knygos menininkas.

Elžbieta Banytė. Proziškas tekstas apie poezijos almanachą

2013 m. Nr. 10 / Poezijos pavasaris 2013. Sudarytojai – Antanas Šimkus, Gytis Norvilas, Benediktas Januševičius. – Vilnius: Rašytojų sąjungos fondas, 2013. – 248 p. Dailininkas – Tomas Mrazauskas.

Benediktas Januševičius. Ar japonai haiku rašo prasčiau?

2009 m. Nr. 11 / Jaunųjų poezijos skaitymai – vakare. Gana ramūs, kaip ir visas festivalis. Daugybę metų jaunųjų poezijos skaitymai buvo tik kliuvinys audringiems poetų pobūviams kavinėje „Širdelė“. Pagaliau šie skaitymai surado padorią erdvę ir formą.

Benediktas Januševičius. Noriu būti mažas

1998 m. Nr. 6 / Noriu pabrėžti štai ką. Poezija nėra sportas. (Nors šiokių tokių paralelių surasti galima.) Čia neįmanoma nei iššokti aukščiau, nei nubėgti greičiau, nei nusviesti toliau. Poezijos judėjimo krypties nustatyti nepadės jokie žemėlapiai ar kelrodžiai.